Vilniaus universitetas buvo įkurtas 1579 m. Jo atsiradimą galima traktuoti kaip reformacijos ir kontrreformacijos konkurencijos vaisių. XVI a. Lietuvoje vis labiau buvo avimasi protestantizmo idėjomis. Tačiau kontreformacijos jėgas palaikė karalius, ir katalikai gavo monopolinę teisę įkurti Vilniuje kolegiją ir universitetą. Tam tikslui Vilniaus vyskupas V.Protasevičius pasikvietė į Lietuvą jėzuitus, kurie ir buvo Vilniaus universiteto kūrėjai. Pradioje universitetas turėjo tik du fakultetus – filosofijos ir teologijos. Nuo 1644 m. buvo įsteigtas teisės fakultetas. 1773 m. po pirmojo Lietuvos ir Lenkijos Respublikos padalijimo buvo udarytas Jėzuitų ordinas. Vilniaus universiteto tvarkymą savo inion perėmė valstybė. 1783 m. Vilniaus universitetas buvo pavadintas Lietuvos vyriausiąja mokykla. Po paskutiniojo 1795 m. padalijimo Lietuva atiteko Rusijai. 1796 m. universitetas buvo pervadintas į Vilniaus vyriausiąją mokyklą. Keičiantis Lietuvos teritorijos valstybinei priklausomybei, didėjant administraciniam aparatui, caro vyriausybė ėmėsi reformuoti vietimo sistemą. 1803 m. balandio 16 d. aktu Vilniaus universitetas (tuometinė Vilniaus vyriausioji mokykla) gavo naują statusą ir naują – Vilniaus imperatorikojo universiteto – vardą, ilikusį iki 1832 m., t.y. iki universiteto udarymo. iame darbe kalbama apie Vilniaus universiteto reikmę Lietuvos kultūrai XIX a., mones dirbusius ir studijavusius universitete, bandymus nesėkmingai rusinti universitetą, tautikumo problemas bei įvykius, sąlygojusius universiteto udarymą.Mokslas ir mokymas Vilniaus imperatorikajame universiteteKaip jau buvo minėta, prijungus Lietuvą prie Rusijos, 1803 m. balandio 16 d. aktu Vilniaus vyriausioji mokykla buvo reorganizuota į Vilniaus imperatorikąjį universitetą. Universitetas vadovavo Vilniaus ivetimo apygardai, kuri apėmė Vilniaus, Gardino, Minsko, Mogiliovo, Kijevo, Volynės ir Podolės gubernijas1 . Universiteto kuratoriumi buvo paskirtas artimas caro Aleksandro I draugas Adomas Čartoriskis. Vilniaus universitetas buvo stambi mokymo ir mokslo tyrimo įstaiga, turėjusi keturis fakultetus: Fizikos-matematikos, Medicinos, Moralinių ir politinių mokslų, Literatūros ir laisvųjų menų. Visi ie fakultetai turėjo lygias teises. “Visai naujai buvo įvestos disciplinos, ruousios kratui reikalingus specialistus – medikus, teisininkus, ininierius, statybininkus, agronomus.”2 Vilniaus universitetas buvo europinio lygio auktoji mokykla. Profesoriais jis kvietėsi ne tik savo auklėtinius, bet ir įymius Europos mokslininkus, kurie suartino Vilnių su Europos intelektualiniais centrais ir nevisada rėmė Rusijos imperijos siekius. ymių mokslininkų dėka, universitete buvo įdiegta daug naujovių. Susikūrė Vilniaus medicinos mokykla, kuriai atstovavo Johanas Andrius Lobenveinas, Johanas Pėteris ir Jozefas Frankai i Vienos, Johanas Frydrichas Nikovskis, Mikalojus Mianovskis, Vaclovas Pelikanas. Jozefas Frankas 1805 m. įkūrė Vilniaus medicinos draugiją, Vakcinacijos institutą, klinikas, ambulatoriją neturtingiems gyventojams. Universitetas garsėjo biologais. Stanislovas Bonifacas Jundzilas iplėtė 1781 m. įkurtą botanikos sodą, pagal Karlo Linėjaus sistemą apraė Lietuvos naudinguosius augalus. Biologijos paanga skatino agronomijos raidą ir specialistų emės ūkiui ruoimą. Pirmą kartą Europoje Vilniaus universitete buvo įkurta emės ūkio katedra su bandomuoju ūkiu. ymiausias agronomijos profesorius buvo Mykolas Očapovskis. Telių apskrityje, Kretingoje, gyvenęs Vilniaus universiteto auklėtinis Jurgis Pabrėa pirmasis lietuvikai raė botanikos veikalus, sudarė pirmąjį botanikos terminų odyną. I mokslininkų zoologų ypač pasiymėjo Liudvikas Bojanus ir Eduardas Karolis Eichvaldas. Nuo 1815 m. L.Bojanus ėmė dėstyti visikai naują dalyką – lyginamąją anatomiją. Chemijos mokslo atsiradimas Vilniuje susijęs su Andriaus Sniadeckio vardu. Nuo 1717 m. jis vadovavo Chemijos katedrai Vilniuje.Garsusis jo darbas “Teorya jestestw organicznych” buvo naudojamas ir Europos universitetuose. Tai biologijos mokslo studija davusi fiziologijos mokslo pradią Lietuvoje.1 Vilniaus universiteto vardą garsino ir jame dirbęs buvęs Leipcigo, Romos, Neapolio ir Paryiaus auktųjų mokyklų studentas, ymus chemikas bei fizikas Teodoras Grotus, kuris sukūrė pirmąją elektrolizės teoriją. Vilniaus universitete plėtojosi ir visuomenės bei humanitariniai mokslai. Iaugo klasikinė filologija. Jos suklestėjimas siejamas su Getingeno universiteto auklėtinio Gotfrydo Ernesto Grodeko moksline ir pedagogine veikla. Vilniaus universitete buvo pradėtos dėstyti rusų, prancūzų, vokiečių, anglų, italų kalbos. XVIII a. paskutinį deimtmetį įvedus prigimtinės teisės kursą, kaip savarankika disciplina ėmė isiskirti politinė ekonomija. 1803 m. buvo įsteigta ir politinės ekonomijos katedra.2 Netrukus jos profesoriai ėmė dėstyti Adamo Smito teorijos pagrindus, o paskui studentai buvo supaindinami ir su Deivido Rikardo veikalais. Nuskriausta disciplina Vilniaus universitete galima būtų pavadinti istoriją. Į ją vadovybė iūrėjo nepalankiai, ir ji deimt metų čia i viso nebuvo dėstoma. Antrojo deimtmečio viduryje Vilniaus universiteto istorijos profesoriumi tapo Joachimas Lelevelis. “Jis rėmėsi viečiamojo amiaus filosofija ir siejo ją su istorijos altinių duomemis.”3 Joachimo Lelevelio paskaitų ateidavo ne vien studentai bet ir daugybė vilniečių. Į visuotinės istorijos paskaitas jis įterpdavo Lenkijos ir Lietuvos istorijos fragmentų. Savo pasisakymais profesorius skatino tautos patriotizmą, nepasitenkinimą rusų valdia. Istorijos mokslo raidai daug nusipelnė profesoriai Ignas Onacevičius, Ignas Danilavičius ir Juozapas Jaroevičius. Jie tyrinėjo bei kaupė istorijos altinius, publikavo juos, kūrė savitą istorijos mokyklą.Bandymai rusinti universitetąSekuliarizuojant universiteto mokymą, pamau ir jo buvo istumiama lotynų kalba.