Vilniaus Universitetas

Vilniaus universitetas buvo įkurtas 1579 m. Jo atsiradimą galima traktuoti kaip reformacijos ir kontrreformacijos konkurencijos vaisių. XVI a. Lietuvoje vis labiau buvo avimasi protestantizmo idėjomis. Tačiau kontreformacijos jėgas palaikė karalius, ir katalikai gavo monopolinę teisę įkurti Vilniuje kolegiją ir universitetą. Tam tikslui Vilniaus vyskupas V.Protasevičius pasikvietė į Lietuvą jėzuitus, kurie ir buvo Vilniaus universiteto kūrėjai. Pradioje universitetas turėjo tik du fakultetus – filosofijos ir teologijos. Nuo 1644 m. buvo įsteigtas teisės fakultetas. 1773 m. po pirmojo Lietuvos ir Lenkijos Respublikos padalijimo buvo udarytas Jėzuitų ordinas. Viilniaus universiteto tvarkymą savo inion perėmė valstybė. 1783 m. Vilniaus universitetas buvo pavadintas Lietuvos vyriausiąja mokykla. Po paskutiniojo 1795 m. padalijimo Lietuva atiteko Rusijai. 1796 m. universitetas buvo pervadintas į Vilniaus vyriausiąją mokyklą. Keičiantis Lietuvos teritorijos valstybinei priklausomybei, didėjant administraciniam aparatui, caro vyriausybė ėmėsi reformuoti vietimo sistemą. 1803 m. balandio 16 d. aktu Vilniaus universitetas (tuometinė Vilniaus vyriausioji mokykla) gavo naują statusą ir naują – Vilniaus imperatorikojo universiteto – vardą, ilikusį iki 1832 m., t.y. iki universiteto udarymo. iame darbe kalbama apie Vilniaus universiteto reikmę Lietuvos kultūrai XIX a., moones dirbusius ir studijavusius universitete, bandymus nesėkmingai rusinti universitetą, tautikumo problemas bei įvykius, sąlygojusius universiteto udarymą.Mokslas ir mokymas Vilniaus imperatorikajame universiteteKaip jau buvo minėta, prijungus Lietuvą prie Rusijos, 1803 m. balandio 16 d. aktu Vilniaus vyriausioji mokykla buvo reorganizuota į Vilniaus imperatorikąjį universitetą. Un

niversitetas vadovavo Vilniaus ivetimo apygardai, kuri apėmė Vilniaus, Gardino, Minsko, Mogiliovo, Kijevo, Volynės ir Podolės gubernijas1 . Universiteto kuratoriumi buvo paskirtas artimas caro Aleksandro I draugas Adomas Čartoriskis. Vilniaus universitetas buvo stambi mokymo ir mokslo tyrimo įstaiga, turėjusi keturis fakultetus: Fizikos-matematikos, Medicinos, Moralinių ir politinių mokslų, Literatūros ir laisvųjų menų. Visi ie fakultetai turėjo lygias teises. “Visai naujai buvo įvestos disciplinos, ruousios kratui reikalingus specialistus – medikus, teisininkus, ininierius, statybininkus, agronomus.”2 Vilniaus universitetas buvo europinio lygio auktoji mokykla. Profesoriais jis kvietėsi ne tik savo auklėtinius, bet ir įymius Europos mokslininkus, kurie suartino Vilnių su Europos intelektualiniais centrais ir nevisada rėmė Rusijos imperijos siekius. ymių mokslininkų dėka, universitete buvo įdiegta daug naujovių. Susikūrė Vilniaus medicinos mokykla, kuriai atstovavo Johanas Andrius Lobenveinas, Johanas Pėteris irr Jozefas Frankai i Vienos, Johanas Frydrichas Nikovskis, Mikalojus Mianovskis, Vaclovas Pelikanas. Jozefas Frankas 1805 m. įkūrė Vilniaus medicinos draugiją, Vakcinacijos institutą, klinikas, ambulatoriją neturtingiems gyventojams. Universitetas garsėjo biologais. Stanislovas Bonifacas Jundzilas iplėtė 1781 m. įkurtą botanikos sodą, pagal Karlo Linėjaus sistemą apraė Lietuvos naudinguosius augalus. Biologijos paanga skatino agronomijos raidą ir specialistų emės ūkiui ruoimą. Pirmą kartą Europoje Vilniaus universitete buvo įkurta emės ūkio katedra su bandomuoju ūkiu. ymiausias agronomijos profesorius buvo Mykolas Očapovskis. Telių apskrityje, Kretingoje, gyvenęs Vilniaus universiteto auklėtinis Ju
urgis Pabrėa pirmasis lietuvikai raė botanikos veikalus, sudarė pirmąjį botanikos terminų odyną. I mokslininkų zoologų ypač pasiymėjo Liudvikas Bojanus ir Eduardas Karolis Eichvaldas. Nuo 1815 m. L.Bojanus ėmė dėstyti visikai naują dalyką – lyginamąją anatomiją. Chemijos mokslo atsiradimas Vilniuje susijęs su Andriaus Sniadeckio vardu. Nuo 1717 m. jis vadovavo Chemijos katedrai Vilniuje.Garsusis jo darbas “Teorya jestestw organicznych” buvo naudojamas ir Europos universitetuose. Tai biologijos mokslo studija davusi fiziologijos mokslo pradią Lietuvoje.1 Vilniaus universiteto vardą garsino ir jame dirbęs buvęs Leipcigo, Romos, Neapolio ir Paryiaus auktųjų mokyklų studentas, ymus chemikas bei fizikas Teodoras Grotus, kuris sukūrė pirmąją elektrolizės teoriją. Vilniaus universitete plėtojosi ir visuomenės bei humanitariniai mokslai. Iaugo klasikinė filologija. Jos suklestėjimas siejamas su Getingeno universiteto auklėtinio Gotfrydo Ernesto Grodeko moksline ir pedagogine veikla. Vilniaus universitete buvo pradėtos dėstyti rusų, prancūzų, vokiečių, anglų, italų kalbos. XVIII a. paskutinį deimtmetį įvedus prigimtinės teisės kursą, kaip savarankika disciplina ėmė isiskirti politinė ekonomija. 1803 m. buvo įsteigta ir politinės ekonomijos katedra.2 Netrukus jos profesoriai ėmė dėstyti Adamo Smito teorijos pagrindus, o paskui studentai buvo supaindinami ir su Deivido Rikardo veikalais. Nuskriausta disciplina Vilniaus universitete galima būtų pavadinti istoriją. Į ją vadovybė iūrėjo nepalankiai, ir ji deimt metų čia i viso nebuvo dėstoma. Antrojo deimtmečio viduryje Vilniaus universiteto istorijos profesoriumi ta
apo Joachimas Lelevelis. “Jis rėmėsi viečiamojo amiaus filosofija ir siejo ją su istorijos altinių duomemis.”3 Joachimo Lelevelio paskaitų ateidavo ne vien studentai bet ir daugybė vilniečių. Į visuotinės istorijos paskaitas jis įterpdavo Lenkijos ir Lietuvos istorijos fragmentų. Savo pasisakymais profesorius skatino tautos patriotizmą, nepasitenkinimą rusų valdia. Istorijos mokslo raidai daug nusipelnė profesoriai Ignas Onacevičius, Ignas Danilavičius ir Juozapas Jaroevičius. Jie tyrinėjo bei kaupė istorijos altinius, publikavo juos, kūrė savitą istorijos mokyklą.Bandymai rusinti universitetąSekuliarizuojant universiteto mokymą, pamau ir jo buvo istumiama lotynų kalba. Vyraujančia kalba tapo lenkų kalba. Tam didelės įtakos turėjo ir Adomo Čartoriskio, uolaus Lenkijos valstybės atkūrimo puoselėtojo, skyrimas universiteto rektoriumi. Be to ir pati lietuvių aristokratija buvo gerokai aplenkėjusi. Bendra nelaimė lietuvius dar labiau suartino su lenkais. Apie krato savaimingumą aristokratija negalvojo. Dabar isigelbėjimo ir valstybės atgaivinimo viltis tebuvo bendrai veikti su lenkais. Universitetas tapo grynai lenkika įstaiga, o lenkų kalba – vyraujančia kalba. Kuratorius A.Čartoriskis pasirūpino, kad dėstomoji kalba taptų lenkų, o visos vietos universitete taip pat būtų uimtos lenkų tautybės dėstytojų. Lietuvių kalbą isaugoję lietuviai valstiečiai universitete negalėjo studijuoti. Rusų valdiai universiteto klestėjimas ir laisvės idėjos kėlė didelį nerimą. Be to studentija, veikiama to meto įymybės istoriko profesoriaus Lelevelio, buvo karčiausia senosios Respublikos atgaivinimo alininkė. Todėl caro valdia ėm
mė rūpintis universitetą perimti į savo įtaką. Nemaą vaidmenį čia suvaidino Peterburge įsikūrusi slavofilų draugija, kuri skelbė, kad Didiosios Lietuvos kunigaiktystės emės nuo amių buvusios rusų kultūros įtakoje. Slavofilai pareikalavo pakeisti visą Vilniaus apygardo vietimo sistemą. Universiteto valdymas tapo vis labiau centralizuotas. 1824 m. i kuratoriaus pareigų buvo paalintas Adomas Čartoriskis, o tų pačių metų rugsėjo 1 d. Vilniaus vietimo apygardos kuratoriumi buvo paskirtas slavofilas Nikolajus Novosilcevas. Jo misija buvo “panaikinti universitete ir jo apygardoje netvarką ir atkurti ramybę”.1 Novosilcevas i karto panaikino lenkų kalbą universiteto kanceliarijoje, ir visi ratai pradėti rayti tik rusikai. Nikolajus Novosilcevas gavo plačius įgaliojimus. Jis tvirtino universitete renkamus pareigūnus, turėjo teisę juos atleisti ir net pripainti ar nepripainti mokslo laipsnius.Novosilcevas kontroliavo ir profesorių paskaitas. Kad jų metu nebūtų skleidiamos valdiai nepalankios mintys, profesoriai turėjo i anksto pateikti vietimo ministrui savo paskaitų konspektus. 1828 m. vietimo ministras pareikalavo konspektus pateikti kiekvienais metais. 1824 m. pradioje buvo udraustos vieosios paskaitos.2 1826 m. caro valdia nusprendė, kad rektorių rinkti 3 metams yra pragaitingas reikalas. Buvo nutarta universiteto rektorių skirti. Pirmasis paskirtas rektorius buvo Vaclovas Pelikanas. Tačiau lenkikoji dvasia taip stipriai buvo įsigalėjusi universitete, kad ios caro valdios reformos nepajėgė nuslopinti lenkikojo patriotizmo. 1831 m. įvykiai parodė, kad i universiteto negalima laukti itikimybės valdiai.Lietuvikumas Vilniaus universiteteNepaisant to, kad Vilniaus universitete vyravo lenkų kultūra, bet jau XIX a. antrajame trečiajame deimtmečiais atsirado visuotinis susidomėjimas lietuvių kalba ir lietuviko rato pagyvėjimas. Universitetas tapo Lietuvos praeities tyrinėjimo centru. Vilniaus universiteto kultūrinės atmosferos veikiamas prasidėjo lietuvių bajorų vaikų – studentų, studijavusių universitete, literatūrinis sąjūdis, pasireikęs siekimu gaivinti lietuvių kalbą, tautosaką, Lietuvos istoriją ir gimtojo krato painimą. Lietuvių patriotinį sąjūdį inspiravo viečiamojo amiaus įtakoti Vilniaus universiteto profesoriai Joachimas Lelevelis, Ignas Danilavičius, ignotas egota Onacevičius, Ivanas Loboika ir kt.1 Lietuvių tautosaka imta domėtis ir Vakarų Europoje. Didelę reikmę tam turėjo Karaliaučiaus universiteto profesoriaus Liudviko Rėzos 1825 m. paskelbtas pirmasis lietuvių liaudies dainų rinkinys bei kiti leidiniai. Lietuvių tautosaka sudomino daug ymių usienio mokslininkų, tarp jų Lesingą, Herderį, Getę. Krokuvos mokslininkai praė Vilniaus universiteto tyrinėti Lietuvos praeitį ir apie tyrimus praneti Mokslo Mėgėjų draugijai Krokuvoje. Tokį praneimą Krokuvoje skaitė Vilniaus universiteto garbės narys, kunigas K.Baua. Savo tyrinėjimus jis paskelbė ir atskiroje knygoje “Apie lietuvių tautos ir kalbos kilmę” (1806 m.).K.Baua skatino gelbėti lietuvybę, rinkti tautosaką. Jo mintys sukėlė didelį atgarsį mokslininkų ir lietuvių veikėjų tarpe. io sąjūdio metu ikilo projektas įkurti Vilniaus universitete lietuvių kalbos katedrą (1822 m.). Projekto autorius buvo universiteto bibliotekininkas K.Kantrimas. Tačiau projektas nebuvo įvykdytas, nes kaip tik tuo metu prasidėjo rusų valdios reakcija prie lenkiką universiteto linkmę, ir vadovybei rūpėjo isaugoti tai kas buvo jau pasiekta.2 Nors universitetas buvo grynai lenkikas, tačiau, būdamas Lietuvos centre, jis turėjo didelę reikmę ir Lietuvai. Lietuviai studentai ir profesoriai didelį dėmesį skyrė Lietuvos praeičiai. ymiausias i lietuvių studentų būrelio buvo emaičių bajoras Simonas Stanevičius, raytojas ir lietuvių kalbos gaivintojas. Jie vertė i lenkų į lietuvių kalbą religines knygeles, rinko tautosaką. S.Stanevičiaus garsus kūrinys “lovė emaičių” tapo studentijos himnu ir puoselėjo mintį, kad tauta visų pirma yra ne luomas, o monės, isaugoję savo kalbą, papročius.3 Istorikas A.apoka prie pirmųjų susipratusių lietuvių, iauklėtų Vilniaus universiteto, priskyrė Daukantą ir Valančių. Daukantas dar studentaudamas paraė savo pirmąjį istorinį veikalą “Darbai senovės lietuvių ir emaičių”. Vėliau jis paraė “Būdą senovės lietuvių” ir dviejų tomų “Lietuvos istoriją”. Valančius paraė “emaičių vyskupystę”. Tokie buvo pirmieji mokslo veikalai, parayti lietuvių kalba. Tautikame sąjūdyje aktyviai dalyvavo ir kiti lietuviai studentai. Liudvikas Adomas Jucevičius rinko lietuvių liaudies dainas, Kajetonas Nezabitauskis sudarė lietuviką elementorių. Dionizas Poka raė emaičių odyną ir tam tikslui rinko senas knygas. Be to, buvo renkamos senienos ir seni istoriniai dokumentai, o D.Poka i tučiavidurio ąuolo padarė 3 trobeles, kur įrengė senienų muziejų. Į sąjūdį buvo įsitraukę ir kai kurie didikai, pvz., Liudvikas ir Jurgis Plioteriai. Feodalinės epochos pabaigoje sukurtas Antano Baranausko “Anykčių ilelis” lovino gimtąjį kratą, jo gamtą. Kurti atgimstančiai tautai groinę literatūrą, ruoti dvasinę ir materialinę kultūrą ugdančius leidinius savo pareiga laikė visi to meto lietuvių inteligentai. Teigiamai lietuvių literatūrą ir apskritai kultūrą, nacionalineę savomonę veikė lenkų kalba raę Vilniaus universiteto auklėtiniai Adomas Mickevičius, Julijus Slovackis, Juozapas Ignotas Kraevskis. Savo kūrinių siuetus jie ėmė i Lietuvos istorijos, ypač i didvyrikų lietuvių tautos kovų su kryiuočiais. Lietuvių patriotiniam sąjūdiui visų pirma rūpėjo gimtosios kalbos atgaivinimas ir jos tobulinimas.Slaptosios organizacijos Vilniaus universitete
Daugelio slaptų organizacijų kūrimąsi Lietuvoje įtakojo Vilniaus universitetas. 1817 m. įkurta Nenaudėlių (ubravcų) draugija, kuri skelbė kovą atgyvenusiems papročiams, socialiniams prietarams ir ydoms: girtuoklystei, valdinių priespaudai, materialinių iteklių vaistymui. Svarbiausias draugijos spaudos organas buvo Vilniuje leidiamas satyrinis laikratis “Gatvės inios” (“Wiadomosci brukowe”), kuris grietai smerkė iaurų dvarininkų elgesį su valstiečiais. Nenaudėlių draugija buvo veikiama Vilniaus universiteto kuratoriaus Adomo Jurgio Čartoriskio, puoselėjusio viltį prijungti lietuvikas ir baltarusikas guvernijas, buvusią Lietuvos Didiąją Kunigaiktystę prie autonominės Lenkijos Karalystės.11817 m. pabaigoje Vilniaus studentai įkūrė slaptą Filomatų (Mokslo mylėtojų) draugiją. Jos pagrindiniais steigėjais buvo Adomas Mickevičius, Tomas Zanas, Juozapas Jeovskis, Ignas Onacevičius. Filomatų draugijai priklausė 21 narys, daugiausia studentai, kilę i smulkiųjų bajorų. Didelę įtaką draugijai turėjo istorikas Joachimas Lelevelis. Filomatai sukūrė daugelį legalių, pusiau legalių ir nelegalių studentų organizacijų. I jų gausiausia buvo Filaretų (Dorovingųjų) draugija, turėjusi 176 narius. Filaretų tikslas buvo – mokslas, draugikumas ir tėvynės meilė. Panaiais tikslais buvo įsteigta ir vadinamoji Spindulingųjų draugija. Ji buvo grynai visuomenika ir rūpinosi skleisti kilnias mogikumo ir patriotizmo idėjas, bendraudama su plačiaisiais jaunimo sluoksniais. Filomatų draugija pradioje kėlė marolinius, vietėjikus tikslus, tačiau netrukus ėmė dekraluoti revoliucines politines mintis. Draugija kvietė kovoti prie caro autokratiją, atkurti Lenkijos ir Lietuvos valstybę atleisti valstiečius nuo baudiavos, suteikti jiems pilietines teises. Buvo aiku, kad caro valdia neliks pasyvi io judėjimo stebėtoja. Stiprėjant politinei reakcijai, 1822 m. buvo udraustos masonų loės, Nenaudėlių draugija, nes jos slydo i administracijos kontrolės. Caro valdios represijas dar paspartino beprecendentinis įvykis Vilniaus gimnazijoje. Vienas mokinys ant lentos uraė: “Tegyvuoja geguės 3 d. konstitucija!”. i reforminio seimo konstitucija buvo laikoma siektinu idealu ir laisvės garantija. Tuoj po io įvykio prasidėjo kratos ir aretai mokinių, studentų, dėstytojų tarpe. 1823 m. policija suėmė Vilniaus jaunimo slaptųjų organizacijų dalyvius. I viso buvo apkaltinti 108 asmenys, i jų 20 itremta.1 Tuomet tai buvo vienas didiausių Europoje studentų politinių procesų. Į Lenkiją turėjo pasialinti profesorius Joachimas Lelevelis, į Rusiją buvo itremtas Adomas Mickevičius, filaretų vadas Tomas Zanas. Represijomis caro valdiai pavyko tik kiek prislopinti judėjimą. Kai 1830 m. lapkritį Lenkijos Karalystėje prasidėjo sukilimas, spaltų organizacijų Lietuvoje nebuvo. Liko smulkūs studentų būreliai ir opozicikai nusiteikusių asmenų grupės. Tačiau gavus inią apie sukilimą, politinė padėtis krate tuoj įsitempė. Netrukus sukilimas apėmė ir visą Lietuvą. 1830-1831 m. sukilime dalyvavo daug studentų. Sukilimas buvo iauriai nuslopintas, o jo padariniai – labai skaudūs.Vilniaus universiteto udarymasVienas i skaudiausių sukilimo padarinių buvo Vilniaus universiteto udarymas. “1831 m. spalio 21 d. caras Nikolajus I sudarė komitetą “inagrinėti siūlymo dėl Vilniaus universiteto udarymo”1 Komiteto nariai beveik vieningai nusprendė panaikinti Vilniaus universitetą. Keičiausia, kad prie buvo Nikolajus Novosilcevas, slavofilas, kuris labiausiai buvo suinteresuotas universiteto valdymo centralizavimu ir stipriai prisidėjęs prie ymių profesorių igyvendinimo i universiteto. Tačiau Novosilcevas suprato, kad 300 metų gyvavęs universitetas jau spėjo igarsėti Europoje, ir tapo svarbiausiu intelektualiu centru Lietuvoje. Novosilcevas siūlė pertvarkyti universitetą į udaras kolegijas, neleisti laisvųjų klausytojų, sugrietinti visaus tvarką universitete. Tačiau į jo nuomonę nebuvo atsivelgta. 1832 m. geguės 1 d. caras Nikolajus I pasiraė universiteto udarymo aktą. Mokyklų universitetinė organizacija buvo pakeista į paprastą administracinę, o jos globėjas tapo pavaldus vietos generalgubernatoriui. Vilniaus gubernija buvo priskirta Baltarusijos vietimo apygardai. 1850 m. dalis jos vėl buvo pavadinta Vilniaus vietimo apygarda. I udarytojo universiteto buvo įkurtos dvi akademijos – Medicinos-chirurgijos (1832 m.) ir Romos katalikų dvasinė akademija, įkurta 1833 m. Abi jos iliko iki 1842 m.2 Tačiau net ir panaikinus universitetą, neiblėso studentų patriotinės nuotaikos. Medicinos-chirurgijos akademijoje gana greitai įsikūrė slapta studentų draugija “Jaunoji Lenkija”, kurios tikslas buvo atkurti turėtas 1772 m. Lenkijos ribas. Caras nusprendė, kad saugiausia bus tuomet, kai Lietuvoje neliks nei vienos auktosios mokyklos. 1840 m. geguės 16 d. ratu Vilniaus medicinos-chirurgijos akademija buvo pervadinta į fakultetą ir perkelta į Kijevo universitetą. 1842-1844 m. į Sankt Peterburgą buvo perkelta ir Dvasinė akademija veikusi tik 10 metų. Tokiu būdu buvo bandytas pakirsti Vilniaus kaip “politikai nepatikimo” regiono intelektualinis ir kultūrinis vaidmuo. Vilniaus universiteto ir medicinos-chirurgijos akademijos udarymas sudavė skaudų smūgį Lietuvos visuomeniniam ir kultūriniam gyvenimui. Nepaisant to, idraskyto universiteto dėstytojai ir studentai toliau tęsė universiteto intelektualinę ir kultūrinę tradiciją. Tačiau daugelis tyrinėjimų udarius universitetą nutrūko, teliko privati iniciatyva. Lietuvos kultūrai labiausiai nusipelnė tie, kurie liko gyventi ir dirbti savame krate, ir tie, kurie gyvendami svetur tęsė savo krato istorijos ir kultūros tyrimus. Čia reikėtų iskirti minėtus istorikus J.Lelevelį, I.Onacevičių, I.Danilavičių. Lelevelis, gyvendamas Vakarų Europoje aktyviai dalyvavo Lietuvos ir Lenkijos emigratų politinėje veikloje. I.Onacevičius bei I.Danilavičius buvo itremti į Rusiją ir daugiausiai nusipelnė kaupdami ir leisdami LDK istorius altinius. Po universiteto skliautais brendo ir Lietuvos tautinis demokratinis sąjūdis, kurį ipuoselėjo pirmieji susipratę lietuviai universiteto auklėtiniai Simonas Daukantas ir Motiejus Valančius, emaičių poetas ir liaudies kultūros tyrinėtojas Simonas Stanevičius. Auktojo mokslo poreikis XIX a. XX a. pr. buvo taip iaugęs, todėl visai nenuostabu, kad universiteto atgaivinimo idėjos niekuomet nebuvo ugęsusios.

Leave a Comment