Vilniaus katedra su požemiais

ISTORIJA

XV – XVI a. istorikų teigimu, iki krikščionybės įvedimo katedros vietoje degusi amžinoji ugnis, stovėjęs pagonių aukuras ar net buvusi Perkūno šventykla. 1973 – 76 ir vėliau papildomai ištyrus rūsius, rasta naujų duomenų apie katedros požemių ankstyvąją istoriją jų pobūdį.

XIII a. viduryje Pilies kalno vakarinėje papėdėje, Vilnios senosios vagos apsuptame kyšulyje, stovėjo kulto pastatas (spėjama, Mindaugo katedra). Jo pagrindinė dalis buvo kvadratinė (22,7 X 22,4 m), vakarinėje pusėje buvo bokštas, rytinėje pusėje – ilga presbiterija (15,9 X 12,5 m) su šiek tiek siauresne pusapvale apsida. Prie presbiterijos šiaurinės siienos glaudėsi dvi įvairaus pločio koplyčios (viena jų gal būt buvo zakristija). Sienas ir kampus rėmė kontraforsai. Pamatų storis 1,6 – 1,7 m. Šio pastato išlikusios dalys sumūrytos iš lauko akmenų, dėtų horizontaliomis eilėmis ir surištų rusvai pilku skiediniu. Jame, be kalkių ir smėlio, yra hidraulinių priemaišų; tik presbiterijos mūro skiedinys be šių priemaišų, žalsvai baltos spalvos. Pastato viduje buvo dvi eilės piliorių. Grindys buvo išklotos glazūruotomis 17 X 17 cm ir 13 X 13 cm dydžio plytelėmis. Be to, rasta glazūruotų lygiagretainio formos plytelių, kurios įrodo kvvadratinio pastato grindų vidurinėje dalyje buvus vieną ar kelias puošnias rozetes. Rūsiuose taip pat rasta glazūruotų grindų plytelių su įdubu augaliniu, geometrinių motyvų ornamentu, turinčių romaninės ir gotikinės puošybos bruožų. Glazūros spalva – tamsiai žalia, šviesiai žalsva, geltona, ruda, skaidriai bespalvė. Kv

vadratinio pastato pamatų liekanos yra katedros vakarinės dalies rūsiuose, glazūruotų plytelių grindų du fragmentai rasti 2,5 – 2,7 m. žemiau dabartinių grindų. Tarp griuvenų taip pat rasta sienų apdailos glazūruotų plytelių su iškiliais piešiniais, turinčiais audeklo raštą ir vaizduojančiais įvairių siužetų scenas, pastato fasadą. Spėjamoji Mindaugo katedra buvo pereinamųjų iš romanikos į gotiką bruožų. Vėliau glazūruotų plytelių grindys buvo užpiltos smėliu (bent vidinėje dalyje), antžeminė pastato dalis degė. Manoma, kad po karaliaus Mindaugo mirties (1263) pirmoji katedra galėjo būti paversta pagoniška šventykla. Galimas daiktas, kad jai priklauso nenustatytos kilmės dviejų mūrinių laiptų liekanos, 1984 rastos po šiaurinės navos grindimis. Abeji laiptai ėjo skersai navą (ne būdinga bažnyčioms). Vėliau kvadratinis pastatas buvo nugriautas ir ant jo pamatų pastatytos naujos gotikinės 1,4 m storio sienos, vakarinėje sienoje padarytas portalas, ~ 60 cm paaukštintos grindys (palyginti su XIII a. glazūruotų plytelių grindimis). Šį naują gotikinį pastatą 1387, įvedus Lietuvoje krikščionybę, statydino Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila. 1388 03 12 popiežiaus Urbono VI bulėje nurodoma, kad Jogaila nugriautos šventyklos vietoje pastatydino naują bažnyčią, būsimąją katedrą. 1388 05 07 katedra buvo pašventinta ir paskirta Švč. Trejybės, šv. Marijos, šv. Stanislovo ir šv. Vladislovo garbei. Vilniaus vyskupas Andrius prie zakristijos ir presbiterijos 1397 pristatydino mutinę koplyčią. Ši katedra 1419 sudegė. Ji taip pat buvo kvadratinio plano, apie 22.6X22,3 m dydžio, turėjo 4 aštuoniasienius piliorius. Be dviejų senesnių pr
riestatų ir presbiterijos, šiaurinėje pusėje buvo vienas, pietinėje pusėje – du nauji priestatai. Rūsiuose yra Jogailos statytos katedros liekanų: 1.4 m storio šiaurinės ir vakarinės (su įėjimu) sienų fragmentai, šiaurinės priestato (galbūt zakristijos) sienų liekanos: dviejų pietinių priestatų pamatų likučiai. Šio statybos laikotarpio plytos sudėtos gotikiniu būdu, su perdegtų plytų galų ornamentu išorėje, sienų vidinė pusė užglaistyta kalkių skiediniu. Mūrijimo skiedinys iš kalkių ir smėlio, be priemaišų. Grindinys iš plytų, jų liekanų yra 1,90 – 2.0m žemiau dabartinių Paveikslų galerijos grindų. Viename pietinių priestatų esama kriptos liekanų. Per 1985 tyrimus nustatyta, kad kriptos sienos buvo dekoruotos XIV a. pab. – XV a. pr. sukurtomis freskomis; jų fragmentai gerai išsilaikę (freska “Nukryžiavimas”).

Tuoj po 1419 gaisro Vytautas pastatydino naują katedrą. Iš rašytinių šaltinių galima netiesiogiai spręsti, kad tai buvęs didelis, ilgas pastatas, nes XV a. prie jo šoninių sienų buvo pristatyta nemaža koplyčių: Montvydų (1423, dabar Lojolos), Kęsgailų pirmoji (1436), Goštautų (1463), Karališkoji (apie 1474, dabar Valavičių), Kęsgailų antroji (dabar šiaurinis įėjimas), Švč. Trejybės (apie 1462 -82, dabar pietinis įėjimas), Senoji vyskupų (1495, fundatorius vyskupas Andrius Taboras, dabar švč. Marijos vardo), du šoniniai (pietiniai ir šiauriniai) įėjimai, zakristija.Po visomis koplyčiomis išmūrytos kriptos. Flamandų keliautojas Gilberas de Lanua XV a. pr. yra nurodęs, jog ši katedra buvusi pastatyta pagal Varmės Fromborko gotikinės katedros pavyzdį. Jos pagrindiniame fasade bu
uvo du bokštai, iš kurių pietinis aukštesnis.

Remiantis architektūrinių tyrimų medžiaga, nustatyta, kad Vytauto statyta katedra buvo stačiakampio plano, trinavė, su navas baigiančia lygia rytine siena, vidus apytiksliai 23 m aukščio. Iš išorės sienas rėmė aukšti, masyvūs kontraforsai. Stogas buvo aukštas, dengtas čerpėmis, kai kurių koplyčių stogai, manoma, dengti švinu, kai kurie paauksuoti. Išliko šios katedros sienų, kai kurių XV a. koplyčių sienų apatinės dalys ir masyvūs keturkampiai pilioriai. Kontraforsų pėdsakų rasta po tinku dabartinių šiaurinės ir pietinės sienų viršuje ir kampe ties sandūra su šv. Kazimiero koplyčia. Pasak rašytinių šaltinių, katedroje XV a. pr. buvo du dideli altoriai: Šventojo Kryžiaus (Vytauto), kuris stovėjęs iki XVII a. vid. tarp ketvirtos ir penktos piliorių poros, ir šv. Mykolo Arkangelo, prie kurio buvo palaidotas Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas (1430) ir jo pirmoji žmona kunigaikštienė Ona (1418). Katedros požemiuose taip pat buvo palaidoti Jogailos broliai Aleksandras Vygantas (1392) ir Karigaila (žuvęs 1390 kovoje su kryžiuočiais), kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis (nužudytas Trakuose 1440 ir, anot Strijkovskio, palaidotas šalia brolio Vytauto), Jogailos brolis kunigaikštis Švitrigaila (mirė Lucke 1452), Žygimanto Kęstutaičio sūnus Mykolas (mirė 1452 Maskvoje), Kazimiero IV Jogailos sūnus šv. Kazimieras (miręs 1484, kanonizuotas 1602; jo karstas 1953 perkeltas į šv. Petro ir Povilo bažnyčią), Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Aleksandras (miręs 1506), didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto žmonos Elžbieta (m
mirusi 1545) ir Barbora (mirusi 1551 Krokuvoje). Be šių didžiųjų kunigaikščių ir jų šeimos narių, katedros požemiuose buvo palaidota nemaža žymių didikų, vyskupų. Iš jų pažymėtini LDK kancleris Albertas Goštautas, vyskupas Valerijonas Protasevičius (miręs 1580), vyskupas Ignotas Masalskis (nužudytas 1794 Varšuvoje per sukilimą).

Katedroje buvo iškilmingai vainikuoti ir paskelbti Lietuvos Didžiaisiais kunigaikščiais Vytautas, Jogailaičių dinastijos Lietuvos Didieji kunigaikščiai, tarp jų devynerių metų Žygimantas Augustas. Spėjama, kad 1547 Karališkoje (dabar Valavičių) koplyčioje įvyko jo slaptos jungtuvės su Barbora Radvilaite.

Nuo 1498 katedrą remontavo architektas Jonas Skydelis. 1522 vyskupas Jono Žygimantaičio rūpesčiu kartu su katedra remontuotas ir gretimas bokštas. Darbus prižiūrėjo italų architektas Anus.

1530 katedra degė. Anot Žygimanto Senojo 1534 05 19 privilegijos, jau 1534 buvo pastatyta nauja Karališkoji koplyčia. Nuo 1534 katedros atstatymui vadovavo iš Romos pakviestas architektas ir skulptorius Bernardas Zanobis da Džanotis. Po jo mirties (1541) darbams vadovavo Džovanis Činis. Praėjus keletui metų, darbus vėl sutrukdė gaisras; remontas baigtas tik 1557. Buvo perstatytos ir pastatytos kai kurios koplyčios, išmūryti nauji skliautai, įrengta naujų kriptų. Renesansinį fasadą puošė frontonas ir raiškus portalas. Interjere atsirado naujų freskų, altorių, antkapių. Iš renesansinės katedros iki šių dienų išliko senosios Karališkosios koplyčios sienos, vyskupo Jono Žygimantaičio statytos Vyskupų koplyčios sienų apatinės dalys, vidurinės navos vidurinių travėjų skliautai, be to, kanclerio Alberto Goštauto ir vyskupo Povilo Alšėniškio renesansinės antkapinės plokštės.

1596 – 98 mūrininkai Petras Pelgžimavičius ir Jonas Petravičius remontavo keliose vietose įskilusį pagrindinį fasadą. 1610 katedra vėl degė. Remontui vadovavo architektas Vilhelmas Polis. Pagrindiniame fasade buvo pastatyti du barokiniai bokštai. Interjerą meniškai išdažė meistras Ferdinandas. Architektas Konstantinas Tenkala su skulptoriumi Henriku Kuntzanu sukūrė barokinį trijų tarpsnių didįjį altorių (neišliko).

1624 katedros pietrytiniame kampe LDK kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Zigmanto Vazos iniciatyva pradėta statyti barokinė šv. Kazimiero koplyčia (seniau šioje vietoje buvo mažesnė, Sapiegoms, vėliau vyskupui Eustachijui Valavičiui priklausiusi koplyčia). Statybos ir apdailos darbuose, be kitų ,dalyvavo Tenkala. Prie koplyčios vidinės sienos buvo pristatyta zakristija (nu griauta XVIII a. pab.). Šv. Kazimiero koplyčios įkūrimo lentoje nurodyta, kad ji pastatyta ir įrengta 1636.

Zigimantas Vaza perleido vyskupui Eustachijui Valavičiui Karališkąją koplyčią (nuo tada ji vadinama Valavičių koplyčia). Ji buvo subarokinta, išpuošto stiuko ornamentais, freskomis, įrengtas barokinis altorius. Šv. Kazimiero ir naujoji Valavičių koplyčios virš kupolų turėjo aštuoniasienius žibintus, abiejose buvo vargonai. Po 1654 – 67 karo katedra liko be stogo, su vietomis įgriuvusiais skliautais, sužalotu interjeru. Nuo 1666 remonto darbams vadovavo architektas Jonas Vincentas Salvadoras. XVII a. pab. vyskupas E. Katavičius suprojektavo naują barokinį didįjį altorių. XVII a. pab. šv. Kazimiero koplyčia iš naujo dekoruota lipdiniais. XVIII a. pr. nukentėjusi nuo Švedijos kariuomenės katedra vėl remontuojama. XVIII a. pirmoje pusėje vidurinėje ir šoninėse navose buvo 11 altorių. Jie buvo barokiniai, juodai dryžuoti, su paauksuotais ir spalvotais drožiniais, daugeliu skulptūrų. Katedros rytinėje sienoje buvo keturi maži langai, aprėminti vakarų altoriaus pjaustiniais.

1769 nugriuvo pagrindinio fasado pietinis bokštas. Katedra 1777 pradėta remontuoti pagal architekto Džiuzepės de Sako projektą. Visą katedros rekonstrukcijos projektą parengė ir tolesnei statybai vadovavo Laurynas Stuoka – Gucevičius. Darbai pradėti 1783. Iš senojo pastato liko pagrindinė trinavė dalis, šv. Kazimiero ir Valavičių koplyčios, daugelio kitų koplyčių sienos. Pastatas buvo paplatintas ir pailgintas į vidų, pastatyta zakristija, simetriška šv. Kazimiero koplyčiai, pagrindinio fasado portikas, suvienodinti šoniniai fasadai, gerokai pažemintas pagrindinės dalies stogas, perstatytas vargonų choras. 1782 šv. Kazimiero koplyčią remontavo architektas Karlas Spampanis ir skulptorius Kristupas Šneideris. 1786 – 92 ant katedros stogo virš fronto (vieta buvo numatyta Stuokos – Gucevičiaus projekte) buvo pastatytos Karolio Jelskio sukurtos trys apvaliosios skulptūros (pietinėje pusėje šv. Kazimieras, šiaurinėje pusėje šv. Stanislovas, viduryje šv. Elena), padarytos iš suklijuotų medžio trinkų, apkaltos vario skarda ir nudažytos aliejiniais dažais. 1950 nuimtos (neišliko). 1798 Stuokai – Gucevičiui mirus, pastatą 1801 baigė remontuoti architektas Mykolas Šulcas.

1810 – 11 ir 1824 – 29 buvo remontuojama ir keičiama stogų danga. 1836 – 38 restauracijai vadovavo architektas Karolis Podčašinskis. Dailininkai Kanutas Ruseckas, Mykolas Jenuškevičius, Pranciškus Andriolis restauravo Valavičių koplyčios skulptūras ir lipdinius. 1876 pagal architekto Jono Levickio projektą šoninių koplyčių sienos metalinėmis konstrukcijomis buvo pritvirtintos prie pastato pagrindo dalies sienų. 1889 Juozapas Radavičius įrengė naujus vargonus, iš dalies išlikusius iki šių dienų. 1897 katedra buvo uždengta vario skarda; 1915 ją nuėmė vokiečių okupantų valdžia. Dėl sienose ir skliautuose 1931 buvo uždaryta. 1931 – 32 ją tyrė Julijus Klosas. 1932 – 39 katedra restauruota; mediniai XVIII a. pab. pastatytų sienų poliai pagal architekto Henriko Vonsovičiaus projektą 1932 – 35 pakeisti 279 gelžbetoniniais poliais; pastogėje pastato sienos skersai surištos metalinėmis konstrukcijomis; po šv. Kazimiero koplyčia įrengtas mauzoliejus (architektai Klosas, Vonsovičius, St. Bukovskis); į mauzoliejų atkelti kunigaikščio Aleksandro, Žygimanto Augusto žmonų Elžbietos ir Barboros Radvilaitės palaikai, urna su kunigaikščio Vladislovo Vazos širdimi, atrasti katedros rūsiuose; dailininkas Jurgis Hopenas išdekoravo keletą koplyčių.

1956 katedroje įrengta paveikslų galerija (pritaikė architektai Justinas Šeibotas, Bronislovas Krūminis, Vytautas Gabriūnas, Sigitas Lasavickas). 1974 įrengtas oro kondicionavimas. Nuo 1968 tiriama pastato konstrukcijų būklė, toliau daromi architektūriniai tyrimai, visas pastatas remontuojamas ir konservuojamas. Darbams vadovavo inžinierius Napoleonas Kitkauskas. 1980 stogas uždengtas vario skarda, perdažytas fasadas, restauruotos fasado skulptūros, nuo šv. Kazimiero koplyčios sienų nuvalyti dažai ir išryškinta jų pirminė smiltainio plokščių faktūra. 1982 – 84 restauruoti Valavičių koplyčios lipdiniai, skulptūros (restauratoriai Stasė Butikytė – Jonaitienė, Bronė Žemaitytė ir kiti), kupolo burių freskos (dailininkai Povilas Kuodis, Juozas Pilipavičius). Restauruojamos ir atnaujinamos kitos koplyčios, memorialinės lentos.

EKSTERJERO PAMINKLAI. Katedros eksterjerą puošia aštuoniolika apvaliųjų skulptūrų ir šeši reljefai; yra šv. Kazimiero koplyčios įkūrimo lenta. Paminklai baroko ir rokoko stiliaus. 1980 restauruota fasadų skulptūros (restauravo skulptoriai Kęstutis Norkūnas, Dominykas Čepas), lipdiniai (restauratoriai Juozas Kalinauskas, Stasys Žilys, Kęstutis Stepšys, Giedrė Šarapova).

PAGRINDINIO FASADO SKULPTŪROS – vėlyvojo baroko stiliaus šešios apvalios skulptūros, penki stačiakampio formato horeljefai ir horeljefinė timpano kompozicija. Visi kūriniai iš stiuko. Dekoro tematika, proporcijos, vieta pritaikyta katedros fasadui, barokinės plastinės formos kontrastuoja su griežta klasicizmo architektūra.

Pastato pagrindo dalies nišose, už portiko kolonų ant postamentų (h 0,45 m) stovi apvaliosios evangelistų šv. Mato ir šv. Morkaus, šv. Luko ir šv. Jono, o vakarinėse koplyčių nišose – Biblijos personažų Abraomo ir Mozės statulos (h 3,9 m). Skulptūros skirtos apžiūrėjimui iš priekio; proporcingos nišų dydžiams. Visos sudaro vientisą kompoziciją. Evangelistai vaizduojami su mažesnėmis simbolinėmis angelo, liūto, jaučio ir erelio figūromis ir kitais tradiciniais atributais. Evangelistų kūnai stambūs. Figūras vienija panašios pozos, draperijos. Jos kartoja neramių judesių ritmą, kuria herojų nuotaiką.

Sienoje virš nišų yra šv. Petro ir Pauliaus gyvenimo tematikos penkios herojinės kompozicijos; vidurinė pailgo stačiakampio formato, kitos kvadratinės. Kompozicijos su daug figūrų, kelių planų. Jų ritmas koncentruotesnis negu kito pagrindinio fasado dekoro. Įvairaus aukščio horeljefas sukuria kontrastingus šviesšešėlius.

Fronto timpane yra horeljefas “Nojaus auka”; (aukštinė 4 m, pagrindo ilgis 27 m). Daugelio figūrų kompozicija vaizduoja Biblijos personažo Nojaus šeimos auką dievui po tvano. Kompozicijos ašis – aukuras su kylančiais dūmais. Abipus jos pagal timpano formą simetriškai sukomponuotos žmonių, tarpuose ir timpano šoniniuose kampuose – gyvulių figūros. Kompozicija dinamiška, atvira. Derinama apvaliosios skulptūros, skirtingų aukščių reljefai, stambios ir smulkios formos.

Pagrindinio fasado skulptūrų dekoro vieta ir dydžiai buvo numatyti architekto Lauryno Stuokos – Gucevičiaus 1778 parengtame katedros rekonstrukcijos projekte. Skulptūras ir reljefus 1785 – 1791 sukūrė skulptorius Tomas Rigis.

ŠONINIŲ FASADŲ SKULPTŪROS – rokoko stiliaus dvylika apvaliųjų skulptūrų. Stovi koplyčių sienų išorinėse nišose, už kolonadų. Iš stiuko. Dydžiu, formų traktavimu ir psichologijos charakteristika nepritaikytos prie klasicizmo architektūros. Matomos atskirai nuo pagrindo fasado skulptūros dekoro, todėl nepasireiškia stilių disonansas.

Pietinį fasadą puošia Lietuvos kunigaikščių septynios statulos ant postamentų (h 0,3 m). Figūrų pozos manieringos; aštrių bruožų vienodo tipažo veiduose perteikta egzaltuota išraiška. Dekoratyvumo teikia ornamentuoti šarvai, karūnos, nevienodame aukštyje laikomi skeptrai.

Šiaurinį fasadą puošia jėzuitų šventųjų penkios statulos ant postamentų (h 0,7 m). Palyginti su pietinio fasado skulptūromis, jos yra mažesnės (todėl pastatytos ant aukštesnių postamentų), kameriškesnės, labiau individualizuotos. Smulkių formų figūras šiek tiek stambina dinamiškos, lygiais paviršiais modeliuotos drabužių klostės.

Šiaurinio fasado skulptūros sukurtos 1754 – 68, pietinio fasado – 1754. Stovėjo šv. Kazimiero bažnyčioje: kunigaikščių – didžiajame altoriuje, o šventųjų – šoniniuose altoriuose. Po 1831 sukilimo uždarius šv. Kazimiero bažnyčią, atkeltos į katedrą ir 1832 pastatytos šoninių fasadų nišose.

Šv. KAZIMIERO KOPLYČIOS ĮKŪRIMO LENTA – pritvirtinta prie katedros pietinio fasado šv. Kazimiero koplyčios išorinės sienos. Įrašo plokštė – iš marmuro, rėmai – iš smiltainio. Lenta barokinė. Dekoratyvūs rėmai teikia lentai karpytą siluetą ir vertikaliai ištęstą formą. Dekorą sudaro herbiniai kartušai, girliandos, sparnai, kaspinai, kad koplyčią pastatydino ir išpuoštino Lenkijos ir Švedijos karalius Zigmantas Vaza, o 1636 ją pabaigė įrengti Vladislovas Vaza. Manoma, kad lentą 1636 sukūrė skulptorius Konstantinas Tenkala. 1981 ją pagal inžinieriaus Napoleono Kitkausko projektą restauravo RKPRT restauratoriai.

INTERJERO ĮRENGINIAI. Paminkliniai yra didysis altorius, vargonai, šv. Kazimiero koplyčios altorius ir sakykla, Valavičių koplyčios altorius. Didysis altorius yra vidurinėje navoje, prie galinės rytinės sienos. Architektiniai elementai – iš dirbtinio marmuro, dekoras – iš stiuko, paauksuotas. Klasicizmo stiliaus. Vieno tarpsnio altorius yra ant aukšto cokolio stovintis portikas su keturiomis dorėninio orderio kolonomis, piliastrais ir trikampiu frontonu. Iš abiejų šonų yra laiptai su metaliniais varteliais. Altorius primena pagrindinio fasado kompoziciją, dera prie kitų interjero elementų (ypač prie šoninių navų sienose esančių koplyčių portalų). Architektūros formos griežtos, harmoningų proporcijų. Puošyba negausi. Altoriuje yra paveikslas “Šv. Stanislovo mirtis”. Altorių XVIII a. pab. suprojektavo ir įrengė architektas L. Stuoka – Gucevičius vietoj XVIII a. I pusėje prie rytinės sienos buvusių trijų altorių (didžiojo vikarų, šv. Stanislovo, kapitulos). Vargonų prospektas yra vargonų chore. Barokinis; suskirstytas į šešiolika laukelių, vidurinė dalis dviejų tarpsnių. Papuoštas drožinėtais auksuotais augaliniais, kriauklių ornamentais, dekoratyvinėmis vazomis. Viršuje yra apvaliųjų skulptūrų: viduryje – karalius Dovydas su arfa, iš šonų – muzikuojantys angelai, žemiau viduryje – amūras. Pirmieji vargonai katedroje buvo įrengti 1595; jų meistras Jonas Kopelmanas, drožėjas Bernardas Holcas, tapytojas Kristupas Bžeskis. Vargonai sudegė per 1610 gaisrą. Apie 1618 vėl buvo įrengti dideli vargonai; išgrobstyti XVII a. viduryje. Iki XIX a. vid. katedroje tenkintasi keliolikos registrų vienu manualo instrumentu. 1859 iš Vilniaus Augustinų bažnyčios buvo atkelti dideli vargonai; išliko jų prospektas, sukurtas XVIII a. II pusėje. Vargonai buvo dviejų manualų, 25 registrų. Vargonus perkeliant ar kiek vėliau prospektas buvo praplėstas (pridėti šoniniai bokštai). 1885 – 89 juos perdarė Juozapas Radavičius, XX a. pr. ir po 1931 – Vaclovas Bernackis. Po II pasaulinio karo katedros vargonai sunyko. 1969 vargonus įrengė VDR įmonė “Alaxander Schuke” ; disponentas Hansas Joachimas Šukė. Atkurti vargonai turi tris manualus, keturesdiašimt devynis registrus; palikta kelios eilės Radavičiaus vargonų vamzdžių. Šv. Kazimiero koplyčios altorius įrengtas prie koplyčios pietinės sienos. Mensa – iš dirbtinio marmuro, retabulas – iš stiuko. Brandžiojo baroko stiliaus. Susideda iš banguotų paviršių mensos ir reljefinio retabulo su baldakimu. Reljefas vaizduoja angelų laikomą šv. Kazimiero karstą ir Mariją su kūdikiu; aplink sukomponuotos angelų ir angeliukų figūros. Skirtingo dydžio skulptūros formos, figūrų rakursai, nevienodas reljefo aukštis sudaro perspektyvos, erdvės iliuziją. Reljefas barokui būdingo dinamiško ritmo, plastiškų formų. Perteikta įvairi psichologinė išraiška (besidžiaugianti, linksma madona retai vaizduojama meno kūriniuose). Baldakimas papuoštas lambrekenu ir angeliukų, laikančių didžiojo kunigaikščio karūną, apvaliosiomis skulptūromis. Altoriaus reljefas sukurtas 1683 – 86 ar 1690 – 92. Manoma, kad autorius yra skulptorius Pjetras Peris. Mensa padaryta 1782 (per koplyčios remontą). 1837 – 39 altorius atnaujintas. Lipdiniai 1854 nevykusiai perdažyti. 1931 – 37 reljefą atnaujino skulptorius Petras Hermanavičius. Šv. Kazimiero koplyčios sakykla yra koplyčios rytinėje pusėje. Medinė, paauksuota ir pasidabruota. Vėlyvojo baroko stiliaus, kilnojamoji, taurės pavidalo. Stovi ant laiptuoto, ažūrine tvorele apjuosto paaukštinimo. Tribūną laiko sparnus išskleidęs erelis (šv. Jono Evangelisto simbolis). Dekorą sudaro drožinėti, juostomis sukomponuoti augaliniai (akanto lapų, girliandų) motyvai. Sakyklose dalis skiria profiliuoti karnizai. Sakykla paryta XVIII a. 1900 – 01 atnaujinta. Valavičių koplyčios altorius įrengtas prie koplyčios šiaurinės sienos. Mūrinis; lipdiniai iš stiuko, apvaliosios skulptūros iš gipso. Vėlyvojo baroko stiliaus; pirmo tarpsnio, plokščias, puošnus. Mensa su metaliniu antepediumu. Retabulo šonuose yra dekoratyviai traktuoti piliastrai, kapitelio ir bazės vietoje išlenkti į voliutas. Virš įlenkto antablemento didelė reljefinė glorija. Altorius papuoštas vešlių akanto lapų, kaspinų lipdiniais ir dviem statiškomis, manieringų judesių skulptūromis, ovaliu “Nekalto Marijos prasidėjimo” paveikslu. Altorius padarytas XVII a. vid. 1982 – 86 jį restauravo RKPRT specialistai.

SIENŲ TAPYBA. Paminklinė yra šv. Kazimiero, Valavičių, Vyskupų koplyčių ir zakristijos sienų tapyba, taip pat freska “Nukryžiavimas”. Šv. Kazimiero koplyčios sienų tapyba – šv. Kazimiero gyvenimo tematikos ir alegorinės kompozicijos. Puošia koplyčios rytines ir vakarines sienas, skliautus. Rytinės ir vakarinės sienų freskos baroko stiliaus. Rytinės sienos freska “Šv. Kazimiero karsto atidengimas” dinamiškos kompozicijos; centras – šv. Kazimiero karstas – išryškintas šviesa, spalvomis, į jį orientuotomis figūromis. Piešiniu ir tapysena medžiagiškai perteikta apranga. Detaliai atkurti veidų bruožai (manoma, kad dešinėje pusėje nutapytas LDK etmonas Kazimieras Jonas Sapiega). Iliuzinės šviesos kryptis sutapdinta su interjero natūralios šviesos kryptimi – tai padeda glaudžiai susieti tapybą su architektūra. Koloritas ramių spalvų: vyrauja vyšninė, violetinė su baltomis, geltonomis dėmėmis. V. sienos freska “Stebuklas prie šv. Kazimiero karsto” vaizduoja Uršulės prisikėlimą bažnyčioje, prie šv. Kazimiero karsto. Komponavimu, tapysena, koloritu ji panaši į ritinės sienos freską.

Burės dekoruotos keturiomis kompozicijomis. Jos pritaikytos prie gaubto skliauto, optiškai išplečia kupolo sferą. Pietryčių ir pietvakarių burių freskos baroko stiliaus. Netaisyklingo formato. Aukština šv. Kazimierą. Kompozicija daugelio figūrų, dinamiška. Figūrų kompozicija pagal įstrižainę, perspektyva iš apačios, ryškūs rakursai sukuria viršun atsiveriančios erdvės iliuziją. Šiltame kolorite vyrauja rusvos spalvos, tarp jų tamsiai raudona, balta, melsva. Šiaurės rytuose ir šiaurės vakaruose burių kompozicijos dailininko Pranciškaus Smuglevičiaus tapytos aliejumi drobėje, pritvirtintos prie burių glaisto. Turi baroko ir klasicizmo bruožų. Alegoriniai siužetai simbolizuoja šv. Kazimiero dorybes. Šiaurės vakaruose burės kompozicija “Kova su aistromis” vaizduoja merginą su palmės šaka (dorybės alegorija), atstumiančią išdykaujančius amūrus (pagundų alegorijos). Kompozicija įcentrinė; jai būdinga glaudus visų komponentų ryšys, dinamiškas vingrių linijų, sodrių spalvų dėmių, subtiliai niuansuotų šviesšešėlių ritmas, įvairūs figūrų judesiai ir rakursai. Koloritas šiltas, šviesus, spalvingas; vyrauja rausvos spalvos. Šiaurės rytuose kompozicijoje “Aistrų nugalėjimas” merginos pakelta ranka su rimbu ir pamintas amūras simbolizuoja dorybių nugalėtas aistras. Išcentrinė kompozicija statiškesnė, ritmas griežtesnis, koloritas šaltesnis negu “Kovoje su aistromis”.

Iki XVII a. vidurio šv. Kazimiero koplyčios sienas puošė dailininkas Bartolomėjus Stroblos paveikslai, sukurti po 1636, o skliautus – valdovo Vladislovo Vazos rūmų tapytojo Hiacinto Kampanos freskos, sukurtos 1639 – 1640. Per 1654 – 67 karą tapybos kūriniai buvo sunaikinti, XVII a. pab. koplyčios sienos ir burės vėl buvo dekoruotos freskomis; išliko sienų pietrytinės bei pietvakarinės burių freskos. XIX a. jos buvo priskiriamos dailininkui Petrui Dankersui. Šiuo metu manoma, kad jas sukūrė dailininkas Mikelis Arkangelas Palonis. XVIII a. pabaigoje šiaurės rytų ir šiaurės vakarų burių freskos sunyko. Vietoj jų dailininkas Pranciškus Smuglevičius 1800 nutapė aliejinės tapybos kompozicijas; jos išliko. Sienų ir skliautų tapybos kompozicijos 1837 – 39 restauruotos, dailininkas Stanislovas Jarockis, 1931 – 37 skliautų tapybą – dailininkas Janas Rutkovskis. Valavičių koplyčios sienų tapyba – Marijos gyvenimo scenas ir evangelistus vaizduojančios freskos. Yra skliautuose – burėse ir kupole. Burių freskos vaizduoja visus keturis evangelistus. Stambios figūros yra neutraliame fone, nedidelėje erdvėje, užima beveik visą burės plotą; figūrų poza pritaikyta trikampio formatui. Formų (ypač veido) apimtis modeliuojama šešėliais, pabrėžiama ryškiais kontūrais. Koloritas šiltas, ramių spalvinių derinių.

Kupolo barokinės freskos yra ovalių medalionų pavidalo. Medalionus rėmina reljefinių augalinių ornamentų juostos. Freskos vaizduoja Marijos gyvenimo scenas. Plastiškus ekspresyvius figūrų judesius dar labiau pabrėžia gausios draperijos. Visos formos aptakios, apvalainos, derančios prie ovalaus formato. Modeliuotė plastiškesnė, negu burių freskų. Koloritas šiltas.
Kupolo freskos sukurtos XVII a. I pusėje (iki 1630). Vėliau apnykusios freskos buvo uždažytos kalkėmis. 1837 atidengtos. 1837 ir XX a. pr. pertapytos. 1983 nustatyta, kad burėse taip pat būta barokinių freskų (rasta fragmentų). Sunykusių barokinių freskų vietoje XIX a. nutapytos išlikusios evangelistų kompozicijos. XX a. pr. jos pertapytos. 1983 – 1984 kupolo ir burių freskas restauravo RKPRT (Respublikinis kultūros paminklų restauravimo trestas) specialistai, vadovaujami Povilo Kuodžio ir Juozo Pilipavičiaus. Vyskupų koplyčios sienų tapyba sukurta 1938 – 39 dailininko Jurgio Hopeno sgrafito technika. Dekoratyvinės kompozicijos puošia sienas ir lubas. Plokštumose daug dekorų. Jis sukomponuotas iš augalinių, figūrinių motyvų, vyskupų atributų. Sienas juosia augalų ornamentų juostos. Dekoro elementai kontūriniai ir siluetiniai, vyrauja juoda, gelsva, violetinė spalvos. Zakristijos sienų tapyba – ornamentinės ir alegorinės klijų tapybos kompozicijos. Puošia kupolą. Sukomponuotos į išcentrinės, platėjančias juostas. Dorybes simbolizuoja alegorinės moterų figūros: narsumą – atsirėmusi į kalaviją, teisingumą – aukštai iškėlusi svarstykles, išmintingumą – nusisukusi nuo veidrodžio ir skaitanti knygą, santūrumą – laikanti ąsotį. Figūros nutapytos vyšnine, melsva, rusva spalvomis; skliautų dekore sudaro ryškius akcentus. Ornamentas sukomponuotas iš smulkių augalinių motyvų (šakelių, lapelių), nutapytas pilkšvomis, įvairaus sodrumo, niuansuotomis spalvomis. Sienų tapyba sukurta dailininko Alberto Žameto XIX a. viduryje. “Nukryžiavimas” – anksčiausia žinoma Lietuvos freska, vienintelė iš XIV a. pabaigos. Yra pietų kriptos šiaurinėje sienoje. Freska (al secco; 144.5 X 137.5 cm) nutapyta mineraliniais pigmentais (ruda ochra, žalia žemė, raudonas cinoberis, trinta medžio anglis), kurių rišamoji medžiaga – gyvulinės kilmės baltymai. Nukryžiavimo scenos figūros pavaizduotos visu ūgiu. Jos sukomponuotos pagal reljefo ikonografijos principus: viduryje – Kristus ant kryžiaus, jam iš dešinės – Marija, iš kairės – šv. Jonas Evangelistas. Sukurtos profesionaliai. Meninės išraiškos priemonės vidurinių amžių V. Europos dailei. Gerai išlikęs kontūrinis piešinys: lanksčiai, tvirta linija perteiktos pailgintų proporcijų asketiškos figūros, jų sąlyginis judesys. Kampuotų klosčių traktavimas būdingas ankstyvosios gotikos dailei. Freskos koloritas dekoratyvus: šv. Jono Evangelisto drabužiai žalsvų, Marijos raudonai rudų, Kristaus perizonijus – baltų tonų; jis smarkiai nukentėjo nuo laiko ir drėgmės. Freska atrasta 1985. 1985 – 86 ją konservavo Povilas Kuodis ir Juozas Pilipavičius. MOLBERTINĖ TAPYBA. Septyniolika paminklinių paveikslų. Visi nutapyti aliejiniais dažais drobėje. Didžiojo altoriaus paveikslas (432 X 274 cm) “Šv. Stanislovo mirtis” 1799 sukurtas Pranciškaus Smuglevičiaus. Klasicizmo stiliaus. Daugelio figūrų kompozicija vaizduoja Krokuvos vyskupą Stanislovą, kurį per mišias nužudo Lenkijos karalius Boleslovas I Narsusis. Siužetas traktuotas iliustratyviai. Koloritas pagrįstas įvairaus sodrumo rudų ir šaltų melsvų spalvų deriniais.

Negiliose šoninių navų sienų nišose, po karnizu kabo šešiolika paveikslų. Jie Biblijos siužetų, akademistiniai, turi romantizmo bruožų. Pietinės navos paveikslai vaizduoja Senojo testamento, šiaurinės navos Naujojo testamento scenas. Nuo didžiojo altoriaus jie išdėstyti taip: pietinėje navoje- “Adomo ir Ievos sukūrimas”, “Abelio nužudymas”, “Izaoko auka”, “Jokūbo sapnas”, “Juozapas kalėjime”, “Mozė Sinajaus kalne”, “Jozuės Pergalė”, “Saliamono teismas”; šiaurinėje navoje – “ Marijos apreiškimas”, “Jėzaus gimimas”, “Erodo žudynės”, “Trys karaliai”, “Bėgimas į Egiptą”, “Kristaus krikštas”, “Kristaus pašarvojimas”, “Šventosios dvasios atsiuntimas”. Kompozicijos daugelio figūrų, kelių planų, pusiausviros. Siužetai traktuoti teatralistiškai: monumentalios figūros dinamiškos, pozos ir gestai patetiški, veidų rytietiški bruožai idealizuoti, žvilgsniai dramatiški. Formos apimtis perteikta šviesos ir spalvų gradacija, aiškiu piešiniu. Tapyba daugiasluoksnė, dekoratyvi. Koloritas iš pilkšvų, ochrinių spalvų, paryškintų žalsvai rusvų tonų dėmėmis. Paveikslai sukurti XVIII a. pab. italų dailininko Konstantino Vilanio. 1982 – 84 juos restauravo Janina Bilotienė, Birutė Čeponienė, Balys Pakštas, Margarita Šimelionytė, Algimantas Vaneikis. ŠV. KAZIMIERO KOPLYČIOS SKULPTŪRINIS DEKORAS – dekoratyviniai reljefai (bareljefai ir horeljefai) ir apvaliosios skulptūros. Tai vienas vertingiausių Lietuvos brandžiojo baroko dailės paminklų. Puošia skliautus. Dekoras iš stiuko, kuriame gipsas pakeistas vietinėmis kalkėmis. Dekorui būdinga glaudus ryšys su architektūra, motyvų gausumas, plastiška modeliuotė, formų dinamika, ritminė įvairovė. Dekorą sudaro: geometriniai, augaliniai motyvai, kriauklės, kartušai, galvutės, kaukės, maskaronai, angelų ir alegorinės figūros. Pastovaus ritmo smulkūs geometriniai ornamentai skiria skliauto dalis ir įrėmina plotus, kuriuose komponuojami kintančio ritmo, didesni, beveik nesikartojantys motyvai. Ypač didele motyvų įvairove ir laisva jų kompozicija pasižymi burių puošyba. Reljefų slinktis atitinka architektūros formų linkmę, o didesni reljefai žymi burių kampus. Būgno dekoro svarbiausi akcentai yra keturios alegorinės apvaliosios skulptūros nišose. Jos simbolizuoja išmintį, tvirtybę, teisingumą ir nuosaikumą. Nišas ir langus puošia augalinių motyvų pano, girliandos, figūrėlės. Kupolą skaido siauros geometrinio ornamento juostos.

Pirmieji šv. Kazimiero koplyčios dekoratyviniai lipdiniai buvo sukurti 1672 – 73, per katedros remontą, kuriam vadovavo architektas Jonas Salvadoras. Lipdiniai greitai pradėjo irti. 1683 – 86 ar 1690 – 92 koplyčia vėl buvo dekoruota lipdiniais: jų autorius skulptorius Pjetras Peris; gali būti, kad ornamentinius motyvus sukūrė Džovanis Marija Galis. Šis dekoras, kelis kartus atnaujintas, išliko. 1837 – 39 lipdiniai buvo nuvalyti, užtaisyti ištrupėjimai, 1877 – 78 perdažyti. 1931 – 37 didelius restauravimo darbus atliko skulptorius Petras Hermanavičius. Jis nustatė, kad stiukas yra vietinių kalkių, teikiančių lipdiniams gelsvumo.

SKULPTŪROS. Katedros viduje yra dvylika paminklinių apvaliųjų skulptūrų. “Artimo meilė”, ”Dievo meilė” – baroko stiliaus alegorinės skulptūros. Yra vidurinėje navoje, abipus didžiojo altoriaus, nišose: pietinėje pusėje – “Artimo meilė”, šiaurinėje pusėje – “Dievo meilė”. Skulptūros iš stiuko. Kompozicija “Artimo meilė” vaizduoja galiūną, duodantį aklam elgetai duonos. Figūros pasuktos viena į kitą, sujungtos duoną laikančių rankų judesiu. Skirtingas figūrų dydis (elgeta per pus mažesnis) padeda išreikšti kūrinio idėją, išvengti buitiškumo. “Dievo meilė” vaizduoja pamaldžiai į dangų žvelgiantį vyrą. Kūno formas paryškina ekspresyviai, sudėtingai drapiruoti drabužiai. Skulptūros 1785 – 91 sukurtos skulptoriaus Tomo Rigio. Jos, kaip ir pagrindinio fasado skulptūros, pastatytos pagal L. Stuokos – Gucevičiaus 1777 – 78 parengtą katedros rekonstrukcijos projektą. LDK, Lenkijos valdovų ir jų šeimos narių statulos yra aštuonios. Stovi šv. Kazimiero koplyčios sienų nišose. Statulos medinės, sidabruotos. Baroko stiliaus. Vaizduojamieji asmenys (nuo altoriaus į dešinę): Jonas Albrechtas, Vladislovas Vaza, Žygimantas Senasis, šv. Kazimieras, Žygimantas Augustas, Aleksandras, kunigaikštis Kazimieras, Jogaila. Skulptūros reprezentatyvios, frontalios. Manieringa poza, ryškaus kontraposto kompozicija, veržliu judesiu ypač išsiskiria Žygimanto Senojo statula. Panašios išraiškos priemonės būdingos Žygimanto Augusto, Aleksandro, Vladislovo Vazos statuloms. Kitos sukomponuotos nežymiu kontrapostu, yra aptakaus silueto, ramių, iškilmingų, beveik neindividualizuotų judesių ir išraiškos.

Skulptūros sukurtos XVII a. vid. Jos dengtos sidabro skarda, kuri 1652 buvo paimta karo reikalams; 1692 vėl pasidabruotos. 1837 restauruoto. “Nukryžiuotasis” – krucifikso apvalioji skulptūra. Medinė, polichromuota. Baroko stiliaus. Sudėtingą judesį pabrėžia dekoratyvios perizonijaus klostės. “Nukryžiuotasis” sukurtas XVII a. II pusėje. Krucifiksas buvo Vilniaus Trinitorių (Viešpaties Jėzaus) bažnyčioje. Ją uždarius, 1864 atkeltas į katedrą. “Šv. Vadislovas” –statula. Stovi ant postamento šv. Vladislovo koplyčios altoriaus nišoje. Gipsinė. Vaizduoja Vengrijos karalių Vladislovą. Skulptūra masyvi. Pagal įstrižainę išręstas siluetas, gilios išsiskleidusios drabužių klostės teikia dinamikos, derinasi su ekspresyviu figūros judesiu. Skulptūrą 1861 – 63 sukūrė skulptorius Henrikas Dmochovskis. Ilgainiui ji buvo smarkiai suniokota ir 1889 uždengta paveikslu. Restauruota II pasaulinį karą.

ANTKAPIAI. Goštauto koplyčioje yra dviejų neišlikusių antkapių dalys – antkapinės plokštės (Alberto Goštauto ir Povilo Alšėniškio). Tai seniausieji katedroje išlikę skulptūros kūriniai. Jų reljefo kompozicija (mirusiojo vaizdavimas) atspindi XVI a. vidurio Lietuvos antkapinės skulptūros raidą. A. Goštauto antkapinė plokštė įmūryta koplyčios vakarinėje sienoje. Seniausias Lietuvoje išlikęs profesionaliosios memorialinės skulptūros kūrinys renesansinis, turi gotikos stilistinių bruožų. Iš rausvo marmuro. Beveik visą plokštę užima masyvi vėliavą laikančio LDK kanclerio figūra. Goštautas vaizduojamas frontalia poza, artima stovėsenai (Vid. Europos gotikos tradicija), bet miręs – tai rodo užmerktos akys ir pagalvė (iš Italijos plintančio renesanso tradicija). Statistiška poza, aptakus siluetas, griovelių suskaidyti šarvai teikia figūrai monumentalumo, reprezentatyvumo. Veido bruožai individualizuoti. Kompozicijos simetriją švelnina dekoratyviai išsirangiusi vėliava, rankos judesys ir herbinis skydas plokštės kampe. Dideles reljefo plokštumas (pagalvę, skydą) skaido ir plokštę rėmina renesansinis akanto šakų ornamentas.

Antkapis greičiausiai buvo įrengtas 1539 – 41, po Goštauto mirties, sūnaus Stanislovo iniciatyva. Jį sukūrė italų skulptorius Bernardas Zanobis da Džanotis, tuo metu vadovavęs katedros rekonstrukcijai. Išlikusi plokštė buvo pagrindinė antkapio dalis. Povilo Alšėniškio antkapinė plokštė įmūryta koplyčios rytinėje sienoje. Su bareljefine kompozicija. Iš rusvo marmuro. Renesanso stiliaus. Vyskupas Povilas vaizduojamas gulintis ant šono, ranka parėmęs galvą – poilsio poza, būdinga renesanso antkapinei skulptūrai; kojūgalyje yra įrašui skirta lenta (įrašo nėra) ir herbinis skydas. Palei ilgąsias plokštės briaunas eina ornamentinės juostos. Plokštė nevienalytė meniniu požiūriu. Profesionalesniam dailininkui priskirtina kompozicija, realistiškai modeliuota galva, rankos, angelo galvutė virš memorialinės lentos, meistriškai iškaltas smulkių formų skydas. Silpniau atlikta figūra. Ornamentinių juostų, pagalvės ir drabužių dekoras sukomponuotas iš akanto lapų motyvų.

Antkapis greičiausiai įrengtas apie 1550 (vyskupui dar gyvam esant) švč. Marijos koplyčioje. Pagrindinis antkapio kūrėjas (profesionalesnis) buvo italų skulptorius Džovanis Marija Padovanas. Vėliau Povilo Alšėniškio palaikai ir antkapis buvo perkelti į Goštautų koplyčią. Plokštė – antkapio dalis – koplyčios rytinėje sienoje įmūryta po 1830.

EPITAFIJOS IR MEMORIALINĖS LENTOS. Yra 6 paminklinės epitafijos ir 3 memorialinės lentos. J. L. Kosakoviskio epitafija yra švč. Marijos koplyčioje prie rytinės sienos, tarp dviejų nišų (numatytų statuloms). Iš granito, marmuro ir gipso. Klasicizmo stiliaus. Vyskupo Jono Nepomuko Kosakovskio epitafija susideda iš plokštės su memorialiniu įrašų ir pagal vertikaliąją ąšį sukomponuotų skulptūrų elementų: portreto, vyskupo insignijų ir Kosakovskio herbo dekoratyviame kartuše; viską rėmina architektūrinių detalių apvadas. Horeljefinis profilinis portretas turi romantizmo bruožų. Įdubaus šrifto tekste išvardijamos Kosakovskio pareigos, minima, kad jis baigė statydinti katedrą; sakoma, kad epitafiją įrengė broliai. Epitafija sukurta skulptoriaus Kazimiero Jelskio XIX a. S. Paco Epitafija yra pietinėje navoje, prie pietinės sienos piliastro. Iš rusvo bei juodo marmuro ir klinties. Baroko stiliaus. Epitafiją sudaro plokštė su memorialiniu įrašu ir portretas ovalioje nišoje, įrėminti architektinių detalių apvadu; virš jų yra herbinis skydas. Reikšmingiausi komponentai – portretas ir herbinis skydas – išryškinti balta spalva. Memorialinis įrašas aukština Samuelio Paco (1590 – 1627), LDK vėliavininko, žygius. Epitafija sukurta 1629–33, manoma, skulptoriaus Konstantino Tenkalos. J.Tiškevičiaus epitafija yra pietinėje navoje, prie pietinės sienos piliastro. Iš bronzos ir marmuro. Baroko stiliaus. Susideda iš biusto pusapskritėje nišoje ir žemiau įkomponuotos lentos su memorialiniu įrašu. Didesnę meninę vertę turi vyskupo Jurgio Tiškevičiaus biustas. Jam būdinga formų dinamika, ryškūs šviesšešėliai. Memorialinis tekstas teikia žinių apie Tiškevičiaus pareigas. Biustą apie 1652 sukūrė skulptorius Džovanis Frančeskas Rosis Vilniaus vyskupų Verkių rūmams. 1762 (kitais duomenimis 1666) jis buvo panaudotas katedroje įrengtai epitafijai. E.Valavičiaus Epitafija yra Valavičių koplyčioje, prie rytinės sienos. Iš pilko ir rudo marmuro, smiltainio ir stiuko. Baroko stiliaus. Susideda iš stačiakampės formos įrašo plokštės ir dekoratyviai įrengtos viršutinės epitafijos dalies. Centrinę

vietą joje užima reprezentatyvaus pobūdžio vyskupo Eustachijaus Valavičiaus portretas. Ilgas tekstas teikia žinių apie Valavičiaus pasaulietines ir bažnytines pareigas. Epitafija sukurta XVII a. vid. – XVIII a. pab. XIX a. pr. restauruota. 1982 – 1984 ją restauravo PKPRT restauratoriai. T. Vavžeckio epitafija yra šiaurinėje navoje, prie šiaurinės sienos. Iš ketaus, marmuro, gipso, pasidabruota ir paauksuota. Klasicizmo stiliaus. Svarbiausi elementai – Lenkijos ir Lietuvos valstybės visuomeninio veikėjo Tomo Vavžeckio biustas kriauklinės faktūros pusapskritėje nišoje ir plokštė su memorialiniu įrašu. Jie sukomponuoti vienas virš kito ir apjuosti architektiniu apvadu. Frontalus biustas antikinės hermos pavidalo. Įrašas teikia žinių apie Vavžeckį. Nurodoma, kad epitafiją įrengė brolis. Epitafija sukurta apie 1820 skulptoriaus Kazimiero Jelskio. 1981 ją restauravo RKPRT restauratoriai. M. L. Zaleskio epitafija yra Kęsgailų koplyčios rytinėje sienoje. Marmurinė. Klasicizmo stiliaus. Sudaryta iš figūrinės alegorinės kompozicijos ir plokštės su memorialiniu įrašu; rėmina piliastrai, kompoziciją nuo plokštės skiria karnizas. Dominuoja alegorinė kompozicija. Įrašas nurodo, kad epitafija skirta Mykolui Liubičiui Zaleskiui (1744–1816), LDK valstybės veikėjui. Epitafija sukurta XIX a. I pusėje. A. Klangevičiaus memorialinė lenta yra pietinėje navoje, prie pietinės sienos piliastro. Gipsinė. Neobarokinė. Stačiakampio formato plokštę su memorialiniu įrašu juosia rėmai, sukomponuoti iš dekoratyvinių (akanto lapų, kriauklių) ir simbolinių motyvų (vyskupo insignijos, herbas). Dekoras plastiškas, dinamiško ritmo. Memorialinis įrašas teikia žinių apie vyskupą Andrių Klangevičių (1766 – 1841). Memorialinė lenta sukurta XIX a. vid. V. Kliučinskio memorialinė lenta yra Kęsgailų koplyčioje prie vakarinės sienos. Bronzinė. Lentoje įkonponuotas portretas, po juo – memorialinis įrašas; juosia išlikus rėmas su rozetėmis kampuose. Įrašas teikia žinių apie kunigą Vincentą Kliučinskį (1847 – 1917); lentą įrengė kunigas P. Rutkovskis. Lenta sukurta XX a. I pusėje. Vytauto memorialinė lenta yra šiaurinėje navoje, prie rytinės sienos. Juodo šlifuoto marmuro plokštę su įdubaus paauksuoto šrifto įrašu juosia platūs smiltainio rėmai. Lenta karpyto, į apačią siaurėjančio silueto. Rėmai sukomponuoti iš reljefinių dekoratyvinių ir simbolinių motyvų. Simboliniai motyvai – didžiojo kunigaikščio kepurė, vartai (Gedimino stulpai; viršuje) ir kartušas su Vyčiu (apačioje) – susieti su teksto turiniu, tiksliai modeliuoti. Šonuose yra dekoratyviniai draperijų ir stilizuotų augalinių motyvų lipdiniai; jų formos plastiškos, spiralinės, dinamiško ritmo. Memorialinis įrašas dviejų dalių. Vienoje sakoma, kad Lenkijos karalienė Bona Sforca 1573 pastatydino paminklą Vytautui, o vyskupas Valerijonas tinkamai palaidojo Vytauto palaikus. Antroje pateikiama žinių iš Vytauto antkapio paminklo istorijos; sakoma, kad dabar memorialinėje lentoje panaudotas ankstesnio paminklo įrašas. 1573 paminklą sudarė marmurinė lenta ir biustas. Jam sunykus per 1610 gaisrą, 1628 pastatytas naujas antkapis su Vytauto portretu. Paminklas buvo Vytauto portretu. Paminklas buvo sunaikintas per XVII – XVIII a. karus. Dabar memorialinė lenta Eustachijaus Tiškevičiaus iniciatyva 1852 sukurta skulptoriaus Juozapo Kozlovskio. 1981 ją restauravo RKPRT restauratoriai.

VARPINĖ. Katedros varpinės, arba Gedimino aikštės bokšto, apatinė apvalioji dalis – Žemutinės pilies gynybinio bokšto liekana. Ji gotikinė. Aštuoniasienės ( viršutinės) dalies pirmieji du tarpsniai – klasicistinis. Požeminė keturkampė dalis yra viena seniausių mūro liekanų Lietuvoje.

Keturkampės dalies liekanos prasideda 1.2 m žemiau dabartinio žemės paviršiaus. Vakarinė siena iš vidaus yra 6.63 m ilgio; jos vidinėje pusėje yra 2.9 m pločio arkinė niša su 1.21 m pločio durų anga. Tokia pat niša (be durų angos) yra iš išorės rytinėje sienoje. Požeminės dalies mūro paviršiuje plytos surištos baltiškuoju būdu.

Antžeminė dalis yra 52 m aukščio (su kryžiumi 57 m). Jos apatinė apvalioji dalis keturių aukštų. Pirmo aukšto skersmuo siekia iki 14 m, jo š.v. siena yra ~4 m storio, p.r. siena (buv. Pilies kiemo pusėje) ~2.8 m storio. Senasis įėjimas į bokštą buvo antrame aukšte, iš pilies kiemo. Trečio aukšto šiaurinėje sienoje išliko išėjimo į gynybinį sienos tiltelį anga (7.1 m aukštyje nuo dabartinio žemės paviršiaus). Viršutiniuose apvaliosios dalies trijuose aukštuose buvo šaudymo angos, išeinančios į pilies išorę. Tarpuaukščių perdangos medinės, tik virš ketvirtojo aukšto perdanga monolitinio gelžbetonio (įrengta 1936, panaudojus senuosius medinių sijų lizdus). Pirmųjų trijų aukštų sienų išorė iš lauko akmenų, kas 3 – 4 jų eiles įsiterpia siauros (1 – 2 plytų) mūro juostos. Ketvirto aukšto mūro paviršiuje vien plytos, rištos gotiškai. 1980 zonduojant bokšto sienas, paaiškėjo, kad jų išorė ties aukštų perdangomis siaurėjo į viršų 15 – 20 cm pločio pakopomis. Matyt, XIX a. pakopos buvo nulygintos.

Viršutinė aštuoniasienė bokšto dalis yra trijų tarpsnių; juos skiria karnizai. Langų angos aukštos, kontraktuoja su apskritosios dalies langeliais. Sienų kampus pabrėžia mentės, viršutinio žemiausio tarpsnio – piliastrai. Virš jų ir karnizo stovi dekoratyvinės varinės vazos. Viršutiniame tarpsnyje yra laikrodis su žalvario skardos ciferblatais keturiose tarpsnio sienose. Ciferblatų apvadai, rodyklės ir skaičiai paauksuoti.

Stogas šalmo pavidalo, su piramidine smaile. Stogas dengtas geležies, smailė – vario skarda. Smailės viršūnė baigiasi geležiniu vietos meistro darbo kryžiumi, 1893 įtvirtintu ant paauksuoto būgno. Varpinėje iš viso yra 11 dailės paminklų.
ISTRIJA

Seniausioji keturkampė dalis išmūryta XIII a. Vilnios senvagės dugne. Manoma, kad apvalioji dalis – Žemutinės pilies gynybinis bokštas – pastatyta XIV a. antroje pusėje. Galbūt jau XV a. pradžioje bokštas buvo pritaikytas varpinei. Istoriniuose šaltiniuose varpinė pirmą kartą minima 1522, kai bokštą ėmėsi remontuoti architektas Anus. Nustatyta, kad, pritaikant bokštą varpinei, virš apvaliojo bokšto buvo sumūryta vieno aukšto aštuoniasienė dalis. Varpinės sienos buvo gotikinio mūro, netinkuotos, siūlės rievėtos ir dažytos plytų spalva. Sienose buvo aukštos, plačios angos su pusapskritinėmis arkomis; virš jų – šaudymo angos. Angų sąramų lygyje buvo horizontalios, šiek tiek įtrauktos, tinkuotos ir baltai dažytos juostos. Manoma, kad XVI a. vid. aštuoniasienė dalis rekonstruota, padaryta dviaukštė, susiaurintos langų ir panaikintos šaudymo angos, sienos nutinkuotos. 1598 pastatytas aštuoniasienės dalies trečias aukštas. 1610 bokštą nuniokojo gaisras; atstatymo darbams vadovavo architektas Vilhelmas Polis. XVII a. II pusėje bokšte pakabinta keletas Jono Delamarkso nulietų varpų, įstatytas laikrodis. XVIII a. vid. meistras Gustavas Miorkas įtaisė daugiau varpų. XVIII a. pab. ir XIX a. pr. permūrytas aštuoniasienės dalies III aukštas. 1893 padarytas dabartinės formos stogas. 1965 pagal architekto Sigito Lasavickio projektą varpinė suremontuota; apatiniuose aukštuose įsikūrė Vilniaus kelionių ir ekskursijų biuras. 1980 perdažytos sienos.

VARPAI. Varpinėje yra dešimt paminklinių varpų, nulietų XVI a. pab. – XVIII amžiuje. Visi žalvariniai.

Seniausiasis varpas yra XVI a. pabaigos – XVII a. pradžios. Tai vienas iš nedaugelio Lietuvoje išlikusių varpų, turinčių renesanso bruožų. Su karūna. Liemuo puoštas trijų veidų kompozicija. Varpas restauruotas 1704. Naudojamas bokšto laikrodžiui.

Visi kiti varpai barokiniai. Jono Delamarkso, žymaus XVII a. Vilniaus varpų liejimo,varpas nulietas 1673. Jo liemenį puošia trys reljefinės figūrinės kompozicijos, yra ilgas lotyniškas įrašas. Pečius juosia dvi augalinio ornamento juostos. Varpas buvo nulietas varpinės laikrodžiui; funduotas Mikalojaus Stepono Paco ir Andriejaus Kazimiero Osovskio. Tebenaudojamas (muša valandas; skleisdami garsą).

A. V. varpas nulietas 1700. Su keturių asų karūna. Pečius puošia vešlaus akanto ornamento dvi juostos, tarp kurių yra lotyniškas įrašas su autoriaus inicialais ir data. Varpas į katedros varpinę 1967 atkeltas iš Vilniaus Misionierių bažnyčios; frezuotas.

Pilypo Jokūbo Ginterio varpo liemenį puošia kompozicija, vaizduojanti figūrą su liepsnojančiu kardu ir knyga, pečius – dvi ornamentų juostos iš granto vaisių ir vynuogių kekių. Lotyniški ir lenkiški įrašai išdėstyti ties graižu, liemenyje ir po ornamento juostomis; jie rodo autorių, restauravimo datą; dalis įrašo realaus turinio. Varpas restauruotas 1712.

Andriejaus Dorlingo, žymaus XVIII a. varpų liejiko, varpas nulietas 1722 Karaliaučiuje. Su šešių ąsų karūna. Liemenyje yra kompozicija “Marija su kūdikiu”, pečius puošia dvi barokinio ornamento juostos iš augalinių ir geometrinių motyvų. Tarp juostų yra įrašai; vieni jų rodo autorių, liejimo datą bei vietą, kitų turinys religinis. Varpas į katedros varpinę 1966 atkeltas iš Vilniaus Visų šventųjų bažnyčios; frezuotas. Naudojamas bokšto laikrodžiui.

Yra du 1733 Karolio Gotlydo Šparo, žymaus XVIII a. I pusės Vilniaus varpų liejiko, varpai. Šparo pirmasis varpas forma ir dekoru ypač būdingas barokui ir autoriui: su šešių ąsų karūna, grakštaus silueto, gausiais papuoštas ornamentiniais ir figūriniais reljefais. Graižą puošia dvi įrašų eilės ir akanto juosta tarp jų, liemenį – dvi figūrinės kompozicijos, pečius – dvi ornamento juostos ir įrašas tarp jų. Įrašų dalis realaus turinio, kiti rodo varpo autorių, liejimo datą ir vietą. Šparo antrojo varpo liemenį puošia dvi figūrinės kompozicijos, pečius – augalinio ornamento dvi juostos. Įrašai rodo varpo fundatorius, nuliejimo ir perliejimo datas, liejiką ir vietą. Abu varpai buvo nulieti Vilniaus Visų šventųjų bažnyčiai, funduoti basųjų karmelitų. Antrasis varpas 1912 Piasečne buvo perlietas V. Ferskio. Abu varpai nuo 1966 naudojami bokšto laikrodžiui.

Gustavo Miorko varpas Vilniuje nulietas 1758. Grakštaus silueto; įrašas rodo autorių, nuliejimo datą ir vietą. Buvo skirtas varpinės laikrodžiui; tebenaudojamas (muša ketvirčius; skleidžia si garsą).

1760 metų varpo pečius puošia augalinio ornamento dvi juostos, kurių apatinė sukomponuota į trikampius. 1787 metų varpo pečiai taip pat su dviem ornamento juostomis iš stilizuotų akanto lapų ir vynuogių kekių. Pastarasis varpas 1967 atkeltas iš Varnių; frezuotas.

Vilniaus katedra ir varpinė, buvusių Vilniaus katalikų vyskupijos pastatų dalis, sunykusios Vilniaus Žemutinės pilies statinių išlikęs komponentas. Yra netoli Gedimino kalno vakarinės pašlaitės. Pastatus supa erdvi Gedimino aikštė, rytuose ir šiaurėje apaugusi medžiais. Katedros pagrindinis fasadas ir šiek tiek į p. v. nuo jos stovinti varpinė uždaro Gedimino prospekto, kuris remiasi į aikštę, perspektyvą. Pastatų tūriai dominuoja Vilniaus senamiesčio šiaurinėje dalyje.

Vilniaus katalikų vyskupui priklausančių pastatų kompleksas susidarė XIV a. pab., kai po Lietuvos krikšto Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jogaila dalį Žemutinės pilies teritorijos su keliais pastatais 1387 atidavė įkurtai vyskupijai. Tais pačiais metais čia buvo pastatyta katedra. XVI a. pr. prie komplekso buvo prijungtas ir pilies gynybinės sienos vienas bokštų (jame įrengta katedros varpinė). Kompleksas XIV – XVIII a. užėmė visą mūro siena aptvertos Žemutinės pilies teritorijos vakarinę dalį. Jam priklausė katedra ir varpinė, vyskupo rūmai (į p. v. nuo katedros), kapitulos narių bei vikarų namai ir ūkiniai pastatai (į š.v. nuo katedros). 1831 pradėjus statyti Vilniaus tvirtovę, vyskupo rūmai, kapitulos pastatai ir gynybinės sienos liekanos buvo nugriauta. Išliko tik katedra. 1878 – 79 panaikinus tvirtovę, nugriovus pylimus ir užkasus griovius, katedros aplinka paversta aikšte ir parku: susiklostė architektūrinė urbanistinė situacija, panaši į dabartinę. Ji mažai pakito ir po 1938 – 41 aikštės tvarkymo darbų. Abiejuose pastatuose yra 51 dailės paminklas.

KATEDRA

Vilniaus katedra, kurioje dabar įsikūrusi Paveikslų galerija, yra reikšmingiausias Lietuvos klasicizmo pastatas (XVIII a. pab., archit. Laurynas Stuoka – Gucevičius); jis turi gotikos (pagr. Dalies mūras), renesanso, baroko (šv. Kazimiero ir Valavičių koplyčios) liekanų. Pagrindinės dalies plano ir erdvės struktūra yra išlikusi gotikinė. Pagrindinė dalis stačiakampio plano (62,1 X 28.5 m), halinė, trinavė (vid. nava 20,5 m aukščio, 12,3 m pločio; šoninės navos 19,5 m aukščio, 6,0 – 6,5 m pločio). Išilgine kryptimi ji pilioriais padalyta į devynias travėjas, visas navas lygiai baigia rytinė siena; presbiterija ir vidinė nava sudaro vientisą vidaus erdvę. Prie pastato pagrindinės dalies šonų yra 11 koplyčių, zakristija, du įėjimai, dvi laiptinės, sandėlis. Pastato pagrindinė dalis iškilusi virš šoninių koplyčių lėkštų stogų, kuriuos slepia parapetai; jos tūrį į vakarus pratęsia pagrindinio fasado portikas. Katedros rytiniame gale į šonus simetriškai išsikiša šv. Kazimiero koplyčia (p. šone) ir zakristija (š. Šone); abiejų jų kupolai iškilę virš pagrindinės dalies stogo. Vakariniame gale į šonus šiek tiek mažiau, bet irgi simetriškai išsikiša švč. Marijos koplyčia ir laiptinė (p. šone). Pastato vidaus proporcijos harmoningos: vid. navos aukščio ir pločio santykis beveik 2 : 1 (būdingas vėlyvosios gotikos haliniams pastatams). Katedros plano ir erdvės struktūros genezė siejasi su Š. Vokietijos, Lenkijos XIV – XV a. bažnyčių architektūra, kuriai būdinga presbiterijos ir navos vientisa erdvė, aukštos koplyčios tarp šoninių kontraforsų, kompaktiški tūriai.

Pamatų apačia iš lauko akmenų, aukščiau yra plytų intarpų; šoninių koplyčių išorės sienos remiasi ant gelžbetoninių polių. Sienos plytų mūro, tinkuotos, šv. Kazimiero koplyčios – iš švediško smiltainio plokščių. Pagrindinės dalies grindys iš smiltainio plokščių, šv. Kazimiero ir Valavičių koplyčių grindys iš marmuro plytelių. Stogo konstrukcija rentininė, dvišlaitė (pagrindinės dalies), iš tašytų rąstų (įrengta XVIII a. pab.). Stogas dengtas vario skarda.

Katedros fasadai klasicistiškai didingi. Monumentalumo ypač teikia pagrindinio fasado dorėninio orderio portikas, kurio šešios kolonos yra aštuoniolikos modulių, tai yra dviem moduliais aukštesnės už įprastines dorėninio orderio kolonas. Jos remia raiškų antablementą su reljefais puoštomis metopomis ir lėkštą trikampį frontoną su horeljefine kompozicija timpane. Sienoje už kolonų yra portalas ir nišų su statulomis ir horeljefais. Šonines žemesnes fasado dalis apipavidalina piliastrai ir antablementas; jose yra po skulptūrų nišą, kurių apvadai ir sandrikas kartoja portalo formas. Šoniniai pietiniai ir šiauriniai fasadai beveik vienodi, abu asimetriniai. Jų vidinės dalys koplyčias jungia dorėninio orderio kolonados iš šešių kolonų. Jos stovi ant pjedestalų, yra žemesnės ir lieknesnės už pagrindinio fasado portiko kolonas. Sienas dalija piliastrai. Už kolonadų, sienoje tarp piliastrų, yra aukšti stačiakampiai langai, po jais – nišos su skulptūromis ir po vieną šoninį portalą. Pastato pagrindinės dalies viršuje yra didelis karnizas su modiljonais; sienose virš koplyčių – pusapskričiai langai. Pastatas, ypač jo rytinės dalies kupolai, sklandžiai įsijungia į banguotą Vilniaus kalvų panoramą. Erdvi Gedimino aikštė leidžia jį matyti iš daugelio apžvalgos taškų.

Katedros pagrindinės dalies interjero erdvinė struktūra gotikinė. Erdvę į tris navas dalijančių beveik keturkampio skerspjūvio piliorių masyvumas, nedideli tarpai sumenkina vizualinę ir funkcinę šoninių ir vidurinės navos jungtį, paryškina dvigubai platesnę dominuojančią vidurinę navą. Interjero puošyba klasicistinė. Sienas skaido dorėninio orderio piliastrai, tarp jų – šoninių koplyčių portalai su trikampiais frontonėliais. Piliorių viršus apipavidalintas dorėniniais kapiteliais. Sferinio paviršiaus kryžminius su ramstinėmis arkomis skliautus puošia augaliniais motyvais ornamentuotos briaunos ir rozetės. Stilistinio vientisumo ir išbaigtumo interjerui turėjo suteikti Stuokos – Gucevičiaus numatytos, bet neįvykdytos priemonės (vietoj piliorių norėta padaryti kolonas, o sienas ir skliautus polichromuoti; buvo paruoštas skliautų dekoro projektas). Prie rytinės sienos įrengtas didysis altorius, vidurinės navos pietiniame gale – vargonai. Katedroje iš viso yra keturiasdešimt dailės paminklų.

Vienas puikiausių Vilniaus ankstyvojo baroko (XVIII a. I pusėje) paminklų yra šv. Kazimiero koplyčia, dar vadinama Karališkąja. Joje ryški italų meno įtaka (koplyčia panaši į Romos šv. Marijos didžiosios bažnyčios šv. Siksto ir šv. Pauliaus koplyčias). Koplyčios apatinė dalis kvadratinio plano, viršutinė – aštuoniasienė, apvainikuota barokiniu kupolu su žibintu (visas koplyčios aukštis 33,5m). Žibintas papuoštas aštuoniomis kolonomis ir paauksuotu rutuliu. Fasadų plokštumas skaido piliastrai, viršuje remiantys antablementą. Apatinės kvadratinės dalies pietinėje ir rytinėje sienose yra langai su segmentinėmis sąramomis, aštuoniasienėje dalyje – stačiakampiai langai. Pietiniame fasade yra koplyčios įkūrimo lenta. Interjero erdvė vientisa harmoninga, nors yra daug įvairių medžiagų, spalvų, formų. Sienos iš vidaus apdailintos marmuru ir granitu. Juodo sienų apdailos marmuro fone išryškėja rusvi piliastrai su jonėninio orderio bruožų turinčiais smiltainio kapiteliais. Tarp piliastrų įkomponuotos nišos su balto marmuro trikampiais. Sienas juosia reljefais dekoruotas raiškus antablementas. Prie vakarinės sienos įrengti vargonai, šiaurinėje pusėje, virš įėjimo – balkonas. Interjero pobūdį lemia gausus, su architektūra glaudžiai susietas dekoras: statulos sienų nišose, reljefai ir apvaliosios skulptūros skliautuose, sienų tapybos kompozicijos.

Kitoje katedros pusėje yra zakristija, sudaranti simetriją su šv. Kazimiero koplyčia. Ji pastatyta klasicistinės rekonstrukcijos metu (XVIII a. pab.). Kartoja šv. Kazimiero koplyčios formas: turi analogišką kupolą su barokiniu žibintu. Zakristijos vidus – ryškiai klasicistinis. Tai aštuoniakampė patalpa su kupolu, kurį laiko aštuonios dorėninės kolonos, šiek tiek atitrauktos nuo sienų ir sustatytos po dvi. Kupolą puošia sienų tapyba.

Barokinė, Valavičių koplyčia (seniau buvo Karališkoji) turi išlikusių renesanso bruožų. Ji keturkampio plano, perdengta kupolu su kūginiu švieslangiu. Pirminiai fasadai neišlikę, tačiau šiaurinės sienos išorėje (dabar – XVIII a. pab. priestato viduje) esama barokinių lango apvadų liekanų. Vidaus sienų architektūrinė sąranga turi panašumo su renesansine Krokuvos, Vavelio katedros, Žygimanto koplyčia, tačiau skulptūrinis stiuko dekoras barokinis. Interjero karnizas sienas dalija į du tarpsnius. Apatinio tarpsnio sienų plokštumas skaido piliastrai su joniniais kapiteliais antro tarpsnio – pusapskritės arkos. Karnizą, ypač skliautus, puošia skulptūrinis dekoras, skliautus – dar ir tapybos kompozicijos. Koplyčioje yra altorius, vyskupo Eustachijaus Valavičiaus epitafija, Nukryžiuotojo skulptūra.

Katedros pietvakarių ir šiaurės vakarų kampuose yra švč. Marijos ir švč. Vladislovo koplyčios. Pirmoji dar vadinama Taboro, “Gaudeamus”, Juodąja, Kosakovskių, antroji – Andriejaus, Vainos koplyčiomis. Iš kitų koplyčių jos išsiskiria erdvine struktūra. Abi yra elipsės plano, palyginti su pločiu labai aukštos; viršuje yra kupolai su elipsiniais švieslankiais. Kupolai į sienas remiasi be papildomų architektūros elementų. Švč. Vladislovo koplyčios altoriaus, įrengto XIXa. vid.; nišoje yra švč. Vladislovo skulptūra, švč. Marijos koplyčioje – vyskupo Jono Nepoluko Kosovskio epitafija.

Kitos koplyčios – Vyskupų (Marijos Magdalietės, Jono Žygimantaičio), Lojolos (spėjama senoji Montvydų), šv. Pauliaus (Montvydų), Goštautų, šv. Petro (Rakauskų), Išganytojo karsto (buvęs šiaurinis įėjimas), Kęsgailų (Jasinskio, šv. Antano) – viena į kitą panašios. Jos keturkampio (daugiausia kvadratinio) plano, ~ 10 m aukščio, silpnai apšviestos aukštai esančių langų. Pietinėse koplyčiose yra XX a. I pusės sienų tapybos kompozicijų. Goštautų koplyčios sienose įmūrytos Alberto Goštauto ir Povilo Alšėnskio renesansinės antkapinės plokštės, Kęstgailų koplyčioje – dvi memorialinės lentos.

Katedros požemiuose yra >20 laidojimo kriptų. Nemaža jų (Goštautų, Kęsgailų pirmoji, Kęsgailų antroji, Kapitulos, Švč.Trejybės koplyčios, Karališkoji) statytos dar gotikos laikotarpiu. Kitos kriptos statytos XVI – XVII a. Vėliausia (1931 – 1939) kripta – mauzoliejus po šv. Kazimiero koplyčia. Didžiausia – Kapitulos kripta (23.6 X 9.3 m), esanti po vidurinės navos rytine dalimi. Jos 8 travėjos turi gotikinius kryžminius skliautus. Kitos kriptos daugiausia su cilindriniais skliautais,
3 – 5m pločio. Mauzoliejaus po šv. Kazimiero koplyčia planas kvadratinis (9.5 X 9,5m), skliautus laiko 4 pilioriai. Jų ir piliastrų apdaila iš poliruoto raudono granito, grindys iš vietinio raudono ir Voluinės juodo poliruoto granito. Mauzoliejuje palaidoti Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras, abi didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto žmonos – Elžbieta ir Barbora, valdovas Vladislovas Vaza.

Leave a Comment