Viduramžių miestai

Viduriniuosius amžius (500-1500) priimta skirstyti į ankstyvuosius viduramžius (500-1000), brandžiuosius viduramžius (1000-1300) ir vėlyvuosius viduramžius (1300-1500).
Ankstyviesiems viduramžiams būdingas ekonominis nuosmukis. Tautų kraustymasis ir karai suardė bet kokią tvarką, sumažėjo gyventojų skaičius. Tačiau, praėjus porai šimtmečių po Vakarų Romos imperijos žlugimo, ant senosios imperijos griuvėsių išaugo nauja didelė valstybė – Frankų imperija. 800 m. Romos popiežius frankų karaliui Karoliui Didžiajam įteikė imperatoriaus karūną. Frankų karaliaus tikslas buvo atversti germanų tautas į krikščionių tikėjimą.
Brandžiaisiais viduramžiais išaugo gyventojų skaičius. Apytikriais duomenimis XI a. Europoje gyveno 25-30 milijonų žmonių, o 1300 m. jų skkaičius siekė 70-80 milijonų. Valstiečiams ėmus naudoti geresnius plūgus ir vandens malūnus, išaugo žemės ūkio produktų gamyba. Plėtėsi seni miestai ir kūrėsi tūkstančiai naujų.
Brandžiaisiais viduramžiais Katalikų bažnyčia pasiekė didžiausią galią. Tuo pasinaudodama, ji rengė kryžiaus žygius, kurių tikslas buvo išlaisvinti Palestiną iš musulmonų viešpatavimo. Tuo pat metu atsirado geriau organizuotų valstybių.
Vėlyvaisiais viduramžiais daugelyje šalių siautėjo maro epidemijos, smarkiai sumažėjo gyventojų skaičius, prekybą ir žemės ūkį apėmė sąstingis. Tuomet ekonominiu Europos centru tapo Italijos miestai valstybės. Ten suklestėjo dailė, literatūra, architektūra -prasidėjo Reenesanso epocha. Viduramžių sąvoką XV a. pirmieji pavartojo italai, manantys, kad jų menui ir kultūrai prilygsta tik antika. Laikotarpį tarp antikos ir Renesanso – viduriniuosius amžius – jie laikė tamsiais ir mažai reikšmingais, nes viską valdė Bažnyčia ir religija. Praeitame amžiuje imta na

aujai vertinti šį laikotarpį. Dabar viduramžiai laikomi periodu, kuris padėjo pamatus šiuolaikinei Europai.

Keturioliktas amžius

V a. Romos imperiją užplūdo barbarų gentys — gotai, vandalai, hunai ir kt. 476 m. buvo nuverstas paskutinis Romos imperatorius. Romėnų miestai su tais laikais įspūdinga akvedukų ir kanalizacijos sistema buvo sugriauti arba ištuštėjo. Europa suskilo į šimtus smulkių savarankiškų valstybėlių.
Istorikai šį laikotarpį nuo 476 iki 1500 m. vadina viduriniais amžiais. Vakarų Europa tada buvo politiškai susiskaldžiusi. Prancūzijoje nors ir buvo karalius, jo karalystę sudarė daugybė grafysčių ir kunigaikštysčių, kurių kiekviena turėjo savo valdovą. Vokietiją valdė Šventosios Romos imperijos imperatorius, bet ji buvo suskilusi į daugiau kaip tūkstantį mažų valstybėlių. Ispanija ir Italija taip pat buvo susiskaldžiusios. Dalį Ispanijos užgrobė musulmonai. Centrinę Italiją valdė Romoje įsikūręs popiežius.
Apie 1300 m. daug didelių miestų, tokių kaip Florencija Italijoje, Keelnas Vokietijoje, Gentas Flandrijoje pajungė savo įtakon aplinkinius kaimus ir tapo politiškai nepriklausomi. Šiaurės Europoje grupė miestų sudarė galingą prekybinę sąjungą, pavadintą Hanza.

Feodalinė visuomenė

Jau minėjome, kad, žlugus Vakarų Romos imperijai, prasidėjo karai ir suirutės. IX-X a. iš šiaurės ėmė pulti vikingai, iš pietų veržėsi arabai, o iš rytų – ugrofinų raitininkai madjarai. Karaliai nepajėgė apginti valstiečių. Šie ieškojo pagalbos pas vietinius didikus, kurie buvo pakankamai turtingi, kad galėtų išlaikyti kariuomenę. Didikas juos gynė, bet už tai valstiečiai turėjo atiduoti savo žemes. Ji

ie ir toliau dirbo žemę, bet kaip priklausomi valstiečiai. Istorikai juos vadina servais (lot. servus – vergas) arba baudžiauninkais. Tai reiškė, kad jie turėjo atlikti prievoles dvarininkui ir mokėti žemės nuomos mokestį. Be leidimo jie niekur negalėjo persikelti. Žemvaldys turėjo teisę juos teisti.
Karaliui reikėjo atsilyginti žmonėms, padedantiems jam valdyti. Tarnavusieji karaliui gaudavo žemės valdas, vadinamas lenais. Žodis „lenas” iš tiesų reiškia skolinimą, o lotyniškai lenas yra feodas. Todėl šią visuomeninę santvarką vadiname feodalizmu. Asmuo, kuris leną gaudavo tiesiai iš karaliaus, buvo vadinamas karaliaus vasalu. Karaliaus vasalui lenas nepriklausė, tačiau jam atitekdavo visos iš leno gautos pajamos už tai, kad jis jį valdydavo ir su savu kariniu būriu padėdavo karaliui karo metu. Karaliaus vasalai dažnai gaudavo tokius didelius lenus, kad būdavo priversti padalyti juos į mažesnius ir perduoti žemesniesiems vasalams.
Gaudamas iš senjoro leną vasalas prisiekdavo jam ištikimybę, ir abi šalys iškilmingai pasižadėdavo viena kitai padėti. Tačiau laikui bėgant santykiai susipynė. Daugelis žemesniųjų vasalų išdalydavo savo valdas kitiems vasalams. Dažnai atsitikdavo taip, kad vienas vasalas prisiekdavo ištikimybę keliems senjorams. Jei kildavo nesutarimų tarp vasalo senjorų, vasalas dažnai rinkdavosi tai, kas geriausiai atitikdavo jo interesus. Kita vertus, didieji vasalai tapo tokie galingi, kad jiems nieko nebereiškė karaliaus valdžia, nors karalius ir buvo vyriausiasis senjoras. Iš ti
iesų didieji vasalai pasidarė nebepriklausomi nuo savo vyriausiojo feodalo, karaliaus.
Bažnyčia taip pat buvo feodalinės santvarkos dalis. Ji gaudavo žemės iš didikų ir paprastų žmonių už tai, kad kunigai ir vienuoliai už juos melstųsi ir jų sieloms tektų lengvesnė dalia skaistykloje. Taip Bažnyčia ilgainiui tapo didžiausiu Europos žemvaldžiu. Tačiau ir Bažnyčiai reikėjo apsaugos. Todėl dalį savo valdų ji atidavė valdyti didikams. Už tai Bažnyčia galėjo tikėtis karinės paramos, kilus konfliktams su kitais vasalais.

Viduramžių visuomenėje vos viena kita moteris, tokia kaip Švedijos šv. Brigita (įspėjusi popiežių dėl ištvirkimo Bažnyčioje), turėjo įtaką. Valstybės ir visuomenės gyvenime viešpatavo vyrai, ir net toks kilnus žmogus kaip Paryžiaus meras savo žmonai liepia „elgtis kaip šuniui, klausyti šeimininko ir sekti paskui jį vizginant uodegą, net jeigu tas ir muša”. Moteriai netiko juoktis viešose vietose ar užsidengti veidą, nebent ji būtų buvus bjauri, o eidama gatve turėjo žiūrėti tik tiesiai, nesižvalgyti į šalis.Katalikų bažnyčia mokė, kad svarbiausia moters pareiga — gimdyti vaikus.

Feodalinės visuomenės piramidė. Vasalais dažnai tapdavo riteriai, atliekantys karinę tarnybą. Valstiečiai privalėjo dirbti ir aprūpinti visuomenę. (Pačiam viršuj karalius, tuomet pasauliečiai ir bažnytiniai karaliaus vasalai, vasalai ir pačioj apačioj valstiečiai)
Tai buvo labai pavojinga. Visiškai apsirengusioms ir tiesiai sėdinčioms ant gimdymo kėdės moterims padėdavo tik patyrusios pribuvėjos, kurių metodai ir

r higienos stoka dažnai lemdavo ir motinų, ir vaikų mirtį. Nesveiki vaikai tuojau pat būdavo krikštijami, kad išvengtų pragaro. Netrukus po gimdymo motina pati eidavo į bažnyčią, kad „atšventintų”, nes manyta, kad gimdymas ją suteršia. Manoma, jog viduramžiais tėvai savo vaikų per daug nemylėjo. Vis dėlto jie dainuodavo lopšines ir supdavo lopšį, o mirus vaikui, jo gedėdavo — juk viduramžiais du iš dešimties vaikų nesulaukdavo savo pirmojo gimtadienio.

Gyvensena
Viduramžių Europoje nebuvo technikos, palengvinančios buitį XX a.: skalbimo mašinų, šaldytuvų, automobilių, lėktuvų, telefonų ir elektros, vaistų nuo skausmo ar antibiotikų — vos keli prietaisai darbui palengvinti. Kiekvienam daiktui pagaminti reikėjo daug rankų darbo, todėl gaminiai buvo palyginti brangūs — pora odinių batų kainavo dviejų mėnesių artojo uždarbį.
Skurdas ir žiaurūs nusikaltimai būdavo įprasti kasdienio gyvenimo reiškiniai. Miestų raštininkai pateikia daugybę istorijų, panašių į nutikusią Londono krautuvininkui Viljamui de Graimsbiui. Vieną 1322 m. sausio antradienį jis negyvai sumušė strėliadirbį Redži-naldą de Fristouną, kurio dainavimas ir šūkavimai nedavė jam užmigti. De Graims-bis buvo areštuotas, o jo nuosavybė konfiskuota. Visas jo turtas tebuvo du paršeliai, sulūžusi komoda ir stalas, pora padėvėtų lininių paklodžių, antklodė ir drobės atraiža.
Daugelyje Europos šalių per tardymus būdavo naudojami kankinimai. Bausmės būdavo griežtos, viešos ir vykdomos nedelsiant. Kai 1317 m. seras Gilbertas Midltonas buvo pripažintas kaltas dėl Daremo vyskupo užpuolimo ir apiplėšimo, jį vilko miesto gatvėmis iki kartuvių, pakorė, dar gyvą ištraukė iš kilpos ir nukirto galvą. Galvą nugabeno į Londoną, o širdį čia pat sudegino. Tada kūnas buvo ketvirčiuotas ir keturios jo dalys pasiųstos į Niūkaslį, Jorką, Bristolį ir Devoną, o ten viešai rodomos kitiems įspėti.
Atrodo, XIV a. Vakarų Europos civilizacija žengė ne į priekį, o atgal. Neužgesdavo karų gaisrai — baisiausias iš jų buvo Šimtametis karas (1337-1453) tarp Anglijos ir Prancūzijos. Gaujos klajojančių kareivių užplūsdavo kaimus ir juose plėšikaudavo. XIV a. viduryje kilo maro epidemija, pavadinta Juodąja Mirtimi, ir nusinešė trečdalio Europos gyventojų gyvybes. „Žmonės šneka ir tiki — atėjo pasaulio pabaiga”, — rašė italų kronikininkas.

Tamsumas ir prietarai
Arabų rašytojas papasakojo istoriją apie gydytoją, kurio prašė išgydyti riteriui pūlinį ant kojos ir moterį, sergančią džiova. Jis pradėjo gydyti — aptvarstė riteriui žaizdą ir paskyrė moteriai stiprinančią dietą. Staiga atsirado gydytojas europietis. „Šis žmogus visiškai neišmano, kaip gydyti tuos ligonius”, — pareiškė jis. Paėmęs kirvį, jis nukirto riteriui koją, ir šis netrukus mirė. Paskui paskelbė, kad moterį apsėdęs velnias, išėmė jai smegenis ir ištrynė jas druska. Moteris akimirksniu mirė. „Aš pasišalinau, sužinojęs apie mediciną tokių dalykų, kurių iki tol nė nenumaniau esant”, — stebėjosi arabų gydytojas. Palyginti su kaimynais musulmonais, Vakarų Europos žmonės buvo labai tamsūs ir atsilikę, tačiau nuolat kariavo su jais, vadino juos „stabmeldžiais”, mat šie netikėjo Kristumi.
Žydai daugelio valdovų rūmuose ir miestų tarybose buvo pageidaujami, nes jų religija leido jiems verstis palūkanomis (krikščionims „lupikauti” draudė Bažnyčia). Tačiau jie privalėjo gyventi atskiruose miestų kvartaluose, apsuptuose aukštų mūro sienų, kad apsisaugotų nuo miestelėnų, kurie dažnai neteisingai juos kaltindavo, kad geria žmonių kraują, aukoja krikščionių vaikus ir užsiima juodąja magija. Tokios pat neapykantos susilaukdavo ir svetimšaliai pirkliai, juos dažnai apiplėšdavo, sumušdavo ar net nužudydavo.

Pirmasis paveikslėlis viršuje vaizduoja Džoną Viklifą – didžiausią viduramžių eretiką. Sekantis paveikslėlis tai jo parašyta biblija , o paskutinysis vaizduoja jo teismą

Žemdirbystė ir badas

Ankstyvaisiais viduramžiais Vakarų Europa buvo žemdirbių visuomenė, kurioje vyravo natūrinis ūkis. Daugiau kaip 90 procentų žmonių gyveno kaimuose. Turtingi romėnų laikų miestai sunyko, o prekyba su tolimais kraštais beveik nutrūko. Taigi valdžios ir turtų galima buvo pasiekti turint žemės nuosavybę.
Viduramžių Europos miestuose gyveno labai mažai gyventojų. Dauguma žmonių gyveno kaimuose ir dirbo žeme. Miestus maistu aprūpindavo aplinkiniai valstiečių ūkiai.
Ūkininkauta labai primityviai. Žemė buvo ariama jaučiais, o sėkla beriama rankomis. -Kasmet dalis žemės paliekama pūdymui, kad atgautų derlingumą.
Gyventojų skaičius viduramžiais didėjo labai tolygiai, atsižvelgiant į turimas maisto atsargas. Tačiau XIII a. pabaigoje pasikeitė klimatas. Pasidarė drėgna ir šalta (kai kurie istorikai tą laikotarpį vadina Mažuoju ledynų amžiumi). Prasidėjo nederliaus metai. Be to, nuo 1316 iki 1325 m. nuo snukio ir nagų ligos nugaišo daug galvijų ir avių. Pasitaikydavo metų, kai dėl saulėtų dienų trūkumo žmonės negalėdavo išgarinti jūros vandens ir pasidaryti druskos, reikalingos mėsai ilgiau išlaikyti, kad nesugestų.
Nors maisto davinį žmonės galėjo papildyti triušiais, laukiniais paukščiais ir uogomis, nuo 1272 m. Europos gyventojai 25 metus kentė -badą. Daugelis žmonių neturėjo ko valgyti. Pasak vieno kronikininko, 1315 m. išbadėję žmonės valgė šunis, kates, balandžių mėšlą ir, kad išliktų gyvi, net savo vaikus.
Padaugėjo vagysčių ir apiplėšimų. Sumažėjo išmaldų. Nuolat neprivalgę žmonės, ypač seni ir vaikai, neteko atsparumo tokioms ligoms kaip vidurių šiltinė, dizenterija, gripas. Juodoji Mirtis nebuvo vienintelė XIV a. nelaimė, tai daugelio negandos metų kulminacija.

Riterių turnyras ietimis. Moterys iš tribūnos mėto savo aksesuarus labiausiai patinkančiam riteriui. Riteriai buvo kilę iš vasalų giminių ir turėdavo išeiti karinį apmokymą. Kai jiems sukakdavo 21 metai, juos išventindavo į riterius, ir jie pasižadėdavo narsiai kautis. Riteriai turėjo tarnauti Dievui, globoti vargšus, bausti bloguosius ir ginti Bažnyčią. Taip pat jie privalėjo mandagiai elgtis su savo luomo moterimis. Riterystė ypač suklestėjo kryžiaus žygių metu.

Viduramžių miestas

Miestai viduramžiais atsirado dėl kelių priežasčių. Vienur jie išaugo prie garsių vienuolynų ar pilių, kur žmonės tikėdavosi rasti prieglobstį nuo karo antpuolių. Kitur miestais virto didesni kaimai, kur žemdirbiai suveždavo parduoti savo gėrybes. Dažnai miestas išaugdavo iš prekybos centro — prie uosto, upių santakoje ar judrioje kryžkelėje. Susidūrę su pernelyg didele priespauda kaime ir nebepakeldami ūkio darbų naštos, bėgdavo į miestus valstiečiai. Metus išgyvenę mieste ir nesučiupti, jie tapdavo laisvais žmonėmis.
Kadangi miestai įsikurdavo žemėse, valdomose vietinio žemvaldžio, miestiečiai turėdavo mokėti jam feodalinę duoklę ir eiti lažą, kaip ir aplinkinių kaimų valstiečiai. Todėl miestui buvo labai svarbu gauti karaliaus ar žemvaldžio privilegiją, suteikiančią savivaldą. Tada įtakingiausi miestelėnai — biurgeriai tapdavo nuo žemvaldžio nepriklausomais, laisvais gyventojais. Privilegija suteikdavo jiems teisę verstis prekyba, rinkti merą ir miesto tarybą, leisti savo įstatymus ir vykdyti teisingumą.
Turtingieji biurgeriai gyveno mūriniuose namuose, kad galėtų apsisaugoti nuo gaisrų. Mažiau pasiturintys pirkliai statėsi medinius namus, jų tarpusienius užpildydavo dumblu, mėšlu ir ašutais. Kadangi žemė statyboms buvo labai brangi, namai kilo j
į viršų. Žemės sklypai būdavo ilgi ir siauri, tad daugelis gyventojų, kad patektų į sandėlius bei arklides, vienoje namo pusėje palikdavo skersgatvį.

Miestiečiai

Šalia krikščionybės ir feodalizmo bei riterių į viduramžių pabaigą iškyla trečias svarbus reiškinys – miestiečių luomas. Per Kryžiaus karus miestai, ypač pajūrio, gavo daug pelno. Geras susisiekimas išplėtė juose prekybą ir pramonę. Miestai turtėjo, jų įtaka augo, gavo daugiau savarankiško valdymo teisių. Ypač suklesti Italijos miestai, kur imperatoriaus valdžia buvo labai silpna.
Miesto gyvenimas pagimdo savotišką žmogų, kurio dvasia žymiai skiriasi nuo riterio. Miestietis neturi riterio idealizmo, plačių svajonių, religinio entuziazmo. Jis realistas; nesvajoja, negerbia ir moters; jis dažnai su ja susitinka, žino visas jos silpnybes ir trūkumus, dažnai iš jos pasijuokia. Pajuokos jo akyse susilaukia ir išdidus riteris, ir negudrus kaimietis. Miestietis juokiasi iš visko. Jis supranta ir kuria tokią literatūrą, kur yra jumoro.

Moterys ir vyrai dirba laukuose prie Paryžiaus sienos. XV a. pradžia

Todėl jo mėgstamiausi veikalai – eiliuotos pasakėlės, anekdotai, kur juokingose situacijose vaizduojamas kaimynas, moteris, klebonas, kaimietis, riteris.
Iš visų tautų, kurios pasižymėjo viduramžiais, gabiausi buvo prancūzai. Jų valstybės santvarka su riteriais ir feodalais, jų herojinis epas, lyrika, teatras buvo pavyzdys germanams ir iš dalies anglams. Tik italai sujungė visus viduramžių idealus į vieną kūrinį. Jo autorius – Dantė.
Miestelėnų literatūra. Žmogaus laisvė – cecho (korporacijos) ribose, smerkiamas perėjimas iš vieno visuomenės sluoksnio į kitą, laikomasi griežtos hierarchijos. Žmogaus dorovė – ne jo originalumas, o atvirkščiai – maksimalus įsiliejimas į korporaciją, dieviškąją tvarką. Satyrinė didaktinė dvasia.

Miestai ir prekyba

Žlugus Vakarų Romos imperijai, keletą amžių Europos miestus buvo apėmusi krizė. Panaikinus imperatoriaus valdžią, miestai neteko savo administracinės ir karinės reikšmės. Neramūs tautų kraustymosi laikai, pilni karų ir užpuolių, nepalankiai atsiliepė prekybai su tolimais kraštais. Tačiau XI a., suklestėjus miestams, prekyba atgimė. Nuo 1000 iki 1300 m. įsikūrė tūkstančiai naujų miestų. Miesto kultūra įsigalėjo visoje Europoje, išskyrus Šiaurės Skandinaviją.
Miestų augimas buvo tiesiogiai susijęs su gyventojų skaičiaus didėjimu ir teigiamais žemės ūkio poslinkiais. Plečiantis žemės ūkio produktų gamybai, žemės nuosavybę turinti aukštuomenė ėmė gauti didesnes pajamas iš žemės nuomos, mokesčių ir kitų rinkliavų. Karaliai, feodalai ir dvasininkija didelę šių turtų dalį skirdavo savo galiai stiprinti. Jie statėsi naujas pilis, rūmus, bažnyčias ir tvirtoves. Tokios statybos priviliodavo amatininkus ir pirklius iš vis daugiau gyventojų turinčių kaimų.
Prabangos prekės iš tolimų kraštų aukštuomenei buvo valdžios ir aukštos visuomeninės padėties simbolis. Tai padėjo suklestėti prekybai su tolimomis šalimis. Indijoje ir Kinijoje buvo perkami prieskoniai, daugiausia pipirai. Paklausą turėjo kvepalai, šilkas, brangakmeniai, stiklas ir taurieji metalai. Iš Afrikos į Europą buvo vežamas dramblio kaulas. Mainais už rytietiškas prabangos prekes europiečiai tiekdavo medieną, metalus, ginklus ir kitus amatininkų dirbimus.
Viduramžių miestai dažniausiai kurdavosi ten, kur buvo palankios sąlygos prekių mainams ir geri ryšiai su aplinkiniu pasauliu. Vandens keliai labiausiai tiko pervežimams, tad nemažai miestų išaugo upių ir jūrų pakrantėse.
Daug naujų miestų įsikūrė šalia katedrų arba vienuolynų. Dar daugiau jų išaugo aplink pilis, iškilusias pirmaisiais neramiais viduramžių šimtmečiais. Pilyse keliaujantys pirkliai nuolatos būdavo priversti ieškoti priedangos nuo plėšikų. Pilių savininkams buvo naudinga, kad pirkliai ir amatininkai apsigyventų šalia jų tvirtovių. Tuomet iš jų buvo galima imti muitą. Žmonės, kurie apsigyvendavo šalia pilių, buvo vadinami biurgeriais. Brandžiaisiais viduramžiais (1000-1300) biurgeriai šalia dvasininkijos ir aukštuomenės tapo atskiru luomu.
Miestuose išryškėjo dideli socialiniai skirtumai. Turtingiausi pirkliai gyveno ištaiginguose rūmuose, o amatininkai ir smulkūs pirkliai vargo ankštose trobelėse, kurios stovėjo palei siauras gatveles ir skersgatvius. Didžiąją miesto gyventojų dalį sudarė tarnai, amatininkų mokiniai ir padieniai darbininkai, gyvenantys skurdžiose lūšnose palei miesto sieną.
Turgaus aikštėse ir aplink prekybininkų pastoges šūkaudavo pirkliai, knibždėte knibždėdavo naminių gyvulių ir paukščių, palaidų šunų, kačių, žvengdavo arkliai ir važinėdavo nepaslankūs jaučių kinkiniai. Nuo arklidžių, tvartų, išviečių ir visokiausių šiukšlių tvaiko riesdavo nosį, o žiemą namus gaubdavo daugybės laužaviečių dūmai. Smuklėse liedavosi alus ir vynas. Girtavimas ir muštynės būdavo įprasti dalykai, o vagystės, užpuolimai ir žmogžudystės keldavo žmonėms nerimą ir baimę. Smurtinių nusikaltimų daugelyje vietų buvo įvykdoma daugiau nei Amerikos didmiesčiuose mūsų dienomis.
Kaimuose žmonės turėjo gyventi prie dvarų ir susitaikyti su menkomis ateities galimybėmis. Miestuose buvo kitaip, ypač jiems kuriantis. Sumanūs žmonės, lydimi sėkmės, ten prasigyvendavo.
Neturtingiems valstiečiams miestai tapo prieglobsčiu, kur jie galėdavo pabėgti nuo dvarininkų jungo. „Miesto oras grąžina laisvę”, – sakyta anuomet. Tai reiškia, kad baudžiauninkai, išgyvenę mieste vienerius metus, atgaudavo asmens laisvę. Tas pats galiojo ir moterims. Ši tvarka buvo įteisinta biurgerių ir feodalų sutartimis, kurios turėjo galios miesto teritorijoje. Miestai, gavę tokią privilegiją, galėjo kurti savo valdžios organus.

Į atskirus-susivienijimus, vadinamąsias gildijas, pirmiausia ėmė burtis pirkliai. Reikšmingas buvo ir religinis bendrumas. Kiekviena gildija paprastai turėdavo savo globėją šventąjį ir savo altorių bažnyčioje. Pirkliams tarpusavio pagalbos reikėjo ginantis nuo plėšikų, konkurentų ir feodalų. Gildijos padėdavo savo nariams ir jų šeimoms įvykus nelaimei.
Viduramžiais didžiausią reikšmę miestuose turėjo pirklių gildijos. Amatininkai taip pat didino įtaką per savo susivienijimus, cechus. Šie sprendė tuos pačius religinius ir socialinius klausimus kaip ir gildijos, tačiau pagrindinė jų paskirtis buvo ginti ekonominius amatininkų interesus. Priėmę tam tikrus kokybės reikalavimus, cechai sumažino konkurenciją. Jie taip pat nustatė prekių ir paslaugų kainas. Įvedus atskirą mokymo tvarką, pasidarė sunkiau įgyti profesiją. Visi amatininkai turėjo ilgiau mokytis, kad galėtų tapti meistrais.

Būdavo įprasta, kad moterys iš pirklio ir amatininko šeimų mokydavosi ir prekybos, ir amato. Tai būdavo natūralu, nes namai, dirbtuvė ir parduotuvė būdavo toje pačioje vietoje. Nors įstatymuose parašyta, kad sutuoktiniai vyrai turi visišką valdžią žmonoms ekonominiuose dalykuose, gyvenime dažnai būdavo kitaip. Istorijos šaltiniai pasakoja apie moteris, kurios savarankiškai parduodavo dideles prekių partijas ir imdavo paskolas. Amatininkų žmonos dažnai valdė padėjėjus, o pirklių ir amato meistrų našlės toliau vadovaudavo prekybai ir dirbtuvėms, kol šį darbą galėdavo perimti vyriškos giminės paveldėtojas.
Audinių gamyboje daugumą dirbančiųjų sudarydavo moterys. Dažniausiai jos rūšiuodavo vilną, karšdavo ją ir verpdavo. Gerai apmokamas audimo ir dažymo darbas atitekdavo vyrams.
Kai kur buvo sukurti atskiri moterų cechai. Paryžiuje XIII a. pabaigoje veikė 15 moterų cechų, kurie gamino šilką, siuvinėtus dirbinius, skrybėles ir drabužius. Daug moterų užsiėmė ir tokiomis profesijomis, kuriose dominavo vyrai. Būdavo moterų kepėjų, puodžių, odininkių, mūrininkių ir stalių, tačiau tokių profesijų gildijose ir cechuose jos neturėjo visų teisių. Meistrų žmonos ir motinos galėdavo būti priimtos narėmis, bet paprastai negalėdavo dalyvauti šventėse ir iškilmėse. Taigi darbo pasidalijimas viduramžiais nebuvo griežtai priklausomas nuo lyties, be to, buvo nevienodas skirtingose šalyse.
Viduramžiais buvo paplitusi prostitucija. Merginos būdavo priverstos imtis šio darbo dėl menkų atlyginimų ar bedarbystės. Išžagintos moterys neretai būdavo išvaromos iš namų ir, kad nemirtų badu, versdavosi prostitucija miestuose. Jos būdavo nukreipiamos į tam tikras miesto dalis. Valdžia stengdavosi reguliuoti jų veiklą ir iš to pasipelnyti. Daugelyje vietų prostitutės turėdavo nešioti tam tikrus drabužius arba antrankovius, kad jų nesupainiotų su padoriomis moterimis.
Bažnyčia nelaimino prostitucijos, bet laikė ją reikalinga, nes vyrų seksualiniai poreikiai esą didesni už moterų. Nepatenkinus šių poreikių, greitai galinti kilti netvarka. Tačiau Bažnyčia taip pat ragindavo prostitutes mesti savo darbą. Ji įsteigė buvusių prostitučių vienuolyną ir ordiną, pavadintą Marijos Magdalenos vardu.
Aukščiausias valdymo organas laisvame mieste buvo miesto taryba, vadovaujama burmistro. Susirinkimas nustatydavo mokesčius, leisdavo įstatymus ir potvarkius. Šie organai tapo svarbiomis platesnės liaudies valdžios užuomazgomis. Brandžiaisiais viduramžiais kai kurie miestai taip praturtėjo, jog galėjo varžytis su kunigaikščiais, aukštuomene ir Bažnyčia. Ypač išaugo žmonių savimonė Šiaurės Italijoje ir Šiaurės Vokietijoje. Feodalinė santvarka ėmė pamažu irti.
Tarp miestų vyko aštri konkurencijos kova. Kai kurie Italijos miestai sustiprėjo tiek, kad galėjo išsilaikyti patys. Florencija, Venecija, Genuja ir Milanas buvo laikomi vienais galingiausių. O šiaurės Europoje nė vienas miestas nebuvo pajėgus atsilaikyti prieš stiprius priešus. Todėl jie vienijosi j atskiras sąjungas. Didžiausia jų buvo vokiečių Hanza, kuri nuo XIII a. pabaigos savo rankose laikė prekybą Šiaurės Europoje. Hanza sudarė sutartis su kunigaikščiais, kurie garantavo jiems prekybos teises ir apsaugą.

Žmogaus sukūrimas. Mikelandželo freska Romos Siksto kapeloje. Paveiksle Dievas suteikia gyvybę Adomui. Menotyrininkai nesutaria dėl moters, kurią Dievas laiko apglėbęs kairiąja ranka. Kas tai: Ieva, mergelė Marija ar žmogaus siela

Viduramžių gatvė

Viduramžių miestai buvo neįtikėtinai maži. Tik nedaugelis jų turėjo per du tūkstančius gyventojų. Net didžiausiuose — Florencijoje ir Paryžiuje — gyveno mažiau kaip du šimtai tūkstančių žmonių.
Tačiau už jų sienų gyvenimas virte virė: miestai buvo triukšmingi ir pilni žmonių. Siauromis, akmenimis grįstomis gatvėmis kaukšėdavo arkliai ir bildėdavo vežimai. Šaukliai skelbdavo naujienas apie muges, parduodamus namus ir būsimas vestuves. Šūkaudami prašydavo išmaldos elgetos. Prekeiviai ir krautuvininkai siūlydavo savo prekes: „Pipirai ir šafranas”, „Jautiena, šonkauliai ir visokie paštetai”. Be perstojo skambėjo varpai, skelbdami miesto vartų atidarymą, turgaus pradžią, bažnyčių mišias, miesto tarybos susirinkimus, net princesės gimimą. Florencijoje varpas skelbdavo darbo dienos pradžią ir pabaigą.
Nors miestų tarybos mokėjo šlavėjams už šiukšlių išgabenimą iš miesto, žmonės dažnai skųsdavosi dėl gatvių nešvaros. Šiukšles ir išmatas žmonės pildavo į gatve ar upę. 1365 m. šiaurės Anglijos mieste Linkolne buvo tokia smarvė, kad užsienio pirkliai atsisakė čia lankytis tol, kol jis buvo iškuoptas. Žmonės, neišgalintys nusipirkti šviežio vandens (vandens nešėjų atnešamo iš užmiesčio), semdavo jį iš viešų fontanų, iš šulinių, iškastų vidiniuose namų kiemuose, ar net iš upių.
Naktį tamsios neapšviestos gatvės virsdavo vagių slėptuvėmis. Kai kur miesto taryba sudarydavo gyventojų budėjimo tvarką, ir miestiečiai „eidavo sargybą” (mėgėjiška policija), bet dauguma miestų temstant ar nuskambėjus pavojaus varpui užsidarydavo vartus. Tada visi padorūs gyventojai užsiverdavo langines, užsisklęsdavo duris ir neišeidavo iš namų.
Pirklio namuose: Pirmasis pirklio namų aukštas dažnai būdavo išnuomojamas amatininkui. Antrajame aukšte buvo didžioji svetainė, kur šeima valgydavo ir priimdavo svečius. Viršutiniuose namų aukštuose buvo kiti šeimos kambariai — saulėtas kambarys, kur skaitydavo ir siuvinėdavo, kontora, skirta privatiems pokalbiams ir dalykiniams susitikimams, ir miegamieji. Turtuoliai namuose įsirengdavo koplytėles ir samdydavosi kapelionus. Tarnų kambariai būdavo palėpėse.
Nors namuose nebuvo vandentiekių ir vonių, žmonės nevaikščiojo nešvarūs. Daugelis miestų turėjo viešąsias pirtis (1292 m. Paryžiuje jų-buvo 26), ir kai kurie žmonės prausdavosi net du kartus per dieną. Namų ūkio knygos patardavo šeimininkėms kaip palaikyti švarą namuose. Be to, žmona rūpinosi žvakių gamyba, siuvimu, alaus darymu ir padėdavo vyrui tvarkyti verslo reikalus.

Literatūra

Bažnytinė literatūra. Sudvejinto pasaulio modelis, scholastiniai ginčai. Dievo baimė, asketizmas (kūniškojo gyvenimo niekinimas). Piligrimų gyvenimo aprašymai, šventųjų regėjimai. Charakteriai – idėjų ruporai. Riterinė literatūra. Didžiausia vertybė – garbė, tarnyba siuzerenui ir ištikimybė. Garbingas žodžio laikymasis, drąsa, riteriškumas. Kurtuazinės meilės etika, avantiūros (nuotykio) motyvas, fantastikos elementai. Pagarba moteriai kaip asmenybei. Lemties ir atsitiktinumo problema. Riterio idealas.
Miestelėnų literatūra. Žmogaus laisvė – cecho (korporacijos) ribose, smerkiamas perėjimas iš vieno visuomenės sluoksnio į kitą, laikomasi griežtos hierarchijos. Žmogaus dorovė – ne jo originalumas, o atvirkščiai – maksimalus įsiliejimas į korporaciją, dieviškąją tvarką. Satyrinė didaktinė dvasia.
Atstovai: Kretjenas de Trua, Tomas Akvinietis, Dantė, F. Vijonas
Europos viduramžių literatūros raida:
Senoji viduramžių epinė kūryba
Airių sagos
Islandų epas
Anglosaksų epas
Herojiniai epai
Prancūzų herojinis epas
Ispanų herojinis epas
Vokiečių herojinis epas
Rusų herojinis epas
Riterinė literatūra
Riterinis romanas
Trubadūrų poezija
Tautosaka
Ispanų romansai
Viduramžių miestų literatūra
Miestiečių poezija ir miestiečių romanas
Viduramžių drama
Fransua Vijonas
Architektūra

Gotika. Visuomeninio gyvenimo permainos, amatų ir prekybos augimas skatino mietų augimą. Mietai kūrėsi prie vandens kelių, valdovo pilies ar vienuolyno ir buvo apjuosti gynybiniais mūrais. Stichišką statybą sąlygoja ankštas, siauras gatveles, apstatytas 4 – 5 aukštų namais, kurių pirmuose aukštuose įkurdavo parduotuves ir amatininkų dirbtuves. Atsirado naujos pastatų rūšys: amatininkų, cechų ir gildijų namai, prekybos halės. Gotikos laikotarpiu pradėti statyti pilietiniai pasatatai – rotušės, teismo rūmai. Svarbiausiu miesto akcentu tampa katedra. Palyginus su sunkia ir masyvia kaip tvirtovė romaniška bažnyčia , gotikinė katedra stulbinasavo dydžiu ir lengvumu. To meto statybos ir inžinerinės naujovės ryškiausiai įsikūnijo katedrų architektūroje. Naujos bažnyčios architektūrinės konstrukcijos pagrindą sudaro trys elementai sujungti į vientisą karkasinę sistemą:
1. smailėjančios langų ir durų arkos (1)

2. nerviūriniai skliautai (2), besiriamentys ant piliorų (2a)

3. atramines funkcijas atliekantys kontraforsai (3) ir arkbutanai (3a)

Šie elementai katedrai suteikė lengvumo, veržlaus kilimo į viršų įspūdį. Katedros išorinės sienos skaidomos vertikaliomis linijomis ir puošiamos daugybe gotikai būdingų detalių: giluminiu portalu, rože, kryžiažiedžiais, smailėjančiais dekoratyviniais bokšteliais fialais, skulptūromis. Vertikalias bažnyčios eksterjero ir interjero formas lėmė religinės bei estetinės pažiūros. Tokiu būdu tengtasi pabrėžti dvasinio prado vyravimą prieš materiją.
Gotikinės bažnyčios – tai lotyniško kryžiaus plano 3 arba 5 navų bazilikiniai, vėliau haliniai pastatai. Vakarinį pasadą paprastai supa du bokštai.
Gotikos stiliaus raigoje skiriami 3 etapai: 1. Ankstyvoji gotika (XII amžiaus viduryje) 2. Brandžioji gotika (XIII amžiaus viduryje) 3.Vėlyvoji gotika (gimsta XIV amžiaus pabaigoje ir tęsiasi iki XVI amžiaus pabaigos)

Renesansas. (Ankstyvasis renesansas) Antikos palikimas įkvėpė ir ankstyvojo renesanso architektus. Vėl pradėta taikyti orderių sistemas, kupolines perdangas. Vienas ryškiausių ankstyvojo renesanso architektų buvo Filipas Bruneleskis (Filippo Brunelleschi, 1377-1446). Jis žavėjosi ir studijavo antikos architektūrą, sėmėsi patirties iš ankstyvųjų krikščioniškųjų bazilikų statybos. Filipas Brunelcskis užbaigė Florencijos gotikinę katedrą Santa Maria del Fiore, suprojektuodamas jai kupolą Romos Panteono pavyzdžiu. Jo suprojektuota nedidelė Pačių (Pazzi) koplyčia Florencijoje tapo tikra priešingybe gotikos bažnyčių masteliams ir dekoro
gausai. F. Bruneleskis architektūroje siekė aiškių harmoningų formų, saikingumo.
Ankstyvojo renesanso visuomeniniai pastatai, rūmai pasižymi rūstumu ir didingumu. Tokią išvaizdą pastatui suteikia griežtos geometrinės formos ir grubiai tašyti akmeniniai blokai, vadinami rustika. Rūmai dažniausiai statomi trijų aukštų, arkadomis apsuptu vidiniu kiemu. (Strocių rūmai, Našlaičių prieglauda Florencijoje). Vėliau rūmai įgauna elegancijos, naudojami puošybos elementai: frontonėliai virš langų, piliastrai, kolonos, gipsiniai gėlių ir vaisių vainikai, sparnuotos nuogų berniukų figūrėlės, antikoje pamėgtas akanto lapų motyvas.

Strocių rūmai

(Brandusis renesansas) XV-XVI amžių sandūroje ryškėja nauja kryptis architektūroje, kurią išvysto žymus italų architektas Donatas B r a -m a n t ė (Donato Bramante; 1444-1514). Dėl antikos ir bizantiškos architektūros įtakos jis susidomi centrinio plano statiniais. D. Bramante suprojektuoja mažą Tempieto bažnytėlę Romoje, kuri apsupta dorėninio orderio kolonu, užbaigta kupolu primena rotondos modelį. Svarbiu D. Bramantės įnašu į architektūros istorija tapo centrinio plano Šv. Petro bažnyčios Romoje pirminis projektas. Šv. Petro bazilikos statyba truko 100 metų. Mikelandželas Šv. Petro bazilikai suprojektuoja 52 metrų aukščio kupolą.

Šventadienio procesija

Viduramžių žmonės tikėjo stebuklais. Šis tikėjimas palaikydavo juos sergančius, karo ir bado metu. Piligrimai keliaudavo į šventas vietas, buvo lankomi šventųjų kapai, renkamos relikvijos — šventi daiktai, tokie kaip kokio nors šventojo kaulo dalelė. Buvo tikima jų stebuklinga galia padėti ar pagydyti. 1346 m. Prancūzijoje Sent Omero bažnyčia pasiskelbė turinti Švč. Mergelės Marijos plaukų sruogą, Jėzaus lopšio nuolaužą ir atplaišėlę akmens, ant kurio buvo iškalta Dešimt Dievo įsakymų.
Daugybės šventųjų dienos buvo švenčiamos kaip religinės šventės. Paryžiaus universitete per metus minėdavo 102 šventųjų dienas, Florencijos mieste — daugiau kaip 120. Tačiau per šventes žmonės ne tik melsdavosi, kaip kad iš jų buvo tikimasi. „Mišioms išklausyti jiems nereikia daug laiko, jie tik žaidžia, pramogauja smuklėse ir kivirčijasi šventoriuose”, — skundžiasi XIV a. rašytojas. Švenčių dienomis (taip pat sekmadieniais) vargšai žmonės ilsėdavosi nuo darbo, iš čia ir kilo žodis šventadienis. Per kai kurias šventes „pasaulis apsiversdavo aukštyn kojomis”: darbininkai įsakinėdavo šeimininkams, o mokiniai — mokytojams.
Per šventes vykdavo dideli turgūs, ir keliaujantys pirkliai, skardininkai ir valkatos sukinėdavosi tarp miestiečių, nešiodami naujienas iš kitų miestų. Pasilinksminimams būdavo rengiamos imtynės, šokiai, futbolas, šaudymo iš lanko varžybos, gaidžių peštynės ir meškos pjudymas (šunys puldavo surakintą grandinė-mis mešką). Bažnyčia smerkė tokias pramogas, ypač „šokius, vedančius tiesiai į pragarą”, — rašė italų poetas Petrarka.

Karolis Didysis. IX a. Bronzinė skulptūra, dabar saugoma Luvre, Paryžiuje. Karolis turi du imperatoriaus valdžios simbolius, karūną ir valstybės obuolį.

Misterijos ir mirakliai

Kadangi viduramžiais dauguma žmonių nemokėjo skaityti, kunigai ieškojo kitokių poveikio priemonių. Bažnyčios buvo puošiamos vitražais, paveikslais ir medžio raižiniais, vaizduojančiais Biblijos istorijas ir šventųjų gyvenimo scenas. Jau ankstyvaisiais viduramžiais kunigai ėmė rengti trumpus pantomimos spektaklius, kurie vėliau išaugo j misterijas (vaidinimus iš Kristaus gyvenimo) ir miraklius (sukurtus pagal Bibliją ir pirmuosius Bažnyčios gyvavimo epizodus). Paryžiečiai rengdavo vaidinimų ciklą, kuris trukdavo keturias dienas, o Londone — visą savaitę.
Vaidmenis atlikdavo amatininkai. Pavyzdžiui, „Nojaus arką” vaidindavo laivų statytojai, „Joną ir bangžuvę” — žuvų pardavėjai. Prancūzijoje aktoriai jungėsi j šventąsias brolijas (confrėries pieuses).
Aktoriai vaidindavo iš vežimų (balaganų), tampomų miesto gatvėmis. Būta kostiumų, specialių efektų ir scenarijų. Svarsčių ir skriemulių pagalba pakildavo iš kapo Kristus. Spektakliui apie Adomą prireikė šilkinių užuolaidų, šviežių gėlių ir vaisių iš Rojaus sodo. Per kitą vaidinimą Šventosios Romos imperijos imperatoriaus garbei 1378 m. buvo vaizduojami kryžininkų laivai. Populiaraus Prancūzijoje ir Anglijoje spektaklio metu velniai — aktoriai, apsirengę vilkų kailiais ir prisitaisę avių galvas bei jaučių ragus, — lakstydavo po sceną svaidydami fejerverkus ir gąsdindavo publiką.
Vaidinimai būdavo žiaurūs ir kruvini. Kažkoks Jėzų vaidines kunigas vos nenumirė prikaltas prie kryžiaus, o aktorius, vaidinęs Judą, taip persistengė kardamasis, kad jį vos beatgaivino. Žiūrovai plyšdavo juokais, kai Mergelės Marijos asilą vaidinantys aktoriai tyčia pridergdavo netikru mėšlu ar subliaudavo kai nereikia.

Miestas ir karas

Buvo dalykų, kurių Juodoji Mirtis nepakeitė. Visą tą laiką tesėsi Šimtametis karas tarp Anglijos ir Prancūzijos, tarsi aplink nieko nebūtų atsitikę.
XIV a. karas vertinamas kaip garbingas ir krikščioniškas. Daugelis vyrų, iš kurių vieną — Baskotą de Moleoną — 1388 m. buvo sutikės prancūzų kronikininkas Žanas Fruasaras. visą gyvenimą praleisdavo karo
žygiuose, ieškodami „kur geriau susikauti”. Karas buvo vyrų amatas, nors 1343 m. Italijoje studentas Petrarka rašė, jog buvo sutikęs „galingą moterį”, vardu Marija, kuriai rūpėję „ne vilionės, o ginklai”.
Po Krėsi (1346 m.) ir Puatjė (1356 m.) mūšių, kai žuvo visa prancūzų kavalerija, lemiamų kautynių karo vadai stengėsi vengti. Jie puldinėjo priešininkų kaimus ir degino ‘ pasėlius, norėdami, kad kiltų badas. Šie antpuoliai prancūzų vadinami chevauchėes.
Kartais kariuomenė apsupdavo miestą. Miesto pašauktiniai kaip galėdami gindavo jo sienas, laidydami strėles ir svaidydami ant užpuolikų didžiulius akmenis. Jie rengdavo netikėtus išpuolius, kad kuo labiau pakenktų priešui, kol šis susiruoš kontratakai. Kai baigdavosi maisto atsargos, miestiečiai gaudavo valgyti šunis, kates ir net žiurkes. Išsekinta ir įsiutusi apgulėjų kariuomenė po ilgos apsiausties dažnai vis dėlto įsiverždavo į miestą ir išžudydavo visus jo gyventojus. Kai 1370 m. buvo užimtas Limožas, pasigailėta tik trijų prancūzų riterių, kurie vadovavo
gynybai, ir Limožo vyskupo, kuris buvo išlaisvintas popiežiaus prašymu. Visus tris tūkstančius gyventojų anglų kariai ištempė už miesto ir perpjovė jiems gerkles, nepaisydami prašymų pasigailėti.
Kryžiaus karai: 1095 m. popiežius išplatino jausmingą kreipimąsi j visus krikščionis: „(.) kokias dideles kančias, vargus ir priespaudą kenčia Jeruzalės, Antiochijos ir kitų kraštų Rytuose krikščionys (.). Nedori žmonės užgrobė šventąsias vietas (.). Todėl aš skelbiu jums, broliai, kad privalot susilaikyti nuo brolžudiško karo ir kartu su tikėjimo broliais nukreipti ginklus prieš svetimas tautas. Keliaukit su Kristumi kaip nenugalima krikščionių kariuomenė (.). Arba grįžkit namo su pergale, arba savo krauju pel-nykit amžiną pergalės džiaugsmą (.). Kelyje | Jeruzalę vienu balsu skelbkit Dievo žodį.”
Kreipimasis buvo išgirstas. Netrukus tūkstančiai krikščionių su raudonais kryžiais ant dešinio peties patraukė į Šventąją -žemę. Bet tai nebuvo šiaip sau prastuomenė. Trūkstant lenų Europoje, daug jaunų kilmingų žmonių buvo pasiryžę rizikuoti gyvybe, kad įsigytų žemių svetimuose kraštuose.
Iš kryžiaus karų daugiausia pelnėsi šiaurės Italijos miestai. Italų pirkliai parūpindavo kryžiuočiams ginklų ir gabendavo jūrų keliais į Palestiną. Ten jiems buvo suteiktos didelės prekybos lengvatos. Vene-cijiečiai netgi sugebėjo gauti popiežiaus ir kryžiuočių paramą Bizantijos puolimui. Popiežius siekė vadovauti Rytų

Kryžiučiai, pavaizduoti Nedstryno bažnyčios Nordfiorde (Norvegija) altoriuje, maždaug XIV a. 1107 m. Norvegų karalius Sigurdas I magnusonas išplaukė į Viduržemio jūrą. Ispanijoje jis kariavo su arabais, dalyvavo Sidono užkariavime. Sigurdas buvo pramintas jeruzaliečiu.

bažnyčiai. Kryžiuočiai buvo prasiskolinę italams, tad labai nesispyrė. Religinių tikslų pasiekta nebuvo, tačiau italų pirkliai sustiprino savo pozicijas. XIII a. jie užsitikrino vadovaujantį vaidmenį Juodojoje jūroje ir įsigalėjo Viduržemio jūroje. Vis dėlto ne prekyba su kryžiuočiais nulėmė Italijos miestų galią. Jie iškilo, prekiaudami prabangos prekėmis ir skolindami pinigus Europos aukštuomenei.
Tačiau kryžiaus karų epocha pasižymėjo ne vien ginkluotomis kovomis ir religiniais nesutarimais. Prekyba ir taikūs ryšiai su arabų civilizacija vakarų europiečiams padėjo daug ko išmokti. Arabų įtaka kasdieniniam Europos gyvenimui buvo akivaizdi. Vakarinėje Viduržemio jūros pakrantėje buvo pradėti auginti ryžiai, citrinos, moliūgai ir abrikosai. Vis daugiau žmonių pamėgo rytietiškas prekes: prieskonius, kvepalus ir puošnius meno dirbinius. Europiečiai išmoko statyti geresnius vandens malūnus ir naudotis kompasu. Pažintis su arabų mokymo įstaigomis Ispanijoje leido europiečiams naujai pažvelgti į graikų filosofiją ir mokslą. Įprasta sakyti, jog Europa graikų aniką iš naujo per arabus.

Samdiniai

Šimtamečio karo kampanijų pertraukomis samdomoji kariuomenė būdavo paleidžiama ir miestai atsidurdavo netekusiu darbo po kraštą klajojančiu kareivių gaujų valioje.
Šios gaujos buvo pramintos Laisvosiomis kompanijomis, nes jas sudarė samdiniai — kariai, už pinigus pasirengę kovoti bet kokios valstybės ar miesto pusėje. Kartais jie buvo
paperkami, kad pasitrauktų: kai kompanija, vadovaujama prancūzų riterio Bertrano diu Guesklino, traukė per Avinjoną, popiežius, norėdamas išvengti užpuolimo, suteikė jiems palaiminimą ir sumokėjo 200 000 frankų Šia proga jis liūdnai pastebėjo, kad paprastai jam žmonės moką už palaiminimą.
Ne karo metais samdiniai gyvendavo iš plėšikavimo. Baskotas de Moleonas teigė, jog susikrovęs turtą iš „apiplėšimų, pinigų už apsaugą ir laimingų atsitiktinumų”. Diu Guesklinas prisipažino, kad „puldavo moteris, degino namus, žudė vaikus, imdavo iš vyrų išpirkas, suvalgydavo jų gyvulius ir išgerdavo vyną”. Vieno kaimo gyventojai visi sušoko Į upę, išgirdė, jog artinasi anglų riterio sero Ričardo Knolio būrys. „Kai išjodavome, visas kraštas prieš mus drebėdavo”, — gyrėsi kitos kompanijos vadas.
Riteriai ir didikai, vadovaujantys Laisvosioms kompanijoms, būdavo valdovų apdovanojami ir priimami aukštuomenėje. Daug metų
praleidęs žudynėse, Eustachijus D’Obresiku-ras vedė Anglijos karalienės giminaite. Vis dėlto kai kurie žmonės reiškė nepasitenkinimą tokia padėtimi. Prancūzų istorikas Žanas de Venetas kritikavo riterius ir valdovus, kad šie negina šalies gyventojų nuo plėšikų.

Mirtis ir atgimimas

Šiuolaikinė istorikė Barbara Tučman XIV a. apibūdino kaip „nevaldomų pavoju seką” — laikus, kai žmonijos likimas, atrodo, priklausė nuo bado, gyvulių kritimo, maro epidemijų, karo, Laisvųjų kompanijų, sukilimų ir erezijos.
Tačiau po truputį viduramžių Europa ėmė keistis. Juodoji Mirtis buvo tik laikinas stabdis; gyventojų, skaičius pamažu vėl pasiekė buvusį. Bajorai, daug pinigų išleisdami madingiems rūbams ir puotoms, sudarė sąlygas turtėti prekybininkams. Daug pinigų aukota katedrų ir koledžų statybai, o tai skatino architektūros, tapybos ir skulptūros raidą. Net karai turėjo savų privalumų — italų pirklys Rinaldas Albizis pastebėjo, kad per karą „mieste visada pilna kareivių, kurie perkasi viską ko jiems reikia; krautuvininkai klesti”.
Plečiantis prekybai, Europos valdovai ėmė ieškoti naujų prekybos kelių ir rinkų — kol 1492 m. Kolumbas atrado Naująjį Pasaulį. Iš
musulmoniškų Rytų į Vakarų Europą atvežamos knygos plėtė žinias, ypač iš matematikos ir geografijos. Po Juodosios Mirties epidemijos gydytojai ėmė rašyti knygas, remdamiesi savo profesine patirtimi (anksčiau tik perimdavo senovės graikų nuomonę), išaugo ir medicinos lygis. XIV a. atsiradę lolardai ir valstiečių sukilimai buvo pirmieji protestantizmo ir demokratijos ženklai.
Pasaulio pabaiga XIV a. neatėjo, kaip tada buvo pranašaujama. XV a. ir XVI a. Renesanso (Atgimimo) ir Reformacijos laikais įvyko svarbių meno, politikos ir religijos pokyčių, kurie nužymėjo naujųjų amžių pradžią.

Apie 1150 m. Romaninį stilių pakeitė gotika. Naujasis architektūros stilius vyravo bažnyčių statyboje iki viduramžių pabaigos. Gotikai būdingos smailios arkos, aukštos kolonos, spalvingais vitražais puoštos sienos. Nuotraukoje – Amjeno Dievo Motinos katedra Prancūzijoje

MOKYKLOS IR UNIVERSITETAI

Augančiai Bažnyčios organizacijai reikėjo žmonių, mokančių skaityti Ir rašyti, galinčių bendrauti su kitų tautybių žmonėmis bendra kalba. Anksty-vaisiais viduramžiais šios užduoties ėmėsi vienuolynų mokyklos, bet XI a. ją perėmė katedrų mokyklos. Buvo mokoma septynių klasikinių laisvųjų menų; lotynų kalbos gramatikos, retorikos (iškalbos meno), dialektikos (diskusijų meno), geometrijos, aritmetikos, astronomijos ir muzikos.
Brandžiaisiais viduramžiais kai kurios katedrų mokyklos peraugo į universitetus. Pavadinimas kilęs iš lotyniško žodžio unwersitas, kuris reiškia „visuma” arba „junginys”. Panašiai kaip pirkliai ir amatininkai, studentai ir moky tojai taip pat būrėsi į sąjungas ir iš rotušės, kunigaikščių ir vyskupų reikalavo kuo didesnės savivaldos.
Pirmasis Vakarų Europos universitetas buvo įkurtas Italijoje, Bolonijos mieste, XI a. pabaigoje. čia buvo mokoma romėnų ir bažnytinės teisės. Beveik tuo pat metu Salerno universitetas tapo medicinos centru. Paryžiaus universitetas, įsteigtas XII a. pabaigoje, daugiausia dėmesio skyrė teologijai ir filosofijai ir tapo pavyzdžiu daugeliui naujų universitetų į šiaurę nuo Alpių
Pagrindinė universitetų užduotis buvo rengti specialistus, kurie galėtų užimti valstybines ir bažnytines pareigas arba verstųsi laisva teisininko ar gydytojo praktika miestuose* Buvo siekiama pažinti antikos išmintį ir sujungti ją su krikščionybe. Kryžiaus Žygių metu Europa iš naujo atrado graikų filosofiją ir mokslą, kuriuos išsaugojo arabai ir bizantiečiai. Arabiški ir graikiški raštai buvo verčiami f lotynų kalbą* Daugelis šių šaltinių buvo surasti arabų švietimo centre Tolede (Ispanija), Sicililjoje ir Bizantijoje. Reikšmingiausi iš jų — Aristotelio veikalai

Miestai, kuriuose įsikūrė universitetai, smarkiai išsiplėtė, XIII a. pradžioje Paryžiaus universitetas turėjo 5000 mokytojų ir studentų, kurie sudarė maždaug 10 procentų miesto gyventojų.

Paskaita Bolonijos universitete. Xva. Pradžios miniatūra

Kelios sąvokos kilusios iš viduramžių:

Kanceliarija (lot. canceliaria), centrinis valstybės arba įstaigos valdymo organas. Anksčiau – kanceliaristo kontora, rengianti vyriausybės dokumentus.
Skaistykla (lot. purgatorium), pagal katalikų tikėjimą, mirusiojo sielos atgailavimo vieta arba būsena, kol j ipatenka į dangų. Atgailavimo trukmė gali būti sutrumpinta egzekvijomis.
Egzekvijos – katalikų gedulo pamaldos, laikomos bažnyčioje per laidotuves bei mirusiųjų minėjimus.
Inkvizicija(lot. inquisition – paieška), Katalikų bažnyčios institucija, kurios tikslas buvo išaiškinti ir nuteisti eretikus.

Informacija imta iš:
Džonas D. Kleras „Aš ten buvau VIDURAMŽIŲ MIESTAI“
PASAULIS I istorijos vadovėlis
Angelė Narčiūnaitė, Adriana Čiurlionytė „Dailė“
http://ualgiman.tinklapis.lt/viduramziai.htm
http://ualgiman.tinklapis.lt/epochos_viduramziai.htm
http://www.spauda.lt/bible/history/viklifas.htm

Leave a Comment