Viduramžių Lietuvos visuomenė: įvadas Viduramžių Lietuva – savitas viduramžių pasaulis, netelpantis į tradicinę viduramžių Europos istorijos schemą. Vėlyvaisiais viduramžiais (XIV-XV a.) Lietuva buvo viena iš didžiausių Europos valstybių, imperija, sujungusi didžiulius Vidurio ir Rytų Europos plotus. Kartu tai paskutinė pagoniška Europos valstybė, tik viduramžių pabaigoje priėmusi krikščionybę. XIII amžiaus lietuviai
Viduramžių Lietuvos visuomenė ir jos sukurta kultūra pasižymi militariniu pobūdžiu. Tai nulėmė būtinybė gintis nuo katalikiškos Europos karinio spaudimo. Lietuva ne tik sugebėjo pasipriešinti šiam spaudimui, bet ir užvaldė didžiulius krikščioniškos (stačiatikiškos) Rusios plotus. Tai buvo susiję su “gyvosios jėgos” paieškomis, kurios karo su kryžiuočiais metu etninėje Lietuvoje trūko. Tuo metu Rusios žemės buvo nusiaubtos totorių, susiskaldžiusios ir palyginti nesunkiai pajungiamos. Lietuvai tai suteikė galimybę išlikti, bet valdyti tokias dideles teritorijas ir naudotis jų ištekliais nebuvo galima be kompromisų su vietiniais gyventojais. Kryžiaus karai pakreipė Lietuvos visuomenės raidą nenatūralia linkme. Lietuva turėjo atsisakyti baltiškų žemių suvienijimo ir ieškoti atramos etniniu ir religiniu požiūriu svetimose žemėse. Be abejo, tai padėjo pagrindus religinei tolerancijai, kuri ilgai išliko būdingu Lietuvos kultūros bruožu. Bet tai sutrukdė ateity efektyviai plėtoti lietuvių tautinę kultūrą. Viduramžių Lietuva negali pasigirti turtinga literatūra. Netgi žodinė kūryba – epas – liko neužrašyta ir buvo užmiršta. Menkas dėmesys savo literatūros ir kalbos vystymui, kaip ir didelis kitataučių procentas valstybėje, skatino valdančiosios viršūnės nutautėjimo procesą, kuris ypač pasireiškė naujaisiais amžiais. Viduramžių Lietuvoje jis dar nebuvo toli pažengęs. Militarine linkme pakrypusi Lietuvos visuomenės raida nulėmė ir didelį bajorų procentą Lietuvos visuomenėje. Tai leido susikurti savitai “bajorų demokratijos” formai, kuri buvo išplėtota jau naujaisiais amžiais.