Viduramžio kultūros bruožai

Viduramžių kultūros bruožai:
menas, filosofija, švietimas, mokslas, pasaulėžiūra

Viduramžiai (lot. medius aevus) – istorinė epocha, datuojama tarp Antikos ir Naujųjų laikų. Viduramžių pradžia tradiciškai laikomi 476-ieji metai (Vakarų Romos imperijos žlugimo metai). Pabaiga siejama su trim svarbiais įvykiais (XV-XVI a.a.): Didžiaisiai geografiniais atradimais, Renesansu ir Reformacija.

Menas

Architektūra.
Svarbiausia meno šaka viduramžiais buvo architektūra. Visi kiti menai buvo jos tarnaitės. Iki šiol išlikusios viduramžiais statytos katedros ir bažnyčios liudija žmogaus genijų.

Ankstyvaisiais viduramžiais dažniausiai buvo statomi mediniai pastatai.

XI-XII a. Europoje dažniau imta statyti mūrinius pastatus. Nuo XI ikki XVI a. Vakarų Europoje pastatyta daugiau kaip 500 katedrų, keletas tūkstančių vienuolynų ir bažnyčių. Bažnyčių statybą lėmė tai, kad išaugo gyventojų, taigi ir tikinčiųjų, skaičius, baigėsi normanų antpuoliais, ir Vakaruose prasidėjo ekonominis pakilimas.

Statytojai daug statybos elementų perėmė iš senovės Romos, todėl to laikmečio architektūrą vadiname romaniškąja. Bažnyčios pastatas orientuotas į rytus – tikintieji turi būti atsisukė įb Jeruzalę.

Romaniškojo stiliaus bažnyčia – pailgo stačiakampio plano statinys, kurio gale buvo pusiau apvalus išlinkimas, vadinamas absida. Absidoje būdavo įrengiamas altorius. Vėliau bažnyčios planas tapo panašus į kryžių. Paagrindinis planas būdavo beveik visuomet toks pats: centrine nava vedė į prebiteriją, iš abiejų šalių rikiavosi po dvi ar tris šonines navas. Kai kuriems architektams patiko statyti kryžiaus plano bažnyčias, ir jie tarp navos ir presbiterijos įterpdavo vadinamąjį transeptą. Šiaip ar ta

aip, visos neoromaninės ar romaninės bažnyčios sudaro visai kitokį įspūdį nei senosios bazilikos. Ankstyvosiose bazilikose buvo antikines kolonos, į jas rėmėsi tiesūs antablementai. Romaninio ar neoromaninio stiliaus bažnyčios paprastai randame apvalias arkas, kurios remiasi i masyvius stulpus. Tiek šių bažnyčių išorė, tiek jų vidus didžiules jogos įspūdį. Čia maža puošybos, nedaug net langų, tik tvirtos vienalytės sienos, kurios primena mums užsisklendusius viduramžius.Šios bažnyčios – tai galingi, beveik akį rėžiantys akmeniniai mūrai, pastatyti neseniai iš pagonių tikėjimo atsivertusių valstiečių ir karių žemėse. Jos atrodo tarsi kovojančiosios bažnyčios idėjos įsikūnijimas, o ta idėja skelbia, kad bažnyčios paskirtis žemėje – tai kova su tamsos jėgomis ligi pat paskutinio teismo dieną ateisiančios triumfo valandos. Bažnyčios murai nepaprastai stori tiek ties tomis vietomis, kur reikia paremti didesnio spindžio paaviršių, sustiprinti plokščiuoju piliastru, vadinamąja Lizena. Arkinės durys ir langai dažnai laiptiškai iškalami storose mūro sienose, ir atrodo, tarsi skylė sienoje butų iškalta sluoksniais. Choro ertmė nuo navos atskiriama tarpmūriu, jos grindys yra keliais laiptais aukštėlesnės. Romaninės bažnyčios daugiausia statytos iš tašytų arba netašytų akmenų – granito, kalkakmenio, tufo, klintinio skalūno. To meto bažnyčia iš oro daro didingo, užbaigto architektūros kurinio įspūdį. Jos lubos paplokščios, skliautai cilindriški ir briaunuoti. Kiekvienas atskiras briaunuotas skliautas yra kvadratiškas. Lubos ertmę daro sunkią ir masyvią. St
toros sienos slopina bet kokį iš lauko einanti garsą, o akustika po skliautais yra visiškai kitokia, negu ore. Bažnyčios statomos ne kalbėti, bet giedoti. Pro stiklo mozaikos langelius labai šykščiai ten patenka šviesos. Akys iš pradžios turi priprasti prie prieblandos, kol ką nors aiškiau įžiūri. Įėjusiajam noromis nenoromis tenka prisiderinti prie iškilmingos, nerealios nuotaikos. Ne kur kitur, o Prancūzijoje romanines bažnyčias imta puošti skulptūromis, nors žodis “puošti” mus vėl klaidina. Visa, kas priklausė bažnyčiai turėjo aiškią paskirtį ir reiškė aiškiai nusakomas idėjas, susijusias su bažnyčios doktrina. Skulptūros nė negali būti natūralios, grakščios ir lengvos kaip antikiniai kūriniai. Bet iškilmingas jų masyvumas daro figūras tik įspūdingesnes. Nereikia nė ilgai žiūrėti, kad tuoj suprastum, kas vaizduojama, be to, jos daug labiau dera prie pastato didybės Freskų spalvos ir formos kilusios iš Bizantijos. Štai choras, kur Kristus sėdi soste kaip pasaulio viešpats arba, jeigu stovi prieš kryžių, tai kaip karalius priešais savo sostą. Angelai ir šventieji – tai dusulingi kabinetiniai Bizantijos mokslininkai. Spalvos labai paprastos: suodžių juodoji, šviesioji ochra ir degta šviesioji ochra, natūrali tamsioji ochra ir degta tamsioji ochra, surikas, cinoberis, ultramarinas ir ispaniška žalioji. Freskų spalvos šiandien dažnai būna išblukusios ir iš dalies pakitusios. Surikas pavyzdžiui būna papilkėjęs. Paveiksluose riški bizantinė pusinė pe
erspektyva. Perspektyvos žaismas jaučiamas net iš laužtinių juostų ir meandrinių rėmų, o pačios figūros yra paplokščios ir be šešėlių. Jų judesiai nerangūs ir sustirę. Mat šventieji – orios asmenybės, kurios neišdykauja. Šventieji paveikslai net linijomis ir spalvomis turi išsiskirti iš kasdienybės. Ir pro langų stiklus šviesa turi atrodyti kaip nežemiški legendų spinduliai.

Filosofija, švietimas, mokslas

Filosofija
Vakarų Romos imperijos žlugimas, frankų ir germanų iškilimas, ideologinis, politinis ir ekonominis krikščionybės įsigalėjimas, feodalizmo epochos kultūriniai procesai – visa tai neišvengiamai turėjo įtakos ir filosofinei minčiai bei religinėms idėjoms. Kūrėsi viduramžių švietimo ir mokslo institucijos – mokyklos ir universitetai, jų paskirtis buvo teikti valdantiesiems sluoksniams išsilavinimą, padėti perimti dvasinės kultūros aspektus, skatinti mokslo ir kultūros raidą. Kadangi viduramžiais kultūrinis bei ideologinis monopolis priklausė katalikų bažnyčiai, natūralu, jog ji diktavo religinį to meto filosofijos pobūdį.

Vakarų Europos viduramžių filosofija vadinama scholastika. Pats žodis kilęs iš graikų kalbos ir reiškia „mokyklos, mokyklinis“.
Mokslas
Viduramžiais svarbiausias žmogaus protui keliamas uždavinys buvo Dievo pažinimas. Manyta, kad tai padaryti galima gilinantis į Senąjį ir Naująjį testamentus, perprantant jų paslaptis. Buvo tikima, kad supratus Biblijoje aprašytų įvykių, minčių reikšmę, bus galima atsakyti į daugelį žmogui rūpimų klausimų, paaiškinti nesuprantamus reiškinius.

Viduramžiais klestėjo astrologija ir alchemija, buvo rašomos kronikos. Visi mokslo darbai buvo rašomi lotynų kalba.Taigi priminė ir svarbiausioji scholastikos užduotis bu

uvo mokslas ir mokymas: susiformavo mokykla, kurioje buvo dėstomi septyni artes liberales-laisvieji menai: gramatika, dialektika, retorika (trivium), aritmetika, geometrija, muzika, astronomija (quadrivium), taip pat teologija. Viduramžių mokytojai, filosofai, teologai bei mokslininkai buvo vadinami scholastais; scholastika viduramžiais buvo mokytumo sinonimas. Tačiau viduramžiškas mokytumas iš esmės skyrėsi nuo antikinio: pastarajame išminties meilė buvo neatsiejama nuo išminties laisvės, o scholastai laikėsi nuostatos, jog išmintis privalo būti dogmatizuota ir autoritarizuota. Viduramžių scholastikoje išmintis ir mokslas buvo grynai teocentrinio pobūdžio.

Vakarų Europos scholastikos formavimosi periodu vienas pagrindinių klausimų buvo filosofijos vieta. Katalikų bažnyčia primetė filosofijai savo problematiką – žmogaus mintys turi būti nuolatos nukreiptos į Dievą, jo pažinimą, Dievo ir žmogaus santykį. Tam reikėjo specialaus mokslo, esančio šalia teologijos ir jai tarnaujančio. Kita vertus, būta ir nuomonių, jog šiuos dalykus reikia atskirti; dialektika ( filosofija ) buvo priešinama su tikėjimu, filosofijai buvo keliamas uždavinys aiškinti pasaulietines problemas, tuo tarpu religijai – žmogaus sielos, Dievo, jų santykio. Neretai dialektikos imdavosi teologai, siekdami pagrįsti religines tiesas; kartais dialektika buvo aršiai puolama kaip pavojus pačiam tikėjimui. Vis dėlto būdingiausia scholastikų nuostata – jog filosofija privalo tarnauti teologijai, nors dialektikos principai ir liečia vien žmogiškuosius, o ne dieviškuosius dalykus.

Pasaulėžiūra

Viduramžių visuomenė – tai kaimo ir žemdirbių visuomenė. Miestų tuomet buvo maža. Žmonės gyveno labia uždarą gyvenimą nedideliuose kaimuose.
Todėl viduramžių pasaulėžiūra buvo krikščioniška, ir dėl tos priežasties nuolatinė šio laikotarpio filosofijos tema buvo: žinojimo ir tikėjimo santykis. Šios problemos poveikis teisinės minties raidai reiškėsi per teocentrinį mąstymą (Dievas suvokiamas kaip tiesos pagrindas), todėl teisės kaip ir bet kurio reiškinio šaltinis yra Dievas. Teisė suvokiama idealizuotu pavidalu. Teisė, kaip ir kiekvienas idealas, buvo tos praktikos vertinimo ir įtvirtinimo pagrindas. Teisė iš naujo nekuriama, ji „ieškoma“ ir „randama“ visuomenėje, nes kur visuomenė, ten ir teisė (lot. ubi societas, ibi jus). Vadinasi, įstatymų leidėjo uždavinys – ne kurti įstatymus, o atrinkti iš senosios teisės išmintingiausias normas. Teocentrinio mąstymo pirmenybės teikimas sielai, o ne kūnui teisę taip pat pakėlė į sąmonės ir dieviškumo lygmenį: tvarka privalėjo būti dvasiškai saugoma ir užtikrinama kaip viena iš sielos išganymo sąlygų.

Leave a Comment