vasario 16

Trumpas aprašymas

Minėdami Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dešimtmetį, prisimename ir prieš penkerius metus buvusią liūdną mums 200 metų sukaktį, kai pirmą kartą buvo likviduota Lietuvos valstybė. Apskritai pastarieji du šimtmečiai Europai ir pasauliui buvo itin svarbūs. XVIII amžiaus pabaigoje Vakaruose žmogaus teisės, tautos apsisprendimas ir pilietybė išsikovojo istorinės ir pilietinės realijos statusą. Tai rado atgarsį ir to meto konfederacinėje lietuvių ir lenkų valstybėje – Abiejų Tautų Respublikoje, savotiškame Europos politiniame fenomene. 1791 m. gegužės 3 d. šios Respublikos Seimas priėmė Konstituciją. Tai buvo antroji po JAV koonstitucija pasaulyje ir pirmoji Europoje. Tų metų spalio 20 d. konstituciniu aktu – Abiejų tautų abipusiu pasižadėjimu – buvo išsaugota Lietuvos kaip tarptautinės teisės subjekto padėtis. Šitas ėjimas į demokratiją buvo sužlugdytas, kaimynams pasidalijus valstybę ir Lietuvą pašalinus iš pasaulio politinio žemėlapio.
Nepakartojamas istorinis šansas atkurti valstybę atsirado tik po 123 metų, kai vėl buvo iškeltas tautų apsisprendimo principas, – pirmojo pasaulinio karo pabaigoje JAV prezidentas Thomas Woodrowas Wilsonas paskelbė 14-os punktų deklaraciją apie tautų apsisprendimą. Iškilo ir Lietuvos kaip tarptautinės teisės subjekto atstatymas. Lietuva pasinaudojo šia gaalimybe. Kaip atsakas į 1795 m. spalio 24 d. Rusijos, Prūsijos ir Austrijos pasirašytą Lietuvos ir Lenkijos valstybės visiško likvidavimo aktą atsirado 1918 m. vasario 16 d. aktas, kuriuo buvo paskelbta apie Lietuvos Valstybės atkūrimą.
1939 m. rudenį Molotovo-Ribentropo pakto slaptaisiais protokolais bandyta paneigti Lietuvai išties sv

varbų Vasario 16-osios aktą. Lietuva buvo okupuota ir po 6 savaičių aneksuota. 1941 m. vasarą tauta pabandė sugrįžti į Vasario 16-osios politinę erdvę. Prasidėjus Vokietijos-Sovietijos karui, Lietuvoje birželio 23-27 d. įvyko masinis Tautos sukilimas, kuris iškėlė Lietuvos Laikinąją vyriausybę. Buvo paskelbta apie Nepriklausomybės atkūrimą. Tik naujas okupantas užgniaužė šį siekį. Ir 1941 m. Birželio sukilimas nedavė to, ko vylėsi tauta.
Lietuvai vilčių suteikė 1941 m. rugpjūčio 14 d. JAV ir Didžiosios Britanijos vyriausybių vadovų paskelbta Atlantos chartija. Joje deklaruota pokarinė pasaulio sandara, tautų suverenumo ir apsisprendimo teisės gerbimas. Tikėtasi greitai sugrįžti į suverenių pasaulio tautų šeimą. Tik Sovietija, apgavusi patiklų demokratinį pasaulį, antrajame pasauliniame kare laimėjo dvigubai: jai liko Molotovo-Ribentropo pakto rezultatai ir dar tapo Teherano-Jaltos-Potsdamo konferencijų ir paktų dalyve, Rytų Vidurio Europos reikalų tvarkytoja. Lietuvai teko reokupuotos teritorijos daalis ir sunki devynerių metų partizanų kova, negaunat jokios išorinės pagalbos. Partizanai mąstė apie savo valstybės nepriklausomybės atkūrimą. Partizanų apygardų atstovų suvažiavime 1949 m. vasario 16 d. buvo priimta politinė deklaracija, kurioje kalbama apie karinę tautos išsilaisvinimo kovą, kad būtų atkurta nepriklausoma demokratinė valstybė. Ši Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaracija 1999 m. Seimo paskelbta Lietuvos Respublikos teisės aktu. Tik laisvės diena dar buvo toli.
Istorinei politinei situacijai, į kurią Lietuvą įklampino agresoriai, iššūkį metė 1990 m. Kovo 11-osios aktas. Kovo 11-osios aktu Lietuva, deklaruodama Ne
epriklausomybės atkūrimą, tautų apsisprendimo teisę pakėlė į naują erdvę, kurioje prasidėjo grandininė reakcija, sugriovusi Sovietų imperiją.
Lietuva XX amžiuje trečią kartą pasinaudojo galimybe atkurti savo valstybės nepriklausomybę. Kovo 11-oji yra šalia Vasario 16-osios. Kovo 11-osios aktas yra unikalus. Nepasinaudojus ta istorinė galimybė dar kartą ji galėjo ir nebepasikartoti. Bet vis tik jos nebūtų buvę, jeigu ne Vasario
16-osios aktas. Nepriklausomybę Lietuva pasirinko 1918-aisiais. 1990 m. kovo 11-ąja Lietuva dar kartą patvirtino savo pasirinkimą.
Vasario 16-osios Akto signatarai

Pirmoji Lietuvos valstybės Taryba, kuri 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.
Iš kairės į dešinę sėdi: J. Vileišis, dr. J. Šaulys, kun. J. Staugaitis, St. Narutavičius, dr. J. Basanavičius, A. Smetona, kan. K. Šaulys, Stp. Kairys, J. Smilgevičius. Stovi: K. Bizauskas, J. Vailokaitis, Donatas Malinauskas, kun. Vl. Mironas, M. Biržiška, kun. A. Petrulis, S. Banaitis, P. Klimas, A. Stulginskis, J. Šernas, Pr. Dovydaitis.
Nuotr. iš Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų archyvo

Daug kam pažįstama 84 metų senumo nuotrauka, kurioje užfiksuota 20 įvairaus amžiaus vyriškių su Jonu Basanavičiumi viduryje. Tai, net paradinė, įprasto tų laikų stiliaus nuotrauka vaizduoja Lietuvos Tarybą po to, kai ji ūkanotą 1918 m. vasario 16 d. rytą pasirašė Lietuvos valstybės atkūrimo aktą. Minėdami šią svarbią mūsų valstybei atkūrimo datą, prisimename Vasario 16-osios Akto atsiradimo aplinkybes, įgyvendinimo sunkumus, kaip sudėtingai buvo siekiama ta

arptautinio Lietuvos pripažinimo, bet kartais užmirštame tuos, kurie parengė ir savo parašais įteisino Aktą, pasitenkindami bendru signatarų vardu.
Tiesiogiai Valstybės atkūrimo akto tekstą rengė Jonas Vileišis, Petras Klimas, Mykolas Biržiška, gal dar Steponas Kairys. Bet Akto tekstui, užgesinus partines ir asmenines ambicijas, pašalinus Lietuvos Tarybos visiško skilimo grėsmę, pritarė visi Lietuvos Tarybos nariai, visi jį pasirašė. Minėtas intelektualų ketvertukas tėra projekto autoriai. Oficialus Valstybės atkūrimo akto autorius – visa Lietuvos Taryba.
Lietuvos Taryboje, kurią 1917 m. rugsėjo viduryje išrinko lietuvių Vilniaus konferencija, buvo 20 visuomenės veikėjų. Tai įvairios socialinės aplinkos, įvairių pažiūrų ir profesijų žmonės. Ir vis dėlto tai nebuvo atsitiktinis žmonių sambūris. Kas juos siejo?
Pirmiausia visi jie – XIX a. antroje pusėje suklestėjusio lietuvių tautinio Atgimimo veikėjai. Dauguma jų dalyvavo 1905 m. gruodį susirinkusiame Didžiajame Vilniaus Seime, kuriame atvirai buvo svarstoma, kad Lietuvai būtų suteikta autonomija Rusijos imperijos sudėtyje. Tai buvo pirmas žingsnis nepriklausomybės link. Daugelis buvo 1907 m. įkurtos Lietuvių mokslo draugijos, tapusios Mokslų akademijos pirmtake, nariai. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, beveik visi buvo Lietuvių draugijos nukentėjusiesiems nuo karo šelpti nariai, vadovai. Pradėjus steigti lietuviškas mokyklas, dažnas ėmėsi rengti lietuviškus vadovėlius.
Beveik visi signatarai gimė kaime, tik du – miesteliuose: Mykolas Biržiška Viekšniuose, o Pranas Dovydaitis – Višakio Rūdoje. Įdomi signatarų kilimo geografija. Po tris kilę iš Biržų, Tauragės, Te
elšių ir Šakių apskričių, po du – iš Marijampolės ir Ukmergės apskričių, po vieną – iš Rokiškio, Trakų, Vilkaviškio apskričių, vienas gimęs Latvijoje. Taigi net 6 signatarai, t. y. trečdalis, kilę iš Užnemunės.
Negalima sakyti, kad jie buvo vienmečiai. Vis dėlto dauguma – tos pačios kartos žmonės. Konkretus jų amžius Vasario 16-osios Akto pasirašymo dieną buvo toks: iki 30 metų – 2, nuo 30 iki 40 metų – 8, nuo 41 iki 50 metų – 6, nuo 51 iki 60 metų – 3, Jonui Basanavičiui jau buvo 67 metai.
Pagal tikybą vaizdas buvo toks: 19 katalikų (jeigu kataliku laikysime ir J. Basanavičių, kuris buvo krikštytas, bet bažnyčios vengė; jis bene vienintelis su žmona gyveno tik sudarę civilinę santuoką); Jokūbas Šernas buvo evangelikas reformatas.
Dauguma būsimų signatarų politinę veiklą pradėjo dar būdami moksleiviai slaptuose lietuvių moksleivių būreliuose ar tiesiog dalyvaudami protesto akcijose, nukreiptose prieš prievartinį lietuvių moksleivių dalyvavimą stačiatikių pamaldose ar vertimą klasėje kalbėti poterius ir kitas maldas rusiškai. Už tokias akcijas iš gimnazijos buvę pašalinti Steponas Kairys, Alfonsas Petrulis, Antanas Smetona. Už lietuvišką veiklą iš gimnazijos buvo pašalintas Mykolas Biržiška. Už tai buvo persekiojamas ir gimnazistas Jonas Vileišis. Daugelis studijuodami Rusijos universitetuose bei institutuose taip pat buvo slaptų lietuviškų ratelių nariai. Kai kurie prisidėjo prie lietuvių politinių partijų kūrimo bei veiklos. Beje, daug kas mokėsi Liepojos ir Mintaujos gimnazijose. Ko gera, visi mokėjo kalbėti ir neblogai rašė lenkiškai.
Iš 20 signatarų 19 buvo baigę aukštuosius mokslus. Tik Saliamonas Banaitis tebuvo baigęs buhalterijos ir komercijos kursus Peterburge. 1926 m., jau turėdamas 60 metų, jis įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultetą, bet studijų nebaigė – 1933 m. mirė. Peterburgo universitetą buvo baigę 5 signatarai, Maskvos – 4, technikos institutus Peterburge – 2, po vieną signatarą aukštąjį išsilavinimą įgijo Austrijoje, Čekijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje. Keturi buvo baigę Peterburgo katalikų dvasinę akademiją.
Įdomiai signatarus galima suskirstyti ir pagal specialybes ar profesijas. Daugiausia buvo teisininkų – net 7 (Stanislovas Narutavičius, Jokūbas Šernas, Pranas Dovydaitis, Mykolas Biržiška, Antanas Smetona, Kazimieras Bizauskas, Jonas Vileišis). Toliau – kunigai. Jų buvę keturi: Vladislovas Mironas, Alfonsas Petrulis, Justinas Staugaitis, Kazimieras Šaulys. Justinas Staugaitis turėjo aukščiausią bažnytinį rangą – 1926 m. tapo Telšių vyskupu ordinaru. Kunigaudamas jis daug kur buvo blaškomas: dirbo vikaru Alytuje, Lodzėje, Varšuvoje, Marijampolėje. 1918 m. važiavo į Miuncheną pas Vatikano nuncijų prašyti, kad popiežius pripažintų Lietuvos nepriklausomybę. Beje, Kauno kunigų seminarijoje studijavo ir Jurgis Šaulys, bet iš jos buvo pašalintas už draudžiamos lietuviškos spaudos platinimą. Paskui baigė Berno universitetą. Jurgis Šaulys buvo pirmasis modernios Lietuvos Valstybės ambasadorius (1918 – 1919 m. buvo pirmuoju pasiuntiniu Vokietijoje). Vėliau buvo pasiuntiniu Šveicarijoje, Italijoje, Vatikane, Vokietijoje, Lenkijoje, nuo 1939 m. rudens iki 1946 m., kai Šveicarijos valdžia uždarė Lietuvos pasiuntinybę – vėl Šveicarijoje. Aleksandras Stulginskis buvo baigęs Kauno kunigų seminariją, bet pasiprašęs atidėti kunigo šventimus. Vėliau išvyko į Austriją, kur studijavo filosofiją, bet baigė agronomijos mokslus. Mokslui dvasinėje seminarijoje buvo rengiamas Jonas Basanavičius. Antanas Smetona buvo įstojęs į Kauno kunigų seminariją, bet po kelių savaičių išstojo. Labai įdomus kun. Alfonso Petrulio likimas. Jis studijavo Lvovo veterinarijos institute, bet paskui tapo labai išsilavinusiu kunigu. Jis atkakliai kovojo, kad bažnyčiose būtų įvestos lietuviškos pamaldos, todėl bažnytinės vyresnybės buvo nemėgiamas ir dažnai kilnojamas po daugelį parapijų. Dirbo vikaru Joniškyje, Maišiagaloje, Marcinkonyse, net Nalibokuose ir kitur. Tik po 20 kunigystės metų (1911 m.) pagaliau gavo klebono vietą Pivašiūnuose. Čia klebonavo iki 1927 m. Mirė 1928 m. būdamas Musninkų klebonu.
Tarp signatarų buvo du agronomai (Aleksandras Stulginskis ir Donatas Malinauskas), du finansininkai (Jurgis Šaulys ir Jonas Vailokaitis), istorikas (Petras Klimas), medikas (Jonas Basanavičius), ekonomistas (Jonas Smilgevičius) ir inžinierius technologas (Steponas Kairys).
Nesunku paaiškinti, kodėl būsimi signatarai buvo pasirinkę tokias profesijas (išskyrus Petro Klimo atvejį): su tokiomis profesijomis buvę daug lengviau įsidarbinti Lietuvoje, nes jos nebūtinai susiję valstybės tarnyba, o į valdišką tarnybą Lietuvoje iki 1906 m. lietuviai katalikai nebuvo priimami.
Pagal socialinę kilmę signatarus galima suskirstyti taip: 16 ūkininkų vaikų ir 4 bajorų vaikai (vieno iš jų tėvai žemės neturėjo). Bajoriškos kilmės buvę Donatas Malinauskas (iš Trakų apskr.), Stanislavas Narutavičius (iš Telšių apskr.), Jonas Smilgevičius (taip pat iš Telšių apskr.) ir Mykolas Biržiška (jo tėvas buvo Viekšnių vaistininkas). Visi trys broliai Biržiškos vėliau vengė kalbėti apie savo bajorišką kilmę.
Iš įdomesnių signatarų minėtinas bajoras Donatas Malinauskas. Jis, Trakų apskrityje valdęs kelis dvarelius, užsienyje baigęs agronomijos mokslus, buvo ypač spalvinga asmenybė. Mėgo palėbauti, bet saikingai. Nemėgo anksti keltis. Dažnai, ypač žiemą, ilgokai gyvendavęs Vilniuje. Jo aplinka buvo gerokai sulenkėjusi, bet jis pats nuo jaunystės linko į lietuvybę. Gerai kalbėjo ir neblogai rašė lietuviškai. 1815 m. subūrė slaptą organizaciją “12 Vilniaus apaštalų”, kuri reikalavo lietuviškų pamaldų Vilniaus bažnyčiose. 1901 m. pasiekė, kad Vilniaus vyskupas lietuvių sielovados reikalams paskirtų Šv. Mikalojaus bažnyčią. Beje, vienas iš “Vilniaus apaštalų” buvo ir signataras Jonas Vileišis. Kai 1920 m. spalio 9 d. Vilnių užėmė gen. L. Želigovskis, D. Malinauskas iš Vilniaus buvo ištremtas į Kauną. Buvo Lietuvos pasiuntiniu Prahoje, Taline, šiek tiek dirbo URM, bet valdiška tarnyba jam nelabai sekėsi.
Koks Vasario 16-osios Akto signatarų likimas?
Iki karo pradžios mirė penki: Stanislovas Narutavičius, Jokūbas Šernas, Alfonsas Petrulis, Saliamonas Banaitis ir Jonas Basanavičius. Dar trys mirė nacių okupacijos metais Lietuvoje: Justinas Staugaitis, Jonas Vileišis, Jonas Smilgevičius. Kitų 12 signatarų likimas toks pats tragiškas, kaip ir jų atkurtos Lietuvos valstybės. Nuo gresiančio sovietų teroro 6 pasitraukė į Vakarus ir tapo priverstiniais politiniais emigrantais. Anksčiausiai, dar 1940 m., pasitraukė Antanas Smetona, Jonas Vailokaitis ir Jurgis Šaulys. Kiti – Steponas Kairys, Mykolas Biržiška ir Kazimieras Šaulys – pasitraukė 1944 m. vasarą. Išeiviai mirė kas Vokietijoje, kas Šveicarijoje, kas Amerikoje.
Dar 6 signatarai tapo sovietinio teroro aukomis. Pirmosios aukos – Vladislovas Mironas ir Kazimieras Bizauskas. Juos NKVD areštavo dar 1940 m. liepą. Prasidėjus 1941 m. Vokietijos ir sovietų karui, Kazimierą Bizauską enkavėdistai su didele grupe kalinių iš Kauno vežė gilyn į Rusiją ir pakelyje kažkur už Minsko sušaudė. Vladislovas Mironas per Birželio sukilimą iš kalėjimo buvo išlaisvintas, bet po karo sovietai jį vėl suėmė. Mirė 1953 m. Vladimiro kalėjime. Aleksandras Stulginskis, Donatas Malinauskas ir Pranas Dovydaitis 1941 m. birželio 14 d. su šeimomis buvo ištremti. Donatas Malinauskas su šeima pateko į Altajų. Ten, netoli Bijsko, 1941 m. pabaigoje ar 1942 m. pradžioje mirė nuo bado. Kiti du nuo šeimų buvę atskirti ir įkalinti lageriuose. Pranas Dovydaitis 1942 m. sušaudytas Sverdlovske. Aleksandras Stulginskis lagerį ištvėrė (neretai dirbdavęs agronomu lagerių pagalbiniuose ūkiuose, šiltnamiuose), 1954 m. iš lagerio paleistas, bet ištremtas pas žmoną į Komiją. 1956 m. grįžo į Kauną, dirbo sodininkystės srityje, 1969 m. mirė Kaune. Abiejų banditinių režimų lagerininko dalią patyrė Petras Klimas, žymus Lietuvos diplomatas. Antrasis pasaulinis karas jį užklupo dirbantį ambasadoriumi Paryžiuje. Naciai 1940 m. Lietuvos ambasadą Paryžiuje uždarė ir pastatą atidavė sovietams. 1942 m. naciai ambasadorių suėmė ir metus išlaikė koncentracijos stovykloje, o paskui išsiuntė į Lietuvą. 1944 m. į Vakarus pasitraukti nespėjo, buvo sovietų suimtas ir įgrūstas į lagerį. Iš jo grįžo paliegęs ir 1968 m. mirė Kaune.
Taigi buvo sunaikinta Lietuvos valstybė ir sunaikinta trečdalis jos Nepriklausomybės Akto signatarų. Visi to Akto signatarai buvo ryškios asmenybės.
1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Aktas
Vasario 16 d. Akto veikos politinis ir etninis arealas

Lietuvos Nepriklausomybės 1918 m. Vasario 16 d. Aktu paskelbimas yra didelė lietuvių tautos, Lietuvos Valstybės, jos politinės raidos, kultūros, mokslo, ekonomikos šventė. Kartu įsidėmėtina, kad nei šios datos 50-metis, nei 60-metis, nei 70-metis nebuvo švenčiamas. Sovietinės okupacijos metais šios šventės prisiminimas ir viešas jos šventimas buvo nusikaltimas, nes bet koks lietuvių politinės savimonės pasireiškimas grėsė sovietinės imperijos stabilumui ir griežčiausiomis priemonėmis buvo slopinamas. Pirmą kartą Vasario 16-oji Mokslų akademijoje įvykusiame posėdyje buvo paminėta 1989 metais.
Šios šventės prasmė ir reikšmingumas suprantamas ir aiškus kiekvienam laisvam Lietuvos piliečiui. Ypač svarbus Lietuvos Valstybės Nepriklausomybės tęstinumas yra mokslui ir mokslininkams. Jis betarpiškai suaugęs su akademine laisve, užtikrinančia mokslininkams laisvą bendravimą su viso pasaulio mokslininkais, naudotis pasaulio mokslo laimėjimais ir patiems aktyviai dalyvauti pasaulinio mokslo procese, laisvai formuluoti mokslo raidos diktuojamus tyrimus, pasirinkti tinkamiausius metodus ir metodiką. Šių teisių ir laisvių užtikrinimas yra pats svarbiausias mokslo ir mokslininkų laimėjimas.
1990 m. atkuriant Nepriklausomybę, Lietuva turėjo konkrečias sienas, teritoriją ir administracinio valdymo tinklą, turėjo miestą, kuris atliko sostinės funkcijas. Didžioji valstybinių sienų dalis jau iki okupacijos buvo patvirtinta Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis. Taigi, atkuriant Lietuvos Nepriklausomybę, Lietuvos teritorinė sąvoka buvo iš esmės aiški. Jos ankstesnėmis prieškarinėmis tarptautinėmis sutartimis patvirtinta valstybės teritorija, atsidūrusi už atsikuriančios Lietuvos ribų, liko tolesnio diplomatinio darbo uždavinys. Visai kitaip buvo 1918 m. paskelbiant Vasario 16 d. Aktą. Jame pažymėta tik sostinė Vilnius. Lietuvos ribos nebuvo apibrėžtos. Vokiečių sukurta Lietuvos karinė apygarda nebuvo tapati nei su istorine, nei su etnine Lietuva. Būsimos Lietuvos valstybės teritorinė sąvoka nebuvo labai tiksliai nustatyta, nes pats gyvenimas diktavo nenumatytus pokyčius.
Kai XVIII a. pabaigoje žlugo senoji Lietuvos valstybė, prasidėjo išsilaisvinimo kova. Jos politinė programa keitėsi, tačiau ilgą laiką buvo orientuota į žlugusios valstybės atkūrimą. Laisvos Lietuvos idėja turėjo atskirus etapus, nes jos nuoseklią raidą perkirto 1830-31 ir 1863 m. sukilimai bei jų slopinimas žiauriomis fizinėmis ir kultūrinėmis Rusijos represijomis. XIX a. bent iki to amžiaus antrosios pusės senosios valstybės atkūrimo projektuose vyravo unijos su Lenkija valstybės tendencijos. Tačiau atsirado ir savarankiškumo daigų, kurie jau XX a. pradžioje įgavo ir praktišką formą.
Apie Lietuvos apsisprendimą buvo galvojama ir tai suprantama jau 1863 m. sukilimo metu. Sunku įsivaizduoti, kokią Lietuvos teritoriją įsivaizdavo 1863 m. sukilimo veikėjai. Buvo bent kelios sukilėlių programos. Tačiau savarankiško valstybingumo raidai artimiausios buvo vado Antano Mackevičiaus politinės kultūros nuostatos, rodančios jo valstybinę demokratinę idėją. Tuo metu, kai Rusijos imperijos caras visagalio vardu skelbė baudžiavos panaikinimą ar sprendė kiekvieną smulkų dalyką, Mackevičius, suvokdamas Lietuvą kaip objektą ir jos gyventojus kaip subjektą, mąstė apie Lietuvos apsisprendimą ir plebiscitą sprendžiant politinius santykius su Lenkija ir Rusija. Jis jas atskyrė nuo Lietuvos, tik nepasakė, kas, jo supratimu, yra Lietuva. Jau būdamas budelių rankose, Antanas Mackevičius tai labai išraiškiai ir prasmingai, o kartu ir informatyviai išdėstė viename laiške persekiotojų karininkui. Jis rašė:
„Mano troškimas žmonėms gero davė man jėgų ir galimybių sukelti liaudį, ir ne kuriuo nors kitu tikslu, o tik siekiant to, kad ji įsisąmonintų ir pasakytų, ar su Rusija, ar su Lenkija ji nori būti susijungusi. Ši teisė jau egzistuoja Europoje, o ji negalėjo būti pareikšta kitaip, kaip tik per išsivadavimą. O tai pasiekiama karu; LIETUVOJE jis turėjo prasidėti kaip karo Lenkijoje išdava” (Antanas Mackevičius. Laiškai ir parodymai. Sudarė Ona Maksimaitienė, R.Strazdūnaitė. Vilnius, 1988, 68 p.).

Susiformavęs lietuvių politinis elitas turėjo spręsti apie būsimos valstybės teritoriją ir prie lietuvių liaudies besišliejantį arealą. Jo apibrėžimo iki Pirmojo pasaulinio karo niekas nebuvo padaręs iki galo, nors apie atskirų regionų lietuviškumą sprendė ne vienas tuo besidomintis. Rusijos valdžia visai nesiskaitė su lietuviškų žemių integraliu administravimu. Lietuviškos žemės buvo administratyviai išsklaidytos Vilniaus, Varšuvos ir Pabaltijo generalgubernijose. Šis administracinis dezintegralumas buvo atliktas ignoruojant bet kokius lietuvių tautos interesus, o pati tauta negalėjo tų valdžios sprendimų paveikti. Šitoks administracinis dezintegralumas besiformuojančią lietuvių tautinę ir politinę savimonę, be abejo, neigiamai veikė, stabdė tą procesą. Šitam padalinimui priešprieša buvo priešinimasis lietuvių spaudos draudimui, lietuviškos spaudos platinimas, lietuviškos nuostatos dvasininkijos gausėjimas. Ypač tai buvo svarbu rytiniam Lietuvos arealui, kur ir tautinis atgimimas vyko vėliau ir su didesniais nuostoliais negu kituose Lietuvos regionuose.
Pirmąsyk lietuviai Lietuvos integralumą demokratiniu būdu deklaravo 1905 m. Didžiajame Vilniaus seime. Jo nutarimuose buvo numatyta siekti Lietuvos autonomijos su seimu Vilniuje. Lietuvos teritorija nebuvo tiksliai apibrėžta, bet apibūdinta kaip visiems žinoma. Apie tai Nutarimuose rašoma:
„Toji autonomiškoji Lietuva turi būti sudėta iš dabartinės etnografiškosios Lietuvos, kaip branduolio, ir tų pakraščių, kurie dėlei ekonomiškų, kultūriškų, tautiškų arba kitų priežasčių traukia prie to branduolio ir kurių gyventojai priklausyti prie jo panorės”.
Kartu Seimas nutarė likviduoti 1795 m. įvykdytą Lietuvos padalinimą. Buvo pabrėžta, kad „Suvalkų gubernijos lietuviai turi būti priskirti prie autonomiškosios Lietuvos”. Kaip matyti iš konteksto, Seimo nutarimai turėjo būti įgyvendinami Kauno, Vilniaus, Gardino ir Suvalkų gubernijose. Tai ir buvo suprantama kaip etninės Lietuvos teritorija. Smulkesnio ribų nužymėjimo nėra nurodyta, nes tam dar nebuvo pasirengta. Nors pasibaigus Seimui Lietuvos socialdemokratų sušauktas valstiečių pasitarimas savo nutarimus įvardijo tik kaip trijų gubernijų – Kauno, Suvalkų ir Vilniaus – atstovų sprendimą, bet pati autonominė etnografinė Lietuva ir šiuose nutarimuose buvo apibūdinta be konkrečių sienų. Jos plotas taip apibūdinamas:
„(.) Lietuva turi susidėti iš to krašto, kur lietuviai gyvena, iš tų kaimynų šalių, kurių gyventojai savo ūkio reikalais, savo apšvietimu, praeitim, papročiais, vienodu savo padėjimu caro valstybėje yra surišti su Lietuva ir patys panorės ateityje prie jos prisidėti”.
Šitoks liberalus Lietuvos suformavimo pagrindas buvo demokratiškas ir, matyt, tuo metu kitoks be prievartos vargu ar galėjo būti. Be tokio Lietuvos teritorinio ir etninio supratimo, buvo ir vadinamoji istorinės Lietuvos samprata. Žinomas mūsų mokslininkas ir valstybės veikėjas Mykolas Remeris XX a. pradžioje istorinei Lietuvai priskyrė Vilniaus, Kauno, Gardino, Vitebsko ir Mogiliovo gubernijas, t.y. be Suvalkų gubernijos, įėjusios į Lenkijos karalystės administracinę priklausomybę, bet su žymia dalimi Baltarusijos. Jis galvojo atkurti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir ją sujungus su Lenkija sudaryti stiprų forpostą prieš Rusijos agresiją (R.Miknys. Mykolo Remerio Lietuvos valstybingumo koncepcija ir pastangos ją įgyvendinti 1911-1919 metais // Lietuvių Atgimimo istorijos studijos. 13. Mykolas Romeris. Vilnius, 1996, 91 p.). Lietuvos Nepriklausomybės išvakarėse iškilo neatidėliotinas reikalas apsispręsti dėl valstybės žemių. Buvo rimtai susiimta apibrėžti būsimosios Lietuvos valstybės sienas. Šio darbo ėmėsi žinomas mokslininkas, politikas, valstybės veikėjas, diplomatas ir Vasario 16 d. Akto signataras Petras Klimas. Istoriografijoje jis pripažįstamas Lietuvos tautinės valstybės architektu. Jis savo požiūrį į sienas išdėstė Pirmojo pasaulinio karo metais Vilniuje parašytoje ir išleistoje knygoje „Lietuva. Jos gyventojai ir sienos” (Vilnius, 1917, 63 p.). Remdamasis statistine, kalbos istorijos, etnografine ir religijų medžiaga, jis lietuvių tautos etnografinį su 4 milijonais gyventojų plotą ir nužymėjo mažiausiai abejonių kėlusia šiaurine bei vakarine ir labai komplikuotomis rytine, pietine ir pietvakarine sienomis.
Pagal jo sudarytą žemėlapį rytuose siena ėjo, palikdama Lietuvos pusėje Brėslaują, Vidžius, Naručio ežerą, Krėvą, Ašmeną, Yviją, Lydą, Gardiną, Seinus, Vižainį bei Vištytį. Šie P.Klimo tyrimai ir jų rezultatai buvo labai svarbūs Lietuvos valstybės atkūrimo architektams, svarstant būsimos valstybės mastą ir struktūrą. Visu aštrumu ši problema iškilo Lietuvių konferencijos organizaciniam komitetui, posėdžiavusiam 1917 m. rugpjūčio mėnesį. Viename iš posėdžių jos narys Antanas Smetona iškėlė principinį klausimą. „(.) dabar gi mes norime nepriklausomybės, – kalbėjo jis. – Bet kokia ta nepriklausoma Lietuva? Dabar sakome etnografinė. Bet tai nevienodai suprantama. Vieni reikalauja trijų gubernijų; kiti stato pamatan tik vartojamos kalbos principą; yra kurie nori priplakti ir kaimynines tautas, bet kurias? Tikriausias išrišimas yra etnografinis-tautinis, (.) nes Lietuva, kaip parodė tyrinėjimas, yra aiškiai lietuviškas kraštas” (Lietuvos Valstybės Tarybos protokolai 1917-1918. Vilnius, 1991, 42 p.). Šita nuostata, pasiremiant minėtąja P.Klimo knyga (ten pat, 46 p.), ir tapo kuriamos valstybės strategine kryptimi. Su šitokios teritorijos gyventojais konferencijos organizacinis komitetas ėmė rengti Lietuvių konferenciją Vilniuje. Berengiant jos nutarimą, buvo paliktas rezervas kiek laisvesniam teritorijos formavimuisi. Jos nutarime būsimoji valstybė buvo apibūdinta kaip etnografinė. Tačiau „su būtinai reikalingomis ekonominiam gyvenimui korektyvomis” (ten pat, 76 p.). Konferencijoje dalyvavo daugiau kaip 200 įvairių luomų lietuvių ir jų politinius siekius remiančių dalyvių. Jų buvo iš Žemaitijos, Suvalkijos, Vidurio Lietuvos. Atvyko taip pat šių rytinių, pietinių ir pietvakarinių pakraščių ar pafrontės apskričių atstovai: Utenos, Saldutiškio, Pabradės, Molėtų, Vilniaus, Rodūnios, Suvalkų, Seinų ir karo veiksmų operacinės zonos, t.y. pafrontės. Žinoma, fronto linija atskyrė lietuviškas rytines vietoves ir iš jų atstovų konferencijoje nebuvo. Jų gyventojai iš karto negalėjo įsijungti į Lietuvos valstybės atkūrimo darbą. Tik vėliau, 1920 m. rudenį, karininkas Jonas Petruitis, su Lietuvos kariuomenės daliniu atvykęs į tuomet rusų kontroliuojamoje zonoje buvusią Ašmeną, buvo šiltai ir draugiškai sutiktas. Juos nusivedė į ten vykusį vakarėlį, kur „Visi lietuviškai kalbėjo ir laukė, kad greičiau lietuviai ateitų į Ašmeną” (J.Petruitis. Laisvę ginant. Mūsų žygiai. Atsiminimai iš kovų su lenkais 1920 metais. II t. Vaga, 1953, 161 p.). Vis dėlto ir po Lietuvių konferencijos bei P.Klimo tyrinėjimų nebuvo pakankamo aiškumo dėl konkrečių būsimos valstybės sienų. Tų pačių metų rudenį įvykusioje Lietuvių Berno konferencijoje vėl dėl to buvo diskutuojama, aptariamos Vilniaus konferencijoje numatytos „korektyvos”, būsimų sienų linijos pataisymas, uosto, Mažosios Lietuvos integracijos reikalai (R.Lopata. „Lietuvių Berno konferencijos, įvykusios nuo 2 d. iki 10 spalių 1917 m. protokolas”. Lietuvos istorijos metraštis 1992, Vilnius, 1994, 183-186 p.).
Vasario 16 d. Akte Lietuvos teritorija nebuvo konkretizuota ir tik konstatuota, kaip paaiškinimo nereikalaujanti sąvoka, o drauge paliktas atviras sienų nustatymo klausimas. Akte rašoma:
„Lietuvos Taryba (.) skelbia atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis”.
Lietuvos taryba, keičiantis politinėms aplinkybėms, taip pat keitė savo požiūrį į valstybės teritoriją. Tų pat metų rudenį buvo nuspręsta siekti „didelės Lietuvos”. Buvo tariamasi dėl Ilūkštės apskrities įjungimo, rūpinamasi dėl Palangos, Dysnos, Vileikos apskričių dalies, linkusios prie Lietuvos.
Kaip visi prisimename, po Kovo 11-osios Akto raudonieji pietryčių Lietuvos rajonai, vadovaujami vietinių ir atsiųstų „autonomininkų”, lenkų anarchistų, bandė atsiskirti nuo Lietuvos. O po Vasario 16 d. Akto paskelbimo į Valstybės Tarybą kreipėsi delegacijos tų regionų, kurie nebuvo numatyti įjungti į Lietuvos valstybę. Gardino gubernijos organizacijų atstovai prašė, kad tą guberniją prijungtų prie Lietuvos, nes joje gyvena jotvingiai, kurie lietuvių kalbą pripažįsta valstybine (R.Lopata. Lietuvių konferencijos Lozanoje 1918 m. rugsėjo 5-16 d. protokolai. Lietuvos istorijos metraštis 1994. Vilnius, 1995, 142 p.). Reikšmingiausias buvo Mažosios Lietuvos (Prūsų) Tautinės Tarybos sprendimas įsijungti į tautiniu pagrindu kuriamą Lietuvos valstybę. 1918 m. lapkričio 30 d. Tilžėje ši Taryba (24 nariai) priėmė deklaraciją apie Mažosios Lietuvos sprendimą prisiglausti prie Didžiosios Lietuvos. Mažoji Lietuva geografiškai buvo apibrėžta pagal XIX a. pabaigoje Tetznerio nubrėžtą liniją ir sudarė apie 10 000 km2, kurioje gyveno apie 0,5 mln. gyventojų. Taryba tą patį reikalavimą pateikė Paryžiaus taikos konferencijai (M.Brakas. Mažosios Lietuvos politinė ir diplomatinė istorija, Vilnius, 1995, 97-99 p.). Tačiau šis ilgus amžius buvęs lietuvių tautos suskaldymas nebuvo likviduotas. Mažosios ir Didžiosios Lietuvos suartėjimas bendroje valstybėje buvo realizuotas tik iš dalies, t.y. atsikovojus Klaipėdos kraštą.
Vasario 16 d. Aktu, kaip tvirtino M.Remeris, Lietuvos valstybė dar nebuvo įkurta, nes jai dar trūko valdžios, kuri galėtų sucementuoti kitus du elementus – tautą ir teritoriją. Tačiau, pasak Zenono Ivinskio, Valstybė „buvo proklamuota, paskelbta be jokių pasižadėjimų kitiems” ir lietuvių tauta, remdamasi tautų apsisprendimo teise, „pareiškė savo valią ir tvirtą valstybinį nusistatymą” (Z.Ivinskis. Lietuvos politinė būklė 1918 metų pradžioje ir Vasario 16-tos d. aktas”. Židinys, 1939, XXIX t., 208-209 p.). Remiantis Nepriklausomybės paskelbimu, buvo kuriama Lietuvos valdžia, sudaryta vyriausybė, kuri ir pradėjo savo administracinę veiklą provizoriškai apibrėžtoje Lietuvos teritorijoje.
Vasario 16 d. Aktu numatytos Lietuvos valstybės įsitvirtinimas kai kurių šalių buvo sutiktas palankiai, bet dar daugiau buvo priešininkų, kurie ribojosi su Lietuva ir negalėjo susitaikyti su naujos valstybės atsiradimu ir jų planų griovimu. Lietuvai teko kovoti sunkias Nepriklausomybės kovas, derinant jas su diplomatiniais žingsniais. Lietuva savo valstybę apgynė, tačiau neteko didelės dalies tos teritorijos, kuri buvo valstybės atkūrimo architektų – mūsų politinio elito teritoriniuose planuose, neteko tų žemių, kurių gyventojai buvo linkę ar apsisprendę gyventi Lietuvos valstybėje. 1920 m. liepos 12 d. sutartimi numatytos rytinės ir pietinės sienos liko tik popieriuje, o Lenkijos 1920 m. invazija ilgam sužalojo kiek pavėluotai Rytų Lietuvoje prasidėjusį tautinį atgimimą, atplėšė regionus, kurių gyventojai buvo lietuviai ar kurių dauguma buvo linkusi jungtis prie Lietuvos. Tos invazijos destrukcines pasekmes, susipynusias su sovietinės okupacijos metu vykdyta politika, tebejaučiame ir šiandien. Rytų ir Pietvakarių Lietuvos kai kurie kompaktiškai lietuvių gyvenami regionai, kurie 1918 m. Lietuvos valstybės teritorijos architektams nekėlė abejonių dėl jų etninės priklausomybės, taip ir liko užsienyje.
Visi lietuvių politinių veikėjų planai atkuriant Lietuvos valstybę kartu su Vasario 16 d. Aktu yra prasmingas ir nepamirštamas, įpareigojantis mūsų politinės kultūros paminklas. Mums, mokslininkams, ypač svarbu, kad tuomet atkuriant Lietuvos valstybę, tarp dalyvavusių inteligentų buvo būsimų atkurtosios Lietuvos valstybės mokslininkų, docentų, profesorių. Mykolas Biržiška tapo pirmuoju Lietuvos mokslų akademijos akademiku. Jų darbai atkuriant valstybę ir jų atminimas yra paskatinimas ir mūsų dienų mokslininkams neužsidaryti savo narveliuose, o padėti Lietuvos valstybės kelyje įgyvendinti Vasario 16 d. Akto nuostatas ir nūdienos iškeltas problemas.

Leave a Comment