Situacija iki 1840
1840 m. Lietuvos Statutas, kuris galiojo Lietuvoje nuo 1529 m., buvo caro valdžios panaikintas rūsų okupuotoje Lietuvos teritorijoje. Pagal Lietuvos Statutą lenkams nebuvo leidžiama įsigyti žemės ar eiti valdiškas pareigas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje. Tai buvo lenkams įmanoma tiktai santuokos keliu ir tai tik „indigenato teise“. Žmogus galėjo įsigyti Lietuvos pilietybę „indigenato teise“, jeigu jo lietuviškasis senelis buvo bajoras (arba jeigu jis pats buvo kovojęs už Lietuvą trijuose karo žygiuose). šitų griežtų apribojimų dėka, labai mažai lenkų galėjo apsigyventi Vilniaus vaivadijoje.
Vėliau, jau XVIII amžiuje, lietuviškai kalbančių žmonių skaičius vidurio Lietuvoje pradėjo sumažėti, dauguma bajorų buvo dvikalbiai. Lenkų kalba ypač plito per sulenkėjusius dvarus, bažnyčia ir mokykla. Dėl pagonybės tapatinimo su lietuviškumu imta kovoti prieš „pagonišką“ lietuvių kalbą kaip priešingybė „katalikiškai“ lenkų kalbai. Tokia pažiūra (katalikas tegali būti lenkas) padarė didžiausią žalą lietuvių kalbai ir tautai, ypač vidurio Lietuvoje, kur lietuvių kalba buvo sparčiai stumiama iš daugelio bažnyčių.
Tačiau dar 1860 m. caro geografas Mikalojus Lebedkinas (rusiškai: Nikolai Lebedkin) Vilniaus apskrityje surado tiktai 10% lenkiškai kalbančiųjų (reiškia iš tikrųjų lietuvių, kurie suprato lenkiškai, nes lenkai dvasininkai Lebedkinui perdavė suklastotą vadinamą „tautybių statistiką“. Vis dėl to vidurio Lietuvos lietuviai buvo ir toliau sulenkinti per lenkus dvasininkus, per sulenkintus bajorus, per mokyklus. Tikri lenkai praktiškai negyvendavo Lietuvoje. Apie 1857 m. daugelis miestiečių, net bajorai ir prekybininkai žydai, be kitų kalbų, mokėjo ir lietuviškai.
Situacija nuo 1860 iki 1920 m.
Iki 1920 m. gal 15% vidurio Lietuvos lietuvių suprato lenkiškai, dažnai ir kalbėjo lenkiškai, tačiau -etnografiniu požiuriu- išliko lietuviais. Lenkų dvasininkų spauda suaktyvėjo, jie teigė, kad lietuvių kalba, tai pagonų kalba, o lenkų kalba – katalikų kalba. Sulenkėjusių dvarininkų ir kunigų tyčiojimasis iš lietuvių kalbos vertė žmones viešai jos nevartoti.Jie gėdijosi savo lietuviškos kilmės. Buvo tvirtinama, kad visa, kas lietuviška, yra žema, negražu, o kas lenkiška – kilnu, puiku. Sufanatinti lenkuojantys asmenys užpuldinėdavo lietuviškai kalbančius ar dainuojančius keliuose, turguose, bažnyčiose.
Pradėjus atlietuvinti sulenkintas bažnyčias, vidurio Lietuvoje susidurta su dideliais sunkumais. Trukdė lenkiška Vilniaus vyskupystės vadovybė. Žmoniu sąmonėje buvo giliai įsišaknijusi šimtmečiais varyta intensyvi propaganda prieš lietuvių kalbą. Parapijos, kuriose į bažnyčią nebuvo įsileista lietuvių kalba, daug greičiau sulenkėjo, pvz. Eišiškių, Asavos ir kt.
Situacija 1920 m.
1920 m. liepos 12 d. Rūsija taikos sutartimi su Lietuva „amžinai“ pripažino Lietuvai visą vidurio Lietuvos kraštą nuo Breslaujos per Naručio ežerą iki Meldėnus (gudiškai: „Molodeczno“), pro Nalibokus paliekant Lietuvos pusėje Lydą ir Gardiną. Tačiau 1920 m. spalio 8 d. generolo Želigovskio vadovaudami Lenkijos kariuomenės daliniai (apie 15500 fanatizuotų „legionierių“) pagal Pilsudskio paliepimą puolė Lietuvą ir užemė Vilnių ir vidurio Lietuvą. Lietuvių kariuomenės sėkmingas kontrpuolimas ties širvintų ir Giedraičių išvijo lenkų „legionierius“, tačiau vadinama „Tautų Sąjungos Kontrolės Komisija“, iš tikrųjų tiktai saujelė lenkuojančių karininkų iš Prancūzijos, „sustabdė“ karo veiksmus, reiškia, sustabdė lenkų kariuomenės dalinių visišką panaikinimą – o tautos išdavikai Kaune paklusniai įvykdo prancūzų karininkų „įsakymą“. Tuo būdu vidurio Lietuva su Vilniumi buvo lenkų kariuomenės okupuota ir vėliau Lenkijos neteisėtai aneksuota (1923 m.)
Situacija nuo 1923 m. iki 1939 m.
Nuo neteisėto aneksavimo atsirado terminas „Vilniaus kraštas“ (lenkiškai: „Wilenszczyzna“). Iš tikrosios Lenkijos į okupuota Lietuvos dalį buvo privežta ir įkurdinta apie 100-200 tukst. lenkų kolonistų (lenkiškai: „osodniku“), kurie buvo pagrindinė valdininkijos-Lenkijos valdžios atrama. Okupuotoje Lietuvos dalyje prasidėjo neregėtai žiaurus lietuvių nutautinimas. į ta darba buvo įtrauktos valdžios įstaigos, mokykla, bažnyčia, spauda.
Lietuvius prievarta asimiliuojant tikėtasi išspręsti „Vilniaus klausimą“, t.y. „įrodyti“, jog čia jų nesama, jog čia „nuo amžių “ gyvena vien lenkai.
Lietuvybės slopinimo principus Vilniaus vaivada L. Bocianskis 1936 m. išdėstė specialiame memoriale, t.y. labai slaptoje instrukcijoje. Vien per pirmuosius okupacijos metus buvo uždarytos 462 lietuviškos draugijos ir jų skyriai. Vien 1927 m. prievarta panaikinta apie 50 lietuviskų mokyklų, taip pat mokyklų seminarija. Iki 1932 m. uždarytų mokyklų skaičius nepaprastai išaugo. Likusios buvo persekiojamos. To persekiojimo apogėjus pasiektas 1938 m., kada panaikinta „Rytas“ ir kitos dar iki tol veikusios lietuvių organizacijos. Visame okupuotame krašte tada buvo paliktos iš viso tik dvi lietuviškos pradinės mokyklos ir vienintelė Vytauto Didžiojo gimnazija Vilniuje, kuriai veikti visaip trukdyta. Didelio lenkintojo Vilniaus arkivyskupo R. Jalbžykovskio (lenkiškai: Jalbrzykowski) pastangomis buvo sulenkintos bažnyčios, net grynai lietuviškose parapijose įvesti lenkiški pamokslai, giedojimai lenkų kalba. Lietuvius kunigus iškilnojo į gudiškas parapijas, o lietuviams atkelė dvasininkus lenkus.
Daug vilties netekusių žmonių pasidavė nutautėjimui, kuris nesulaikomai vis labiau plito. Okupantams daug kur pavyko įteigti žmonėms lenkiška savimonę, net daliai tokių, kurie šeimose tebekalbėjo lietuviškai. Daug gyventojų, ypač jaunimas, tapo Lenkijos „patriotais“. Prievarta „lenkais“ užrašomų procentas statistikoje vis didėjo. Pasuose dažnai nesiklausę tiesiog įrašydavo „lenkas“.
Situacija nuo 1939 m. spalio iki 1944 m. rugpjūčio
1939 m. rugsėjo 1 d. prasidėjo antras pasaulinis karas. Hitlerinės Vokietijos sajungininkė SSSR rugsėjo 19 d. užėmė Vilnių, greit ir buvusią lenkų okupuotą vidurio Lietuvą, kur pradėjo kurti „socializmą“. Spalio 10 d. sutartimi Lietuvai buvo sugrąžintas Vilnius ir pasienio juosta – daugmaž tiktai penktadalis okupuotosios teritorijos. Didžioji dalis – pažeidžiant 1920 m. liepos 10 d. taikos sutartį – prijungta prie Baltarusijos SSR, joje ir tirštai lietuvių gyvenamos švenčionių, Daugėliškio, Tverečiaus, Adutiškio, Mielagėnų, Gervėčių, Pelėsos, Marcinkonių, Druskininkų bei kitos apylinkes.
Vokiečiams užėmus etnografinę Lietuvą ir sudarius vadinamąją „Lietuvos sritį“, prie jos buvo prijungtos Ašmenos ir Svyrių apskritys. Vienur kitur pavyko įsteigti lietuviškas mokyklas, bažnyčiose atsirado lietuviškų pamaldų. Lietuvybė pradėjo atsigauti, kiek tai įmanoma esant vokiškam režimui. Dėja, vis tai niekais vertė šovinistinis lenkų pogrindis. „Armija krajova“ teroru ir žudynėmis naikino viską, kas lietuviška. Mirtinai įbauginti žmonės nedrįso prašnekėti šią kalbą.
Situacija nuo 1944 m. rugpjūčio
Grįžus sovietinei kariuomenei ir „atstačius Lietuvos SSR“, tuoj buvo užgniaužtos visos pastangos palaikyti pietryčių Lietuvoje tautinę samonę. Prasidėjo kolektyvizacija, teroras, žudynės, lageriai. Tie, kurie save laikė lenkais, atsidurė geresnėje padėtyje palyginti su lietuviais. Jie buvo „repatrijuoti“ į Lenkiją. Tuo pasinaudojo apie 200 tukst. gyventojų, tarp jų šiek tiek lietuvių. Lenkiškų mokyklų liko labai nedaug, nes lenkai emigravo į Lenkiją.
Po to įsitvirtino praktika Vilniaus, šalčininkų ir aplinkinių rajonų vadovais skirti nelietuvius, dažniausiai antilietuviško nusiteikimo asmenis. Ko prieš karą nespėjo padaryti Lenkijos okupacinė valdžia, po karo sėkmingai darė rajonų ir apylinkių nelietuviška vadovybė, užgoždama kiekvieną lietuvybės pasireiškimą. Lietuvoje apie 1950 m. Maskvos nurodymu imta masiškai lietuviškas mokyklas versti lenkiškomis. Tam darbui vadovavo LPK CK skyriaus vedėjo pavaduotojas Vidmontas (žydas „Weiszmund“), švietimo ministro pavaduotoja V. Vyšniauskaitė (kuri iš tikrųjų buvo pervadinta žydė Višnevskaja-Kirschenstein), tos ministerijos inspektorius J. Cukerzis (žydas Zuckerman), Vilniaus srities švietimo skyriaus vedėjas B. Purvinis (latvis Purvinš). Jie atliko pietryčių Lietuvos krašte lietuvybės budelių funkcijas.
Per kelerius metus lenkiškomis paverstos net 367 mokyklos. Tiek jų nebuvo ir lenkų okupacijos metais. įsismaginus lenkiškomis imta versti net mokyklas buvusioje nepriklausomos Lietuvos teritorijoje – Trakų vakarinėje dalyje ir kituose rajonuose. Lietuviškas mokyklas uždarinėjo ir ten, kur jos veikė lenkų okupacijos metais. Vilniaus rajone tada iš viso buvo palikta tik viena lietuviška mokykla Marijampolio kaime. šalčininkų rajono vidurinėje dalyje nepalikta ne vienos, o vakarinėje to rajono dalyje – tik Mistūnų ir Gėlūnų pradinės. Dieveniškių „pusiasalyje“ palikta tik Poškonių lietuviška septynmetė ir kelios pradžios mokyklos. Daug mokyklų paversta neva „lenkiškomis“ Trakų, švenčionių rajonuose. Naujojoje Vilnioje įkurtas lenkiškas pedagoginis institutas. Iš Lvovo Vilniu perkelta lenkiška leidykla. Išvystyta prieš lietuvius nukreipta agitacija. Didelių pastangų dėka pavyko nuo 1957 m. susigrąžinti viena kita lietuviška mokykla, kai kur įsteigti bent lietuviškas klases, tačiau daugumas lenkiškomis paverstų mokyklų ir liko. Greit vėl imta uždarinėti lietuviškas mokyklas, naikinti lietuviškas klases. Tęsėsi antilietuviška kampanija, inspiruojama vietinės valdžios atstovų, kurie grąsino valstiečiams, pvz. jei leisi savo vaikus į lietuvišką mokyklą, neteksi arų, negausi ganyklų ir pan.
Per visą tą „tarybinį“ laikotarpį lietuvybei pietryčių Lietuvoje buvo suduotas labai skaudus, netgi mirtinas smūgis. Ji daug kur geso greičiau negu lenkų okupacijos metais. Sunkia širdimi vietiniai gyventojai lietuviai buvo priversti leistis savo vaikus į lenkiškas mokyklas, kur jiems nuolat kalė į galvas, kad jie ęsą ir turi likti lenkais. Paneigiamas gimtojo krašto tikrasis kultūrinis paveldas, iškreiptai mokoma Lietuvos istorija. Lietuviai savo protėvių žemėje gyveno lyg tremtiniai. Bijojo lietuviškai prakalbėti.
Daugumas pietryčių Lietuvos gyventojų, kuria kalba jie bešnekėtų, save laiko lenkais, nes „gyveno Lenkijoje“, išpažįsta „lenkų tikėjimą“ („katalikas tik lenkas“), mokėsi lenkiškoje mokykloje, be to, taip elgiasi vengdami aplinkinių pašaipos. Tačiau krašte išliko lietuviški papročiai, pakelėse kryžiai su lietuviškomis koplytėmis, naminiai tautiniai audiniai, rankšluošciai, antklodės, lietuviški gėlių darželiai, nepakitęs ūkininkavimo būdas bei įpročiai, padavimų, prietarų, senosios mitologijos nuotrupos. Visu tuo pietryčių Lietuva nesiskiria nuo kitų Lietuvos sričių. Juk čia, o ne kur kitur buvo lietuvių tautos ir valstybės lopšys.
Išvada: Vadinamos
„Lenkų tautinės mažumos“ Lietuvoje iš viso nėra, tiktai Pilsudskio lenkiško imperializmo ir Maskvos bolševikų nutautinti, lenkuojantys lietuviai.