Įsigalėjus baudžiavai jau XIV a. minimi Tauragnų, Noliškio, Užpalių ir kiti dvarai. Jie kuriasi iš kiemų (kaimų), priklausiusių feodalui (bajorui). Dažnai tai buvo tik viena aptverta bajoro sodyba su gyvenamuoju namu ir ūkiniais pastatais. Greta buvo nelaisvos šeimynos namai. Tvora buvo skirta apsaugai. Aplink bajorų sodybas kūrėsi kaimynų ir vedusių bernų (parobkų) sodybos, , vadinamos kaimynų, pakiemių vardais. Tokios gyvenvietės šeimininkas buvo kiemininkas, kiti gyventojai. – kiemėnai. Turtingesniems bajorams, atsiskyrus nuo kiemėnų, susidarė dvaras.
Užpalių dvaras, prie kurio kūrėsi miestelis, buvo Lietuvos Diidžiosios Kunigaikštystės karališkasis dvaras, priklausęs didžiajam kunigaikščiui Gediminui. Įvairiuose senuose dokumentuose minimi seniausieji šio dvaro savininkai – Astikai, Radvilos, Oginskiai, Sapiegos. 1522 metais buvo sudaryta karaliaus Žygimanto Senojo ir Jono bei Stanislavo Radvilų sutartis Užpalių nuomos reikalu. Už Užpalius buvo mokama 12 019 auksinių metinio mokesčio. Užpalių dvaras su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stalu turėdavo atsiskaityti kiekvieną pavasarį. Visi užpalėnai buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaro darbininkai – karališkieji baudžiauninkai. Čia jie dirbdavę lengviau nei kitose Lietuvos vietose, valdomose privačių savininkų, ir gyveno labiau pasiturimai. Žygimanto Augusto laaikais žemę imta dalyti valakais, gyventojai kūrėsi kaimuose. Prieš paskutinį Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimą 1776 m. ištuštėjusiam karalystės iždui papildyti Seimas nutarė kai kuriuos LDK dvarus parduoti. Tarp jų buvo ir Užpalių dvaras. Jį nupirko magnatas Pranciškus Sapiega, turėjęs savo re
1663 m. buvo surašyta Užpalių seniūnija ir dvaras. Važiuojant iš miestelio pusės buvo dideli rūmai su dviem seklyčiom, šoninėm kamarom. Perėjus kiemą – kitas, administracijos rūmas, šalia didelis griūvantis iš molio plūktas namas arba rūmas. Šalia jų – vartai, virš kurių mansarda, prie jų – apgriuvęs namas, akmeninis rūsys, pirtis, šunidė, arklidė, prie upės bravoras, kur buvo patalpa actui ir midui gaminti. Eiinant į palivarką – nauji skiedromis dengti vartai, prie jų – arklidės, daržinė šienui. Prie Šventosios – palivarkas. Jame dvi naujos daržinės, kairėj pusėj – tvartai, prie upės du svirnai bei klojimas, priešais vartus – kepykla ir sūrinė su pienine. 1705 m. A. Naruševičius, perleisdamas Užpalius Kazimierui Dominykui Oginskiui, surašė dvaro inventorių, kuriame dvaro pastatai neminimi. 1792 m. Stanislovui Augustui Užpaliams suteikus savivaldos teises, jie ėmė tvarkytis kaip laisvas miestas. Tada buvo suteiktas ir herbas. 1796 m. caro įsaku Užpaliai buvo dovanoti Juozapui Poniatovskiui, kuris juos pardavė Pranciškui Sapiegai, ir
Utena – viena seniausių Lietuvos vietovių. Ji siejama su Narkūnų piliakalniu, kuris daugelį kartų paminėtas kalavijuočių kronikose. Rašytiniuose šaltiniuose, karaliaus Mindaugo laiške, 1261 metais pirmąkart paminėta medinė pilis prie Utenėlės upelio. Pasak padavimo, ją atstatęs legendinis kunigaikštis Utenis. 1373 -1375 m. kalavijuočių žygių į Lietuvą metu Utena ir jos apylinkės buvo žiauriai nuniokotos, o 1433 m. sunaikinta ir Utenos pilis.
Kaip ir gyvenvietė, taip ir dvaras, yra vieni seniausių Lietuvoje. Utenos paminėjimas siekia XIII a. vid. (1261). Ten, kur apie 1280 m. buvo pilis – ant Norkūnų piliakalnio – Utena neišliko. Dvaras ir miestelis kūrėsi Krašuonos , Viešos ir Utenėlės upių santakoje. Dvaras įsikūrė arčiau Krašuonos upės, o miestelis į vakarus nuo jo . Jau XV a. feodalų žemę (domeną) dirbo lažiniai valstiečiai. Šimtmečiu vėliau, ėmė kurtis palivarkai. Kai po Livonijos karų pilis buvo sunaikinta, dabartinėje vietoje išaugo Utenos dvaras ir valsčius centras. Utenos dvaras priklausė Didžiojo kunigaikščio Aleksandro stalui. Dvaro valdytoju buvo paskirtas kunigaikštis Mykolas Glinskis. Atsirado valdovinis dvaras su miesteliu, kuris atsiskyręs nuo valsčiaus. Mokėjo šiam dvarui atskirus mokesčius. Valdant Joachimui Bielskiui, dvaro pastatai buvo skurdūs, priklausė Utenos seniūnijai. Pirmasis seniūnas buvo Jonas Liutaveras Chreptavičius. Valdovinį dvarą valdė apie 15 vietininkų. Dvaras ir miestelis priklausė valdovui, kuris ir skirdavo vietininkus. Kai valdovo ižde trūkdavo pinigų, dvarą įkeisdavo didikams. 1518 m. Utenos dvaras su miesteliu ir valsčiumi. žmonėmis, kaip užstatas, buvo perduotas didikui Grigaliui Astikui. Po metų – Albertui Goštautui, kuris, tapęs Vilniaus vaivada, gavo nurodymą, kad karališko Utenos dvaro jo sklypus ir tarnus parduotų kunigaikščiui Andriui Masalskiui. Nuo 1527 m. dvarą valdė Motiejus Miknavičius, Aleksas Paulavičius ir kiti. 1522 m. Didysis Lietuvos kunigaikštis Utenos bažnyčiai paskyrė žemės iš Utenos ir Užpalių dvarų. Po švedų, vėliau po rusų antplūdžių, XVIII a. pr. Utenos dvaras seimų nutarimu buvo perduoti rusams smolenskiečiams. Nuo XVIII a. pab. Utenos dvaras su 3000 dešimtinių žemės perėjo į privačių dvarininkų Strutinskių rankas. Vilniaus universiteto bibliotekoje esančiame 1596 12 31 Utenos dvaro inventorizacijos akte, surašytame po pono Joachimo Bielskio valdymo, dvarą perduodant A. ir M. Cikauskams, rašoma, kad dvaras labai apleistas: priemenės be durų, be vyrių, dideli langai be stiklų, be langinių, tokios ir šoninės (kamarėlės). Prie mažesnio namo rūmai su dideliu valgomuoju, penkiais berėmiais langais, kitame – virtuvė, bravoras. Trečias tuščias namas su bedure priemene. Pastatai mediniai, patinkuoti. Duonos kepyklėlė juoda krosnim, bedurė, netoli jos – arklidė, dvi klėtys – tuščios. 1667 m. seimo reikalavimu Utenos dvaras su valsčiumi perėjo į rusų atėjūnų rankas, po jų – lenkų dvarponiams. Vystėsi baudžiavinis ūkis, kraštas skurdo, o dvaro palivarkas vis augo. Žygimanto Augusto reformos metu (XVI a.) Utena su apylinke buvo priskirta Vilkmergės (Ukmergės) pavietui. 1774 m. Utenos, Noliškio ir Dičiūnų dvarams priklausė 150 valstiečių ir 8 šlėktų kiemai. 1731 m. įvyko Utenos dvaro dalybos tarp A. Bilevičiaus ir Strutinskio. XVIII a. visą Uteną, sudegino švedai, po to kilo badas, maras. 1853 m. dvare buvo 26 gyventojai, 18 iš jų – samdiniai. Aleksandras Lučka – dvaro įgaliotinis, Anupras Šlepetys – valdytojas. 1855 m. dvaras atiteko į privačias Pilsudskio rankas. Utenos parapijai priklausė ir Suginčiai su apylinke, o maršalo Juozapo Pilsudskio motina gyveno dvare. Rašoma, kad jis gavo žemės su 768 baudžiauninkais uteniškiais. Vėliau jis Uteną dvare perdavė Kriauzei, žiauriam vokiečiui. Kriauzei 1853 m.–1861 m. Utenos dvarą valdė Aleksandras Lučko. Matyt, Kriauzė čia negyveno, o turėjo dvaro valdytoją. Kriauzių tuo metu dar būta ir Obelių dvare. 1856 m. rudenį Utenos dvaro baudžiauninkai sukilo prieš Kriauzę. Jiems vadovavo Bizokas, Katilius, Postelis. Nepadėjo ir pasikviesti žandarai. Po skundų, Utenoje įteiktų pravažiuojančiam carui, Kriauzė buvo atleistas. 1881 m. surašant Utenos parapiją Utenos dvare įrašytas 65 m. Aleksandras Balcevičius su 36 m. žmona Teodora ir 4 vaikais. Naujasis ponas atvykęs iš Gaidelių dvaro. Jis buvo plento Kaunas-Daugpilis darbų rangovas, pastatęs tebesančius raudonplyčius, dviaukščius dvaro rūmus, ūkio pastatus, užveisęs sodus. Jis buvo medžioklių mėgėjas, laikė daug kurtų. Jam mirus (kapas Utenos parapijos kapinių centre), dvarą ilgokai valdė žmona Teodora. 1897 m. dvare gyveno 26 gyventojai iki šių dienų išliko prie pat dvaro buvęs kumetynas (vėliau ubagynas), prie kapinių ir dvaro – senos liepos, prie kurių stovėdavę loviai baudžiauninkams plakti. Liko tvartas, klojimas. Neseniai nuversti raudoni dvaro vartų stulpai, buvę prie pat dabartinės Špokinės. Šiuos dvaro rūmus Pirmojo pasaulinio karo metais buvo užėmę vokiečių, rusų ir lietuvių kariuomenės, po to įsikūrė ,,Saulės“ gimnazija. Buvo nuverstos rūmų kolonos, sunaikintos barokiškos puošmenos frontone. 1925 m. Utenos dvaras buvo išparceliuotas galutinai – Balcevičiams paliktas 81 ha žemės plotas. Išlikusiame didžiuliame parceliacijos plane nurodoma, kad prieš parceliaciją dvarui priklausė dar 655 ha, o taip pat po keliolika ha Paraudės, Liaumuškių, Podkiegelių viensėdijose.
XIX a. dvaras ir miestelis vadintas KUKUTIŠKIU, priklausęs Švenčionių pavieto poniai Eleonorai Jančevskai. Kukutiškių miestelyje ir dvare tada gyveno arti 4000 gyventojų. Dvaro istorija tokia: 1387 02 17 buvo duota privilegija – raštas, kad vyskupas gauna Labanoro, Molėtų ir ,,Kukutiszek“ dvarus, kuriuos Vilniaus vyskupija valdė iki 1796 m.. 1796 m. caro valdžia juos konfiskavo su bažnyčių ir vienuolynų žemėmis, ir Kuktiškės buvo padovanotos Vilniaus universiteto prof. Ferdinandui Frankui. Štai kaip tuo metu atrodė ponų sodyba – „Priekyje parko apsupta sodyba, erdvi tinkuota ponų rezidencija, visos durys ant vyrių su užraktais, rankenomis, sklendėmis, stiklo langais, įrėmintais švininiais vyriais langinėmis; keturios senos žalios spalvos koklių krosnys, kambarių grindys lentinės“. Manoma, kad padedant gamtininkams Peteriui ir Jozefui Frankams, dirbusiems Vilniaus ir Peterburgo universitete, Kuktiškių dvare buvo įkurtas retų augmenų parkas. Prof. B. Jundzila mini Kuktiškių valsčiuje tyrinėjęs florą. Kuktiškių dvaro rūmuose buvę daug vertingų meno kūrinių, o pats F. Frankas buvęs griežtas, požiauris. Po jom, dvarą paveldėjo duktė El. Jančevska, vėliau jos dukra Marija Pšybilska. Visi jie palaidoti Kuktiškių kapinėse.
Anksčiau, XVI a., dvare buvusi tokia sunki baudžiava, jog dalis valstiečių vyskupo Protasevičiaus laikais išsikėlę į kitus dvarus. Po Žygimanto Augusto reformos prie dvaro buvo imta kurti palivarkus bei viensėdžius (užkaborius). Tada dvarui priklausė 20 kaimų, 22 užkaboriai. Kuktiškių dvaras turėjęs 160 valakų dirbamos žemės, daug miško, 30 ežerų. Kaimai, priklausę dvarui, buvo padalinti į Kuktiškių, Labanoro, Buitūnų ir Kačiūnų vaitijas. Kuktiškių dvarui priklausė ir Saldutiškio žemės. Kuktiškės buvo vienas iš 12-kos Vilniaus vyskupijos raktų. 1640 m. Kuktiškėse buvo pastatyta medinė bažnyčia, kapinėse – koplyčia. Likusiame Vilkmergės pavieto Kuktiškių dvaro ir Labanoro vaitystės 1731 m. inventorizacijos akte smulkiai aprašyta parke esanti tinkuota ponų rezidencija su koklių krosnimis, tinkuotu ūkiniu pastatu, dviaukščiu svirnu, didele arklide, 8 tvartais, 8 klojimais, 6 jaujomis, malūnu ant Vyžintos 30 ežerų iki šiol išlaikiusius tuos pačius vardus, 4 upės. Iš Vilniaus gubernijos gavę leidimą, 1867 m. dvaro valstiečiai ėmė išsipirkti iš E. Jančevskos žemę. Lietuvos Steigiamojo Seimo 1920 08 14 įsakymu caro dvarai, tarp jų ir Kuktiškės, buvo konfiskuoti. M. Pšybilskai palikta tik 3 ha, o po 3 metų dvaras išvaržytas ir jį 1923 m. nupirko Saldutiškio dvaro savininkas Boleslovas Jaloveckis, o 1930 m. jo vaikai už 4000 dolerių šį dvarą pardavė Povilui Janauskui. Tarpukario metais Kuktiškėse, prie vieškelio į Tauragnus, supirkęs žemes, dvarelį sukūrė kelių rangovas Pranas Urbanas, vėliau emigravęs į JAV. Kuktiškių dvaro pastatas anksčiau buvo dabartinio miestelio centre ties Kuksos ir Vyžinčios upelių santaka. Naujoj vietoj, prie plento, dvaras įkurtas ponų Frankų, kur tebėra išlikę parko fragmentai, pastatų. Senojo dvaro vietoje belikęs už bažnyčios baltai tinkuotas namas.
Utenos „Saulės“ gimnazijos
1D klasės mokinio
Povilo Čiauškos
Istorijos darbas
Utena 2004 02 25
1. Genovaitė Šnurova – „Kuktiškės“
2. Stanislovas Balčiūnas, Vanda Kuliešienė – „Užpaliai“
3. Gediminas Isokas – „Utenos krašto enciklopedija“
4. www.utena-on.lt