terorizmas

Terorizmas

Terorizmu paprastai yra vadinamas organizuotų grupuočių sistemingas grasinimas ar nenuspėjamo smurto naudojimas siekiant ideologinių tikslų. Pagrindinis terorizmo taikinys – civiliai gyventojai, o pagrindinis ginklas – baimė.

Sąvoka teroristas turi neigiamą atspalvį. Paprastai teroristinių organizacijų nariai vengia šios sąvokos ir save vadina separatistais, partizanais ar laisvės kovotojais.

Vienas iš pagrindinių terorizmo tikslų – psichologiškai paveikti žmogų, išgąsdinti. Todėl metodai, kuriuos pasirenka teroristai, tarnauja šiam tikslui. Dažniausiai tie metodai priskirtini prie kriminalinės veiklos:

* žmonių grobimas;

* transporto priemonių užgrobimas;

* automobilių sprogdinimas;

* sprogmenų palikimas lėktuvuose ir masinio susibūrimo vietose;

* individualūs ir grupiniai nužudymai;

* komunalinių tinklų ga adinimas;

* sabotažas;

* produktų ir geriamojo vandens užnuodijimas;

* įsilaužimas į kompiuterinius tinklus

Terorizmo rūšys

Terorizmą galima skirstyti pagal siekiamus tikslus:

* Nacionalistinis. Teroristai-nacionalistai siekia suformuoti atskirą savo valstybę, sutelkia dėmesį į kovą už nacionalinį išsivadavimą. Tokios grupuotės yra linkusios riboti smurto naudojimą, siekti pasaulio dėmesio atkreipimo).

Nacionalistinės teroristų grupuotės: „Airių respublikonų armija“, „Palestinos išsivadavimo organizacija“, „Baskų tėvynė ir laisvė“, „Kurdistano darbininkų partija“.

* Religinis. Religiniai teroristai naudoja smurtą „dieviškiems“ įsakymams vykdyti, taikosi į jiems svarbios kategorijos priešus. Religinės teroristinės grupuotės suinteresuotos ne tik suvienyti šališkus nacionalistų pasekėjus ar ideologus, bet tęsti jų dievo norų vy ykdymą.

Religinių teroristų grupuotės: Osama bin Ladeno „al-Qaeda“ tinklas, Palestinos musulmonų organizacija „Hamas“, Libano šiitų grupuotė „Hezbollah“.

* Valstybės remiamas. Valstybės remiamos teroristinės grupuotės naudojamos radikaliųjų valstybių, kaip užsienio politikos įrankis. Disponuodamos didesniais ištekliais valdžios remiamos teroristų grupuotės dažnai gali įvykdyti daugiau mirtinų iš

špuolių nei kiti teroristai.

* Kairiojo sparno. Kairiojo sparno teroristai yra pasiryžę sunaikinti kapitalizmą ir jį pakeisti į komunistinį ar socialistinį režimą.

Kairiojo sparno teroristai: Baaden-Meinhof grupuotė, „Japonų Raudonoji armija“, „The Weathermen“, „Raudonosios brigados“.

* Dešiniojo sparno. Dešiniojo sparno teroristai yra mažiausiai organizuoti teroristai, dažnai siejami su neonacių gatvių riaušininkais. Neofašistai-teroristai dažniausiai puola imigrantus ar pabėgėlius iš besivystančio pasaulio šalių ir yra kartu rasistai bei antisemitai).
• Anarchistinis (nuo 1870 m. iki 1920 m. anarchistinis terorizmas buvo pagrindinis reiškinys pasaulyje. Revoliucionieriai siekė nuversti valdžią, naudodami bombas kaip argumentą, ir tokiu būdu nužudydami daugybę šalių vadovų.
„Ne visi musulmonai yra teroristai, bet visi teroristai yra musulmonai“. Tokiu teiginiu būtų galima apibūdinti nemažos grupės vakariečių nuomonę apie musulmonus ir apie terorizmą.
Tokią demokratinės visuomenės poziciją dažnai stiprina ir didžiųjų Vakarų valstybių valdžia, po kiekvieno įv vykdyto teroristinio akto įtariamuoju paskelbianti kiekvieną kilusį iš Artimųjų Rytų.
Nors žodis „terorizmas“ tapo kasdiene sąvoka, dažnas nesuvokia jos turinio ir sieja tik su musulmonų ekstremistų vykdomais išpuoliais. Oficialiai žodynuose terorizmas apibrėžiamas kaip prieš valdžią nukreipta politinio smurto forma, kurios tikslas sukurti baimės atmosferą ir taip priversti valdžią įgyvendinti teroristų tikslus.
Teroristiniu aktu galima vadinti bet kurį smurtinį nusikaltimą, kuriuo siekiama politinių tikslų. Vis dėlto, toks terorizmo supratimas nepadeda perprasti terorizmo reiškinio, nes faktiškai ištrina bet kokią ribą tarp terorizmo ir partizaninio ka

aro ar terorizmo ir politinių perversmų.
Terorizmo istorija
Pirmoji organizacija, daugelio istorikų laikoma teroristine, yra Sikarijai, siautėję Judėjoje (Jeruzalėje) pirmajame amžiuje po Kristaus. Jų pavadinimas kilo nuo lotyniško žodžio “sicco” – durklas. Radikalusis Zealotų, vienos iš keturių pagrindinių judėjų religinių grupių, sparnas Sikarijai kovoje su romėnais naudojo metodus, kurie šiais laikais būtų pavadinti tipiniais terorizmo pavyzdžiais.
Turgaus aikštėse, susirinkimuose ar piligrimystės metu Sikarijų po apsiaustais slepiamų durklų aukomis tapdavo ne tik romėnai ar jų pakalikai, bet ir niekuo dėti praeiviai. Tokių, dažnai atsitiktinių žmonių, žudynių tikslas buvo kelti visuotinę baimę ir skleisti nepasitikėjimą romėnų valdžia.
Pirmoji radikalių islamistų grupė, taikiusi teroristinius metodus, buvo Karijitai – viena iš daugelio sektų, nepripažinusių kalifo Ali, vieno iš ankstyvųjų islamo lyderių ir Mahometo pusbrolio, valdžios. Šią sektą iš kitų skyrė žiaurūs veiklos metodai: naujokų krikštynos, kai kiekvienas naujas narys turėjo perpjauti gerklę vienam belaisviui, bei parodomosios religinės žmogžudystės, kai žudomi būdavo ne tik vyrai, bet ir jų žmonos bei vaikai.
Viena garsiausių iš terorizmu kaltinamų grupių yra mistiškieji Hašišinai (dar vadinami Asasinais) net keletą šimtmečių (VIII–XI a.) terorizavę Irano bei Sirijos valdovus preciziškomis politinėmis žmogžudystėmis. Šiuo metu žodis „asasinas“ yra tapęs bendriniu žodžiu, reiškiančiu žudiką.
Vis dėlto nepaisant pavienių istorinių pavyzdžių terorizmas, kaip priemonė siekiant politinių tikslų, išpopuliarėjo tik XIX amžiuje.
Rusijos caras Al
leksandras II 1881 m. buvo nužudytas teroristinio akto metu, kurį įvykdė grupelė revoliucionierių, pasivadinusių “Narodnaja volia” (narodovolcais). Susprogdinus savos gamybos granatą žuvo arba buvo mirtinai sužaloti ne tik caras Aleksandras II bei lydėję asmenys, bet ir pats žudikas, todėl šį aktą galima pavadinti savižudžio aktu.
Po 20 metų anarchistų grupelė nužudė tuometį Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentą Williamą B. McKinley. Abu šiuos nusikaltimus jungia tai, kad valstybių vadovus nužudė lenkai.
Pirmojo pasaulinio karo pretekstu taip pat tapo teroristinis aktas. Jaunų anarchistų grupelė, pasivadinusi „Jaunoji Bosnija“, padedama kitų slaptų nacionalistinių jėgų, 1914 metais nužudė Austrijos Vengrijos, tuo menu valdžiusios Bosniją ir Hercogoviną, sosto įpėdinį Franzą Ferdinandą. Po kelių dienų Austrijai Vengrijai paskelbus karą į jį įsijungė vis daugiau šalių – konfliktas greitai peraugo į Pirmąjį pasaulinį karą.
Ne naujiena sprogdinimai ir Niujorke. 1920 m. Volstrito viduryje buvo susprogdintas vežimas, pilnas sprogmenų ir plieno nuolaužų. Išpuolio metu žuvo 33 atsitiktiniai praeiviai, dar 400 buvo sužeisti. Išpuoliu buvo įtarta viena radikali anarchistų organizacija, tačiau jos kaltės įrodyti nepavyko.
Terorizmas ir Lietuva
Anot karo istoriko dr. Valdo Rakučio, kalbėti apie terorizmą Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje būtų tiesiog klaidinantis sąvokų pritempinėjimas. Nors tam tikri veiksmai šiuo metu būtų laikomi terorizmu, LDK laikais tai buvo įprasti partizaninio pobūdžio karo ar kovos dėl valdžios elementai.
Anot V.Rakučio, vienas artimiausių terorizmui įvykių LDK istorijoje yra 1771 m. la
apkričio 3 d. Baro konfederacijos maršalkos Mykolo Paco sutikimu įvykdytas LDK didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio pagrobimas.
Baro konfederacija, kurios vadais buvo Juozapas Sapiega, Mykolas Kazimieras Oginskis ir Karolis Stanislovas Radvila, Žečpospolitos vadovą paleido, jį nelaisvėje išlaikę 3 savaites. Du pagrobėjai po teismo nukirsdinti 1773 m. už pasikėsinimą nužudyti karalių.
Istorikas pabrėžia, kad nors yra terorizmo požymių, Baro konfederacijos negalima vadinti teroristine organizacija, kadangi tokių veiksmų juos imtis paskatino ne konkrečios grobimų taktikos pasirinkimas, o asmeninė neapykanta Stanislovui Augustui Poniatovskiui.
Keičiantis epochoms, keičiasi ir Lietuva. Anot istoriko dr. Algimanto Kasparavičiaus, nors tarpukariu Lietuvoje neveikė nė viena organizacija, kurią būtų galima laikyti teroristine, tačiau gyveno su teroristinėmis organizacijomis susiję žmonės, o kai kurios politinės jėgos nevengė terorizmo savo veikloje.
Trečiajame ir ketvirtajame XX amžiaus dešimtmetyje Lietuvoje veikusi komunistų partija savo veikloje nevengė ir teroristinių priemonių, o kompartijos laikraščiai gilinosi į terorizmo teoriją.
Anot A. Kasparavičiaus, 1920 m. birželį – rugpjūtį vykstant Sovietų Rusijos ir Lenkijos karui Lietuvoje buvo sukurtas komisaro Karolio Požėlos teroristinių organizacijų tinklas su centru Kaune. Šis tinklas planavo išpuolį, kurio metu turėjo būti išžudytas Lietuvos kariuomenės štabas ir ministrai, užimtos, o jei nepavyktų – susprogdintos ministerijos. Panašų išpuolį komunistų partija planavo ir 1926 m. gruodį, tuoj po karinio perversmo, kurį įvykdė kariškiai.
Ne ką mažiau įdomios yra ir Lietuvos oficialių institucijų sąsajos su teroristinėmis organizacijomis. Anot A.Kasparavičiaus, Lietuvos Politinė žvalgyba, Šaulių sąjunga, Kariuomenės generalinio štabo II skyrius (kontržvalgyba) nevengdavo kontakto su teroristinėmis organizacijomis. Šios institucijos finansiškai ir politiškai rėmė Ukrainos nacionalistų organizaciją (UNO) – teroristinės pakraipos Ukrainos išsivadavimo judėjimo dalyvę – veikusią prieš lenkų administraciją vakarų Ukrainoje.
Istorikas pabrėžia, jog parama šiai organizacijai nebuvo oficiali valstybės politika, o pavienių radikalesnių asmenybių iniciatyvos, tačiau to turbūt būtų užtekę Lietuvą, kartu su kitomis UNO rėmėjomis Vokietija bei Čekija įrašyti į terorizmą remiančių valstybių sąrašą.

Al-Qaeda

Al-Qaeda – islamo fundamentalistų tarptautinė teroristinė grupuotė. Vykdo teroristines operacijas visame pasaulyje. Al-Qaeda buvo sukurta 1988 m. vasario mėn. Afganistane ir buvo skirta kovoti su sovietų įsiveržimu. Po sovietų armijos išvedimo iš Afganistano Al-Qaeda savo veiksmus nukreipė prieš JAV, Vakarų pasaulį ir jo sąjungininkus arabų šalyse. 1998 m. Osama bin Ladenas pareiškė, kad Al-Qaedos pagrindu bus sukurtas „Tarptautinis islamo Džihado frontas prieš hebrajus ir kryžiuočius“. Al-Qaeda išpažina „Globalaus Džihado Salafi“ idėjas.

Tuomet Al-Qaeda bendradarbiavo su egiptiečių teroristine grupuote „Egipto Islamo Džihadas“. Birželio 2001 m. ši partnerystė buvo įforminta ir dvi teroristinės grupuotės susijungia į vieną – Qaedar al-Jihad.

Bin Ladenas sugebėjo paversti terorizmą universaliu įrankiu kovojant su Vakarų įtaka Islamo pasauliui. „Al-Qaeda“ unikali tuo, kad grupuotė sugebėjo kontroliuoti ir apjungti daugybę kitų iki šiol nepriklausomų teroristinių grupuočių.

ETA

Euskadi Ta Askatasuna arba ETA (baskų kalba – Baskų šalis ir jos laivė) – ginkluota teroristinė baskų organizacija. Organizacijos tikslas yra baskų nepriklausomos valstybės įkūrimas Ispanijos autonominių regionų Baskų krašto ir Navaros bei Prancūzijos Baskų krašto teritorijoje.

ETA pripažinta teroristine organizacija Europos Sąjungoje ir JAV. Jai priskiriama daugiau nei 800 žmogžudysčių. ETA simbolis – gyvatė (simbolizuoja įžvalgumą ir slaptumą), apsivijusi kirvį (simbolizuoja jėgą).

Istorija

Baskų nacionalizmo pradininku laikomas Sabino Arana Goiri, 1895 m. liepos 31 d. įkūręs Nacionalistinę baskų partiją (Partido Nacionalista Vasco/PNV, baskų kalba Euzko Alderdi Jeltzalea) ir išleidęs įvairių raštų apie baskų tautą ir santykius tarp Baskų krašto ir Ispanijos.

ETA įkūrimas ir veikla

Po Ispanijos pilietinio karo, kurį 1939 m. laimėjo generolas ir vėliau diktatorius Franciskas Frankas, baskų nacionalizmas keliems dešimtmečiams buvo išstumtas į pogrindį. Tai ideologiškai sustiprino ir radikalizavo baskų nacionalizmą.

Euskadi ‘ta Askatasuna buvo įkurta 1959 metų liepos 31 d. ir iš baskų kultūrą atstovaujančios greitai virto sukarinta organizacija, siekiančia baskų tautos nepriklausomybės terorizmo keliu. Jau pirmaisiais veiklos metais pasižymėjo bombų sprogdinimais, nors aukų tuomet išvengta. Nuo pat įkūrimo ETA sudarė dvi srovės – nuosaikioji, reikalavusi didesnės autonomijos Baskų kraštui, ir radikalioji, siekusi visiškos nepriklausomybės. 1968 m. žuvo pirmoji ETA auka – policininkas, bandęs sustabdyti organizacijos vadovo automobilį.
Fenianai

Fenianai, Fenianų brolija (Fenian Brotherhood), Airių respublikonų brolija (Irish Republican Brotherhood) – 1858 m. JAV susikūrusi, o nuo 1863 m. paplitusi ir Airijoje slapta airių organizacija, siekusi nepriklausomos Airijos respublikos. Vienas iš jos steigėjų pavadino ją senųjų Airijos karalių karių vardu (fianna, feinneda). Į fenianus įstojo daug airių savanorių, kovojusių JAV pilietiniame kare. 1865 m. fenianai sušaukė savo kongresą Cincinatyje. Anglijos vyriausybė organizaciją energiningai persekiojo. Su Anglija kovojo daugiausia teroristiniais metodais. Airių partija anglų parlamente nekartą smerkė fenianų terorą, bet 1876 m. su jais susiartino Parnelis (Parnell) ir jo paveikti fenianai sušvelnino savo terorą ir ėmėsi boikoto. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje teroras vėl sustiprėjo ir tik po 1885 m. nusilpo su visu sąjūdžiu. Fenianų veiklos ženklus galima atrasti iki pat 1916 m. sukilimo.

Hezbollah

Hezbollah (arab. حزب الله ḥizbu-llāh ‘Dievo partija’) – Libano musulmonų šiitų organizacija ir politinė partija, sudaryta iš politinio ir karinio sparnų. Organizacija sukurta 1982 m. priešintis Izraelio vykdomai Pietų Libano okupacijai, kuri truko iki 2000 m. Organizacija įgijo populiarumą tarp libaniečių statydama mokyklas, ligonines ir kitus socialinių paslaugų objektus. Nuo 2005 m. Hezbollah politinis sparnas Libano parlamente turi 23 vietas (viso 128), dalyvauja Libano vyriausybėje. „Hezbollah“ vadovas yra šeichas Hasanas Nasrala (Hassan Nasrallah).

JAV ir Izraelis Hezbollah laiko teroristine organizacija, o Europos Sąjunga ir Rusija – ne. Libano vyriausybė laiko Hezbollah teisėtu pasipriešinimo Izraeliui judėjimu. Šį požiūrį palaiko Sirija, Iranas ir daugelis arabų šalių. Libanas ilgą laiką priešinosi tarptautiniam spaudimui nuginkluoti grupuotę. JAV vyriausybės teigimu organizaciją politiškai, finansiškai, ginklais remia Sirija ir Iranas. Sirija teigia, kad remia „Hezbollah“, bet neigia tiekianti grupuotei ginklus. Pietų Libano okupacijos metu bei okupacijai pasibaigus Hezbollah vykdė Izraelio šiaurinių teritorijų apšaudymą, į ką Izraelis atsakydavo Libano bombardavimais. Organizacijos įvykdytas dviejų Izraelio kariuomenės karių pagrobimas buvo 2006 m. Izraelio karo prieš Libaną pretekstu.

2004 metais „Hezbollah“ su Izraeliu apsikeitė belaisviais. Susitarimui pasiekti prireikė trejų metų. Izraelis paleido daugiau kaip 400 kalinių ir grąžino 59 Libano kovotojų kūnus. „Hezbollah“ paleido pagrobtą žydų verslininką ir grąžino tris žydų karių kūnus.

„Hezbollah“ kovotojai pietų Libane turi beveik visišką autonomiją.

Organizacija kaltinama daugeliu teroristinių aktų, tarp jų: 1983 metų savižudžių išpuoliai Beirute, per kuriuos kareivinėse žuvo 241 JAV jūrų pėstininkas ir 58 prancūzų kariai, 1996 metais savižudžio sprogdintojo išpuolis Saudo Arabijoje, per kurį žuvo 19 žmonių, 1994 metų sprogdinimas žydų bendruomenės centre Argentinoje, kur žuvo 85 žmonės.

Leave a Comment