Teherano, Jaltos (Krymo) ir Potsdamo konferencijos
TEHERANO KONFERENCIJA
Čerčilis ir Ruzveltas karo metais gana dažnai susitikdavo ir svarstydavo karinius bei politinius planus. Tačiau 1943 m. prireikė aukščiausiu lygiu suderinti visų trijų didžiųjų koalicijos prieš Hitelrį valstybių ginkluotųjų pajėgų veiksmus ir aptarti pasaulio sutvarkymą po agresorių pralaimėjimo. Spalio mėnesį Maskvoje vyko SSRS, JAV ir Anglijos užsienio reikalų ministrų konferencija, kurioje buvo galutinai susitarta dėl šių šalių vadovų susitikimo.Iškilo ginčai dėl susitikimo vietos. Anglai ir amerikiečiai siūlė Kairą ar net Asmarą prie Raudonosios jūros. Stalinas nenorėjo taip toli vykti, lėktuvu skristi bijojo ir tinkamiausia vieta laikė Teheraną. Su tuo sąjungininkai galų gale sutiko. Maskvoje taip pat buvo priimta deklaracija dėl nacistų atsakomybės už nusikaltimus, be to, nutarimai Italijos ir Austrijos klausimu. Austrija buvo pripažinta agresijos auka ir numatyta atkurti jos nepriklausomybę.
Teherano konferencija – SSRS, JAV ir D. Britanijos vyriausybių vadovų konferencija. Vyko 1943m. lapkričio 28 – gruodžio 1 dienomis Teherane. Dalyvavo SSRS LKT pirmininkas J. Stalinas, JAV prezidentas F. Ruzveltas, D. Britanijos ministras pirmininkas V. Čerčilis. Buvo suderinti fašistinės Vokietijos sutriuškinimo planai. Sąjungininkai pareiškė derinsią karines operacijas rytuose, vakruose ir pietuose. Teherano konferencijos dalyviai pasikeitė nuomonėmis dėl tarptautinės saugumo organizacijos įkūrimo, pasibaigus karui. Teherano konferencijos nutarimai sustiprino antihitlerinę koaliciją.
Teherano konferencijos nutarimai: • Nuspręsta atidaryti antrąjį frontą Šiaurės Prancūzijoje 1944m. gegužės mėn.• SSRS įsipareigojo sutriuškinus Vokietiją pradėti karą prieš Japoniją.• Rytų Europa atiduota SSRS įtakai.• Susitarta išsaugoti Irano nepriklausomybę, suverenitetą ir teritorinį neliečiamumą.• Susitarta Karaliaučių ir aplinkines teritorijas perduoti SSRS.• Numatyta, kad pokario Lenkijos siena rytuose eis Kerzono linija, o vakaruose – Oderio upe.
Trijų valstybių – JAV, Didžiosios Britanijos, SSRS – Teherano konferencijos deklaracija:Mes išreiškiame savo pasiryžimą, kad mūsų šalys bendradarbiaus drauge ir karo metu, ir būsimu taikiu laikotarpiu.O dėl karo tai reikia apsakyti, kad mūsų karinių štabų atstovai dalyvauja mūsų derybose prie apskrito stalo, ir mes suderinome Vokietijos ginkluotųjų pajėgų sutriuškinimo planus. Mes visiškai susitarėme dėl operacijų, kurios bus vykdomos iš rytų, vakarų ir pietų, masto ir terminų. Jokia pasaulio jėga negalės mums sutrukdyti sunaikinti vokiečių armijas sausumoje, jų povandeninius laivus jūroje ir griauti jų karines gamyklas iš oro.Mūsų puolimas bus negailestingas ir vis stiprės.Atvykome čia su viltimi ir pasiryžimu. Išvykstame, tapę tikrais dvasios ir tikslo draugais.
Stalinas Teherano konferencijoje:Pirmą kartą atsidūręs tarptautinėje konferencijoje, kuri vyko ne jo valstybėje, Stalinas įdėmiai stebėjo savo partnerius. Viskas jam buvo nauja. Čerčilis dabar jį mažiau domino; jiedu buvo susitikę, ir Stalinas įsitikino, kai tai yra nepaprastai protingas ir gudrus politikas. Ruzveltas su savo skvarbiu žvilgsniu, nuovargio ir ligos žymėmis veide kažkuo jam iš karto patiko. Galbūt savo atvirumu. Antai per savo paskutinį pokalbį su Stalinu gruodžio 1d. jis gana atvirai pareiškė, kad nenorėtų dabar viešai svarstyti Lenkijos sienų problemos, nes ateinančiais metais jis galbūt vėl iškels savo kandidatūrą į prezidento postą. O Amerikoje „yra šeši septyni milijonai lenkų kilmės piliečių“, ir jis, būdamas „praktiškas žmogus, nenorėtų prarasti jų balsų“. Stalinui patiko jo tiesumas, nors pats maršalas toli gražu ne visados laikėsi taisyklės: kalbėti tai, ką galvoji.Ruzveltas pirmas kalbėdamas per konferencijos atidarymą pavadino jos dalyvius „naujos šeimos nariais“. Čerčilis pridūrė, kad čia susirinkę lyderiai – tai „didžiausia pasaulio jėgų koncentracija, kokios niekada nėra buvę žmonijos istorijoje“. Ruzveltas ir Čerčilis pažiūrėjo į Staliną: ką jis tars tomis pirmomis konferencijos valandėlėmis? Stalinas netikėtai pasakė: „Aš manau, kad istorija mus paikina. Ji suteikė mums didžiulę galią ir labai dideles galimybes. Tikiuosi, jog mes imsimės visų priemonių, kad šiame pasitarime tinkamai bendradarbiaudami panaudotume tą galią ir valdžią, kurią mums suteikė mūsų tautos. O dabar pradėkime dirbti…“Tekerano derybose svarbią vietą užėmė „Lenkijos klausimas“. Paskutiniame plenariniame posėdyje prieš paskelbiant pertrauką Čerčilis pagarsino pasiūlymą, matyt, suderintą su Ruzveltu: „Lenkijos valstybės ir tautos židinys turi būti tarp vadinamosios Kerzono linijos ir Oderio upės linijos, į Lenkijos sudėtį įtraukiame Rytų Prūsiją ir Opelnios provinciją“. Stalinas atsakė: „Jei anglai sutinka mums peduoti labai reikalingus neužšalančius Kenigsbergio ir Mėmelio uostus ir dalį Rytų Prūsijos, kur nuo seno buvo slavų žemės, tai mes sutiksime su pono Čerčilio pasiūlyta formuluote“. Į tai Čerčilis galėjo tiek atsakyti: „Tai labai įdomus pasiūlymas, kurį aš būtinai išstudijuosiu“.
JALTOS (KRYMO) KONFERENCIJA
Konferenciją surengti Jaltoje pasiūlė Stalinas. Čerčilis buvo prieš. Jo nuomone, tai Stalinui suteiktų pranašumą. Bet su Jalta sutiko JAV prezidentas. Amerikos kariniai specialistai apskaičiavo, kai jei SSRS neims kariauti su Japonija, tai amerikiečiams ir anglams karas su ja ir Japonijos salų užėmimas kainuos apie 1 mln. karių gyvybes. Tokių galimų nuostolių nė vienas JAV prezidentas negalėjo nepaisyti. Įtraukti SSRS į karą su Japonija buvo būtina. Ruzveltas buvo pasirengęs daryti nuolaidų Sovietų Sąjungai.Jaltos (Krymo) konferencija – SSRS, JAV ir D. Britanijos vyriausybių vadovų konferencija. Vyko 1945m. vasario 4 – 11 d. Jaltoje. Dalyvavo SSRS LKT pirmininkas J. Stalinas, JAV prezidentas F. Ruzveltas, D. Britanijos ministras pirmininkas V. Čerčilis, šių valstybių užsienio reikalų ministrai. Buvo suderinti karo su Vokietija baigiamojo etapo planai. Susitarta, kad nugalėtą Vokietiją okupuos SSRS, JAV, D. Britanija ir Prancūzija. Išvaduotosios Europos deklaracijoje sąjungininkai pareiškė derinsią veiksmus, svarstydami Europos politines ir ekonomines problemas. Jaltos konferencijos nutarimai sustiprino antifašistinę koaliciją baigiamajame II pasaulinio karo etape.Kryme (Jaltoje) Stalinas, Ruzveltas ir Čerčilis dar kartą pareiškė tvirtą apsisprendimą sunaikinti nacizmą, okupuoti ir nuginkluoti Vokietiją, likviduoti jos karo pramonę, nedelsiant ir teisingai nubausti visus karinius nusikaltėlius. Buvo susitarta dėl okupacijos zonų atribojimo, numatant suteikti atskirą zoną ir Prancūzijai. Tuo susitarimu siekta išvengti galimų susidūrimų tarp žygiuojančių per Vokietiją Vakarų valstybių ir SSRS armijų.Jaltos konferencijos nutarimai: • Sutarta galutinai sunaikinti vokiečių nacizmą ir militaruizmą, nuginkluoti ir paleisti Vokietijos armiją, sunaikinti ginkluotę, nubausti karo nusikaltėlius.• Buvo apibrėžtos okupacinių Vokietijos zonų ribos, išskirta okupacinė zona Prancūzijai.• Numatyta, kad Lenkijos – SSRS siena eis Kerzono linija• Pasirašytas slaptas susitarimas dėl SSRS įstojimo į karą prieš Japoniją.• Nutarta vietoje iširusios Tautų Sąjungos įsteigti naują tarptautinę organizaciją, kuri rūpintųsi taika ir saugumu pasaulyje.Vykdant šį nutarimą balandžio mėnesį San Francisko mieste (JAV) prasidėjo 50 valstybių konferencija. Ji įkūrė Jungtinių Tautų Organizaciją (JTO) ir patvirtino jos įstatus.
Posėdžiuose nebuvo galutinai susitarta dėl Vokietijos likimo ir reparacijų klausimo, tik Vokietija buvo paskirstyta įtakos zonomis. Kai buvo kalbama apie Jungtinių Tautų Organizaciją, Stalinas pasiūlė į ją priimti tris sovietines respublikas: Ukrainą, Baltarusiją ir Lietuvą. JAV ir Didžioji Britanija sutiko su Sovietų Ukrainos ir Sovietų Baltarusijos naryste, bet atmetė Lietusos SSR. Dar 1943m. Ruzveltas dėl Baltijos valstybių buvo pasakęs: „ Lietuva, Latvija, Estija ir praeityje, ir visai neseniai sudarė dalį Sovietų Sąjungos, ir, kai rusų armija vėl įžengs į šias respublikas, aš nežadu kariauti dėl to su Sovietų Sąjunga“. Bet sutikimas JTO nare priimti Lietuvos SSR būtų reiškęs, kad sąjungininkai atsižada ir oficialios Baltijos valstybių aneksijos nepripažinimo politikos.Svarstant Lenkijos likimą, Ruzveltas sakė: „Lenkija jau penki šimtai metų yra rūpesčių šaltinis“. Prezidentui Lenkijos problema nebuvo pirmaeilė. Todėl ir Čerčilis turėjo nusileisti ir pripažinti protarybinę Lenkijos vyriausybę… Vėliau prezidentas buvo kaltinamas, kad pernelyg nuolaidžiavo rusams, kad buvo apžavėtas Stalino diplomatijos. Tuo pagrindu plito įvairūs gandai, ir ne tik jie. Čerčilis, pasižymintis puikia sveikata, tiesiai sakė, kad Ruzvelto liga turėjo didelę įtaką jo pozicijai bei elgesiui susitikimų Jaltoje metu. Labai nervingas prezidentas, sergantis stuburo smegenų skleroze, vyko į Jaltą galvodamas vien apie savo ligą. Todėl kelionės metu nelietė jokių dokumentų, nenorėjo susipažinti su jokiais pranešimais ar užrašais, skaitė tik detektyvus. „Į konferenciją Ruzveltas atvyko be jokio dosjė, – prisiminė Čerčilis, – ir galiausiai prie derybų stalo prarado visas pozicijas, kurios buvo iškovotos mūšio lauke.
Iš 1945 m. vasario 4 – 11 d. Krymo konferencijos nutarimų dėl Vokietijos sutriuškinimo ir jos ateitiesVokietijos sutriuškinimas.Mes išnagrinėjome ir nustatėmė karinius trijų sąjunginių Valstybių planus, siekiant galutinai sutriuškinti bendrą priešą. Kariniai trijų sąjunginių nacijų štabai per visą Konferencijos laikotarpį kasdien susitikdavo pasitarimuose. Šie pasitarimai buvo itin teigiami visais atžvilgiais ir todėl trijų sąjungininkų karinės pastangos buvo glaudžiai koordinuojamos negu bet kada anksčiau. Tarpusavyje buvo pasikeista išsamiausiomis informacijomis. Buvo visiškai suderinti ir smulkiai suplanuoti terminai, mastas ir koordinacijos naujų ir dar galingesnių smūgių, kuriuos mūsų armijos ir karinės oro pajėgos smogs į Vokietijos širdį iš rytų, vakarų, šiaurės ir pietų. <…> Vokietijos okupacija ir jos kontrolė<…> Pagal suderintą planą ginkluotosios trijų valstybių pajėgos užims Vokietijoje atskiras zonas. Plane numatyta koordinuota administracija ir kontrolė, vykdoma Centrinės Kontrolės Komisijos, kurią sudaro trijų valstynių Vyriausieji Kariuomenės vadai. <…> Jų buveinė bus Berlynas. Buvo nutarta, kad trys valstybės pakvies Prancųziją, jeigu ji to panorės, užimti sau okupacijos zoną ir dalyvauti ketvirtuoju Kontrolės Komisijos nariu. <…>
Mūsų tvirtas tikslas – sunaikinti Vokietijos militarizmą bei nacizmą ir užtikrinti, kad Vokietija niekada daugiau nepajėgtų pažeisti viso pasaulio taikos. Mes kupini pasiryžimo nuginkluoti ir išformuoti visas Vokietijos ginkluotąsias pajėgas: kartą ir visam laikui panaikinti vokiečių generalinį štabą, kuris ne vieną kartą padėjo Vokietijos militarizmui atgimti, atimti arba sunaikinti visus Vokietijos karinisu įrengimus, likviduoti arba paimti kontrolėn visą Vokietijos pramonę, kuri galėtų būti panaudota karinei gamybai; teisingai ir greitai nubausti visus karo nusikaltėlius bei priversti natūra atlyginti nuostolius už vokiečių padarytus sunaikinimus; nušluoti nuo žemės paviršiaus nacistinę partiją, nacistinius įstatymus, organizacijas ir įstaigas; išgyvendinti bet kokią nacistinę ir militaristinę įtaką visuomeninėms įstaigoms, kultūriniam bei ekonominiam vokiečių tautos gyvenimui ir bendrai imtis Vokietijos atžvilgiu kitokių priemonių, kurių reikės būsimajai vuso pasaulio taikai ir saugumui. Sunaikinti vokiečių tautą nėra mūsų tikslas. <…>Reparacijos iš VokietijosMes aptarėme nuostolių, Vokietijos padarytų šiame kare sąjunginėms valstybėsms, klausimą ir pripažinome, kad yra teisinga įpareigoti Vokietiją maksimaliai atlyginti tuos nuostolius natūra.Bus sukurta Nuostolių atlyginimo Komisija, kuri įpareigojama taip pat išsiaiškinti, kiek nuostolių Vokietija padarė sąjunginėms valstybėms ir kaip juos padengti. Komisija dirbs Maskvoje.POTSDAMO KONFERENCIJA
Potsdamo konferencija – trečioji SSRS, JAV ir Anglijos vadovų konferencija, kuri vyko jau po Vokietijos besąlyginės kapituliacijos. 1945 m. liepos 17 – rugpjūčio 2 d. Potsdame (prie Berlyno) pokarinę pasaulio tvarką svarstė Stalinas, H. Trumenas, tapęs JAV prezidentu po staigios Ruzvelto mirties, ir Čerčilis. Šiam, tiesa, greitai teko palikti Potsdamą. Jo (konservatorių) partija pralaimėjo rinkimus, ir Čerčilis užleido ministro pirmininko postą leiboristų partijos vadovui K. Etliui.Potsdamo konferencijoje svarstytos pokario Europos ir Vokietijos taikaus sureguliavimo problemos. Remdamasi 1945 m. Jaltos konferencijos nutarimais, Potsdamo konferencija numatė nuginkluoti ir paleisti Vokietijos kariuomenę, panaikinti nacionalsocialistų partiją ir jai pavaldžias organizacijas, uždrausti bet kokią nacistinę ir militaristinę veiklą bei propagandą. Pasirašyti susitarimai dėl reparacijų, kuriose buvo patvirtinta nukentėjusių nuo Vokietijos agresijos tautų teisė gauti kompensaciją, numatyti reparacijų mokėjimo šaltiniai. Susitarta, kad Vokietiją okupuos SSRS, JAV, D. Britanija ir Prancūzija, kad jų kariuomenės vadai Vokietijoje sudarys administraciją, kuri koordinuos Vokietijos demilitarizavimą ir demokratizavimą okupuotose zonose, o Berlyne bus Kontrolės taryba – aukščiausias okupacinės valdžios organas. Taikos sutartims su Vokietijos buvusiais sąjungininkais parengti numatyta įkurti Užsienio reikalų ministrų tarybą. SSRS siūlymu nutarta Vokietijos karinį ir prekinį laivyną padalyti SSRS, JAV ir D. Britanijai. Svarbiausius karinius nusikaltėlius nutarta perduoti teisti tarptautiniam kariniam tribunolui. Tarp kitų klausimų svarstyta R. Europos šalių, Juodosios jūros sąsiaurių problemos, SNO santykiai su frankistine Ispanija.Potsdamo konferencijos nutarimai:• Visiškai suderintos okupacinių zonų Vokietijoje ribos (Vokietija padalinta į keturias okupuotas zonas).• Berlynas suskirstytas į keturis sektorius – sovietinį, amerikiečių, anglų ir prancūzų.• Vokietijos – Lenkijos siena numatyta pagal Oderio ir Neisės upes.• Nuspręsta buvusią R. Prūsijos teritoriją tarp Nemuno žemupio ir Priegliaus su Karaliaučiumi (dabartinis Kaliningradas) perduoti SSRS.• Baltijos valstybės pripažintos SSRS.• Nutarta, kad iš prijungtų prie Lenkijos sričių ir iš Čekoslovakijos bei Vengrijos vokiečių kilmės žmonės turėjo persikelti į Vokietiją.• Sukurtas tarptautinis karinis teisininkų tribunolas
Potsdamo konferencijos sprendimu buvo sudarytas Tarptautinis karinis JAV, SSRS, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos teisininkų tribunolas. Teismas prasidėjo Niurnbergo mieste 1945m. rugsėjo mėn. ir truko ištisus metus. Jame buvo atskleisti ir įrodyti nacistų nusikaltimai žmonijai – agresyvių karų rengimas bei vedimas, tarptautinių sutarčių laužymas, okupuotų šalių plėšimas ir masinės gyventojų žudynės, žiaurus elgesys su karo belaisviais, žydų genocidas. Vienuolika kaltinamųjų buvo nuteisti mirti ir 1946m. spalio mėn. pakarti, išskyrus Geringą, kuris pats nusižudė.
Iš 1945 m. liepos 17 d. – rugpjūčio 2 d. Potsdamo konferencijos nutarimų Vokietijos klausimais
IIIApie VokietijąPolitiniai ir ekonominiai principai, kuriais reikia vadovautis Vokietijos atžvilgiu pradiniu kontroliniu laikotarpiuA. Politiniai principai
1. Sutinkamai su Susitarimu dėl kontrolės mechanizmo Vokietijoje, aukščiausiąją valdžią Vokietijoje vykdys Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos Respublikos ginkluotųjų pajėgų vyriausieji vadai, kiekvienas savo okupacinėje zonoje, pagal atitinkamų savo Vyriausybių instrukcijas, taip pat drauge visą Vokietiją liečiančiais klausimais, veikdami kaip Kontrolės Tarybos nariai.2. Kiek tai praktiškai imanoma, turi būti vienodai elgiamasi su gyventojais vokiečiais visoje Vokietijoje.3. Vokietijos okupacijos tikslai, kuriais turi vadovautis Kontrolės taryba, yra šie:II. Visiškas Vokietijos nuginklavimas ir demilitarizavimas ir visos Vokietijos pramonės, kuri gali būti panaudota karinei gamybai, likvidavimas arba jos kontroliavimas. Šiais tikslais:a) visos sausumos, jūrų ir oro ginkluotosios Vokietijos pajėgos, SS, SA, SD ir Gestapas su visomis jų organizacijomis, štabais ir įstaigomis, įskaitant Generalinį štabą, karininkų korpusą, atsarginį korpusą, karo mokyklas, karo veteranų organizacijas ir visas kitas karines bei pusiau karines organizacijas kartu su jų klubais ir asociacijomis, palaikančiomis karines Vokietijos tradicijas, bus visiškai ir galutinai likviduotos, kad visiems laikams būtų užkirstas kelias atgaivinti ir reorganizuoti vokiškąjį militarizmą ir nacizmą;
b) visi ginklai, amunicija ir karo priemonės bei visos specializuotos jų gamybos priemonės turi būti Sąjungininkų dispozicijoje arba sunaikinti. Visų lėktuvų ir visokių ginklų, amunicijos bei karo priemonių palaikymui ir gamybai bus užkirstas kelias.III. Įtikinti vokiečių tautą, kad ji patyrė totalinį pralaimėjimą ir kad ji negali išvengti atsakomybės. <…>IV. Panaikinti nacionalsocialistų partiją ir jos filialus bei jos kontroliuojamas organizacijas, paleisti visas nacistines įstaigas, užtikrinti, kad jos neatgimtų jokia forma, ir užkirsti kelią bet kokiai nacistinei ir militaristinei veiklai arba propagandai. <…>5. Kariniai nusikaltėliai ir tie, kas dalyvavo planuojant arba vykdant nacistines priemones, kurių rezultatas buvo žvėriškumai ar kariniai nusikaltimai, turi būti suimti ir perduoti teismui. <…>6. Visi nacistinės partijos nariai, kurie buvo daugiau negu nominališki jos veiklos dalyviai, ir visi kiti asmenys, priešiški sąjunginiams tikslams, turi būti pašalinti iš visuomeninių ir pusiau visuomeninių pareigų ir iš atsakingų postų svarbiose privačiose įmonėse. <…>8. Teismo sistema bus reorganizuota sutinkamai su demokratijos ir teisingumo principais, paremtais teisėtumu ir visų piliečių, be rasės, tautybės ir religijos skirtumo, teisių lygybe. <…>B. Ekonominiai principai
11. Siekiant panaikinti karinį Vokietijos potencialą turi būti uždrausta ir panaikinta ginklų, karinės aprangos ir kato priemonių, taip pt visų tipų lėktuvų ir jūrų laivų gamyba. <…>12. Praktiškai trumpiausiu metu vokiečių ekonomika turi būti decentralizuota. <…>13. Vokietijos ekonomikos atkūrimo metu svarbiausias dėmesys turi būti skiriamas žemės ūkio vystymui ir taikiai pramonei vidaus poreikiams tenkinti. <…>19. Sumokėjus reparacijas, vokiečių tautai turi būti palikta pakankamai resursų, kad galėtų egzistuoti be išorinės paramos. <…>
IVReparacijos
1. SSRS reparacinės pretenzijos bus patenkintos iš Vokietijos zonos, okupuotos SSRS, ir iš tam tikrų vokiečių indėlių užsienyje.2. Lenkijos reparacines pratenzijas SSRS patenkins iš savo reparacijų dalies. <…>4. Papildomai apie reparacijų, gaunamų SSRS iš savo okupacinės zonos, SSRS papildomai gauna iš vakarinių zonų:a) 15% pramoninių kapitalinių įrengimų, visų pirma metalurgijos, chemijos ir mašinų gamybos pramonės šakų, kurios nėra būtinos vokiečių taikaim ūkiui ir turi būti išimtos Vokietijos vakarinėse zonose, keičiant ekvivalentine kaina į produktus, anglį, kalio karbonatą, cinką, miško medžiagą, molio dirbinius, naftos produktus ir kitas medžiagas, nustatytas susitarimu.b) 10% tokių pramoninio kapitalo įrengimų <…> perduota tarybinei Vyriausybei į reparacijų sąskaitą be užmokesčio. <…>
Neteisybė Potsdame. Antrojo Pasaulinio karo metu JAV, Anglija, Sovietų Sąjunga svarstė kaip nugalėti Vokietiją ir jos sąjungininkus, o nugalėjus, kaip nubausti. Tais reikalais tarėsi Teherane 1943.XI.28—XII.l dienomis, Jaltoje 1945 vasario 5-11 dienomis. Karą laimėjo. Potsdame 1945.VII.17—VIII.2 dienomis pasitarimai baigti, nutarimai paskelbti. Vokietija padalinama. Senųjų lietuvių-prūsų genčių kraštas Prūsija padalintas tarp Sovietų Sąjungos ir Lenkijos laikinai administracijai. Tas laikinumas tebesitęsia. Tuo nuskriausta Lietuva.Kada paaiškės Potsdam’o konferencijos paslaptis?Prūsų tapatumą su lietuvių tauta visi žino. Laiko verpetuose tose vietovėse gyvenančių tautinė – lietuviška sąmonė menkėjo dėl įvairių priežasčių. Dažnai klausiama: kodėl po Antrojo Pasaulinio karo Prūsijos negavo Lietuva, o tos žemės buvo padalintos, laikinai administracijai, tarp Sovietų Sąjungos ir Lenkijos?Manoma, kad gerokai prieš Potsdamo konferenciją, sovietai leidę lietuviams parengti įrodymus apie tos srities prūsišką lietuviškumą nuo senų senovės. Prof. Povilas Pakarklis ir kiti tokius duomenis rinkę. Esą, sovietai leidę lietuvių atstovams tatai vežti į Potsdamą, jais pasinaudoti, jei anglai – amerikiečiai abejotų etnografine, istorine prūsų krašto praeitimi. Sovietams kas, – juk Lietuva Sovietų Sąjungos dalis, jų okupuotas kraštas. Ar Stalinas pakeitęs nuomonę, ar kas, bet net prie okupuotos Lietuvos nebuvo priskirta nė gabalėlio iš buvusios Prūsijos. Iki Potsdamo konferencijos sovietai net oficialiai teigė, kad reikia atitaisyti skriaudas lietuvių tautai; jiems (lietuviams) grąžinti šimtmečiais Kryžiuočių ordino ir Vokietijos pagrobtas, ir prie Vokietijos prijungtas žemes. Net Maskvos radijas, sovietinė spauda taip garsino, ir JAV komunistinė spauda lietuvių kalba skelbė, kad, štai, Sovietų Sąjunga grąžins Lietuvai prūsų žemes, kurias buvo okupavusi Vokietija. Sovietų Sąjunga visad stovinti teisybės ir tiesos pusėje… Po Potsdam’o konferencijos plokštelė buvo pakeista, – pradėta groti ir triūbyti, esą, Prūsija priklausanti ne lietuviams, bet lenkams ir rusams… Pasidalinę Prūsiją vadinama Stalino ar Potsdamo linija, ir vieni ir kiti pašoko naikinti išlikusius lietuviškus vietovardžius ir viską, kas priminė prūsiškumą ar lietuviškumą.JAV veikusios lietuvių organizacijos nebuvo tinkamai informavę to krašto prezidentą, vyriausybę apie lietuvių tautai turinčias priklausyti buvusias prūsų žemes. „Sanda-ra” Nr. 25, Čikagoje 1969.VI.20 d.:
„Sugrįžus prezidentui Ruzseveltui iš konferencijos Jaltoje 1945 m., kur jisai tarėsi su Stalinu ir Čerčiliu apie pokarinės Europos problemas bei pasidalinimą grobiu, kiekvienas, norėdami daugiau patirti smulkmenų ir, užgrobę, turėti bei išlaikyti.Tuomet Amerikos Lietuvių Tarybos delegacija, susidedanti iš Leonardo Simučio, Antano Olio, dr. Pijaus Grigaičio, Mykolo Vaidylos, Povilo Dargio, Jono Grigaliaus, William Kvetkaus bei M. J. Viniko, apsilankė Valstybės Departamente ir pareiškė savo protestą dėl Karaliaučiaus priskyrimo prie Sovietų Sąjungos, Ten buvo priminta, jog toks priskyrimas izoliuoja Lietuvą nuo Vakarų ir perkerta bet kokį susisiekimą su Vakarais. Be to, Karaliaučiaus sritis yra senųjų prūsų žemė ir rusai ten niekad negyveno.Valstybės Departamento pareigūnai atidžiai išklausė šias lietuvių pastabas ir vienas jų pradėjo aiškinti:Girdi, netiesa, kad Lietuva yra atkertama susisiekimo atžvilgiu su Vakarais. Ji galės susisiekti oro keliu. Į tai vienas lietuvių atstovų dr. M. J. Vinikas, atkirto:– Rusai gali trukdyti ir lėktuvų susisiekimą, jų skraidymą, ypač kai jie skrenda per jų teritoriją.– Pareigūnai su tuo sutiko, bet nieko daugiau nenorėjo sakyti.Tačiau Valstybės Departamentas nepaklausė rimto ALT’o atstovų įspėjimo, o vėliau patys susilaukė daug nemalonumų, ypač 1948 m. ir dabar jų apsčiai turi. Bet patys departamento pareigūnai atrodė labai neramūs ir susirūpinę. Jie, mat, nujautė, kad jų šefas, prezid. Ruzeveltas padarė Stalinui vertingų nuolaidų, ypač Lenkijos ir Lietuvos atžvilgiu, Karaliaučiaus sritį priskirdamas valdyti Sovietams ir tuo pačiu Lietuvą atskirdamas nuo Vakarų pasaulio.Tuomet Povilas Dargis pastebėjo: – Visgi per Karaliaučiaus sritį reikėjo pravesti Lietuvai laisvą koridorių.Bet valstybės departamento pareigūnai nieko negalėjo pakeisti, o pati delegacija, matydama, kad šia proga nieko daugiau negali padaryti, turėjo padėkoti už priėmimą pasikalbėjimui ir apleisti Valstybės Departamentą. Tačiau širdyje kiekvienas džiaugėsi, kad lietuviai savo protestą pareiškė”.SPAUDA
Stasys Kuzminskas, „Europos Lietuvis”(Anglijoje) Nr. 9, 1970:
1945 m. vasario mėn. pradžioje viename mažame miestely prie Juodosios jūros krantų, Jaltoje, suvažiavo trys pasaulinės politikos išminčiai.Stalinas, išaugęs batsiuvio šeimoje, mokslus ėjęs dvasinėj seminarijoj, ginkluotų sąmokslų ir sukilimų organizatorius, masinių žudynių planuotojas, koncentracijos stovyklų inžinierius, rusų imperijos diktatorius ir valdovas, dvasiškai nepalaužiamas, fiziškai stiprus, visuomet žinąs, ko nori, ir siekiantis savo tikslų bet kuriomis priemonėmis.Rooseveltas — kaubojų sūnus, presbiterionų milijonierius, JAV prezidentas, garbėtroška, svajotojas, kuriam pasaulis – bandymų laukas jo savoms sukurtoms fantazijoms; fiziškai paliegęs, pusiau paralyžuotas ir sunkiai sergantis arterijų skleroze. Konferencijos metu jo vienintelis patarėjas Hopkins, beveik jau mirštantis vėžio liga, būdavo įnešamas neštuvais į posėdžio salę.Churchillis – senos aristokratų kilmės, šimtmetinių diplomatinių ir politinių tradicijų auklėtinis, Didž. Britanijos min. pirmininkas, nuodugniai ir jautriai pažinojęs tarpvalstybinių santykių problemas ir pavojus, žinojęs jų praktiškus sprendimus, vakarietiškai europietiškų pažiūrų, tik, deja, atstovavo mažai valstybei (palyginus su Rusija ir Amerika) ir buvo, nors ir dėl skirtingų priežasčių, tiek Stalin’o, tiek Roosevelto, nemėgiamas.Štai trys vyriausieji Jaltos tragedijos veikiantieji asmenys: vienas – stiprus, gudrus, praktiškas azijatas; antras – pusiau paralyžuotas, mirštąs garbėtroška fantastas, amerikietis; ir trečias – gyvo proto, lakių minčių, gabus valstybės vyras, bet abiejų nemėgiamas ir todėl negalįs daryti įtakos, anglas.Štai tokioj situacijoj, savaime aišku, buvo tik du, Stalinas ir Rooseveltas, kuriems likimas lėmė pertvarkyti pasaulį naujais pagrindais.* * *Rooseveltas buvo apsėstas liguistos manijos, kad, karui pasibaigus, pasaulis galės gyventi amžinoj taikoj tik tada, jeigu bus tvarkomas dviejų valstybių Amerikos ir Sovietų Rusijos; o Rusijai padaryti taikiai ir prijaukintai, reikia duoti tiek, kiek ir ko ji norės.Sunku tvirtinti, bet spėlioti galima, kad tokia padėtis Stalinui ir geriausiame sapne niekuomet nebuvo prisisapnavusi. Čia pat reikia įvertinti ir Stalino geraširdišką kuklumą kiek žinoma, visos konferencijos bėgy Stalinas niekuomet nereikalavo pusės Vašingtono, bet pasitenkino puse Berlyno.Tuo būdu Jaltos konferencija plačiai atidarė visas užtvankas rusiškam komunizmui išsilieti ir užlieti vakarų Europą iki Adrijos jūros. Komunizmas, kuris dėl vidinių nesėkmių gal būtų pats pasismaugęs, dabar įgavo naują akstiną, naujas galimybes imperialistiniam išsiplėtojimui.Šiandien pačiame Kremliuje ne tiek svarstoma Lenino-Markso ideologija bei jos sėkmingas pritaikymas (manau, kad tai jau visai nebesvarstoma, nes Lenino komunizmas seniai subankrutavo), kiek kuria linkme Sovietų Rusijos įtaka turėtų būti nukreipta, kuriame krašte pagal nustatytą eilę turėtų būti sukeltas ginkluotas konfliktas, kuris kraštas iš eilės turėtų būti pavergtas ir 1.1. Visam tam Jaltos konferencijoj Roosevelto įteiktos Stalinui dovanos (jų skaičiuje ir Lietuva) sudarė puikų trampliną.
Visai natūralu, kad rusai, pavergę visą rytiną Europą ir užėmę visas strategines vietas jos šiaurėje, šiuo metu veržiasi į Viduržemio jūrą ir tuo pačiu supa Europos likutį iš pietų. Ačiū Jaltai. Šiandien net sunku įsivaizduoti, kokios būtų pasekmės Europai, jeigu rusams tai pasisektų.Abejodamas, ar Stalinas buvo patenkintas dovanomis iš Europos, Rooseveltas atrėžė gabalą Mandžiūrijos, uostus Dairen ir Port Artūrą, Sachalino ir Kurilų salas ir visa tai atidavė Sovietų Rusijai. Rooseveltas tai padarė visai net neatsiklausęs Cang Kai-Si, kuris, kaip Amerikos sąjungininkas, metų metais kariavo prieš japonus. Toks Roosevelt’o elgesys, žinoma, smarkiai pakirto Cang Kai-Ši prestižą bei populiarumą ir galų gale sudarė sąlygas visiškai sunaikinti jam ir komunizmui įsigalėti Azijoje. Tuo tarpu gi Rusija prieš japonus visai net nekariavo; raudonosios armijos aukos ribojosi tik dešimčia kareivių, kurie žuvo okupuojant Roosevelto tokia dosnia širdimi dovanotąsias žemes.Rooseveltas labai skaudžiai suklydo, galvodamas tuo būdu įsigyti sau amžinai dėkingą, amžinai ištikimą draugą. Vos Jaltos vilos durims spėjus užsisklęsti, Rusija ėmėsi skelbti ir propaguoti, jog Amerika yra vienintelis ir didžiausias pasaulio ir žmonijos blogis. Tam įrodyti rusiškasis komunizmas išprovokavo karus Korėjoje, Kuboje, Vietname ir dabar tebeprovokuoja ir ruošia Egipte prie Suezo. Amerikos jaunuolis kareivis, niekuomet nematęs ir nepažinojęs Roosevelto, žygiuoja, kariauja, vargsta, miršta… Mes, lietuviai, ir daug kitų su mumis klajojome, bastomės svetimuos vieškeliuos be kelio į namus.* * *Dar ir šiandien, po dvidešimt penkerių metų, Jaltos konferencijos faktai skamba arba kaip nutrūktgalviškų fantazijų pasaka, arba kaip nejaukus, kažką bloga žadantis bepročio kliedėjimas. Dar ir šiandien europietis, šimtmečiais visu atsidėjimu kūręs vakarų kultūrą, vaikšto sunkia širdimi, pilna liūdesio, ašarų ir pykčio, kad tik vieno kaubojo mostelėjimu visam tam gal lemta žūti ir išvirsti į vieną nykią koncentracijos stovyklą arba, geresniu atveju, į vieną didelę pelenų krūvą.Tikrai liūdna, o vis dėlto…Sūris spąstuoseLina PečeliūnienėVL politikos apžvalgininkėAr galime įsivaizduoti, kad gegužės 9-ąją, minėdama pergalės 60-ąsias metines, Rusija atidengtų paminklą Jaltos konferencijos dalyviams – Stalinui, Ruzveltui ir Čerčiliui? Galime! Todėl, kad tą dieną Rusija ir rengiasi švęsti Didžiojo tėvynės karo pergalę – t. y. stalinizmo pergalę prieš hitlerizmą.Naujoji V. Putino Rusija pamiršo, kad po Stalino mirties pati pasmerkė jo „asmenybės kultą“ ir griovė milijonus „klasinių priešų ir buržuazinių nacionalistų“ išžudžiusio diktatoriaus paminklus. V. Putinas tvirtėja Stalino pavyzdžiu žudydamas čečėnų tautą. Rusijos prezidentas yra pasakęs, kad Sovietų sąjungos sugriovimas buvo didžiausia klaida. Nors buvęs Amerikos prezidentas R. Reiganas tą Sovietų sąjungą yra pavadinęs blogio imperija ir visas demokratinis Vakarų pasaulis džiaugėsi tos imperijos griūtimi.Gegužės 9-osios šventę Maskva ruošia kaip spąstus tai Vakarų demokratijai. Ir ne veltui primena 1945 m. vasario 11 dieną įvykusią Jaltos konferenciją. Joje Amerikos ir Didžiosios Britanijos vadovai, nuolaidžiaudami vokiškuosius fašistus triuškinusiam Stalinui, leido Rusijai pajungti visą Rytų Europą. Kadangi galiojo ciniškas požiūris – nugalėtojai neteisiami – antifašistinės koalicijos sąjungininkai Jaltoje nedrįso priminti, jog tą Antrąjį pasaulinį karą ir sukėlė abu kruvinieji diktatoriai Stalinas su Hitleriu, besidalydami Europą 1939 m. Ribentropo – Molotovo paktu.Jaltos konferencija – gėdingas Vakarų demokratijos pataikavimo Rusijos tironijai faktas. Tiesa, toje konferencijoje nebuvo leista okupuoti ir aneksuoti Baltijos valstybių (Rytų Europa tik buvo pavadinta Rusijos įtakos zona), bet Stalinas tą padarė be jokių skrupulų pagal tą patį prieškarinį susitarimą su Hitleriu. Kai taip atsitiko, Amerikos kongresas nusprendė laikytis okupacijos nepripažinimo politikos.Visai neseniai, Lietuvai stojant į NATO, Amerikos prezidentas Dž. Bušas pareiškė: „Daugiau jokių miunchenų, daugiau jokių jaltų“.Ar galime dabar įsivaizduoti, kad Dž. Bušas gegužės 9-ąją Maskvoje dės gėles prie Jaltos suokalbininkų paminklo?Sunkiai. Bet gali taip atsitikti. Galime akivaizdžiai įsitikinti, kaip Vakarai taps savo nuolaidžiavimo politikos įkaitais.Ne istorijos paminėjimui rengia Rusija tą gegužės 9-osios paradą, o ateičiai. Fašizmo pasmerkimas šiuo atveju yra tik sūris Jaltos konferencijos spąstuose. Pusšimtis pasaulio valstybių vadovų į Maskvą važiuodami tik dėl to sūrio gali atsidurti Rusijos sumanytame antrosios Jaltos sąmoksle.Civilizuotoms Vakarų valstybėms toje „šventėje“ gali tekti Rusijos imperinių ambicijų palaimintųjų vaidmuo. Ir dėl tokios dviprasmiškos situacijos kalti patys Vakarai dėl savo pragmatinių tikslų pataikavę Rusijai – nenuteisę komunizmo, neprilyginę jo fašizmui.Diskusija „važiuoti ar nevažiuoti į Maskvą“ Lietuvoje jau įgavo hamletišką „būti ar nebūti“ turinį. Ir tai visai nejuokinga.
Prezidentas Valdas Adamkus jau pasakė, kad kaip pilietis jis į Maskvą nevyktų, bet kaip valstybės vadovas… Žinoma, valstybės vadovas turi apsvarstyti visus argumentus ir prisiimti atsakomybę. Bet klausykime, kokie argumentai veikia V. Adamkų: „Patriotiniai jausmai yra visų mūsų širdyse. Jei tai būtų vienintelis motyvas – klausimo nebūtų. Tačiau šiandieną reikia galvoti apie valstybės padėtį ir tuo pačiu Lietuvos žmonių gerovę, nes neaišku, kaip į mūsų vienokią ar kitokią reakciją reaguos tie, kurie turi galią savo rankose“.Jeigu tokią kalbą būtų pasakęs buvęs valstybės vadovas Vytautas Landsbergis per 1990-ųjų Maskvos blokadą ar prieš 1991-ųjų Sausio 13-ąją, galime būti tikri – šiandien Lietuvos valstybės nebūtų.Todėl prieš paskelbdamas galutinį savo apsisprendimą V. Adamkus pirmiausia turėtų pagalvoti, kodėl Lietuvos žmonės Prezidentu išrinko jį, o ne Kazimierą Prunskienę, jau 1990-aisiais parvežusią Maskvos įduotą Nepriklausomybės Akto moratoriumą (sustabdymą). Šiandien Lietuva ne tokia silpna, kad reikėtų sielojantis dėl „žmonių gerovės“ ir drebant prieš tuos, „kurie turi galią savo rankose“ išduoti visas vertybes, kurias taip sunkiai iškovojome. Priešingai. Šiandien Lietuva tokia stipri, kad, ko gero, gali išgelbėti viso civilizuoto pasaulio garbę. Kaip, tarkim, 1991-aisiais Islandija, pasiryžusi pripažinti Lietuvos nepriklausomybę. Būtent apie tą Lietuvos misiją parašė 50 Lietuvos istorikų: „Faktas, kad šiandieninė Rusijos Federacija neigia savo pirmtakės SSRS atsakomybę už Baltijos valstybių sunaikinimą, kuria pavojingą precedentą ir šiandieninei tarptautinei bendruomenei. Todėl nesitaikstyti su tokio precedento kūrimu Baltijos valstybėms arba bent vienai iš jų yra ne tik tiesioginis nacionalinis suinteresuotumas, bet ir tarptautinė pareiga“.Viena maža Lietuva gali net ir sugriauti tuos antrosios Jaltos spąstus. Jau yra pasaulio prabudimo ženklų. Amerikos ambasadorius Lietuvoje pareiškė, kad jo šalis supras bet kokią Lietuvos poziciją – važiavimą ar nevažiavimą. Be to, ir pats Dž. Bušas dar nepatvirtino dalyvausiąs Maskvos iškilmėse. Vokietijos politikai ragina savo kanclerį Gerhardą Šrioderį nepriimti Rusijos kvietimo arba dalyvauti tik tuomet, „kai Rusija pripažins savo atsakomybę už Lenkijos užpuolimą bei neteisėtą Sovietų sąjungos veiklą Baltijos šalyse“.Šiomis dienomis europarlamentaras V. Landsbergis pasiūlė Europos Sąjungai, siekiančiai uždrausti fašizmo simbolius (svastiką), kartu uždrausti ir komunizmo kūjį ir pjautuvą. Toks siūlymas sukėlė didžiulį italų komunistų susierzinimą, bet sulaukė ir demokratinės visuomenės pritarimų.Simboliai – tai tik pradžia. Pradėję nuo jų, ateitume ir į komunizmo teismą. O gal ateis toks laikas, kai demokratinė Rusija padėkos Lietuvai už išvadavimą iš V. Putino diktatūros?V. K. Vakario straipsnis Apie Potsdame 1945 metais įvykdytą neteisybę spausdinta įvairioje lietuvių spaudoje V. K. Vakaris, straipsnyje: Turi būti atitaisytos Antrojo Pasaulinio karo neteisybės, „Laisvosios Lietuvos” nr. 17 (1589), Chicago, 1990.VIII.30:Tebevykstant Antram Pasauliniam karui, JAV-ės, Anglija ir Sovietų Sąjunga įvairiai tarėsi,kaip nugalėti jų karo priešininkus-Vokietiją, Italiją ir Japoniją. Svarbiausieji jų pasitarimai įvyko Teherane, Jaltoje ir Potsdame. Čia jie labai trumpai aptariami. Lietuvių tautai ypatingai skaudžios Potsdamo konferencijos išdavos, apvainikavusios ankstesnius JAV-ių ir jos karinių sąjungininkų pasitarimus.Būsimoje Taikos konferencijoje tos klaidos turės būti atitaisytos – prie ne-priklausomos Lietuvos priskirta buvu-sioji Prūsija iki Vyslos. Iš ten kolonistai turės būti sugrąžinti į jų kilmės kraštus. Šimtmečiais lietuvių tautos genčių apgyventos Žemės turi priklausyti lietuvių tautai, o ne slavams ir ne vokiečiams.Teherano konferencija, įvykusi 1943. XI. 28-XII. l d. d., padėjo pagrindus rusiško komunizmo plėtimuisi, vadovaujant tautų žudikui Stalinui. JAV-ių: ir Anglijos vyriausybių bei kariškų vadovybių galvos naiviai ir lengvai sutiko su bolševikų parengtais spąstais naikinti Europą ligi Elbės upės. Taigi vadinami vakariečiai nusileido rusiškam komunizmui. Ten buvo padėti pagrindai ir laisvos, nepriklausomos Lietuvos “laikinam” sunaikinimui. Projektavo Lietuvos sąskaiton padidinti Lenkiją ir sukurti naują komunistinę valstybę-Gudiją.Jaltos konferencija įvyko 1945. II. 4-11 dienomis . Konferencijai pirmininkavęs JAV prezidentas Roosevelt’as pasiūlė suskaldyti dar nenugalėtą Vokietiją ir ją užkrauti tokiomis duoklėmis, kad Vokietijos gyventoją standartas neviršytų Sovietų Sąjungos standarto.Toliau JAV, Anglija ir Sovietų Sąjunga pakartojo Atlanto Chartos principus. (Atlanto Charta paskelbta 1941. VIII. 14 d. JAV prez. Roosevelto ir Anglijos min. pirm. Churcillio. Ja pasisakyta, kad nesiekiama jokio teritorinio padidėjimo, nesuderinamo su suinteresuotų tautų laisvai pareikšta valia. Kiekviena tauta turi teisę pasirinkti tokią valdymosi formą, kokia jai tinkamiausia. Pavergtoms tautoms turi būti suteikta teisė atsisakyti. Būsimoji talka turi užtikrinti kiekvienai tautai saugų gyvenimą jos sienose, taip pat ir visų šalių Žmonėms gyvenimą be baimės . Tautos turi atsisakyti jėgos panaudojimo tarpvalstybiniams santykiams spręsti. 1942.1.1 d. po ja pasirašė ir Sovietų Rusiją).Jaltos konferencijos metu Stalinas pareiškė, kad mažosios valstybės nevertos sėdėti prie konferencijų stalo, jei tenai yra didžiosios valstybės. Rooseveltas pareiškė, kad neteikiąs jokios reikšmės Lenkijos valstybės tęstinumui.
Buvo kalbama ir apie Lietuvą, bet nesant tikrų duomenų, nieko aiškaus nebuvo pasakyta.Potsdamo konferencija įvyko 1945. VII.17-VIII. 2 dienomis , kai Vokietija jau buvo kapituliavus .Vokietiją nutarė padalinti į 4 okupacines zonas: Sov.Sąjungos, JAV, Anglijos ir Prancūzijos . Reparacijų sąskaiton konfiskuojamas visas Vokietijos valstybinis turtas ir pramonė. Sov. Sąjunga iš okupuotų zonų gali išsigabenti 25% pramonės ir kitokių įrengimų. Tikrumoje jie išsigabeno jų Žymiai daugiau.Be kitko, Sov. Sąjungai pavesta laikinai administruoti šiaurinės Prūsijos dalį su Karaliaučiumi, o likusi Prūsijos dalis pavesta laikinai administruoti Lenkijai. Padarytas nedovanotinai skaudus ir neteisingas nuosprendis lietuvių tautos sąskaiton, nes mūsų tautos genčių prūsų Žemės leistos laikinai administruoti slavams , t. y. buvusius okupuotus Prūsijos plotus perleido kitiems okupantams: ru sams ir lenkams . Taigi, komunistų okupuota Lietuva buvo sužnybta raudonomis vergijos replėmis ir iš Vakarų pusės.Šioje Potsdamo konferencijoje JAV ir Anglija komunistinės Sovietų Sąjungos vergijai atidavė apie 200mil.buvusių lalsvų, nepriklausomų Europos gyventojų. Begėdiškiausia vakariečių, save be paliovos begarsinančių demokratiškomis šalimis, prekyba jiems nepriklausiančiais žmonėmis liks kaip amžina gėda. Likimas parodys, ar už tai nebus Aukščiausiojo nubausti.Po to rusai-komunistai dar barbariškiau pradėjo naikinti išlikusius gyventojus šiaurinėje Prūsijos dalyje. Į tenai privežė šimtus tūkstančių kolonistų ir daug kariuomenės. Pristatė kariškų bazių. Vietovardžius pakeitė okupantų primestais rusiškais pavadinimais, neturinčiais jokio istorinio bei geografinio pagrindo. Pasaulyje melagiškiausiomis priemonėmis, įskaitytinai “moksliškas” knygas ir žemėlapius, kuriomis aprūpina įvairių valstybių valdiškas įstaigas, universitetų ir miestų bibliotekas, stengiasi paskleisti melo mitą, norint sumažinti ar panaikinti teisėtas lietuvių tautos teises į tas buv. Prūsijos žemes.Tolygiai elgiasi Ir Lenkija, platinanti daug ir kruopščiai paruoštos literatūros dabar okupuotose pietinės Prūsijos srities žemėse.Nusmaigsto gausiomis citatomis, stropiai jų “istorikų” ir kitokių “mokslininkų” parinktomis ir pritaikytomis siekiamam tikslui. Nedovanotinai iškreipia istorines ir geografines tiesas, stengdamiesi tų sričių praeitį nupaišyti lenkiškomis istorijos spalvomis.Potsdamo susitarimai ir Lietuva“Jeigu mes pažvelgsime į praeitį, galėsime pasakyti, kur mes esame”, – sakoma bardo Harry Lauder’s dainoje. Ypač tai svarbu mums, kai mūsų istorija sovietmečiu buvo slepiama, klastojama, perrašinėjama, tendencingai aiškinama.Šiame straipsnyje norime pasidalinti mintimis apie Potsdamo susitarimus ir jų reikšmę Lietuvai, kurie įtakojo mūsų šalies gyvenimą XX a. Apie 1945 m. Potsdamo konferenciją daug rašyta, tačiau su kai kuriais konferencijos rezultatų aiškinimais vargu ar galima sutikti, tenka diskutuoti, ypač kai iki šiol neatlikta, kas buvo numatyta, ir svarbiausia – nepasirašytos taikos sutartys su Vokietija ir Japonija. Galima prisiminti ir 1910 m. Vokietijos ir Rusijos monarchų susitarimą, kuris turėjo nemažos įtakos ir Lietuvai.Lietuvos, kaip ir Lenkijos, nelaimė, kad jos ilgą laiką buvo dviejų didelių imperijų sankryžoje, kurių klastingumas ir godumas svetimoms teritorijoms viršijo jų karines galias ir ūkio galimybes. Kaip žinoma, dėl Vokietijos ir Rusijos priešpriešos bei “draugiškumo” įvairiu laikotarpiu Lietuvai teko daug nukentėti ne tik praėjusiais šimtmečiais, bet ir XX a. pirmoje pusėje Sovietiniais metais buvo postringaujama, kad Lietuva per maža egzistuoti savarankiškai, nes nesugebės apsiginti nuo priešų. Pirmiausia aptarkime, kaip Rusijos caras ruošėsi apginti Vakarų sieną ir pirmiausia Lietuvą, Lenkiją.1894 m. pasirašytas karinis susitarimas tarp Rusijos ir Prancūzijos. Pagal šį susitarimą prie Vokietijos sienos Rusija turėjo sutelkti daugiau kariuomenės. Buvo įrengtos tvirtovės: Varšuvos, Balstogės (Bialystoko), Gardino, Kauno.1910 m. Rusijos ir Vokietijos monarchų Potsdamo susitikimasPagal Potsdamo 1910 m. susitarimą Vokietija atrišo Rusijai rankas (carte blanche) jos politikai Persijoje, tačiau Rusijos kariuomenė dėl to buvo išvesta iš Lenkijos į Pernės guberniją (prie Uralo), kas sukėlė nepasitenkinimą Prancūzijoje. Vokiečių karo teoretikas gen. Bernhardi 1912 m. rašė, kad Rusija sėkmingai galėtų užpulti Vokietiją, jeigu turėtų pakankamai kariuomenės tarp Varšuvos ir Vilniaus. Tačiau po Potsdamo monarchų susitikimo tai negalėjo būti, ir Rusija nesutelkė 120 tūkst. vyrų kavalerijos, kaip pagal susitarimą su Prancūzija turėjo būti padaryta prie Vokietijos sienos. Tai rodo, kad Rusijai svarbiausia buvo imperinių tikslų įgyvendinimas, o ne mažų tautų saugumo garantas.Vokiečių karo teoretikas feldmaršalas fon Moltkė teigė, kad priešas turi būti sutriuškintas per vieną generalinį mūšį. Dar 1868-1869 m. jis rašė: “Mes pradžioje prieš Prancūziją, tik prieš Prancūziją su visomis mūsų jėgomis trauksime…”. Pirmojo pasaulinio karo metu vokiečiai taip ir darė, Rytprūsiuose palikdami mažai savo kariuomenės rusų puolimui atremti. Deja, iš anksto numatytos strategijos vokiečiams nepavyko įgyvendinti, nes reikėjo atitraukti dalį savo kariuomenės iš Prancūzijos rusų puolimui Rytų Prūsijoje atremti, ir karas užsitęsė.
Pirmojo pasaulinio karo metu pirmiausia nukentėjo Prūsijos lietuviai (lietuvininkai), o po to buvo suniokota, apiplėšta visa Lietuva, kai Vokietija ją okupavo. Likimas lėmė, kad jauni vyrai lietuviai turėjo kovoti priešingose stovyklose už svetimus idealus, o jų šeimos patyrė didelių nuostolių per karo veiksmus. Istorija parodė, ko verta didžiųjų imperijų globa lietuvių tautai, jos išlikimui.Potsdamo konferencijos susitarimai ir nūdienaPirmojo ir Antrojo pasaulinių karų sukėlėja Vokietija stengėsi vykdyti jos žymių strategų patarimus – išvengti vienkartinių karo veiksmų dviejuose frontuose, kas iš pradžių Hitleriui pavyko. Reikia prisiminti, kad kaimyninės šalys nesudarė bendro fronto kovai su agresija, o buvo ir tokių, kurios tiesiogiai ir netiesiogiai padėjo Vokietijai pasirengti karui. Sovietmečiu buvo mėgstama kaltinti Vakarų demokratijos šalis, “imperialistinius” sluoksnius dėl nuolaidžiavimo vokiečiams, Miuncheno “suokalbio”, tačiau nenorėdavo prisiminti, ką tuo metu veikė kitos šalys. Štai, kai po Miuncheno susitarimo prasidėjo Čekoslovakijos dalybos, Lenkija ir Vengrija taip pat panoro jose dalyvauti. Lenkija užėmė Tešino sritį, nors vakarų šalys ragino to nedaryti, kaip rašė memuaruose W.Churchill, Lenkija, “alkanai kaip hiena”, dalyvavo griaunant Čekoslovakijos valstybę. Lenkija pateikė Čekoslovakijai ultimatumą – per 24 valandas atiduoti Tešino sritį.SSRS indėlis į vokiečių galios stiprinimą buvo ženklus iki 1941 06 22, kol Vokietija ją užpuolė. Ji Vokietijai tiekė karo pramonei reikalingas medžiagas, maisto produktus. Prieš pat karo pradžią SSRS leido Vokietijai užimti Jugoslaviją, pritraukti savo pusėn Rumuniją, Bulgariją ir tuo susilpninti savo pozicijas šiame regione.Atrodo, kad A.Hitleris nesitikėjo, jog Anglija ir Prancūzija paskelbs karą dėl Lenkijos užpuolimo, nes Vakarų demokratijos 5-6 m. vykdė taikinimo politiką, kurią A.Hitleris puikiai išnaudojo savo tikslams ir nesitikėjo, kad tai staiga gali pasikeisti beveik per vieną naktį. Kai 1939 08 25 Anglija paskelbė apie sutartį su Lenkija ir patvirtino savo garantinius įsipareigojimus, A.Hitleris paskambino H.Geringui ir pranešė, kad planuota invazija į Lenkiją sulaikoma. Jis tikėjosi, kad bus galima išvengti Anglijos intervencijos ir nukėlė agresijos datą į rugsėjo 1 d. Buvo palaikomi tiesioginiai kontaktai su Lenkija, kaip norėjo Čemberlenas ir buvo tikimasi, kad tai leis Anglijai garbingai atsisakyti savo įsipareigojimų Lenkijai. Tačiau šis žaidimas A.Hitleriui nepavyko ir teko kariauti ir su Anglija, ir su Prancūzija.Vokietijai nepavyko paklupdyti karo pradžioje Anglijos, o jau 1944 m. blaivesni Vokietijos patriotai, kariškiai numatė artėjančią katastrofą ir organizavo nepavykusį sąmokslą A.Hitleriui pašalinti, kuris buvo žiauriai numalšintas ir karas buvo tęsiamas iki galutinio pralaimėjimo bei kapituliacijos vis svaičiojant apie “stebuklingus ginklus”.Vokietijai kapituliavus, bet Japonijai dar tęsiant karo veiksmus, 1945 07 17 – 08 02 įvyko Potsdamo konferencija, kur, galima sakyti, buvo sudarytas pagrindas “geležinei uždangai”. Trumpai aptarkime šios konferencijos susitarimus. Pirmiausia pažvelkime, kaip Lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje (9 t., 134 p.) aiškinamas sienų klausimas: “Numatyta, kad nauja Vokietijos-Lenkijos siena eis per Oderį ir Neisę; patvirtintas nutarimas buvusią R.Prūsijos teritoriją tarp Nemuno žemupio ir Priegliaus su Karaliaučiumi (dab. Kaliningradas) perduoti Tarybų Sąjungai”. Buvo numatyta įkurti tarptautinį organą “Užsienio reikalų ministrų taryba”, kuri veikė 1945-1949 m. ir turėjo parengti taikos sutartis su Vokietija ir Japonija (tai buvo svarbiausias jos uždavinys). Tačiau to taryba neatliko, ir iki šiol taikos sutartys su Vokietija ir Japonija nepasirašytos. Tai reikia prisiminti, kalbant apie sienas. Štai iš perspausdintų vokiečių k. išleistų Winston S. Churchill memuarų knygos “Der zweite Weltkrieg” (Alfred Scherz Verlag, Bern, 1954) sąjungininkų zonų žemėlapio matyti, kad Rytprūsiai padalinti į dvi zonas, valdomas rusų ir lenkų. Rusų valdomiems Rytprūsiams priskirtas ir Klaipėdos kraštas. Reikia pasakyti, kad pateiktame žemėlapyje netiksliai pažymėtos 1937 m. Vokietijos sienos. Nepažymėta, kad tuo metu Vokietijai nepriklausė Klaipėdos kraštas. Dalis Lenkijos žemių atiteko SSRS, todėl Lenkija gavo kompensaciją Vokietijos sąskaita. Savo laiku W.Churchill rašė, kad vieną dieną Vokietija gali iš Lenkijos pareikalauti grąžinti jai priklausiusias žemes.Panagrinėkime, kodėl Potsdamo konferencijos susitarimai buvo tokie nepalankūs Baltijos šalims? Savaime suprantama, kad SSRS norėjo turėti neužšąlančius uostus Baltijos jūroje, kuriuos valdė caro Rusija. JAV buvo suinteresuota greitesne karo baigtimi su Japonija ir SSRS dalyvavimu kare. Be to, atsiliepė ir tai, kad 1945 04 12 mirė F.Ruzveltas, o W.Churchill pralaimėjo rinkimus ir jį pakeitė K.Etlis. Tokiu būdu vadovų konferencijoje sovietams lengviau buvo pasiekti savo tikslus. Daug buvo tikėtasi iš Atlanto Chartijos, tačiau jos principai Baltijos šalims nebuvo įgyvendinti.Subyrėjus geležinei uždangai, sienų klausimas sprendžiamas dvišalėmis sutartimis. Svarbus įvykis buvo Lenkijos ministro pirmininko Mazowiecki ir Vokietijos kanclerio Helmuto Kohlio 1989-1990 m. pasiektas galutinis Oderio-Neisės sienos pripažinimas. Tačiau šiais metais nelauktai kilo diskusija, kai Bundestagas gegužės mėn. priėmė vos tik 4 p. rezoliuciją – “Išvarytieji, ištremtieji ir vokiečių mažuma yra tiltas tarp vokiečių ir jų rytų kaimynų”. Lenkijoje tai buvo sutikta kaip provokacija, ir liepos mėn. Parlamentas Varšuvoje paskelbė griežtą paaiškinimą. Po to Erika Steinbach, Bundestago deputatė, Išvarytųjų sąjungos prezidentė, pareiškė: “Jei Lenkija ir toliau taip laikysis, tada ji yra nesubrendusi Europos Sąjungai”. Šis rezoliucijų karas rodo, kad svyruoja bendrumo pagrindas (“Die Zeit”, 1998 08 20). Lenkijos parlamento priimtame tekste yra parašyta apie Lenkijos sienų neliečiamumą, nors Bundestage apie tai nekalbėta. Lenkijoje dabar bijoma, kad stojimas į ES ženkliai atsilieps Lenkijos žemės ūkiui. Išryškėjo ir vokiečių pasų problema, niekas nežino, kiek Lenkijos piliečių turi vokiškus pasus, iškilo išvarytų asmenų turto grąžinimo problema.Neseniai Rusijos laikraštis “Zavtra”, BNS skelbė ketinimą Karaliaučiaus sritį parduoti Vokietijai, tačiau po kelių dienų tai buvo paneigta.Minėti faktai rodo, kad valdžios vyrams reikia elgtis apdairiai, nepasirašinėti neatsakingai dokumentų, susijusių su sienų nustatymo klausimais, jų gerai neišanalizavus. Štai dabar oficialiai Lietuva neįvertino Vilniaus krašto okupacijos 1919-1939 m., todėl įžvalgiai skelbia “Vilnijos” draugijos valdyba, kad “praeitis atsirūgs, kol oficiali Lietuva neįvertins 1919-1939 m. Vilniaus krašto okupacijos”. Net sovietmečiu buvo rašoma: “1920 10 pilsudskininkai, inscenizavę gen. Želigovskio maištą, užgrobė Vilniaus kraštą ir čia sukūrė neva valstybę Vidurinę Lietuvą” (LTE, 6 t., 455 p. “Mokslas”, V.1980). Didžiosios Britanijos premjeras W.Churchill parlamente 1944 02 22 pareiškė: “Niekad negarantavome Lenkijai apibrėžtos sienų linijos. Neaprobavome lenkų okupacijos Vilniuje 1920 m.” (J.Cicėnas. Tarp audrų, Vilnius 1993). Todėl dabartinė Lietuvos elgsena šiuo klausimu yra nesuprantama ir ar ji padės stojant į Europos Sąjungą, juo labiau kad net sovietiniams istorikams buvo aiškus neteisėtas Vilniaus krašto užgrobimas.Habil.dr. Vytautas NezgadaHabil.dr. Vladas PaškevičiusNaudota literatūra:• Naujausiųjų laikų istorijos chrestomatija 1918 – 1945, sudarė J. Skirius, 1994• A. Kasperavičius, R. Jokimaitis, A. Jakubčionis Naujausiųjų laikų istorija, Kaunas „Šviesa“ 1993• Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, Vilnius 1984• J. Skirius Istoriniai asmenys ir jų epocha (1918 – 1945), Kaunas „Šviesa“ 1997• www.lietuvos.net/gustaitis/potsdam/• http://www.lietuvos.net/gustaitis/potsdam/#vakario• http://www.lts.lt/archyvas/zinios_archyvas_22.htm• http://www.valstietis.lt/HTML/Laikrasciai/Tiesiai/Tiesiai-sviesiai0215.htm