ŠVEDIJOS RAIDA XVI – XXI AMŽIUJE

by

ĮVADAS

Referate „Švedijos raida XVI – XXI amžiuje“ stengiaus pateiktiŠvedijos raidą XVI – XXI a. ir jos kultūros bruožus. Trumpai aptariauŠvedijos tautos pradžią, josios nuosmukius bei pakilimus, gyvavimolaikotarpį, valdymo formas. Rašydama apie kultūrą apibūdinau XX a.literatūra, kokie tuo metu žanrai buvo populiarūs, kurie rašytojai –garsūs. Švedijos mene dažniausiai vyravo tautos motyvai. Labai yravertinama liaudiška muzika. Tačiau aišku, kad yra šiuolaikinių grupių,kurios taip pat vėliau įeis į Švedijos istoriją.

1. ŠVEDIJOS IŠKILIMAI IR NUOSMUKIAI

1.1. Švedija kaip nacionalinė valstybė

Švedai kaip nė viena kita tauta savo nacionalinės valstybės pradžiąsieja su konkrečia data – 1523 m. birželio 6 d. (ši diena yra svarbiausiavalstybinė Švedijos šventė ir vadinama Vėliavos Diena), kai StrengneseGustavas Vaza buvo paskelbtas Švedijos karaliumi, o tų pačių metų birželio24 d. įžengė į Stokholmą (nuo to laiko Stokholmas praktiškai tapo ŠvedijosKaralystės sostine). Šie momentai buvo paskutiniai 1518-1523 metų švedųišsivadavimo iš Kalmaro unijos gniaužtų akcentai. 1527 m. birželio mėn.karalius sušaukė rigsdagą – parlamentą. Švedija pirmoji iš visų pagrindiniųskandinavų tautų sukūrė tikrą nacionalinę valstybę ir tapo aktyviaReformacijos skleidėja Šiaurės Europoje. Jau 1526 m. į švedų kalbąišverstas Naujasis Testamentas ir pradėtos laikyti šv. Mišios gimtąjakalba. Visą XVI a. antrąją pusę vyko Reformacijos įtvirtinimo procesas,kuris sąlygojo visokeriopą Švedijos valstybės raidą. Švedija, per Antrąjį pasaulinį karą išlikusi neutrali, penktajame iršeštajame dešimtmetyje įgyvendino kruopščiai parengtus Stokholmo ir kitųmiestų plėtros planus, ypač daug dėmesio kreipdama į pastatų įvairovę irsąlytį su supančiu kraštovaizdžiu. Kitos Europos šalys, po karo pradėjusiosatstatinėti miestus, mėgdžiojo švedų modelius. [1]

1.2. Švedijos kilimas.

Daugiau kaip šešis dešimtmečius trukusių karų Švedija tapo

dominuojančia jėga Rytų Baltijos šalyse. Šios sėkmės pasiekti padėjoŠvedijos valdovų užsispyrimas ir atkaklumas, atsargus ir rūpestingasšeimininkavimas naudojant skurdžius šalies išteklius, kartais geras karinisvadovavimas ir palankus likimas. Valdant Gustavo Vazos sūnums, pagrindinisŠvedijos politikos tikslas buvo Rytų Baltijos šalyse įsigyti teritorijų,tačiau Danija kontroliavo Baltijos jūros raktą – Zundo sąsiaurį, ir tiktodėl Švedija iki pat XVII a. vidurio Vakarų Baltijoje įsitvirtintineįstengė. Švedijos istorikai, daugiausia dėmesio skyrė klausimui, kokią reikšmędėl įtakos Livonijoje kariavusioms valstybėms turėjo prekyba su Baltijosšalimis. Anot Sveno Svensono, Švedijos politikos Baltijos šalysepagrindinis tikslas buvo dominavimas Rusijos rinkoje, tuo tarpu Attmanasmano, jog nuosekliai siekti prekybos su Rusija Švedija ėmėsi tik po 1562m.[2] Komercinių paskatų svarbą pabrėžiantys argumentai iškelia aikštėnparadoksą, kad tokiai ekonomiškai atsilikusiai šaliai, kokia buvo Švedija,trūko komercinių bei verslininkystės įgūdžių. Pavyzdžiui, 1558 m. į Vyborgąstaiga ėmus plūsti rusų pirkliams, Gustavas Vaza stengėsi čia išplėstiprekybą, bet Revelio pirkliai tuoj užblokavo šį uostą. Vietos pirkliamstrūko lėšų stambesniems sandoriams finansuoti, o švedai negalėjo pasiūlytirusams reikalingų prekių. Tačiau Švedijai taip ir nepavyko kontroliuotiRusijos prekybos. 1579 – 1580 m. Švedija patiria skaudžius nederliauspadarinius. Šie ypatingai sunkūs metai sutapo su labai didele politinekrize, kuri kamavo Švediją nuo Vazos dinastijos įsigalėjimo. Švedijos valstybė ir karaliaus valdžia dar labiau sustiprėjo poTrisdešimties metų karo valdant Gustavui Adolfui (1611-1632). Švedija tapogalingiausia valstybe Europos šiaurėje. 1680 m. rigsdagas buvo panaikintas.Įsigalėjo absoliuti karaliaus valdžia. XVII a. Švedija dalyvavo daugybėje mažų diplomatinių, ekonominių irtikrų karų, kuriuose sėkmė būdavo permaininga. Ypač keisti karai vykdavo sukraujo sese Danija, kai tiek švedai, tiek danai ieškodavo stiprių
sąjungininkų visoje Europoje, sukeldami nemažus regioninius konfliktus –Hanza, Nyderlandai, Lenkija, Anglija, Prancūzija, net Rusija buvo nuolatįtraukiamos į nepabaigiamą dviejų giminingų tautų santykių aiškinimąsi.Užtekdavo mažyčio preteksto dažnai ir ginkluotam konfliktui įsiliepsnoti.Šiuo laikotarpiu tarp Švedijos ir Lietuvos buvo sudaryta trumpalaikėprieštaringai daugelio istorikų vertinama Kėdainių unija. Šie visi karai ir sutartys bei valdovu patikimumas davė Švedijosvalstybei raidą. Švedija stiprėjo ir siekė savo viešpatavimo.

2. FEODALINIO ABSOLIUTIZMO SANTVARKA ŠVEDIJOJE (XVII a. Antroje pusėje – XVIII a.)

2.1. Žemės valdos ir sienos.

XVII a. antrojoje pusėje į Švedijos sudėtį įėjo seniai užkariautaSuomija, o XVI a. prasidėjus ekspansijai, Švedijos rankose atsidūrė didelėsvaldos Rytų Pabaltijyje – iš Rusijos buvo atimta Karelija, Ingrija, šiaurėsEstija, Livonija (pietų Estija ir dalis šiaurės Latvijos, kartu su Rygosmiestu), Ezelio (Saremos) ir Dago (Hyjumos) salos, atimtos iš Danijos irLenkijos. Iš danų švedai atkariavo Gotlando salą ir pietines Skandinavijosprovincijas Skonę ir Halandą. Švedija pasidarė platų sau išėjimą i Atlantą.Per trisdešimties metų karą švedai įgijo nemenkas valdas šiaurinėjeVokietijoje. Taigi švedų karaliai tavo Vokietijos imperijos nariais.

2.2. Agrariniai santykiai.

XVII – XVIII a. žemės ūkis ir toliau buvo šalies ekonomikos pagrindas.Palyginti su Vakarų Europa ir Danija, Švedijos teritorija buvo mažaiįsisavinta, išskyrus pietinius rajonus, centrinį kasyklų pramonės rajoną irkai kurias pajūrio sritis. Pagal tradiciją gyventojai vertėsi žemdirbyste,gyvulininkyste, žvejyba, medžiokle, miško paruošomis. Valstiečiai galėjo netik ginti savo laisvę, bet ir dalyvauti luomų parlamente – rigsdage.Stambių savininkų ūkiai domenai atsirado Stokholmą supančiose rytinėseŠvedijos srityse, pietvakarių Suomijoje ir iš Danijos atitekusiosepietinėse provincijose, kur tebegyvavo valstiečių asmeninė priklausomybėnuo dvarininkų. Dvarų valstiečiai neturėjo teisės būti renkami į rigsdagą,

kaip ir kaimo proletarai bei pusiau proletarai.

2.3. Kapitalistinės sanklodos formavimasis.

Nepaisant skurdo ir ekonominio atsilikimo XVII a. Švedijojeintensyviai vystėsi kapitalistinė sankloda, visų pirma kasyklų rajonuose irstambiuose miestuose – Stokholme ir Geteborge (įkurtas 1617 m.). Švedijaprekybiniais ryšiais buvo glaudžiai susijusi su Vakarų Europa, XVII a. jitapo net viena iš pagrindinių geležies ir vario bei jų gaminių (ir ginklų)eksportuotojų. Švedijoje kūrėsi nauji miestai, buvo steigiamosmanufaktūros, plačiai atsivėrė durys emigrantams – Flandrijos irPrancūzijos, kurie įvežė į šalį kapitalų, naujų techninių įgūdžių beižinių. Centrinėje Švedijoje esančiose geležies rūdos įmonėse susiformavodidelės ankstyvojo kapitalizmo bendruomenės. Nuo 1668 m. Stokholme padėjoveikti vienas iš seniausių Europoje valstybinių bankų.

2.4. Valstybinė santvarka ir vidinė politinė kova.

XVII – XVII a. Švedijoje gana dažnai keitėsi valstybinė santvarka:pažangesnė buržuazinė santvarka pamažu keitė feodalinę. Tebevykokonkurencinė kova dėl valdžios: tarp karaliaus, kuris rėmėsi dalimibajorijos, valdininkais, biurgeriais, ir feodalų diduomenės,aristokratijos. 1680 m. Švedijoje įsitvirtino absoliutizmas. Buvokonfiskuotos karaliaus karūnai mokesčius mokančius mokančios žemės, kuriosanksčiau buvo laikinai atiduotos naudotis aristokratijai (vadinamojiredukcija). Buvo įvykdyta karinė reforma: periodiškas rekrūtų rinkimas buvopakeistas valstiečių prievole išlaikyti kariuomenę. Absoliutizmas Švedijoje gyvavo tris dešimtmečius, bet buvo visiškaidiskredituotas Karolio XII. 1718 – 1772 m. laikotarpiu nusistovėjovadinamoji „laisvių era“, kai visa valdžia priklausė luomų parlamentui –rigsdagui ir jo renkamai vyriausybei – Valstybės tarybai, kurioje karaliusturėjo tik du balsus. Susiformavo parlamento partijos – rigsdago deputatųgrupės, kurias siejo bendri vidaus politikos tikslai ir užsienio politikosorientacija. Kova vyko tarp „skrybėlių“, „kepurių“ partijų. Švedijos vidaus politinė padėtis smarkiai padidėjo XVIII a. 7 deš.antrojoje pusėje, kai mokėtojų luomai vis atkakliau ėmė reikalauti

sulyginti jų ir bajorijos teises. Švedijoje pradėjo klostytis revoliucinėsituacija. 1772 m. rugpjūčio 17 d. Gustavas III įvykdė perversmą.„Kepurių“ vyriausybė buvo nuversta; karinės jėgos verčiamas, rigsdagaspriėmė konstituciją, kuri nustatė pusiau absoliutinę valdymo formą. XVIII a. aušra iš karto įtraukė Švediją į paskutinį, patį žiauriausiąir didingiausią karą, kuris tapo Švedijos galybės gulbės giesme. Karlo XIIepocha taip glaudžiai susipynusi su Petro I epocha Rusijoje, kad galimasakyti, jog garsusis Poltavos mūšis 1709 m. ilgam pakeitė padėtį ŠiaurėsEuropoje – visiems laikams sužlugo beauganti Švedijos imperija, o Rusijapradėjo tolydžio stiprinti savo įtaką Baltijos jūros regione. Po 1721 m.taikos sutarties iki amžiaus pabaigos Švedija nebesivėlė į regioniniuskarus. Tuo metu suklestėjo Švedijos mokslas, menas, literatūra, filosofija,tačiau reikšmingesnės įtakos to meto Europos kultūrai neturėjo. 1809 m. Konstitucija yra seniausia pasaulyje konstitucija po JAVkonstitucijos. Ji galiojo iki 1974 metų. Ši Konstitucija buvo sudarytaremiantis Monteskjė (Montesquieu) teorija apie valdžių atskyrimą,atsižvelgta į Švedijos konstitucinę plėtrą. Karalius buvo visos karalystėsvaldovas, bet turėjo Ministrų tarybą, kurios pritarimo reikėjo visiems jonutarimams. Teisinė galia buvo padalyta tarp karaliaus ir rigsdago, bet tikrigsdagas turėjo teisę rinkti mokesčius. Buvo likviduotas absoliutizmas,padidinta parlamento kontrolė vyriausybei, paskelbta nemaža piliečiųlaisvių, paliktas keturių luomų parlamentas ir nepadidintas rinkėjųskaičius. Karlo Johano valdymo metai (1818-1844) buvo naujos vidaus politikospradžia. Po truputį buvęs revoliucionierius virto absoliučiu monarchu. Nuo XIX a. vidurio pradėjus plisti demokratijos ir liberalizmo idėjomsprasidėjo arši kova už karaliaus valdžią. Po 1840 m. reformos ministraitapo savo ministerijų vadovais. Tai labai sustiprino jų statusą. Kadangiministrus rinkosi pats karalius, iš pradžių jų vaidmuo nebuvo labaireikšmingas, tačiau padėtis pasikeitė, kai į sostą atsisėdo Karlas XV (1859-
1872). Tada Taryba ir rigsdagas priėmė ne vieną lemtingą vidaus ir užsieniopolitikos sprendimą. 1872-1907 m. Oskaras II vėl įgijo svarbų vaidmenį politikoje, betdidesnės valdžios išsikovoti nesugebėjo, nes visą laiką susidurdavo suRiksdago opozicija. Po ilgos kovos karalius Oskaras II buvo priverstasnusileisti. 1907 m. karaliumi tapo Gustavas V. Jis buvo pirmasis nekarūnuotaskaralius Švedijos soste. Tai nereiškė, kad jis buvo labai demokratiškas.Tiesiog nepakentė puošnių ir teatralizuotų ceremonijų, kurias taip mėgo jopirmtakas. Gustavas V rengėsi rimtai kovoti dėl karaliaus statuso. Tačiauateitis priklausė demokratijai ir parlamentarizmui. 1917 m. rinkimus laimėjo kairiosios partijos, t.y. liberalai irsocialdemokratai. Po Pirmojo pasaulinio karo Švedijos konstitucijoje buvopadaryta nemažai pataisų, kurios reiškė galutinę demokratijos pergalę irkaraliaus valdžios susilpnėjimą. Nepaisant to karalius Gustavas V savovaldymo metais (1907-1950) užkariavo žmonių simpatijas. Antrojo pasauliniokaro metais jis simbolizavo tautos vienybę, o tai reiškė, kad karalius buvopopuliarus kaip asmenybė. Gustavas VI Adolfas (1950-1973) irgi buvo pažangių pažiūrų žmogus,padėjęs sukurti naują santykių tipą – demokratinę monarchiją. Jo valdymo metais buvo parengta nauja Konstitucija, kuri 1975 m.pakeitė senąją 1809 m. Konstituciją. Tik Gustavo VI Adolfo asmeniniųsavybių dėka šalis nebuvo paskelbta respublika ir buvo išsaugotamonarchija. Būdamas plačių interesų žmogus, kurio įvairių sričių žiniosnegalėjo nestebinti pašnekovų, karalius labai mokėjo bendrauti su žmonėmis.Tik jo dėka karaliai rado savo vietą šių laikų Švedijos visuomenėje. 1973 m. į sostą atėjo Karlas XVI Gustavas. Pagal naująją Konstitucijąkaralius yra valstybės galva, kasmet spalio mėnesį jis atidaro rigsdagą,pirmininkauja specialiuose kabineto posėdžiuose, kurie vyksta keičiantisvyriausybei, taip pat reguliariuose informacinio pobūdžio kabinetosusirinkimuose, kai vyriausybės nariai informuoja apie padėtį šalyje. Jis
yra Užsienio reikalų patariamosios tarybos pirmininkas. Šią Tarybą renkarigsdagas ir ji konsultuoja rigsdagą bei vyriausybę užsienio politikosklausimais. Karalius yra aukščiausias kariuomenės vadas, tačiau karinėmsšalies pajėgoms vadovauja vyriausybė. Būdamas valstybės galva, karaliuspriima rekomendacinius užsienio pasiuntinių laiškus, taip pat pasirašoŠvedijos pasiuntinių rekomendacinius laiškus. Pagal naująją Konstituciją karaliaus pareigos – atstovauti šaliaiįvairių ceremonijų metu. Pagal 1980 m. nutarimą dėl sosto paveldėjimo sostąpaveldi vyriausias karaliaus ir karalienės vaikas nepriklausomai nuolyties. Tai reiškia, kad princesė Viktorija, gimusi 1977 m. liepos 14 d.,yra Švedijos sosto įpėdinė . XXI a. Švedija turėtų tapti naujojo Šiaurės Europos regiono centruir vienu svarbiausių taikos garantų.

3. KULTŪRA 3.1. XX a. švedų literatūra

Savaime suprantama, kad ištiso šimtmečio švedų literatūra apima daugįvairių literatūros krypčių: tai nacionalinis romantizmas, flaneriųliteratūra, ekspresionizmas, buržuaziniai romanai, siurrealistinė lyrika,urbanistinė proza, visuomenės kritika, socialinis realizmas, gerovėsvalstybės subyrėjimo ir asmenybės trapumo aprašymai. Šioje literatūrosscenoje kai kuriems rašytojams tenka vienas, tačiau įsimintinas vaidmuo,kiti atskleidžia tai vieną, tai kitą savo kūrybinio talento pusę. Įvairūsskirtingų epochų balsai garsiai ir tyliai kreipiasi į mus iš „savojo” XXamžiaus.

3.1.1. Amžių sandūros literatūra.

Šio amžiaus pradžioje švedų literatūroje viešpatavo du milžinai – taiSeima Lagerlöf (1858-1940m.) ir August Strinberg (1849-1912m.). Strinbergo„Raudonasis kambarys” 1879m., ir Seimos Lagerlöf „Saga apie Gestą Berlingą”1891., laikomi pirmaisiais moderniais švedų romanais. Šių rašytojų kūrybaturėjo įtakos viso XX amžiaus švedų prozai ir dramai. Madingiausia to meto literatūros srovė – simbolizmas. Keletąsimbolistinių dramų parašė Augustas Strinbergas, atvėręs ne vienas naujasduris dramaturgijoje. Jo dramoje „Sapnas” nuskamba garsioji frazė: „Kaip

gaila žmonių”.   Garsiausias simbolizmo poetas Vilhelm Ekelund (1880-1949m.) tapovienu pirmuoju švedų modernistu. Amžių sandūroje, įsivyravus šimtmečiopabaigos nuotaikoms, susiformavo flanerių (pranc. flaneur -‘dykinėtojas’)literatūra.

3.1.2. Dešimtas dešimtmetis.

Paskutinis praeito tūkstantmečio dešimtmetis dar nepaliko savo ryškauspėdsako. Šį laikotarpį sunku apibrėžti, jo literatūra labai marga irnesusijusi su viena kryptimi. Rašytojai labiau linkę išsipasakoti, kai kadajie susidomi visuomeniniu gyvenimu. Lyrikai ir toliau apdainuoja kasdienybęir mažiau eksperimentuoja su kalba. Poetas Goran Greider (g. 1959m.)pradėjo šią tradiciją savo eilėraščių rinkiniu „Kai nutyla gamyklos”. Norassugrįžti prie socialinio realizmo ir dokumentinio rašymo kilo ir prozoje.  Atgijo autobiografijų ir išpažinčių literatūra. Peter Kihlgard (g.1954m.), išgarsėjęs savo talentu fantazuoti, išleido lyrinės prozos kūrinį„Nurodymai tėvui”, 1996m., kuriame aprašo savo vaikystę.   Groteskiškas ir legendą primenantis rašytojo Torgny Lindgren (g.1938m.) romanas „Kamanių medus” turi sąsajų su ankstesniu 1982m. išėjusiujo šedevru „Gyvatės pėdsakas ant uolos” .   Pastaraisiais metais kaip rašytoja sutvirtėjo ir Inger Edelfeldt (g.1956m.). Ji gilinasi į trapių asmenybių sąmonės reiškinius ir parodo, kaipjų vidiniai polėkiai susiduria su tikrove. Naujausias jos apsakymų rinkinys„Nuostabusis chameleonas” sulaukė nemažo publikos dėmesio.

3.1.3. Švedų Nobelio premijos literatūros laureatai.

Selma Lagerlöf 1909m. Verner von Heidenstam 1916m. Erik Axel Karlfeldt 1931m. Pär Lagerkvist 1951m. Eyvind Johnson / Harry Martinson 1974m.

3.2 Šiuolaikinis Švedijos menas.

Šiuolaikinio Švedijos meno vystymuisi budinga vyraujančių tendencijųsąveika; tai švytuoklė, svyruojanti tarp švediškosios ir pasaulinėstradicijos, tarp konvencionalumo ir laisvės siekimo XIX a. pabaigoje, mūsųšimtmetyje – pirmiausia tarp savitumo ir vyraujančios krypties, tarpprovincionalumo ir urbanistinės tradicijos. Šiuolaikinio švedų meno

istorija neatsiejama nuo šalies perėjimo iš valstiečių krašto į pramoninęgerovės valstybę, o vėliau – į postindustrinę informacijos visuomenę. Tenykščiame mene vyravo liaudies gyvenimo vaizdai, kuriamismulkiaburžuazine maniera, o peizažistai, entuziastingai studijavę gamtą,tapyti grįždavo į studijas pagal stende išdėstytas kompozicijas.Mėgstamiausi to laikotarpio žanrai, pvz., istorinė tapyba ir idiliniaivaizdai, peizažai ir portretai, buvo stipriai susiję su tautiniaismotyvais. Tačiau vėlesnės dailininkų kartos vis labiau tolo nuo tautiškumo.Menininkai noriai keliaudavo į Prancūziją ir studijavo impresionizmą. Norsne visi skubėjo tapti vienos ar kitos srovės pasekėjais, daugelissusidomėjo tapyba gryname ore ir šviesos studijomis. Visa tai gerokaiskyrėsi nuo tamsiai rudų Diuseldorfo mokyklos tonų ir Meno akademijostautiškumo tendencijų.

3.2.1. Pastarieji dešimtmečiai.

Devintojo dešimtmečio pradžia skelbė naują pavasarį energijos kupinaitapybai ir iš naujo prikėlė susidomėjimą teorija ir visuomene. Vienitapytojai, pvz., Hakan Rehnberg (g. 1953m.) ir Johan Scott (g. 1953m.),taip pat Rolf Hanson (g. 1953m.), sugebėjo dirbti individualiai irpatraukti geranorišką kritikos dėmesį; kiti, kaip antai Max Book (g.1953m.), Eva Löfdahl (g. 1953m.) ir Stig Sjölung (g. 1955m.), įkūręvadinamąją Wallda grupę ir perkėlė savo meną į įtampos lauką, atsirandantįtarp poetinės paveikslo metaforikos ir tipiško miesto žmogaus dvilypumo,kurį uždeda gamta ir kultūra.   Iš užsienyje sėkmingai pasirodžiusių švedų galima būtų paminėtioriginaliai dirbantį skulptorių ir „objektų gamintoją” Ulf Rollof (g.1961m.). Projektui „Lifeboat” jis panaudojo savo patirtį iš 1985m. itinstipraus Meksiko žemės drebėjimo, o 1992m. pademonstravęs „Documenta”parodoje Kasselyje milžinišką musgaudį „Bellows IX”, jis tapo pirmuojušvedu daugiau kaip po dešimties metų dalyvavusiu tame renginyje. TapytojosCecilios Edelfalk (g. 1954m.) darbai buvo pademonstruoti San Paulo

bienalėje (1994m.) ir Whitney muziejuje Niujorke.   Antroje devintojo dešimtmečio pusėje itin didelio dėmesio sulaukėkalbos teorija ir fotografiniai darbai. Ingrid Orfali (g. 1952m.) iš kitųišsiskiria feministine pozicija. Moterys, tiek technikos, tiek motyvų arstilių prasme, laipsniškai įsitvirtino švedų mene.

3.3 Muzika

3.3.1. Liaudies muzika. XX a. švedų liaudiška muzika kaip ir kitur pasaulyje perėjo vystymosikelią nuo žarnų stygų iki sintezatorių, nuo merginų-melžėjų šūkaliojimų ikifolkroko, nuo samių priedainio „jojk” iki orientuotos į produktą pasaulinėsmuzikos. Sena ir nauja gyvuoja greta. Tačiau populiariausi liaudies muzikosinstrumentai ir toliau tebėra smuikas, balsas, klavišinis smuikas,akordeonas ir tam tikra prasme dūdmaišis bei kiti burdoniniai instrumentai,pvz. džiga.  1985m. atgyja susidomėjimas liaudiška muzika, ir prie to tam tikradalimi prisideda tarptautinis folkloro festivalis Falune (Falun Folk Musicfestival). Šiandien liaudišką muziką Švedijoje kuria labai skirtingus pagrindusturintys kompozitoriai. Šalyje labai stiprios smuikininkų tradicijos iretnomuzikinis judėjimas, toliau plėtojantis šį stilių. Liaudiška muzikaatliekama vis naujose scenose. Šiuolaikinei švedų liaudiškai muzikaibūdingi nauji instrumentai, naujos muzikavimo formos, įtaka iš kitųkultūrų.

3.3.2. Populiarioji muzika.

Populiariosios švedų muzikos istorija pasakoja apie dainių, kuris tapodainų kūrėju, trubadūru, estrados solistu, dainininku, šlagerių atlikėju,popmuzikantu ir galiausiai roko žvaigžde bei didžiausia Švedijos eksportopreke. Edvard’o Persson’o (1888—1957m.) daina „Jag har bott vid enlandsväg“ („Gyvenau prie kaimo kelio”) į „Ace of Base” panaši tik savopopuliarumu.   Senosios švedų operetės branduolį sudaro Emma Meisner (1866—1942m.),Naima Wifstrand (1890-1968m.), Margit Rosengren (1901-52m.), Isa Quensel(1905-81m.) ir, savaime suprantama, Zarah Leander (1907-81m.), išsiskyrusisavo giliu altu ir dramatine artikuliacija. Europoje ji išgarsėjo 1936m.rudenį padainavusi garsiajame Vienos teatre Theater an der Wien. Operetėje

„Axel an der Himmelstur” („Akselis prie dangaus vartų”) ji sukūrėdieviškosios Holivudo žvaigždės Gloria Mills vaidmenį. Taip ji tapo„antrąja Garbo”, tačiau tais įtemptais laikais jos kūryba sulaukė irpolitinio įvertinimo, nes dainininkė buvo kaltinama simpatijomis naciams.   1963m. į Švediją atvyksta „Beatles”. Per dvi savaites šalyjesusikuria daugiau kaip 100 popgrupių, tiksliai kopijuojančių bitlų įvaizdįir garsą.   ABBA daina „Waterloo”, pelniusi grupei pergalę Europos dainųfestivalyje 1974m., pagimdė ne tik komercinę imperiją, palikusią savopėdsaką popmuzikoje ir apie ją kilusiose diskusijose, bet ir suformavopasaulio požiūrį į populiariąją muziką ir roką, pažymėtus ženklu „Made inSweden”. Atsižvelgus į nuošalią Švedijos padėtį Europoje, jos pop ir rokomuzikos pasiekimai iš tiesų kelia nuostabą, ir šiuo metu tai vienasvarbiausių šalies eksporto šakų.   O naujoji švedų pasiekimų banga dar nepakilo iki savo viršūnės:puiki grupė „Army of Lovers”, hiphopo meistras „Dr Alban”, soul dainininkasErik Gadd, nepakartojamas Thomas Di Levą, o galbūt pirmiausia — „Ace ofBase” ir „Cardigan”.

3.4 Istoriniai išradimai ir atradimai.

Gamtos mokslų revoliucija Švedijoje įvyko XVIII a. Tuomet Švedija buvogrynai agrarinė šalis, ir XVI -XVII a.a. vykusi techninė pažangadaugiausiai buvo susijusi su į šalį atsikėlusiais nagingais amatininkais,pirkliais ir kitų profesijų žmonėmis iš Vokietijos, Škotijos, Olandijos,Prancūzijos ir Valonėjos.   1739 m. laikomi švedų gamtos mokslų gimimo metais, nes tuomet buvoįkurta Karališkoji Mokslų akademija.   Andersas Celsijus (1701-1744) buvo astronomas ir matematikas, jovardą labiausiai išgarsino 100 laipsnių termometras, kuris dabar naudojamasdaugelyje pasaulio šalių. Tik vandens virimo temperatūrą jis pažymėjo nuliulaipsnių, o ledo tirpimo temperatūrą -100 laipsnių. Sakoma, kad Linėjusvėliau šią skalę apvertė. Be to, Celsijus atliko keletą labai svarbiųastronominių matavimų.   Karlą fon Linėjų (1707-1778) labiausiai išgarsino augalų, gyvūnų ir

mineralų klasifikacija, publikuota knygoje Systena naturae.   Andersas Jonas Ongstriomas (1814-74) spektrinės analizės srityjeatliko pionierišką darbą, padėjusį pagrindą šiuolaikinei spektrineianalizei. Jis ištyrė Saulės cheminius elementus ir 1868 m. publikavo beveik100 šių cheminių elementų spektrinių linijų žemėlapį. Be to, Ongstriomasbuvo pirmasis, išmatavęs bangų ilgį absoliučiais skaičiais. Jis įvedėpagrindinį dydį – milimetro dešimtmilijoninę dalį, kuri vėliau (1905 m.)buvo pavadinta jo vardu.

 

IŠVADOS

Šiame referate didelis dėmesys buvo skirtas Švedijos raidai XVI – XXIa. Buvo aptarta Švedijos įkūrimas. Švedijos valdymo struktūros, feodaliniaisantykiai. Bandyta aptarti jos pakilimus ir nuosmukius. Siekta parodytikaip keitėsi valstybės raida, kintant valdovams. Kaip priklausė josvaldymas, nuo vadovų asmenybės. Šiek tiek aptartos Švedijos ribos, žmoniųverslas. Bandyta parodyti Švedijos kultūrą. Kuo žmonės domėjosi, ką kūrė.

LITERATŪRA

1. ADO, A; BONDARČIUKAS, V. Naujųjų amžių istorija. Europos ir Amerikos šalys. Vilnius: Mintis, 1989. 748 p. ISBN 5-417-00167- 8. 2. KIRBY, D. Šiaurės Europa ankstyvaisiais naujaisiais amžiais. Vilnius: Mintis, 2000. 515 p. ISBN 5-417-00824-9. 3. BENEVOLO, L. Europos miesto istorija. Baltos Lankos, 1998. 294 p. ISBN 9986-813-08-5 4. http://www.biblioteka.lt/metai/svedija1/kultura.html 5. http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/2000/08/08sist.html

———————–[1] BENEVOLO, L. Europos miesto istorija. Baltos lankos, 1998, p.222[2] KIRBY, D. Šiaurės Europa ankstyvaisiais naujaisiais amžiais. ALKMintis, 2000, p.140.