ŠVEDIJOS RAIDA XVI – XXI AMŽIUJE

ĮVADAS

Referate „Švedijos raida XVI – XXI amžiuje“ stengiaus pateikti
Švedijos raidą XVI – XXI a. ir jos kultūros bruožus. Trumpai aptariau
Švedijos tautos pradžią, josios nuosmukius bei pakilimus, gyvavimo
laikotarpį, valdymo formas. Rašydama apie kultūrą apibūdinau XX a.
literatūra, kokie tuo metu žanrai buvo populiarūs, kurie rašytojai –
garsūs. Švedijos mene dažniausiai vyravo tautos motyvai. Labai yra
vertinama liaudiška muzika. Tačiau aišku, kad yra šiuolaikinių grupių,
kurios taip pat vėliau įeis į Švedijos istoriją.

1. ŠVEDIJOS IŠKILIMAI IR NUOSMUKIAI

1.1. Švedija kaip nacionalinė valstybė

Švedai kaip nė viena kita tauta savo nacionalinės valstybės pradžią
sieja su koonkrečia data – 1523 m. birželio 6 d. (ši diena yra svarbiausia
valstybinė Švedijos šventė ir vadinama Vėliavos Diena), kai Strengnese
Gustavas Vaza buvo paskelbtas Švedijos karaliumi, o tų pačių metų birželio
24 d. įžengė į Stokholmą (nuo to laiko Stokholmas praktiškai tapo Švedijos
Karalystės sostine). Šie momentai buvo paskutiniai 1518-1523 metų švedų
išsivadavimo iš Kalmaro unijos gniaužtų akcentai. 1527 m. birželio mėn.
karalius sušaukė rigsdagą – parlamentą. Švedija pirmoji iš visų pagrindinių
skandinavų tautų sukūrė tikrą nacionalinę valstybę ir tapo aktyvia
Reformacijos skleidėja Šiaurės Europoje. Jau 1526 m. į švedų kalbą
išverstas Naujasis Testamentas ir pradėtos laikyti šv. MMišios gimtąja
kalba. Visą XVI a. antrąją pusę vyko Reformacijos įtvirtinimo procesas,
kuris sąlygojo visokeriopą Švedijos valstybės raidą.

Švedija, per Antrąjį pasaulinį karą išlikusi neutrali, penktajame ir
šeštajame dešimtmetyje įgyvendino kruopščiai parengtus Stokholmo ir kitų
miestų plėtros planus, ypač daug dėmesio kreipdama į pastatų įvairovę ir
sąlytį su

u supančiu kraštovaizdžiu. Kitos Europos šalys, po karo pradėjusios
atstatinėti miestus, mėgdžiojo švedų modelius. [1]

1.2. Švedijos kilimas.

Daugiau kaip šešis dešimtmečius trukusių karų Švedija tapo
dominuojančia jėga Rytų Baltijos šalyse. Šios sėkmės pasiekti padėjo
Švedijos valdovų užsispyrimas ir atkaklumas, atsargus ir rūpestingas
šeimininkavimas naudojant skurdžius šalies išteklius, kartais geras karinis
vadovavimas ir palankus likimas. Valdant Gustavo Vazos sūnums, pagrindinis
Švedijos politikos tikslas buvo Rytų Baltijos šalyse įsigyti teritorijų,
tačiau Danija kontroliavo Baltijos jūros raktą – Zundo sąsiaurį, ir tik
todėl Švedija iki pat XVII a. vidurio Vakarų Baltijoje įsitvirtinti
neįstengė.

Švedijos istorikai, daugiausia dėmesio skyrė klausimui, kokią reikšmę
dėl įtakos Livonijoje kariavusioms valstybėms turėjo prekyba su Baltijos
šalimis. Anot Sveno Svensono, Švedijos politikos Baltijos šalyse
pagrindinis tikslas buvo dominavimas Rusijos rinkoje, tuo tarpu Attmanas
mano, jog nuosekliai siekti prekybos su Rusija Švedija ėmėsi tik po 1562
m.[2] Komercinių paaskatų svarbą pabrėžiantys argumentai iškelia aikštėn
paradoksą, kad tokiai ekonomiškai atsilikusiai šaliai, kokia buvo Švedija,
trūko komercinių bei verslininkystės įgūdžių. Pavyzdžiui, 1558 m. į Vyborgą
staiga ėmus plūsti rusų pirkliams, Gustavas Vaza stengėsi čia išplėsti
prekybą, bet Revelio pirkliai tuoj užblokavo šį uostą. Vietos pirkliams
trūko lėšų stambesniems sandoriams finansuoti, o švedai negalėjo pasiūlyti
rusams reikalingų prekių. Tačiau Švedijai taip ir nepavyko kontroliuoti
Rusijos prekybos. 1579 – 1580 m. Švedija patiria skaudžius nederliaus
padarinius. Šie ypatingai sunkūs metai sutapo su labai didele politine
krize, kuri kamavo Švediją nuo Vazos dinastijos įsigalėjimo.

Švedijos valstybė ir karaliaus valdžia d

dar labiau sustiprėjo po
Trisdešimties metų karo valdant Gustavui Adolfui (1611-1632). Švedija tapo
galingiausia valstybe Europos šiaurėje. 1680 m. rigsdagas buvo panaikintas.
Įsigalėjo absoliuti karaliaus valdžia.

XVII a. Švedija dalyvavo daugybėje mažų diplomatinių, ekonominių ir
tikrų karų, kuriuose sėkmė būdavo permaininga. Ypač keisti karai vykdavo su
kraujo sese Danija, kai tiek švedai, tiek danai ieškodavo stiprių
sąjungininkų visoje Europoje, sukeldami nemažus regioninius konfliktus –
Hanza, Nyderlandai, Lenkija, Anglija, Prancūzija, net Rusija buvo nuolat
įtraukiamos į nepabaigiamą dviejų giminingų tautų santykių aiškinimąsi.
Užtekdavo mažyčio preteksto dažnai ir ginkluotam konfliktui įsiliepsnoti.
Šiuo laikotarpiu tarp Švedijos ir Lietuvos buvo sudaryta trumpalaikė
prieštaringai daugelio istorikų vertinama Kėdainių unija.

Šie visi karai ir sutartys bei valdovu patikimumas davė Švedijos
valstybei raidą. Švedija stiprėjo ir siekė savo viešpatavimo.

2. FEODALINIO ABSOLIUTIZMO SANTVARKA ŠVEDIJOJE (XVII a. Antroje pusėje

– XVIII a.)

2.1. Žemės valdos ir sienos.

XVII a. antrojoje pusėje į Švedijos sudėtį įėjo seniai užkariauta
Suomija, o XVI a. prasidėjus ekspansijai, Švedijos rankose atsidūrė didelės
valdos Rytų Pabaltijyje – iš Rusijos buvo atimta Karelija, Ingrija, šiaurės
Estija, Livonija (pietų Estija ir dalis šiaurės Latvijos, kartu su Rygos
miestu), Ezelio (Saremos) ir Dago (Hyjumos) salos, atimtos iš Danijos ir
Lenkijos.

Iš danų švedai atkariavo Gotlando salą ir pietines Skandinavijos
provincijas Skonę ir Halandą. Švedija pasidarė platų sau išėjimą i Atlantą.
Per trisdešimties metų karą švedai įgijo nemenkas valdas šiaurinėje
Vokietijoje. Taigi švedų karaliai tavo Vokietijos imperijos nariais.

2.2. Agrariniai santykiai.

XVII – XVIII a. žemės ūkis ir

r toliau buvo šalies ekonomikos pagrindas.
Palyginti su Vakarų Europa ir Danija, Švedijos teritorija buvo mažai
įsisavinta, išskyrus pietinius rajonus, centrinį kasyklų pramonės rajoną ir
kai kurias pajūrio sritis. Pagal tradiciją gyventojai vertėsi žemdirbyste,
gyvulininkyste, žvejyba, medžiokle, miško paruošomis. Valstiečiai galėjo ne
tik ginti savo laisvę, bet ir dalyvauti luomų parlamente – rigsdage.
Stambių savininkų ūkiai domenai atsirado Stokholmą supančiose rytinėse
Švedijos srityse, pietvakarių Suomijoje ir iš Danijos atitekusiose
pietinėse provincijose, kur tebegyvavo valstiečių asmeninė priklausomybė
nuo dvarininkų. Dvarų valstiečiai neturėjo teisės būti renkami į rigsdagą,
kaip ir kaimo proletarai bei pusiau proletarai.

2.3. Kapitalistinės sanklodos formavimasis.

Nepaisant skurdo ir ekonominio atsilikimo XVII a. Švedijoje
intensyviai vystėsi kapitalistinė sankloda, visų pirma kasyklų rajonuose ir
stambiuose miestuose – Stokholme ir Geteborge (įkurtas 1617 m.). Švedija
prekybiniais ryšiais buvo glaudžiai susijusi su Vakarų Europa, XVII a. ji
tapo net viena iš pagrindinių geležies ir vario bei jų gaminių (ir ginklų)
eksportuotojų. Švedijoje kūrėsi nauji miestai, buvo steigiamos
manufaktūros, plačiai atsivėrė durys emigrantams – Flandrijos ir
Prancūzijos, kurie įvežė į šalį kapitalų, naujų techninių įgūdžių bei
žinių. Centrinėje Švedijoje esančiose geležies rūdos įmonėse susiformavo
didelės ankstyvojo kapitalizmo bendruomenės. Nuo 1668 m. Stokholme padėjo
veikti vienas iš seniausių Europoje valstybinių bankų.

2.4. Valstybinė santvarka ir vidinė politinė kova.

XVII – XVII a. Švedijoje gana dažnai keitėsi valstybinė santvarka:
pažangesnė buržuazinė santvarka pamažu keitė feodalinę. Tebevyko
konkurencinė kova dėl valdžios: tarp karaliaus, kuris rėmėsi dalimi
bajorijos, valdininkais, biurgeriais, ir feodalų diduomenės,
aristokratijos. 1680 m.

Švedijoje įsitvirtino absoliutizmas. Buvo
konfiskuotos karaliaus karūnai mokesčius mokančius mokančios žemės, kurios
anksčiau buvo laikinai atiduotos naudotis aristokratijai (vadinamoji
redukcija). Buvo įvykdyta karinė reforma: periodiškas rekrūtų rinkimas buvo
pakeistas valstiečių prievole išlaikyti kariuomenę.

Absoliutizmas Švedijoje gyvavo tris dešimtmečius, bet buvo visiškai
diskredituotas Karolio XII. 1718 – 1772 m. laikotarpiu nusistovėjo
vadinamoji „laisvių era“, kai visa valdžia priklausė luomų parlamentui –
rigsdagui ir jo renkamai vyriausybei – Valstybės tarybai, kurioje karalius
turėjo tik du balsus. Susiformavo parlamento partijos – rigsdago deputatų
grupės, kurias siejo bendri vidaus politikos tikslai ir užsienio politikos
orientacija. Kova vyko tarp „skrybėlių“, „kepurių“ partijų.

Švedijos vidaus politinė padėtis smarkiai padidėjo XVIII a. 7 deš.
antrojoje pusėje, kai mokėtojų luomai vis atkakliau ėmė reikalauti
sulyginti jų ir bajorijos teises. Švedijoje pradėjo klostytis revoliucinė
situacija. 1772 m. rugpjūčio 17 d. Gustavas III įvykdė perversmą.
„Kepurių“ vyriausybė buvo nuversta; karinės jėgos verčiamas, rigsdagas
priėmė konstituciją, kuri nustatė pusiau absoliutinę valdymo formą.

XVIII a. aušra iš karto įtraukė Švediją į paskutinį, patį žiauriausią
ir didingiausią karą, kuris tapo Švedijos galybės gulbės giesme. Karlo XII
epocha taip glaudžiai susipynusi su Petro I epocha Rusijoje, kad galima
sakyti, jog garsusis Poltavos mūšis 1709 m. ilgam pakeitė padėtį Šiaurės
Europoje – visiems laikams sužlugo beauganti Švedijos imperija, o Rusija
pradėjo tolydžio stiprinti savo įtaką Baltijos jūros regione. Po 1721 m.
taikos sutarties iki amžiaus pabaigos Švedija nebesivėlė į regioninius
karus. Tuo metu suklestėjo Švedijos mokslas, menas, literatūra, filosofija,
tačiau reikšmingesnės įtakos to meto Europos kultūrai neturėjo.

1809 m. Konstitucija yra seniausia pasaulyje konstitucija po JAV
konstitucijos. Ji galiojo iki 1974 metų. Ši Konstitucija buvo sudaryta
remiantis Monteskjė (Montesquieu) teorija apie valdžių atskyrimą,
atsižvelgta į Švedijos konstitucinę plėtrą. Karalius buvo visos karalystės
valdovas, bet turėjo Ministrų tarybą, kurios pritarimo reikėjo visiems jo
nutarimams. Teisinė galia buvo padalyta tarp karaliaus ir rigsdago, bet tik
rigsdagas turėjo teisę rinkti mokesčius. Buvo likviduotas absoliutizmas,
padidinta parlamento kontrolė vyriausybei, paskelbta nemaža piliečių
laisvių, paliktas keturių luomų parlamentas ir nepadidintas rinkėjų
skaičius.

Karlo Johano valdymo metai (1818-1844) buvo naujos vidaus politikos
pradžia. Po truputį buvęs revoliucionierius virto absoliučiu monarchu.

Nuo XIX a. vidurio pradėjus plisti demokratijos ir liberalizmo idėjoms
prasidėjo arši kova už karaliaus valdžią. Po 1840 m. reformos ministrai
tapo savo ministerijų vadovais. Tai labai sustiprino jų statusą. Kadangi
ministrus rinkosi pats karalius, iš pradžių jų vaidmuo nebuvo labai
reikšmingas, tačiau padėtis pasikeitė, kai į sostą atsisėdo Karlas XV (1859-
1872). Tada Taryba ir rigsdagas priėmė ne vieną lemtingą vidaus ir užsienio
politikos sprendimą.

1872-1907 m. Oskaras II vėl įgijo svarbų vaidmenį politikoje, bet
didesnės valdžios išsikovoti nesugebėjo, nes visą laiką susidurdavo su
Riksdago opozicija. Po ilgos kovos karalius Oskaras II buvo priverstas
nusileisti.

1907 m. karaliumi tapo Gustavas V. Jis buvo pirmasis nekarūnuotas
karalius Švedijos soste. Tai nereiškė, kad jis buvo labai demokratiškas.
Tiesiog nepakentė puošnių ir teatralizuotų ceremonijų, kurias taip mėgo jo
pirmtakas. Gustavas V rengėsi rimtai kovoti dėl karaliaus statuso. Tačiau
ateitis priklausė demokratijai ir parlamentarizmui.

1917 m. rinkimus laimėjo kairiosios partijos, t.y. liberalai ir
socialdemokratai. Po Pirmojo pasaulinio karo Švedijos konstitucijoje buvo
padaryta nemažai pataisų, kurios reiškė galutinę demokratijos pergalę ir
karaliaus valdžios susilpnėjimą. Nepaisant to karalius Gustavas V savo
valdymo metais (1907-1950) užkariavo žmonių simpatijas. Antrojo pasaulinio
karo metais jis simbolizavo tautos vienybę, o tai reiškė, kad karalius buvo
populiarus kaip asmenybė.

Gustavas VI Adolfas (1950-1973) irgi buvo pažangių pažiūrų žmogus,
padėjęs sukurti naują santykių tipą – demokratinę monarchiją.

Jo valdymo metais buvo parengta nauja Konstitucija, kuri 1975 m.
pakeitė senąją 1809 m. Konstituciją. Tik Gustavo VI Adolfo asmeninių
savybių dėka šalis nebuvo paskelbta respublika ir buvo išsaugota
monarchija. Būdamas plačių interesų žmogus, kurio įvairių sričių žinios
negalėjo nestebinti pašnekovų, karalius labai mokėjo bendrauti su žmonėmis.
Tik jo dėka karaliai rado savo vietą šių laikų Švedijos visuomenėje.

1973 m. į sostą atėjo Karlas XVI Gustavas. Pagal naująją Konstituciją
karalius yra valstybės galva, kasmet spalio mėnesį jis atidaro rigsdagą,
pirmininkauja specialiuose kabineto posėdžiuose, kurie vyksta keičiantis
vyriausybei, taip pat reguliariuose informacinio pobūdžio kabineto
susirinkimuose, kai vyriausybės nariai informuoja apie padėtį šalyje. Jis
yra Užsienio reikalų patariamosios tarybos pirmininkas. Šią Tarybą renka
rigsdagas ir ji konsultuoja rigsdagą bei vyriausybę užsienio politikos
klausimais. Karalius yra aukščiausias kariuomenės vadas, tačiau karinėms
šalies pajėgoms vadovauja vyriausybė. Būdamas valstybės galva, karalius
priima rekomendacinius užsienio pasiuntinių laiškus, taip pat pasirašo
Švedijos pasiuntinių rekomendacinius laiškus.

Pagal naująją Konstituciją karaliaus pareigos – atstovauti šaliai
įvairių ceremonijų metu. Pagal 1980 m. nutarimą dėl sosto paveldėjimo sostą
paveldi vyriausias karaliaus ir karalienės vaikas nepriklausomai nuo
lyties. Tai reiškia, kad princesė Viktorija, gimusi 1977 m. liepos 14 d.,
yra Švedijos sosto įpėdinė

. XXI a. Švedija turėtų tapti naujojo Šiaurės Europos regiono centru
ir vienu svarbiausių taikos garantų.

3. KULTŪRA

3.1. XX a. švedų literatūra

Savaime suprantama, kad ištiso šimtmečio švedų literatūra apima daug
įvairių literatūros krypčių: tai nacionalinis romantizmas, flanerių
literatūra, ekspresionizmas, buržuaziniai romanai, siurrealistinė lyrika,
urbanistinė proza, visuomenės kritika, socialinis realizmas, gerovės
valstybės subyrėjimo ir asmenybės trapumo aprašymai. Šioje literatūros
scenoje kai kuriems rašytojams tenka vienas, tačiau įsimintinas vaidmuo,
kiti atskleidžia tai vieną, tai kitą savo kūrybinio talento pusę. Įvairūs
skirtingų epochų balsai garsiai ir tyliai kreipiasi į mus iš „savojo” XX
amžiaus.

3.1.1. Amžių sandūros literatūra.

Šio amžiaus pradžioje švedų literatūroje viešpatavo du milžinai – tai
Seima Lagerlöf (1858-1940m.) ir August Strinberg (1849-1912m.). Strinbergo
„Raudonasis kambarys” 1879m., ir Seimos Lagerlöf „Saga apie Gestą Berlingą”
1891., laikomi pirmaisiais moderniais švedų romanais. Šių rašytojų kūryba
turėjo įtakos viso XX amžiaus švedų prozai ir dramai.

Madingiausia to meto literatūros srovė – simbolizmas. Keletą
simbolistinių dramų parašė Augustas Strinbergas, atvėręs ne vienas naujas
duris dramaturgijoje. Jo dramoje „Sapnas” nuskamba garsioji frazė: „Kaip
gaila žmonių”.

  Garsiausias simbolizmo poetas Vilhelm Ekelund (1880-1949m.) tapo
vienu pirmuoju švedų modernistu. Amžių sandūroje, įsivyravus šimtmečio
pabaigos nuotaikoms, susiformavo flanerių (pranc. flaneur -‘dykinėtojas’)
literatūra.

3.1.2. Dešimtas dešimtmetis.

Paskutinis praeito tūkstantmečio dešimtmetis dar nepaliko savo ryškaus
pėdsako. Šį laikotarpį sunku apibrėžti, jo literatūra labai marga ir
nesusijusi su viena kryptimi. Rašytojai labiau linkę išsipasakoti, kai kada
jie susidomi visuomeniniu gyvenimu. Lyrikai ir toliau apdainuoja kasdienybę
ir mažiau eksperimentuoja su kalba. Poetas Goran Greider (g. 1959m.)
pradėjo šią tradiciją savo eilėraščių rinkiniu „Kai nutyla gamyklos”. Noras
sugrįžti prie socialinio realizmo ir dokumentinio rašymo kilo ir prozoje.

 Atgijo autobiografijų ir išpažinčių literatūra. Peter Kihlgard (g.
1954m.), išgarsėjęs savo talentu fantazuoti, išleido lyrinės prozos kūrinį
„Nurodymai tėvui”, 1996m., kuriame aprašo savo vaikystę.

  Groteskiškas ir legendą primenantis rašytojo Torgny Lindgren (g.
1938m.) romanas „Kamanių medus” turi sąsajų su ankstesniu 1982m. išėjusiu
jo šedevru „Gyvatės pėdsakas ant uolos” .

  Pastaraisiais metais kaip rašytoja sutvirtėjo ir Inger Edelfeldt (g.
1956m.). Ji gilinasi į trapių asmenybių sąmonės reiškinius ir parodo, kaip
jų vidiniai polėkiai susiduria su tikrove. Naujausias jos apsakymų rinkinys
„Nuostabusis chameleonas” sulaukė nemažo publikos dėmesio.

3.1.3. Švedų Nobelio premijos literatūros laureatai.

Selma Lagerlöf 1909m.

Verner von Heidenstam 1916m.

Erik Axel Karlfeldt 1931m.

Pär Lagerkvist 1951m.

Eyvind Johnson / Harry Martinson 1974m.

3.2 Šiuolaikinis Švedijos menas.

Šiuolaikinio Švedijos meno vystymuisi budinga vyraujančių tendencijų
sąveika; tai švytuoklė, svyruojanti tarp švediškosios ir pasaulinės
tradicijos, tarp konvencionalumo ir laisvės siekimo XIX a. pabaigoje, mūsų
šimtmetyje – pirmiausia tarp savitumo ir vyraujančios krypties, tarp
provincionalumo ir urbanistinės tradicijos. Šiuolaikinio švedų meno
istorija neatsiejama nuo šalies perėjimo iš valstiečių krašto į pramoninę
gerovės valstybę, o vėliau – į postindustrinę informacijos visuomenę.

Tenykščiame mene vyravo liaudies gyvenimo vaizdai, kuriami
smulkiaburžuazine maniera, o peizažistai, entuziastingai studijavę gamtą,
tapyti grįždavo į studijas pagal stende išdėstytas kompozicijas.
Mėgstamiausi to laikotarpio žanrai, pvz., istorinė tapyba ir idiliniai
vaizdai, peizažai ir portretai, buvo stipriai susiję su tautiniais
motyvais. Tačiau vėlesnės dailininkų kartos vis labiau tolo nuo tautiškumo.
Menininkai noriai keliaudavo į Prancūziją ir studijavo impresionizmą. Nors
ne visi skubėjo tapti vienos ar kitos srovės pasekėjais, daugelis
susidomėjo tapyba gryname ore ir šviesos studijomis. Visa tai gerokai
skyrėsi nuo tamsiai rudų Diuseldorfo mokyklos tonų ir Meno akademijos
tautiškumo tendencijų.

3.2.1. Pastarieji dešimtmečiai.

Devintojo dešimtmečio pradžia skelbė naują pavasarį energijos kupinai
tapybai ir iš naujo prikėlė susidomėjimą teorija ir visuomene. Vieni
tapytojai, pvz., Hakan Rehnberg (g. 1953m.) ir Johan Scott (g. 1953m.),
taip pat Rolf Hanson (g. 1953m.), sugebėjo dirbti individualiai ir
patraukti geranorišką kritikos dėmesį; kiti, kaip antai Max Book (g.
1953m.), Eva Löfdahl (g. 1953m.) ir Stig Sjölung (g. 1955m.), įkūrę
vadinamąją Wallda grupę ir perkėlė savo meną į įtampos lauką, atsirandantį
tarp poetinės paveikslo metaforikos ir tipiško miesto žmogaus dvilypumo,
kurį uždeda gamta ir kultūra.

  Iš užsienyje sėkmingai pasirodžiusių švedų galima būtų paminėti
originaliai dirbantį skulptorių ir „objektų gamintoją” Ulf Rollof (g.
1961m.). Projektui „Lifeboat” jis panaudojo savo patirtį iš 1985m. itin
stipraus Meksiko žemės drebėjimo, o 1992m. pademonstravęs „Documenta”
parodoje Kasselyje milžinišką musgaudį „Bellows IX”, jis tapo pirmuoju
švedu daugiau kaip po dešimties metų dalyvavusiu tame renginyje. Tapytojos
Cecilios Edelfalk (g. 1954m.) darbai buvo pademonstruoti San Paulo
bienalėje (1994m.) ir Whitney muziejuje Niujorke.

  Antroje devintojo dešimtmečio pusėje itin didelio dėmesio sulaukė
kalbos teorija ir fotografiniai darbai. Ingrid Orfali (g. 1952m.) iš kitų
išsiskiria feministine pozicija. Moterys, tiek technikos, tiek motyvų ar
stilių prasme, laipsniškai įsitvirtino švedų mene.

3.3 Muzika

3.3.1. Liaudies muzika.

XX a. švedų liaudiška muzika kaip ir kitur pasaulyje perėjo vystymosi
kelią nuo žarnų stygų iki sintezatorių, nuo merginų-melžėjų šūkaliojimų iki
folkroko, nuo samių priedainio „jojk” iki orientuotos į produktą pasaulinės
muzikos. Sena ir nauja gyvuoja greta. Tačiau populiariausi liaudies muzikos
instrumentai ir toliau tebėra smuikas, balsas, klavišinis smuikas,
akordeonas ir tam tikra prasme dūdmaišis bei kiti burdoniniai instrumentai,
pvz. džiga.

 1985m. atgyja susidomėjimas liaudiška muzika, ir prie to tam tikra
dalimi prisideda tarptautinis folkloro festivalis Falune (Falun Folk Music
festival).

Šiandien liaudišką muziką Švedijoje kuria labai skirtingus pagrindus
turintys kompozitoriai. Šalyje labai stiprios smuikininkų tradicijos ir
etnomuzikinis judėjimas, toliau plėtojantis šį stilių. Liaudiška muzika
atliekama vis naujose scenose. Šiuolaikinei švedų liaudiškai muzikai
būdingi nauji instrumentai, naujos muzikavimo formos, įtaka iš kitų
kultūrų.

3.3.2. Populiarioji muzika.

Populiariosios švedų muzikos istorija pasakoja apie dainių, kuris tapo
dainų kūrėju, trubadūru, estrados solistu, dainininku, šlagerių atlikėju,
popmuzikantu ir galiausiai roko žvaigžde bei didžiausia Švedijos eksporto
preke. Edvard’o Persson’o (1888—1957m.) daina „Jag har bott vid en
landsväg“ („Gyvenau prie kaimo kelio”) į „Ace of Base” panaši tik savo
populiarumu.

  Senosios švedų operetės branduolį sudaro Emma Meisner (1866—1942m.),
Naima Wifstrand (1890-1968m.), Margit Rosengren (1901-52m.), Isa Quensel
(1905-81m.) ir, savaime suprantama, Zarah Leander (1907-81m.), išsiskyrusi
savo giliu altu ir dramatine artikuliacija. Europoje ji išgarsėjo 1936m.
rudenį padainavusi garsiajame Vienos teatre Theater an der Wien. Operetėje
„Axel an der Himmelstur” („Akselis prie dangaus vartų”) ji sukūrė
dieviškosios Holivudo žvaigždės Gloria Mills vaidmenį. Taip ji tapo
„antrąja Garbo”, tačiau tais įtemptais laikais jos kūryba sulaukė ir
politinio įvertinimo, nes dainininkė buvo kaltinama simpatijomis naciams.

  1963m. į Švediją atvyksta „Beatles”. Per dvi savaites šalyje
susikuria daugiau kaip 100 popgrupių, tiksliai kopijuojančių bitlų įvaizdį
ir garsą.

  ABBA daina „Waterloo”, pelniusi grupei pergalę Europos dainų
festivalyje 1974m., pagimdė ne tik komercinę imperiją, palikusią savo
pėdsaką popmuzikoje ir apie ją kilusiose diskusijose, bet ir suformavo
pasaulio požiūrį į populiariąją muziką ir roką, pažymėtus ženklu „Made in
Sweden”.

Atsižvelgus į nuošalią Švedijos padėtį Europoje, jos pop ir roko
muzikos pasiekimai iš tiesų kelia nuostabą, ir šiuo metu tai viena
svarbiausių šalies eksporto šakų.

  O naujoji švedų pasiekimų banga dar nepakilo iki savo viršūnės:
puiki grupė „Army of Lovers”, hiphopo meistras „Dr Alban”, soul dainininkas
Erik Gadd, nepakartojamas Thomas Di Levą, o galbūt pirmiausia — „Ace of
Base” ir „Cardigan”.

3.4 Istoriniai išradimai ir atradimai.

Gamtos mokslų revoliucija Švedijoje įvyko XVIII a. Tuomet Švedija buvo
grynai agrarinė šalis, ir XVI -XVII a.a. vykusi techninė pažanga
daugiausiai buvo susijusi su į šalį atsikėlusiais nagingais amatininkais,
pirkliais ir kitų profesijų žmonėmis iš Vokietijos, Škotijos, Olandijos,
Prancūzijos ir Valonėjos.

  1739 m. laikomi švedų gamtos mokslų gimimo metais, nes tuomet buvo
įkurta Karališkoji Mokslų akademija.

  Andersas Celsijus (1701-1744) buvo astronomas ir matematikas, jo
vardą labiausiai išgarsino 100 laipsnių termometras, kuris dabar naudojamas
daugelyje pasaulio šalių. Tik vandens virimo temperatūrą jis pažymėjo nuliu
laipsnių, o ledo tirpimo temperatūrą -100 laipsnių. Sakoma, kad Linėjus
vėliau šią skalę apvertė. Be to, Celsijus atliko keletą labai svarbių
astronominių matavimų.

  Karlą fon Linėjų (1707-1778) labiausiai išgarsino augalų, gyvūnų ir
mineralų klasifikacija, publikuota knygoje Systena naturae.

  Andersas Jonas Ongstriomas (1814-74) spektrinės analizės srityje
atliko pionierišką darbą, padėjusį pagrindą šiuolaikinei spektrinei
analizei. Jis ištyrė Saulės cheminius elementus ir 1868 m. publikavo beveik
100 šių cheminių elementų spektrinių linijų žemėlapį. Be to, Ongstriomas
buvo pirmasis, išmatavęs bangų ilgį absoliučiais skaičiais. Jis įvedė
pagrindinį dydį – milimetro dešimtmilijoninę dalį, kuri vėliau (1905 m.)
buvo pavadinta jo vardu.

 

IŠVADOS

Šiame referate didelis dėmesys buvo skirtas Švedijos raidai XVI – XXI
a. Buvo aptarta Švedijos įkūrimas. Švedijos valdymo struktūros, feodaliniai
santykiai. Bandyta aptarti jos pakilimus ir nuosmukius. Siekta parodyti
kaip keitėsi valstybės raida, kintant valdovams. Kaip priklausė jos
valdymas, nuo vadovų asmenybės. Šiek tiek aptartos Švedijos ribos, žmonių
verslas. Bandyta parodyti Švedijos kultūrą. Kuo žmonės domėjosi, ką kūrė.

LITERATŪRA

1. ADO, A; BONDARČIUKAS, V. Naujųjų amžių istorija. Europos ir

Amerikos šalys. Vilnius: Mintis, 1989. 748 p. ISBN 5-417-00167-

8.

2. KIRBY, D. Šiaurės Europa ankstyvaisiais naujaisiais amžiais.

Vilnius: Mintis, 2000. 515 p. ISBN 5-417-00824-9.

3. BENEVOLO, L. Europos miesto istorija. Baltos Lankos, 1998. 294

p. ISBN 9986-813-08-5

4. http://www.biblioteka.lt/metai/svedija1/kultura.html

5. http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/2000/08/08sist.html

———————–
[1] BENEVOLO, L. Europos miesto istorija. Baltos lankos, 1998, p.222
[2] KIRBY, D. Šiaurės Europa ankstyvaisiais naujaisiais amžiais. ALK
Mintis, 2000, p.140.

Leave a Comment