ĮVADAS
Referate „Švedijos raida XVI – XXI amžiuje“ stengiaus pateikti
Švedijos raidą XVI – XXI a. ir jos kultūros bruožus. Trumpai aptariau
Švedijos tautos pradžią, josios nuosmukius bei pakilimus, gyvavimo laikotarpį, valdymo formas. Rašydama apie kultūrą apibūdinau XX a.
literatūra, kokie tuo metu žanrai buvo populiarūs, kurie rašytojai –
garsūs. Švedijos mene dažniausiai vyravo tautos motyvai. Labai yra vertinama liaudiška muzika. Tačiau aišku, kad yra šiuolaikinių grupių, kurios taip pat vėliau įeis į Švedijos istoriją.
1. ŠVEDIJOS IŠKILIMAI IR NUOSMUKIAI
1.1. Švedija kaip nacionalinė valstybė
Švedai kaip nė viena kita tauta savo nacionalinės valstybės pradžią sieja su konkrečia data – 1523 m. birželio 6 d. (ši diena yra svarbiausia valstybinė Švedijos šventė ir vadinama Vėliavos Diena), kai Strengnese
Gustavas Vaza buvo paskelbtas Švedijos karaliumi, o tų pačių metų birželio
24 d. įžengė į Stokholmą (nuo to laiko Stokholmas praktiškai tapo Švedijos
Karalystės sostine). Šie momentai buvo paskutiniai 1518-1523 metų švedų išsivadavimo iš Kalmaro unijos gniaužtų akcentai. 1527 m. birželio mėn.
karalius sušaukė rigsdagą – parlamentą. Švedija pirmoji iš visų pagrindinių skandinavų tautų sukūrė tikrą nacionalinę valstybę ir tapo aktyvia
Reformacijos skleidėja Šiaurės Europoje. Jau 1526 m. į švedų kalbą išverstas Naujasis Testamentas ir pradėtos laikyti šv. Mišios gimtąja kalba. Visą XVI a. antrąją pusę vyko Reformacijos įtvirtinimo procesas, kuris sąlygojo visokeriopą Švedijos valstybės raidą.
Švedija, per Antrąjį pasaulinį karą išlikusi neutrali, penktajame ir šeštajame dešimtmetyje įgyvendino kruopščiai parengtus Stokholmo ir kitų miestų plėtros planus, ypač daug dėmesio kreipdama į pastatų įvairovę ir sąlytį su supančiu kraštovaizdžiu. Kitos Europos šalys, po karo pradėjusios atstatinėti miestus, mėgdžiojo švedų modelius. [1]
1.2. Švedijos kilimas.
Daugiau kaip šešis dešimtmečius trukusių karų Švedija tapo dominuojančia jėga Rytų Baltijos šalyse. Šios sėkmės pasiekti padėjo
Švedijos valdovų užsispyrimas ir atkaklumas, atsargus ir rūpestingas šeimininkavimas naudojant skurdžius šalies išteklius, kartais geras karinis vadovavimas ir palankus likimas. Valdant Gustavo Vazos sūnums, pagrindinis
Švedijos politikos tikslas buvo Rytų Baltijos šalyse įsigyti teritorijų, tačiau Danija kontroliavo Baltijos jūros raktą – Zundo sąsiaurį, ir tik todėl Švedija iki pat XVII a. vidurio Vakarų Baltijoje įsitvirtinti neįstengė.
Švedijos istorikai, daugiausia dėmesio skyrė klausimui, kokią reikšmę dėl įtakos Livonijoje kariavusioms valstybėms turėjo prekyba su Baltijos šalimis. Anot Sveno Svensono, Švedijos politikos Baltijos šalyse pagrindinis tikslas buvo dominavimas Rusijos rinkoje, tuo tarpu Attmanas mano, jog nuosekliai siekti prekybos su Rusija Švedija ėmėsi tik po 1562
m.[2] Komercinių paskatų svarbą pabrėžiantys argumentai iškelia aikštėn paradoksą, kad tokiai ekonomiškai atsilikusiai šaliai, kokia buvo Švedija, trūko komercinių bei verslininkystės įgūdžių. Pavyzdžiui, 1558 m. į Vyborgą staiga ėmus plūsti rusų pirkliams, Gustavas Vaza stengėsi čia išplėsti prekybą, bet Revelio pirkliai tuoj užblokavo šį uostą. Vietos pirkliams trūko lėšų stambesniems sandoriams finansuoti, o švedai negalėjo pasiūlyti rusams reikalingų prekių. Tačiau Švedijai taip ir nepavyko kontroliuoti
Rusijos prekybos. 1579 – 1580 m. Švedija patiria skaudžius nederliaus padarinius. Šie ypatingai sunkūs metai sutapo su labai didele politine krize, kuri kamavo Švediją nuo Vazos dinastijos įsigalėjimo.
Švedijos valstybė ir karaliaus valdžia dar labiau sustiprėjo po
Trisdešimties metų karo valdant Gustavui Adolfui (1611-1632). Švedija tapo galingiausia valstybe Europos šiaurėje. 1680 m. rigsdagas buvo panaikintas.
Įsigalėjo absoliuti karaliaus valdžia.
XVII a. Švedija dalyvavo daugybėje mažų diplomatinių, ekonominių ir tikrų karų, kuriuose sėkmė būdavo permaininga. Ypač keisti karai vykdavo su kraujo sese Danija, kai tiek švedai, tiek danai ieškodavo stiprių sąjungininkų visoje Europoje, sukeldami nemažus regioninius konfliktus –
Hanza, Nyderlandai, Lenkija, Anglija, Prancūzija, net Rusija buvo nuolat įtraukiamos į nepabaigiamą dviejų giminingų tautų santykių aiškinimąsi.
Užtekdavo mažyčio preteksto dažnai ir ginkluotam konfliktui įsiliepsnoti.
Šiuo laikotarpiu tarp Švedijos ir Lietuvos buvo sudaryta trumpalaikė prieštaringai daugelio istorikų vertinama Kėdainių unija.
Šie visi karai ir sutartys bei valdovu patikimumas davė Švedijos valstybei raidą. Švedija stiprėjo ir siekė savo viešpatavimo.
2. FEODALINIO ABSOLIUTIZMO SANTVARKA ŠVEDIJOJE (XVII a. Antroje pusėje
– XVIII a.)
2.1. Žemės valdos ir sienos.
XVII a. antrojoje pusėje į Švedijos sudėtį įėjo seniai užkariauta
Suomija, o XVI a. prasidėjus ekspansijai, Švedijos rankose atsidūrė didelės valdos Rytų Pabaltijyje – iš Rusijos buvo atimta Karelija, Ingrija, šiaurės
Estija, Livonija (pietų Estija ir dalis šiaurės Latvijos, kartu su Rygos miestu), Ezelio (Saremos) ir Dago (Hyjumos) salos, atimtos iš Danijos ir
Lenkijos.
Iš danų švedai atkariavo Gotlando salą ir pietines Skandinavijos provincijas Skonę ir Halandą. Švedija pasidarė platų sau išėjimą i Atlantą.
Per trisdešimties metų karą švedai įgijo nemenkas valdas šiaurinėje
Vokietijoje. Taigi švedų karaliai tavo Vokietijos imperijos nariais.
2.2. Agrariniai santykiai.
XVII – XVIII a. žemės ūkis ir toliau buvo šalies ekonomikos pagrindas.
Palyginti su Vakarų Europa ir Danija, Švedijos teritorija buvo mažai įsisavinta, išskyrus pietinius rajonus, centrinį kasyklų pramonės rajoną ir kai kurias pajūrio sritis. Pagal tradiciją gyventojai vertėsi žemdirbyste, gyvulininkyste, žvejyba, medžiokle, miško paruošomis. Valstiečiai galėjo ne tik ginti savo laisvę, bet ir dalyvauti luomų parlamente – rigsdage.
Stambių savininkų ūkiai domenai atsirado Stokholmą supančiose rytinėse
Švedijos srityse, pietvakarių Suomijoje ir iš Danijos atitekusiose pietinėse provincijose, kur tebegyvavo valstiečių asmeninė priklausomybė nuo dvarininkų. Dvarų valstiečiai neturėjo teisės būti renkami į rigsdagą, kaip ir kaimo proletarai bei pusiau proletarai.
2.3. Kapitalistinės sanklodos formavimasis.
Nepaisant skurdo ir ekonominio atsilikimo XVII a. Švedijoje intensyviai vystėsi kapitalistinė sankloda, visų pirma kasyklų rajonuose ir stambiuose miestuose – Stokholme ir Geteborge (įkurtas 1617 m.). Švedija prekybiniais ryšiais buvo glaudžiai susijusi su Vakarų Europa, XVII a. ji tapo net viena iš pagrindinių geležies ir vario bei jų gaminių (ir ginklų)
eksportuotojų. Švedijoje kūrėsi nauji miestai, buvo steigiamos manufaktūros, plačiai atsivėrė durys emigrantams – Flandrijos ir
Prancūzijos, kurie įvežė į šalį kapitalų, naujų techninių įgūdžių bei žinių. Centrinėje Švedijoje esančiose geležies rūdos įmonėse susiformavo didelės ankstyvojo kapitalizmo bendruomenės. Nuo 1668 m. Stokholme padėjo veikti vienas iš seniausių Europoje valstybinių bankų.
2.4. Valstybinė santvarka ir vidinė politinė kova.
XVII – XVII a. Švedijoje gana dažnai keitėsi valstybinė santvarka:
pažangesnė buržuazinė santvarka pamažu keitė feodalinę. Tebevyko konkurencinė kova dėl valdžios: tarp karaliaus, kuris rėmėsi dalimi bajorijos, valdininkais, biurgeriais, ir feodalų diduomenės, aristokratijos. 1680 m. Švedijoje įsitvirtino absoliutizmas. Buvo konfiskuotos karaliaus karūnai mokesčius mokančius mokančios žemės, kurios anksčiau buvo laikinai atiduotos naudotis aristokratijai (vadinamoji redukcija). Buvo įvykdyta karinė reforma: periodiškas rekrūtų rinkimas buvo pakeistas valstiečių prievole išlaikyti kariuomenę.
Absoliutizmas Švedijoje gyvavo tris dešimtmečius, bet buvo visiškai diskredituotas Karolio XII. 1718 – 1772 m. laikotarpiu nusistovėjo vadinamoji „laisvių era“, kai visa valdžia priklausė luomų parlamentui –
rigsdagui ir jo renkamai vyriausybei – Valstybės tarybai, kurioje karalius turėjo tik du balsus. Susiformavo parlamento partijos – rigsdago deputatų grupės, kurias siejo bendri vidaus politikos tikslai ir užsienio politikos orientacija. Kova vyko tarp „skrybėlių“, „kepurių“ partijų.
Švedijos vidaus politinė padėtis smarkiai padidėjo XVIII a. 7 deš.
antrojoje pusėje, kai mokėtojų luomai vis atkakliau ėmė reikalauti sulyginti jų ir bajorijos teises. Švedijoje pradėjo klostytis revoliucinė situacija. 1772 m. rugpjūčio 17 d. Gustavas III įvykdė perversmą.
„Kepurių“ vyriausybė buvo nuversta; karinės jėgos verčiamas, rigsdagas priėmė konstituciją, kuri nustatė pusiau absoliutinę valdymo formą.
XVIII a. aušra iš karto įtraukė Švediją į paskutinį, patį žiauriausią ir didingiausią karą, kuris tapo Švedijos galybės gulbės giesme. Karlo XII
epocha taip glaudžiai susipynusi su Petro I epocha Rusijoje, kad galima sakyti, jog garsusis Poltavos mūšis 1709 m. ilgam pakeitė padėtį Šiaurės
Europoje – visiems laikams sužlugo beauganti Švedijos imperija, o Rusija pradėjo tolydžio stiprinti savo įtaką Baltijos jūros regione. Po 1721 m.
taikos sutarties iki amžiaus pabaigos Švedija nebesivėlė į regioninius karus. Tuo metu suklestėjo Švedijos mokslas, menas, literatūra, filosofija, tačiau reikšmingesnės įtakos to meto Europos kultūrai neturėjo.
1809 m. Konstitucija yra seniausia pasaulyje konstitucija po JAV
konstitucijos. Ji galiojo iki 1974 metų. Ši Konstitucija buvo sudaryta remiantis Monteskjė (Montesquieu) teorija apie valdžių atskyrimą, atsižvelgta į Švedijos konstitucinę plėtrą. Karalius buvo visos karalystės valdovas, bet turėjo Ministrų tarybą, kurios pritarimo reikėjo visiems jo nutarimams. Teisinė galia buvo padalyta tarp karaliaus ir rigsdago, bet tik rigsdagas turėjo teisę rinkti mokesčius. Buvo likviduotas absoliutizmas, padidinta parlamento kontrolė vyriausybei, paskelbta nemaža piliečių laisvių, paliktas keturių luomų parlamentas ir nepadidintas rinkėjų skaičius.
Karlo Johano valdymo metai (1818-1844) buvo naujos vidaus politikos pradžia. Po truputį buvęs revoliucionierius virto absoliučiu monarchu.
Nuo XIX a. vidurio pradėjus plisti demokratijos ir liberalizmo idėjoms prasidėjo arši kova už karaliaus valdžią. Po 1840 m. reformos ministrai tapo savo ministerijų vadovais. Tai labai sustiprino jų statusą. Kadangi ministrus rinkosi pats karalius, iš pradžių jų vaidmuo nebuvo labai reikšmingas, tačiau padėtis pasikeitė, kai į sostą atsisėdo Karlas XV (1859-
1872). Tada Taryba ir rigsdagas priėmė ne vieną lemtingą vidaus ir užsienio politikos sprendimą.
1872-1907 m. Oskaras II vėl įgijo svarbų vaidmenį politikoje, bet didesnės valdžios išsikovoti nesugebėjo, nes visą laiką susidurdavo su
Riksdago opozicija. Po ilgos kovos karalius Oskaras II buvo priverstas nusileisti.
1907 m. karaliumi tapo Gustavas V. Jis buvo pirmasis nekarūnuotas karalius Švedijos soste. Tai nereiškė, kad jis buvo labai demokratiškas.
Tiesiog nepakentė puošnių ir teatralizuotų ceremonijų, kurias taip mėgo jo pirmtakas. Gustavas V rengėsi rimtai kovoti dėl karaliaus statuso. Tačiau ateitis priklausė demokratijai ir parlamentarizmui.
1917 m. rinkimus laimėjo kairiosios partijos, t.y. liberalai ir socialdemokratai. Po Pirmojo pasaulinio karo Švedijos konstitucijoje buvo padaryta nemažai pataisų, kurios reiškė galutinę demokratijos pergalę ir karaliaus valdžios susilpnėjimą. Nepaisant to karalius Gustavas V savo valdymo metais (1907-1950) užkariavo žmonių simpatijas. Antrojo pasaulinio karo metais jis simbolizavo tautos vienybę, o tai reiškė, kad karalius buvo populiarus kaip asmenybė.
Gustavas VI Adolfas (1950-1973) irgi buvo pažangių pažiūrų žmogus, padėjęs sukurti naują santykių tipą – demokratinę monarchiją.
Jo valdymo metais buvo parengta nauja Konstitucija, kuri 1975 m.
pakeitė senąją 1809 m. Konstituciją. Tik Gustavo VI Adolfo asmeninių savybių dėka šalis nebuvo paskelbta respublika ir buvo išsaugota monarchija. Būdamas plačių interesų žmogus, kurio įvairių sričių žinios negalėjo nestebinti pašnekovų, karalius labai mokėjo bendrauti su žmonėmis.
Tik jo dėka karaliai rado savo vietą šių laikų Švedijos visuomenėje.
1973 m. į sostą atėjo Karlas XVI Gustavas. Pagal naująją Konstituciją karalius yra valstybės galva, kasmet spalio mėnesį jis atidaro rigsdagą, pirmininkauja specialiuose kabineto posėdžiuose, kurie vyksta keičiantis vyriausybei, taip pat reguliariuose informacinio pobūdžio kabineto susirinkimuose, kai vyriausybės nariai informuoja apie padėtį šalyje. Jis yra Užsienio reikalų patariamosios tarybos pirmininkas. Šią Tarybą renka rigsdagas ir ji konsultuoja rigsdagą bei vyriausybę užsienio politikos klausimais. Karalius yra aukščiausias kariuomenės vadas, tačiau karinėms šalies pajėgoms vadovauja vyriausybė. Būdamas valstybės galva, karalius priima rekomendacinius užsienio pasiuntinių laiškus, taip pat pasirašo
Švedijos pasiuntinių rekomendacinius laiškus.
Pagal naująją Konstituciją karaliaus pareigos – atstovauti šaliai įvairių ceremonijų metu. Pagal 1980 m. nutarimą dėl sosto paveldėjimo sostą paveldi vyriausias karaliaus ir karalienės vaikas nepriklausomai nuo lyties. Tai reiškia, kad princesė Viktorija, gimusi 1977 m. liepos 14 d., yra Švedijos sosto įpėdinė
. XXI a. Švedija turėtų tapti naujojo Šiaurės Europos regiono centru ir vienu svarbiausių taikos garantų.
3. KULTŪRA
3.1. XX a. švedų literatūra
Savaime suprantama, kad ištiso šimtmečio švedų literatūra apima daug įvairių literatūros krypčių: tai nacionalinis romantizmas, flanerių literatūra, ekspresionizmas, buržuaziniai romanai, siurrealistinė lyrika, urbanistinė proza, visuomenės kritika, socialinis realizmas, gerovės valstybės subyrėjimo ir asmenybės trapumo aprašymai. Šioje literatūros scenoje kai kuriems rašytojams tenka vienas, tačiau įsimintinas vaidmuo, kiti atskleidžia tai vieną, tai kitą savo kūrybinio talento pusę. Įvairūs skirtingų epochų balsai garsiai ir tyliai kreipiasi į mus iš „savojo” XX
amžiaus.
3.1.1. Amžių sandūros literatūra.
Šio amžiaus pradžioje švedų literatūroje viešpatavo du milžinai – tai
Seima Lagerlöf (1858-1940m.) ir August Strinberg (1849-1912m.). Strinbergo
„Raudonasis kambarys” 1879m., ir Seimos Lagerlöf „Saga apie Gestą Berlingą”
1891., laikomi pirmaisiais moderniais švedų romanais. Šių rašytojų kūryba turėjo įtakos viso XX amžiaus švedų prozai ir dramai.
Madingiausia to meto literatūros srovė – simbolizmas. Keletą simbolistinių dramų parašė Augustas Strinbergas, atvėręs ne vienas naujas duris dramaturgijoje. Jo dramoje „Sapnas” nuskamba garsioji frazė: „Kaip gaila žmonių”.
Garsiausias simbolizmo poetas Vilhelm Ekelund (1880-1949m.) tapo vienu pirmuoju švedų modernistu. Amžių sandūroje, įsivyravus šimtmečio pabaigos nuotaikoms, susiformavo flanerių (pranc. flaneur -‘dykinėtojas’)
literatūra.
3.1.2. Dešimtas dešimtmetis.
Paskutinis praeito tūkstantmečio dešimtmetis dar nepaliko savo ryškaus pėdsako. Šį laikotarpį sunku apibrėžti, jo literatūra labai marga ir nesusijusi su viena kryptimi. Rašytojai labiau linkę išsipasakoti, kai kada jie susidomi visuomeniniu gyvenimu. Lyrikai ir toliau apdainuoja kasdienybę ir mažiau eksperimentuoja su kalba. Poetas Goran Greider (g. 1959m.)
pradėjo šią tradiciją savo eilėraščių rinkiniu „Kai nutyla gamyklos”. Noras sugrįžti prie socialinio realizmo ir dokumentinio rašymo kilo ir prozoje.
Atgijo autobiografijų ir išpažinčių literatūra. Peter Kihlgard (g.
1954m.), išgarsėjęs savo talentu fantazuoti, išleido lyrinės prozos kūrinį
„Nurodymai tėvui”, 1996m., kuriame aprašo savo vaikystę.
Groteskiškas ir legendą primenantis rašytojo Torgny Lindgren (g.
1938m.) romanas „Kamanių medus” turi sąsajų su ankstesniu 1982m. išėjusiu jo šedevru „Gyvatės pėdsakas ant uolos” .
Pastaraisiais metais kaip rašytoja sutvirtėjo ir Inger Edelfeldt (g.
1956m.). Ji gilinasi į trapių asmenybių sąmonės reiškinius ir parodo, kaip jų vidiniai polėkiai susiduria su tikrove. Naujausias jos apsakymų rinkinys
„Nuostabusis chameleonas” sulaukė nemažo publikos dėmesio.
3.1.3. Švedų Nobelio premijos literatūros laureatai.
Selma Lagerlöf 1909m.
Verner von Heidenstam 1916m.
Erik Axel Karlfeldt 1931m.
Pär Lagerkvist 1951m.
Eyvind Johnson / Harry Martinson 1974m.
3.2 Šiuolaikinis Švedijos menas.
Šiuolaikinio Švedijos meno vystymuisi budinga vyraujančių tendencijų sąveika; tai švytuoklė, svyruojanti tarp švediškosios ir pasaulinės tradicijos, tarp konvencionalumo ir laisvės siekimo XIX a. pabaigoje, mūsų šimtmetyje – pirmiausia tarp savitumo ir vyraujančios krypties, tarp provincionalumo ir urbanistinės tradicijos. Šiuolaikinio švedų meno istorija neatsiejama nuo šalies perėjimo iš valstiečių krašto į pramoninę gerovės valstybę, o vėliau – į postindustrinę informacijos visuomenę.
Tenykščiame mene vyravo liaudies gyvenimo vaizdai, kuriami smulkiaburžuazine maniera, o peizažistai, entuziastingai studijavę gamtą, tapyti grįždavo į studijas pagal stende išdėstytas kompozicijas.
Mėgstamiausi to laikotarpio žanrai, pvz., istorinė tapyba ir idiliniai vaizdai, peizažai ir portretai, buvo stipriai susiję su tautiniais motyvais. Tačiau vėlesnės dailininkų kartos vis labiau tolo nuo tautiškumo.
Menininkai noriai keliaudavo į Prancūziją ir studijavo impresionizmą. Nors ne visi skubėjo tapti vienos ar kitos srovės pasekėjais, daugelis susidomėjo tapyba gryname ore ir šviesos studijomis. Visa tai gerokai skyrėsi nuo tamsiai rudų Diuseldorfo mokyklos tonų ir Meno akademijos tautiškumo tendencijų.
3.2.1. Pastarieji dešimtmečiai.
Devintojo dešimtmečio pradžia skelbė naują pavasarį energijos kupinai tapybai ir iš naujo prikėlė susidomėjimą teorija ir visuomene. Vieni tapytojai, pvz., Hakan Rehnberg (g. 1953m.) ir Johan Scott (g. 1953m.), taip pat Rolf Hanson (g. 1953m.), sugebėjo dirbti individualiai ir patraukti geranorišką kritikos dėmesį; kiti, kaip antai Max Book (g.
1953m.), Eva Löfdahl (g. 1953m.) ir Stig Sjölung (g. 1955m.), įkūrę vadinamąją Wallda grupę ir perkėlė savo meną į įtampos lauką, atsirandantį tarp poetinės paveikslo metaforikos ir tipiško miesto žmogaus dvilypumo, kurį uždeda gamta ir kultūra.
Iš užsienyje sėkmingai pasirodžiusių švedų galima būtų paminėti originaliai dirbantį skulptorių ir „objektų gamintoją” Ulf Rollof (g.
1961m.). Projektui „Lifeboat” jis panaudojo savo patirtį iš 1985m. itin stipraus Meksiko žemės drebėjimo, o 1992m. pademonstravęs „Documenta”
parodoje Kasselyje milžinišką musgaudį „Bellows IX”, jis tapo pirmuoju švedu daugiau kaip po dešimties metų dalyvavusiu tame renginyje. Tapytojos
Cecilios Edelfalk (g. 1954m.) darbai buvo pademonstruoti San Paulo bienalėje (1994m.) ir Whitney muziejuje Niujorke.
Antroje devintojo dešimtmečio pusėje itin didelio dėmesio sulaukė kalbos teorija ir fotografiniai darbai. Ingrid Orfali (g. 1952m.) iš kitų išsiskiria feministine pozicija. Moterys, tiek technikos, tiek motyvų ar stilių prasme, laipsniškai įsitvirtino švedų mene.
3.3 Muzika
3.3.1. Liaudies muzika.
XX a. švedų liaudiška muzika kaip ir kitur pasaulyje perėjo vystymosi kelią nuo žarnų stygų iki sintezatorių, nuo merginų-melžėjų šūkaliojimų iki folkroko, nuo samių priedainio „jojk” iki orientuotos į produktą pasaulinės muzikos. Sena ir nauja gyvuoja greta. Tačiau populiariausi liaudies muzikos instrumentai ir toliau tebėra smuikas, balsas, klavišinis smuikas, akordeonas ir tam tikra prasme dūdmaišis bei kiti burdoniniai instrumentai, pvz. džiga.
1985m. atgyja susidomėjimas liaudiška muzika, ir prie to tam tikra dalimi prisideda tarptautinis folkloro festivalis Falune (Falun Folk Music festival).
Šiandien liaudišką muziką Švedijoje kuria labai skirtingus pagrindus turintys kompozitoriai. Šalyje labai stiprios smuikininkų tradicijos ir etnomuzikinis judėjimas, toliau plėtojantis šį stilių. Liaudiška muzika atliekama vis naujose scenose. Šiuolaikinei švedų liaudiškai muzikai būdingi nauji instrumentai, naujos muzikavimo formos, įtaka iš kitų kultūrų.
3.3.2. Populiarioji muzika.
Populiariosios švedų muzikos istorija pasakoja apie dainių, kuris tapo dainų kūrėju, trubadūru, estrados solistu, dainininku, šlagerių atlikėju, popmuzikantu ir galiausiai roko žvaigžde bei didžiausia Švedijos eksporto preke. Edvard’o Persson’o (1888—1957m.) daina „Jag har bott vid en landsväg“ („Gyvenau prie kaimo kelio”) į „Ace of Base” panaši tik savo populiarumu.
Senosios švedų operetės branduolį sudaro Emma Meisner (1866—1942m.),
Naima Wifstrand (1890-1968m.), Margit Rosengren (1901-52m.), Isa Quensel
(1905-81m.) ir, savaime suprantama, Zarah Leander (1907-81m.), išsiskyrusi savo giliu altu ir dramatine artikuliacija. Europoje ji išgarsėjo 1936m.
rudenį padainavusi garsiajame Vienos teatre Theater an der Wien. Operetėje
„Axel an der Himmelstur” („Akselis prie dangaus vartų”) ji sukūrė dieviškosios Holivudo žvaigždės Gloria Mills vaidmenį. Taip ji tapo „antrąja Garbo”, tačiau tais įtemptais laikais jos kūryba sulaukė ir politinio įvertinimo, nes dainininkė buvo kaltinama simpatijomis naciams.
1963m. į Švediją atvyksta „Beatles”. Per dvi savaites šalyje susikuria daugiau kaip 100 popgrupių, tiksliai kopijuojančių bitlų įvaizdį ir garsą.
ABBA daina „Waterloo”, pelniusi grupei pergalę Europos dainų festivalyje 1974m., pagimdė ne tik komercinę imperiją, palikusią savo pėdsaką popmuzikoje ir apie ją kilusiose diskusijose, bet ir suformavo pasaulio požiūrį į populiariąją muziką ir roką, pažymėtus ženklu „Made in
Sweden”.
Atsižvelgus į nuošalią Švedijos padėtį Europoje, jos pop ir roko muzikos pasiekimai iš tiesų kelia nuostabą, ir šiuo metu tai viena svarbiausių šalies eksporto šakų.
O naujoji švedų pasiekimų banga dar nepakilo iki savo viršūnės:
puiki grupė „Army of Lovers”, hiphopo meistras „Dr Alban”, soul dainininkas
Erik Gadd, nepakartojamas Thomas Di Levą, o galbūt pirmiausia — „Ace of
Base” ir „Cardigan”.
3.4 Istoriniai išradimai ir atradimai.
Gamtos mokslų revoliucija Švedijoje įvyko XVIII a. Tuomet Švedija buvo grynai agrarinė šalis, ir XVI -XVII a.a. vykusi techninė pažanga daugiausiai buvo susijusi su į šalį atsikėlusiais nagingais amatininkais, pirkliais ir kitų profesijų žmonėmis iš Vokietijos, Škotijos, Olandijos,
Prancūzijos ir Valonėjos.
1739 m. laikomi švedų gamtos mokslų gimimo metais, nes tuomet buvo įkurta Karališkoji Mokslų akademija.
Andersas Celsijus (1701-1744) buvo astronomas ir matematikas, jo vardą labiausiai išgarsino 100 laipsnių termometras, kuris dabar naudojamas daugelyje pasaulio šalių. Tik vandens virimo temperatūrą jis pažymėjo nuliu laipsnių, o ledo tirpimo temperatūrą -100 laipsnių. Sakoma, kad Linėjus vėliau šią skalę apvertė. Be to, Celsijus atliko keletą labai svarbių astronominių matavimų.
Karlą fon Linėjų (1707-1778) labiausiai išgarsino augalų, gyvūnų ir mineralų klasifikacija, publikuota knygoje Systena naturae.
Andersas Jonas Ongstriomas (1814-74) spektrinės analizės srityje atliko pionierišką darbą, padėjusį pagrindą šiuolaikinei spektrinei analizei. Jis ištyrė Saulės cheminius elementus ir 1868 m. publikavo beveik
100 šių cheminių elementų spektrinių linijų žemėlapį. Be to, Ongstriomas buvo pirmasis, išmatavęs bangų ilgį absoliučiais skaičiais. Jis įvedė pagrindinį dydį – milimetro dešimtmilijoninę dalį, kuri vėliau (1905 m.)
buvo pavadinta jo vardu.
IŠVADOS
Šiame referate didelis dėmesys buvo skirtas Švedijos raidai XVI – XXI
a. Buvo aptarta Švedijos įkūrimas. Švedijos valdymo struktūros, feodaliniai santykiai. Bandyta aptarti jos pakilimus ir nuosmukius. Siekta parodyti kaip keitėsi valstybės raida, kintant valdovams. Kaip priklausė jos valdymas, nuo vadovų asmenybės. Šiek tiek aptartos Švedijos ribos, žmonių verslas. Bandyta parodyti Švedijos kultūrą. Kuo žmonės domėjosi, ką kūrė.
LITERATŪRA
1. ADO, A; BONDARČIUKAS, V. Naujųjų amžių istorija. Europos ir
Amerikos šalys. Vilnius: Mintis, 1989. 748 p. ISBN 5-417-00167-
8.
2. KIRBY, D. Šiaurės Europa ankstyvaisiais naujaisiais amžiais.
Vilnius: Mintis, 2000. 515 p. ISBN 5-417-00824-9.
3. BENEVOLO, L. Europos miesto istorija. Baltos Lankos, 1998. 294
p. ISBN 9986-813-08-5
4. http://www.biblioteka.lt/metai/svedija1/kultura.html
5. http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/2000/08/08sist.html
[1] BENEVOLO, L. Europos miesto istorija. Baltos lankos, 1998, p.222
[2] KIRBY, D. Šiaurės Europa ankstyvaisiais naujaisiais amžiais. ALK
Mintis, 2000, p.140.