Stoikai

Stoicizmas – viena iš dviejų reikšmingiausių helenizmo epochos krypčių (300 m. pr. Kr. – 200 m. po Kr.). Pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžių stoa poikile – margoji stoja [ stoja – statinys pasivaikščiojimams]; ji buvo pastatyta Atėnų agoroje [turgavietėje]. Margojoje stojoje rinkdavosi stoikai.
Helenizmo epochoje stoikai sudarė naują stovyklą, dviejų senųjų – Akademijos ir peripatetikų mokyklos varžovę. Jų monistinė ir materialistinė sistema buvo ankstesnio laikotarpio idealistinių sistemų priešingybė. Į šią sistemą įėjo visos filosofijos dalys, tačiau didžiausias dėmesys kaip reikalavo laiko dvasia, buvo skiriamas etikai. Stoikų mokykla buvo įkkurta Zenono apie 300-uosius metus ir gyvavo penkis šimtmečius.
Stoicizmo mokykla pirmiausia orientavosi į racionalią savikontrolę ir gamtos dėsnių paisymą. Ši mokykla buvo viena iš keturių oficialių helenizmo ir romėnų epochos filosofijos mokyklų (kitos mokyklos Akademija, epikūrininkų mokykla ir peripatetikai, t.y. Aristotelio įkurto licėjaus mokiniai). Stoicizmo mokyklos įkūrėjas Zenonas skelbė griežtą etinę filosofiją, pagrįstą kiekvieno individo pareiga rūpintis garbe ir protu. Pasak Zenonu, kiekvienas individas yra kosmosą tvarkančio proto (dieviškojo proto) dalininkas. Visi žmonės yra lygūs, žmogus tampa geras ir laimingas, kai gyyvena pagal protą bei dorybes ir nepasiduoda aistroms bei jausmams. Be to, stoikai tikėjo lemtimi ir apvaizdos galia.
Stoikų požiūriu žmogaus prigimtyje reiškiasi pasaulinio proto įstatymas, ir gyventi pagal pasaulinio proto valią yra vienintelis gyvenimo uždavinys, pareiga bei dorybė. Suvokdamas būtinumą, t.

.y. tai, ko reikalauja prigimtis, žmogus elgsis pagal būtinumą ir bus laimingas. Viskam, kas nėra dorybė, žmogus turi būti abejingas.

1. STOIKŲ MOKYKLOS PIRMTAKAI

Stoikai savo rigoristinėje etikoje ir empirinėje logikoje laikėsi kinikų pažiūrų. Dėl to verta trumpai apžvelgti kinikų filosofines pažiūras. Kinikų mokyklą Atėnuose įkūrė Antistenas (apie 444-336 m. pr. m. e.), Gorgijo ir Sokrato mokinys. Jis mokė, jog svarbiausias žmogaus veiklos tikslas – tapti dorovingam (vienntelį ir tikrą malonumą teikia darbas): žmogus savo elgesiu turi norėti būti pavyzdžiu kitiems, apriboti savo poreikius (anot Antisteno, tai darydamas žmogus jaučiasi pačiu turtingiausiu žmogumi pasaulyje, nes jam nieko nereikia). Atėnuose buvo gerai žinomas ir Diogenas Sinopietis (apie 412-323 m. pr. m. e.), populiariausias Antisteno mokinys. Diogenas darė amžininkams didžiulį įspūdį ne tiek savo filosofinėmis pažiūromis, kiek gyyvenimo būdu. Jis ragino atsisakyti visų gyvenimo malonumų, apriboti savo poreikius. Diogenas išplėtojo Sokrato savianalizės koncepciją iki asketizmo. Pasak jo, žmogus privalo gyventi pagal gamtos dėsnius. Diogenas idealizavo gyvūnų gyvenimą ir kvietė žmones grįžti į gamtos prieglobstį. Dėl šių pažiūrų amžininkai praminė Diogeną šunimi (graikiškai canes, iš čia simboliškas mokyklos pavadinimas), atseit Diogenas siūlo žmonėms gyvenimą, panašų į šuns. Mąstytojas išjuokė tuos, kurie vertino tradicines gyvenimo normas. Jis nepripažino santuokos ir laikėsi pažiūros, kad vaikais privalo rūpintis visi žmonės, o ne tik jų

ų gimdytojai. Diogenas neigė tėvynės meilę ir vadino save pasaulio piliečiu (kosmopolitu). Apie Diogeną antikos pasaulyje sklido daug legendų. Pasak vienos, Aleksandras Makedonietis, išgirdęs apie skurstantį filosofą, nusprendė pagelbėti jam. Šių sumanymų vedamas, jis atėjo prie statinės, kurioje gyveno Diogenas, ir tarė: “Prašyk, ko tik nori, viską gausi”. Diogenas, iškišęs galvą iš statinės, į tai atsakė: “Pasitrauk, neužstok saulės!”. Tai atskleidžia mąstytojo pažiūrų esmę: žmogus negali nieko duoti kitam, išskyrus viena – neužstoti saulės.
Taigi stoikai iš kinikų perėmė pažiūrą, kad dorybė yra vertinga pati savaime, o visa, kas nėra dorybė, neturi vertės; per kinikus jie įsijungė į sokratinę tradiciją. Užtat fizikoje, kuria kinikai visiškai nesidomėjo, stoikai atnaujino Jonijos filosofų, ypač Herakleito, tradiciją.
Stoikų mokykla tiesiogiai išaugo iš kinikų: mokyklos įkūrėjas pradžioje priklausė kinikams, paskui susikūrė savo teoriją ir įsteigė savo mokyklą.
Stoikų filososofinė nuostata iš esmės skyrėsi nuo Aristotelio, tačiau jie negalėjo neatsižvelgti į jo pažiūras kaip brandžiausias, kokias išugdė Graikija. Jie naudojosi jomis, panašiai kaip Aristotelis pasinaudojo Platono pažiūromis. Trys sistemos – Platono, Aristotelio ir stoikų – išsirikiuoja taip, kad kiekviena vėlesnė iš jų turi mažiau idealizmo, o daugiau materializmo.

2. STOIKŲ MOKYKLOS KŪRĖJAI

Stoikų filosofija atsirado III amžiuje Atėnuose. Iš karto, jau pirmuoju jos gyvavimo laikotarpiu – vadinamojoje “senojoje stoikų mokykloje” – buvo sukurta savita stoikų doktrina: ją pradėjo Ze

enonas, susistemino Chrisipas.
Stoicizmo pradininku laikomas Zenonas iš Kitijo Kipre (gyvenęs apie 336 – apie 264 m. pr. m. e.), dažnai dar vadinamas Zenonu Stoiku. Jis kilęs ne iš Graikijos ir tikriausiai nebuvo grynakraujis graikas; Kitijas, kuriame jis gimė, buvo finikiečių miestelis. 314 m. jis atvyko į Atėnus, suviliotas entuziastiško Sokrato kulto, kurį jame pažadino perskaityta Platono “Sokrato apologija” ir Ksenofonto “Atsiminimai”. Atėnuose jis klausėsi daugybės Sokrato epigonų, priklausiusių Megaros, Platono ir kinikų mokykloms. Kinikas Kratetas jam pasirodė artimiausias Sokratui, tad jis įsijungė į kinikų mokyklą, pirmieji jo veikalai parašyti jos dvasia. Tačiau vėliau savo etinę nuostatą jis modifikavo, papildydamas ją nauja teorine prielaida, ir tada apie 300 m. pr. m. e. įkūrė savo mokyklą Atėnų Margojoje kolonadoje. Zenonas mokė, kad išminčiui būdinga sielos ramybė, kad jis – pasaulio pilietis, nepripažįstantis jokių valstybių sienų. Zenono filosofijoje ryškūs ir visuotinės lygybės koncepcijos pradmenys. Zenonui darė įspūdį Sokrato mokymas apie protingą žmogaus prigimtį ir jo polinkį į dorovingumą. Jis vengė gero maisto, gražios aprangos, buvo abejingas šlovei, nes tik to atsisakius, jo nuomone pasiekiamas dorovingumas. Nors dorovingumas įgimtas, jis sustiprinamas nuolatiniu mokymusi bei lavinimusi. Svarbiausias žmogaus gyvenimo tikslas – pasiekti dvasios ramybę. Zenonas siūlė kitame žmoguje matyti ne jo blogąsias savybes, o gerąsias. Filosofas privalo skirti esminius dalykus nuo atsitiktinių, neperkrauti atminties garsais ir
r žodžiais. Žmogus turi dvi ausis ir vieną burną tam, kad daugiau klausytųsi negu pats kalbėtų. Zenoną domino ir natūrfilosofija. Jis laikėsi nuomonės, kad gamtos procesus reguliuoja natūralūs dėsniai. Pasak jo, pirma egzistavo tiktai ugnis, po to pamažu atsirado ir kiti elementai (vanduo, oras, žemė), bet ankščiau ar vėliau kils pasaulinis gaisras ir viskas vėl virs ugnimi.
Zenono pradėtas darbas sunyko po jo perėmus mokyklą Kleantui iš Aso (264-232 m. pr. m. e.): kai kurie mokyklos nariai grįžo į kinizmo glėbį, stoikų mokykla tapo skeptikų ir akademikų (Arkesilajo) puldinėjimo objektu. Kleantas buvo savamokslis, plėtojo juslinius ir religinius stoicizmo pradus, bet nemokėjo apginti jo teorinių pozicijų.
Situacija pasikeitė mokyklos vadovu tapus Chrisipui. Chrisipas (apie 281-208 m. pr. m. e.) pasižymėjo nepaprasta erudicija, dialektiko meistriškumu, sistemintojo sugebėjimais ir rašytojo gabumais. Subtiliai samprotaudamas, jis sugebėjo apginti stoicizmą nuo skeptikų. Jis susistemino mokyklos doktriną, tobuliau ją suformulavo, sukūrė mokyklos kanoną, kurio su mažais nukrypimais buvo laikomasi, kol gyvavo mokykla. Todėl antikos laikais buvo sakoma: “Jei ne Chrisipas, nebūtų ir stoicizmo”. Buvo skundžiamasi, kad jis taip išplėtojo ir apdorojo savo filosofiją, jog palikuonims nedaug kas beliko daryti. Chrisipas parašė per 700 veikalų logikos ir etikos klausimais, žymiausi iš jų: “Apie tikslus”, ir “Moraliniai klausimai”.

3. STOIKŲ MOKYKLOS RAIDA

Stoikų mokyklos raidoje skiriami trys laikotarpiai:
1. Ankstyvasis stoicizmas (330-200 m. pr. Kr.). atstovauja griežtai Zenono etikai. Iškilaiusi jo atstovai Zenonas Kitijietis, Kleantas Asietis ir Chrisipas.
2. Vidurinysis stoicizmo laikotarpis (150-50 m. pr. Kr.). Šis laikotarpis prasidėjo tada, kai mokyklai ėmė vadovauti Panaitijas iš Rodo (185-110 m. pr. Kr.). Tačiau žymiausias to laikotarpio mąstytojas buvo po jo mokyklai vadovavęs Poseidonijas (135-50 m. pr. Kr.). Kilęs iš Apamėjos Sirijoje, jis buvo nedaug vyresnis už Ciceroną. Dingus jo raštams buvo pamiršti ir jo nupelnai, ir tik naujausi tyrinėjimai parodė, kad jis buvo lūžio taškas vėlyvosios graikų minties istorijoje. Būdinga, kad jo filisofija rėmėsi tiksliaisiais mokslais. Tiksliųjų mokslų išbandytus metodus jis taikė teologijoje, istorijoje, kultūroje, pedagokikoje. Medžiagai kaip ir dvasiai žymėti vartojo fizikos sąvokas, tokias kaip prigimtis, jėga, priežastis, veikimas. Todėl jam pavyko sukurti gana vientisą pasaulėvaizdį. Dvasią jis suprato kaip gamtos jėgą, kuri kartu yra ir gyvybės jėga. Stoicizmui jis įkvėpė naują gyvybę, pakylėdamas jį į aukščiausią to meto mokslo lygmenį. Tačiau netrukus stoikų filosofija pasuko visai kitu keliu, būdingu tai epochai. Savo mąstyseną jie priartino prie idealistinių ir dualistinių doktrinų, pirmiausia prie Platono. Negana to, ją priartino ir prie rytietiškos mąstysenos. Tradicinis graikų domėjimasis išoriniu pasauliu pradėjo užleisti vietą susidomėjimui vidiniu pasauliu. Įsigalinant religinei filosofijai ir stoikų filosofijoje sustiprėjo teologiniai motyvai, atsirado mistikos elementų.
3. Vėlyvasis stoicizmas. Vėlyvųjų stoikų pažiūrose vis dėlto įsigalėjo ne religinė, o romėniškoji moralistinė pakraipą. Tiesa, vėlyvieji stoikai filosofiją apribojo tik etikos ir gyvenimiškos išminties problemomis. Žymiausieji iš jų buvo ir tebėra Seneka ( 4-65 m.e.m.), Nerono laikų didikas, daugybės populiarių etikos raštų – “Apie laimingą gyvenimą”, “Apie gyvenimo trumpumą”, “Apie pyktį” ir kt. – autorius. Epiktetas (apie 50-138 m. e. m.) iš Frigijos kilęs vergas, vėliau filosofijos mokytojas Romoje, artimiausias pirmųjų stoikų tradicijai (jo pažiūros išliko užrašytos Ariano ir išleistos pavadinimu “Diatribės”, sutrumpintas jų variantas pavadintas “Encheridionu” – moralės vadovėliu). Markas Aurelijus (121-180 m.e.m.) – imperatorius, apmąstymų “Sau pačiam” autorius. Šie stoikai, ypač Seneka ir Markas Aurelijus, nutolo nuo pradinio stoikų materializmo, jų pasaulėžiūra pakrypo į dualizmą ir spiritualizmą. Tiesa, jie domėjosi tik etikos dalykais ir šia prasme buvo ištikimi stoicizmo tradicijai. Jų įtaka buvo milžiniška; jų dėka filosofija tapo gyvenimišku dalyku, patarėju ir paspirtimi gyvenimo reikaluose. Jų raštai atitiko plačiosios visuomenės interesus, todėl jie išliko populiarūs iki mūsų dienų.

4. STOIKŲ PAŽIŪROS

Stoikai filosofiją skirsto į:
 Logiką;
 Fiziką;
 Etiką.
Įvairių disciplinų reikšmę stoikai iliustruoja sodo pavyzdžiu: logika atitinka saugančią mūrinę tvorą, fizika yra aukštyn besistiebiantis medis, o etika – tai sodo vaisiai.

4.1. LOGIKA

Stoikai pirmieji pavartojo terminą “logika”. Vartojo jį plačia prassme, apimančia tas sritis, kurias ankščiau filosofai vadino dialektika, analitika, topika, ir tas, kurios jų amžininkų mokyklose buvo vadinamos kanonika arba mokslu apie tiesos kriterijų. Logiką suprato kaip mokslą apie logosą abiem šio žodžio prasmėmis – apie protą ir apie kalbą. Kaip mokslas apie kalbą logika dar apėmė retoriką ir net gramatiką, taigi ji sudarė didžiulį ir nevisiškai vienalytį disciplinų kompleksą. Tačiau jiems atrodė, kad tas kompleksas turi bendrą objektą, pateisinantį vieningą viso komplekso apibrėžimą, būtent: logika yra mokslas apie ženklą, ir apie tai, ką jis reiškia. Iš viso komplekso jie išskyrė tą dalį, kurioje kalbama apie reikšmės teisingumą; šią svarbiausią dalį vadino dialektika. Stoikai, vertinantys tik tai, kas tarnauja dorai, vis dėlto pripažino logikos, ypač dialektikos reikalingumą: juk dora remiasi žinojimu, tad išminčius privalo būti puikus dialektikas. Ir iš tiesų dori išminčiai stoikai pasižymėjo dialektikoje: sukūrė naują ir efektyvią suvokinių, sąvokų ir sprendinių, tiesos ir jos kriterijaus teoriją ir net naują užbaigtąją formaliąją logiką.
Žinių kilmė. Pažinimo teorijoje stoikai taip pat nutolo nuo platoniškosios tradicijos kaip ir metafizikoje; metafizikoje jie nepripažino idealių būties pradų, o pažinimo teorijoje-apriorinių pažinimo veiksnių. Žinių kilmę jie suprato sensualistiškai: Kleantas laikėsi labai grubaus sensualizmo, nes suvokinius suprato kaip daiktų antspaudus sieloje; Chrisipo pažiūra subtilesnė, jis jau kalba ne apie antspaudus, o apie sieloje vykstančius pokyčius ir pabrėžia, kad suvokiame ne daiktus ir net ne sielos būsenas, o tik tų būsenų pokyčius.
Iš suvokinių, kurie yra pirminis žinojimo šaltinis, atsiranda sąvokos. Jos yra įvairių rūšių: vienos yra “natūralios”, proto sukuriamos tarsi automatiškai, o kitos kuriamos sąmoningai, refleksijos būdu. Tarp natūralių yra, pavyzdžiui gėrio ir Dievo sąvokos, kurios atititinka žmogaus prigimtį ir dėl to yra visuotinės, visiems bendros. Jos natūralios ir visuotinės, bet ne įgimtos; sensualistinėje stoikų nuostatoje jos nebuvo jokia išimtis, nes ir jos atsiranda iš patirties. Protas buvo pamatinis stoikų filosofijos veiksnys, bet jis neturėjo įgimtų sąvokų; stoikų racionalizmas buvo susijęs su genetiniu sensualizmu.
Tiesos kriterijus. Svarbiausia tuometinėje filosofijoje buvo tiesos kriterijaus arba būdo tiesai pažinti ir jai nuo melo atskirti problema. Kriterijumi gali būti tik tiesos, kurios tiesiogiai ir neabejotinai parodo savo teisingumą; joms jau nebereikalingi kriterijai, užtat jos pačios yra kriterijai kitiems teiginiams.
Stoikai manė, kad tokių tiesų yra ir kad jas pažįstame juslėmis. Panašiai samprotavo ir epikūrininkai; tačiau pastarieji teigė, jog visi suvokiniai yra neklaidingi ir gali būti kriterijais, o stoikai taip galvojo tik apie kai kuriuos suvokinius. Ne visi, o tik kai kurie suvokiniai yra visiškai aiškūs ir įtikinantys, tik dėl jų galime būti tikri, kad jie parodo daiktus, kokie šie yra iš tikrųjų. Tai tokie suvokiniai, kuriuos patiriame normalioje būsenoje, esant tinkamam atstumui, pakankamai laiko trukmei ir kuriuos patvirtina kiti suvokiniai. Tokius suvokinius stoikai vadino kataleptiniais.
Savaip klasifikuodami pažintines galias, sprendimo galią stoikai laikė savarankiška. Sprendiniai nėra vien suvokinių išvados, jie yra sui generis, būtent atpažinimo veiksmai. Tad vienus suvokinius atpažįstame, kitų ne. Kataleptiniai suvokiniai yra tokie, kurių neįmanoma neatpažinti. Jais remdamiesi, darome teisingą ir akivaizdų suvokimo sprendinį arba kataleptinį sprendinį.
Graikai filosofijoje laikėsi objektyvumo principo: jų pažinimo teorija buvo pažinimo objekto, o ne subjekto analizė. Jie iki pat pabaigos subjektui neturėjo tinkamo pavadinimo. Stoikai tik iš dalies išsivadavo iš šio ribotumo. Tikriausiai jų polinkis į etinę refleksiją nukreipė jų dėmesį į subjektą; jie net sukūrė tokias sąvokas kaip akivaizdumas, sąmonė ir suprato tokią priešybę, kuri jau laba artima “subjekto-objekto” priešstatai.
Formalioje logikoje stoikai buvo vienos iš dviejų didžiųjų senovėje sukurtų koncepcijų pradininkai: pirmoji buvo Aristotelio, kita – stoikų. Jų išeities taškas buvo įsitikinimas, kad kiekviena tiesa ir melas, taigi ir kiekvienas sprendinys, sudaro neskaidomą visumą, tad negalima sprendinio laikyti tik terminų junginiu, kaip darė Aristotelis. Ne terminą, o sprendinį reikia laikyti loginiu vienetu. Taigi stoikai buvo teiginių logikos sampratos pradininkai. Taip suprasdami sprendinį, jie atrado tam tikrus dėsnius ir skirtumus, į kuriuos nebuvo atkreipęs dėmesio Aristotelis; be kita ko, sudėtinius sprendinius jie skirstė į konjunkcinius, hipotetinius ir disjunkcinius. Priešingai Aristoteliui, pirmine sprendimo forma jie laikė ne kategorinį “S yra P”, o hipotetinį “Jei A, tai B”. Taigi stoikai išplečia silogistiką, pridėdami penkias hipotetines, arba disjunktyvias, samprotavimų formas, iš kurių būtų galima sudaryti visas teisingas sprendinių sekas. Kintamaisiais jie laiko ne sąvokas, bet teiginius (“teiginių logika”):

1. Jei yra A, tai yra B. Kadangi yra A, tai yra ir B;
2. Jei yra A, tai yra B. Kadangi B nėra, tai ir A nėra;
3. Drauge negali būti A ir B. Kadangi A yra, tai B nėra;
4. Yra arba A, arba B. Kadangi yra A, tai B nėra;
5. Yra arba A , arba B. Kadangi B nėra, tai A yra.
Stoicizmo kalbos filosofija tiria žodžių kilmę (etimologiją). Stoikai yra įsitikinę, kad galima atsekti kiekvieno žodžio kilmę. Antai žodžio “Dzeusas” kilmininko forma (Zenos) jie kildina iš “zen” (=gyventi).
Stoikų reikšmės teorijoje skiriama signifikantas, signifikatas ir realus objektas. Signifikantas yra garsų darinys, todėl jis, kaip kūnas, yra susietas su balsu bei jo poveikiu. Objektas taip pat priklauso fizikos sričiai. Tačiau reikšmė (lekton) yra bekūnė. Ji yra dvasinės veiklos padarinys, nes tik sykiu dalyvaujant protui iš balsu ištariamo teiginio randasi prasminga kalba:
“Kalbėti – tai balsu ištarti žodžius, kuriais apibūdinama tai, kas turima omenyje”.

4.2. FIZIKA

Materializmas. Stoikų fizika išaugo iš įsitikinimo, jog pasaulio sandara yra vieninga: jis yra materiali ir kartu gyva bei dieviškai tobula visuma.Laikantis šio įsitikinimo buvo galima sukurti monistinę sistemą, priešingą senesnėms Platono ir Aristotelio sistemoms, kurioms buvo būdingas kūno ir dvasios, medžiagos ir gyvybės, Dievo ir pasaulio dualizmas.
Pasak Aristotelio energetinės būties sampratos, kurios laikėsi stoikai, būtis yra tik tai, kas veikia ir patiria poveikį; o veikti ir patirti poveikį gali tik kūnai, tad tik jie yra būtis. Todėl ir sielos, jei jos yra, yra tik kūniškos. Ne tik daiktai, bet ir daiktų savybės yra kūniškos; dorybės taip pat kūniškos, kūniški ir dievai. Stoikai neigė esant nematerialią, dvasinę ar idealią būtį: vadinasi, buvo materialistai. Kas nematerialu, yra nebūtis: tuštuma yra nebūtis, erdvę ir laiką stoikai taip pat laikė nebūtimi. Jie pripažino, kad bendrųjų sąvokų objektas yra ne materialūs daiktai, tik atitrauktos bendrybės; bet kartu priešingai Aristoteliui, o ypač Platonui – neigė, kad bendrųjų sąvokų objektas yra reali būtis, šios sąvokos jiems buvo tik kalbos produktai, neturintys atitikmens tikrovėje. Dėl savojo materializmo jie atsidūrė tokioje pozicijoje, kuri vėliau buvo pavadinta nominalizmu.
Dinamizmas. Pasaulį sudarantys kūnai nėra paprasta būtis, jie savyje turi du elementus, du veiksnius: pasyvųjį ir aktyvųjį. Tie du elementai atitinka Aristotelio medžiagą ir formą. Medžiagą stoikai suprato taip kaip Aristotelis, tačiau formą arba veiklųjį ir kiekvieno kūno kokybę formuojantį elementą suprato kitaip – kaip materialų dalyką. Tokią išvadą lėmė jų pamatinė prielaida. Forma iš esmės jiems nebuvo kažkas skirtinga nuo medžiagos, abu elementai buvo vienodos prigimties. Aristotelio formą jie materializavo.
Forma stoikams buvo medžiaga, tik žymiai subtilesnė už įprastą: ją įsivaizdavo kaip ugnį ir orą, kaip šiltą orą, kaip dvelksmą, ir vadino ją “pneuma”arba dvelksmu. Ji persmelkia visą pasyvią medžiagą, tarsi ugnis įkaitintą geležį; o persmelkdama ją formuoja, sudarydama neorganinių kūnų “savybes”, augalų “prigimtį”, gyvūnų “sielą”, žmogaus “protą”. Dėl to negyvi daiktai iš esmės nesiskiria nuo sielų, o protingos būtybės nuo neprotingų kūnų, nes pneuma visur esanti ta pati: nesą skirtingų rūšių kūnų, skiriasi tik vienos ir tos pačios pneumos intensyvumas. Dėl to, kad aktyvi pneuma yra visuose kūnuose , visi jie yra aktyvūs, inertišlų kūnų nėra.Kiekviena medžiaga judėjimo ir gyvybės šaltinį turi savyje, o ne išorėje. Kur yra medžiaga, ten yra ir veiklumo galia. Tad stoikų pasaulio samprata buvo dinaminė. Jų materializmas buvo visiškai kitoks nei atomistų – būtent dinaminis, o ne mechaninis.
Norėdami parodyti, kad viskas yra medžiaga, stoikai turėjo pripažinti esant nežinomą jos rūšį (pneumą), o kad parodytų, jog visur veikia jėgos, pripažino nežinomą judėjimo rūšį – “toninį” judėjimą. Šis judėjimas, skirtingai nuo regimojo, yra medžiagos įtampa (tonos); stoikai jį laikė vidiniu kūnų judėjimu. Tai pneumai būdingas judėjimas, ir būtent nuo jo intensyvumo priklauso pneumos būsena: kur jis mažiausias – kūnas yra negyvas, o didžiausias jis yra protingose būtybėse.
Taigi stoikai, išsižadėję Platono ir Aristotelio sugalvotų subtilių visatos sandaros skirtumų, grįžo prie pirmykštės pažiūros, prie jonėnų hilozoizmo: visata yra vienalytė, ji visada ir visur yra tik medžiaga ir nuo jos neatskiriamas judėjimas. Medžiaga ir judėjimas įgyja skirtingus pavidalus, bet be medžiagos ir judėjimo daugiau nieko nėra. Jonėnai dar nebuvo atskyrę medžiagos ir judėjimo (taip pat kūno ir sielos) sąvokų, o dabar, nors ir skirtingos šios sąvokos vėl buvo sujungtos. Po dualistinių Platono ir Aristotelio sistemų stoikai – fikcijų “pneuma” ir “tonas” dėka – galėjo grįžti prie monistinio pasaulėvaizdžio. “Yra vienas pasaulis, sudarytas iš visų daiktų, – rašė Markas Aurelijus, – ir dievas visame kame yra vienas, ir viena esmė, vienas dėsnis – protas, – bendras visoms protingoms būtybėms, viena tiesa, jei tik giminiškų ir tą patį protą turinčių būtybių tikslas yra vienas”.
Racionalizmas. Viskas juda, ir joks judesys neįmanomas be priežasties. Kad galėtų veikti, priežastis privalo būti kūniška ir aktyvi, taigi ji turi būti pneuma. O pneuma visur ta pati, vadinasi, priežastys visur yra tos pačios prigimties; todėl pasaulio įvykius sieja vientisa priežasčių grandinė, tad jie sudaro tolydų procesą.
Bet pneuma veikia ne aklai ir mechaniškai, o tikslingai.Ji yra daiktų gemalas, kuris jų raidai teikia apibrėžtą kryptį. Stoicizmas nenutolo nuo Platono ir Aristotelio finalizmo, tačiau savaip jį materializavo: tikslingumą suprato ne kaip dvasinių ar metafizinių jėgų poveikį, o kaip natūralią medžiagos savybę. Taip buvo galima manyti tik turint tokią universalią priemonę kaip pneuma: ji buvo medžiaga, bet pasižymėjo visomis Platono ir Aristotelio sielos savybėmis. Racionalumas jai buvo taip pat būdingas kaip materialumas, tad ji galėjo būti vadinama ne tik “pneuma”, bet ir “logos”, protu. Ji veikia būtinai, bet kartu tikslingai; ji yra ne tik lemtis, bet ir apvaizda. Jos dėka pasaulis suformuotas tikslingai.
Pneumos protingumo idėja buvo nepaprastai svarbi stoikų pasaulėžiūrai. Šiai pasaulėžiūrai nieko nėra būdingiau už materializmo ir racionalizmo sąryšį. Juk stoikai manė, kad protas persmelkia pasaulį ir jį valdo. Priešingai Platono ir Aristotelio pažiūrai, kad protas yra antgamtinis demonas, kurį gamta gauna iš šalies, jiems protas yra kažkas visiškai kažkas gamtiško. Proto dėsniai ir gamtos dėsniai jiems buvo tas pats. Protas stoikams (kaip kadaise Herakleitui) nebuvo vien žmonių ypatybė, o kosminė jėga; žmonių mintys paklūsta tiems patiems dėsniams, kaip ir visa gamta. Šis požiūris buvo ypač svarbus stoikų etikai ir pažinimo teorijai.
Panteizmas. Pasaulis yra viena didžiulė visuma, tarsi milžiniškas organinis kūnas, jis yra gyvas, protingas ir tikslingas, todėl ir vientisas, valdomas to paties dėsnio, tarsi gyva protinga būtybė: tai buvo organistinė gamtos samprata, priešinga atomizmui, ją suprantančiam kaip mechaninių dalelių visumą. Be to, pasaulis yra beribis, amžinas ir begalinis, tik vienas, ir anapus jo nieko negali būti. Šios sąvybės rodo dieviškąją pasaulio prigimtį. Tiksliau sakant, dieviška yra pneuma, kuri yra gyvybės ir pasaulio vieningumo šaltinis. Bet kadangi ji persmelkia kiekvieną daiktą, tai ir daiktai yra dieviški. Galima sakyti, kad stoikai pripažino tik gamtinį pasaulį, bet jame įžvelgė antgamtinę prigimtį. Jie pripažino tik medžiagą, bet jai priskyrė sielos, proto, net Dievo savybes. Dėl to jų materializmas nebuvo grynas. Transcendentinį Platono dievą-demiurgą jie įjungė į pasaulį. Stoikų nuomone, dievas yra, bet ne anapus pasaulio, o jame; jis esąs jam tapatus – tai stoikų panteizmas. Pasaulį laikant dievišku jau nesunku apginti jo tobulumo idėją.
Amžinojo kartojimosi teorija. Stoikai mėgino aiškinti ir pasaulio atsiradimą bei raidą. Savo požiūriu į tai jie grįžo prie seniausių, pačių pirmųjų Jonijos filosofų kosmogonijos. Pasaulio pradžioje esą buvusi dieviška pneuma, gyva ugninė medžiaga, o iš jos tarsi inertiška nuosėda atsiradusios kitos trys stichijos; ugnis jiems vėl vaidino tą patį vaidmenį kaip Herakleitui. Stoikai skyrė du istorijos laikotarpius ir manė, kad po formavimosi laikotarpio, kuriame pirminė medžiaga vis labiau diferencijuojasi, ateina laikotarpis, kai įvairovė vėl dingsta pirminės medžiagos vienovėje. Tada įvyksta “pasaulio gaisras”: kas iš ugnies atsirado, ugnyje pražūva. O paskui vėl viskas prasideda nuo pradžios, ir pasaulis vėl nepaliaujamai vystosi iš naujo, pagal tuos pačius dėsnius randasi tie patys daiktai ir žūsta jie ta pačia tvarka.
Bet pasaulis yra protingas ir tikslingas, valdomas logoso, tad turi būti koks nors jo permainų tikslas. Tas tikslas yra būtybės, kuriose pirminė medžiaga pasiekia didžiausio intensyvumo ir tobulumo: tai protingos būtybės, dievai ir žmonės. Tiesa žmonių sielos yra materialios, bet jos yra pneuminės ir joms būdingas aukštos įtampos toninis judėjimas. Jos nėra amžinos, nors ilgaamžiškesnės už kūnus ir gali juos pergyventi ilgiau arba trumpiau, priklausomai nuo intensyvumo, kurį siela pasiekia begyvendama; išminčių sielos išlieka net po pasaulio gaisro. Nuo to priklauso ir žmogaus paskirtis: žmogus yra protingo ir dieviško pasaulio dalis, tad privalo gyventi darnoje su juo ir būti ištikimas jį valdančiam dėsniui.

4.3. ETIKA

Nepriklausomybė nuo gamtos ir santarvė su prigimtimi. Skirtingais keliais nuėjo graikų pasaulėžiūra, bet išliko bendras dar Sokrato skelbtas požiūris į gyvenimą: jo pamatus buvo tikėjimas laimės ir dorybės ryšiu. Laimė negalinti būti tikra, kol yra priklausoma nuo išorinių aplinkybių. Esą tik du būdai jai užsitikrinti: arba įveikti išorines aplinkybes, arba tapti nuo jų nepriklausomam. Visiškai įveikti jų neįmanoma, tad belieka viena – tapti nuo jų nepriklausomam. Jei negalima įveikti pasaulio, reikia įveikti save. Taip helenizmo etikoje atsiranda ypatingas derinys: siekiama laimės, o kviečiama atsižadėti. Norint viską turėti, reikia visko atsižadėti. Išminčius tas, kuris šito pasiekia.
Išminčius rūpinsis tik vidiniu gėriu, kuris priklauso tik nuo jo, ir be to, yra tikras. Toks vidinis gėris yra dorybė; vertindamas dorybę ir tik dorybę, išminčius tampa nepriklausomas nuo bet kokių nepalankių aplinkybių ir užsitikrina sau laimę. Ryšys tarp išminties, dorybės, nepriklausomybės ir laimės buvo bendros posokratinės etikos pamatas Graikijoje. Bet niekas neskyrė jam tiek dėmesio ir niekas taip nepagilino kaip stoikai. Laikydami dorybę vienintele pakankama laimės sąlyga, jie tiesiog sutapatino ją su laime ir laikė ją aukščiausiuoju gėriu, netgi vieninteliu tikruoju gėriu.
Toks “moralizmas” – tai dar tik vienas stoikų etikos aspektas, kuris yra bendras epochos bruožas; kitas aspektas – jau pačių stoikų savastis: tai prigimties kultas, atsirandantis iš stoikų pasaulėžiūros. Pirmuoju jų teorijos aspektu buvo išaukštinta dorybė, antruoju paaiškino, kas yra dorybė. Stoikas manė, kad gamta yra protinga, harmoninga, dieviška. Žmogus būtų tobuliausias tada, kai prisitaikytų prie tos visuotinės harmonijos. Pirmiausiai gyvenimas turi atitikti paties žmogaus prigimtį, tuomet kartu jis bus darnoje su visa gamta, nes visoje gamtoje, taigi ir žmoguje, veikia tie patys dėsniai. Ši darna ir yra dorybės esmė. Gyventi dorai ir gyventi pagal prigimtį yra tas pats. Stoikai gėrį padarė priklausomą nuo prigimties, tai kas privalo būti, apibrėžė atsižvelgdami į tai, kas privalo būti, apibrėžė atsižvelgdami į tai, kas yra iš tikrųjų.
Taip suprasta dorybė jiems buvo aukščiausioji tobulybė, kokią lemta žmogui pasiekti ir kuriai taip pat priklauso tos tobulybės pojūtis, vadinamas “laime”.
Doras gyvenimas yra laisvas gyvenimas. Tiesa, pasaulyje visur viešpatauja būtinumas, bet (jei laikysimės stoikams būdingos laisvės sampratos, etikoje tapusios klasikine) būtinumas nepanaikina laisvės. Kas elgiasi pagal savo prigimtį, tas yra laisvas. O doras elgesys būtent ir yra atitinkantis prigimtį.
Gyvenimas pagal prigimtį kartu yra ir gyvenimas pagal protą. Juk ne aistros, o protas sudaro žmogaus prigimtį. Šia prasme protas stoikams buvo elgesio matas, taigi jų natūralizmas kartu buvo ir racionalizmas. Todėl dorybę jie apibrėžė kaip išmintį, kaip žinojimą, kaip protą (Senekos ratio perfecta, Cicerono recta ratio). Protas valdo ne tik žmogų, bet ir visą kosmosą.
Gėris, blogis ir neutralūs dalykai. Gyventi pagal prigimtį, protingai, laimingai, dorai, laisvai stoikams reiškia vieną ir tą patį. Jų idealas buvo “išminčius”, vadinasi protingas ir doras, todėl laimingas, laisvas, turtingas žmogus, nes jis turi tai, kas tikrai vertinga. Jo priešingybė yra kvailys, blogas ir kartu nelaimingas, nelaisvas ir neturtingas.
Tarp išminčiaus ir kvailio nėra tarpinių grandžių. Tad dorybė yra nelaipsniuojama; kas neturi visos dorybės, neturi jos iš viso. Žmones stoikai skirstė į gerus ir blogus. Kas įžengia į doros kelią, tas dar nėra doras. Dorybė yra viena ir nedaloma: nėra skirtumo tarp teisingumo, drąsos ar išminties; tas pats protingas elgesys dalijant gėrybes reiškiasi kaip teisingumas, pakeliant kančias – kaip drąsa, tvarkant savo reikalus kaip išmintis. Dorybė yra viena visiems ir visomis gyvenimo sąlygomis, ir neįmanoma vienu atžvilgiu ją turėti, o kitu – ne. Dirvą šitokioms išvadoms rengė jau Sokrato pamokymai, o atsirado jos iš stoikų dorybės sampratos, kuriai nebūdingas joks santykinumas ir asmeniškumas, niekas, kas leistų dorybę laipsniuoti, skirstyti ar dalyti.
Dorybė yra vienintelis gėris. Visa, ką dar žmonės vadina gėrybėmis, pavyzdžiui turtas ir garbė, gali būti panaudota blogam ir tapti blogiu, vadinasi nėra gėris. Dorybė yra sau pakankamas gėris. Laimei ir tobulumui pakanka vien doros. Visi dalykai, esantys anapus doros ir jos priešybės – blogio, yra neutralūs – turtas, jėga, grožis, garbė, net sveikata ir gyvybė. Visi šie trumpaamžiai, laikini dalykai nebūtini laimei, ir jų stoka negali būti nelaimingumo priežastis; jie yra neutralūs būtent šia prasme. Stoikai norėjo padaryti žmones abejingus tiems dalykams dar ir kita prasme, būtent , kad tie dalykai nekeltų žmogui nei aistros nei pasišlykštėjimo. Išminčius juos ignoruoja ir dėl to yra tikrai nepriklausomas. Tai buvo kinikų mintis, kurią stoikai įtraukė į savo sistemą.
Afektai. Neutralūs dalykai nėra gėris, bet jie nėra ir blogis. Bloga yra gyventi tik nepaisant doros, prigimties ir proto. Tokio gyvenimo šaltinis yra afektai, kurie yra stipresni už protą. Afektai (arba aistros) – tai, pasak Zenono, neprotingi ir dėl to priešingi žmogaus prigimčiai sielos judesiai. Pagrindiniai afektai yra keturi: du iš jų, pavydas ir gašlumas, siekia tariamai gerų dalykų, o du kiti, liūdesys ir baimė, vengia tariamai blogų dalykų. Jie yra paskata, sukelianti blogas būsenas, kurios sielai yra tas pats, kas liga kūnui, pavyzdžiui šykštumas, atsirandantis iš prisirišimo prie tariamų gėrybių, arba mizantropija, susiformuojanti vengiant tariamo blogio.
Joks afektas nėra natūralus ir joks netarnauja gėriui; vadinasi, reikia jais atsikratyti. Ne padaryti juos saikingus, o visiškai jais atsikratyti, kalbama ne apie “metropatiją”, o apie “apatiją”. Ta apatija, arba beaistriškumas yra išminčiaus požymis. Būtent apatija yra artimiausias doro gyvenimo tikslas. Pats blogiausias afektas – liūdesys – niekada neturėtų įsibrauti į išminčiaus sielą, kaip ir liūdesys dėl svetimo blogio, tai yra užuojauta. Santykiuose su kitais reikia vadovautis protu, o ne užuojauta; priešingu atveju elgtumėmės blogai, tarsi gydytojas, kuris, užjausdamas ligonį, vengtų daryti jam skausmingą operaciją.
Visuomeninė etika. Stoikų filosofija iš esmės buvo visuomeninė, nors iš pirmo žvilgsnio taip ir neatrodo; jų abejingumas gėrybėms nereiškė abejingumo žmonėms. Aistros yra egoistinės, bet protas, dorų poelgių vadovas, įveikia egoistinius polinkius: kas gyvenime vadovaujasi proto, išminties ir doros principais, tas neįžvelgs asmeninių ir visuomeninių interesų priešiškumo.
Stoikų visuomenės, kaip ir gamtos, samprata buvo tolima atomizmui, kurio požiūriu dalys yra savarankiškos visumos atžvilgiu; priešingai, visuomenę jie traktavo kaip organinę visumą. Jie manė, kad sukurti tokią visumą yra valstybės uždavinys. Kiekvienas žmogus priklauso kokiai nors grupei, didesnei ar mažesnei, ir turi joms kokių nors pareigų. Tos pareigos apjuosia jį tarsi vis didėjantys koncentriniai ratai, kurių centras yra jis pats. Tie ratai – tai jo paties kūnas, giminaičiai, draugai, tauta. Paskutinis, didžiausias ratas yra žmonija. Žmogaus idealas yra sukoncentruoti tuos ratus į centrą, kad žmogus taip suartėtų su žmonija, kaip yra artimas pats sau. Žmonija buvo stoikų dorovinis principas. Jie perėmė kinikų kosmopolitinius idealus, svajojo panaikinti valstybių sienas, nutraukti tradicinę pilnateisių helėnų ir barbarų priešpriešą. Romos imperija įgyvendino stoikų idėjas.
Stoikų etikai buvo būdinga griežta rimtis, išmintingas blaivumas, bet drauge ir optimizmas, tikėjimas, kad galima ir net lengva pasiekti gėrį. Juk gėris yra ne anapus mūsų, o mumyse, ir tik nuo mūsų jis priklauso. Be to, ir pasaulis yra sutvarkytas protingai, ir žmogaus prigimtis iš esmės yra gera ir protinga. Tad lengva būti doram ir patirti džiaugsmą. “Kaip lengva atsispirti visiems ramybę drumstčiantiems ir netinkamiems vaizdiniams, nusikratyti jais ir iš karto įgyti sielos ramybę” – rašė stoikas imperatorius Markas Aurelijus.
(tarptautinių žodžių žodynas)
Stoicizmas – gr.stoa – portikas, kuriame mokė Zenonas:
1. antikinės filosofijos srovė, pagrindiniu tyrimo objektu laikiusi etika, pagal kurią auščiausiasis gėris esanti dora, suvokiama, kaip gyvenimas, atitinkantis proto reikalavimus, laimės ir laisvės sąlyga – mokėjimas save valdyti:
2. susivaldymas, dvasinė pusiausvyra: tvirtumas, ištvermingumas, ištikus nelaimei.

IŠVADOS

Stoicizmo esmę sudaro racionalizmo ir materializmo sąjunga. Racionalizmas stoicizmą sieja su Platono ir Aristotelio filosofija, o materializmas – skiria nuo jos. Materiali gamta yra vienintelė tikroji būtis, vienintelis gėrio kriterijus etikoje ir tiesos kriterijus logikoje. Tačiau gamta yra yra racionali, pavaldi proto dėsniams.
Tuo pagrindu suformuotas pasaulėvaizdis buvo materialistinis monizmas, bet toks, kuris medžiagą manė esant gyvą, protingą, tikslingai besivystančią, dievišką, taigi buvo hilozoistinis, finalistinis ir panteistinis.
Net perimdamas ankstesnės filosofijos principus, stoicizmas parodė daug originalumo. Ypač etikoje: originalus buvo atitikimo prigimčiai principas, išminčiaus idealas, originali laisvės ir dorovinio motyvo samprata, aistros teorija, visuomeninė etikos samprata. Taip pat ir logikoje: kataleptinių suvokinių, natūralių sąvokų teorija, sprendinio, kaip atpažinimo akto samprata, kalbinė logikos koncepcija bei nauja, palyginti su arsistoteline, sprendinių klasifikacija. Griežtumas, su kokiu stoikai ketino diegti į gyvenimą doros principus, susilaukė plačiausio atgarsio – todėl jis ir vadinamas stoicizmu.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Peter Kunzmann, Franz-Peter Burkard, Franz Wiedmann. Filosofijos atlasas. – Vilnius: Alma littera, 1999;
2. Susanna Masroberti, Markus Klaus Ruppert. Filosofijos žinynas. – Kaunas: Šviesa, 2001;
3. Bronius Genzelis. Senovės filosofija. – Vilnius: Mintis, 1995;
4. Albinas Plėšnys. Filosofijos įvadas. Vilnius: Taura, 1996;
5. Władysław Tatarkiewicz. Filosofijos istorija I. Senovės ir viduramžių filosofija. – Vilnius: Alma littera, 2001.

Leave a Comment