SSRS vadovai ir ju terorai

Vladimiras Leninas (tikr. Ulianovas) – iis gimė 1870 kovo 22 diena Simbirske, dabartiniam Uljanovske.
1924 metais sausio 21 diena Gorkuose (Maskvos srytije), vienas didžiausių revoliucionierių ir mąstytojų, TSKP organizatorius ir Tarybų valstybės įkūrėjas. Uljanovas gimė pedagogo šeimoje. Vyresnysis jo brolis buvo pakartas už pasikėsinimo į carą rengimą. 1887 baigė Simbirsko gimnaziją ir įstojo į Kazanės universiteto teisės fakultetą. 1887 gruodi už revoliucinę veikląbuvo pašalintas iš universiteto, suimtas ir ištremtas į Kokuškino kaimą(dab.Lenino Kokuškinas, prie Kazanės). 1888 grįžo į Kazanę.Čia įstojo į marksizmo būrelį. 1889 persikėlė į Samarą.1891 eksternu baigęs Peterburgo universiteto teisės fakultetą Samaroje pradėjo dirbti prrisiekusio advokato padėjėju. 1893 metų rugpjūti persikėlė į Peterburgą. 1985 grįzdamas iš užsienio į Peterburgąaplankė Vilnių, susitarė su vietos marksistais dėl pagalbos leidžiant marksistiniųstraipsniųrinkinį,,rabotnik”. 1895 rudenį Peterburge įkūrė Kovos sąjungądarbininkų klasei išvaduoti. 1895 gruodžio 21 diena buvo suimtas, kaltinamas, o 1897 vasarį buvo ištremtas 3 metams į Šušenskoję (Krasnojarsko kr.). 1900 išvyko į užsienį, kur su G.PIechanovu pradėjo leisti laikraštįJSKRA”. Leninui vadovaujant, RSDDP antrame suvažiavime kuris vyko 1903 metais buvo įkurta bolševikų partija. Knygoje ,,Dvi socialdemokratijos taktikos dem. Revoliucijoje” kuriąparašė 1905 metais, išdėstė bolševikųstrategijąirtaktiką1905- 1907 revoliucijoje, kritikavo menševikų oportunizmą. 1905 lapkričio 21 atvyko į Peterburgą čia vadovavo ginkluoto suukilimo rengimui. 1905 gruodį vadovavo RSDDP konferencijai Tamperėje (Tamerforse, Suomija). RSDDP ketvirtame ir penktame suvažiavimuose Leninas kritikavo oportunistinę menševikų taktiką. Nuo 1907 gruodžio būdamas emigracijoje, jis kovojo už bolševikų partijos neleg. org-jų išsaugojimąir sustiprinimą. Reakcijos metais parašytame veikale ,,Materializmas ir empiriokriticizmas” Leninas kr

ritikavo revizionistų bandymus iškreipti marks. Filosofiją, išdėstė marksizmo filosofijos pagrindus. 1912 metais sausio mėnesi vadovavo RSDDP VI (Prahos) konferencijai. 1912 metais birželio mėnesi vadovavo ,,Pravdos” redakcijai.Veikaluose ,,Kritinės pastabos nacionalinių klausimu” ir ,,Apie nacijų apsisprendimo teisę” išdėstė ir pagrindė marksistinę programąnacionaliniųklausimu. 1914 metais liepos mėnesio pabaigoje Leninas Poronine (prie Krokuvos) buvo suimtas.Netrukus paleistas.išvyko įšveicariją. Vykstant pirmam pasauliniam karui, Leninas paskelbė lozungąimpenalistinįkarą paversti pilietiniu. 1917 metais laikinoji vyriausybė įsakė suimti Leniną. Jis perėjo įpogrindį; išjo vadovavo RSDDP(b) šeštam suvažiavimui. Leninas pogrindyje parašė knygą ,,Valstybė ir revoliucija, parengė planą kaip proletariatui paimti valdžią. 1917 metų lapkričio 6 dieną prasidėjus sukilimui, Leninas vakare atvyko į Smolną(iš čia vadovavo sukilimui); lapkričio 7 dieną Tarybų antrame suvažiavime buvo išrinktas LKT pirmininku. Leninui reikalaujant, 1918 metų kovo 3 dieną buvo pasirašyta Bresto taika su Vokietija.
Nuo 1918 metų kovo 111 dienos Leninas gyveno Maskvoje. Jo vadovaujami RKP(b) CK, LKT, darbininkų ir valstiečių gynybos taryba telkė žmones į kovą su užsienio interventais ir vidaus kontrrevoliucionieriais. Lenino iniciatyva 1919 metais buvo įkurtas Komunistų Internacionalas.
Iš esmės Leninas parengė RKP(b) naujos programos projektą. 1920 metais gruodžio mėnesio pranešime Rusijos Tarybų aštuntam suvažiavimui Leninas pateikė socializmo ekonomikos pagrindųsukūrimo planą. Jo iniciatyva buvo parengtas šalies elektrifikavimo planas, tarybinių respublikų lygiateisio ir savanoriško susijungimo įTSRS pagrindiniai principai.
1922 metais Leninas sunkiai susirgo. 1922 metųspalio pradžioje grįžo prie darbo. 1923 metų kovo mėnesį padiktavo savo pa
askutiniuosius straipsnius, kuriuose apibendrintai išdėstė šalies socialistinio pertvarkymo programą pagrindė galimybe sukurti socializmąTarybųSąjungoje. 1923 metais dėl ligos apsigyveno Gorkuose, kur ir mirė.
Stalinas, kurio tikrasis vardas Josifas Džiugašvilis, daug metų buvo tarybų sajungos diktatorius. Jis gimė 1879 metais Gori mieste , Gruzijoje, Kaukaze. Jo gimtoji kalba – gruzinų. Rusų kalbąjis išmoko vėliau ir visada kalbėdavo su tipišku gruzinišku akcentu.
Stalinas augo skurde. Jo tėvas be saiko gėrė. Ir kai Stalinui buvo vienuolika metų jo tėvas mirė. Jaunystėje jis lankė Gori bažnyčios mokyklą, o kai paūgėjo mokėsi Tifilisio teologijos seminarijoje. Tačiau 1899 metais jį iš ten išmetė už šventvagiškų idėjų propagavimą. 1903 metais Stalinas stojo į bolševikų puse. Iki 1917 metųjis buvo aktyvus partijos narys, mažiausiai šešis kartus buvo areštuotas. Būtent šiuo savo gyvenimo metu jis pasirinko sau pseudonimą ,,Stalinas” (plieninis žmogus). 1922 metais jis tapo komunistų partijos generaliniu sekretoriumi. Šis postasjam leido stipriai veikti partijos valdymąir lėmėjo sėkmę kovojant dėl valdžios po Lenino mirties.
Aišku Leninas norėjo , kad jo įpėdinis būtų L.Trockis. Savo politiniame testamente Leninas teigė, jog Stalinas yra per žiaurus. Tačiau po Lenino mirties Stalinui pavyko Lenino testamentąnuslėpti. Be to Stalinui pavyko sujungti jėgas su L.Kamenevu ir G.Zinojevu. kartu jiems pavyko susidoroti su Trockiu irjo pasekėjais. Po to Stalinas atsigręžė prieš Zinovjevą ir Kamenevą. Sutriuškino ir juos. Netrukus atsigręžė prieš ka
airiojo komunistų partijos flango lyderius – savo buvusius sąjungininkus – irjuos taip pat sutriuškino. Iki 1930 metųjis tapo vieninteliu Tarybų Sąjungos diktatoriumi.
Turėdamas tokia valdžia jis pradėjo drastiškus politinius ,,valdymus”. Jie prasidėjo 1934 metųgruodžio 1 dienąS.Kirovo, aukšto komunistų pareigūno, bei vieno iš Stalino patarėjų nužudymu. Per kitus kelerius metus daugelis žmonių, kurie per 1917 metų revoliuciją ir Leninui valdant vadovavo komunistų partijai, buvo apkaltinti Stalino išdavimu ir nužudyti.Stalinui dar labiau nagu caro policijai sekėsi žudyti komunistus. Pavyzdžiui, 1934 metais iš partijos kongrese Cebtrinio komiteto išrinktųnariųdaugiau kaip du trečdaliai buvo išžudyti per tolimesnius ,,valymus”. Tai rodo, kad Stalinas nenorėjo leisti, kad šalyje atsirastu jokia savarankiška valdžia.
Stalino žiaurus slaptosios policijos panaudojimas, areštų ir egzekucijų programa, ilgalaikis uždarymas kalėjimuose ardarbo stovyklose kiekvieno.bent kiek kritikavusio jo valdymą, privertė visuomenę paklusti. Iki ketvirtojo dešimtmečio pabaigosjam pavyko sukurti turbūt totalitariškiausią šio amžiaus diktatūrąsu vyriausybę, kuri kišasi įvisas gyvenimo sritis ir nepalieka jokių pilietinių laisvių.
Iš ekonominių Stalino vykdytų permainų, minėta prievartinė žemės ūkio kolektyvizacija. ši politika valstiečiams buvo nepriimtina, ir daugelis jai priešinosi. Tačiau ketvirtojo dešimtmeao pradžioje milijonai valstiečių buvo arba išžudyti, arba numarinti badu, ir galiausiai jo politika nugalėjo.
Kitas Stalinomanevras buvo staigi Tarybų sąjungos industrializacija. Nepaisant daugelio trūkumų, Stalino sukurta industrializacijos programa ilgainiui buvo sėkmingai įvykdyta.
1939 metų rugpjūtį Hitleris ir Stalinas pasirašė garsiąją nepuolimo sutartį. Po
o poros savaidų po sutarties pasirašymo Hitleris ir Stalinas užpuolė Lenkiją ir užkariavo pusę jos žemių. Vėliau tais pačiais metais Tarybų Sąjunga ginkluota invazija pagrasino trims nepriklausomoms valstybėms – Latvijai, Estijai ir Lietuvai. Tačiau jos pačios pasidavė (be kovos) ir buvo prijungtos prie TSRS. Panašiai buvo aneksuota ir dalis Rumunijos. Suomija pasipriešino grasinimams, tačiau įsiveržusi tarybinė armija užėmė suomių teritoriją.
Baigiantis antrajam pasauliniam karui, Tarybų Sąjunga buvo okupavusi didesnę rytų Europos dalį, ir Stalinas pasinaudojo galimybe įtvirtinti jam pavaldžias komunistines vyriausybes visame regione. Marksistinė vyriausybė atsirado ir Jugosiavijoje; tačiau kadangi šioje šalyje tarybinės armijos nebuvo, Jugoslavija netapo jų pavaldine. Kad kitos šalys nepasektų Jugoslavijos pavyzdžiu, Stalinas įsakė įvykdyti valymus irjose. Būtent tada, tuoj po karo, prasidėjo Šaltasis karas.
1953 metų sausį tarybų valdžia paskelbė, jog areštuota grupė gydytojų.dėl kurių kaltės esą mirė aukšti tarybų pareigūnai. Atrodė kad Stalinas planuoja dar viena valymą. Tačiau 1953 metųkovo 5 dieną septyniasdešimt trejų metų diktatorius mirė Maskvoje. Jo kūnas buvo balzamuotas ir paguldytas mauzoliejuje, Raudonojoje aikštėje.Tačiau vėliau Stalino reputacija stipriai krito ir šiandien jo kitados valdytose žemėsejis visuotinai laikomas tironu.
Stalino šeimyninis gyvenimas buvo labai l nesėkmingas. 1904 metaisjis vedė, bet po trijų metųjo žmona nuo tuberkuliozės mirė. Jų vienas vaikas – antrojo pasaulinio karo metais pateko i vokiečių nelaisvę ir po kiek laiko mirė vokiečių koncentracijos stovykloje. 1919 metais Stalinas vedė antrąkartą. Jo antroji žmona mirė 1932 metais. Jie turėjo du vaikus. Sūnus buvo tarybiniųoro pajėgų karininkas, bet tapo alkoholiku ir 1962 metais mirė. Stalino duktė, Svetlana, pabėgo iš tarybų sąjungos ir 1967 metais atvyko į Jungtines Valstįjas.
Ryškiausias Stalino asmenybės bruožas – tai begalinis žiaurumas. Atrodo, kad jis neturėjo nei trupučio gailesčio. Antra vertus, jis didžiai talentingas: atkaklus, energingas, įžvalgus ir nepaprastai protingas.
Leonidas Brežnevas įstojo į komunistinę jaunimo sąjungą kai jam buvo 16 metų. Po aštuonerių metų tapo komunistų partijos – VKB(b) nariu. Politinė karjera prasidėjo studijuojant Metalurgijos universitete, kai buvo profesinės sąjungos pirmininku ir partinės organizacijos sekretoriumi. 1937 metais tapo Dneprodzeržinskio miesto tarybos pirmininku, o po dviejų metų pradėjo dirbti miesto partijos komitete. Pamažu kilo įvis aukštesnes pareigas. Kilus karui, kaip Dnepropetrovsko srities rajoninio partijos komiteto sekretorius propagandos reikalams buvo pašauktas į armiją ir buvo Pietų fronto politinės valdybos viršininko pavaduotoju.
Vėliau buvo 18-osios armijos politinio skyriaus , po to 4-ojo Ukrainos fronto politinės valdybos pirmininkas. Vėlesniais metais šis Brežnevo veiklos etapas buvo kruopščiai klastojamas, norint parodyti jį kaip karo didvyrį.
1946 metais demobilizuotas, turint generolo-majoro laipsnį. Po Stalino mirtiesjo karjeros kilimas kiek sulėtėjo: prarado pareigas Centro komitete ir tapo gynybos pavaduotoju. Tačiau jo globėjui Nikitai Chruščiovui įtvirtinus savo pozicijas, Brežnevas vėl įgavo galimybę siekti pačių aukščiausių valdžios viršūnių. 1954 metais tapo Kazachijos komunistų partijos antruoju sekretoriumi, o po metų-pirmuoju. 1956 metais grįžo į Maskvą, vėl buvo išrinktas kandidatu į Centro komiteto Prezidiumo narius. Tuoj po to, Chruščiovas nugalėjo grupę sąmokslininkų, kurie 1957metais norėjo atimti išjo valdžią Brežnevas pakilo iki Politinio biuro, įkurto vietoj Prezidiumo, rango. 1960 metais atrodė, kad Brežnevo žvaigždė ima blėsti, nes prarado Centro komiteto sekretoriaus pareigas, o vietoj jųgavo garbingąSSRS Aukščiausiosios tarybos prezidiumo pirmininko postą. 1968 metais Brežnevas įsakė išsiusti sovietų armiją į Čekoslovakiją, kuri turėjo sustabdyti toje valstybėje demokratinį procesą, kuris, Kremliaus nuomone, galėjo būti grėsmingas visai sovietinei imperijai. 1970 metais su Vokietijos Federacine Respubiika pasirašyta ginklavimosi apsiribojimo sutartis, 1972 metais sutartis SALT 1 ir 1979 metais SALT 2. Taip pat pritarė situacijos normalizavimo procesui Europoje ir 1975 metais Europos pasitarimo Helsinkyje metu pasirašė sutarti. Įtampos mažinimo procesas buvo brutaliai nutrauktas, kai 1979 metųgruodžio mėnesį Brežnevas nusprendė išsiusti kariuomenę įAfganistanąir pradėti karą prieš partizanus.
Tai buvo žmogus, labai trokštantis titulų ir apdovanojimų. Tai suprato ir naudojosi Sovietų Sąjungos ir socialistinių valstybių vadovai, apdovanodami jį už pasiekimus, kuriųniekada nepasiekė: 1973 metais gavo tarptautinę Lenino premiją, 1979 metais Lenino premijąuž atsimynimo knygas, be to, jis buvo keturiskart Sovietų Sąjungos didvyris. Lenkijos Liaudies Respublikos vadovybė apdovanojo Brežnevą,,Virtuti Militari” kryžiumi.
Paskutiniais gyvenimo mėnesiais sunkiai sirgo, nebegalėjo valdyti valstybės ir net užtikrinti tai, kad jo postas Kremliuje liktų nenumatytam asmeniui -Konstantinui Černenkai.

Leave a Comment