S. Daukantas gimė 1793 m. spalio 28 d. Kalvių kaime, netoli Lenkimų (Skuodo rajonas), eigulio šeimoje. Tėvas Jurgis Daukantas mirė sulaukęs žilos senatvės – 88 metų. Motina Kotryna Odintaitė – Daukantienė mirė dar senesnė – 90 metų. Daukantai – Jurgis ir Kotryna turėjo penkias dukteris ir du sūnus. Dukterys: Anastazija, Ona, Kotryna, Konstancija, vienos vardas nežinomas. Simonas buvo vyriausias. Po jo ėjo duktė Anastazija, gimusi apie 1795 m. Jaunesnė už Simoną sesuo Ona buvo tėvų karšintoja ir jų ūkių paveldėtoja. Apie šeimos pagranduką – Aleksandrą nėra žinoma daug. Pats Simonas Daukantas šeimos nesukūrė.Gyvenimo odisėjos
Simonas Daukantas gimė tragiškaisiais Lietuvai metais – per antrąjį Lietuvos ir Lenkijos padalijimą. Iki 1808 m. Simonas Daukantas gyveno Kalviuose. Tėvai 1808 m. išvežė Simoną į Kretingos parapinę mokykloją. Vėliau jis mokėsi Žemaičių Kalvarijos domininkonų mokykloje, kurią baigė 1814 m. Jau Kalvarijoje besimokydamas Simonas pradeda domėtis tautosakos rinkimu.Vilniaus universitete Daukantas studijavo nuo 1814 – 1825 m., gilinosi į moralinius ir politinius mokslus. Daukantas ypač domėjosi istorija. 1819 m. jis gavo kandidato laipsnį, 1821 m. buvo išduotas abiejų teisių (romėnų ir kanonų teisės) diplomas, 1825 m. gavo abiejų teisių magistro diplomą. 1825 m. S. Daukantas išvažiavo į Rygą. 1826 m. sausio 1 d. jis jau buvo Rygos ir Livlandijos, Estlandijos ir Kuršo generalgubernatoriaus fon Paleno kanceliarijos žurnalistas, t. y. protokoluotojas.1835 m. S. Daukantas stojo į tarnybą PeterburgoValdančiajame senate. Jo tarnybos metu čia buvo 553 Lietuvos Metrikos knygos. Ten pradėjo rinkti medžiagą Lietuvos istorijai. Gyvenimo metai Peterburge buvo svarbiausia ir kūrybingiausia jo gyvenimo dalis. Čia jis sutiko profesorių Onacevičių, užmezgė ryšius su įžymiu anuomet Lietuvos praeities tyrinėtoju Teodoru Narbutu, vėliau su Motiejumi Valančiumi.Valančiaus kviečiamas, Daukantas 1850 m. grįžo į Varnius. Abu svajojo įkurti Žemaičių Akademiją. Daukantas buvo pradėjęs galvoti apie Varnius, kaip visos Lietuvos kultūros centrą, puoselėjo viltį Varnių seminariją paversti lietuvių kultūros, tautinės kalbos ugdymo židiniu. Tačiau sutarti jiems nepasisekė, nors jie savo kilme ir dvasia buvo panašūs. M. Biržiška mano, kad nesantaikos priežastimi buvo abiejų senatvė, nelygi visuomeninė padėtis. Valančiui tikriausiai religijos reikalai buvo svarbesni už tautinius, o Daukantas, be abejonės, už tautinius galvą dėjo. Jų keliai išsiskyrė.
1855 m. Daukantas atsidūrė Kurše. Svirlaukyje Daukanto pas P. Smuglevičių gyventa nuo 1855 iki 1859 m. Išvykęs iš Svirlaukio, apie metus važinėjo nuo vieno pažįstamo prie kito (1859m. prisiglaudė Ketūnuose, vėliau Kivyliuose, Tučiuose). Paskutiniuosius ketverius metus (nuo 1861 iki 1864m.) praleido Papilėje pas kunigą Vaišvilą. Sunkūs buvo paskutinieji metai. Nuolat sirgo. Mirė 1864 m.Reikšmingiausi yra istoriografiniai S. Daukanto veikalai: “Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių”, “Istorija žemaitiška”, “Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių”, “Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje”. Pats autorius išleido tik “Būdą” (1845), kitos knygos buvo išspausdintos tik po jo mirties. Kūryboje atsispindėjo šauksmas, kviečiantis nesitaikstyti nūdienos padėtimi, nes tauta neteko valstybingumo, neturėjo elementarių politinių teisių. S. Daukantas rinko ir surado daugiau kaip 800 liaudies dainų, 1846m. išleido dainų rinkinį “Dainės žemaičių”, sudarė pirmąjį lietuvių tautosakos istorijoje liaudies pasakų rinkinį “Pasakos masių”. Iš lotynų kalbos 1824 m. išvertė į lietuvių kalbą Fedro pasakėčių rinkinį, kurį išleido 1846m.