Simonas daukantas

S. Daukantas gimė 1793 m. spalio 28 d. Kalvių kaime, netoli Lenkimų (Skuodo rajonas), eigulio šeimoje. Tėvas Jurgis Daukantas mirė sulaukęs žilos senatvės – 88 metų. Motina Kotryna Odintaitė – Daukantienė mirė dar senesnė – 90 metų. Daukantai – Jurgis ir Kotryna turėjo penkias dukteris ir du sūnus. Dukterys: Anastazija, Ona, Kotryna, Konstancija, vienos vardas nežinomas. Simonas buvo vyriausias. Po jo ėjo duktė Anastazija, gimusi apie 1795 m. Jaunesnė už Simoną sesuo Ona buvo tėvų karšintoja ir jų ūkių paveldėtoja. Apie šeimos pagranduką – Aleksandrą nėra žinoma daug. Pats Simonas Daukantas šeimos nesukūrė.Gyvenimo odisėjos

Simonas Daukantas gimė tragiškaisiais Lietuvai metais – per antrąjį Lietuvos ir Lenkijos padalijimą. Iki 1808 m. Simonas Daukantas gyveno Kalviuose. Tėvai 1808 m. išvežė Simoną į Kretingos parapinę mokykloją. Vėliau jis mokėsi Žemaičių Kalvarijos domininkonų mokykloje, kurią baigė 1814 m. Jau Kalvarijoje besimokydamas Simonas pradeda domėtis tautosakos rinkimu.Vilniaus universitete Daukantas studijavo nuo 1814 – 1825 m., gilinosi į moralinius ir politinius mokslus. Daukantas ypač domėjosi istorija. 1819 m. jis gavo kandidato laipsnį, 1821 m. buvo išduotas abiejų teisių (romėnų ir kanonų teisės) diplomas, 1825 m. gavo abiejų teisių magistro diplomą. 1825 m. S. Daukantas išvažiavo į Rygą. 1826 m. sausio 1 d. jis jau buvo Rygos ir Livlandijos, Estlandijos ir Kuršo generalgubernatoriaus fon Paleno kanceliarijos žurnalistas, t. y. protokoluotojas.1835 m. S. Daukantas stojo į tarnybą PeterburgoValdančiajame senate. Jo tarnybos metu čia buvo 553 Lietuvos Metrikos knygos. Ten pradėjo rinkti medžiagą Lietuvos istorijai. Gyvenimo metai Peterburge buvo svarbiausia ir kūrybingiausia jo gyvenimo dalis. Čia jis sutiko profesorių Onacevičių, užmezgė ryšius su įžymiu anuomet Lietuvos praeities tyrinėtoju Teodoru Narbutu, vėliau su Motiejumi Valančiumi.Valančiaus kviečiamas, Daukantas 1850 m. grįžo į Varnius. Abu svajojo įkurti Žemaičių Akademiją. Daukantas buvo pradėjęs galvoti apie Varnius, kaip visos Lietuvos kultūros centrą, puoselėjo viltį Varnių seminariją paversti lietuvių kultūros, tautinės kalbos ugdymo židiniu. Tačiau sutarti jiems nepasisekė, nors jie savo kilme ir dvasia buvo panašūs. M. Biržiška mano, kad nesantaikos priežastimi buvo abiejų senatvė, nelygi visuomeninė padėtis. Valančiui tikriausiai religijos reikalai buvo svarbesni už tautinius, o Daukantas, be abejonės, už tautinius galvą dėjo. Jų keliai išsiskyrė.

1855 m. Daukantas atsidūrė Kurše. Svirlaukyje Daukanto pas P. Smuglevičių gyventa nuo 1855 iki 1859 m. Išvykęs iš Svirlaukio, apie metus važinėjo nuo vieno pažįstamo prie kito (1859m. prisiglaudė Ketūnuose, vėliau Kivyliuose, Tučiuose). Paskutiniuosius ketverius metus (nuo 1861 iki 1864m.) praleido Papilėje pas kunigą Vaišvilą. Sunkūs buvo paskutinieji metai. Nuolat sirgo. Mirė 1864 m.Reikšmingiausi yra istoriografiniai S. Daukanto veikalai: “Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių”, “Istorija žemaitiška”, “Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių”, “Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje”. Pats autorius išleido tik “Būdą” (1845), kitos knygos buvo išspausdintos tik po jo mirties. Kūryboje atsispindėjo šauksmas, kviečiantis nesitaikstyti nūdienos padėtimi, nes tauta neteko valstybingumo, neturėjo elementarių politinių teisių. S. Daukantas rinko ir surado daugiau kaip 800 liaudies dainų, 1846m. išleido dainų rinkinį “Dainės žemaičių”, sudarė pirmąjį lietuvių tautosakos istorijoje liaudies pasakų rinkinį “Pasakos masių”. Iš lotynų kalbos 1824 m. išvertė į lietuvių kalbą Fedro pasakėčių rinkinį, kurį išleido 1846m. Pasirodė K.Nepoto biografinių aprašymų knyga “Gyvata didžiųjųkarvaidų senovės”, sekdamas XVIII a. vokiečių rašytoju J.H.Kampe, parašė didaktinę nuotykių apysaką “Rubinačio Pelūzės gyvenimas”. Iš kitų kalbų vertė ir leido praktinių patarimų knygeles: “Pamokslas apie sodnus”, “Parodymas kaip apynius auginti”, “Pamokymas apie auginimą tabokos”, “Naudinga bičių knygelė”. Juose duodami patarimai valstiečiams apie miškus, sodus, taboką, pašarines žoles, apynius, bites. S.Daukantas pasirašinėjo J.Laukio, M.Šauklio, J.Girdenio, J.Einoro, K.V.Mylės, Jokūbo, J.Davynakio, J.Raganiaus, A.Žeimio, J.Purvio, A.Vareikio slapyvardžiais. Po S.Daukanto mirties visi jo rankraščiai ir dalis bibliotekos buvo atgabenta į Kivylius giminaičiui L.Kaunackiui (Skuodo rajonas). Nuopelnai

Simono Daukanto, kaip tautos atgimimo šauklio, nuopelnai jam esant gyvam nebuvo nei suprasti, nei įvertinti. Tačiau jis parengė naują visuomenės minties vystymosi etapą. Tuometinis S. Daukanto amžininkas vyskupas M. Valančius, S. Daukanto pasekėjas Maironis toliau rašė lietuvių istoriją ir išleido “vargo pelės” idėjoms paremtų veikalų. Broliai Juškos toliau rinko lietuvių liaudies dainas, Lietuvos etnografijos ir archeologijos tyrinėjimus vykdė J. Basanavičius. S. Daukanto, kaip tautos gaivintojo, vaidmenį įvertino XIXa. pabaigos ir XXa. pradžios lietuvių inteligentija. Ji suprato, kokį turtą S. Daukantas paliko šviesdamas ir kultūrindamas Lietuvą. S. Daukanto reikšmę pirmiausia suprato aušrininkai ir varpininkai. Juo nepaprastai susidomėjo lietuviai išeiviai. Minint 100 m. sukaktį nuo Daukanto gimimo Amerikos lietuviai JAV išspausdino du “Istorijos žemaitiškos” tomus. S. Daukantas tapo pirmuoju mūsų brolijos Mokytoju. Senųjų lietuviškų raštų, naudingų knygų skaitymas buvo pirmoji Mokytojo pamoka ir stiprybės šaltinis, ugdęs pagarbą Knygai. Gyvosios kalbos, tėvų šnekos ir dainų klausymasis – antroji Mokytojo pamoka ir stiprybės šaltinis, ugdęs pagarbą Kalbai. Praeities žinojimas, gilus mūsų kultūros pamatų pažinimas – trečioji Mokytojo pamoka ir stiprybės šaltinis, ugdęs pagarbą Istorijai. Tėvynės meilė – ketvirtoji Mokytojo pamoka ir stiprybės šaltinis, ugdęs pagarbą Tėvynei. Dorybė buvo penktoji Mokytojo pamoka ir didžiausias stiprybės šaltinis. Jo fenomenas – nežinojimas, bet tikėjimas sprendžiant tautos prikėlimo uždavinį. Daukanto vieta, brandinant tautos savimonę, ypatinga. Šiandieninė publicistika, memuarinė literatūra labiau linkusi prikaišioti tautiečiams, gėdinti juos už parsidavėliškumą, tingumą, išlaidumą. Daukantas žadina tautą kitaip – į lietuvio orumą. Jis iškėlė kilnių siekimų tikslą. Tai – laisva, niekam nevergaujanti tauta. Istorinė tautos atmintis padeda mums dvasiškai išsitiesti. Daukantas atkasė storas tautos šaknis, kurios neleidžia kamienui išgriūti.

Iš visų Daukanto darbų, iš jo Lietuvos veikalų, liaudies dainų ir tautosakos rinkinių, iš jo žodynų ir abėcėlės, iš jo žemaitiškos maldaknygės ir praktiškų knygelių, visur matyti, kad jis kalba į naująją Lietuvą – žemaičių ir kalnėnų Lietuvą.Paminklą Sš Daukantui kurti apsiėmė V. Grybas. Jo statula išlieta iš bronzos Berlyne, stovi ant septynių su viršum metro postamento – keturkampės kolonos. Paminklą 1925 m. S. Daukantui pastatė knygnešys, geležinkelio darbininkas, didelis S. Daukanto gerbėjas A. Raudonis. Jis atidengtas 1930 m. rugsėjo 21 d. Stovi S. Daukantas ant aukšto pjedestalo, kairėje rankoje laiko Lietuvos istoriją, dešinąja rodo į gimtą žemę.