Senovės Romos respublikos politinis gyvenimas

ĮVADAS

Senovės Romos respublika – tai pirmoji valstybė, pasiekusi tokį klestėjimo etapą, kurio liekanas galime pastebėti ir mūsų laikais. Daugelis šių laikų valstybių naudoja tiek teisinius, tiek politinius Senovės Romos respublikos palikimus. Tai įrodo jų svarbą tolimesnių istorijos etapų vystimuisi. Romėnai puikiai suderino du nesuderinamus dalykus – politiką ir karybą. Jie apgalvotai vadovavo respubikai, o kartu ir skynė vieną po kitos puikias pergales kovoje su priešais. Naudodamiesi savo puikiomis diplomatinėmis savybėmis, romėnai naudojosi savo sugalvota specifine užsienio politika – „skaldyk ir valdyk“. Tuo tarpu reespublika, vykstant vis didesniems užkariavimams, tampa vis sudėtingesniu aparatu. Nesiliauja luomų kovos tarp patricijų ir plebėjų dėl politinės įtakos visuomenėje. Šis socialinis Romos visuomenės susiskirstymas į turtinguosius ir neturtingus, savaime aišku, negalėjo ilgai egzistuoti. Vis daugiau plebėjų tampa turtingesni, dėka karų nešamų turtų, o pinigai leidžia tvirčiau jaustis visuomenėje. Taip laikas nuo laiko išsilygina patricijų ir lobstančių plebėjų teisės. Taigi Senovės Romos respublikos valdymas buvo pavyzdys visoms to meto civilizuotoms tautoms. Kartu Romos politinis mechanizmas buvo, mano nuomone, ne pagal laikotarpį puuikiai išsivystęs ir gana sudėtingas, taip leisdamas stebėtis puikiais šios valstybės pasiekimais.

Senovės padavimai, kaip nurodo romėnų rašytojai, Romos gimimo data laiko 753 m. pr. Kr. Legendinis Romos įkūrėjas lotynas Romulas buvęs ir pirmasis jos karalius. Taip prasidėjo pustrečio šimtmečio trukęs mo

onarchijos laikotarpis, ir ligi pat 509 m. pr. Kr. vienas po kito valdė septyni karaliai:
1. Romulas. Jam priskiriamas valdžios institucijų sukūrimas. Jo valdymo laikotarpiu sudaromas senatas (100 asmenų). Karalius visuomet tariasi su senatu. Visa Romos visuomenė padalinta į gimines – kurijas. Dešimt kurijų sudarė vieną tribą. Pradžioje buvo trys tribai. Dalis valstybinių reikalų buvo sprendžiama kurijų susirinkimuose – komicijose.
2. Numa Pompilijus. Jo pagrindinis tikslas buvo visuomenės konsolidacija.
3. Tulas Hostilijus. Jis tęsė Romulo užkariaujamąją politiką.
4. Ankas Marcijus. Pasižymėjo miesto puošimu, pastatė didžiąją kluaką, kurios pirminė funkcija buvo pelkių nusausinimas, antrinė – kanalizacija. Pastatomas pirmasis cirkas.
5. Servijus Tulijus. Išsiskyrė puikiomis politinėmis savybėmis. Didžiausias jo nuopelnas – visuomenės suskirstymas į klases pagal turto cenzą. Jis atlieka ir administracinę reformą: Romos miestas suskirstomas į keturis administracinius vienetus – tribus.
6. Liucijus Tarkvinijus-Išdidusis. Išsiskyrė tuo, kad buvo neišrinktas, o pats užgrobė valdžią, tuuo sukeldamas senato pasipiktinimą. Liucijus valdė teroru, naikino patricijus.
7. Brutas. Sudarė stiprią opoziciją Liucijui Tarkvinijui ir galiausiai jis ir jo giminaičiai išvejami.

Nuo pat pradžios karalius buvo lyg ir tarpininkas tarp žmonių ir dievų, tas, kuris jau savaime esti pavaldinių gerbiamas kaip protinga ir stipri asmenybė. Kadangi Roma buvo atviras miestas, tad jį, be abejo, valdė įvairios kilmės karaliai, kurių valdžia vargu ar galėjo būti paveldima, nebent gal tik Tarkvinijų giminės. Paskutinį karalių, Tarkvinijų Išdidujį, 509 m. pr. Kr. bus ištrėmę patricijai, turtingų ir
r privilegijuotų šeimų tėvai (lot. patres), arba vyriausieji. Tautos susirinkimas rinkdavo konsulus ir pareigūnus, įgaliodamas juos valdyti šalį valstybės vardu pagal senato pasiūlymus. Senatą sudarė 300 iki gyvos galvos išrinktų narių iš patricijų giminės, kuriems įsitvirtinti valdžioje padėdavo jų klientelė. Karalystės laikais vien tik patricijai turėjo teisę dirbti aukšto rango valstybinės valdžios pareigūnais – magistratais, tai yra eiti ministrų pareigas, dirbti ministerijose, magistratuose (miestų savivaldybėse), taip pat jie galėjo posėdžiauti senate (lot. senex – senas, išmintingas), susirinkime, nuo kurio sprendimo priklauso karas ir taika. Kiekviena patricijų giminė prisijungdavo kiek įmanoma daugiau laisvųjų vyrų iš žemesnių visuomenės sluoksnių. Už maistą, pinigus, pagalbą teismo bylose ir karinę apsaugą, kurią gaudavo iš savo patrono, klientai stengdavosi, kad konsulai ir kiti pareigūnai būtų renkami iš patricijų. Patronų ir klientų ryšiai dažnai tapdavo tokie stiprūs, kad net tapdavo paveldimi. Plebėjai, didžioji gyventojų dalis, sudarė liaudį: jie neturėjo jokių teisių ir priklausė nuo patricijų malonės. Vedybos tarp šių dviejų socialinių klasių taip pat buvo negalimos. Dar daugiau – teisėjai buvo patricijai ir teisdami rėmėsi papročiais, nes nebuvo jokių rašytinių įstatymų; dvasininkai buvo patricijai, o plebėjai nušalinti nuo svarbesnių religinių funkcijų. Be to, daugelis plebėjų buvo parduoti vergijon, nes visiškai prasiskolino patricijams. Visi laisvieji vyrai nuo 17 metų turėjo teisę dalyvauti plebėjų su
usirinkime. Šis susirinkimas išrinkdavo savo patikėtinius, liaudies tribūnus, kurie turėdavo ginti plebėjų teises. Liaudies tribūnai galėjo paskelbti veto („draudžiu“) senate ir turėjo asmens neliečiamybę. Tačiau liaudies susirinkimo valdžia buvo gana ribota. Jis galėdavo tik pritarti arba nepritarti naujiems įstatymams ir nediskutuodamas rinkti pareigūnus iš nedidelio skaičiaus kandidatų, kuriuos siūlydavo senatas. Turtuolių balsai turėjo didesnį svorį nei kitų žmonių.

509 m. pr. Kr. Istorinė tradicija sako, kad paskutinis karalius buvęs išvarytas iš Romos, o joje susikūrusi aristokratinė respublika, valdoma žymiausių patricijų šeimų. Tuomet Roma ima ruoštis Italijos nukariavimui, kuris tęsis ilgiau kaip du šimtmečius. Tuo pat metu plebėjai stoja į sunkią kovą už lygias teises su patricijais. Daugelis plebėjų buvo nepatenkinti, kad visa valdžia sutelkta patricijų rankose, tad 200 metų nesiliovė luomų kovos, plebėjų kova dėl didesnės valdžios. Vykstant luomų kovoms, romėnai kariavo su kaimyninėmis tautomis ir vis plėtė savo miesto valstybės valdas. Eiliniai plebėjai valstiečiai turėjo atlikti karo prievolę romėnų armijoje. Jie privalėdavo už savo pinigus įsigyti visą ginkluotę. Dėl to dažnai įsiskolindavo patricijams. Taip pat jie matė, kad patricijai pasiglemžia užkariautas žemes, kurios turėjo priklausyti valstybei. Kilus dėl to ginčams, patricijai priimdavo sprendimus pagal nerašytus įstatymus, kuriuos pakreipdavo sau naudinga linkme. Romos piliečiai atstovaujami keturiuose tautos susirinkimuose (komicijose), kurie vienas po kito susiformavo, be
e abejo, paskutiniais karalystės metais ir per pirmąjį respublikos penkiasdešimtmetį. Seniausias jų – kurijų komicija – dar karalių laikais buvo įsteigtas kariuomenei iš 3000 patricijų komplektuoti. Tributinių komicijų susirinkimas, matyt, buvo suorganizuotas, norint palengvinti plebėjams stoti į kariuomenę, kuri darėsi vis reikalingesnė. Vėliau jame buvo renkami žemesnieji magistratai. Tributinės komicijos nariai, patricijai ir plebėjai, susirenka iš 4 miesto tribų, arba administracinių Romos „apygardų“, ir kaimo tribų, tai yra iš visos romėnų valstybės, padalytos priklausomai nuo epochos į 31 ar 35 „apygardas“. Visose tribose balsavimo teisė buvo vienoda; tačiau ilgainiui imta vargšus grupiuoti į 4 miesto tribas, o turtinguosius, net gyvenančius Romoje, registruoti kaimo tribose. Į centurinę komiciją patenka priklausomai nuo jų turto, patricijas suteikiant atitinkamas privilegijas. Plebėjai į šį susirinkimą bus priimti tik vėliau., kai prispirs reikalas komplektuoti Romos kariuomenę; tai tam tikra prasme ginklo žmonių susirinkimas. Pagrindinė centurinių komicijų funkcija – rinkti aukštesniuosius magistratus. Nuo V a. pr. Kr. pradžios plebėjai renkasi į concilia plebis, tai yra plebėjų susirinkimus, kuriuose patricijai nedalyvauja. Kai kurie istorikai šiuos susirinkimus dėl jų panašumo tapatina su tributinėmis komicijomis. Concilia plebis privalo išrinkti 2 tribūnus ir 2 edilus, magistratus, turinčius ginti plebėjų interesus ir balsuoti plebis cita (plebiscituose), taip pat priimti plebėjų paruoštus įstatymus, kurie, beje, buvo pirmieji rašytiniai įstatymai. Plebėjų tribūnai yra neliečiami; taigi jie gali pasipriešinti bet kuriam kito, kad ir labai aukšto magistrato nutarimui. Apie 300 m. pr. Kr. plebėjai jau galėjo tapti valstybės pareigūnais. Buvo panaikintas įstatymas, draudžiantis patricijų ir plebėjų santuoką. Tačiau tai nepakeitė pačios sistemos. Kadangi visos pareigybės buvo neapmokamos, tai pareigūnais galėjo tapti tik pasiturintys plebėjai. Turtingi plebėjai susigiminiavo su patricijais. Apie 300 m. pr. Kr. dauguma liaudies tribūnų jau buvo tapę senato nariais. Iš tiesų Romą valdė saujelė turtingų, nobililetas (diduomenė). Valstybės valdymo forma buvo ne demokratija, bet oligarchija (nedaugelio valdžia).

287 m. pr. Kr. pirmą kartą plebiscitas įgyja įstatymo galią visai romėnų tautai. Tai smūgis aristokratinei respublikai, nes nuo tol valstybės reikalai juridiškai tampa visų reikalais, o ne keleto privilegijuotųjų (aristokratų), tuo labiau – ne vieno žmogaus (monarcho) reikalu. Respublika pagaliau tampa res publica, bent jau taip atrodo. Bet iš tikrųjų visa valdžia priklauso senatui. Iš pradžių tai buvo žymiausių patricijų šeimų vyresniųjų susirinkimas, kuris, skirtumui tarp aristokratų ir plebėjų nykstant, virto magistratų ir buvusių magistratų taryba. Senatas savo nuožiura tvarko užsienio politiką: jis gali kokiam konsului ar magistratui pavesti vadovauti karo žygiui ar valdyti užkariautą teritoriją. Todėl nuo senato priklauso vidaus politika: magistratai, tikėdamiesi, kad senatoriai vieną gražią dieną paves jiems vadovauti kokiam žygiui, kuris apgaubs juos šlovės aureole, ar atiduos administruoti nukariautą teritoriją, kuri padarys juos turtingus, stengiasi jiems neprieštarauti. Taigi visi senato nurodymai, senatus consultes („SC“), skrupulingai vykdomi.

Romėnų magistratai IV a. pr. Kr.:
• Kvestoriai (4) – renka mokesčius ir tvarko finansus
• Edilai (4) – rūpinasi Romos miesto tvarka, aprūpinimu ir saugumu. Du iš jų plebėjai ir du patricijai
• Tribūnai (10) – gina plebėjų teises prieš patricijus
• Pretoriai (2) – teisia, padeda konsulams
• Konsulai (2) – vadovauja respublikai, siūlo įstatymus, šaukia komicijas ir senatą, komanduoja kariuomenei ir vadovauja religinėms apeigoms
• Cenzoriai (2) – klasifikuoja piliečius pagal jų turtą ir gyvenamąja vietą, iš buvusių magistratų renka senato narius (senatorius)
• Diktatorius (1) – didelio pavojaus atveju skiriamas senato

272 m. pr. Kr. Italijos pusiasalis visas nukariautas, išskyrus Po lygumą. Roma, išlikusi pagal graikų modelį miestas-valstybė, įvairiausiais būdais kontroliuoja Italijos miestus. Kolonijos titulą ji suteikia miestui, kuriame gyvena jos pačios kolonistai, tebeturintys visas Romos piliečių teises.

Keturios pagrindinės Romos piliečio teisės:
1. Suffragium – teisė dalyvauti politiniame gyvenime, susirinkimuose, magistratūrose.
2. Provocatio ad populum – magistrato nuteisto piliečio teisė paduoti apeliaciją (skundą) susirinkimams.
3. Commercium – teisė turėti, parduoti turtą, surašyti testamentą, paduoti ką nors į teismą.
4. Conubium – teisė tuoktis su romėne arba kurios kitos tautos moterimi, gavusia Romos teisę mišriai santuokai.

Kolonijos – tikri Romos antrininkai – savo institucijas (visuomenines įstaigas) kopijuoja nuo metropolijos. Kiti miestai – municipijos – tebeturi savo institucijas, bet vykdo įsipareigojimus Romai, visų pirma – karinę tarnybą. Teisių jie turi dvi: conubium (santuokos) ir commercium (prekybos) su Roma; vadinasi, jie turi tik ribotą Romos pilietybę, kuri pamažu išauga ligi suffragium (balsavimo teisė) ir ilgainiui net ligi visiškos Romos pilietybės. Dar kiti miestai, lotynų kolonijos, yra tartum Romos palydovai už jos teritorijos ribų. Juose gyvena lotynai bei kitos nukariautos tautos, kurioms galioja lotynų teisė, labai artima romėnų teisei. Jų gyventojai balsavimo teise naudojasi tik tuo atveju, jei nuvyksta į Romą dalyvauti tautos susirinkimuose (concilia plebis ir tribų komicijose). Pamažu jie taip pat įgyja visišką Romos pilietybę. Lotynų kolonijos Romai privalo tiekti tam tikrą skaičių kareivių. Likusią Italijos dalį sudaro miestai bei teritorijos sąjungininkės, kur galioja jų pačių institucijos. Sąjungininkai turi tesę tik į santuoką (conubium) ir prekybą (commercium) su metropolija, kuriai jie privalo tiekti kareivius.

Tačiau karai ir pergalės labai sutrikdo gyvenimo pusiausvyrą. Nauda iš pergalių tokia didelė, kad nuo 167 m. pr. Kr. Romos piliečiai buvo atleisti nuo žemės nuosavybės mokesčio. Daugelis nukariautų kraštų už Italijos ribų buvo paversti mokesčių provincijomis. Provincijas valdė vietininkai, buvę konsulai, kurie šias pareigas gaudavo kaip atlyginimą. Vietininkas turėdavo neribotą valdžią vienerius arba dvejus metus. Kaip ir kiti postai, šios pareigos buvo neapmokamos, tačiau daugelis vietininkų Romos imperijos vardu išsireikalaudavo tokių didelių mokesčių, kad didžiąją dalį galėdavo įsidėti sau į kišenę. Be to, vis daugėja vergų. Iš to didelę naudą turi turtingieji romėnų piliečiai – senatoriai ir raiteliai. Tarnaudami karinėje kavalerijoje (čia kiekvienas privalo turėti savo žirgą ir balną), po kelių pergalių romėnų raiteliai tampa iš komercijos ir bankų praturtėjusiais buržua. Prasideda karštligiškos varžybos tarp raitelių buržuazijos ir senatorių diduomenės dėl vietų magistratūrose ir senate. Visi skendi prabangoje, intelektualinis ir meninis gyvenimas klesti. Kita medalio pusė – tūkstančiai karo nuskurdintų valstiečių priversti parduoti savo žemes stambiems savininkams. Visi vyrai, turintys žemės nuosavybę Apeninų pusiasalyje, galėjo būti pašaukti į kariuomenę. Karai privedė prie to, kad daugelis smulkiųjų valstiečių ilgus metus negrįždavo į savo ūkius, kurie apželdavo ir po kurio laiko virsdavo pelkėmis. Geriausios žemės atitekdavo stambiesiems žemvaldžiams, turėjusiems valdžią senate. Aristokratų sūnūs tarnaudavo karininkais. Jie gaudavo didelę karo grobio dalį ir už ją įsigydavo žemių provincijose ir Italijoje. Pasibaigus karams, būdavo pusvelčiui parduodami dešimtys tūkstančių vergų. Ūkiams labiau apsimokėjo turėti vergų negu samdyti darbo jėgą, tad laisvųjų žemdirbių galimybės labai sumenko. Kereiviai, baigę karinę tarnybą, paprastai negrįždavo į apleistus ūkius, o apsistodavo sparčiai augančiame Romos didmiestyje, todėl augo beturčių proletarų skaičius. Jie buvo pilnateisiai piliečiai ir pelnydavosi duoną, tapdami klientais ir pardavinėdami savo balsus didikams, kurie būdavo renkami į valstybinius postus.

Daugelis beturčių ir bedarbių piliečių reikalavo, kad valstybė isdalytų žemę liaudžiai. Jiems pritarė kai kurie senatoriai ir liaudies tribūnai. Teisė ir pareiga atlikti karinę tarnybą buvo susijusi su žemės nuosavybe. Mažėjant valstiečių skaičiui, silpo ir šaunioji romėnų kariuomenė. Neramumai prasidėjo tada, kai du aukštos kilmės liaudies tribūnai, broliai Tiberijus ir Gajus Grakchai, tautos susirinkime siekė, kad būtų priimti įstatymai dėl žemės ir dėl kovos su korupcija. Dauguma senatorių šį poelgį palaikė neteisėtu ir suprato jį kaip puolimą prieš senatą. Be to, Grakchai pasisakė už tai, kad sąjungininkai gautų piliečių teises. Tuo jie norėjo užsitikrinti paramą savo reformoms. Jie tvirtino palaiką paprastus žmones. Šis politinis ginčas senate ir tautos susirinkime išaugo į ginkluotą kovą tarp Grakchų šalininkų ir priešininkų. Nužudžius Grakchus, kilo pilietinis karas, kuriame lemiamą vaidmenį suvaidino karo vadai.

Apie 100 m. pr. Kr. Romą pirmą kartą užpuolė germanai, kurie romėnų teritorija skverbėsi į pietus. Norint atmušti priešus ir išplėsti Romos valdas toliau į šiaurę, žūtbūtinai reikėjo naijų karių. Tada karvedžiai gavo teisę verbuoti proletarus. Šie kareiviai pirmiausiai tapdavo karvedžio klientais, o tik vėliau – kariais ir Romos valstybės piliečiais. Nauja proletarų kariuomenė parodė, kad Roma nustojo būti valstiečių respublika. Didžiulei imperijai išlaikyti buvo reikalinga vienijanti jėga. Ta jėga tapo Julijus Cezaris, kuris vadovavo kariuomenei prie Romos prijungiant Galiją ir sukaupė neregėtų turtų, už kuriuos galėjo įsigyti daugiau klientų. Senatas nusprendė, kad Cezaris pasidarė per daug galingas ir įsakė jam grįžti iš Galijos. Apeninų pusiasalyje jis neteisėtai sutelkė kariuomenę ir išžygiavo prieš Romą. Senatas buvo priverstas paskelbti Cezarį diktariumi, iš pradžių trumpam, o vėliau – iki gyvos galvos.

Būdamas diktatoriumi, Cezaris įvykdė keletą reformų ir įstatymų pakeitimų, kurie turėjo jam garantuoti didesnę gyventojų paramą.
• Pertvarko kalendorių, kuris galioja iki šiol;
• Įveda vieningą pinigų sistemą Romoje ir visose privincijose;
• Sudaro teisynus;
• Sumažina mokesčius;
• Suvaržo provincijų valdytojų teises.

44 m. pr. Kr. Cezaris nužudomas sąmokslinikų kuriems vadovauja broliai Brutai. Samokslininkai padarytą žmogžudystę teisino: neva Cezaris siekė likviduoti respublikinį valdymą ir buvo diktatorius. Sąmokslininkai siekė atstatyti senąją valdžią. Po Cezario nužudymo valdžia testamentu turėjo atitekti Gajui Oktavijui, tačiau tam priešinosi Cezario draugas ir bendražygis Antonijus. Vyksta kova dėl valdžios: G. Oktavijus susitaria su senatu ir Ciceronu, kad jei senatas suteiks jam konsulo pareigas jis atkursiąs respublikonį valdymą ir atkeršys Cezario žudikams. Senatui neišpildžius jo reikalavimų, jis pradeda tartis su savo priešu Antonijumi. Į savo pusę patraukia Leipidą, kuris turi nemažą įtaką armijoje. 36 m. pr. Kr. Leipido kariai pereina į Oktaviano pusę, o Antonijus paskelbęs savo žmona Kleopatrą, nors buvo vedęs Oktaviano seserį, išprovokuoja romėnus taip pat pereiti į Oktaviano pusę ir sukilti prieš Antonijų. 30 m. pr. Kr. Antonijus ir Kleopatra nusižudo, Oktavianas tampa neribotu Romos valdovu. Taip baigiasi ilgai trukęs Romos respublikos laikotarpis ir prasidėjo naujas Romos istorijos valdymo etapas – principatas.

IŠVADOS

Taigi apibendrinant, galima teigti, kad per visą Senovės Romos respublikos gyvavimo laikotarpį buvo žengtas didelis žingsnis politikos ir teisinės visuomenės vystimosi linkme. Tautos susirinkimai ir senatas buvo pagrindinės Romos respublikos politinės valdymo institucijos. Visa valdžia priklausė senatui, t.y. grupei žmonių, o ne vienam monarchui, kaip buvo įprasta ankstesnėse valstybėse. Kita vertus, visa respublikos valdžia buvo padalinta ir į smulkesnes institucijas, kurios turėjo prižiūrėti joms patikėtas valstybės valdymo funkcijas, taip palengvindamos senato valdymą, kuriam visos institucijos buvo pavaldžios. Senatas savo nuožiūra tvarkė tiek užsienio, tiek vidaus politiką. Vykstant nuolatiniams karams, vis didesnę įtaką įgaudavo karvedžiai, kurie sėkmingų žygių dėka praturtėdavo, įsigydavo klientų, kurie nulankiai jiems tarnaudavo. Pirmasis šia įtaka pasinaudojo Cezaris, kuris pasiskelbė esąs aukščiau už senatą. Taip išnyko ilgus metus trukęs visapusiškas senato dominavimas, kuris ir nulėmė respublikos žlugimą. Nuo Cezario atėjimo į valdžią, senatas tapo antru valstybės valdymo organu, po diktatoriaus. Tačiau tai gal išejo tik į naudą Romos žmonėms, nes senatas daugiausia žiūrėdavo sau naudos, o ne respublikos žmonių atžvilgiu. Iš tiesų Romą valdė keletas turtingų giminių, valstybės valdymo forma buvo ne demokratija, bet oligarchija.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

• J. Čerkasova, D. Rederis „Senovės istorija“ II tomas, 1976 m.
• „Pasaulis I. Pasaulio istorija iki 1850 m.“ norvegų autoriai. 1993 m.
• „Istorija 1“ prancūzų autoriai. 1990 m.

Leave a Comment