Senovės Egipto kultūra

SENOVĖS EGIPTO KULTŪRA

RELIGIJA

Egipto kultūra laikoma viena seniausių pasaulyje. Pagrindinė Egipto kultūrinio sustingimo, tiksliau, labai lėto jos augimo priežastis – geografinis Nilo slėnio atitrūkimas nuo visų kitų v-bių.
Religinės tradicijos Nilo slėnyje buvo labai tvirtos ir gyvybingos. Žynių sluoksnis buvo labai galingas, ir nors kartais turėdavo konfliktų su valdovu, tai jam netrukdė kurti teorijas apie faraono dieviškumą ir raginti gyventojus būti paklusnius. Įvairūs religiniai kultai palaikė Egipte senąją tvarką ir ragino paklusti turingųjų valdžiai. Egipto religija buvo glaudžiai susijusi su gamta. Egipte buvo laabai paplitęs laukinių ir naminių gyvūnų, taip pat ir įvairūs paukščių, žuvų bei vabzdžių kultai. Beveik kiekvienas Egipto faunos atstovas buvo garbinamas vienoje ar kitoje srityje (o kai kurie ir visoje šalyje). Daugelyje vietų (ypač Fajumo oazėje) net krokodilas laikytas šventu bei neliečiamu upių valdovu ir jį medžioti buvo griežtai draudžiama. Maži krokodiliukai buvo įleidžiami į šventyklų tvenkinius, penimi meduoliais, per anksti nunykę mumifikuojami ir garbingai palaidojami. Pasak padavimo, krokodilas išgelbėjo Egipto suvienytoją faraoną Meną, kai šis įkrito į Merido ežerą.
Niekas Egipte needrįsdavo nuskriausti katės. Už jos nugalabijimą kaltininkas galėjo netekti galvos. Labai garbinami buvo paukščiai: ibis, sakalas, vanagas; iš vabzdžių, ypač mėšlavabalis (taip vadinami skarabėjai). Kartais iš daugybės kokios nors rūšies gyvūnų buvo išrenkamas vienas ir paskelbiamas dievu. Pvz.: vienintelis jautis bu

uvo išrenkamas pgl. ypatingas žymes (juodas su balta dėme kaktoje ir t. t.). Kai tokį rasdavo, atvesdavo į Memfio specialią šventyklą ir paskelbdavo šventu bei neliečiamu. Toks šv. jautis buvo vadinamas Apiu.
Egipte buvo paplitęs totemizmas (tikėjimas, kad žmonės yra kilę iš gyvūnų ar paukščių). Egiptiečių dievai pirmykštėje bendruomenėje buvo vaizduojami žvėrių ar paukščių pavidalu. Vėliau jie dievus vaizduodavo kaip žmones, bet dažnai su žvėrių ar paukščių galvomis. Rutuliojantis žemdirbystei, egiptiečiai pradėjo garbinti saulę. Saulės dievas Ra buvo paskelbtas “dievų karaliumi”. Kaip faraonas valdo žmones, taip Ra valdo dievus.
Nilo slėnį iš rytų ir vakarų supo dykumos. Kiekvieną vasarą 50 dienų pučia karštas vėjas, žmones ir gyvulius kankino kaitra. Gamta tartum apmiršta. Prasidėjus Nilo potvyniui, visa gamta vėl atgyja. Iš čia atsirado mitas appie mirusį ir vėl prisikėlusį dievą Ozyrį. Dykumos dievas Setas nužudė Ozyrį, padėdavusį augti pasėliams. Tačiau kaip atgyja gamta, taip prisikelia ir Ozyris. Prisikėlęs jis tapo karaliumi ir teisėju mirusiųjų karalystėje.
Daug lėčiau negu kitose senovės šalyse, egiptiečiai perėjo prie antropomorfizmo (žmogaus savybių priskyrimas gamtos reiškiniams).

Pagrindiniai Egipto dievai:
Hatora – menų ir linksmybių deivė.
Horas – dangaus dievas, faraono globėjas.
Ozyris – žymiausias Egipto dievas. Mirusiųjų dievas, teisėjas.

Ra – dievas-saulė. Pomirtinės karalystės (amžinybės) globėjas.

Setas – dykumų, blogio dievas.

Anubis – Tėbų mirusiųjų miesto ir balzamuotųjų dievas.

Amonas – didysis Tėbų dievas. Viso Eg

gipto dievas.

Izidė – ištikimybės ir motinystės deivė.

Totas – mėnulio dievas, rašto išradėjas, raštininkų globėjas, laiko viešpats.

Kitas Egipto religijos savitumas – nepaprasta reikšmė mirusiųjų kultui. Manyta, kad gyvenimas žemėje, lyg gyvenimas viešbutyje, kurio neverta statyti labai tvirtai, nes jame vis tiek ilgai negyvensi. Geriau iš anksto pasiruošti amžinybės buveinę – mauzoliejų. Egiptiečiai tikėjo, kad siela (gyvybinė energija Ka) sugrįžta į kūną, jei jį pavyksta išsaugoti. Todėl kūnus mumifikuodavo (balzamuodavo). Mumijos paruošimas buvo labai brangus, tad buvo prieinamas tik turtingiesiems. Pagal egiptiečių tikėjimą, Ka turi neatsiskirti nuo kūno, tad paruošta mumija buvo guldoma į karstą – sarkofagą ir statoma stačia, kad mumija kuo labiau panašėtų į gyvo žmogaus įprastą vertikalią padėtį. Paprasti žmonės, neturintys lėšų mumifikacijai ir mauzoliejaus statybai buvo laidojami smėlio duobėje arba bendrame kape.
Egipte išlikę tūkstančiai kapų, saugančių faraonų ir privilegijuotų turtuolių mumijas. Šias mirties buveines norėta padaryti amžinas, kad velioniui būtų laiduotas pomirtinis gyvenimas aname pasaulyje.
Senosios karalystės laikotarpio antkapiai buvo panašūs į suolą ir vadinami mastabomis. Tai pirmųjų valdovų ir kilmingųjų kapai. Faraonai buvo laidojami ir piramidėse. 1-ąją laiptuotąją piramidę Sakaroje pastatė architektas Imchotepas faraonui Džoseriui. Kitoms didžiosioms piramidėms tarp jų: Cheopso, Chefreno ir Mikerino Al Gizoje, iškilti teprireikė 100 metų (2600-2500 m. pr. Kr.). Naujosios karalystės faraonai laidojami – hipogėjuose – kapuose-galerijose, iškaltose kalno šlaite priešais Tėbų miestą, kur yra Karalių ir

r Karalienių slėnis – 62 kapai, taip vadinamasis Mirusiųjų miestas.
Kai mumija paruošta, prasideda vėlės kelionė į pomirtinį pasaulį. Bet, pirmiausia, ji turi persikelti per upę. Čia mirusiojo laukia įvairios žabangos, bet jis gali jas įveikti, pasinaudojęs “Mirusiųjų knygos” patarimais. Ši knyga buvo labai brangi, tačiau ją įsigyti stengdavosi kiekvienas, net ir pats neturtingiausias, nes, pagal egiptiečių religiją, be šios knygos praktiškai neįmanoma patekti į Ozyrio teismą, o po to ir į amžinybę. Knygoje buvo nurodyta, kokiu keliu mirusiojo vėlei eiti, kokius ištarti magiškus žodžius, ir kokius pateikti atsakymus į visus klausimus. Mirusiojo vėlę, pasiekusią Ozyrio teismo salę, sutikdavo dievas Horas. Tuomet mirusysis turi atsakyti į klausimus, pateiktus 42 teisėjų. Kiekvienam iš 42 dievų jis teisinosi dėl nuodėmės, kuri būdavo to ar kito dievo žinioje. Teismui pirmininkavo Ozyris. Mirusysis turėdavo atlikti “atvirkštinę išpažintį”, t. y. “Mirusiųjų knygoje” buvo išvardijamos 42 nuodėmės neigimo forma (aš to nedariau), nes egiptiečiai tikėjo magija, jog parašytas žodis virsta tikrove. Tad, mirusysis, norėdamas patekti į dievo Ra pomirtinę karalystę, turėjo pereiti Ozyrio teismą, kuriame buvo sveriama žmogaus širdis. Ant vienos svarstyklių lėkštės buvo dedama širdis, ant kitos – stručio plunksna – tiesos ir lengvumo simbolis. Dora širdis turėjo būti lengvesnė už plunksną. Širdis, apsunkinta nuodėmių, nulemdavo jos šeimininkui bausmę: jį suris pabaisa. Doram žmogui – amžinas, laimingas pomirtinis gyvenimas. Ši
irdį sverdavo Anubis, duomenis užrašinėdavo Totas.
Vadinasi, kiekvienas žmogus, kuris turėjo lėšų, dar gyvas būdamas, įsirengti prideramą kapavietę ir nusipirkti “Mirusiųjų knygą”, galėjo tikėtis lengvai įrodyti dievui Ozyriui savo nekaltumą ir taip užsitikrinti pomirtinę palaimą. Prastuomenė tam turėjo mažai vilčių.

MOKSLAS

Egiptiečiai pažino trupmenas, mokėjo 4 aritmetikos veiksmus. Kasant kanalus, skirstant laukus sklypais, tekdavo matuoti plotus ir kampus, taip atsirado geometrija.
Stebėdami gamtos reiškinius, egiptiečiai patyrė, kad prieš potvynį žvaigždžių padėtis kasmet būna tokia pati. Iš tų stebėjimų atsirado pirmosios astronomijos žinios. Egiptiečiai skyrė planetas nuo žvaigždžių, žvaigždes jungė į žvaigždynus. Metus dalino į 12 mėnesių po 30 dienų. Atliekamos 5 dienos buvo laikomos šventėmis ir nepriskiriamos nė vienam mėnesiui.
Mumifikuodami lavonus, egiptiečiai gerai susipažino su vidine žmogaus kūno sandara, o tai padėjo gydyti ligas. Jie neblogai išmanė kraujo apytaką; iš chirurgijos srities ypač garsėjo Egipto akių gydytojai. Kai kuriuose medicinos tekstuose pateikiama savotiška gydymo metodika, reikalaujanti apžiūrėti ligonį, nustatyti simptomus, diagnozę ir gydymo būdus. Gydytojai specializavosi pagal atskiras ligas. Išlikusiuose medicinos tekstuose smulkiai aprašomos kai kurios ligos, pvz.; dizenterija, astma, skarlatina, įvairios odos ligos, kosulys ir t. t. Dirbo, tiems laikams, kvalifikuoti dantų gydytojai. Egipto gydytojai buvo laikomi geriausiais tų laikų medikais visame senovės Rytų pasaulyje. Gydymui buvo naudojami žolių antpilai, milteliai, ricinos aliejus, įvairios druskos, o tai rodo, kad buvo išplėtota farmakologija. Tačiau Egipto medicina, nepaisant aukšto tiems laikams lygio, neišvengė ir primityvumo. Tai atsispindėjo gydant tas ligas, kurių kilmės gydytojai nežinojo. Tada buvo gydoma magija, burtais, užkalbėjimais, piktų dvasių išvarymu ir t. t.

MENAS

Egipte buvo statomi faraonų rūmai, bet jų iki mūsų laikų neišliko, nes jie buvo statyti iš medžio, kadangi laikinam žemės būstui, egiptiečių manymu, nevertėjo gadinti tvirtų medžiagų. Svarbiausias dėmesys buvo skiriamas “amžinybės būstui”, kuris buvo statomas iš tvirto akmens. Iš tokio pat akmens buvo statomos šventovės, obeliskai, milžiniškos statulos. Apdailai buvo naudojamas auksas, sidabras, varis. Prie šventovių įėjimų buvo statomi tvirti bokštai, į kuriuos tiesėsi sfinksų (liūtų, žmonių galvomis), alėjos. Sfinksai saugojo mirusiųjų ramybę bei simbolizavo faraonų valdžią bei išmintį. Šventovių sienos buvo išmargintos įvairiaspalviais bareljefais ir hieroglifais, pasakojančiais apie faraonų žygdarbius.
Piramidžių bei šventovių milžiniška apimtis, nepriekaištinga forma, nuostabus matematinis tikslumas, rodo aukštą statybos raidos lygį. Egiptiečiai sukūrė monumentaliąją akmens architektūrą, tokius jos elementus, kaip: kolona, kolonada, architektūrinis ansamblis.
Tokie milžiniški statiniai galėjo iškilti Egipte dėl daugybės statybinių medžiagų, didžiulio srauto turtų ir vergų iš užkariautų šalių.
Egipto mene kiekvieną personažą buvo stengiamasi atvaizduoti kuo detaliau. Pagrindiniai skiriamieji Egipto meno bruožai: didingas formos monumentalumas ir ryškus konstruktyvizmas (racionalumas, technika, funkcinis tikslingumas; dailei – geometrinės, abstrakčios formos), geometrinis taisyklingumas, atidus natūros stebėjimas. Visa tai suformavo taip vadinamąjį “egiptietiškąjį stilių”, t. y. ypatingą ir net unikalų meno istorijoje būdą traktuoti formas.
Egipto meno stilių sudarė griežtų taisyklių rinkinys, kurį kiekvienas menininkas turėjo išmokti nuo pat vaikystės. Sėdinčios figūros būtinai turėjo būti sudėjusios rankas ant kelių, vyrai turėjo būti vaizduojami tamsesne nei moterų oda; buvo tiksliai aprašytas kiekvieno egiptiečių dievo pavidalas. Kiekvienam menininkui buvo privaloma išmokti dailyraščio meno. Kiekvienas daiktas turėjo būti pavaizduotas būdingiausiu jam matymo kampu, kad būtų lengvai atpažįstamas. Autorius turėjo labai rūpestingai stebėti ir būti labai tikslus. Tokia pat technika (stebėjimo) taikoma ir vaizduojant žmogaus kūną.
Egipto dailė rėmėsi ne tuo, ką dailininkas galėtų pamatyti tam tikrą akimirką, bet tuo, ką jis žinojo esant būdingiausia vaizduojamam asmeniui ar scenai. Į savo darbą dailininkas sudėdavo ne tik formų ir pavidalų išmanymą, bet ir atskleisdavo juose glūdinčią prasmę. Jei dailininkas vaizduodavo “didelį viršininką”, tai jis ir būdavo vaizduojamas didesnis už savo tarnus ar žmoną.
Skulptūrai būdingas visas kūno sustingimas. Vaizduodamas dievą, faraoną, menininkas stengėsi perteikti pagražintą, idealizuotą atvaizdą, ramia, nejudria, sustingusia, iškilminga ir didinga poza. Statulėlėse, vaizduojančiose paprastus žmones, pasireiškė gana aiškios realizmo tendencijos.
Egipto mene, ypatingai kapų mene, buvo stengiamasi atvaizduoti kiekvieną personažą, kiekvieną daiktą kuo išsamiau tarp daugybės antraeilių figūrų ir detalių,todėl, kad absoliučiai nieko neturėjo stokoti mirusysis pomirtiniame gyvenime. Piešiniai egiptiečių mene buvo sumanyti kaip tikrovės antrininkai ir skirti pomirtiniam gyvenimui. Vadinasi, ne tam, kad į juos būtų žiūrima ir jais gėrimasi. Tai buvo menas amžinybei.

LITERATŪRA

Egiptiečiai sukūrė įvairių grožinės literatūros kūrinių (mitų, pasakų, apysakų, dainų, pamokymų). Dauguma literatūros kūrinių – anoniminiai. Tai rūmų bei šventyklų raštininkų perteiktos liaudies pasakos ir pasakojimai. Kai kurių raštininkų vardai yra žinomi.
Senovės Egipto literatūra buvo pasiekusi nemažą meninį tobulumą. Literatūros kūriniai (poezija ir proza) buvo griežtos ritminės formos. Egiptui būdinga tai, kad dėl konservatyvios religijos viešpatavimo, tūkstantmečius išlaikyti senieji siužetai, literatūriniai motyvai, žanrai bei formos. Egiptiečių literatūra buvo glaudžiai susijusi su religija. Iškilmingi himnai šlovino dievus ir svečias šalis. Buvo daug mitų apie dievus ir tautos didvyrius. Ypatingai plačiai buvo žinomas mitas apie Ozyrį.
Pamokymai – ypatinga senovės Egipto literatūros rūšis. Dažniausiai tai buvo faraono ar didiko pamokymai savo sūnui. Pamokymai – tai dažniausiai politiniai traktatai, vaizduojantys visuomeninius santykius. Juose atsispindi valdančiųjų interesai, pateikiama faktų, rodančių, jog tarp turtingųjų ir beturčių buvo labai didelių prieštaravimų. Pamokymuose buvo patariama pasikliauti turtingaisiais ir aukštinti didikus. Juose faraonas ar valdininkas demagogiškai vaizduojamas nuskriaustųjų užtarėju. Taip pat pamokymuose buvo nusakomas Egipto v-bės aparato funkcijos: su kariuomenės ir kalėjimų pagalba laikyti paklusniais engiam uosius ir stiprinti v-bės sienas.

Leave a Comment