Senosios Vėžininkų gyvenvietės žvalgomieji tyrinėjimai

Senosios Vėžininkų gyvenvietės žvalgomieji tyrinėjimai

Kursinis darbas

Darbo vadovas:

mokytoja Laima Toliušienė

Turinys
ĮVADAS ..............................3

1. ARCHEOLOGINIAI KASINĖJIMAI SKALVIŲ ŽEMĖSE

1.1. Skalviai ..............................4

1.2. Ištirtos ir dar neatrastos tyrinėjimų vietos skalvių žemėje .................5 2. ŽVALGOMIEJI ARCHEOLOGINIAI KASINĖJIMAI SENOJOJE VĖŽININKŲ GYVENVIE-

TĖJE

2.1. Senosios Vėžininkų gyvenvietės nustatymas (1995 – 1997 m.) ..............7

2.2. 2003. 06. 23 – 07. 03 vykdyti žvalgomieji archeologiniai kasinėjimai ...........8

2.3. Kasinėjimų senojoje Vėžininkų gyvenvietėje apibendrinimas ir išvados .........9
3. PRIEDAI

3.1. Radiniai rasti Vėžininkuose gyvenvietės nustatymo metu ................11

3.2. Radiniai rasti Vėžininkuose žvalgomųjų archeologinių kasinėjimų metu ......12 – 14

3.3. Kasinėjimų vietos žemėlapis ..............................15

3.4. Dokumentas pagal kurį senoji Vėžininkų gyvenvietė buvo įtraukta į laikinai saugomų paminklų apskaitą ..............................16 – 17

3.5. Naudota literatūra ..............................18

ĮVADAS

Turbūt kiekvienas su manimi sutiktų, kaad tikras save gerbiantis pilietis turėtų domėtis ir nors kiek išmanyti savo krašto istoriją. Tai tikriausiai ir buvo pagrindinė priežastis, kuri mane paskatino praleisti dešimt puikių vasaros dienų pažintinėje archeologinių kasinėjimų stovykloje, Vilkyškiuose. Tai apibendrinamasis darbas apie tai kaip ir ką mums pavyko surasti bei truputis informacijos apie pačios kasinėjimų vietos istoriją.
Kadangi kasinėjimai vyko istorinėse skalvių žemėse, todėl iš pradžių šiek tiek sužinosite apie pačius skalvius. Toliau bus aprašomi mokslininkai padėję pagrindus to krašto archeologijai ir galiausiai žvalgomieji archeologiniai kasinėjimai seenovės Vėžininkų gyvenvietėje, bei jų apibendrinimas ir išvados.
Šia tema buvo domėjęsis ir gerbiamas Vilniaus Universiteto docentas, Valdemaras Šimėnas. Būtent jis ir supažindino mus su archeologijos mokslu, vedė paskaitas apie anksčiau vykusius archeologinius kasinėjimus istorinėse skalvių žemėse, peržiūrėjome rastų radinių skaidres ir

r sužinojome daugiau apie savitą skalvių kultūrą.
Šių archeologinių kasinėjimų tikslas buvo pagrįsti arba paneigti hipotezę, jog kalva esanti į pietvakarius nuo Vėžininkų kaimelio, kuri yra išsidėsčiusi Nemuno ir Jūros upių santakoje (tiksliau dešiniajame Nemuno ir kairiajame Jūros krante), yra kadaise buvusios Senovės Vėžininkų gyvenvietės liekanos. Šią kalvą dar 1995 m. pastebėjo, tuo metu archeologinius kasinėjimus Šereitlaukyje vykdęs, archeologas V. Šimėnas. Būtent jis, tuo metu apžiūrėjęs pastebėtą kalvą, kuri tuo metu buvo suarta, ir radęs paviršiuje keleta radinių, iškėlė hipotezę, kad čia kadaise galėjo būti Senovės Vėžininkų gyvenvietė. To pasėkoje 1997m. ši teritorija buvo įtraukta į laikinai saugomų istorinių paminklų apskaitą. Norint patvirtinti arba paneigti šią hipotezę reikėjo atlikti žvalgomuosius archeologinius kasinėjimus, kurie ir vyko nuo 2003 m. birželio 23 d. iki liepos 3d.

1.ARCHEOLOGŲ TYYRIMAI SKALVIŲ ŽEMĖSE

1.1. Skalviai

Skalviai, kaip gentis turinti savitą kultūrą, išsiskyrė jau V mūsų eros amžiaus viduryje. Jie gyveno abipus Nemuno žemupio, nuo Kuršių marių iki Šešupės žiočių apylinkių. Skalva apėmė Jūros upės žemupį, pietuose ribojosi su Nadruva, rytuose – su aukštaičiais. Šilalės apylinkėse siekė žemaičius, šiaurės vakaruose – Lamatos gyventojus.
Tai gana mažai ištyrinėta baltų gentis. Pirmą kartą paminėta kryžiuočių kronikose prieš 1240 metus. Svarbiausias politinis centras – Ragainė, o religinis centras – Rambynas. XIII a. 5 dešimtmetyje į Skalvą ėmė kėsintis kryžiuočiai. 1259 08 07 Mindaugas dovanojo Skalvą Kryžiuočių ordinui (k

kai kurie istorikai tai laiko kryžiuočių klastote). Numalšinę Didįjį prūsų sukilimą, kryžiuočiai 1274–1278 m. ją užkariavo. Nuo 1289 m. priklausė Ragainės komtūrijai, o XVI a. beveik visa įėjo į Mažąją Lietuvą.
Kaip jau minėjau, Skalviai iš bendro baltų kamieno išsiskyrė V a. vid. Kaip tik tuo metu susiformuoja savita skalvių kultūra. Drabužius vyrai ir moterys susegdavo lankinėmis, o nuo X a. pasaginėmis segėmis, keturkampiais ar aguoniniais galais. Moterys mėgdavo apgalvius ir kepuraites, gintarinių karolių vėrinius, įvijines apyrankes. Nuo V a. čia paplito paprotys mirusiuosius laidoti nedegintus plokštiniuose kapuose. Nuo VI a. ėmė plisti deginimo paprotys ir iki X a. gyvavo du kūno parengimo laidojimui būdai. Deginti palaikai būdavo kruopščiai išrenkami iš laužo, kartais supilami į nedidelį karstelį-dėžutę arba suvyniojami į drobę. Degintuose kapuose įkapės kartais randamos sulaužytos. V–VII a. kapuose randamos gausios įkapės, taip pat randama kunigaikščių kapų. Kai kada tiek vyrų, tiek ir moterų kapuose randama nedidelių puodukų, rago apkalų, o nuo VI a. avies ar ožkos dantų arba visa galva. Dažnai su mirusiuoju laidodavo žirgus (Vidgiriai). Nuo X a. kapuose gausiau randama ginklų. Šiuo metu jau yra ištirta nemažai istorinėje Skalvos žemėje esančių kapinynų. Žymiausi tyrinėti paminklai – Greižėnų, Sodėnų, Vidgirių, Linkūnų, Kreivėnų kapinynai.
Tačiau istorikams tyrinėjantiems šį kraštą iškyla gana daug keblių klausimų. Nėra vi
isiškai aiškus jos teritorinis vientisumas, sunku pasakyti kuriems, vakarų ar rytų, baltams juos priskirti, o ir apie pačius skalvius nėra daug kas žinoma dėl istorinių šaltinių stokos.
Dažniausiai tyrinėtojams iškyla klausimai dėl Skalvos šiaurės vakarinių žemių (apimančių Šilutės raj. centrinę dalį ir Klaipėdos raj. pietinę dalį), dar vadinamų Lamatos vardu, aiškumo. Yra keletas nuomonių dėl jų priskyrimo kuriai nors genčiai. Vieni teigia, kad Lamata tai vakarinė skalvių žemių dalis. Šią hipotezę palaiko daugumas XI-XVI a. rašytinių šaltinių. Tačiau iš archeologinių kasinėjimų rezultatų matyti, kad lamatiečiai turėjo savitą kultūrą, o ir jų plokštiniai kapai būdavo apjuosiami akmenų vainikais. Šie duomenys leidžia labiau tikėti kita hipoteze: kad Lamata tai atskira baltų gentis turinti savo teritoriją ir savitą kultūrą. Yra dar ir trečia nuomonė, kad Lamata tai pietinė Žemaitijos žemių dalis. Tokiai daugybei nuomonių susidaryti padėjo tai, kad trūksta šaltinių. Todėl norint atsakyti į šį klausimą reikia nuodugniai ištyrinėti šį kraštą.
Nemažiau svarbus klausimas dėl Skalvos priskyrimo rytų ar vakarų baltams. Na dėl šio klausimo mokslininkai yra vieningesni. Kalbininkai tyrinėdami Skalvą nustatė, kad daug vietovardžių Skalvoje yra lietuviški, su tam tikru prūsišku atspalviu, todėl pagal kalbininką Z.Zinkevičių Skalva galėjo būti mišri, joje gyveno tiek lietuviai, tiek prūsai susimaišę su vietiniais gyventojais. Taigi dėl lietuvių ir prūsų kalbos įtakos, sk
kalvių kalba galėjo būti supanašėjusios tarmės, todėl Skalva galėjo būti tarsi tarpinė teritorija tarp vakarų baltams priklausiusių prūsų ir rytų baltams priklausiusių lietuvių.
Bet kol kas tai tik hipotezė, kuriai pagrįsti arba paneigti reikia papildomų duomenų. Turimų duomenų nepakanka, nes apie skalvių gyvenimą ir papročius liudijančių šaltinių yra nedaug. Turbūt to pagrindine priežastimi bus tai, kad nuo XIII amžiaus pabaigos, dėl prasidėjusių karų tarp LDK ir Kryžiuočių Ordino, istorinės Skalvos žemės virto dykra, tai yra dauguma šio krašto gyventojų buvo per prievartą apkrikštyti ir iškelti gyventi į Ordino gilumą, o likusieji, kurie atsisakė krikšto buvo išžudyti arba pabėgo į LDK gilumą prašydami LDK valdovo prieglobsčio.
Tačiau jau nemažai atlikta tyrinėjimų skalvių genties klausimu, nemažai duomenų gaunama ir iš archeologinių kasinėjimų, bet tai dar tik maža dalis atliktų darbų, nes archeologų laukia dar daug neatrastų ir neištyrinėtų Skalvos vietų, kurios padėtų ateinančioms kartoms atsakyti į jiems iškilusius klausimus dėl jų krašto istorijos.

1.2. Ištirtos ir dar neatrastos tyrinėjimų vietos skalvių žemėse

Pirmieji istoriniai leidiniai apie baltus pasirodė dar Renesanso epochoje. Tuo metu įsigalėjusios humanistinės idėjos ir pagoniškosios antikos kultūros tyrinėjimai leido Europos istorikams ir humanistams atrasti vienus iš seniausių Europos pagonis – baltus. Nors ir susidomėjimas baltais buvo didžiulis, tačiau plačiau buvo domimasi ir daugiausiai leidinių buvo išleista prūsų genčių tematika.
Skalviai – tai gana neseniai pradėta tyrinėti baltų gentis. Turbūt nesuklysiu sakydamas, kad kiek plačiau Skalva buvo pradėta tyrinėti tik nuo XIX a. pradžios. Didelę įtaką tam turėjo tai, kad tuo metu didžioji dalis istorinių Skalvos žemių priklausė Prūsijos karalystei, todėl būtent šios valstybės archeologai ir istorikai ne tik pirmieji pradėjo šio krašto istorinių paminklų tyrinėjimus, bet ir nuveikė daugiausiai darbų tiriant skalvių bei prūsų praeitį. Jau nuo XVIII a., pradžios Prūsijos gyventojai ėmė vis labiau domėtis savo krašto istorija. Dėl vis labiau augančio tokio susidomėjimo istorija jau XVIII a., pabaigoje Prūsijoje ėmė kurtis pirmosios draugijos. Labiausiai nusipelniusia būtų galima laikyti 1844 m., įkurta „Prussios“ draugiją, kurios pagrindinė veikla buvo tirti krašto praeitį, vykdyti archeologinius kasinėjimus, rinkti senienas ir jas propaguoti. Negalima sakyti, kad viskas kas susiję su Prūsijos tyrinėjimu buvo gražu ir puiku. Iki I pasaulinio karo galima išskirti tarsi du Prūsijos archeologinių paminklų tyrinėjimų etapus: 1865 – 1891 m., ir 1891 – 1914 m. Pirmasis dar vadinamas mėgėjišku archeologinės medžiagos kaupimu. Būtent tuo laikotarpiu vykdyti archeologiniai kasinėjimai Prūsijos istorijai atnešė daugiau žalos negu naudos. Taip įvyko, nes nebuvo jokių įstatymų draudžiančių savavališkus kasinėjimus. Tuo metu buvo labai populiaru savo dvarelyje turėti nuosavą eksponatų rinkinį, todėl nuolat buvo kasinėjami kapinynai, pilkapiai ir piliakalniai. Rastų radinių niekas nefiksuodavo, jie nebuvo analizuojami. Bet 1891 metais mokslo draugijų dėka buvo išleisti įstatymai draudžiantys savavališkus kasinėjimus. Nuo šio laikotarpio prasidėjo kitas archeologinių kasinėjimų etapas.
Labiausiai Rytų Prūsijos ir Mažosios Lietuvos archeologijai nusipelnė Karaliaučiaus universiteto rektorius, nuo 1891 m., „Prussios“ prezidentu išrinktas, filosofijos mokslų daktaras, archeologas ir žymus baltistas A. Bezzenbergeris. Tai tikrai neeilinė asmenybė. Jis puikiai mokėjo lietuvių kalbą, draugavo su žymiu Šilutės dvarininku Hugo Šojumi ir dažnai vasaras praleisdavo pas jį. Draugystė su Šojumi jam padėjo išžvalgyti ir ištyrinėti daug Šilutės rajone esančių archeologinių paminklų. Čia jis atrado ir kasinėjo Šernų (Klaipėdos raj.), Ramučių, Barzdūnų, Lumpėnų ir kt., kapinynus. Jo tyrimų rezultatai sudarė pagrindą rekonstruojant seniausios šio regiono praeities vaizdą.
Daug Skalvos žemių tyrinėjimams nusipelnė ir E. Holakas. Tai dar vienas Prūsijos archeologas, tyrinėjęs ne tik savo krašto istorinius paminklus, bet taip pat vykdęs archeologinius kasinėjimus ir Kuršių Nerijoje, bei Vilkyškių kapinynuose. Taip pat galima paminėti ir O. Tišlerį, G. Bujaką, J. Heideką ir kt.
Po II pasaulinio karo vakarų baltų istorijoje ir archeologijoje nemažai nuveikė ir pasižymėjo rusų archeologai: F. D. Gurevič, V. I. Timofejevas, V. I. Kulakovas ir kiti.
Būtent šie archeologai kartu su kitais Prūsijos archeologais ir padėjo pamatus Vakarų baltų archeologijai. Gaila, bet tada iš lietuvių tarpo neatsirado tokių pasišventusių ir savo krašto istorija besidominčių archeologų, kurių nuveiktais darbais būtų galima didžiuotis. Tačiau jau XX a., 8-9 dešimtmetyje atsirado naujų ir gabių archeologų karta, kuri naudodamasi jau minėtų archeologų sukauptais duomenimis, bei kasinėjimų išvadomis padarė nemažą pažangą Vakarų baltų ir Rytų Prūsų archeologijoje. Vienas iš tokių ir labiausiai nusipelniusių yra gerbiamas Vilniaus universiteto docentas, Vakarų baltų ir Rytų Prūsijos archeologijos žinovas Valdemaras Šimėnas.

2. ŽVALGOMIEJI ARCHEOLOGINIAI KASINĖJIMAI SENOJOJE VĖŽININKŲ

GYVENVIETĖJE

2.1. Senosios Vėžininkų gyvenvietės nustatymas

Senoji Vėžininkų gyvenvietė buvo atrasta 1995 metais, kai ją tuo metu pastebėjo, archeologiniams kasinėjimams ant, prie Šereitlaukio esančio, Sidabro kalno, vadovavęs Vilniaus universiteto docentas Valdemaras Šimėnas. Tuomet jis, ištyręs šios spėjamos gyvenvietės paviršių, rado keletą keramikos šukių su rankų pirštų įspaudų ornamentu, bei verpstę. Šie radiniai datuojami kaip I-ojo tūkstantmečio po Kristaus gyvenusių žmonių palikimas. Taip pat šioje vietoje buvo rasta ir žiestos keramikos šukių, molinis tinklo pasvarėlis, bei molinio butelio kaklelio liekana. Šie radiniai datuojami jau kaip XVIII – XIX a., pabaigos dirbinių liekanos (1 pav.). Radiniai leidžia teigti, kad kažkada čia buvo vietinės (greičiausiai skalvių) genties gyvenvietė. Būtent remiantis šiais radiniais 1997 metų spalio 28 d., Kultūros paveldo centro archeologai nustatė teritorijos ribas ir įtraukė šią teritoriją į laikiną saugomų istorinių paminklų apskaitą (6 – 7 pav.).
Gyvenvietė užima apie 4,8 ha plotą, yra išsidėsčiusi Jūros ir Nemuno santakoje, dešiniojoje Nemuno ir kairiojoje Jūros kranto pusėje (5 pav.). 2003 m. birželio 25 dieną 9.00 valandą ryto, vadovaujant Vilniaus universiteto docentui Valdemarui Šimėnui buvo pradėti archeologiniai kasinėjimai senovės Vėžininkų gyvenvietėje, siekiant ištirti kasinėjimų vietą ir gautais duomenimis padaryti galutinę išvadą apie Senosios Vėžininkų gyvenvietės egzistavimą.

2.2. 2003. 06. 23 – 07. 03 vykę žvalgomieji archeologiniai kasinėjimai

Šios stovyklos pagrindinis tikslas buvo supažindinti moksleivius su archeologija ir leisti jiems praktiškai pajusti, kas tai yra archeologija ir ko reikia norint būti geru archeologu. Tiesą sakant archeologijos mokslas nėra toks paprastas ir lengvas kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tai labai kruopštus ir atsakingas darbas, reikalaujantis daug pastangų, kruopštumo ir kantrybės, o ir kasinėjimų rezultatai dažnai būna ne tokie kokių tikimės.
Norint dalyvauti archeologiniuose kasinėjimuose reikia turėti kažkiek žinių netik apie tyrinėjamą vietą, bet apie patį archeologo darbą. Žinoma pačią pirmąją dieną mes nepuolėme iš karto kasinėti numatytos teritorijos. Pirmiausia, docento V. Šimėno, buvome supažindinti su šio krašto istorija, su baltų gyvenamojoje teritorijoje vyravusiomis kultūromis, kurios darė įtaką baltų genčių susidarymui. Taip pat trumpai buvome supažindinti ir su pačių skalvių istorija (peržiūrėjome Skalvos kapinynuose rastų dirbinių skaidres), jos kultūros susidarymu, tarp baltų genčių paplitusiais laidojimo papročiais (nes baltų gentys yra priskiriamos kuriai nors kultūrai pagal toje teritorijoje vyravusį laidojimo būdą).
Turint kažkiek žinių apie tiriamąjį objektą jau galima pradėti kasinėjimus. Tačiau norint kasinėti reikia žinoti nuostatus, kuriais remiantis yra vykdomi archeologiniai kasinėjimai. Visų pirma užfiksuojama pirminė paminklo padėtis. Tai padarius reikia išmatuoti ir sudaryti tyrinėjamo ploto planą. Kasama duobė yra apibrėžiama taip, kad kiekviena jos siena būtų nukreipta į vieną iš keturių geografinių krypčių (šiaurė, pietūs, rytai, vakarai), o visa duobė padalijama į sektorius maždaug po 1 m2. Išmatavus tiriamo ploto ribas einama prie antrojo etapo. Šio etapo metu pirmiausia nupjaunama žolė, tuomet atsargiai, maždaug per 20 cm. gylį ir maždaug tokio pat dydžio luitais, nuimamas viršutinis dirvožemio sluoksnis, o iškastą velėną atsargiai sukraunami į krūvą atokiau nuo duobės. Tačiau tai priklauso nuo tiriamo objekto paviršiaus ir gylio, kuriame yra senovėje susiformavęs kultūrinis sluoksnis. Tada vėl su kastuvais nukasamas maždaug apie 5 cm. žemių sluoksnis. Taip kasama tol kol duobės dugne išryškėja tamsūs, sukastos žemės, plotai. Šie plotai yra pažymimi planuose. Prisikasus iki paminklo kultūrinio sluoksnio ar kapo, daromi aptinkamų objektų brėžiniai ir piešiniai. Randamieji daiktai paminklo kultūriniame sluoksnyje arba kapuose fotografuojami ar filmuojami IN SITU (nepajudinant daiktų iš buvimo vietos), galiausiai pažymimi planuose. Aptikti daiktai nuvalomi, jei reikia – čia pat nuplaunami ir užkonservuojami, kad patekę į kitokią aplinką atmosferos veikiami nepradėtų irti. Jei reikia, daiktai toliau konservuojami ir restauruojami specialiose dirbtuvėse. Po to archeologiniai radiniai patenka į įvairius Lietuvos muziejus. Vėliau surinkta medžiaga sisteminama ir apibendrinama. Ši medžiaga skelbiama spaudoje, išleidžiama tam skirtų leidinių pavidalu, kad visuomenė galėtų susipažinti su jos krašte atliekamais tyrinėjimais. Taip pat surinkta medžiaga atiduodama istorikams, kurie ją toliau analizuoja ir naudoja įvairioms problemoms, susijusioms su Lietuvos istorija, spręsti.
Mūsų tiriamo objekto teritorija užėmė 4,8 ha. plotą. Aukščiausia vieta 13,8 m. virš jūros lygio. Kasinėjimams buvo pasirinkta aukščiausia kalvos vieta. Pirmiausia buvo apibrėžtas kasinėjimų plotas, kuris užėmė 25 kvadratinius metrus. Vėliau, per kastuvo gylį, buvo nuimtas viršutinis dirvožemio sluoksnis. Nuėmus šį sluoksnį pradėjome pasluoksniui, apytikriai po 5 cm., nukasinėti apatinius žemės sluoksnius. Po kiekvieno karto tiriamo objekto paviršius buvo ištiriamas metalo ieškikliu. Su metalo ieškikliu taip pat buvo išžvalgytas kalvos paviršius. Šių žvalgymų metu buvo rasta sidabrinė moneta, kuri yra 1384 metų. Taip pat rasta keletas Prūsiškų XIX a. sagų, metalinis dubenėlis ir nemažai skardos liekanų. Tiriamajame plote, apytikriai pusės metro gylyje, buvo rasta kaltinių vinių, vielos, žiestos ir lipdytos keramikos šukių bei krūva čerpių. Po kiek laiko maždaug už 70 metrų į šiaurę nuo pirmojo tiriamojo ploto buvo išmatuota dar viena kasinėjama teritorija, kuri užėmė apie 10 kvadratinių metrų plotą. Šioje vietoje mums pavyko rasti taip pat keleta keramikos šukių, titnaginę ieties dalį bei metalinę kažkokio įrankio liekaną (2 – 4 pav.).
Taip pat dalyvavome ir archeologiniuose kasinėjome, kurie vyko Viešvilėje. Ten, skirtingai nei Vėžininkų Senojoje gyvenvietėje, kultūrinis sluoksnis yra susiklostęs prie pat paviršiaus, todėl jau iš pat pradžių reikėjo kruopščiai nukasinėti viršutinį žemės sluoksnį. Ten mes radome nemažai titnago skeveldrų, lipdytos keramikos šukių, akmenų, kurie, manoma buvo dedami prie laidojimo urnų.

2.3. Kasinėjimų apibendrinimas ir išvados apie senosios Vėžininkų gyvenvietę

Taigi apibendrinant archeologinių kasinėjimų rezultatus norėčiau pabrėžti, kad archeologiniu požiūriu mes nieko naudingo ar labai vertingo neradome. Keramikos šukės buvo per nelyk mažos ir jų pačių buvo pernelyg mažai, kad pagal jas sprendžiant būtų galima daryti kokias nors išvadas. Net ir sidabrinė moneta, kuri gal ir turi didelę materialinę vertę, archeologiniu požiūriu yra visai nevertinga, nes pinigai nuolat keliauja iš rankų į rankas ir pagal ją spręsti apie to krašto praeitį beveik neįmanoma. Na, o rastos čerpės ir kiti radiniai tai greičiausiai nesenų laikų palikimas, kurie mažai mums ką gali pasakyti apie senąją Vėžininkų gyvenvietę
Tačiau būtent tie radiniai, arba kitaip sakant labai vertingų radinių nebūvimas, leidžia daryti išvadą, kad šioje vietoje kultūrinis sluoksnis nesusiformavo, todėl ir radinių iš to laikmečio radome nedaug. Negausūs radiniai parodo, kad čia galėjo būti tik laikina stovyklavietė. Žinant, kad kol nebuvo pastatyta Kauno hidroelektrinė potvynių metu likdavo neapsemtas tik nedidelis tos teritorijos lopinėlis, sala apsupta vandens, tad aišku, kad čia negalėjo susidaryti gyvenvietė. O čerpių krūva ir kiti to laikmečio radiniai tik patvirtina vietinių pasakojimą, kad kadaise čia, ant šios kalvos, stovėjo švyturys ir vandens plūdurų prižiūrėtojo sodyba, kuri sudegė apie 1960 – uosius metus.

3. PRIEDAI

3.1. Radiniai rasti gyvenvietės nustatymo metu
1 pav.

3.2. Radiniai rasti Vėžininkuose žvalgomųjų archeologinių kasinėjimų metu

2 pav.
3 pav.

4 pav.

3.3 Kasinėjimų vietos žemėlapis
5 pav.

3.4. Dokumentas pagal kurį senoji Vėžininkų gyvenvietė buvo įtraukta į laikinai

saugomų paminklų apskaitą

6 pav.
7 pav.

3.5. Naudota literatūra:
a) Almonaitis V., Almonaitienė J., „Šiaurės Skalva“. Keliautojo po Pagėgių kraštą žinynas.
b) Bendrojo lavinimo mokyklos programos. Istorija VII – XII klasei. – V., 1999.
c) Šimėnas V., Archeologiniai tyrinėjimai prūsų žemėse. Baltų archeologiniai.
d) Šimėnas V., Vakarų ir Rytų baltų ribos kaita archeologijos duomenimis. /Vakarų baltai: etnogenezė ir etninė istorija/. – 1997
e) Zinkevičius Z., Iki pirmųjų rastų. /Lietuvių kalbos istorija/. – 1987

Leave a Comment