Senieji Lietuvos autochtonai

Senieji Lietuvos autochtonai

Pirmieji Lietuvos gyventojai buvo mezolito laikotarpio Nemuno ir Kundos kultūrų žmonės. Joms didelę įtaką padarė Ancyliaus ežero laikotarpiu iš pietvakarių plitusi Maglemozės kultūros banga. Tai buvo šių vietinių – mezolito Nemuno ir Kundos kultūrų – pamatas. Pačioje mezolito pradžioje, Joldijos jūros laikotarpiu, čia vyravo paleolito tradicijas išlaikančios epipaleolitinės kultūros. Jos išsaugojo senąjį kultūrinį palikimą, tačiau nesugebėjo prisitaikyti prie naujų sąlygų ir sunyko.

Mezolitinės Nemuno kultūros riba apėmė visą dabartinę Kaliningrado sritį ir šiaurinę Lenkijos dalį – Mozūrų ežerų sritį. Pietryčiuose siekė Pripetės auukštupį bei Būgo ir Pripetės tarpupį, apėmė ir Nemuno baseiną bei Vakarų Baltarusiją. Nemuno kultūros įtakos sferoje atsidūrė pietinė Lietuvos dalis. Nemuno kultūra gyvavo ankstyvajame borealyje iki V tūkstm. pr. Kr. Manoma, kad ji galėjo egzistuoti apie 3000–2500 metų. Tokia trukmė rodo, kad tai buvo stabilaus augimo laikotarpis: matyt, nepasitaikė atėjūnų, ir tik vienas kitas elementas atsirado dėl kitų kultūrų įtakos. Kultūros tolydumas juntamas ir neolito laikotarpyje, kai ji peraugo į neolitinę Nemuno kultūrą.

Nemuno kultūrai būdingiausi dirbiniai – laibieji ar laivelio pavidalo skaldytiniai. Diirbiniai retušuojami iš vidinės pusės, gaminamos įvairių taisyklingų geometrinių formų strėlės, peiliai su kauliniais ar mediniais įtvarais. Gremžtukai sudarė didžiąją buities reikmenų dalį, o svarbus Nemuno kultūros atributas – įvairūs stambieji titnago dirbiniai: kirveliai, pleištai.

Nemuno kultūros paminklai randami salpose, esančiose toliau nu

uo vandens, aukštose upių terasose. Šios kultūros gyventojų stovyklos mažos – jose neilgai užsibūdavo, tačiau dažnai grįždavo į tas pačias vietas. Nedidelės stovyklos – nedidelis ir šeimų skaičius. Manoma, kad vienoje stovykloje galėjo gyventi nuo vienos iki keturių šeimų. Toje Nemuno kultūros srityje, kur dabar yra Lietuva, laidojimo paminklų nerasta. Pavieniai kapai ar kapinynai žinomi Lenkijoje, Skandinavijoje. Žmonės čia laidoti sėdomis arba paguldyti aukštielninki. Yra duomenų, laidotos tik mirusiųjų galvos. Mirusįjį apiberdavo raudona ochra, o įkapėms dažniausiai dėdavo žvėrių dantų.

Mezolitinė Kundos kultūra – viena didžiausių Rytų Europoje. Ji paplitusi visame Rytų Pabaltijyje nuo Suomijos šiaurėje iki Nemuno ir Neries pietuose. Kundos kultūra, kaip ir Nemuno, ilgaamžė – nuo preborealio iki atlančio: maždaug nuo 5500 iki 4000 m. pr. Kr. Mezolitinės Kundos kultūros kilmė sudėtinga ir sunkiai paaiškinama. Taai, kad ji apėmė didelį arealą, pagrįstų ir daug jos susidarymą lėmusių veiksnių. Anksčiau manyta, kad ji kilusi iš Rytų, tačiau dabar įrodyta, jog Rytuose ji datuojama vėlesniais laikais – taigi galėjo ateiti ir iš Vakarų. Vokiečių tyrinėtojai kaulo bei rago dirbinius siejo su paleolito palikimu arba Maglemozės kultūros įtaka. Čia iš vietinio palikimo, veikiant naujai srovei, ėmė kurtis savitos kultūros. Manoma, kad mezolitinė Kundos kultūra yra tiesioginė neolitinės Narvos kultūros pirmtakė.

Pagrindinis Kundos kultūros bruožas – maža dirbinių iš titnago, daugiausia iš ka

aulo ir rago. Dirbiniai nelabai įvairūs. Tai žeberklai, ietigaliai, durklai, peikenos, kalteliai, kirveliai. Žeberklus darė dvejopus: su užbarzdomis ir be jų, o kartais su įkartomis. Ietigaliai apvalūs, šeivos pavidalo, tribriauniai ir su titnago ašmenėliais. Stovyklos, kaip ir Nemuno kultūros žmonių, nedidelės, jose gyventa neilgai, nors ilgiau nei paleolito žmonių. Lietuviškajame Kundos kultūros areale rasta palaidojimų. Mirusieji laidoti ir pačioje gyvenvietėje, ir atskiruose kapinynuose. Palaidojimai kapinynuose būdingi kultūros pabaigai. Mirusieji laidoti aukštielninki ir suriesti. Kaip ir Nemuno kultūroje, žinoma atvejų, kai laidotos tik mirusiųjų galvos. Tyrinėtojai samprotauja apie tai gana įvairiai. Matyt, kartais mirusiųjų prisibijota. Palaidota galva galėtų reikšti, kad gentainiai nenorėjo, jog mirusysis sugrįžtų. Antra vertus, sėdima mirusiojo padėtis taip pat sunkiai paaiškinama. Paprotys apipilti palaikus ochra paplitęs ir čia, tačiau gausiau įkapių: strėlių antgalių, amuletų, padarytų iš briedžio ir šerno priekinių dantų

Leave a Comment