Seneji Suduviai ir ju likimas

Senieji sūduviai ir jų likimas

Jotvingiai sutirpo ir neramūs prūsai
Gynėsi ir žuvo patys sau vieni-
Taip norėjo ir tenai vedė mūsų
Laimė ir likimo žingsniai kruvini.

Jonas Aistis, Likimo giesmė

VARDAS. Sūduvos žemę senovėje buvo apgyvenusi baltų gentis jotvingiai, kitaip dar sūduviais vadinama. Ši gentis šiandien mirusi, kaip ir senovės prūsai. Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose jos vardas paminėtas II a. viduryje, Ptolemėjo geografijoje. Įvairių tautų metraščiai skirtingai mini jotvingių vardą. Pagal mūsų kalbininką Kazimierą Būgą prūsai šią tautą vadinę “jatvings” arba “jotvings”, o pats kraštas gaal tektų vadinti Jotva.

Lygiagrečiai ar atskirai minimas ir sūduvių vardas. Spėjama, kad lietuviai jotvingius bus vadinę greičiausiai sūduvių vardu, nes tokiais vardais Lietuvoje buvo vadinami kai kurie kaimai, įkurti sūduvių-jotvingių emigrantų.

E. Volteris teigia, kad lietuviai, greičiausiai Dainavos vardu vadinę vieną kurią Jotvos sritį, o bendrinėje kalboje šį vardą priskirdavę ir visam kraštui. A. Salys Dainavos ir Jotvos vardus laiko tapatiškais. Sūduvos ir Jotvos vardų tapatiškumas moksliškai nėra abejotinas, tačiau Dainavos sutapatinimas su Jotva dar kelia abejonių.

Tad aprašomos teritorijos vardas galėtų būti trrilypis ar net keturlypis: Sūduva-Jotva-Dainava, jos gyventojai – sūduviai, jotvingiai, dainuviai. Tačiau dėl parankumo juos vadinsime sūduviais, o kraštą – Sūduva.

ŽEMĖ IR SIENOS. Ir dabar, po ilgų tyrinėjimų, nėra visiško sutarimo dėl buv. Jotvingių žemių apimties bei sienų. Vieni istorikai, archeologai ar ge

eografai linkę jas mažinti, kiti plėsti. Dėl vakarinės suduvių ribos, kuria laikomi Mozūrų ežerai, ir dėl šiaurinės (Nemunas) ribos ginčų nekyla. Tačiau dėl pietinės ir rytinės ribos nuomonės išsiskiria. Lenkų mokslininkai jomis laiko Narevo upės ir Nemuno aukštupio vakarinę dalį. Kiti, jų tarpe rusų mokslininkai, išplečia tiek pietinę, tiek ypač rytinę ribą, priskirdami sūduviams ir Nemuno vidurupio rytinę dalį.

Susipažinę su įvairiomis nuomonėmis, galime padaryti išvadą, kad pimaisiais amžiais po Kr. Ir vėliau, maždaug iki IX-XII a., sūduviai bus apėmę platesnes sritis.

GYVENIMO BŪDAS IR KULTŪRA. Apie jotvingius, jų gyvenimo būdą ir kultūrą labai nedaug žinių teišliko. Tačiau po II pasaulinio karo intensyvesni lenkų mokslininkų ir kt. specialistų tyrinėjimai, taip pat kai kurie radiniai Lietuvos Sudūvoje apie jotvingius suteikė žymiai daugiau žiinių. Ypač daug duomenų suteikė Suvalkų apylinkėse rasti jotvingių kapinynai ir senų sodybų liekanos su turtingomis įkapėmis. Buvo rasta Senovės Romos, Bizantijos, Mažosios Azijos kraštų monetų, dėl to sprendžiama, kad senovės jotvingiai prekiavę su tomis šalimis. Jotvingių genčių kultūra nebuvusi žemesnė kaip tų laikų prūsų, lietuvių ar kaimyninių slavų tautų. Jau III-IV a. buvo išplėsta gyvulininkystė, amatai, mainų prekyba. Palyginus su anais laikais buvo gana tirštai apgyvendinta. Ypač galėjusi būti aukšta avių auginimo kultūra. Jotvingių valsčius, greičiausiai, susidėjęs iš didesnio ar

r mažesnio komplekso dirbamų laukų bei sodybų ir didesnio kiekio negyvenamų miškų, bendros valsčiaus gyventojų nuosavybės. Jų sodybos buvusios prie upelių, ežerų ir girių, susidėjusios iš nedidelio sklypelio dirbamos žemės, ganyklos, išgenėtos aikštelės su sezoninėmis stovyklomis piemenų, bitininkų, medžiotojų, paskirų sodybų. Gyventojai skirstėsi gentimis. Jotvingių valsčius susidėjo iš maždaug 1000 gyventojų. Šie valsčiai turė jo savo žemės plotus, saugotus įtvirtintų kaimų ir pilių. Valsčius buvęs tolygus pilies apygardai, o pilis arba sustiprintas kaimas buvo gynybos bei administracijos centras.

Jotvingių žemės ribose yra apie 50 XIII a. piliakalnių, tačiau moksliškai nei vienas jų nebuvo tirtas. A. Kaminskis teigia, kad Jotvoje buvę ir keletas pastovių kelių. Iš tikrųjų kelių buvę žymiai daugiau. Naudotasi ir vandens keliais: upėmis bei ežerais. Iš pradžių jotvingiai, kaip ir kitos gentys, buvę klajokliai, vėliau jie, kaimynų spaudžiami, tapo sėslūs ir ėmė burtis jau į minėtus valsčių sambūrius. Visos aisčių tautos, taigi ir jotvingiai, vertėsi žemės dirbimu ir gyvulių auginimu; bitininkystė ir žvejyba tebuvo jų antraeiliai veiksmai, o medžioklė ūkyje nevaidinusi jokio vaidmens.

RELIGIJA. Apie jotvingių religiją turima maža žinių. Šiek tiek šviesos įneša XVI a. Maleckių aprašymas, kur sakoma, kad jotvingių tremtinių (pabėgėlių) Sembijoj gyvulių tarpe svarbiausias esąs ožys, aukojamas Sambijos Susluvų kaimų rugiapjūtės pabaigtuvių iškilmėse. Aprašoma, kad senis aukotojas (viršaitis?) su ja

avų vainiku ant galvos dedąs rankas ant ožio ir šaukiąsis sūduvių dievų. Po to iškilmių dalyviai procesijos tvsrka apeidavę aukos vietą, nešdami ožį ir giedodami giesmes. Po to kalbėdavęs aukotojas, kviesdamas iškilmingai atlikti apeigas ir išsaugoti tėvų papročius. Pabaigai aukotojas nudurdavęs ožį ir susirinkusius apšlakstydavęs jo krauju, surinktu į indą. Moterys virdavusios mėsą ir kepdavusios kvietinių miltų tešlainius. Šie tešlainiai buvo kepami ne krosnyse, bet iškilmių metu prie laužo. Valgių likučiai buvę kruopščiai surenkami ir užkasami, kad aukos neišniekintų paukščiai ar žvėrys.

JOTVINGIŲ KARIUOMENĖ susidėjo iš pėsčiųjų ir raitųjų dalinių. Prie kariuomenės buvo ir gurguolė, sudaryta iš tam tikro kiekio vežimų ar rogių, skirtų pirmon eilėn gabenti grobiui. Tipiškiausias jotvingių ginklas buvo ietis. Atrodo, kad jotvingiai turėjo ir svaidykles akmenims svaidyti. Buvo ir lankų su strėlėmis, skydų ir kt. Priešą jie puldavo labai staigiai ir tuojau pat išsisklaidydavo. Nakties metu turėdavo sargybas. Jų gudri strategija ir, greičiausiai, geri karo vadai, padėjo jiems, mažai tautai, ilgai, palyginti, sėkmingai gintis nuo didelių lenkų, rusų, kryžiuočių ir totorių jėgų.

KALBA, GIMINYSTĖS RYŠIAI. Dėl buvusios jotvingių kalbos lingvistai nesutaria. Jotvingiams staiga išnykus, rašytinių žinių apie juos labai nedaug teliko, bet šis tas yra. Manoma, kad sūduviai supratę lietuviškai ir prūsiškai. Reikia manyti, kad senaisiais laikais lietuvių, prūsų, su

uduvių ir latvių kalbos tebuvo baltų tarmės ir viena nuo kitos tebuvo tiek nutolusios, kiek mūsų laikais, pvz., žemaičiai nuo dzūkų.

GYVENTOJŲ SKAIČIŲ taip pat labai sunku nustatyti. Kryžiuočių šaltiniai teigia, kad sūduvių tebuvę apie 35.000. A. Kaminski randa jų apie 50.000.

PRIKLAUSOMYBĖ. Keliamas klausimas ar XIII a. sūduviai buvo Mindaugo kuriamos Lietuvos valstybės sudėtyje. Mindaugas užrašęs kryžiuočiams ir kai kuriuos sūduvių valsčius. Tačiau naujieji istorikai lnkę manyti, kad vargiai tie valsčiai Mindaugui priklausę: Mindaugas jų nevaldęs, o tik į juos pretendavęs. Taigi XIII a. sūduviai nebuvo glaudžiau susirišę nei su prūsais, nei su Lietuvos valstybe.

JOTVINGIŲ KARAI. Jotvingiai buvo narsūs. Tai liudija kronikos ir archeologiniai radiniai. Jotvingių karai buvo ilgi ir sunkūs. Pirmieji juos pradėjo pulti rusai. Jotvingiai-sūduviai gindavosi vieni ar pasitelkę lietuvius.

Slavų puldinėjami, jotvingiai 1061m. savo sostinę iš Dragičyno perkėlė prie Bugo upės ir pavadino ją senuoju vardu. Po aršių kovų XII a. savo naująją pilį jie turėjo perleisti mozūrams.

1260 m. Ziemovitas sudarė sutartį sudarė sutartį su kryžiuočiais. Tačiau 1261 m. sąjungininkai patyrė skaudų sūduvių smūgį. 1262 m. sūduviai, susidėję su lietuviais, užpuolė mozūrų žemę, paėmė jų sostinę Varšuvą ir Ujazdovo pilį.

Jotvingiai eidavo kariauti ir į prūsų žemę, esančią Ordino valdžioje. Kartais jų žygiai būdavo sėkmingi, bet kartais vokiečiai atimdavo jų karo grobį. Užvaldę prūsų žemę, vokiečiai pradėjo žygį prieš jotvingius. Jotvingių-Ordino karas truko 4 metus (1279-1283). Kovų pabaigoje likę tik du nenugalėti kunigaikščiai – Skurdas ir Jedetas. Matydamas neatsilaikysiąs, Jedetas su 1500 savo valdinių pasidavė Ordinui, o Skurdas su savo žmonėmis persikėlė per Nemuną ir atvyko į Lietuvą.

SKAUDUS JOTVINGIŲ LIKIMAS. Jotvingiai žuvo svarbiausia dėl šių priežasčių: 1. Nebuvo sudaręs savo vieningos valstybės. 2. Nebuvo sudarę tvirtos koalicijos su lietuviais. 3. Prieš jotvingius buvo sudaryta labai tvirta kaimynų koalicija, tvirtai remiama kitų Europos šalių, įskaitant ir Romos popiežių. 4. Vakariečiai ir slavai tuo pačiu metu spaudė ne tik jotvingius, bet ir kitus aisčius.
Jotvingiai nepajėgė atsiginti nuo daug pranašesnės priešo kariuomenės, nors ir netrūko jiems narsumo. Daugelis jotvingių žuvo su ginklu rankose ar tapo okupantų keršto aukomis. Likę gyvi pasitraukė nelaisvėn į artimą prūsų žemę, kur jie tikėjosi kiek lengvesnės vergijos, kiti pasuko į Lietuvą, kur buvo tinkamai įkurdinti. Jotvingių emigracijos, kad ir neaiškių pėdsakų, randame Lietuvos žemėje.

SŪDUVIŲ PALIKIMAS. Kryžiuočiai būdami negausūs, užimtų sūduvų sričių neįstengė kolonizuoti. Jiems atitekusi nedidelė vakarinės Sūduvos dalis. Lietuvai atiteko šiaurinė Sūduvos dalis.

Leave a Comment