KAUNAS2007 m. gegužė 22 d.
Turinys:
I. Įvadas psl. 31. Šaltojo Karo ištakos psl. 32. Karinių blokų sūsikūrimas psl. 4II. Ginkluoti konfliktai Šaltojo Karo metu psl. 4 1. Ginklavimosi varžybos psl. 52. Kova dėl įtakos Trečiojo Pasaulio šalyse psl. 63. Ekonomika – taip pat ginklas psl. 6III. „Šaltojo Karo“ „karštieji taškai“ psl. 61. Korėjos karas psl. 72. Berlyno sienos statyba psl. 83. Karibų krizė psl. 94. Vietnamo karas psl. 105. Afganistano karas psl. 10IV. „Šaltojo Karo“ pabaiga psl. 121. Nusiginklavimas psl. 122. „Pasaulio padalinimo“ pabaiga psl. 12V. Literatūra psl. 14
Įvadas
1. „Šaltojo Karo“ ištakos
Pats terminas „Šaltasis Karas“ buvo sugalvotas ir panaudotas V. Čerčilio kalboje 1946 kovo 5 d., Fultone (JAV). Jau nebebūdamas savo valstybės galva, Čerčilis liko vienu iš pačių įtakingiausių pasaulio politikų.Savo kalboje jis konstatavo, kad Europa tapo padalinta „geležinės uždangos“ ir kvietė vakarų civilizaciją paskelbti komunizmui karą. Iš tiesų, karas tarp dviejų sistemų, dviejų ideologijų tebesitęsė nuo 1917 metų., bet kaip suvokiama ir akivaizdi priešprieša susiformavo tik po Antrijo Pasaulinio karo. Kodėl Antrasis Pasaulinis karas tapo „Šaltojo Karo“ lopšiu? Iš pirmo žvilgsnio šis dalykas atrodo keistas, tačiau jei įdėmiau pažvelgtume į Antrojo Pasaulinio karo istoriją, kai kurie dalykai paaiškėtų.Vokietija pradėjo grobti kaimynines teritorijas (Reno zona, Austrija), o būsimosios sąjungininkės visa tai stebėju su tam tikru atlaidumu. Kiekviena iš būsimųjų valstybių sąjungininkių tikėjosi, kad Hitlerio veiksmas bus nukreipti jai reikiama linkme. Vakarų valstybės, tam tikrame lygyje, rėmė Hitlerį, užmerkdamos akis prieš grubius tarptautinių sutarčių pažeidimus. Vienu iš ryškiausių tokios politikos pavyzdžių galime laikyti Miuncheno sutartį, pasirašytą 1938 metais. Juo Hitleriui buvo atiduota Čekoslovakija. SSRS linko laikyti Hitlerio veiksmus kaip „bendros kapitalizmo krizės“ apraišką ir nesutarimų paaštrėjima tarp „imperialistinių gruobuonių“. Skaitydamas, kad po Miuncheno, kai visos vakarų šalys faktiškai davė Hitleriui žalią šviesą į rytus, Stalinas nusprendė – „kiekvienas už save“ ir sudarė su Vokietija nepuolimo sutartį ir, kaip paaiškėjo vėliau, slaptą susitarimą dėl įtakos zonų pasidalinimo. Dabar aišku, kad Hitleris buvo nenuspėjamas ir pradėjo karą iškart prieš visus, kas, galų gale, jį ir pražudė. Tačiau Hitleris net pačiame baisiausiame sapne negalėjo numatyti, kad susidarys tokia koalicija, kuri ir laimėjo karą. Hitleris tikėjosi, kad tie gilūs nesutarimai, kurie buvo tarp būsimųjų sąjungininkų, yra neįveikiami. Tuo jis ir suklydo. Dabar pas istorikus yra pakankamas kiekis duomenų apie hitlerio asmenį. Ir, nors apie jį gro pasakoma mažai, kvailiu jo nelaiko niekas, tai reiškia, kad tie nesutarimai, kuriais jis taip tikėjo egzistavo ir realybėje. T.y. – „Šaltasis karas“ turėjo gilias šaknis.
Tad kodėl ji prasidėjo tik po Antrojo Pasaulinio karo? Akivaizdu, kad taip atsitiko dėl paties laikmečio. Laimėję šį karą sąjungininkai tapo stiprūs, o ginkluotė ant tiek galinga ir visa griaunanti, kad tapo aišku: aiškintis sąntykius senaisiais metodais – pernelyg didelę prabanga. Žinoma, kad „Šaltojo karo“ iniciatoriais galime vadinti vakarų valstybes, kurioms SSRS galia , išaiškėjus per šaltąjį karą, tapo gana nemaloniu siurprizu.Taigi, „Šaltasis karas“ kilo neilgai trukus po Antrojo Pasaulinio karo, kai sąjungininkai ėmėsi daryti išvadas. Ir ką gi jie pamatė? Visų pirma – pusė Europos atsidūrė SSRS įtakos zonoje ir ten labai greitai iškilo prosovietiniai režimai. Antra, kilo galinga kolonijų išsilaisvinimo judėjimų banga, kuri buvo nukreipta prieš metropolijas. Trečia, Pasaulis greita įgavo dviejų polių struktūrą. Ketvirta, Pasaulyje susiformavo dvi supervalstybės, kurioms jų karinė – ekonominė galia leido iškilti virš visų kitų. Negana to, vakarų valstybių interesai visame pasaulyje netikėtai susidūrė su SSRS interesais. Būtent šitą naują pasaulio būseną po Antrojo Pasaulinio karo, ankščiau už visus kitus ir paskelbė Čerčilis, pavadinęs tai „Šaltuoju karu.2. Karinių blokų susikūrimas
Po Antrojo Pasaulinio karo pabaigos vakarų Europos valstybės ir JAV susivienijo prieš SSRS. Tarybų Sąjynga, savo ruosžtu, stengdamasi apsaugoti save, sukū rė aplink savo sienas savotišką buferį, apsupusi save valsybėmis, kuriose, pasibaigus kariniams veiksmams, susiformavo prosovietiniai režimai. Tokiu būdu pasaulis buvo padalintas į dvi stovyklas: kapitalistinę ir socialistinę. Abiejose pusėse susiformavo taip vadinamos kolektyvinės apsaugos sistemos – kariniai blokai. 1949 balandį buvo sukurta NATO, į kurią įėjo JAV, Kanada, ir vakarų Europos valsybės. 1955 gegužę buvo pasirašyta Varšuvos sutartis. Ją pasirašė: Albanija (atsisakė sutarties 1968 metais), Bulgarija, Vengrija, VDR, Lenkija, Rumunija, SSRS ir Čekoslovakija. Pasaulio poliarizacija pasibaigė ir sukurtos koalicijos, su savo lyderiais priešakį, pradėjo kovoti dėl įtakos Trečiojo Pasaulio šalyse.
II. Kariniai konfliktai „Šaltojo karo“ metu Kuo gi pasireiškė „Šaltasis karas“? Pirmoji ir bene pati pastebimiausia jo išraiška…
1. Ginklavimosi varžybos
Šių lenktynių pradžia galima laikyti branduolinio ginklo atsiradimą. Kaip žinoma, 1945 metais JAV buvo vienintele branduoline valstybe.Karo su Japonija metu amerikiečiai numetė tokias bombas ant Hirošimos ir Nagasakio. Strateginis pranašumas privedė iki to, kad JAV kariškiai pradėjo kurti planus, kaip suduoti SSRS prenecinį smūgį. Tačiau JAV monopolija truko tik ketverius metus. 1949 metais SSRS išbandė savo pirmaąjką branduolinę bombą. Šis įvykis stipriai sukrėtė vakarų valstybes ir tapo labai svarbiu momentu „Šaltajame kare“. Forsuojant darbą, SSRS labai greitai kurė branduolinę ir termobranduolinę ginkluotę. Kariauti staiga tapo labai pavojinga ir grėsė nenusakomomis pasėkmėmis. Ginkluotė, kuri susikaupė per „Šaltojo karo“ metus buvo didžiulė, bet gigantiškos pragaištingos ginkluotės atsargosnaudos nenešė, o išlaidos jos gamybai ir saugojimui augo. Jei anksčiau sakydavo: „mes jus galime sunaikinti, o jūs mūsų ne“, tai dabar formuluotė pasikeitė į: „jūs mus galite sunaikinti 38 kartus, o mes jus 64“. Tokie ginčai beprasmiai, nes jei karo atveju bent viena iš šalių panaudotų branduolinę ginkluotę, greitai būtų sunaikinta ne tik ji, bet ir visa planeta. Ginklavimosi varžybos įgavo nenusakoma pagreitį. Tereikėjo vienai iš besivaržančių pusių sukurti kokį nors iš principo naują ginklą, kad kita pusė mestų visas pajėgas ir resursus, kad sukurti savąjį ekvivalentą. Šios lenktynės apėmė visas įmanomas karinės pramonės sritis: šaunamieji ginklai, naujos tankų konstrukcijos, greitesni ir techniškai tobulesni lėktuvai, tobulesni laivai ir povandeninės valtys, visa tai vystėsi beprotiškais tempais. Tačiau didžiausia įtampa buvo varžybose, kurios lietė raketų techniką. Visas, taip vadinamas, taikus kosmosas, buvo ne matoma ledkalnio dalis, o sniego kepuraite ant matomos ledkalnio dalies. JAV aplenkė SSRS branduolinės ginkluotės kiekiu, SSRS aplenkė JAV raketų gamybos srityje. SSRS pirmieji paleido į orbita dirbtinį Žemės palydovą, o 1961 metais pasiuntė žmogų į kosmosą. Amerikiečiai negalėjo pakęsti tokio savo atsilikimo, ko rezultatas – nusileidimas Mėnulyje. Būtent tuo metu abi pusės pasiekė strateginę pusiausvyra. Tačiau tai nesustabdė ginklavimosi varžybų. Atvirkščiai, jos išsiplėtė į visas gyvenimo sferas, kurios bent kiek siejosi su ginkluote. Čia, pavyzdžiui, galime paminėti lenktynes kuriant superkompiuterius. Vakarai čia besalygiškai laimėjo, kadangi SSRS kibernetiką, kartu su genetika, laikė „kapitalizmo mergšėmis“. Ginklavimosi varžybos palietė netgi švietimą. Po Gagarino skrydžio JAV buvo priverstos peržiūrėti savo švietimo programą ir iš esmės ją pakeisti.
Galų gale abi pusės svanoriškai pristabdė šias varžybas. Buvo pasirašyta eilė sutarčių, kurios ribojo ginkluotės kiekį. Kelios tokių sutarčių, pasirašyta 1963,08,05 draudė branduolinius tyrimus atmosferoje, po vandeniu ir kosminėje erdvėje, nebranduolinių zonų sukūrimas (1968 metai),. Kitas „Šaltojo karo“ frontas buvo…2. Kova dėl įtakos Trečiojo Pasaulio šalyse
Nuo to momento, kai abi supervalstybės pasiekė strategine tarpusavio pusiausvyra (šešiasdešimtųjų viduryje), ginklavimosi varžybos palaipsniui traukėsi į antąjį planą. Pagrindiniu supervalstybių prioritetu tapo kova dėl įvairiapusės įtakos trečiojo pasaulio šalyse. Pats terminas buvo pradėtas naudoti dėl vis didesnio šalių, atvirai nepalaikaančių nė vienos pusės, įtakos. „Šaltasis karas“ vyko ne tik politinėse – karinėse sferose, bet ir sporto bei kultūros srityse. Pavyzdžiui JAV ir daug vakarų Europos valstybių baikotavo 1980 metų olimpines žaidynes Maskvoje, rytų šalys ir SSRS, savo ruožtu, atsisakė dalyvavimo sekančiose žaidynėse Los Andžele. „Šaltasis karas“ dažnai buvo vaizduojamas kine, abi pusės filmavo ir rodė propagandinius filmus. JAV tai buvo: „Raudonoji aušra“, „Amerika“, „Rembo“, „Geležinis erelis“, „Įsiveržimas į JAV“. SSRS: „Naktis be gailesčio“, „Neutralūs vandenys“, „Atsitikimas kvadrate 36-80“, „Vienišas plaukiojimas“ ir dar daug kitų. Nežiūrint į tai, kad visi šie filmai yra skirtingi, juose buvo parodoma, kokie yra blogi „jie“, ir kokie geri žmonės tarnauja kariuomenėje pas „mus“. Labai savotiškai „šaltasis karas“ mene parodomas vienoje populiarios dainos eilutėjė (vertimas): „ . . . ir netgi balete, mes priešaky visos planetos…“.
3. Ekonomika – taip pat ginklas
Akivaizdu, kad didžiulės išlaidos, kurias patyrė supervalstybės, negalėjo tęstis amžinai. To pasekoje abiejų šalių varžybos tęsėsi ekonominėje sferoje. Būtent šitas momentas ir tapo pačiu reikšmingiausiu „šaltajame kare“. Efektyvesnė Vakarų ekonomika leido ne tik palaikyti karinį ir politinį pranašumą, bet ir tenkinti augančius šiuolaikinio žmogaus poreikius. Tuo pat metu sunkiasvorė, orientuota tik į ginkluotės ir įrengimų gamybą, SSRS ekonomika negalėjo, ir net nesiruošė, konkuruoti su Vakarais. Galų gale tai atsispindėjo ir politiniame lygmenyje. SSRS pradėjo praradinėti pozicijas ne tik kovoje dėl įtakos trečiojo pasaulio šalyse, bet ir socialistinėse šalyse.
III. „Šaltojo Karo“ „karštieji taškai“
„Šaltajam karui“ buvo charakteringas ir dažnas „karštųjų taškų“ atsiradimas. Kiekvienas lokalinis konfliktas buvo iškeliamas į pasaulinę areną. Dėka to, kad abi supervalstybės palaikė kovojančias puses. Apie šiuos konfliktus – visus kartu ir kiekvieną atskirai – galima būtų parašyti knygą. Ir ne vieną. Tačiau šiame darbe mes tik trumpai apžvelgsime kai kuriuos „karštuopsius taškus“.
1. Korėjos karas
1945 metais sovietų ir amerikiečių kariai išlaisvino Korėją nuo Japonijos kariuomenės. Į Pietus nuo 38 – osios paralelės išsidėste JAV kariai, į šiaurę- SSRS. Tokiu būdu Korėjos pusiasalis buvo padalintas į dvi dalis. Šiaurėje valdžią į savo rankas paėmė komunistai, pietuose – kariškiai, kurie rėmėsi JAV. Susikūrė Šiaurės ir Pietų Korėjos. Šiaurės Korėjos valdžia svajojo suvienyti abi valstybės, kad ir karinių veiksmų pagalba. 1950 metais, Šiaurės Korėjos lyderis Kim Ir Senas, pabuvojęs Maskvoje, užsitikrino SSRS pagalba. Pietų Korėjos „ginkluoto išlaisvinimo“ planai taip pat buvo palaikomi Kinijos lyderio Mao Dze Dūno. 1950 metų birželio 25 rytą komunistinės Korėjos pajėgos pradėjo puolimą į pietus. Kariuomenės puolimas buvo tiek galingas, kad jau per 3 dienas, jie užemė Seulą ir tęsė savo žygį į pietus. Nors ir lėtesnis, judėjimas į pietus tęsėsi iki pat rugsėjo vidurio, kai Šiaurės Korėjos pajėgos užemė beveik visą pusiasalį, neskaitant mažo žemės lopinėlio. Atrodė, kad iki galutinės pergalės liko nedaug, tačiau dar liepos 7 Jungtinių Tautų Saugumo Taryba nutarė pasiųsti į Korėją taikos palaikymo pajėgas. Rugsėjį Jungtinių Tautų pajėgos (pagrinde – amerikiečiai), atvyko į pietų Korėją. Jie pradėjo puolimą į šiaurę iš tos teritorijos, kuri dar buvo Pietų Korėjos armijos kontrolėje. Tup pat metu buvo išsilaipinta vakarų pakrantėje, tokiu būdu padalinant pusiasalį pusiau. Įvykiai pradėjo vystytis su tokiu pat veržlumu kaip ir prieš tai, tačiau jau priešinga linkme. Amerikiečiai užemė Seulą, perėjo 38-ają paralelę ir tesė puolimą į šiaurę. Šiaurės Korėja stovėjo ant pralaimėjimo slenksčio, kai į karą įsitraukė kinija. Kinijos vadovybė pasiūlė pasiųsti savo pajėgas į pagalbą Šiaurės Korėjai. Spalį apie milijoną kiniečių perėjo sieną ir įsitraukė į mūšius su amerikiečiais. Labai greitai frontas vėl persikėlė prie 38-osios paralelės.
Karas tęsėsi dar trejus metus. 1950 metais tarybų Sąjunga permetė į pusiasalį keletą savo aviacijos divizijų. Amerikiečiai pranoko Kinija technikos srityje ir kiniečiai patyrė daug netekčių. 1953 metais, liepos 27d. Karas baigėsi paliaubomis. Šiaurės Korėjoje valdžioje liko SSRS ir Kinijai draugiška vyriausybė. Kim Ir Senas priėmė „didžiojo vedlio“ titulą.2. Berlyno sienos statyba
1955 metais Europa buvo galutinai padalinta. Tačiau tiksli siena tarp rytų ir vakarų nebuvo nustatyta visiškai. Joje liko dar vienas neuždarytas „langas“ – Berlynas. Miestas buvo padalintas pusiau – rytų Berlynas buvo VDR sostinė, o vakarų buvo skaitomas VFR dalimi. Dvi visiškai priešingos ideologijos ir socialinės sistemos susigyveno viename mieste. Kiekvienas iš gyventojų bet kada galėjo nueiti į priešingą „stovyklą“, paprasčiausiai pereidamas gatvę. Kasdien tokių būdu riba buvo kertamam maždaug 500 tūkstančių žmonių. Labai daug rytų vokiečių kirsdavo ribą į vakarus ir niekada nebegrįždavo, kas labai neramino Rytų Berlyno valdžią. 1961 metų rugpjūtį sovietų ir Rytų Berlyno valdžia priėmė sprendimą uždaryti sieną. Vakarų šalys išreiškė protestą, tačiau niekas į jį rimtai nepažiūrėjo. Galų gale spalio mėnesį įtampa pasiekė savo aukščiausią tašką. Prie Branderbugo vartų ir Fridrychštrasėje vieni prieš kitus išsirikiavo JAV ir SSRS tankai. Daugiau nei parą kovinės mašinos prastovėjo vienos prieš kitus su užtaisyta ginkluote. Įtampa šiek tiek atlėgo pot to, ka abiejų pusių tankai pasitraukė į atokesnes gatves. Tačiau vakarai miesto padalinimą pripažino tik po 10 metų, kai buvo pasirašyta atitinkama sutartis.
3. Karibų krizė
1959 sausio 1 dieną Kuboje valdžią užėmė revoliucionieriai su Fideliu Kastro priešakyje. Naujoji valdžia pradėjo kovą su JAV įtaka Kuboje. Nėra reikalo minėti, kad SSRS visiškai palaikė Kubos revoliuciją. Tačiau tiek F. Kastro, tiek kiti revoliucionieriai bijojo JAV invazijos į salą. 1962 metais N. Chruščiovas pasiūlė netikėtą idėją – pasiųsti į Kubą SSRS branduolinę ginkluotę. Tokį žingsnį jis juokais apibūdino: „reikia įleisti ežį į kelnes“. Po neilgai trukusių apmąstymų Kuba sutiko priimti ginkluotę ir 1962 vasarą į salą buvo pasiųstos 42 raketos su branduolinėmis galvutėmis ir bombonešiai, galintys nešti branduolines bombas. Raketų permetimas vyko labai slaptai, tačiau amerikiečiai greitai pajuto, jog kažkas negerai. Dž. Kenedis pareiškė, kad JAV nepakęs SSRS branduolinės ginkluotės būvimo už 150 km nuo JAV krantų, į ką N. Chruščiovas atsakė, kad jokios panašios ginkluotės ten ir nėra. Ir nebus.
Spalio 14-ąją amerikiečių žvalgybinis lėktuvas padarė sovietų raketų paleidimo aikštelių nuotraukas. JAV vyriausybė slaptoje aplinkoje pradėjo svastyti atsakomųjų veiksmų galimybes. Spalio 22 prezidentas Kenedis kreipėsi per televiziją į JAV gyventojus. Jis pranešė, kad Kuboje buvo aptikta SSRS branduolinė ginkluotę, ir pareikalavo, kad SSRS tuoj pat ją pašalintų. Taip pat jis pranešė, kad JAV pradeda jūrinę Kubos blokadą. Spalio 24, SSRS prašymu, buvo skubiai sušauktas Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos posėdis, kuriame Tarybų Sąjunga vis dar neigė savo ginkluotės būvimą Kuboje. Tuo metu Karibų jūroje įtampa pradėjo dar greičiau augti. Kubos link judėjo SSRS karinių laivų eskadra, amerikiečių laivynas gavo įsakymą bet kokia kainą juos sustabdyti. Tačiau iki jūrų mūšio reikalas nepriėjo, Chruščiovas įsakė laivams sustoti prie blokados ribos. Nuo spalio 23 tarp JAV ir SSRS vadovybių prasidėjo oficialus susirašinėjimas. Po kelių dienų tapo aišku, kad JAV bet kokia kaina ruošiasi pašalinti SSRS ginkluotė iš Kubos. Spalio 26 Chruščiovas išsiuntė Kenedžiui laišką, kuriame pripažino Kuboje esant SSRS puolamąją ginkluotę, tačiau tikino, kad ta ginkluotė jokiu būdu nėra ruošiama JAV puolimui. Sovietai siūlė amerikai suteikti garantijas, kad pastarieji nepuls Kubos, o sovietai, savo ruožtu išveš savo puolamuosius ginklus. JAV prezidentas su tokiu pasiūlymu sutiko ir tokiu būdu buvo žengti pirmieji žingsniai taikos link. Bet spalio 27 išaušo „juodasis šeštadienis“, kai tik stebūklo dėka nekilo Trečiasis Pasaulinis Karas. Tomis dienomis virš Kubos kelis kartus per parą skraidė JAV lektuvš eskadrilės. Būtent tą šeštadienį sovietai numušė vieną žvalgybinį lėktuvą. Jo pilotas, Andersonas, žuvo. Kenedis priėmė sprendimą per dvi dienas pradėti Kubos puolimą ir raketinių bazių bombardavimą. Tačiau kitą dieną sovietų vyriausybė priėmė sprendimą dėl raketų išvežimo. Šis sprendimas buvo priimtas be Kubos vyriausybės žinios, nes F. Kastro kategoriškai prieštaravo raketų išvežimui. Tarptautinė įtampa po spalio 28 – osios pradėjo greitai mažėti. SSRS išvežė savo raketas iš Kubos, o JAV lapkričio 20 baigė salos blokadą. Tokių būdu taikiai baigėsi karibų krizė.4. Vietnamo karas
Vietnamo karas prasidėjuo nuo nedidelio incidento, kai VDR (Vietnamo Demokratinė Respublika) pasienio apsaugos laivai apšaudė amerikiečių laivus, palaikančius Pietų Vietnamo laivyną kovoje su partizanais. Po šio įvykio visi slapti dalykai tapo akivaizdūs ir konfliktas įgavo visai kitokį mastą. Viena iš supervalsybių (JAV) atvirai įsitraukė į karą, o SSRS iš peties pasistengė, kad tik amerikiečiams bekariaujant nepasidarytų nuobodu. Karas, kurį JAV įsivaizdavo, kaip lengvą pasivaikščiojimą, tapo baisiausiu košmaru. Pacifistinės demonstracijos sudrebino šalį, jaunimas prieštaravo bereikšmiam karui. 1975 metais JAV nusprendė, kad jau atliko savo misiją ir pradėjo savo karinio kontingento evakuaciją. Amerika buvo sukrėsta, prasidėjo neįsivaizduojamos reformos. Pokarinė krizė tęsėsi 10 metų, ir neaišku kuo visa tai būtų pasibagę, jeigu ne sekantis karas.
5. Afganistano karas
1978 metų balandį Afganistane įvyko perversmas.Valdžią į savo rankas paėmė komunistai. Vyriausybės vadovu tapo rašytojas Nuras Mohamedas Tarakis. Tačiau jau po keleto mėnesių pačioje vyriausybėje įsiplieskė aštri kova. 1979 metų rugpjūtį kilo konfliktas tarp Tarakio ir Amino. Rugsėjo 16 Tarakis buvo pašalintas iš posto ir areštuotas. Greitai jis mirė, oficialiai nuo „persijaudinimo“. Šie įvykiai sukėlė nepasitenkinimą Maskvoje, nors išoriškai viskas liko kaip buvę. Visiems labai nepatiko Afganistane prasidėję masiniai valymai partijoje. Kadangi jie priminė Kinijos „kultūrinę revoliuciją“, kilo abejonių, ar tik Afganistanas nenutrauks sąntykių su SSRS . Aminas kelis kartus prašė, kad SSRS įvestųb savo pajėgas į šalį. Galų gale, 1979 gruodžio 12 SSRS nusprendė įvesti savo pajėgas, tuo pačiu nušalinti Aminą. Sovietų kariuomenė buvo įvestos į Afganistaną, Aminas žuvo nuo granatos sprogimo per prezidento rūmų šturmą.
Vakaruose buvo aršiai protestuojama prieš SSRS pajėgų įvedimą į Afganistaną. 1980 sausio 14-ąją JT generalinė Asamblėja pareikalavo, kad visos pajėgos iš Afganistano būtų patraukos. Už šį sprendimą balsavo 104 valstybės. Tuo pat metu pačiame Afganistane augo ginkluotas pasipriešinimas sovietų kariams. Prieš juos kovėsi jau ne Amino šalininkai, o revoliucinės vyriausybės priešininkai apskritai. Sovietų spauda iš pradžių tvirtino, kad jokie mūšiai Afganistane nevyksta. Tačiau karas nesibaigė, ir kai tai tapo akivaizdu, SSRS pripažino, kad Afganistane „savivaliauja banditai“. Juos vadina „dušmanais“, t.y. priešais. Slapta, per Pakistaną, juos palaikė JAV, tiekė ginklus ir pinigus. JAV gerai žinojo, kas yra karas prieš ginkluotą tautą. Vietnamo karo patirtis buvo panaudotas pilnai. Tik šį kartą pasikeitė rolės. Dabar SSRS kariavo su silpnai išsivysčiusia šalimi, o JAV padėjo SSRS pajusti, koks tai nemalonus daiktas. Partizanai kontroliavo didelę dalį teritorijos. Visus juos vienijo džichado lozungas – šventasis karas. Save jie vadino „madžochedais“ – kovotojais už tikėjimą. Kitais klausimais partizanų grupių požiūriai skyrėsi. Karas Afganistane tęsėsi devynerius metus. Karo metu žuvo virš milijono afganų. Sovietų pajėgos, oficialiais duomenimis, žuvusiais neteko 14453 žmonių. 1987 birželį buvo padaryti pirmieji veiksmai taikos link. Naujoji Kabulo vyriausybė pasiųlė partizanams paliaubas. 1988 metų balandį SSRS Ženevoje pasirašė aktą, kuris reiškė pajėgų išvedimą iš Afganistano. Gegužės 15 pajėgos pradėjo traukis iš šalies. Po devynių mėnesių, 1989 metų vasario 15 – ąją Afganistaną paliko paskutinis SSRS kareivis. Ši diena Sovietų Sąjungai reiškė karo pabaigą.IV. „Šaltojo Karo“ pabaiga
1 . Įtampos mažėjimas
Nedidelis įtampos sumažėjimas įvyko 8 – ajame dešimtmetyje. To priežąstis buvo tarptautinis susitikimas dėl tarptautinio bendradarbiavimo ir saugumo Europoje. Šalys – dalyvės posėdžiavo dvejus metus ir 1975 metais Helsinkyje pasirašė galutinį susitiko aktą. Iš SSRS pusės jį pasirašė L. Brežnevas. Šis dokumentas įteisino pokarinį Europos padalijimą, ko ir siekė SSRS. Savo ruožtu pastaroji pasižadėjo gerbti žmogaus teises.
1975 metais, liepos mėnesį įvyko istorinis SSRS ir JAV susitikimas kosmose: „Sojuzas“ „Apolonas“. Tarybų Sąjungoje nustojo slopinti vakarietiškas radijo storis. Atrodė, kad „Šaltojo karo“ epocha baigėsi, tačiau 1979 metais SSRS pajėgos įžengė į Afganistaną. Sąntykiai tarp rytų ir vakarų užšalo, kai rusai numušė Pietų Korėjos keleivinį lėktuvą. Po šio įvykio Ronaldas Reiganas pavadino SSRS „blogio imperija“. Ir tik 1987 metais sąntykiai pradėjo gerėti. 1988-89 metais, kai prasidėjo „perestroika“, sovietų išorės politikoje daug kas pasikeitė. 1989 lapkritį griuvo Berlyno siena. 1991 metais buvo panaikintas Varšuvos paktas. Daugelyjo buvusiu to pakto šalių – dalyvių įvyko demokratinės revoliucijos, kurios ne tik buvo smerkiamos SSRS, bet ir jos palaikomos. SSRS taip pat atsisakė nuo savo įtakos plėtimo Trečiajame Pasaulyje. Vakaruose visas šias permainas sieja su vienu vardu – Michailas Gorbačiovas.2. „Pasaulio padalinimo“ pabaiga
Paskutinio „šaltojo karo“ įvykiu yra laikoma Berlyno sienos griūvimas. Galime labai daug kalbėti apie jo pasėkmes. Bet tai, tikriausiai, pati sunkiausia dalis. Tikriausiai „šaltojo karo“ pamokas žmonija supras tik po kelių dešimtmečiu ar net šimtmečių. Netgi dabar, praėjus pusantro dešimtmečio, mes nesame objektyvus. Iš vienos pusės, yra daug žmonių, manančių, kad „šaltasis karas“ dar nesibaigė, kad jis papraščiausiai perėjo į kitą lygmenį, iš kitos pusės, daugelis linkę teigti, kad jo pabaiga atvedė žmonija prie kitokio pobūdžio priešpriešos slenksčio. Kas blogo „šaltajame kare“? Visų pirma, tikriausiai, pats balansavimas ant karo ribos. Rytai ir vakarai, žinoma, nekariavo, bet buvo daroma viskas, kad atrodė, jog karas gali prasidėti bet kurią akimirką. Visi įvykiai ir reiškiniai pasaulyje buvo per-iųrimi kaip blogi ir geri. Ištisos kartos užaugo su deformuota psichika, kuri pasireiškė neadekvačiame pasaulio suvokime. Tačiau šis karas davė ir daug teigiamų rezultatų. Visų pirma todėl, kad jis nebuvo „karštasis“. T.y. abi tikrai galingos ir stiprios pusės tokį ilgą laiko tarpą sugebėjo aiškintis sąntykius naudodamos tik neginkluotas priemones. Antra, pačios ginklavimosi varžybos, nors ir prarydamos didžiules ekonomines priemonės, davė ir šį tą gero. Šį laikotarpį galime vadinti „ausiniu mokslo amžiumi“. Visos mokslo šakos, kurios susijusios su tiksliaisiai ir gamtos mokslais buvo vystomos, o be jų apie jokias ginklavimosi varžybas ir kalbos būti negalejo.
Galų gale, „šaltasis karas“ pabrėžė, kad pagrindinis ingiredintas, kuris lėmė vienos iš pusių pergalę – bendražmogiškosios vertybės, nusverti kurių negalėjo nei fantastiška technikos pažanga, nei gudrios ideologinio poveikio priemonės.Literatūra
1. Jakovlevas N. N., „CŽV prieš SSRS“, Maskva, 19832. www.rusarchives.ru3. www.traktat.ru4. www.coldwar.com5. G. Holden, „the Second Superpower: The Arms Race & the Soviet Union“, Londonas, 19856. Rukovišnikovas V. O., „Šaltasis Karas, šaltasis pasaulis“, Maskva, 2005