Romų “čigonų” istorija

Čigonai Lietuvoje
Čigonai yra viena iš nedaugelio neteritorinių mažumų Europoje, ir, beje, vienintelė tautinė mažuma, kuri niekada nekėlė teritorinių reikalavimų. 1989 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, šalyje gyveno 2 718 čigonų tautybės žmonių. Akivaizdu, kad ši grupė yra išskirtinė bendrame Lietuvos kontekste – tiek dėl jos vertinimo, tiek dėl realios situacijos.
Čigonų grupės morfologija
Čigonų gimstamumo ir mirtingumo rodikliai dažniausiai yra aukštesni, negu bendrai jų gyvenamai šaliai būdingi rodikliai. Gana didelę mirtingumo dalį sudaro vaikai ir jaunimas: viena vertus, tai susiję su gausiomis čigonų šeimomis, antra – su tuuo, jog čigonai šeimas sukuria labai jauni – tarp 14 ir 20 metų amžiaus. Tai sukelia daugelį sudėtingų socialinių problemų, kurias turi spręsti tiek valstybė, tiek patys čigonai.
Didžioji dalis čigonų tautybės žmonių gyvena labai prastomis sąlygomis, jų buveinės neretai vadinamos lūšnynų rajonais. Čigonai, gyvendami izoliacijoje ir izoliuodamiesi patys, tarsi formuoja savitus getus. Problema ta, kad gausios šeimynos netelpa viename paprastame bute, o jų atskyrimas ardo tradicinį kolektyvinį gyvenimo stilių, mažina šeimos ir jos kartų ryšius, tradicinį jaunesniųjų pavaldumą vyresniesiems, bendrumo jausmą, tuo tarpu tyyrinėtojų nuomone, čigonas, kaip individas, egzistuoja ir reiškiasi tik savo grupėje.
Europos Komisijos tyrimas parodė, kad devintajame dešimtmetyje įvairiose Vakarų Europos valstybėse suaugusių čigonų neraštingumas siekė nuo 50 iki 100 procentų. Komunistinėse šalyse, kuriose bendrasis lavinimas buvo privalomas, taip pat nepavyko pasiekti, kad da

auguma čigonų leistų į mokyklas savo vaikus, taip pat ir to, kad lavintųsi patys suaugusieji. Dėl menko raštingumo čigonai neturi galimybių siekti įvairesnio ir įvairiapusiškesnio profesinio išsilavinimo, o tai savo ruožtu mažina jų galimybes sėkmingai konkuruoti darbo rinkoje.
Čigonų teisėsauga
Lietuvoje yra sukurta norminė bazė, sudaranti asmeniui galimybes teisiškai apsiginti pačiam ir apginti visuomenės interesus. Lietuvoje čigonams, kaip ir kitiems nepagrindinės tautybės gyventojams, nustatomos lygios su visais teisės. Tačiau bendrasis, jau nekalbant apie teisinį, čigonų neišprusimas trukdo jiems pasinaudoti savo teisėmis bei galimybėmis.
Čigonų ir čigonams skirtos organizacijos ir jų veikla
1992 m. susikūrė pirmoji visuomeninė čigonų tautybės žmonių organizacija – Lietuvos čigonų bendrija; 1996 m. ji pagal LR visuomeninių organizacijų įstatymą reorganizuota į Vilniaus čigonų bendriją. 1995 m. asmenys, gyvenantys Panevėžyje, Kaune, kitose šalies vietovėse, susibūrė į Lietuvos romų bendriją „RRomano džijipe“, kurios skyriai vėliau įsikūrė Kaune, Panevėžyje, Ukmergėje. 1996 m. Pasvalyje pradėjo veikti vietos romų bendrija „Romano divs“, 1997-ais Vilniuje įkurta Lietuvos čigonų bendrija „Čigonų laužas“.
Atsiradus čigonų tautybės aktyvistų, susiformavus jų pačių visuomeninėms organizacijoms, susikūrė savotiška tarpininkų institucija, palengvinanti bendradarbiavimą su valstybinėmis instancijomis, todėl 1994-1996 m. prasidėjo naujas bendradarbiavimo su čigonais etapas. Šiuo laikotarpiu buvo stengiamasi Lietuvos visuomenę, žiniasklaidą, valstybines teisėtvarkos, socialinės apsaugos ir panašiose srityse dirbančias institucijas tiesiogiai supažindinti su čigonų gyvenimo realijomis, sudaryti čigonams sąlygas operatyviai gauti juos do
ominančią bei reikalingą informaciją. Periodiškai organizuojant įvairius renginius – pavyzdžiui, išvykas į taborą, jų gyventojų susitikimus su atitinkamų žinybų (Vidaus reikalų, Darbo ir socialinės apsaugos ministerijų, savivaldybių, seniūnijų, žiniasklaidos) atstovais, – buvo siekiama kovoti su vadinama „institucine“ diskriminacija, nuo kurios romai nukenčia itin dažnai.
Remiantis faktais, akivaizdu, kad daugiausiai praktinės naudos čigonų švietimo bei kultūros srityje davė nevyriausybinių organizacijų veikla. Šio dešimtmečio pradžioje Atviros Lietuvos fondas (ALF) kartu su Soroso romų fondu, kurio koordinatorė Lietuvoje yra Violeta Toleikienė, ėmėsi organizuoti pirmąją nevalstybinę čigonų mokyklą. Bendradarbiaujant su Lenkijoje veikiančiomis tarptautinėmis organizacijomis čigonų reikalams, nuo 1994-ųjų romų ir lietuvių kalbomis Lenkijoje leidžiamas žurnalas „Rrom p-o drom“, skirtas Lietuvos čigonams ir jų reikalais besidominčiai visuomenei. 1995 metais ALF bei Švietimo ir mokslo ministerijos tautinių mažumų sektoriaus pastangomis surengta pirmoji Lietuvos čigonų vaikų vasaros stovykla, o nuo 1997 m. rudens Tautybių departamento, sostinės švietimo skyriaus, ALF ir Lietuvos čigonų bendrijos „Romany Jagory“ iniciatyva Vilniaus 58-ojoje vidurinėje mokykloje pradėjo veikti pirmosios čigonų klasės valstybinėje mokykloje, kuriose vaikai mokosi pagal specialiai jiems pritaikytą programą.
1993 metų pabaigoje ALF pradėjo romų kultūrinės integracijos programą, nuo 1995 m. vykdomą kartu su bendrija „Romano džijipe“, Švietimo ir mokslo ministerijos tautinių mažumų padaliniu ir jaunimo iniciatyvine grupe „Transilvanija“. Kiekvieną vasarą organizuojamose čigonų vaikų stovykloje daug laiko skiriama jaunųjų romų es
stetiniam mokymui.
Negalima nepaminėti ir dar vienos iniciatyvos: 1997 m. Lietuvos žmogaus teisių centras kartu su Lietuvos jaunimo organizacija „Transilvanija“ ir Prancūzijos tautinių mažumų grupe pradėjo įgyvendinti „Tautinių mažumų integravimo į Lietuvos visuomenę“ programą. Šiame projekte dalyvauja kelios dešimtys lietuvių, lenkų, rusų mokyklų, išsidėsčiusių įvairiuose Lietuvos regionuose, ir jame itin daug dėmesio skiriama Lietuvos čigonų kultūros propagavimui. ALF, Budapešte įsikūrusio Atviros visuomenės instituto, Lietuvos čigonų bendrijos „Čigonų laužas“ ir Kauno čigonų bendrijos pastangomis, 1998 metų gegužę Kaune atidarytas Roma informacijos biuras, kuris rūpinsis čigonų švietimo, kultūros, socialiniais klausimais. Bus siekiama mokyti jaunus čigonus, padėti jiems įsigyti profesiją, įsidarbinti, spręsti kitus socialinius ir buitinius Lietuvos čigonų taboro rūpesčius bei problemas.
Populiarinant čigonų muzikinę kūrybą, Vilniaus rajone, Panevėžyje, Kaune ėmė veikti romų vokaliniai choreografiniai ansambliai – ši veikla susilaukė nemažos čigonų visuomenės iniciatyvos ir paramos.
Lietuvos periodiniai leidiniai apie čigonus
Daugiausiai čigonų tematika (kaip ir kitų atskirčių, pvz., moterų, prostitučių bei seksualinių mažumų, atveju) rašoma laikraštyje „Lietuvos rytas“ – jo puslapiuose buvo pateikta net 30 % visos čigonų temą liečiančios medžiagos nuo 1994 metų; antrasis – „Lietuvos aidas“ (11 %), po jo – „Respublika“ bei „Laikinoji sostinė“ (atitinkamai 8 % ir 5 % ):

1994-1999 m. Lietuvos periodikos publikacijų čigonų tematika analizė atskleidė, kad ankstesniais metais straipsniuose vyravo smalsumas, čigoniškos „egzotikos“ paieškos, neigiamos žurnalistinės emocijos, išvydus nelengvą čigonų buitį, o vėlesnės publikacijos pasirodė labiau pr

roblematiškos, ne tik aprašančios nelengvą čigonų būtį, bet ir iškeliančios socialinius, ekonominius bei teisinius probleminius aspektus. Kita vertus, žurnalistams nepavyksta išvengti išankstinio nusistatymo čigonų tautybės žmonių atžvilgiu, nepagrįstų mitų ir stereotipų (jie aptinkami maždaug 14 % straipsnių). Daug dėmesio skiriama ir čigonų nusikalstamumui, ypač jų tarpe paplitusiam narkotikų verslui (ši tema aptikta 41 % publikacijų). Įdomu tai, kad, kai nusikalsta čigonas, dažnai pabrėžiama jo tautinė priklausomybė, taip jo asmeninę atsakomybę paverčiant kolektyvine ir tuo būdu palaikant visuomenėje gana būdingą neigiamą visos tautinės grupės įvaizdį.

Būti čigonu – tai ne vien tautinė priklausomybė; tai tapatybė, dauguma atvejų apibrėžianti savitą gyvenimo stilių. Nuo senų laikų ši žmonių grupė pasižymi tam tikromis savybėmis, kurias jai priskiria visuomenė. Nors pastaraisiais metais atsiranda vis daugiau įvairių iniciatyvų, siekiančių čigonų tautybės žmonių socialinio, ekonominio, kultūrinio statuso pokyčių, nors oficialiai ši žmonių grupė turi tokias pačias teises, laisves ir galimybes, kaip ir visi Lietuvos gyventojai, ši grupė išlieka supilietinta tik iš dalies, o jos vertinimas visuomenėje vis dar neišsivaduoja iš stereotipų įtakos.

Ne romai, o čigonai, arba „Netikro“ etnonimo baimė
Lietuvių kalboje esančio etnonimo čigonai ir savivardžio romai įvairavimas šalies žiniasklaidoje bei pasisakymuose atsirado jau prieš keletą metų. Pastaruoju metu iškilus viešumon skandalingiems dalykams, vykstantiems Vilniaus priemiestyje – Kirtimuose – įsikūrusiuose čigonų taboruose, toks terminų maišymas įgavo net anekdotišką pobūdį. Televizijos, radijo studijose susėdę diskutuoti politikai, politologai, valdininkai terminus čigonas ir romas ėmė vartoti pramaišiui: kas antrame sakinyje sako romas ir kas antrame kitame – čigonas. Nuo jų neatsilieka žurnalistai: vienoje rašinio pastraipoje rašo čigonai, kitoje – romai, trečiojoje – jau kaip pirmojoje, o ketvirtojoje – kaip antrojoje arba maišo chaotiškai. Tad kaip turėtų būti iš tikrųjų?
Visos tautos turi vadinamąjį savivardį, kuris kitų tautų literatūrinėse kalbose yra arba transliteruotas, transkribuotas arba, dažniausiai, kitos tautos jų vardą (etnonimą) sukuria pačios, neretai keisdamos netgi šaknį. Tautos, turinčios išplėtotą filologijos mokslą, tautotyrą, sukūrusios savo raštiją ir literatūrą, gerai žino, kad kitose tautose jos yra vadinamos vis kitaip ir kad taip yra atsitikę dėl savitų kalbinių sistemų, todėl kitiems nereiškia nei protestų, nei susirūpinimo. Antai lietuviams neskauda galvos, kad vienos tautos juos vadina lituanais, kitos litvinais, litovcais, litvanais, dar kitos – liedu ir t.t. Suomiams malonu, kad lietuviai, vieni iš nedaugelio, juos vadina pagal jų savivardį, bet nė kiek nepyksta dėl to, kad absoliuti dauguma tautų, tarp jų ir gausiausios, juos vadina finais. Čigonai savo etninę bendruomenę vadina roma. Tačiau anglosaksai čigoną vadina gipsy, vokiečiai – Zigeuner, lenkai ir rusai – cygan, o prancūzai – labai įvairiai: savo šalies čigoną vadina bohemien, Ispanijos – gitan, Rusijos – tzigan. Visi minėti pavadinimai įvairių tautų raštų kalbose nusistovėjo prieš kelis šimtmečius ir šiandien nemanoma, kad juos reikia keisti. Lietuvių kalboje ir raštijoje šis žodis veikiausiai buvo perimtas iš lenkų, o gal ir iš vokiečių kalbų – tai nėra tik koks nors sovietmečio epochos ar apskritai XX amžiaus išgalvojimas.
Suprantama, čigonai, kai kalba savo gimtąja (čigonų) kalba, visai logiškai vartoja terminą romai. Taip juos turėtų vadinti ir bet kurios kitos tautos žmonės (taigi ir lietuviai), bet tik kalbėdami čigonų kalba. Tiesa, romų terminas kartais vartojamas daugiatautėse auditorijose (tarptautinėse mokslinėse ar praktinėse konferencijose ir t.t.). Tai yra pateisinama dėl komunikavimo patogumų. Tuo tarpu Lietuvoje kalbant lietuviškai, būtina vartoti tą terminą, kuris lietuvių bendrinėje kalboje yra priimtas ir visų kalbininkų aprobuotas – čigonas. Analogiškai, kaip lietuvis, vokiečių kalbos vertėjas, vienu ir tuo pačiu metu versdamas iš lietuvių į vokiečių kalbą Vokietiją vadina Deutschland, o vokietį Deutsche, bet, jau versdamas vokiečių sakinius lietuviams, tuos pačius žodžius taria Vokietija ir vokietis. Tad, įsipareigojus čigonus vadinti romais, vokiečius taip pat tektų vadinti doičiais, lenkus – poliakais, vengrus – madjarais, gruzinus – kartvelais, totorius – tatarlarais, žydus – hebrajais, rusus – ruskiais ir t.t. Bet vadiname savaip, ir tos tautos mums dėl to nereiškia jokių pretenzijų. Taigi čia yra konkrečios etninės kultūros ir tautai būdingos kalbos sistemos dalykai. Dar daugiau, nusistačius principą visus vadinti pagal jų savivardį, atsirastų kuriozų – pavyzdžiui, rusus ėmus vadinti ruskiais, jiems tai atrodytų net labai užgaulu, nes lietuviai taip kartais pasako norėdami paniekinti rusus, o pastarieji tai gerai žino.
Iš kur ir kodėl kyla tokie pageidavimai – reviduoti seniai sunormintus terminus? Čigonų atveju tenka pripažinti, kad čia gal net aktyvesni yra lietuviai negu patys čigonai. Iš vienos pusės, matyt, tai lemia tam tikras polinkis į snobizmą, noras pasirodyti labiau išprususiu negu aplinkiniai, bet daugiausia reikšmės turi tai, kad kai kuriais atvejais konkretus etnonimas daugumai (arba kai kam) asocijuojasi su neigiamomis charakteristikomis. Antai rusų literatūrinėje kalboje, kalbant apie žydus, jau labai seniai nusistovėjo etnonimas evrej, tačiau rusų šnekamojoje kalboje taip pat seniai, norint žydą įžeisti, buvo sakoma žid. Pastarasis carinėje Rusijoje sumirgėdavo ir raštų kalboje, o po 1917 metų spalio pučo, pilietinio karo metais šis etnonimas monarchistams tapo bolševiko sinonimu.
Žodis žydas, kaip ir čigonas į lietuvių bendrinę kalbą įėjo be neigiamo atspalvio, tačiau kai kam atrodė, kad jis turi rusiškojo paniekinančio žodžio žid šleifą, todėl dėl jo vartojimo būta tylios įtampos. Praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje mums atliekant etnosociologines apklausas, viena vilnietė anketoje rusiškai pridėjo tokį prierašą: „Lietuvių kalbos negerbiu tik todėl, kad joje neatsirado kultūringesnio žodžio kaip žydas“.
Akivaizdu, kad atvejais, kai tautinė dauguma kuriai nors tautinei mažumai stereotipiškai priskiria daug neigiamų ypatybių, o mažumos etnonimą paverčia tų neigiamybių simboliu, daugumos kalboje vartojamas tos mažumos etnonimas pastarajai pasidaro atgrasus, ir ji pageidauja, kad dauguma verčiau vartotų mažumos pasirinktą savivardį arba jo sinonimą, tarptautinį terminą ar net vieną iš didžiųjų pasaulio kalbų terminą. Čigonams yra nemalonu, kad daug lietuvių, rusų, lenkų juos laiko vagimis, valkatomis, apgavikais, smurtautojais ir kad taip manantiems šios žmogiškosios savybės atrodo neatsiejamos nuo etnonimo čigonas. Su pasididžiavimu iškeldami savivardį „romai“, pageidaudami, kad ir kiti jį priimtų, čigonai, matyt, viliasi, kad jie taip nusimeta tariamai kriminogeniškos bendruomenės įvaizdį ir kartu dėl to gali ateiti daugiau pagarbos jiems. Galbūt ir lietuviams, linkusiems vartoti etnonimą romai, atrodo, kad tik taip jie gali pademonstruoti objektyvumą, bešališkumą ir atsiriboti nuo žvelgiančiųjų į čigonus įtariai.
Bet logiškai mąstant, tiek vienaip, tiek kitaip tariamas ir rašomas etnonimas yra niekuo dėtas, o stebint laidas, kuriose diskutuojama narkomanijos Kirtimuose klausimu, neatrodo, kad lietuviai, vartojantieji terminą „romai“, būtų objektyvesni. Tik nuo auklėjimo ir išugdytos laikysenos priklauso daugumos ir mažumos santykiai bei mažumos savijauta valstybėje. Taip pat ir nuo suvokimo, kad šalies įstatymus turi gerbti visi šalies piliečiai, nesvarbu, kam jie priklausytų – etninei daugumai ar mažumoms. O sunorminta valstybinė kalba neturi tapti jos tobulintojų mėgėjų eksperimentų objektu.

Leave a Comment