Naują savo raidos laikotarpį lietuvių kultūra pradėjo pasikeitusiomis istorinėmis aplinkybėmis. Permainos ištiko tiek politinį bei visuomeninį, tiek dvasinį gyvenimą. Rusijos, Austrijos ir Prūsijos koalicijai 1795 m. likvidavus Lietuvos-Lenkijos valstybę, didžioji Lietuvos dalis buvo įjungta į Rusijos imperiją. Lietuvos visuomenė, ypač XIX a. pradžioje brendusi karta, gyveno kovos prieš tironiją ir nacionalinę priespaudą dvasia. Šviesuomenės protai persisėmė Šviečiamojo amžiaus idėjomis, kurios pro carinės priespaudos tamsą kibirkščiavo per visą laikotarpį. Europoje vykęs nacijų formavimosi procesas XIX a. pradžioje išugdė pirmuosius lietuviškus savivokos daigus, kurie ypatingai sustiprėjo amžiaus viduryje, parsidėjus rastis buržuazijai. Klostėsi lietuvių nacijos pagrindai, ryškėjo dvasinio, kultūrinio, kalbos bendrumo siekimai. Keičiantis gyvenimo atmosferai, keitėsi idėjiniai ir estetiniai visuomenės poreikiai, savo ruoštu reikalavę naujos, rezistencinės pasaulietiškos kultūros.XIX a. pirmos pusės periodo visuomeninį bei kultūrinį Lietuvos gyvenimą veikė ir jam kryptį davė Šviečiamojo amžiaus ideologija. Sustiprėjusi idėjinė bei politinė reakcija, inspiruota “Šventosios sąjungos”, nebeįstengė užgniaužti antifeodalinų nusiteikimų, kuriais Lietuvos-Lenkijos visuomenė gyveno jau XVIII a. pabaigoje. Visuomeniniai procesai, brandinę baudžiavinės sistemos krizę, vyko ir toliau. Visą pirmąjį XIX a. ketvirtį tebebuvo jaučiamas švietimo įsibėgėjimas, gavęs impulsą XVIII a., kai buvo įvykdyta švietimo reforma – įsteigta Edukacinė komisija, sekuliarizuotos mokyklos ir jų programos. Švietimo, kultūros ir visuomeninės minties centras buvo Vilniaus universitetas, kuris šiuo metu, ypač XIX a. trečiajame dešimtmetyje, pasiekė apogėjų, pasidarydamas viena geriausiu Rytų Europos aukštųjų mokyklų. Vilniaus universitetas turėjo daug žymių mokslininkų ir anam metui gausią studentiją, jame telkėsi žmonės, stoję į kovą prieš feodalizmą ir nacionalinį pavergimą, jo studentai būrėsi į slaptąsias anticarines organizacijas. Labiausiai lietuvių rezistencinę kultūrą puoselėjo literatūros veikėjai.
Lietuvių literatams XIX a. pradžioje iškilo teorinis ir kartu patriotinis uždavinys padėti ideologinius literatūrinius pamatus, pagrįsti pilietines jos teises. Lietuvių tautą reikėjo įvesti į Europos tautų šeimą, kaip lygiavertį jos narį, turintį ne tik savo istoriją, bet ir ateitį, suvokiantį savo nacionalumą, įrodyti šios tautos dvasinės kultūros bei kalbos savitumą. Tokį uždavinį vykdė kai kurie istoriniai, filologiniai bei folkloriniai darbai. Šiuo periodu parašyta pirmoji Lietuvos istorija lietuvių kalba (S.Daukanto “Drabai senųjų lietuvių ir žemaičių), imta rinkti, publikuoti ir tyrinėti liaudies dainas (L.Rėzos “Dainos”, S.Stanevičiaus “Dainos Žemaičių”), pradėtas naujas literatūros istoriografijos bei filologijos studijų baras (J.Plioteris, S.Stanevičius).Po nepavykusio 1831 m. sukilimo kultūrinio gyvenimo sąlygos Lietuvoje gerokai pasunkėjo. Krašto kultūrai ir švietimui buvo didelis nuostolis Vilniaus universiteto, taip pat ir dalies vidurinių mokyklų uždarymas. Nemaža Lietuvos šviesuomenės, rėmusios sukilelius ar kovojusios jų gretose, buvo represuota arba pasitraukė į Vakarų Europą. Sukilimą užgniaužus, sustiprėjo nacionalinė priespauda, caro valdžia siekė rusifikuoti viešąjį ir kultūrinį gyvenimą bei švietimą. Sumažėjo galimybių rastis lietuviams inteligentams pasauliečiams. Sustiprėję nacionaliniai bei kultūriniai suvaržymai smarkiai pristabdė literatūros augimą, bet jos nesunaikino. Literatūroje pagausėjo visuomeninių ir ideologinių temų. Stiprėjant nacionaliniam liaudies pasipriešinimui, lietuviu kultūra toliau augo ir plėtėsi. Daug lietuvių kultūrai ir tautos sąmoningumui dirbo S. Daukantas, L. Jucevičius ir L. Ivinskis. Jie savo darbuose reiškė susirūpinimą lietuvių tautos likimu, skatino priešinimasį prieš rusifikacija ir carizmo primesta priespauda. Nors jie nesukūrė didelę literatūrinę vertę turinčių kūrinių, jų darbai padėjo pamatus ateičiai.Ypatingą vietą lietuvių literatūroje užima Antanas Baranauskas – žymiausias XIX a. vidurio poetas, klasikinės poemos “Anykščių šilelis” ir kitų eiliuotų kūrinių autorius. Tai pirmas stambus lietuvių romantizmo reprezentantas,patriotinių nuotaikų reiškėjas. Jis gimė 1835 m. sausio 17 d. Anykščiuose. Suaugęs įstojo į Varnių kunigų seminariją. Ten A. Baranauską stipriai paveikė patriotinis to meto jaunimo nusiteikimas, pasiryžimas kalbėti ir rašyti gimtąją kalba, atsiriboti nuo kultūriniame gyvenime įsigalėjusios lenkų kalbos.Turtingoje seminarijos bibliotekoje Baranauskas susipažino su romantine istoriografija apie Lietuvą, su naujausiais kalbotyros veikalais.Slapta nurašinėjo carinės cenzūros draudžiamus A. Mickevičiaus kūrinius. Barnauską sužavėjo patriotinė poeto misija – būti tautos idėjų skelbėju, jos vertybių saugotoju. Poetas – visuomeninės veiklos ir kovos prieš okupaciją skelbėjas. Seminarijoje A. Baranauskas parašė savo svarbiausius kūrinius: “Dainų dainelė”, “Anykščiu šilelis”. Vėliau visą savo laiką skyrė kalbotyrai. Išvykęs į Peterburgo dvasinę seminariją jis užmezgė ryšius su profesorium A. Šleiheriu, vienu žymiausiu vokiečių kalbininku, pirmosios lietuvių gramatikos autorium. Čia jis toliau tyrinėjo lietuvių kalbą. Baigęs Peterburgo dvasinę akademiją jis išvyko tęsti mokslų į užsienį. 1863 m. prasidėjo sukilimas, kurio eigą jis gyvai sekė bei bendradarbiavo su jo šalininkais. Rusų valdžia jį laikė nepatikimu ir klaidingų pažiūrų žmogumi. Grįžęs į Lietuvą paskelbė daug lietuvių kalbos lingvistikos darbų. Bet vėliau pasipiktinęs kai kurių inteligentų išpuoliais prieš dvasininkiją, kaip polonizacijos židinį, Baranauskas ėmė šalintis kylančio lietuvių nacionalinio judėjimo. Į gyvenimo galą jis užsiėmė tik religiniais reikalais. 1902 m. lapkričio 26 d. mirė Seinuose.Reikšmingo skambėjimo Baranausko kūryba susilaukė nacionalinio judėjimo laikotarpio poezijoje. Baranausko poezija – stiprios meninė individualybės ir prieštaringų XIX a. visuomeninių idėjų manifestacija. Geriausiuose šio poeto kūriniuose atsispindi herojiniai ir dramatiniai tautos istorijos momentai, liečiami svarbiausieji epochos klausimai. Baranausko nubrėžtą romantinę lietuvių poezijos kryptį, susijusią su bundančiu nacionaliniu sąmoningumu, toliau tęsė Maironis ir kiti XIX a. pabaigos poetai.Naują lietuvių kultūros raidos etapą lėmė svarbiausi XIX a. antros pusės istoriniai įvykiai bei visuomeniniai reiškiniai: baudžiavos panaikinimas 1861 m., Lietuvą ir Lenkiją apėmęs 1863 m. sukilimas, kapitalizmo augimas, nelegalios spaudos atsiradimas 1883 m., nacionalinio judėjimo stiprėjimas.XIX a. antroje pusėje intensyvėjo visas kultūrinis krašto gyvenimas. Daugėjo lietuvių inteligentijos. Literatūra darėsi aktyvaus visuomeninio veikimo įrankiu. Anksčiau joje vyravusi siaurą moralinį didaktizmą išstūmė stambesnės nacionalinės ir socialinės problemos. Rašytojai pagrindinį dėmesį ėmė skirti tautinio sąmoningumo klausimams, žmogaus teisių gynimui, demokratizmo idėjoms. Nepasisekusiame 1863 m. sukilime dalyvavo ar bent jau jį rėmė Lietuvos kultūros veikėjai. Todėl caro represijos buvo nukreiptos ne tik prieš sukilelius, bet ir apskritai prieš nacionalinę kultūrą bei literatūrą, prieš lietuvišką švietimą ir spaudą. Uždraudus lietuviškas mokyklas ir jų vietoj įkūrus rusiškas, švietimas persikėlė į namus. Buvo organizuojamos nelegalios daraktorinės mokyklos. Jų skaičius sparčiai augo, nors caro valdžios administracija griežtai bausdavo tokių lietuviškų mokyklų organizatorius ir mokytojus.Tuoj po 1863 m. sukilimo buvo uždrausta lietuviška spauda lotyniškais rašmenimis. Taip pat buvo draudžiama lietuviškus leidinius įvežti į Lietuvą iš užsienio ir platinti. O lietuviškus raštus, leidžiamus rusišku raidynu, visa Lietuva atvirai boikotavo. Po spaudos uždraudimo lietuviški leidiniai pardėti spausdinti Rytų Prūsijoje ir slapta gabenti į Lietuvą. Atsirado knygnešių profesija, steigėsi slaptos knygų platinimo ir leidimo draugijos. Už dalyvavimą knygų platinime buvo griežtai baudžiama, bet tai nesutrukdė išleisi apie 3000 knygų. Be masiško priešinimosi spaudos draudimui, buvo siekiama jį panaikinti ir oficialiu keliu; kai kurie lietuvių inteligentai rašė peticijas carui, vyriausybės nariams, general gubernatoriui, bylinėdavosi su caro administracija.Represijos po 1863 m. sukilimo numalšinimo palietė ir kitas lietuvių kultūrinio gyvenimo sritis. Nesusidarė elementarių sąlygų teatrui, muzikai bei dailei vystytis. Draugijų veikla buvo uždrausta. Kiek daugiau pasireiškė kunigai. Didžiausias to laikmečio kultūros veikėjas buvo vyskupas Motiejus Valančius. Dėl savo valstietiškos kilmės, tauraus būdo, plačiašakės ir pasiaukojamos visuomeninės veiklos, meilės paprastiems žmonėms Valančius susilaukė didelio populiarumo. Kaip bažnyčios pareigūnas, jis uoliai darbavosi stiprindamas katalikybę, bet kartu daug nuveikė ir švietimui bei kultūrai: steigė parapines mokyklas ir bibliotekas, rūpinosi lietuviškų raštų leidimu, pratino žmones prie skaitymo, organizavo platų blaivybės draugijų tinklą. Sąmoningai suvokęs savosios tautos gyvybingumą, jos istorinio kelio sudėtingumą, kultūros savitumą, Valančius įvairiomis formomis dirbo gimtojo krašto labui pačiomis sunkiausiomis istorinėmis sąlygomis.Mažojoje Lietuvoje spausdinti lietuviškas knygas ir jas gabenti į Lietuvą pradėjo kunigija. Pasaulietiniai inteligentai, kurių daugiau atsirado tik baudžiavą panaikinus, kovą dėl lietuviškos spaudos pradėjo iš pradžių tiktai Rusijos ribose, į užsienį jie persikėlė tik nuo 1883 m. įsisteigus “Aušrai”.Mažojoje Lietuvoje tuo metu jau ėjo keletas lietuviškų laikraščių. Visi jie buvo vien informacinio pobūdžio, ir tautiškosios sąmonės ugdymu nesirūpino. Tik vienas Šernas savo “Lietuviškoje Ceitungoje” buvo pradėjęs spausdinti patriotiškus straipsnius, kuriuos rašė lietuviai inteligentai, bet kadangi laikraštis ėjo gotiškomis raidėmis jis negalėjo paplisti Didžiojoje Lietuvoje, Todėl buvo nutarta leisti atskirą laikraštį.Dar prieš 1863 m. sukilimą buvo sumanyta leisti lietuvišką laikraštį, bet tada tai nebuvo įgyvendinta. Todėl tik 1883 m. buvo pradėtas leisti laikraštis “Aušra”. Jo sumanytojas ir pirmasis redaktorius buvo Jonas Basanavičius. “Aušros” programa buvo parodyti lietuviams, kas jie buvo praeity, kaip yra spaudžiami dabarty ir kokia turi susikurti ateitį. Nors “Aušroje” nebuvo pasisakoma atvirai prieš carizmą, nes buvo siekiama gauti leidimą ją spausdinti Lietuvoje, bet atskyrais atvėjais pasirodydavo ir tokių straipsnių, kuriuose buvo kritikuojama caro valdžios vykdoma spaudos raudimo ir rusifikavimo politika, keliami uždaviniai labiau rūpintis socialiniais reikalais, pasisakoma prieš religinį obskurantizmą. Nors idėjiniu atžvilgiu “Aušra” buvo ribota ir prieštaringa, tačiau tiek visuomeniniame, tiek literatūriniame gyvenime ji suvaidino reikšmingą vaidmenį. Laikraštis žadino tautinę sąmonę, iškėlė iki tol stichiškai besivystančio nacionalinio judėjimo pozityvius uždavinius bei šūkius, sutelkė šiam judėjimui tam tikro organizuotumo.Svarbų vaidmenį suvaidino ir liberalinės spauda. Žymiausias šios srovės periodinis leidinys buvo žurnalas “Varpas” (1889-1905), kurį įsteigė Varšuvos lietuvių studentų draugija “Lietuva”. Žurnalas buvo skirtas daugiausia buržuazinei inteligentijai, spausdino daug grožinės literatūros, plačiai vystė kritiką. Tačiau dėl naujų visuomeninių faktorių (smarkiai padidėjęs nacionalinis sąmoningumas, iš liaudies kilusios inteligentijos gausėjimas) žurnale kur kas drąsiau ir aktyviau buvo smerkiama carinė priespauda, raginama kovoti už tautos nacionalinius interesus, demokratines teises. Naujos, kur kas pažangesnės, negu “Aušros”, visuomeninio gyvenimo programos uoliausias skelbėjas Vincas Kudirka bei jo redaguojamas “Varpas”, subūręs demokratinės inteligentijos sluoksnius.Vincas Kudirka (1858-1899) – lietuvių nacionalinio išsivadavimo judėjimo ideologas bei vadovas, vienas žymiausiu XIX a. paskutinio dešimtmečio lietuvių rašytojų, talentingas publicistas, propagavęs lietuvių inteligentijos siekius įsitvirtinti krašto ekonominiame ir kultūriniame gyvenime.Ėjo ir kiti laikraščiai. Būdami didelėje pozityvizmo įtakoje varpininkai krikščionybe nesirūpino, nors nėjo prieš ją. Todėl kunigijai, kuri tuo metu sudarė didžiąją lietuvių inteligentijos dalį, su “Varpu” buvo nepakeliui, ir ji 1889 m. įsteigė atskirą laikraštį – “Žemaičių ir Lietuvos Apžvalga”, kuris trumpiau vadinamas “Apžvalga”. Laikraštis ragino kovoti su provoslavišku rusinimu, kuris buvo skleidžiamas mokyklose. Apskritai “Apžvalga” buvo nusiteikusi karingai bei gana plačiai skaitoma, ypač Žemaitijoje.Nuosaikesnis buvo katalikų laikraštis “Tėvynės Sargas”(1896-1904). Jis siekė tų pačių tikslų kaip ir “Apžvalga”, kuriai nustojus eiti šis laikraštis pratęsė jo idėjas. Tačiau “Tėvynės Sargo” tonas buvo kur kas švelnesnis ir todėl jis ėjo iki pat spaudos draudimo panaikinimo. Apie jį susibūrė visos geriausios lietuvių katalikų pajėgos, iš kurių vėliau susidarė krikščionių demokratų partija.Laikraščiai, kaip ir kita slapta lietuvių literatūra, buvo gabenama knygnešių. Nepaisant to, kad daugelis knygnešių papuldavo žandarams į rankas, daugybė knygų ir laikraščių žūdavo, darbas nesustojo. Apie lietuviškus laikraščius susibūrė visa inteligentija. Bendras spaudos darbas ją jungė ir kitam tautos darbui. Susiklosčius istorinėm aplinkybėm lietuvių kultūra buvo priversta įgauti rezistensinį pobūdį. Spaudos draudimas galutinai ją pavertė pogrindine, tačiau lietuviška kultūra nebuvo prarasta. Lietuvių kultūrai padėjo išlikti tokie rezistenciniai veikėjai kaip M. Valančius, J. Basanavičius, V. Kudirka ir kiti. Lietuviai nepalūžo net ir sunkiausiais metais ir aukodamiesi Tėvynei skleidė savo kultūrą rezistencijoje.Literatūra:
1. Lietuvos istorija. Red. A. Šapoka V.1989 m. “Mokslas”2. Lietuvių literatūros istorija I tomas V. 1979 “Vaga”3. Lietuvių enciklopedija Penkioktas tomas V. 1990 m.