Renesanso ir Reformacijos bruožai LDK

ĮVADAS
Kultūros sаjądžiui, telkusiam kūrybinę mintį, žadinusiam skvarbа į žmogų ir gamtа, gaivinusiam antikinės kultūros lobynа, asketizmа keitusiam į laisvesnes dorybes ir naujа gyvensenа, o Europа vedusiam iš agrarinės į industrinę sanklodа, skatinusiam miesto kultūros raidа ir ugdžiusiam imanentizuotа individualybę, prigijo pagarbus Renesanso (pranc. Renaissance — atgimimas) vardas. Terminas „renesansas“, manoma, paimtas iš Evangelijos pagal Jonа: „nisi prius renascitur denuo, non potest videre regnum Dei“ . Daugelis tautų šį vardа vartoja gimtаja kalba. Taigi ir lietuviškai šis istorijos tarpsnis bei kultūros tipas dar vadinamas Atgimimu . XVI a. Reenesansas pasiekė ir Lietuvą, augo miestai kartu su amatais ir prekyba. Taip pat XVI a. trečiame-ketvirtame dešimtmetyje Lietuvoje iš Mažosios Lietuvos pradėjo plisti Reformacija, kaip ir Europoje buvo susijusi su švietėjiškų idėjų plitimu, mokyklų steigimu, knygų lietuvių kalba leidimu.
Šio darbo tikslas:
 apžvelgti pagrindinius renesanso ir reformacijos bruožus LDK.
 apžvelgti renesanso kultūros propaguotojus ir reformacijos įdėjų skleidėjus LDK.

TURINYS
Įvadas..............................1
Dėstymas..............................3
Renesanso kultūros pradžia LDK..............................3
Renesanso kultūros propaguotojai..............................3
Renesanso stilius dailėje ir architektūroje............................5
Reformacijos sąjūdis LDK..............................6
Abraomas Kulvietis, jo veikla..............................6
Trys reformacijos srovės..............................9
Reformacijos įdėjų skleidėjai LDK..............................9
Mikalojus Daukša ir jo renesansinis poožiūris į kalbą.....................10
Reformacijos ir renesanso įdėjų plitimas kitose kultūrinio gyvenimo srityse.........11
Reformacijos reikšmė..............................13
Išvados..............................15
Bibliografija..............................16

DĖSTYMAS
1. Renesanso kultūros pradžia LDK

Renesansas – XIV – XVI a. Vakarų ir Vidurio Europos kultūros istorijos epocha, prasidėjusi Italijoje. Jai būdinga dailės, mokslo, muzikos pakilimas, polinkis į antikinę kultūrą, humanistinės tendencijos, dėmesys asmenybei, vadavimasis iš

š bažnyčios ideologijos. Renesansas prasidėjęs Italijoje XIV a. paplito ir kitose Vakarų Europos šalyse, apimdamas visas gyvenimo sritis.
Skiriami 3 Renesanso laikotarpiai :
– ankstyvasis ( XIV a. vid. – XV a.)
– brandusis ( XVI a. pirmas trečdalis)
– vėlyvasis ( XVI a. trečdalis – XVII a. pradžia)
XVI a. Renesansas pasiekė ir Lietuvą, augo miestai kartu su amatais ir prekyba. XVI a. apie 30 Lietuvos miestų turėjo Magdeburgo teises. Miestų plėtra nebuvo sparti, nes šalia didesnių miestų kūrėsi mažesni miesteliai, kuriuose taip pat gyvavo amatai ir vyko prekyba. Gyviau plėtėsi užsienio prekyba ir jos centrai. XVI a. pradžioje Lietuvai sąlygos prekiauti su užsienio valstybėmis buvo palankios. Per LDK ėjo svarbiausi Rytų ir Vakarų Europos prekybos keliai. Lietuva, nors ir neturėjo jūrų ousto, stengėsi eksportuoti javus. Prekes laivai gabeno Nemunu į uostus ir iš jų vaalstiečiai pastotėmis vežė krovinius. Lietuvos miestuose savos sandėlių turėjo Rygos, Karaliaučiaus ir Klaipėdos pirkliai. Atsirado vis daugiau ir vietos pirklių. Daugelis bajorų tenkinosi tuo, ką galėjo parduoti ir pirkti vidaus rinkoje, tačiau XVI a. dauguma Lietuvos didikųkeliavo po užsienį ir čia susipažino ne tik su šių šalių prekyba, bet ir kultūra. Lietuvos feodalinė diduomenė leido savo vaikus į mokslus užsienyje. Mokydamiesi Italijos, Čekoslovakijos, Vokietijos universitetuose, susidūrė su vienu, atrodytų nereikšmingu dalyku. Įrašant į metrikų knygas arba tituluojantis reikėjo nurodyti kilmę, vadinasi valstybinę ir
r tautinę priklausomybę. Anksčiau į lietuvius, kaip į paskutinių pagonių palikuonis, Europoje buvo žiūrima priešiškai, o dabar, plintant humanizmui, pagonybe ima domėtis ir didžiuotis. Garbingai tautos praeičiai nušviesti reikėjo savo istorigrafijos, pradžią jai davė Lietuvos metraščiai.
Lietuvos feodalinėje visuomenėje daugėjo gamybinio darbo nedirbančių žmonių. Tie žmonės feodalinė inteligentija, gyveno didikų dvaruose ir atliko protinį darbą ne už sutartą atlyginimą, o už gaunamą iš savininko išlaikymą bei apdovanojimus iš jo, kaip mecenato.
Didikų rūmuose dirbo nemažai ateivių iš Vakarų Europos, ypač iš Italijos. Užsieniečiai, bei Lietuvos feodalinė inteligentija ir sudarė terpę humanistinėmis idėjomis sklisti.
2. Renesanso kultūros propaguotojai.

Iš visų Lietuvoje pasireiškusių humanistų aiškaiusiai savo visuomenines pažiūras išdėstė Mykolas Lietuvis, lotyniškai parašęs politinius memuarus ir įteikęs juos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui. Jie buvo išspausdinti 1615 m. Bazelyje. Mykolas Lietuvis tarnavo Žygimanto Augusto dvare, važinėjo su diplomatiniais reikalais po užsienį. Jis siūlė priemones santvarkai tobulinti. Mykolo lietuvio socialinės kritikos daugiausia kliuvo teismų tvarkai ir bažnyčiai. Anot jo, didžiausia teismų yda – priklausymas administracijai bei žemėvaldai. Mykolas Lietuvis teigė, jog teismai yra savivaliavimo ir pasipelnymo šaltinis, o ne teisingumo vygdytojai. Politiniuose memeuaruose jaučiamas susirūpinimas LDK žmonių dorove. Jis, sielodamasis dėl valstybės silpnėjimo, priekaištavo privelegijuoto luomo žmonėms už šiurkštų artimo meilės, kaip dorovės normos, pažeidinėjimą. Didele valstybės ir visuomenės gy
yvenimo rykšte jis laikė girtavimą, santuokos nepaisymą, skatinantį daugpatystę.
Mykolas Lietuvis nebuvo vienišas ir atsitiktinis Renesanso kultūros propaguotojas Lietuvoje. Be jo, buvo žinomas ir Mikolas Husovianas, dirbęs vyskupo diplomato Erazmo Cioleko dvare, 1523 m. išleido lotyniškai parašytą „Giesmę apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“. Joje poezijos žodžiais kalbama apie gamtą, gyvulius, žmones, praeitį. Praeitis lyginama su dabartimi. Autorius save vadina lenku, tačiau iš poemos teksto matyti, kad jis LDK pilietis. Patriotas bei karštas humanistas. Husovianas smerkė susiklosčiusią tvarką, aukštindamas praeitį, Vytauto laikus. Vytautas jam buvo nepralenkiamo proto žmogus. Poema skirta karalienei Bonai, parašyta popiežiui Leonui X susidomėjus stumbrais ir paprašius atsiųsti iš Lietuvos stumbro kailį.
Humanistines idėjas savo kūriniuose skleidė Jonas Radvanas, Andrius Volanas, Petras Roizijus.
Jonas Radvanas buvo globojamas didikų M.Radvilos Rudojo, G.Chotkevičiaus, J.Abramovičiaus. Jis Vergilijaus „Eneidos“ pavyzdžiu hegzametru parašė keturių giesmių poemą, išspausdintą knygoje „Radviliada“ (1588 m.). Andrius Volanas buvo Mykolo Lietuvio amžininkas. Knygoje „Radviliada“ išspausdinta jo kalba. Pasakyta per Radvilos laidotuves.
Petras Roizijus buvo ispanų kilmės teisininkas, poetas, metęs profesoriaus vietą Krokuvos universitete, perėjo dirbti į karaliaus dvarą kaip teisių žinovas ir su Žygimantu Augustu 1551 m. atsikėlė į Vilnių. Jis redagavo II Lietuvos Statutą, parašė teisės bei bažnytinių veikalų lotynų kalba, poemų, eiliuotų sveikinimų, epigramų it t.t.
Lietuvių bajorų tautinė sąmonė praeities pr
riminimu buvo žadinama ir Lietuvos metraščio variante (Bychovo kronikoje) sudarytame XVI a. per. Jame vaizdžiai pasakojama apie Gedimino sapną, geležinį vilką, Kęstučio prisipažinimą Birutei, Vytauto pabėgimo iš kalėjimo ir kitos legendos, aukštinami Vytauto valdymo laikai. Nustatyta, kad šis patriotiškas metraščio variantas sukurtas kanclerio Alberto Goštauto rūmuose.
Humanistai politinių programų nesudarinėjo ir griauti valstybės valdžios neragino. Pati jų pasaulėžiūra, buvo miestietiška atitinkanti ankstyvuosius buržuazijos siekius, ir griovė feodalinę ideologiją. Humanistai menkino dvasininkus, į jų veiklą žiūrėjo kaip į visuomeninę tarnybą, kaip į pilietines pareigas, atliekamas pagal išmanymą, o ne pagal bažnyčios dogmas ir kanonus. Veikdami pagal savo protą ir sąžinę, humanistai darėsi eretikais, pragyvenimo ieškančiais didikų dvaruose. Čia norėjo susilyginti savo kultūra su užsienio aristokratais, todėl tapdavo humanistų mecenatais. Didikai ir jų sūnūs iš užsienio parsiveždavo meno kūrinių, mokytojų savo šeimoms, architektų, dailininkų.
3. Renesanso stilius dailėje ir architektūroje.
XVI a. pirmoje pusėje Lietuvoje paplito Renesanso stiliaus dailės kūriniai. Tai Vilniuas katedros antkapinės plokštės – kancleriui A.Goštautui ir vyskupui P.Alšeniškiui. XVI a. be gotikinių, buvo statomi ir renesansiniai pastatai (Vilniaus katedra, pilys Klaipėdoje, Biržuose, Vilniaus universiteto ansamblis)
Kaune renesanso architektūra klestėjo nuo XVI a. iki XVII a. vidurio. Iš pradžių susimaišiusi su gotikos, o vėliau su baroko stiliais.

Vilniuje pirmuosius renesanso architektūros daigus pasėjo italų architektai, tuo tarpu Kaunas glaudesnius ryšius palaikė su Šiaurės Vokietijos, Nyderlandų, Lenkijos miestais, ypač su Gdansku iš kur atvykdavo pirklių, statybos meistrų, architektų.
Renesanso epochoje buvo statomi įvairūs statiniai : gyvenamieji namai, sakraliniai ir gynybiniai pastatai. Gyvenamų pastatų pastatyta daug, bet vėliau jie perstatyti, pakeisti. Iki šių dienų išliko tik keletas namų su to stiliaus formomis. Daugiausia jie dviaukščiai, su erdviniais rūsiais, kampiniai ir pusiau uždaro plano, įjungti į vientisą gatvės arba aikštės apstatymą. Gyvenamų namų architektūros elementai iš dalies kartojasi vienuolynų pastatuose. Renesansinis Bernardinų vienuolynas kūrėsi buvusiuose miestiečių sklypuose – jo pastatuose gausu ankstesnių namų fragmentų. Vienuolynų trobesiai dviaukščiai arba vienaaukščiai, stačiakampio plano. Vienuolyno pastatai sudaro kompaktišką uždarą kompleksą, kuriame išsiskiria stambesniu tūriu.
Švenčiausios Trejybės bažnyčia – vienintelė išlikusi Kaune iš renesanso epochos.

Renesanso epochoje Kaune statyta iš gynybinių statinių. XVI a. pilies pietryčių bokštą apjuosia bastėja pritaikyta gintis artilerijos ugnimi. Kauno bastėja yra tarpinis įrenginys tarp visuramžių įtvirtinimų ir naujųjų amžių bastioninių pilių. Ji kiek archaiškesnė už vėliau statytą Vilniaus bastėją su šešiomis šaudymo angomis, be flanginių patalpėlių patrankoms statinio sienos sumūrytos plytomis renesansiniu būdu, netinkuotos.
4.Reformacijos sąjūdis LDK
XVI a. per. Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, išplito reformacijos sąjūdis (kova dėl bažnyčios pertvarkymo). Įvairaus pobūdžio ryšiais su Vidurio Europa susieta LDK visuomenė gana greitai reagavo į vokiečių žemėse – Erfurto Vitenbergo, Saksonijos ir žinoma Prūsijos kunigaikštystėse prasidėjusią reformaciją. Domininkonų vienuolyno konventų protokolai konstatuoja, kad iš Vilniaus vienuolyno pabėgo 10 vienuolių ( 3 iš jų grįžo). Yra žinių, kad pranciškonų vienuolyne. Čia M. Liutherio mokymą skelbęs vienas pranciškonų vienuolis. Šaltiniai nenurodo jo vardo, todėl kai kurie Lietuvos reformacijos istorikai spėliojo, kad šis vienuolis buvęs Stanislovas Rapolionis.
Žinoma ir tai, kad vėliau to paties Vilniaus vienuolyno pranciškonai, Pranciškus Lietuvis ir Albertas Kasauskas taip pat krypo į liuteronybę.
Į reformaciją reagavo ir visa katalikų bažnyčios hierarchija. Energingesni vadovai ėmė stiprinti bažnyčios vidaus drausmę. Reformacijos plitimą bandė stabdyti Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis. Jis Lenkijoje išleido kelis ediktus, draudžiančius studijuoti Vokietijos protestantiškuose universitetuose ir įsivežti eretiškas knygas.
Nuo XVI a. 4 –ojo dešimtmečio fiksuojami reformacijos pradžios LDK faktai. Žemaitijoje pirmasis liuteroniškus pamokslus Šilalėje pradėjo sakyti Jonas Tartilavičius Batakietis 1536 m. tačiau jis turėjo bėgti iš Lietuvos DK į prūsiją, dėl Žemaičių vyskupo persekiojimo.
5.Abraomas Kulvietis, jo veikla.

Pirmoji mums žinoma institucija, buvo A. Kulviečio mokykla Vilniuje. A. Kulvietis, kaip manoma, buvo studijavęs Krokuvos. Leipcigo, Vitenbergo ir Vienos universitetuose. Mokyklos įkūrimas buvo ženklas, kad Lietuvoje subrendo nepasitikėjimas katalikų bažnyčia. A. Kulvietis neturėjo leidimo steigti mokyklas, todėl A.Kulviečio apie 1540 m. įsteigta mokykla Vilniuje buvo viešo nepaklusnumo aktas. Apie mokyklos veiklą išliko palyginti mažai žinių. Tačiau patikimiausias pateikė pats A. Kulvietis karalienei Bonai 1543 m. viešame laiške Tikėjimo išpažinimas:

„Siunčiu sveikinima, nuolankiausiai pareikšdamas savo atsidavima.
Šviesiausioji karaliene ir maloningiausioji Ponia, nors ankstesniuose laiškuose užsiminiau Jūsu Didenybei apie savo reikalus, tačiau nuolatinės mano nelaimės verčia apie tuos pačius dalykus vėl rašyti. Mūsų tėvų laikais, Maloningiausioji Ponia, nebuvo girdėta, kad kas nors nenusikaltęs ir be teismo sprendimo būtų pasmerktas. O mano priešai ne tik mane pasmerkė, bet ir kiekvieną dieną per pamokslus šmeižia. Pajuokia, plūsta ir niekina. Jie prikaišioje, kad del to taip kenčiu, jog nusikaltau erezija. Atsakau: Prikaišioti ir neįstengti įrodyti yra grynas šmeištas ir akiplėšiškumas. Liudininkas Dievas ir visi teisieji, kad man patikėtus mokinius sąžiningai mokau Dievo baimėje ir drausmėje. Bet yra priežastis, kad jie taip įtūžę šėlsta prieš mane. Suprantama, epikuriečiai bijo savo pilvus suveržti, bijo skau, kad jų, – nes nieko nenaudingi valstybei, – nepristatytų prie arklo. Vienu žodžių, jie bijo, kad apgaulės ir veidmainystės kuriomis tiek amžių valstybę mulkino, nebūtų į viešumą iškeltos. Kristus liepia tikrus Bažnyčios mokytojus pažinti iš vaisių. Tad pažiūrėkime, kokie puikūs tie jūsų vaisiai. Povilas nori, kad Bažnyčios mokytojas būtų apsišarvavęs mokslu idant galėtų mokyti tikinčiuosius ir atsispirti prieš eretikus, ne gobšas, ne atsidavęs šlykščiam godumui, ne piktadarys, bet toks kilnus, kad niekas nedrįstų skleisti apie jį melagingų gandų. O dabar matome, kad jie didesni nemokšos už neišprususius vienuolius. Jie netinka net vaikų mokyklai vadovauti, ką jau kalbėti apie tai, kad būtų verti Bažnyčios mokytojo vardo. Ką sakyti apie nepasotinamą gobšumą, pūtimąsi, garbės troškimą ir daugybę kitų nedorybių, kuriomis yra aptekę.
Yra dau Jūsų Didenybės pavaldinių lietuvių, labiau išsimokslinusių, kurie galėtų būtį nadingi valstybei. Bet, mano likimo įbauginti, jie apsigyveno Vokietijoje. Kai kuriuos jų priglobė šviesiausias Prūsijos hercogas, kai kuriuos – kunigaikščiai. Šviesiausias hecogas negailėdamas didelių išlaidų, įsteigė puikią mokyklą. Iš visur prisikvietė mokytų vyrų; profesoriams kasmet išmoka tūkstančius florinų; daugeliui neturtingų mokinių duoda nemokamą išlaikymą. Jis nori mane paskirti šios mokyklos rektoriumi. Todėl, jeigu Jūsų Didenybės viešpatystėje man nebus vietos, šį paskirimą priimsiu. Bet, Maloningoji Ponia, skaudu, kaip Dievą myliu, mums visiems, kad, trokšdami dirbti saviems, dabar dirbame svetimiems“.

A.Kulvietis rašė, kad jo mokyklą lanko daugumoje bajorų vaikai. Vienas jų buvęs Povilo Naruševičiaus sūnus. Mokslą turėję apmokėti tėvai, tačiau, mokyklą uždarius, kai kurie jų liko skolingi A. Kulviečiui. A. Kulviečio mokykloje mokėsi 60 mokinių. Nors mokykla veikė tik trejus metus ir nežinome jos mokymo turinio, tačiau dauguma duomenų rodo, kad mokykla buvo ne parapijinė ir ,kad savo mokymo turiniu skyrėsi nuo 1513 m. pradejusios veikti parapijines Šv. Jono mokyklos Vilniuje. Tai, kad per trumpą laiką joje susibūrė nemažai mokinių, rodo jog ji tenkino visuomenės poreikį turėti vidurinio lavinimo mokyklą. A. Kulvičio bibliotekos knygų sąrašo analizė rodo, kad trijų klasikinių kalbų (graikų, lotynų ir hebrajų) išsilavinimo humanitaras. Todėl manoma, kad tokią trijų kalbų mokyklą jis ir buvo sukuręs Vilniuje. Kurdamas mokyklą A. Kulvietis bandė papildyti Lietuvo švietimo sistemą tokia naujo tipo aukštesniąja mokykla, kokių Lietuvoje dar nebuvo. Jis sąmoningai laužė katalikų bažnyčios monopoliją steigti mokyklas, nes bažnyčia buvo konservetyvumo garantas ir bandė išlaikyti švietimo sistemoje nepakitusią padėtį A.Kulviečio mokykla buvo pirmoji protentizmo institucija LDK. Joje dirbę pedagogai ir tėvai leidę savo vaikus į šią mokyklą, turėjo būti reformacijos šalininkai.

Tačiau mokykla buvo uždaryta. Vilniaus vyskupas Povilas Alšeniškis gavo Žygimanto Senojo leidimą patraukti A. Kulvietį į dvasinį teismą. Jis dar bandė kreiptis užtarimo į karalienę Boną, tačiau ji nesiemė A. Kulviečio globoti. Jis turėjo trauktis iš Lietuvos į Prūsiją. Paliekantys tėvynę liuteronai aiškiai laikė save tautos nariais, bet dėl savo įsitikinimų tapo pirmaisiais Lietuvos valstybės emigrantais. Prūsijos kunigaikštystėje jie užėmė lietuviškų bendruomenių dvasios vadovų vietas.
Nuo XVI a. 6 – ojo dešimtmečio pradžios tikybinis LDK visuomenės vaizdas keitėsi. Nei bajorija, nei miestiečiai nepaisė draudimo studijuoti protestantiškuose universitetuose. Išvykstančių studijuoti į universitetus užsienyje skaičius didėjo. Reformacijos šalininkų atsirado trijose LDK didikų (Radvilų, Kęsgailų ir Chodkevičių) giminėse.
1566 m. Lietuvos Ponų taryboje apie pusę visų narių buvo evangelikai. XVI a. 6-7 dešimt. LDK beveik vienu metu formavosi trys reformacijos kryptys : evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų ir kalvinistų, iš kurios netrukus išsivystė arijonai – radikalioji reformacijos kryptis.
Pastoviausia liuteronybė įsikūrė didžiuosiuose LDK miestuose: Vilniuje ir Kaune. Sostinėje ji plito tarp valstybės pareigūnų bei miestiečių. Vilniaus liuteronų bendruomenėje apie 1580 m. jau turėjo savo sklypą mieste netoli Šv. Mikalojaus bažnyčios ir ilgus amžius jo nekeitė. Jame pradėjo statyti pirmąją bažnyčią, kuri buvo medinė, o jau 1581 m. minima kaip apgriuvusi.
Kaune į liuteronų tikybą perėjo vokiečių kilmės miestiečiai. 1560 m. Kaune veikė apie 100 šeimų bendruomenė, kuriesupirkę namus Turgaus aikštės pašonėje, įrengė bažnyčią. 1577 m. įvyko pirmos viešos liuteronų pamaldos. Nemažai liuteronų bažnyčių buvo Žemaitijoje. Jos kūrėsi dvaruose. Dvarų ir privačių miestelių liuteronų bažnyčios skyrėsi nuo Vilniaus ir Kauno miestietiškų bažnyčių. Dvarų savininkams rūpėjo įtvirtinti liuteronybę tarp pavaldinių, todėl pamaldos čia vyko lietuvių kalba. Prie liuteronų bažnyčių beveik vienu metu kūrėsi kelių tipų mokyklos, mokiusios skirtingų sluoksnių mokinius. Miestuose jos patraukė meistrų, amatininkų vaikus ir artėjo prie parapijinės mokyklos tipo.
6.Trys reformacijos srovės
XVI a. 6 – 7 dešimtmetyje LDK susiformavo trys reformacijos srovės, dvi iš jų susikūrė krašto bažnyčios, veikusios savarankiškai. Lietuvos evangelikų ir Lietuvos arijonų bažnyčios, jų administracijos institucijos buvo bendros visai kunigaikštystei, susiformavo bažnyčių ir bendruomenių tinklas, jungiantis ir veikiančias bendruomenes ir tikinčiuosius, gyvenančius susimaišius su kitomis tikybomis. Iki 8 – ojo dešimtmečio LDK nusistovėjo apibrėžti santykiai tarp skirtingų bažnyčių (kalvinistai ir liuteronai sudarė bendrus veiksmus numatančią sąjungą ir atsiribojo nuo arijonų).
Visuomenės dalis – kilmingieji, palaikę refomaciją išsikovojo teisę pasirinkti tikėjimą, tačiau jiems nepavyko įteisinti evangelikų bažnyčios egzistencijos de jure. Šiuo laikotarpiu reformacijos plitimo mastas visuomenėje buvo toks, kad susidarė jėgų pusiausvyra tarp katalikiškosios ir evengeliškosios visuomenės dalių. Reformacijos idėjos plito tarp didikų, bajorų, miestiečių, pradėjo pasiekti ir dvarų pavaldinius – valstiečius. Reformacija plito taip smarkiai, kad galėjo susidaryti jėgų pusiausvyra valdovui išliekant kataliku. Tai buvo būdingas visuomeninis, kultūrinis judėjimas pasiekė tokią galią, kad veikė daugumą LDK istorijos procesų.
7. Reformacijos įdėjų skleidėjai LDK
Žymiausi reformacijos įdėjų skleidėjai Lietuvoje buvo humanistai A. Kulvietis, S. Rapalionis, J. Bretkūnas, M. Daukša, M.Mažvydas ir kt.
M. Mažvydas gimė 1510 m., o mirė 1563 m. Jis dėstė A.Kulviečio mokykloje studijuodamas parengė pirmąją lietuvišką knygą – „Katekizmo prasti žodžiai“. JI 1547 m. buvo išspausdinta Karaliaučiuje gotiškais spausdmenimis.
S.Rapalionis gimė 1485 m., o mirė 1545 m. Jis buvo vienuolis pranciškonas. 1528 m. nuslėpęs savo biografiją, įstojo į Krokuvos universitetą, kurį baigė gavęs bakalauro laipsnį. S.Rapalionis mokytojavo A.Kulviečio mokykloje Vilniuje. Vėliau jam teko studijuoti Vitenbergo universitete. 1544 m. tapo teologijos mokslų daktaru. Jis buvo vienas iš pirmųjų teologų, tiksliai išdėsčiusių pagrindinius reformacijos teiginius. Karaliaučiaus universitete profesorius vedė disputus, aiškino Bibliją, dėstė hebrajų kalbą. Disputui parašytos tezės“Dėl bažnyčios ir jos požymių“ turėjo reikšmę reformacijos raidai Lietuvoje, Prūsijoje, Vokietijoje ir Lenkijoje. Be gimtosios lietuvių kalbos, jis gerai mokėjo lenkų, lotynų, hebrajų ir graikų kalbas. Vertė į lietuvių kalbą Bibliją.
Jonas Bretūnas (1536 – 1602) – vienas lietuvių raštijos pradininkų. Gimė Bambliuose 9dabar Kaliningrado sr.), mokėsi Karaliaučiaus ir Vitenbergo universitetuose. Kunigavo Labguvoje
Karaliaučiuje. Gerai mokėjo prūsų, lietuvių vokiečių kalbas. Domėjosi etnografija, parašė „Prūsų krašto kroniką“. Parengė ir išleido 1588 m. giesmyną „Giesmės otuchaunos“, giesmių su natomis rinkinėlį „Kancionalas“ ir pirmąją lietuvišką maldaknygę „Kolektos“, 1591 m. išėjo lietuviškų pamokslų rinkinys, turėjęs didelę reikšmę lietuvių bendrinės kalbos raidai, rašytinio stiliaus formavimuisi. Pirmas išvertė iš M. Liuterio vokiško vertimo į lietuvių kalbą visą Bibliją. Vertimas tikslus, kūrybiškai, kalba liaudiška, vaizdinga.
8.Mikalojus Daukša ir jo renesansinis požiūris į kalbą.

Mikalojus Daukša buvo vienas žymiausių švietėjų, kilęs nuo Kėdainių. 1570 – 72 m. dirbo Krakių klebonu, vėliau kanauninku Varniuose. Nuo 1609 m. administravo Žemaičių vyskupiją. Jis buvo humanistinio išsilavinimo, turėjo nemažą biblioteką. Iš lenkų kalbos išvertė J.Ldermos katekizmą, tačiau literatūrinę šlovę jam pelnė J.Vujeko „Katalikų postilės“ vertimas. Tai didelis 650 puslapių veikalas, kurio išlikę penki egzemplioriai. Vertimo leksikos turtingumas atitinka Renesanso epochos gražios kalbos supratimą. Visuomeniniu atžvilgiu reikšmingiausia jo publicistinė filosofinė „ Prakalba į malonųjį skaitytoją“. Tai keturių puslapių kūrinys nukreiptas prieš bajorų lenkėjimą, karštai ginantis gimtosios kalbos teise. Jame iškėlė naują renesancinį požiūrį į kalbą.
„ Kurgi sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų tėvų žemės, papročių ir kalbos. Visais amžiais žmonės kalbėjo savo gimtąja kalba ir visados rūpinosi ją išlaikyti, turtinti, tobulinti ir gražinti. Nėra tokios menkos tautos, nėra tokio niekingo žemės užkampio, kur nebūtų vartojama sava kalba.
Ne žemės derlingumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausi išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bandrumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją – sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. Sunaikink ją – užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę. Kas išsklaidė ir išvaikė tuos, kurie buvo pastatę bokštą iki pat debesų, norėdami pagarsinti savo vardą. Kalbų nesantaika. Kas daugiausia pradėjo kovas, maištus ir sukilimus pasaulyje. Kalbų skirtumas. Visos nesantaikos tarp tautų, visi šmeižtai, vienos tautos niekinimas kitos, visa tai kilo iš kalbų skirtingumo.“
Pradėjus aukštinti šnekamąją kalbą, pakito požiūris į tautą ir valstybę. Greta valstybinio patriotizmo atsirado ir tautinio patriotizmo suvokimas. Iki tol buvo pripažįstama, kad lietuvių kalba reikalinga valstiečiams, Dievo žodiui suprasti, o M. Daukša pasiūlė ją vartoti ir bajorams valstybinėse įstaigose. M. Daukšos mintys priklausė prie pačių pažangiausių Renesanso ir humanizmo apraiškų.
Nuo pat feodalinės Lietuvos valstybės susidarymo, lietuvių gyvenama teritorija buvo skiriama į dvi dalis: į Lietuvą (Aukštaitija) ir Žemaitiją. Didieji kunigaikščiai titulavosi atskirai Lietuvos ir Žemaitijos valdovais.M.Daukša neskyrė aukštaičių nuo žemaičių, vadino juos vienu kunigaikščių ir bajorų kilme iš romėnų, apie ją net neužsimena, nekalba apie Lietuvos valstybę nuo jūrų iki jūrų. Valstybės savarankiškumas, be abejo, jam rūpėjo, tačiau jisai jį tapatino su tautos gyvavimu. Šiuo požiūriu M. Daukša norėjo iškovoti jai deramą vitą LDK. Jo argumentacija aiškiai renesansinė. M.Daukša, skelbdamas naują pažiūrą į tautą ir aukštindamas gimtąją kalbą, nebuvo panašus į pamokslininką, kuris gali pasakyti, kas darytina, bet negali parodyti, kaip tai daroma. Jo „Postilė“ yra ne tik savo apimtimi didžiausias, bet ir kalbos grynumu, bei taisyklingumu vertingiausias feodalinės epochos lietuvių raštijos paminklas.
9. Reformacijos ir renesanso įdėjų plitimas kitose kultūrinio gyvenimo srityse.
Reformacija ir renesansas didelę įtaką turėjo visoms kultūrinio gyvenimo sritims. M. Giedraičio ir M. Daukšos aplinkos paveiktas lenkas istorikas M. Strijkovskis tapo dideliu Lietuvos valstybės savarankiškumo skelbėju. Varniuose jis pramoko lietuvių kalbos, rinko šaltinius apie Lietuvos DK, parašė pirmą Karaliaučiuje išspausdintą Lietuvos istoriją – „Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusijos kronika“. Joje gynė Lietuvos savarankiškumą, neigė lenkų teises į Podolę ir Voluinę.
Vakarų Europoje knygos pradėtos spausdinti XV a. vid. LDK knygas spausdinti pirmasis ėmė žymus humanistas P. Skorina iš Polocko. 1519 m. atvykęs iš Prahos, Skorina Vilniuje įkūrė spaustuvę. Pirmoji knyga buvo išspausdinta 1522 m. (P. Skorinos „Mažoji kelionių knyga“). Knygų spausdinimas atverė neribotas perspektyvas kultūros pažangai. Protestantų (Mikolojaus Radvilos Juodojo) prieglobstyje XVI a. vid. pradėjo veikti spaustuvė Lietuvos Brastoje. 1524 m. Vilniuje įsteigta popieriaus dirbtuvė.
Kanceliarinė, rankraštinė slavų kalba ir toliau neužleido savo pozicijų. Ja buvo rašomi Lietuvos metraščiai. Jie atspindėjo bajorų luomui artimą valstybės ir visuomenės santvarkos koncepsiją. „Lietuvos ir Žemaičių Didžiosios Kunigaikštystės“ kronika parašyta XV a. Taigi savalaikis vyskupo M.Giedraičio, M.Daukšos ir kitų susirūpinimas gimtąja kalba, pasirodė silpnas nulemti labiau populiarųjį mėgdžiojo pradą. Reikėjo laukti 250 metų, kad M. Daukšos šauksmas, tuose pat Varniuose, vyskupo M. Valančiaus ir kitų pakartotas, prikeltų tautą gyventi.
XVI a. pradžios LDK rašiniuose, ypač Metraščiuose, nėra gyventojų ir religinio konflikto pėdsakų. Atrodo, kad lietuvių ir gudų kilmės LDK bajorai, tiksliau, jų elitas suartėja, pamažu sueina į „politinę tautą“, kur skirtingos kilmės ir kalbos luomas savo tėvyne laiko LDK, o save vadina lietuviais. Šios nuostatos pagrindinis reiškėjas XVI a. vid. buvo Mykolas Lietuvis, parašęs veikalą „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“ 9 lotynų kalba, apie 1550 m.)
Kai reformacija Lietuvoje buvo laikinai sustabdyta (XVI a. 5 deš.), daugelyje Europos šalių formavosi valstybinės valdžios remiamos protestantų bažnyčios, nes jų vadovai perėjo į reformacijos pusę. LDK tokia galimybė atsirado pradėjus valdyti Žygimantui Augustui. Jaunasis valdovas Vilniaus rūmuose išlaikė tris dvarus – lietuviškąjį, lenkiškąjį ir karalienės Bonos. Jis disponavo lėšomis gaunamomis iš LDK dvarų. Žygimanto Augustonurodymu Vilniuje buvo pradėta kaupti gausūs renesansinio meno – paveikslų, ginklų, gobeleno rinkiniai.
Didelį vaidmenį šiuo laikotarpiu suvaidino didžiojo kunigaikščio Vilniaus rūmų biblioteka, kuri buvo pavesta tvarkyti palnkiems reformacijai arba jau priėmusiems protestantizmą asmenims. Reprezentacinė didžiojo kunigaikščio biblioteka tapo siektinu pavyzdžiu Lietuvos kilmingiesiems, skatino didikus ir bajorus kurti bibliotekas, kuriuose buvo kaupiamos knygos. Didžiąją knygų dalį sudarė garsiausių Europos centrų leidiniai.
Apie didžiojo kunigaikščio dvarą, telkėsi žymiausių Lietuvos didikų, giminių asmenys: Radvilos, Kęsgailos, Glebavičiai, po dešimtmečio tapę energingais protestantiškų bažnyčių steigėjais. Netrukus valdovo dvare pasirodė ir tiesioginio palankumo reformacijai ženklų : jaunasis kunigaikštis susirašinėjo su Prūsijos kunigaikščiu Albrechtu, domėjosi reforma vykstančia Prūsijos kunigaikštystėje. Iki 1551 m. Žygimantas Augustas rodė nuoširdų domėjimąsi liuteronų tikybos pagrindais. Sklido žinios, kad jo dvare Vilniuje dirbę pamokslininkai ir giedotojai M. Galinius, J. Kozminietis, L. Discordija buvo liuteronai. Šiuos asmenis Gniezno provincijos sinodas 1551 m. kaltino liuteronybe ir tuo, kad jie Vilniaus kunigaikščio rūmus ir visą Lietuvą užkerėjo erezija. Apie 1574 – 1548 m. „užsikrėtusiu“ Barboros Radvilaitės sekretoriumi.
Lenkijos katalikų bažnyčios aukštieji hierarchai, nepatenkinti didžiojo kunigaikščio simpatija reformacijai, bandė jį sulaikyti nuo apsisprendimo pereiti į reformacijos pusę. 1547 m. Gniezno arkivyskupija nutarė pavesti Vilniaus vyskupui paveikti jaunąjį valdovą ir pasiekti, kad šis būtų pašalintas iš rūmų.
Žygimantas Augustas asmeniškai domėjosi reformacija, tačiau kaip valdovas buvo nuoseklus ir išlaikė aukščiausios valstybės valdžios ir katalikų bažnyčios sąjungą. Nuo 7 dešimt. pradžios valdovo santykis su reformacijos judėjimu Lenkijoje ir LDK buvo skirtingas. Žygimanto Augusto dekretų turinio įvairumas abiem valstybėm, istorikų dažnai apibūdinamas kaip nuolatinis paties valdovo svyravimas. Tiksliau būtų jį vertinti, kaip valdovo mėginimą prisiderinti prie skirtingo dviejų valstybių visuomeninių jėgų balanso.
10. Reformacijos reikšmė.

Reformacijos laikotarpiu Lietuvos valstybė ir visa lietuvių tautos kultūra įžengė į intensyvios ir aktyvios raidos laikotarpį, pradėjo kontaktuoti su kaimynų tautų kultūromis kaip savo indėlį įnešanti partnerė. Per nepilną šimtmetį kultūros sąveika sparčiai kito: ji apėmė ir asmeninių ryšių ir institucijų kontaktų įvairovę. Reformacijos laikotarpiu vyko ryškūs poslinkiai visuomenės, ypač raštingųjų sluoksnių mentalitete. Lietuvos raštingieji per tą laikotarpį kur kas giliau pažino įvairiausių Europos kraštų universitetuose dėstytojo aukštojo mokslo turinį, intelektualinio ir visuomeninio gyvenimo problemas, svarstomas Europos spaudos centruose išleistose knygose.
Reformacija sugriovė monopolinę priešreformaciniais laikais Krokuvos universiteto įtaką studijuojančiam jaunimui ir atvėrė įvairesnius kelius kultūrų komunikacijai, kuri XVI a. plačiai vyko ne tik su Lenkija. Tai, kad LDK visuomenė daug plačiau kontaktavo su Europa be Lenkijos tarpininkavimo, buvo to meto kultūros spartaus turtėjimo veiksnys. Naujai užsimezgantys kultūriniai kontaktai su kitomis Europos kultūromis buvo reformacijos suteiktos didžiosios galimybės Lietuvai.
Gausėjant Europos universitettuose studijavusių šviesuolių skaičiui, sparčiai intensyvėjant kultūros procesams, Lietuvos visuomenės tarpe įsitvirtino antikos pasaulio palikimas. Jis dalyvavo Lietuvos raštingųjų kūryboje, labai įvairiai veikė politinę publicistiką, Lietuvos istorijos suvokimą, keitė mitologinio mąstymo formas. Įvairius kultūros raidos reiškinius keitė ir reformacijos idėjų suformuoti kultūros elementai ir daug kuo praturtėjusi patirtis geriau pažinus kitų valstybių politinį bei kultūrinį gyvenimą. Visa tai, per trumpą laiką, tapo Lietuvos kultūroje kuriamų naujovių „ statybine medžiaga“.

IŠVADOS
Renesansas, prasidėjęs Italijoje XIV a. ir išplitęs Vakarų Europoje XV – XVI a., suformavo pažiūrų sistemą, vadinamą humanizmu, kuri žmogų laikė pagrindine vertybe. Lygybė, teisingumas ir žmoniškumas tapo trokštamiausias žmonių santykių principais, o valstybės institucijų vertinimo kriterijumi – jos piliečių gerovė. XVI a. humanizmo idėjos ėmė plisti ir Lietuvoje. Lietuvos humanistai itin rūpinosi socialinėmis, politinėmis, teisinėmis ir moralinėmis problemomis. Jie analizavo Lietuvos silpnumo priežastis ir ieškojo būdų stiprinti valstybę.
Dėl reformacijos XVI a. Lietuvos kultūrinis gyvenimas buvo labai intensyvus ir išgyveno radikalius pokyčius, tai įtakojo švietimo sistemos tobulinimą ir knygų spausdinimą.

BIBLIOGRAFIJA

1. Ingė Lukšaitė. Reformacija Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje ir Mažojioje Lietuvoje, 1999 m., Vilnius
2. Bronius Makauskas. Lietuvos istorija. „Šviesa“, Vilnius
3. Lietuvos statybos ir architektūros mokslinio tyrimo institutas. Kauno architektūra. „Mokslas“, 1991 m., Vilnius
4. Baltijos šalių istorijos chrestomatija. Autorių kolektyvas. „Naujoji Rosma“, 2002 m., Vilnius
5. Naujasis testamentas., 1988 m. Kaunas-Vilnius

Leave a Comment