Renesansas
XIV–XV a. Italijos miestai vystėsi daug sparčiau negu kitų Europos šalių miestai. Miestuose steigėsi manufaktūros, jie buvo didžiuliai prekybos su Rytais centrai. Susikaupę turtai buvo naudojami ir kultūrai, menui, mokslui. Italų miestuose atsirado protinio darbo žmonių, menininkų, literatų, publicistų, daktarų, gydytojų, inžinierių, „laisvųjų menų” meistrų–dailininkų, skulptorių, architektų.
Renesansas (iš prancūzų kalbos–Atgimimas) reiškia naujosios kultūros ryšį su Antika. Per Kryžiaus karus, Levanto prekybą europiečiai susipažino su senaisiais rankraščiais, įvairiais antikinio meno ir architektūros paminklais. Daugybė senienų buvo atvežta į Italiją. Čia jos būdavo tyrinėjamos ir studijuojamos, kolekcionuojamos. Italijos visuomenė labai susidomėjo klasikinėmis antikos kalbomis, filosofija, istorija ir literatūra–tuo labiau, kad ir pačioje Italijoje buvo begalės antikinių paminklų.Senoji kultūra buvo ne tik įsisavinama, bet ir perdirbama. Taip formavosi nauja pasaulėžiūra, prieštaravusi Viduramžių pasaulio supratimui. Tą kaip tik liudija antrasis tuometinės italų kultūros pavadinimas–humanizmas. Humanistinė kultūra pasaulėžiūros centre matė žmogų (humanus–žmogiškas), o ne dievybę. Humanizmo ideologijoje neliko vietos asketizmui. Žmogaus kūnas, jo jausmai ir troškimai nebebuvo laikomi niekingu, nuodėmingu dalyku, atvirkščiai visa tai tapo savatiksliu, esminiu gyvenimo dalyku. Vieninteliu realiu gyvenimu pradėtas laikyti žemiškasis gyvenimas. Esminiu mokslo uždaviniu paskelbtas žmogaus ir pasaulio supratimas, pažinimas. Viduramžių scholastikams ir mistikams būdingas pesimizmas ir nusižeminimas buvo pakeistas optimizmu ir begaliniu tikėjimu žmogaus galia, jo protu.Šiame didingame intelektualiniame judėjime dalyvavo visas žvaigždynas žymių poetų, rašytojų, mokslininkų ir menininkų. Galbūt žymiausias ankstyvojo Renesanso atstovas yra Dantė Aligjeri–tarpininkas tarp Viduramžių ir Renesanso. Jo „Dieviškoji Komedija” puikiai atspindėjo Viduramžių ideologiją, tačiau tuo pat metu poemoje yra naujų, realistinių motyvų–jo herojai yra individualybės, apdovanotos sugebėjimu turėti karštų troškimų ir gilių, tikrų jausmų. Svarbu ir tai, kad pati poema parašyta ne lotyniškai.
Žymiausieji ankstyvojo Renesanso literatūros atstovai yra Frenčesko Petrarka ir Džovani Bokačio, padėję pamatus literatūrinei italų kalbai.Antroje XV a. pusėje humanizmas plačiai pasklido po visą Europą. Humanistiniai rašytojai, dailininkai, mokslininkai, naudodamiesi „atgimusia” lotynų kalba (Cicerono, Senekos, Tacito stiliuje), daug susirašinėjo, bendravo, sudarydami lyg kokią visos Europos humanistų broliją. Itin daug humanistų atsirado gretimoje Vokietijoje. Tačiau labiausiai Renesansas, humanistinė filosofija, literatūra ir politinė mintis suklestėjo XVI a.–vėlyvojo arba Aukštojo Renesanso epochoje.
XVI a. pirmojoje pusėje Italija liko humanistinės kultūros centru. Būtent dabar, vėlyvajame Renesanse, mokslas, menas, švietimas subrandino reikšmingiausius savo vaisius.
Renesanso mokslas
Žymus mąstytojas, istorikas, juristas ir filosofas buvo politinis Florencijos veikėjas Nikola Makiavelis (1469–1527). Itin išgarsėjo jo knyga „Valdovas”, parašyta apie 1512 m. Šioje knygoje Makiavelis sugebėjo išreikšti ir pagrįsti visas tuometinės Italijos nacionalinio susivienijimo tendencijas. Tačiau atskleisdamas politinės miestų–respublikų santvarkos krizę, Makiavelis atsisakė respublikoniškų pažiūrų. Jis teigė, kad geriausia valstybės valdymo forma yra monarchija (kaip Ispanijoje, Prancūzijoje). Tik monarchija gali suvienyti valstybę ir sunaikinti partikuliarizmą. Makiavelis buvo pirmasis absoliutizmo teoretikas. Absoliutizmą jis suprato kaip valstybės valdymo formą, kur lemia jėga, kur monarchai nevaržo savęs jokiais moraliniais įsipareigojimais ar principais, o elgiasi tik taip, kad išplėštų kuo didesnę naudą. Ši Makiavelio teorija buvo įgyvendinta.Vėlyvajame Renesanse žymių laimėjimų pasiekė matematika ir gamtos mokslai. Galbūt garsiausias to laikotarpio veikėjas buvo Leonardas da Vinčis (1452–1519)–inžinierius, fizikas, anatomas, matematikas, astronomas, geologas ir dar dailininkas (Madona Lita, Džokonda).
Renesanso menas ir architektūra
Be Leonardo da Vinčio genialūs vėlyvojo Renesanso dailininkai ir skulptoriai buvo Mikelandželas Buonarotis (1475–1564), Rafaelis Santis (1483–1520), Večeljo Ticianas (1477–1576).
Mikelandželas buvo skulptorius ir dailininkas, sukūręs daugybę kūrinių bibliniais ir antikiniais motyvais, kuriuose atsispindėjo galingos, titaniškos figūros, aistros, jėga ir energija. Rafaelis išgarsėjo savo madonomis, kuriose su nepaprastu ryškumu pavaizdavo motinystės grožį. Labiausiai garsi yra jo „Siksto madona”, pasižyminti plastiškumu ir švelnumu. Ticianas buvo portretinio žanro meistras.Viljamas Šekspyras
Viljamas Šekspyras (1564–1616) buvo žymiausias anglų dramaturgas, keleto dešimčių dramų, tragedijų ir komedijų autorius. Jo herojai–tai tikri Renesanso laiko žmonės su giliomis aistromis, didvyriškais charakteriais. Geriausios jo pjesės „Hamletas„, “Otelas„, „Romeo ir Džiuljeta”, „Karalius Lyras” tvirtai įėjo į viso pasaulio teatrų repertuarą.
Migelis de Servantesas
Servantesas (1547–1616) buvo žymiausias Ispanijos Renesanso atstovas. Jį išgarsino romanas „Don Kichotas įš Lamančos”. Tai yra genialus vėlyvojo humanizmo kūrinys. Don Kichotas–tai žmogus, siekiantis nugalėti blogį, skelbiantis ir tvirtinantis protą, visas gražiausias žmogiškąsias savybes.
Archtektūra
Grandiozinis vėlyvojo Renesanso architektūros paminklas yra šv. Petro ir Povilo bazilika Romoje. Bazilika buvo statoma beveik visą šimtmetį (nuo 1506 iki 1590 m.). Jos aukštis–132 m, plotas–15.000 kv. km. Įdomu tai, kad Renesanso stiliaus elementai čia glaudžiai susipynę su baroku (mat statinys pradėtas Renesanse, o baigtas jau formuojantis barokui).