Referatas apie iškilią istorinę asmenybę “Kęstutį”

Kęstutis
Nors mes Kęstučio asmenį pažįstame daugumoje iš svetimų kronikų, kurios Lietuvos atžvilgiu ne visuomet yra objektyvios, tačiau mūsų istorijoje jis yra nusipelnęs šviesios asmenybės ir tauraus riterio vardą. Tokiu jis išliko per amžius, ir to niekas nedrįso neigti. Tai atsitiko dėl to, kad Kęstutį tokiu atvaizdavo ne romantikai ir ne jo gerbėjai, bet istoriniai šaltiniai tų kraštų, su kuriais jam daugiausia teko kovoti. Jeigu svetimos kronikos apie priešą rado reikalo atsiliepti teigiamai, tai tokių žinių tikrumu neturime mažiausio pagrindo abejoti.
Pasak vookiečių rašytojo ir istoriko Kotzebue, Kęstutis buvo aukštas, liesas, išblyškusiame jo veide spindėjo ugningos akys, žilsva barzda klojo krūtinę ir nedaug plaukų dengė jo kaktą. Kalbėjo mažai, bet kiekvienas jo žodis buvo giliai prasmingas. Kada jis supykdavo ir grasindavo, jo kaktoje iššokdavo gyslų bruožai. Visa jo išvaizda buvo įvaranti baimės.
Kaip charakterizuoja jį senesnioji magistrų kronika, Kęstutis buvo karingas ir teisingas vyras. Kai jis rengdavosi užpulti Ordino žemes, tai iš anksto pranešdavo maršalui ir tikrai atvykdavo. Jei su magistru padarydavo taiką, taai jos tvirtai laikydavosi. Jei kurį nors Ordino brolį pripažindavo drąsiu ir narsiu, tai jam parodydavo daug meilės ir pagarbos.
Taip pat gražiai apie Kęstutį atsiliepė lenkų istorikas Dlugošas. Kęstutis, pasak jo, iš visų Gedimino sūnų buvo sumaniausias ir veikliausias ir, ka

as daugiausia jam teikia garbės, buvo išprusęs, žmoniškas ir tiesakalbis.
Pagrindinis tikrojo humanisto požymis yra teisingumas. Kęstutis buvo teisingiausias žmogus ir valdovas visais atžvilgiais. Teisingas žmogus eina visur ir visada tiesiu keliu, nemėgsta apgaulės ir klastos; jis duotąjį žodį visada ištęsi, žinoma, jei tas ištesėjimas nuo jo pareina. Žmogus teisingas, niekada neturėdamas užpakalinių klastingų minčių, ir pats kitais tiki ir pasitiki. Toks buvo Kęstutis; jis buvo visais tais atvejais tiesiog idealus teisingojo žmogaus pavyzdys.
Kęstučio teisingumą ir žmoniškumą dar rodo jo pastangos sureguliuoti abiejų pusių puldinėjimus ir belaisvių atsikeitimą, nes kryžiuočiai ir jų talkininkai pagonis traktavo beveik kaip guvulius ir už mažiausią pasipriešinimą žudė be jokio pasigailėjimo. Kęstutis, matyt, geidė, kad abiejų pusių žygiai būtų daromi prisilaikant riterių dėsnių, neužpuldinėjant iš pasalų, beet iš anksto įspėjus. Todėl jis pats, kaip pažymi Ordino kronika, turbūt, ne kartą kryžiuočius įspėjo apie savo pasirengimą užpulti.
Taip pat Kęstutis buvo gailestingas. Jo kariškas gailestingumas nugalėjo kario ambiciją ir net paskatino prašyti priešo, kad pasigailėtų nekaltų žmonių. Atlaidus buvo ne tik saviesiems, bet gailėdavosi ir priešo, kai su juo susitikdavo nelygioje kovoje. Šalia humaniškumo pažymėtinas didelis Kęstučio apsukrumas, nepaprastas dinamiškumas, narsumas ir karingumas. Jis puikiai mokėjo orientuotis visokiose aplinkybėse ir dėl to net sugebėjo pasprukti iš kryžiuočių nelaisvės, pa
abėgti iš tvirtos Marienburgo pilies, kurią saugojo budrios sargybos. Visas jo gyvenimas — tai ypatingas judrumas: jis pats vienas vykdo su Algirdu sutartą Vilniaus perversmą, jis surengia daugelį žygių į Prūsus ir Lenkiją, drauge su broliu pasiekia Maskvą, vėliau atima iš Jogailos Vilnių, smarkiai kaunasi su kryžiuočiais, pats vyksta į tolimus rytus malšinti Kaributą, jis nepaprastai greitai atsiduria ties Trakais į savo paskutinį žygį. Visur jis ėjo tiesiai, atvirai ir be klastų, pasitikėdamas savo jėgomis. jo žygių nesukliudė nepaprastai sunkios anų laikų karo aplinkybės. Ir Kęstutis ligi paskutinių gyvenimo dienų nenulipo nuo žirgo ir nepaleido iš rankų kardo. Jo žirgas jį išnešiojo skersai ir išilgai visą Lietuvą, toli už Rygos į šiaurę, palei Maskvą į rytus, iki Krokuvos — Lvovo į pietus ir iki Lenčicos, Varšuvos ir Karaliaučiaus — į vakarus. Visas jo gyvenimas — tai žygiai, kurie priešams parodė Lietuvos galybę ir atlaikė agresyvius vakarų puolimus ir apsaugojo lietuviškas žemes.
Šitame narsiame karyje prasimuša ir viena kita jo silpnybė. Prie tokių silpnybių tenka priskirti jo per didelį pasitikėjimą kitais, ypač Jogaila, kuris prieš jį ėjo susidėjęs su vokiečiais. Šitą savo pasitikėjimą, jis turėjo apmokėti savo gyvybe. Teisingumui ir tiesumui, kurį jis taip gerbė, Kęstutis, berods, nusidėjo tik 1 kartą. Tai įvyko tada, kai jis pabėgo po susitarimo su vengrų karaliumi (1351). Bet šitą ži
ingsnį darydamas, jis vadovavosi kilniais motyvais — atitolinti nuo savo krašto priešą be jokių abiem pusėm nuostolių. Istorija niekur jam neprikiša žiaurumo, nors dalyvavo daugelyje karų.
Pažymėtinas dar 1 charakteringas Kęstučio būdo bruožas, tai neieškojimas sau asmeniškos garbės. Nei pradžioje viešpatavimo, kai, visa valdžia atsidūrė jo rankose, nei po Algirdo mirties jis nereiškė jokių pretenzijų į pirmenybę. Ir Jogailą pašalino iš Vilniaus ne dėl to, kad būtų troškęs pats 1 valdyti, bet todėl, kad Jogaila prieš jį susidėjo su didžiausiu Lietuvos priešu.
Kęstutis buvo puikiai pažinęs Europos gyvenimą ir mokėjo puikiai jį vertinti. Jį trankė į save besivystanti Vakaruose karo technika, kurią jis stengėsi savintis su nepaprastu greitumu. Jis nevengė draugauti su vakarų Europos žmonėmis ir imti iš jų visa, kas galėjo pakelti materialinę lietuvių kultūrą, padaryti tautą stipresnę ir galingesnę, bet tuo pačiu metu jis stengėsi išlaikyti sveikus lietuvių dvasinės kultūros pagrindus. Krikščionybės mokslą jis buvo gerai pažinęs. Jis pats ne kartą vedė derybas dėl tikėjimo pakeitimo su katalikų ir imperatoriaus atstovais, bet nekeitė savo nusistatymo. Tikybą Kęstutis laikė tautos savybės dalimi ir, kovodamas už tautos nepriklausomybę, neišvengiamai turėjo ginti ir pagonystę.
Kadangi Kęstutis labai uoliai gynė senovišką santvarką, senas tradicijas ir pagonišką religiją, kuri tais laikais sutapo su lietuviškumu, tai tenka spėti, kad jis buvo religingas. Re
eikia manyti ,kad senovės lietuvių religija Kęstučio charakteriui susidaryti turėjo žymios įtakos. Toji pati religija Kęstutį darė savo krašto mylėtoju, nes Lietuvą ji išskyrė iš kitų kraštų, suteikė jai tam tikrų savotiškų ypatybių, išaugino savas tradicijas, kurios Kęstučiui buvo labai mielos, ir už kurias jis nepailstamai kovojo. Senoji Lietuva Kęstučiui buvo idealas, kurį juodu su broliu Algirdu visą laiką gyvendino ir dar norėjo ateičiai palikti.
Pagrindinė Kęstučio ypatybė — jo lietuvybė ir kaitriai šviečianti iš visos jo asmenybės Lietuvos meilė. Kęstutis buvo aiškus patriotas – lietuvis šiandienine tų žodžių prasme ir visos jo veiklos programa buvo grynai tautiška, lietuviška. Šiuo atveju iš visų pomindauginių Lietuvos valdovų jis neginčijamai yra pirmasis, lietuviškiausias. Pirmiausia, jisai, priešingai tų laikų Lietuvos valdovų, taip sakant, tradicijai, buvo vedęs ne kurią nors svetimos tautybės kunigaikštytę, bet tikrąją lietuvaitę, žemaitę-bajorę Birutę Vidmantaitę. Vadinasi, jis sukūrė grynai lietuviškąją šeimą ir jojo namai, Trakų kunigaikščio rūmai, didžiausiai skyrėsi nuo Gedimino ir Algirdo rūmų.
Grynai lietuviškoji Kęstučio pasiimta ir išlaikyta per visą jo gyvenimą linkmė aiškiai žymi ir šeimos gyvenime, ir valstybiniuose jo darbuose.
Jei Kęstutis nebūtų gynęs lietuvius nuo Ordinų užpuldinėjimų, Lietuva neabejotinai būtų susilaukusi Prūsų likimo, o germanai būtų įsiviešpatavę Pabaltijy ir, gal būt, dar daugely kitų rytinių sričių. Atsiminę, kad Kęstučiui teko susidurti su pačiu energingiausiu priešu, turime suprasti, koks buvo didelis spaudimas, ir kiek daug atsparumo teko parodyti Kęstučiui. Šituose kovose pasirodė Kęstučio kariškas talentas ir tikras supratimas visų pavojų, kurie iš Ordino grėsė lietuvių tautai. Čia tad pasirodė visa Kęstučio didybė, čia tad glūdi visi jo nuopelnai ne tik jo laikams, bet ir tolimai ateičiai. Tuos jo nuopelnus dar labiau didina gana sėkminga kova su kitu, ne mažiau agresyviu kaimynu — Lenkija.
Kaip valdovas ir žmogus būdamas teisingas ir teisus, žmogvaldys, šventai tesįs duotąjį žodį, nepakenčiąs klastos, nekerštingas, bet atlaidus, negobšus garbei ir valdžiai, doras, uolus, rūpestingas ir išmintingas — Kęstutis, kaip karys, buvo reto drąsumo, nepalaužiamo patvarumo ir nuostabaus sumanumo.
Kęstutis, kaipo žmogus visa galva stovėjo aukščiau už savo vienalaikius krikščionis. Jo riteriškumas iššaukė jam pagarbą vienalaikiuose svetimšaliuose ir išlaikė jam amžiną neužgęstamą meilę lietuvių tautoje.
Laikas išdildė jo asmens realius bruožus žmonių sąmonėje, bet jo paveikslas pasiliko kaip atitrauktas nuo gyvenimo simbolis, kaip įamžintas lietuvių tautos nepriklausomybės ir didingumo gynėjo idealas.

NAUDOTA LITERATŪRA
1. A. KUČINSKAS “KĘSTUTIS” VILNIUS “MOKSLAS” 1988
2. 2. “DIDYSIS LIETUVOS KUNIGAIKŠTIS KĘSTUTIS” 1382-1932″ KAUNAS, 1932 METAI

Leave a Comment