TURINYS
ĮŽANGA 21. RAŠTO KILMĖ IR JO RAIDOS PAKOPOS 32. RAŠTAS IR KNYGA SENOVĖS EGIPTE 63. RAŠTAS IR KNYGA MESOPOTAMIJOJE 64. SENOSIOS EUROPOS TAUTŲ RAŠTO SISTEMOS 75. SENOVĖS RAŠTO SISTEMŲ IŠŠIFRAVIMAS 86. FONETINIS RAŠTAS 97. RAŠTO RAIDOS CHRONOLOGIJA 10PABAIGA 11LITERATŪROS SĄRAŠAS 11ĮŽANGAPrimityvus žmogus savo gyvenimo patirtį saugodavo atmintyje ir perduodavo ją žodžiu, bet plečiantis žmogaus žinioms apie pasaulį ir didėjant jo gamybinei patirčiai, toks žinių perdavimo būdas tapo nepakankamu. Tokiu būdu vis didesnę reikšmę įgavo raštas, kurio pagrindinės funkcijos: komunikacinė (bendravimo) ir mnemotechninė (įsiminimo). Raštas dažnai apibrėžiamas kaip kalbos grafiška fiksacija tam tikrais sutartiniais ženklais, kurios tikslas išlaikyti kalbos turinį ilgesniam laikui. Rašyta kalba leidžia bendrauti su nesančiu klausytoju (skaitytoju), tai ir yra jos specifinė savybė. Tas nematomas klausytojas gali būti ir rašančiojo bendralaikis, ir gyventi net po tūkstančio metų.Turėdami tokią aiškią ir nesudėtingą rašto sistemą su keliomis dešimtimis raidžių, mes sunkiai suvokiame abėcėlės išradimo genialumą ir neįsivaizduojame to ilgo tobulėjimo kelio, kurį nuėjo raštas, kol tapo tikslus minčių reiškimo įrankis. Todėl šiuo darbu siekiama apžvelgti visų rašto sistemų atsiradimą ir raidą, nuo pirmykščių ir labai primityvių iki pirmųjų ideografinio rašto sistemų, sukurtų senovės Rytuose: Egipte, Mesopotamijoje, Šumere (valstybėse, susikūrusiose 3500-3000 m.pr.m.e.), ir vėliau evoliucionavusių į dabartines rašto sistemas.Šiame darbe taip pat bus pateikta informacijos apie pirmąsias knygas, atsiradusias ten, kur susiformavo seniausios civilizacijos, kurių valstybinis aparatas galėjo darniai funkcionuoti tik turint tikslią apskaitą ir tvarkingą susirašinėjimą. Be to, knygos buvo reikalingos valdovo žygdarbiams išgarsinti ir jo vardui įamžinti.
Ruošiant šį darbą visa informacija buvo surinkta iš elektroninio dokumento ir trijų spausdintų knygų, tarp kurių: enciklopedija ir dvi monografijos.1. RAŠTO KILMĖ IR JO RAIDOS PAKOPOSPrielaidos raštui atsirasti susidarė ilgame kalbos raidos procese, kai susiformavo pagrindinis žodyninis fondas, kalbos struktūra, gramatinė sandara ir sugebėjimas abstrakčiai mąstyti. Pirmuosius žingsnius į rašto sukūrimą žmogus žengė dar žemiausioje barbarystės stadijoje, prieš 20-30 tūkstantmečių metų. Sudėtingesnės gyvenimo sąlygos, atsiradusi žemdirbystė, gyvulininkystė ir pramonės užuomazgos, iškėlė pirmykščiam žmogui būtiną uždavinį išrasti, be kalbos, dar vieną bendravimo priemonę – raštą. Todėl pirmykštėse žmonių visuomenėse yra daugybė primityvaus „rašto“ tipų ir sistemų, dažniausia neturinčių jokių giminystės ryšių su mūsų dabartiniu raštu.Žinioms perduoti pirmykščiai žmonės plačiai vartojo įvairius daiktus, simbolizuojančius tam tikras sąvokas arba net mintis. Tai vadinamas daiktaraštis. Tokius „daiktinius“ laiškus (aroko) siuntinėja dar ir dabar kai kurios Afrikos negrų tautelės (jebu, joruba). Pirmykštėse tautose buvo paplitęs ir vadinamasis mazgaraštis. Dar ir dabar indėnų piemenys Peru valstybėje naudojasi skaičiavimo virvutėmis kaip kalendoriumi arba, kad prisimintų, kiek galvijų yra bandoje. Kai kurios indėnų tautelės, tobulindamos mazgaraštį, pritaikė jį gana sudėtingam turiniui perduoti. Tai vadinamasis kipų raštas, kurį vartojo Pietų Amerikoje indėnai – inkai. Prie pagrindinės storesnės virvutės tam tikra tvarka jie pritvirtindavo plonesnes įvairių spalvų virvutes ir siūlelius. Kiekviena spalva simbolizuodavo kokią nors sąvoką, savo reikšmę turėjo virvutės storumas ir ilgumas, mazgų skaičius. Šiuo būdu buvo galima pranešti apie mokesčių rinkimą, derlių, karo grobio dydį, belaisvių skaičių ir t.t. Giminingas kipų raštui yra Šiaurės Amerikos indėnų algonkinų ir irokėzų vampum raštas. Čia taip pat taikomas spalvų derinimo principas. Vampum – tai juostos, sumegztos iš virvučių su suvertomis ant jų dailiai poliruotomis kriauklėmis. Kiekvienas spalvų derinys reikšdavo tam tikrą turinį. Spalvotų kriauklių ir karolėlių deriniais žinioms perduoti naudojosi ir negrai zulai (inivadi raštas) bei kitos tautelės Afrikoje. Pirmykštės tautos taip pat plačiai naudojo ir lazdoraštį. Primityviausias lazdoraščio tipas yra kelrodės lazdelės, kurios ne tik nurodydavo kelią, bet ir informuodavo apie jo ilgumą bei pavojus. Daugelį tūkstantmečių žmogus ieškojo įvairiausių būdų savo mintims perduoti ir užfiksuoti. Bet pirmykščių rašto tipų pagrindinis trūkumas buvo tas, kad visi jie sunkiai suprantami pašaliniams ir būtinai reikalauja aiškintojo, t.y. komentatoriaus. Be to, šie pirmykščiai rašto tipai savo primityviomis ir nelanksčiomis priemonėmis nepajėgdavo išreikšti visų žmogaus kalbos sąvokų.Raštas, tai šneką fiksuojančių ženklų sistema, todėl pagal šnekos perteikimo ženklais būdą skiriami šie rašto tipai: piktografinis (piktografija), ideografinis (ideografija), skiemeninis (silabinis) ir garsinis (fonografinis), arba raidinis, raštai.Piktografija (iš lotynų k. pictus – pieštas ir graikų k. grapho – rašau), – tai mūsų dabartinių rašto sistemų protėvis, nes visos jos savo genealogiją šiaip ar taip pradeda nuo primityvių piktogramų, nuo tų ženklų ir piešinių, kuriuos paliko dar paleolito žmogus. Šis ne tik piešdavo vaizdus, bet ir raižydavo juos akmenyje ar ant kaulo. Piktografinis raštas nefiksuoja nei žodžių, nei kalbos garsų, o grafiškai perteikia konkretų daiktą arba reiškinį, minčių kompleksą, ištisą gyvenimo situaciją. Šis raštas nereikalauja iš skaitytojo ypatingo raštingumo, be to, jis gali būti suprantamas skirtingomis kalbomis kalbančių žmonių. Muziejuose saugoma daugybė indėnų piktografijos pavyzdžių, užrašytų ant lunko, tošies arba odos. Tai įvairūs privatūs laiškai ir prekybinės sutartys, diplomatiniai dokumentai ir ištisi metraščiai. Pirmykštis žmogus šį raštą naudodavo ir įvairiems kitiems tikslams: užrašams antkapiuose, nuosavybės ženklams, tatuiruotėms ir t.t. Piktografinis raštas turi nemažai trūkumų. Visų pirma, jo primityvus konkretumas neleido perteikti sudėtingesnio turinio, ypač atsietinų sąvokų –… abstrakcijų, tikrinių vardų, sąvokų sudėtingiems veiksmams išreikšti ir pan. Be to, nebuvo nustatytų ir visiems privalomų vaizdavimo normų, tad autoriai turėjo neribotą laisvę kurti vis naujas piktogramas, jų atsirado labai daug ir įvairių, o tai darė didelę painiavą. Didėjant žmogaus mąstymo sugebėjimams, tobulėjo ir raštas. Ankstyvojoje piktografijoje tikrovė buvo atkuriama ištisais paveikslais, vėliau atskiri žodžiai pradėti vaizduoti tam tikrais sutartiniais ženklais – piktogramomis. Šių vaizdinių ženklų kombinacijos sudaro jau nebe paveikslus, bet sakinius, atskiros piktogramos išdėstomos ne pagal paveikslo kompozicijos reikalavimus, o pagal logišką, nuoseklų mąstymą. Tai pagrindinis struktūrinis pakitimas, dėl kurio piktografinis raštas pamažu pereina į vadinamąjį ideografinį raštą. Paskutiniajame raidos etape vis labiau pastebima tendencija kurti atskiroms sąvokoms pastovius ir visiems privalomus sutartinius ženklus. Taip prastinant ir stilizuojant piktogramas jos tampa grafiniais simboliais – ideogramomis. Nuo piktogramos ideograma skiriasi tuo, kad jai nebūtinas vaizdingumas, išorinis panašumas į daiktą, kurį ji simbolizuoja. Nuo mūsų fonetinio rašto raidžių ideogramos skiriasi tuo, kad jos neatkuria fonetinės, garsinės žodžio sudėties, o tik jo prasminę, semantinę pusę. Didžiausias šių rašmenų privalumas – trumpumas, čia galima vienu ženklu išreikšti dešimties ir net daugiau raidžių žodį. Tačiau teigiamas ideografinio rašto ypatybes persveria neigiamos, kurių svarbiausia – rašmenų gausumas. Juk kiekviena sąvoka privalo turėti atskirą ženklą – „hieroglifą“.Ideografinio rašto ženklai (ideogramos) reiškia žodžius arba reikšmines jų dalis (morfemas). Kadangi ideogramos nerodo žodžių tarimo, jas gali skaityti labai skirtingomis tarmėmis kalbantys žmonės. Kartais prie ideogramų vartojama papildomų ženklelių (determinatyvų): jie patikslina ideogramos reikšmę, rodo žodžio gramatinę formą. Iš pradžių ideograma reiškė bet kurį žodį (sąvokos asociacijų ribose), bet kurią jo gramatinę formą. Vėliau, prie ideogramų pradėjus rašyti papildomus ženklelius, jos ėmė reikšti tik vieną kurį žodį (kartais tik tam tikrą jo gramatinę formą). Dalis ideogramų virto fonogramomis. Priklausomai nuo rašymo priemonių susidarė kelių formų ideogramos. Žinomiausi ideografiniai raštai yra senovės egiptiečių (nuo IV t-mečio pr.m.e.pab.), Mesopotamijos tautų – šumerų, elamitų (nuo III t-mečio pr.m.e.), kinų (nuo II t-mečio pr.m.e.). Iš vėlesnio ideografinio rašto atsirado kai kurie skiemeniniai raštai (pvz.: Kipro, vartotas VI-II a.pr.m.e.). Nuo piktografinio iki ideografinio rašto evoliucionavo ir kita senovės rašto sistema – kinų hieroglifai. Kinijoje rašto sistemos susiformavimas susijęs su pirmosios valstybės kūrimusi t.y. Šan Inio atsiradimu (XVIII a.pr.m.e.). Tačiau piktografinio rašto elementų yra išlikę iš 2800 m.pr.m.e. Prastinamos piktogramos pamažu prarasdavo vaizdinius elementus, buvo kuriamos logogramos abstrakčioms sąvokoms reikšti, vėliau logogramomis imta reikšti panašiai skambančius žodžius, tačiau fonetiniai elementai kinų rašte nebuvo dauginami, todėl gausėjo logogramų. Dabar kinų raštas turi apie 40-50 tūkst. hieroglifų. Šio rašto įtakoje susiformavo japonų, anamitų (vietnamiečių) ir kitų Azijos tautų rašto sistemos. Skiemeninio rašto ženklai (silabemos) žymi skiemenis, prie jų rašomi papildomi ženkleliai rodo skiemens tarimą. Šis raštas labiausiai tinka kalboms, turinčioms nedaug skirtingų skiemenų. Pasaulyje yra žinomi mišrūs (ideografiniai ir skiemeniniai) japonų ir korėjiečių raštai. Manoma, kad iš skiemeninio rašto atsirado garsinis raštas.Garsinio rašto ženklai (fonogramos), arba raidės, žymi garsus (fonemas). Prie raidžių vartojami diakritiniai ženklai, keičiantys arba tikslinantys jų garsinę reikšmę. Skiriami du garsinio rašto tipai: priebalsinis (raidės žymi tik priebalsius) ir balsinis priebalsinis (raidės žymi balsius ir priebalsius); antrasis yra labiausiai paplitęs. Seniausiu garsiniu raštu laikoma finikiečių r…aštas. Pritaikant finikiečių raštą kitoms kalboms, imta raidėmis žymėti ir balsius, modifikuoti raides. Finikiečių raštas davė pradžią aramėjų (apie IX a.pr.m.e.), graikų (apie X-IX a.pr.m.e.) bei kitiems garsiniams raštams.2. RAŠTAS IR KNYGA SENOVĖS EGIPTESenovės graikai egiptiečių raštą pavadino hieroglifais (t.y. šventais ženklais; gr. hieros – šventas, glifein – kalti, raižyti akmenyje). Egipto hieroglifų (atsirado IV t-mečio pr.m.e. pradžioje), kaip ir visų kitų ideografinio rašto sistemų, pagrindas yra piktografija. Iš pradžių kiekvienas hieroglifas reikšdavo atskirą sąvoką, kuri buvo grafiškai vaizduojama atitinkančiu jos išorinę išvaizdą piešiniu. Vaizdiniu būdu egiptiečiai perteikdavo ne tik konkrečius dalykus, bet ir abstrakcijas. Toms sąvokoms, kurių negalima pavaizduoti grafiškai, egiptiečiai pradėjo taikyti panašiai skambančių žodžių hieroglifus. Tai buvo pirmas žingsnis į fonetinį raštą. Egiptiečiams fonetizacijos principo taikymas buvo patogus, nes jų kalboje balsiai buvo tik antraeiliai ir į juos galima buvo neatsižvelgti. Tam, kad atskirtų kokia prasme turi būti pavartotas atitinkamas hieroglifas: tiesiogine ar perkeltine, egiptiečiai pradėjo vartoti tam tikrus hieroglifus kaip determinatyvus (raktus), kurie buvo rašomi šalia pagrindinio žodžio. Norėdami užrašyti kaimyninių tautų vardus ar vietovardžius, kuriems egiptiečių kalvoje nebuvo galima rasti atitinkamų ekvivalentų, jie išrado fonetinį raštą ir sukūrė pirmąjį pasaulyje alfabetą. Hieroglifas, kuris anksčiau reiškė visą žodį, dabar žymėjo tik vieną ir paprastai tik pirmąjį atitinkamo žodžio garsą (akrofoninis principas). Taip susidarė senas egiptietiškas alfabetas iš 24 raidžių. Tačiau fonetinį raidyną egiptiečiai pasitelkdavo tik retkarčiais kaip pagalbinę priemonę. Be to, šalia iškilmingo dekoratyvinio hieroglifų rašto jie sukūrė gerokai paprastesnį hieratinį (gr. hieratikos – žynys ) bei demotinį raštą (gr. demos – liaudis), kuris buvo pirmasis pasaulyje greitraštis (XII a.pr.m.e.). Egipte rašymui buvo naudojami akmuo, medis, oda, drobė, indų šukės, tačiau pagrindinė rašomoji medžiaga buvo papirusas. Jis buvo brangus ir kiekvienas jo lapas buvo labai vertinamas, o gamyba – labai pelninga ir monopolizuota paties faraono. Egipte buvo daug įvairių papiruso rūšių, nustatomų pagal apdirbimo dailumą ir lapo plonumą. Palyginti su popieriumi, papirusas – nepatvarus, todėl nebuvo galima jo lankstyti ir siūti į sąsiuvinius, o tai lėmė senovės knygos formą – ritinį. Dėl jo purumo ir rašalo pralaidumo buvo galima rašyti tik vienoje papiruso lapo pusėje. Ant papiruso egiptiečiai rašė nendrės lazdele su įstrižai nukirptu galu, taip nusmailintą lazdelę buvo galima sukinėti ir rašyti tiek plonai tiek ir storai. Paprastai buvo naudojamas juodas rašalas, tačiau tos vietos, kurias reikėjo ypatingai išskirti, buvo rašomos raudonai.3. RAŠTAS IR KNYGA MESOPOTAMIJOJEDantiraštis Mesopotamijoje pasirodė IV tūkstantmetyje pr.m.e., jį sukūrė Tigro ir Eufrato upių žemumoje buvusi Šumero civilizacija. Jis ilgiausiai gyvavo Persijoje, kol ją IV a.pr.m.e. nugalėjo Aleksandras Makedonietis, t.y. beveik keturis tūkstančius metų. Pagrindinė šumerų, vėliau babiloniečių ir asirų rašomoji medžiaga buvo minkšto molio lentelė, kurioje neįmanoma buvo dailiai rašyti. Nepatogi rašomoji medžiaga privertė šumerus atsisakyti visų piktografinių rašto elementų. Šumerų kalboje, ne taip kaip egiptiečių, deramą vietą užėmė balsiai. Bet šis raštas niekuomet nepriėjo iki raidžių, čia ženklai reikšdavo ištisus žodžius arba skiemenis. Antrojo tūkstantmečio pr.m.e. viduryje dantiraštis tapo tarptautine diplomatine rašto sistema, nes juo naudojosi ir Egipto faraonai, susirašinėdami su Pietvakarių Azijos karaliais, Hetitų, Sirijos ir kitomis valstybėmis. Visiškai kitaip atrodė knyga senovės Tarpupio valstybėse, kur nebuvo papiruso. Čia naudojo stačiakampes molines plyteles, kurios ženklai buvo daromi stačiakampio arba trikampio pjūvio švendrės, medžio ar kaulo lazdele. Įbrėžimai molyje būdavo panašūs į pleištus, todėl raštas vadinamas pleištaraščiu arba dantiraščiu. Dažniausiai buvo prirašomos abi lentelės pusės,o kartais ir jos šonai. Tuomet ją džiovindavo saulėje arba išdegindavo. Sutalpinti vienoje lentelėje ilgą tekstą buvo neįmanoma, todėl knygą paprastai sudarė kelios dešimtys molinių lentelių. Kad nesusipainiotų, lentelės buvo atitinkamai žymimos ir numeruojamos. Po pirmosios lentelės paskutinės eilutės paprastai padėdavo brūkšnį ir čia įbrėždavo kitos lentelės pirmąją eilutę – tai vadinamieji kustodai. Žemiau užrašydavo veikalo antraštę (pirmieji veikalo žodžiai) ir lentelės numerį. Duomenų apie knygų prekybą Rytų visuomenėje iki šiol neaptikta. Tokios prekybos tikriausiai ir nebuvo dėl ekonominių ir kultūrinių sąlygų nesubrendimo. Šviesuomenę, kuri domėtųsi knyga ir galėtų ją pirkti, sudarė privilegijuotų sluoksnių atstovai: karaliai, didikai, žiniai, valdininkai. Tačiau jie turėjo savo raštininkus, kurie nurašydavo bet kurį literatūros kūrinį ir knygų pirkliai jiems nebuvo reikalingi.4. SENOSIOS EUROPOS TAUTŲ RAŠTO SISTEMOSAntikinė visuomenė buvo daug raštingesnė už senovės Rytus dėl alfabetinio rašto ir kitokio požiūrio į raštingumą. Senovės Rytų visuomenėje į raštą buvo žiūrima kaip į kažkokį „dievišką meną“, juo naudojosi tik visuomenės aukščiausi sluoksniai, o antikinėje visuomenėje raštininko darbas pasidarė paprasčiausiu amatu, kuriuo vertėsi net vergai. Pirmieji rašto paminklai dabartinės Graikijos teritorijoje yra iš Kretos, arba Egėjo, kultūros klestėjimo epochos XXI-XVI a.pr.m.e. Tai hieroglifinio-piktografinio, vėliau – linijinio rašto įrašai. Linijinio rašto yra du tipai: A (Knosas) ir B (Mikėnai). A raštas nėra dešifruotas, B raštu, kuris išsivystė A rašto pagrindu, užrašyta kalba panaši į graikų. Šį raštą iššifravo M. Ventris ir Dž. Čedvikas. XVI-XI a.pr.m.e. šis linijinis, vėliau silabinis (skiemeninis) raštas paplito po visą Egėjo pasaulį. Graikų alfabetinis raštas susidarė IX-VIII a.pr.m.e. panaudojus finikiečių alfabetą. Graikai pirmieji pradėjo raidėmis žymėti priebalsius ir balsius, rašyti iš kairės į dešinę. Susidarė dvi graikų rašto atmainos: iš rytų atmainos atsirado kirilica (jos modifikacija yra rusų abėcėlė), iš vakarų – lotynų raštas (jo modifikacijos yra daugumos Europos, Amerikos, Afrikos, kai kurių Azijos tautų abėcėlės).Į Apeninų pusiasalį graikų raštas pateko, vykstant graikų kolonizacijai. Tuomet jį perėmė etruskai, jų įrašai jau žinomi iš VIII-VII a.pr.m.e. Etruskų alfabetas turėjo 19 raidžių ir buvo identiškas graikų vakariečių (doriečių) alfabetui. Šiuo laikotarpiu lotynų abėcėlė turėjo 21 raidę, vėliau ji išaugo iki 24 raidžių. Pradėjus naudoti papirusą, šalia stataus rašto, tinkamo įrašams akmenyje kalti, Romoje ir Graikijoje, atsirado naujas grakštesnis unicialinis raštas, taip pat kursyvas (greitraštis). Prieš papirusą, graikai ir romėnai naudojo įvairias rašomąsias medžiagas: molines šukes, palmės lapus, liepos medžio lunkus, švino ritinius. Tačiau nei viena iš šių rašomųjų medžiagų neturėjo didesnės reikšmės knygos istorijoje. Antikinės knygos svarbiausios rašomosios medžiagos buvo papirusas, pergamentas bei medinė lentelė. Surišus keletą vienodo dydžio medinių lentelių būdavo daromos knygos – kodeksai (lot. caudex – medis). Tokio tipo knygų reikšmė ta, kad iš jų išsivystė pergamentiniai kodeksai, o dar vėliau – popierinės knygos. Papirusas pateko į Graikiją ne anksčiau kaip VII a.pr.m.e., o Romos laikais atsirado kita rašomoji medžiaga – pergamentas. Palyginti su papirusu pergamentas daug pranašesnis: jis patvaresnis, jį galima lengvai pjaustyti ir lankstyti, be to galima rašyti ant abiejų jo pusių. Įsigalėjus pergamentui, smarkiai pakito knygos išvaizda ir jos apipavidalinimas. Tada atsirado knygos grafiško apipavidalinimo menas. Pirmą kartą pergamento lapus, susiūtus į sąsiuvinį, mini poetas Marcialis (I-II a.).5. SENOVĖS RAŠTO SISTEMŲ IŠŠIFRAVIMASIki XIX a. trečiojo dešimtmečio žmonės nesuprato egiptiečių ir babiloniečių rašmenų. Kinų hieroglifinis raštas išliko iki mūsų dienų mažai pakitęs, tuo tarpu egiptiečių hieroglifus ar šumerų ir babiloniečių dantiraštį jau retas kas mokėjo skaityti. Pirmasis dantiraštį pabandė dešifruoti Olafas Gerhardas Tichsenas, kuris 1734 m. teisingai įspėjo, kad senovės persų įrašuose žodžius skiria įstrižas brūkšnys. 1800 m. danų akademikas Fridrichas Christijanas Karlas Henrichas Miunteris dešifravo pirmuosius septynis prasminius ženklus senovės persų tekste. 1802 m. dar devynis ženklus teisingai perskaitė vokietis Georgas Fridrichas Grotefendas. Vėliau dešifruojant senovės persų dantiraštį sėkmingai darbavosi prancūzas Eženas Biurnufas, norvegas Christijanas Lasenas, anglas Henris Kresvikas Roulinsonas. 1853 m. anglui Edvinui Noriui pavyko dešifruoti dantiraštį užrašyta senovės Elamo kalba. Dar vėliau švedo Levensterno, airio Edvardo Hinkso ir žinomo matematiko Viljamo Henrio Fokso Talboto pastangomis pavyko dešifruoti babiloniečių dantiraštį. Galiausia 1857 m. Londone įvyko patikrinimas, kuriame buvo įrodyta, kad šis raštas dešifruotas, tačiau kiek vėliau, Mesopotamijoje buvo rasta dantiraščio plytelių, kurių niekas nesugebėjo perskaityti. Tiktai 1869 m. sausio 17 d. Prancūzijos Numizmatų ir archeologų draugijos posėdyje lingvistas Žiulis Opertas paskelbė, kas kalba kuria parašytos naujai rastos plytelės yra šumerų, todėl turėjo egzistuoti ir šumerų tauta. Ši hipotezė buvo pripažinta tik 1889 m.Egiptiečių rašto sudėtingumas sunkino jo dešifravimą. Galutinai hieroglifus dešifravo žinomas prancūzų mokslininkas Žanas Fransua Šampoljonas. Jis pasinaudojo Rozetės akmeniu, kuris buvo rastas Napoleono karinės ekspedicijos į Egiptą metu. Tai juodo bazalto akmuo, kuriame buvo iškaltas Memfio vyriausiojo žynio įrašas karaliaus Ptolemėjo garbei. Šis įrašas buvo parašytas egiptiečių hieroglifais, demotiniu greitraščiu ir graikų kalba. Šampoljonas padarė teisingą prielaidą, kad visi trys tekstai yra vienodo turinio. Tokiu būdu jis dešifravo šį raštą ir 1822 m. rugsėjo 27 d. Prancūzijos Akademijoje perskaitė savo pranešimą apie senovės Egipto hieroglifų dešifravimą, o 1824 m. išleido knygą „Senovės Egipto hieroglifų sistemos apybraiža“, kuri tapo naujos mokslo šakos – egiptologijos, pradžia.6. FONETINIS RAŠTASAlfabetinės rašto sistemos sukūrimo nuopelnas priskiriamas finikiečiams, kurių alfabeto kilmę pavyko išsiaiškinti tiktai 1905 m., Sinajaus pusiasalyje radus keletą rašto paminklų, kurių rašmenys panašūs į Egipto hieroglifus, bet turi ir savo specifinių bruožų. Šis raštas buvo toji grandis, padėjusi įrodyti, jog finikiečių alfabetas kilęs iš Egipto hieroglifų. Finikiečių rašto sistema buvo grynai fonetinė, nes kalbą perteikė dvidešimt dviem fonetiniais ženklais – raidėmis. Finikiečių alfabetas neturėjo balsių, visos jo raidės, kaip ir egiptiečių, buvo priebalsės arba pusbalsės. Finikiečiai, kaip ir egiptiečiai vadino savo rašmenis atitinkamų daiktų vardais, tačiau vartodavo juos tik kaip fonetinius ženklus (akrofononis principas). Būtent finikiečiai tapo naujosios rašto sistemos kūrėjais, nes jų prekybos ir amatų išsivystymas reikalavo paprastos rašto sistemos, kuri būtų lengvai išmokstama ir leistų greičiausiai surašyti reikalingą komercinę dokumentaciją. Tačiau finikiečiai ne tik sukūrė, bet ir išplatino fonetinį raštą ir jis greitai tapo komercinių santykių tarptautiniu raštu. Pirmieji iš Europos tautų finikiečių alfabetą perėmė graikai (XI a.pr.m.e.). Iš pradžių graikai skaitė kaip ir finikiečiai ir tik vėliau pradėjo skaityti kaip dabar – iš kairės į dešinę, pasukdami šia kryptimi ir raides. Be to, graikai papildė alfabetą septyniomis balsėmis, taip pritaikydami jį indoeuropiečių kalboms. VII a.pr.m.e. iš graikų alfabetą perėmė etruskų tauta Italijoje, o iš jų raštą pasisavino romėnai. Taip atsirado lotynų alfabetas, kuris šiuo metu naudojamas Vakarų Europoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Australijoje, taip pat baltų bei kai kurių slavų ir kitų tautų. Taip Vakaruose kartu su Romos imperija įsitvirtino lotynų rašto sistema, o Rytų Europoje toliau plito graikų raštas, iš kurio, IX a. susiformavo du slaviški alfabetai – glagolica ir kirilica.7. RAŠTO RAIDOS CHRONOLOGIJAData Įvykis3500 m.pr.m.e. Atsiranda piktografinis raštas.3300 m.pr.m.e. Maždaug nuo šio laikotarpio piktografinis raštas virsta ideografiniu.3100 m.pr.m.e. Egipte sukurtas hieroglifinis, hieratinis ir demotinis raštai.2900 m.pr.m.e. Pradedant šiuo laikotarpiu ideografinis raštas pamažu virsta fonetiniu.2500 m.pr.m.e. Vakarų Azijoje ritiniai pradėti daryti iš gyvūnų odos.2400 m.pr.m.e. Seniausio išlikusio ritinio iš papiruso parašymo data.1500 m.pr.m.e. Išsivysto priebalsinis alfabetinis raštas.650 m.pr.m.e. Pirmieji papirusiniai ritiniai patenka į Graikiją iš Egipto.600 m.pr.m.e. Buvo priimtas bendras nutarimas tarp visų tuometinių Viduržemio jūros baseino kultūrų, kad bus rašoma ir skaitoma iš kairės į dešinę.403 m.pr.m.e. Atėnų archontas Euklidas įstatymu įformino joniečių alfabetą kaip valstybinį, ir nuo V a.pr.m.e. jis jau buvo plačiai naudojamas literatūroskūriniams užrašyti.
196 m.pr.m.e. Sukuriamas Rozetės akmuo, kuriame įrašomas tekstas egiptietiškais hieroglifais, demotiniu greitraščiu ir graikų kalba. Jis buvo atrastas 1799 m.prie Nilo.150 m.pr.m.e. Kinijoje pagaminamas pirmasis popierius.100 m.pr.m.e. Knygos forma iš ritinio evoliucionavo į kodeksą.63 m.pr.m.e. Pirmą kartą romėnai mėgino sukurti greitraštį, vadinamieji Tiro ženklai.PABAIGACivilizacija be rašto neįmanoma, nes raštas – vienas esminių požymių, išskyręs žmogų iš gyvūnų pasaulio. Tik rašto ir knygų pagalba buvo galima išsaugoti patirtį ir žinias bei perduoti jas būsimoms kartoms. Šiuo metu pasaulyje yra žinoma daugiau kaip keturi šimtai rašto tipų ir jų atmainų. Nors ir yra išskiriami keli rašto tipai, bet šis skirstymas – sąlyginis, nes piktografijoje esama ideografijos elementų, ideografijoje – skiemeninių ir raidinių ženklų, o alfabetiniame rašte – piktografijos ir ideografijos elementų. Be to, alfabetinis raštas visiškai neišstūmė kitų rašto sistemų, juk pavyzdžiui ideografinis raštas vis dar plačiai naudojamas ne vien tik Kinijoje, kur jis iki šiol yra pagrindinė rašto sistema, bet ir viso pasaulio tautų, kurios šalia savo alfabetų vartoja šimtus įvairiausių ideogramų, tokių kaip: skaitmenys, cheminių elementų ženklai, matematiniai simboliai, eismo ženklai ir t.t.Kokios rašto tobulėjimo galimybės ir perspektyvos? Žinoma bandymų sukurti tarptautinį raštą, susijusį ne su fonetine, o vien su prasmine kalbos struktūra. Ar liks tokio rašto sukūrimo projektai vien projektais parodys ateitis. Tačiau kol kas plačiai naudojamas alfabetas išlaikė laiko išbandymą ir yra niekuo nepakeičiamas.LITERATŪROS SĄRAŠAS1. Book history chronology [interaktyvus]. 1998 [žiūrėta 2005 rugsėjo 11 d.]. Prieiga per internetą: .2. NEIMANTAS, R. Raštas: nuo piktogramos iki raidės. Kaunas: Orientas, 1998. 55p.3. Raštas. Iš: Lietuvos tarybinė enciklopedija. T.9. Vilnius, 1982. p. 334-3354. VLADIMIROVAS, L. Knygos istorija: Senovė. Viduramžiai. Renesansas, XVI-XVII a. Vilnius: Mokslas, 1978. 568p.