PRAMONĖS PERVERSMAS
Pirmą kartą sąvoką pavartojo Frydrichas Engelsas 1844 – 1845m. pasirodžiusioje knygoje “Darbininkų klasės padėtis Anglijoje”.Pramonės perversmas – tai perėjimas nuo rankų darbo prie mašinų, nuo manufaktūrinės gamybos prie fabrikinės. Pramonės perversmas prasidėjo XVIII a. 7 dešimtmetyje ir XIX a. I p. išplito visoje Europoje. Pramonės perversmas visiškai pakeitė pagrindines to meto pramonės šakas – metalurgiją, energetiką ir tektilę. Prasidėjo Anglijoje, nes ji buvo jūrinė valstybė, joje sparčiai augo miestai, plėtėjosi rinkos santykiai, darbo sąlygos buvo labai sunkios.Pramonės perversmo padariniai:1. Pritaikius mašinas gamyboje, pradėjo smarkiai vystytis pramonė ir prekyba, o tuo pačiu sparčiau augo seni ir kūrėsi nauji miestai.2. Augant gamybai, smarkiai praturtėjo fabrikų ir įmonių savininkai, didėjo jų vaidmuo gyvenime – pramonės buržuazija tapo nauju įtakingu visuomenės sluoksniu.3. Vykstant pramonės perversmui gausėjo samdomų darbininkų, kurių padėtis žymiai pablogėjo: Labai paplito moterų ir vaikų darbas (jiems įmonės savininkas mokėjo gerokai mažesnį atlyginimą), o dėl to padidėjo nedarbas suaugusių vyrų tarpe; Darbo laikas buvo neribojamas jokiais įstatymais (12-18 val. per dieną), didėjo darbo įtampa, trumpėjo pertraukos; Niekas nesirūpino darbo apsauga ir higiena; Įmonių savininkai savivaliaudavo skirdami darbininkams įvairias baudas ir išmokėdami atlyginimą.
STAMBIOSIOS PRAMONĖS ATSIRADIMO SĄLYGOSVerslininkai Kapitalas Darbo jėga Technika
Prasigyvenę amatininkai, pirkliai Pelnas iš kolonijų ir prekybos;Pajamos iš žemės valdų;Prekyba vergais;Valstybinių paskolų palūkanos Valstiečiai, nuvaryti nuo žemės (dėl aptvėrimų);Nusigyvenę amatininkai XVIII a.pr. sukurta verpimo mašina;1769m. Dž.Vats išrado garo mašiną;1785m. – E.Kartraitas išrado mechanines audimo stakles;1814m. – J.Stenfensonas sukūrė garvežį.
1769m. – garo mašina, Dž. Vatas
1767m. – verpimo ratelis, R.Arkraitas1785m. – audimo staklės, E.Kartraitas1796m. – skiepai, E.Dženeris1807m. – garlaivis, Fultonas1815m. – garvėžys, J.Stefensonas1825m. – geležinkelio linija, Mančesteris – Liverpulis, 46 km.1841m. – narkozė1853m. – požeminis geležinkelis Londone1856m. – kanalizacija ParyžiujeVOKIETIJOS IMPERIJOS KŪRIMAS
Istorinė situacija vokiečių žemėse:1. Suskilus Frankų imperijai, rytų germanų – vokiečių – valdovai perėmė romėniškas tradicijas: jie titulavosi kaizeriais (nuo Galijaus Julijaus Cezario pavardės), o pati valstybė buvo vadinama Šventąją Romos imperija (XV a.pab. – XVI a.pr. ją imta vadinti Šventąją vokeičių tautos Romos imperija arba reichu).2. XVI a. pradėjo ryškėti reicho irimo požymiai: susidarė apie tris šimtus vokiečių valstybėlių (iš jų didžiausia ir stipriausi buvo Austrijos imperija, valdoma Habsburgų; nuo XVII a.vid. sparčiau stiprėjo Hohencolernų dinastijos valdoma Prūsijos karalystė).3. Norint užtikrinti sienų neliečiamumą ir vidaus tvarką, vokiečių valstybėlėse buvo sukurta Vokietijos Sąjunga – nepriklausomų valstybių konfederacija, kuriai priklausė 34 monarchijos ir 4 laisvieji miestai ( vadovaujamas vaidmuo teko Autrijai). Tačiau vieningos valstybės vokiečių žemėse vis dėlto nebuvo sukurta.
Vokietijos vienijimosi prielaidos: Ekonominės: nuo XIX a.pr. vokiečių žemėse ėmė sparčiau vystytis pramonė, plėtojosi geležinkelių tiklas, formavosi vienoda muitų sistema (t.y. tuo pačiu klostėsi vienoda ūkio bazė). Politinės: valstybės kūrimosi procesą skatino tautinis sąjūdis, prasidėjęs 1848m. revoliucinių įvykių įtakoje, ir atsiradęs vokiečių supratimas, kad reikia vienytis ir kurti vieningą valstybę, sustiprėjęs 6 deš. Pab. vykstant pergalingam Italijos nacionalinio išsivadavimo karui.
Otas for Bismarkas ir jo politika:Otas fon Bismarkas (1815 – 1898) – Prūsijos vadovas, ypatingai daug nuveikęs vienijant Vokietiją.1. 1862m. O.Bismarkas tapo Prūsijos ministru pirmininku ir užsienio reikalų ministru.
2. O.BismarkO politika pasižymėjo: konservatizmu, politiniu relizmu ir tvirtos rankos principu vienijant vokiečių žemes.3. O.Bismarkas buvo puikus diplomatas: mokėjo puikiai maskuoti tikruosius savo užsienio politikos tikslus (sugebėjo Austriją padaryti savo sąjungininke kovoje su Danija dėl Šlezvigo ir Holšteino kunigaikštysčių).Karas su Danija: 1864 02 Autrija ir Prūsija pradėjo karą su Danija, kuri po nesėkmingų karo veiksmų buvo priversta atsisakyti Šlezvigo ir Holšteino kunigaikštystčių).
Prūsijos – Austrijos karas (1866m. vasara): kilo dėl nesutarimų po karo su Danija ir truko tik 7 savaites. Baigėsi autrų kariuomenės sutriuškinimu. Austrija atsisakė pretenzijų į Šlezvigą ir Holšteiną, sutiko mokėti kontribuciją Prūsijai. Po šio pralaimėjimo Austrija prarado įtaką vokiečių žemėse.
Šiaurės Vokietijos sąjunga (1867m.): O.Bismarkas, prie Prūsijos prijungęs kai kurias teritorijas, su kitomis vokiečių valstybėlėmis į šiaurę nuo Maino upės sukūrė Šiaurės Vokiečių Sąjungą (pats O.Bismarkas tapo jos kancleriu, Prūsijos karalius – prezidentu). Tai buvo nauja vokiečių valstybių sąjunga, kur vadovavimas atiteko Prūsijai (į ją Austrija neįėjo). Šios sąjungos pagrindu kūrėsi suvienyta Vokietija (į sąjungą neįėjo Bavarija, Viurtembergas ir dar kelios pietinės vokeičių valstybėlės).
Prūsijos – Prancūzijos karas (1870 07 – 1871m. pr.): kilo dėl to, kas Prancūzija rėmė katalikiškos pietinės vokiečų valstybės prieš Prūsiją. Prūsija išprovokavo Prancūziją paskelbti karą ir ją sutriuškino mūšyje prie Sedano. Prancūzija 1870 09 02 kapituliavo ( į nelaisvę pakliuvo Napoleonas III, kariuomenės vadas Mak Mahonas ir 39 generolai). Prancūzai, pasipiktinę pralaimėjimu nuvertė seną vyriausybę, paskelbė respubliką ir sudarė Nacionalinės gynybos vyriausybę. Tačiau šios priemonės Prancūzijos neišgelbėjo: vokeičiai užėmė bevei pusę Prancūzijos ir apsupo Paryžių. 1871m.pr. Prancūzija sutiko priimti vokiečių taikos sąlygas: atidavė Vokietijai Elzasą ir Lotaringiją (žemes, kurias Prancūzija buvo prisijungusi dar XVII-XVIII a. ir kuriose vyravo vokeičių kalba), taip pat turėjo sumokėti didžiulę kontribuciją. Po Prancūzijos pralaimėjimo pietinės vokiečių valstybės (Bavarija, Badenas, Viurtenbergas ir Hesenas) sutiko prisijungti prie Bendros Vokietijos valstybės.
Vokietijos imperijos paskelbimas: 1871 01 18 Versalyje Prūsijos karalius Vilhelmas I paskelbtas “vokeičių kaizeriu (Imperatoriumi). Oficialiai vokeičių jungtinė valstybė buvo pavadinta Vokietijos reichu (arba imperija).
1871m. konstitucija: pagal šią konstituciją Vokietijos imperiją sudarė 25 valstybės, tarp kurių vyraujančią padėtį užėmė Prūsija (64 proc. Imperijos teritorijos , 60 proc. Gyventojų). Šios valstybės galėjo savarankiškai tvarkyti vidaus politiką. Vokietijos kaizeriui priklausė vadovavimas kariuomenei ir užsienio politikai. Bendros vyriausybės imperija neturėjo, išskyrus vieną bendrą ministrą – reichskanclerį (I reichskancleriu tapo O. fon Bismarkas): pastarasis turėjo reicho kanceliarijos tarnybą ir tvarkė imperijos vidaus, užsienio ir ūkinius reikalus (atskiroms valdymo sritims vadovavo valstybės skretoriai). Vokietijos imperijos parlamentas – reichtagas – buvo vienerių rūmų (atstovai buvo renkami iš visų vyrų nuo 25m.). Be to, dar buvo Sąjungos tarnyba – Bundesratas, į kurią atstovus siuntė imperiją sudarančios valstybės. Reichstago sprendimai įsigaliodavo tik bundesratui juos patvirtinus (taip Vokietijos parlamento įgaliojimai buvo konstituciškai smarkiai apriboti). Vykdomoji valdžia buvo atsakinga ne reichstagui, o kaizeriui.
Vokeitijos imperija gyvavo iki I pasulinio karo, bet tai nebuvo tradicinė imperija. Vokietijos imperijos bruožai: Nebuvo sąjunginė (federacinė) valstybė; Nebuvo ir grynai tautinė valstybė (sudarė daugelio tautų – lenkų, prancūzų ir kt. – žemės); Ji buvo suvienyta “iš viršaus” (tai didino jos militarizmą); Ji buvo autoritarinė valstybė su daugybe atgyvenų, stabdžiusių demokratinio parlamentarizmo plėtotę.
LAUROS KONSPEKTAS