Platonas

849 0

PLATONAS

Turinys

Įvadas.............................3 Platonas apie valstybę.....................5 Išvados...........................10 Naudota literatūra.......................12

1. Įvadas

Platonas (-428/427-348-347m.p.m.e.) sukūrė objektyviojo idealizmo sistemą, kurioje iki šiol ieškome viso idealizmo ištakų. Savo filosofiją jis priešpastatė Graikijoje vyravusiam materializmui, pasiekusiam aukščiausią lygį, Demokritui sukūrus alomizmo teoriją. Taip atsirado Platono ir Demokrito linijos filosofija, kurios iki šiol išreiškia kovą tarp materializmo ir idealizmo.

Platonas gimė tada, kai Atėnų politinė galia ir ekonominis bei kultūrinis gyvenimas buvo pasiekęs savo viršūnę. Jo tėvai buvo turtingi ir kilmingi žmonės, todėl Platono kūrybai buvo sudarytos visos sąlygos. Tačiau Platonas, bbūdamas savo krašto patriotu, negalėjo nematyti vergovinės santvarkos prieštaravimų. Ypač tai išryškėjo Peloponeso karo(431-404 m.p.m.e.) metu. Jo sukeltos pasekmės buvo ryškiausia prieštaravimų išraiška. Tai matydamas ir išgyvendamas Platonas priėjo išvados, kad gyvenimą būtina pertvarkyti ir pagrįsti jį moksliškai. Jis ryžosi atskleisti būties esmę, išanalizuoti žmonių gyvenimą, kad parodytų atėniečiams, kokia turėtų būti valstybė. Tačiau būdamas aristokratiškos kilmės, Platonas visgi stengėsi pateisinti kilmingųjų žmonių ideologiją, todėl jo teorija apie valstybę buvo labai prieštaringa ir netgi iliuziška.

Platono mokytoju buvo žymus to meto fiilosofas Sokratas.Jo mėgstamiausias teiginys:”Aš žinau, kad nieko nežinau”.Sokratas globojo Platoną-tai buvo vienas iš geriausių jo mokinių.Platonas ilgą laiką naudojosi savo mokytojo idėjomis ir tezėmis, bet pabaigoje savo kūrybos, jų mąstysena ėmė skirtis. Ryškiausiai tai matoma kūriniuose: “Valstybė”(2-10 knygos), ”Parmeoridas”(apie platoniškai su

uprantamą dialektiką), ”Sofistas”(apie būtį), ”Politikas”, ”Įstatymai”(sušvelninta idealios valstybės teorija).

Platono koncepcijos esmę sudaro dvi pasaulio koncepcijos.Pasaulis-iš prigimties dvilypis:matomas-kintamų objektų pasaulis ir nematomas-anapusinių idėjų pasaulis.Jo tezė “Medžiai atsiranda ir išnyksta, o medžio idėja lieka nekintama”.Jis darė išvadą, kad tik idėjų pasaulis yra tikroji būtis, o konkretūs daiktai-kažkoks vidurys tarp būties ir nebūties.Jie tik idėjų šešėliai.Platonas tikrovę suvokė tokią, kokia ji yra.Visų reiškinių, idėjų suma, pagal Platoną, -sudaro būtį.Platonas nepripažino muzikos, tapybos ir kito meno šakų.Pagal Platoną vienintelis menas-poezija.Poetu jis liko visą gyvenimą.Net filosofinėje kūryboje nesivaržė palyginimų, analogijos, dažnai gilindavosi į mitus, interpretuodavo juos, suteikdamas jiems simbolinę prasmę. Rašė dažniausiai dialogu, manydamas, kad tokia pasakojimo forma artimiausia gyvam žodžiui, o tai suteikia galimybę visoms mintims išreikšti.

Platonas galvojo, kad tikras žinojimas, pasiekiamas protu, sąvokomis, fiksuojant taai, kas daiktuose bendra ir pastovu. Jis ėmėsi plataus užmojo:teoriškai aiškinti būtį, pažinimą, žmonių gyvenimą. Jei tikras žinojimas remiasi bendrybe ir tuo, kas nekinta, tai toks, anot Platono turėtų būti ir sąvokų objektas. Platonas pasuko dualizmo ir objektyvizmo keliu;be jutimais suvokiamų daiktų, pripažino ir savarankišką, amžiną, nekintančią būtį-idėjas.”Amžiną ir neatsirandamą būtį” jis atskyrė nuo tos, kuri amžinai tampa, bet niekados nepasiekia egzistencijos.Daikto atžvilgiu, idėja yra pirminė.

Labai įdomi Platono koncepcija apie laiką.”Laikas neturi pabaigos ir šia prasme jis panašus į begalybę, todėl pa
ats laikas veda žmogų į amžinybę”.

Platonas teigė, kad pasaulis – tai gėris.Priėjęs išvados, kad gėris – tai būtis, todėl blogis negali būti nebūtis.Toliau Platonas įsigilina į būties ir nebūties sąvokas ir supranta, kad daiktai būtimi būti negali, nes jie išnyksta ir vėl atsiranda.Todėl lieka tik daikto idėja, ji – būtis.O pati būtis – tikrumas, tvarka, teigiamumas, gėris.

Visa, kas yra, atsirado būčiai veikiant nebūtį.Nes, teigė Platonas, esama amžinai tarp būties ir nebūties prieštaravimų ir labai jaučiame nuolatinę pasaulio daiktuose veikiančią nebūties trauką ir visa siela veržiamės iš jos, iš šito daiktiškojo buvimo laikinybės į tikrojo – už daiktinio, nematerialaus, idealaus – buvimo amžinybės.Uždaiktiniame pasaulyje mums viską atskleidžia protas, čia nėra nieko laikino, čia viskas amžina, gražu ir gera.

Pajutęs tikrąją protavimo galią, Platonas ją taip išaukština, kad pasiekia net gyvenimą.Gyvasis (“su kūnu ir krauju”) gyvenimas jam tampa ne tik netobulas, bet ir mažiau vertingas už idealų (protinį, dvasinį ) gyvenimą.

Platonas sakė, kad žmogaus siela – jo lemtis.Nuo sielos priklauso žmogaus gyvenimas ir tai, kaip jis gyvens.Sielą su stipriu jusliniu pradu gavusius žmones, trauks paprastas daiktiškas gyvenimas – jis mylės žemę, darbą, šeimą. Impulsyvią sielą gavę žmonės turės polinkių, sieks kažko aukščiau, daugiau negu aprėpia akys, jiems rūpės žmonių, viso miesto, visos valstybės reikalai, jie bus linkę veikti, tvarkyti.Arčiausiai idėjų sferos skriejusią sielą gavę žmonės bu
us įžvalgūs, apskaičiuoją, susivaldą, moką visas gyvenimo aplinkybes pakreipti norima linkme, t.y protingi.

2. Platonas apie valstybę

Galų gale išnagrinėjęs visas galimas būties ir nebūties problemas, Platonas stabteli ties valstybe.Kokia žmonių gyvenimo tvarka gali būti laikoma protinga?

Platonas teigė : “Tik tie, kurie neprieštarauja “ano pasaulio” tvarkai. Svarbiausia, kad žmonės valstybėje gyventų pagal prigimtį. Todėl juslingas sielas gavusiems žmonėms geriausia užsiimti žemės darbais, amatais ir panašiais dalykais.Impulsyvias sielas turintiems žmonėms – geriausai kariauti.Protingas – toliaregiškiausi ir išmintingiausi – turi užsiimti tvarkos palaikymu, valdymu.

Platonas neatsitiktinai nukrypo į valstybės nagrinėjimą. Ne tik jis, bet ir dauguma graikų tapatindavo sąvokas geras žmogus ir pilietis.Tai būdavo identiškos sąvokos. Ankstesni mąstytojai taip pat bandė reikšti savo mintis valstybės klausimu. Bet jų siūlytos reformos būdavo labai nereikšmingos. Platonas, gi, ėmėsi platesnio užmojo : jis norėjo parodyti, kaip valstybė turėtų auklėti žmones – tobulus, dorus piliečius. Jo supratimu, kiekviena klasė turi vadovautis doro gyvenimo taisyklėmis. “Kiekviena valdžia, kadangi ji yra valdžia, turi omenyje gerovę ne kieno kito, o to, kas jai pavaldus, jos globojamai valstybiniu ir asmeniniu mastu”.

Visuomenės auklėjime lemiamą vaidmenį turįs gėrio ir grožio idėjų supratimai ir sekimas jomis. Jos turėtu suteikti tvirtumo švelnesnėms ir silpnesnėms natūroms sušvelninti stipriąsias ir pernelyg ūmias. Gėrio idėja yra aukščiausias žinojimas: jis sąlygoja teisingumo ir visų kitų dorybių naudingumą ir

r tinkamumą. Žmogui reikia pažinti viską, o apie grožį ir gėrį net negalvoti. Todėl dauguma gėriu laiko malonumą, o subtilesni žmonės -supratimą. Tie, kurie taip mano, nemoka paaiškinti, kas yra supratimas, bet pagaliau būna priversti pasakyti kad tai supratimas.Jie prikaišioja, kad nežinome kas yra gėris, paskui jie kalba su mumis tarsi su žinančiais ir vadina gėriu supratimą, ir tai, kas yra gera.Kai kurie žmonės gėriu laiko malonumą.Bet vėliau jie priversti pripažinti, jog esama ir netikusių malonumų.Gėrio siekia kiekviena siela, dėl jo ji viską daro; ji nujaučia, kad yra kažkas svarbaus, bet nesupranta ir nemoka apibrėžti kas tai yra.Ji negali tvirtai juo remtis, kaip visais kitais dalykais, todėl nepatiria naudos ir iš tų kitų dalykų.”Tad tai, kas pažystamiems daiktams suteikia teisingumą, o žmogui- sugebėjimą pažinti, ir laikyk gėrio idėja – žinojimo ir tiesos pažinimo priežastimi.Bet jeigu gėrio idėją laikysi kažkuo dar gražesniu, galvosi teisingai.”Teisinga yra žinojimą ir tiesą laikyti panašiu į gėrį.Pažiniems daiktams gėris suteikia pažinumą, buvimą ir esmę, nors pats gėris nėra būtis.Pasaulio, kurį galima pažinti riba yra gėrio idėja.Ji sunkiai įžiūrima, bet kai tik ją pamatai, peršasi išvada, kad ji yra viso to, kas teisinga ir gražu, priežastis.Platonas politiką glaudžiai susieja su morale: jo valstybės teorija savo turiniu prilygsta socialinei etikai.

Visą valstybinę valdžią Plotonas atiduoda turtingiesiems. Tokią santvarką Plotonas pavadino oligarchija – “valdo turtingieji, o neturtingieji valdyme nedalyvauja”.Tačiau šią santvarką gali sužlugdyti patys valdantieji, kovodami dėl vietos valdžioje, garbindami turtus.Tai labai smukdo jų dorovę. Nusikaltimai, vagystės ir visokios niekšybės kelia neturtingųjų pasipiktinimą ir pagaliau priveda prie sukilimo.Kai neturtingieji laimi, valstybėje įsigali demokratija, kuri Platonui atrodo artima anarchijai.Šį teiginį panaudodavo ir vėlesni sociologai, kurie buvo nusiteikę prieš demokratinę santvarką.Anot Platono, per didelė laisvė ne tik atskiria žmogų, bet ir valstybę atveda į vergiją, nes tuo pat metu ruošiama palanki dirva tironijai.

Todėl Platonas imasi sukurti idealios valstybės modelį.Modelį, kuris prilygtų žmogaus sielai, kad kiekvienas, gyvenantis tokioje valstybėje, jaustų pareigą pasitarnauti jos labui.Todėl tobulą valstybę turėtų apibūdinti keturios pagrindinės dorybės: išmintis, drąsa, susivaldymas ir teisingumas.

Platonas teigė: “Valdovas niekada nevaldo savo gerovei, bet tik didžiausiai pavaldinių gerovei”. Teisingumas – utopinės Platono valstybės pagrindinis bruožas.Teisingumas reikalauja, kad kiekvienas dirbtų kas jam priklauso, tačiau ne daugiau.Taip suformuluotas valdymo principas aiškiai įgyja ekonominį, politinį, socialinį ir moralinį aspektą.Valstybė, suprasdama, kad kiekvienas darbas atliekamas geriau, greičiau ir kai jį dirba tas, kas yra jam paruoštas ir turi tam sugebėjimų.Vieni augina gyvulius, gamina maisto produktus, rūbus, apavą, kiti – įrankius, treti gina kraštą ir jį valdo.Tai buvo įdomi ir teisinga Antikos laikais gimusi mintis.Tačiau Platonas ją traktavo vien iš vartotojo pozicijų.Darbininkas čia pritaikomas prie darbo. Platonas manė, kad visuomenėje yra trys klasės, kurios analogiškos sielos pradams.

Didžiausia klasė – gamintojai.Jų didžiausia dorybė – susivaldymas.Ją sudaro valstiečiai, amatininkai, pirkliai.Pagal Platoną – tai žemiausia klasė.Jis supranta, kad gamintojai – tai valstybės piliečiai ir jie yra būtini tam, kad galėtų veikti gynėjai ir valdovai.Gamintojai, anot Platono, negali būti protingi.Todėl juos būtina mokyti gerbti moralę bei įstatymus ir jų laikytis.

Gynėjai – aukštesnė klasė už gamintojus. Karių dorybė – drąsa.Jiems būtina iniciatyva ir protas. Todėl jie turi rimtai mokytis gimnastikos, muzikos ir matematikos.Gynėjų pareiga – apginti valstybę nuo išorės ir vidaus priešų.Iš gynėjų išsiskiria valdovai – filosofai, kurie su pamėgimu siekia tiesos. “Kai valstybės valdovais taps tikri filosofai, ar jų būtų keletas, ar nors vienas, į dabartinę pagarbą jie žiūrės iš aukšto, laikydami ją žema ir nieko verta, ir labai vertins tvarkingumą ir tą garbę, kuri bus susijusi su juo, bet labiausiai ir aukščiausiai vertins teisingumą, jo laikysis, tarnaudami jam ir jį skleisdami, jie sukurs savo valstybę”.Valdovai filosofai turi būti įvairiapusiškai apsišvietę, išsimokslinę ir be perstojo vien tik gilintis į mokslą.Jų būdingiausias bruožas – išmintis.Valdovams reikia viską išmanyti, sugebėti įvertinti kiekvieną situaciją ir parinkti teisingiausius sprendimus.Už tai jie turi būti atleisti nuo visų žemiškųjų rūpesčių, visuomenė pati turi sudaryti sąlygas jiems galvoti, o jie visuomenei atsilygins valdymu, užtikrinančiu valstybės gerovę.Filosofų troškimai turi būti stipriai nukreipti į žinių kaupimą ir panašius dalykus, teikti malonumą sielai, o kūno malonumų jis turi atsisakyti. Jeigu jis ne dedasi, bet iš tikrųjų yra filosofas, tai jis jokiu būdu nesieks turtų, nes turtai ir prabanga, kuriems įsigyti dedama tiek pastangų, tinka kam nori, tik ne filosofui.

Platonas supranta, kad valstybę turi valdyti tik geri žmonės.Todėl reikia žmogaus, kuris, be kita ko, būtų darnios prigimties ir pasižymėtų įgimtu proto subtilumu – šitai įgalintų jį s

. . .

3. Išvados

Taip Platonas apibūdina idealios valstybės modelį ir išdėsto jį savo daugiatomiame veikale “Valstybė”.Tai vienas iš stambiausių Platono dialogų.Jį sudaro dešimt knygų.Visas veikalas, tai ištisas Sokrato pasakojimas apie diskusiją teisingumo klausimais, įvykusią oratoriaus Kefalo namuose Pirėjuje.

Platonas valstybės projektą kūrė graikams.Tai nenuostabu.Juk jis norėjo, kad gimtasis miestas – valstybė klestėtų.Kurdamas utopinės valstybės planą, jis galvojo apie nedidelės apimties miestą – valstybę. Tačiau Graikijoje šio projekto planas negalėjo rasti pritarimo.Miestai – valstybės jau buvo atgyvenę savo laiką.Artėjo imperijų laikotarpiai.O imperijos, kaip žinia apimdavo ištisus miestus, į jų sudėtį įeidavo netgi užkariautos valstybės.Žiūrint iš kitos pusės, būtent iš ekonominės, Graikija dar buvo labai toli nuo to, kad jos gyvenimą galima būtų tvarkyti moksliniais pagrindais.Platonas valstybės idėją atplėšė nuo ekonominės krašto struktūros.Nors, tiesą sakant, Graikijos ekonomika ir iš vis ekonomika neturėjo Platono veikale svarbios vietos.Platonas daugiau rėmėsi dvasine ir politine sfera.Todėl nieko nuostabaus, kad valstybės teoriją suabsoliutino ir net mistifikavo, pajungdamas jai žmogų ir visas jo kūrybines galias.Vieninteliu teisingumo kriterijumi jis pripažino protą, palikdamas jį valdovo dispozicijai.

Platono veikalas ir jo sukurtoji utopinė valstybė turi didelę istorinę reikšmę.Pagal jį mes galime sekti Platono objektyvaus idealizmo kreive.Nesvarbu, kad toji valstybė negalėjo prigyti tų laikų Graikijoje, ir kad jos modelis atvertų kelią vienvaldystei ir despotizmui.Platonas savo veikale sugebėjo “labai taikliai užčiuopti kai kurias iki šiol aktualias problemas”.

Naudotos literatūros sąrašas:

1. B.Grenzelis, B.Kuzmickas ir kt. “Filosofijos istorijos chrestomatija.Antika” Vilnius, 1977

2. R.Ozolas “Pasakojimai apie filosofus ir filosofiją” Vilnius, 1988

3. Platonas “Valstybė” Vilnius, 1968

4. Platonas “Dialogai” Vilnius, 1968

5. A.Gurevičius “Viduramžių kultūros kategorijos” Vilnius, 1989

6. L.Lapašinskas “Filosofijos chrestomatija” Kaunas, 1997

Join the Conversation

×
×