Partizaninis judėjimas Lietuvoje – garbė ar klaida?

Partizaninis judėjimas Lietuvoje – garbė ar klaida?

Po ir per antrąjį pasaulinį karą, kai Lietuva pateko į SSRS sudėtį, prasidėjo masiniai žmonių trėmimai, represijos. SSRS pasiryžo išnaikinti Lietuvių tautą. Lietuviai nenorėję pasiduoti rusams, išduoti savo šalies, kiti tikėjo ,jog gali išsikovoti laisvę, dar kiti nenorėjo stoti į Raudonąją armiją ar būti ištremti į Sibirą – visi šie žmonės išėjo į mišką ir tapo partizanais.

Lietuvos partizanai – daugiausia civiliai žmonės, dažniausiai vadovaujami kariškių, siekę apginti Lietuvos nepriklausomybę. Partizanų stovyklavietės ir žeminės bei bunkeriai buvo įrengiami miškingose pelkėtose arr nuošaliose vietose. Bunkeriai – sodybose pas patikimus žmones gyvenamuose pastatuose, daržinėse, tvartuose, netgi šuliniuose. Partizanus vienaip ar kitaip rėmė daugelis Lietuvos kaimo ir miesto žmonių bei Lietuvos katalikų bažnyčia. Jų kovų metai – vienas dramatiškiausių ir tragiškiausių Lietuvos istorijos laikmečių. Kai kurie sovietiniai istoriografai 80-ais metais bandė partizanų kovas prilyginti pilietiniam karui, tačiau pagrindinis gerai organizuotų partizanų armijos priešas buvo gausūs Raudonosios Armijos daliniai ir todėl to laikmečio kovos Lietuvoje prilygsta partizaniniam karui. Partizanai savo veiklą buvo padaliję į sritis, apygardas ir riinktines. Partizaninio karo antrasis laikotarpis truko 1946–1948 m. Lietuvoje buvo sutelktos didelės antipartizaninės specialiosios paskirties kariuomenės pajėgos – apie 15 tūkstančių karių. Partizanų organizacijos pakeitė, savo veiklos taktiką (t. y. pradėjo veikti po 5–20 ginkluotų žmonių grupėmis, slapstytis – tik gerai užmaskuotuose požeminiuose bunkeriuose, pradėjo ve

engti atvirų mūšių, rengė staigius antpuolius ir greitai atsitraukdavo, puolė bet kokio rango okupacinės valdžios pareigūnus, kurie pasirodydavo jų veikimo teritorijose). 1947 m. Lietuvoje įvyko 717 mūšių su MGB kariuomene. Teroras iš okupanto pusės padarė savo darbą. Komunistams pasisekė tarp ūkininkų pasėti baimę, nerimą, nepasitikėjimą. Partizanai buvo stumiami giliau į mišką. Aktyviųjų partizanų skaičius gerokai sumažėjo. Partizanų vadovybė turėjo skaitytis su nauja komunistų taktika. Pirmuoju pasipriešinimo laikotarpiu žuvo daug partizanų ir kadrinių karininkų. Keitėsi partizanų vadovybės sudėtis. Partizanų vadai ypatingą reikšmę skyrė kovotojų branduolio išlaikymui, vengė bereikalingų aukų. NKVD daliniams rečiau buvo rengiamos pasalos. Tačiau stribams ir partiniams bei tarybiniams aktyvistams mirties pavojus padidėjo. Partizanai trukdė kolūkių, skaityklų ir kitų su komunistų pertvarkymais susietų institucijų kūrimui. Partizanai išlaikė Lietuvos nepriklausomybės viltį, skatino gyventojus neekristi į neviltį. Valdžios šnipai vis dažniau įsiskverbdavo į partizanų gretas, išdavinėjo kovotojus, ryšininkus, rėmėjus. Teroro akivaizdoje partizanai neliko pasyvūs stebėtojai. Įtariamieji informatoriai buvo įspėjami nutraukti veiklą, o įspėjimo nepaklausę buvo likviduojami. Partizanai išlaikė kovingumą ir karinę drausmę. Liko tvirti organizaciniai rėmai. Gyventojai rėmė partizanus. Partizaninis karas truko apie 10 metų.

MGB duomenimis, Lietuvoje 1944-1952 m. laikotarpiu buvo suimta 18 819 partizanų, 12 459 jų talkininkai, 14 856 pogrindinių organizacijų narių ir 15 796 kitų pilietinio pasipriešinimo dalyvių. Žuvo 20 101 partizanas (apie pusę 16-21 metų amžiaus). Per šį laikotarpį legalizavosi 8 493 kovotojai. Istorikų duomenimis 1944 m. rudenį ve

eikė apie 12 tūkst. Lietuvos partizanų, 1945 m. pavasarį apie 30 tūkst., 1946 m. vasarą – apie 4,5 tūkst., 1950 m. rudenį apie 1,2 tūkst. Lietuvos partizanų. Lietuva, kad ir maža valstybė, tačiau jai užteko drąsos ir stiprybės pasipriešinti milžiniškai valstybei. Mes turime didžiuotis šiais drąsiais vyrais.

Leave a Comment