Paradoksai

Paradoksai
,, Humoreskos – Paradoksai “ leidykla Vaga 1991.

Man labai patiko viena istorija iš „ Humoreskų – Paradoksų “ – „ Mano nauja knyga “. Šioje istorijoje Žilinskaitė pasakoja, kaip ji privilioja žmones prie savo naujos knygos. Iš šitos istorijos galima pasijuokti, suprasti, kad ne kiekvienas žmogus pasiduoda viliojamams ir gali būti apsuktas aplink pirštą. Ši istorija labai man pravertė. Aš visą laiką maniau, kad kiekviena išleista knyga turi rūpėti visiems, visi turi ją pasitikti ir palydėti į kitas rankas. Aš buvau neteisus. Kiekviena nauja knyga yra pasitinkama savaip. Ne kiekvienam rūūpi, kad ji buvo išleista, nes kiekvienas viduje tarsi rašome savo knygą, į kurią surašome įspūdžius, įvykius, maloniausius išgyvenimus. Tačiau ne kiekvienas yra rašytojas tikrąja to žodžio prasme. Kai kurie žmones perrašo mumyse slypinčias knygas į tikrąsiais. Aš niekados neskaičiau lietuvių autorių knygų ir manau, kad neskaitysiu, nes nerandu to ką randu skaitydamas kitas knygas, bet Žilinskaitės knyga man paliko didelį įspūdį, kuris bus įrašytas į mano knygą.

Vytautė Žilinskaitė yra parašiusi daug knygų vaikams. Kai kurie jos kūriniai tiesiog pakerėjo Lietuvą. Sakykime „ Kumeliuko keerštas “ – tai tikrai daug ką apie gyvenimą pasaknti istorija. ,, Kelionė į Tantadriką “ – šauni istorija apie svajonę, draugystę ir gėrį. ,, Humoreskos – Paradoksai “ – tai knyga apie juokingus įvykius. Kadangi yra kalbama veikėju pirmu asmeniu, tai galima manyti, kad tai yra pati Žilinskaitė. Vieni įv

vykiai buvo išsigalvoti, bet nuo to jie tikrai neblogesni. Manau, kad ,, Humoreskos – Paradoksai “ neatsako į vieną ir tapatį klausimą. Pvz: ,, Suolelis “ – kekvienas daiktas palieka savo žymę pasaulyje. ,, Rankraščiai “ – reikia ieškoti savitos kūrybos formos. Žilinskaitė vartoja daug ironijos kaip ir kituose savo tekstuose. Manu, kad Žilinskaitė netūrėtų rašyti fantastikos, nes jos ir taip visur yra daug. Yra istorijų, kurios prasideda ir baigiasi kvailai. Nėra nei pradžios, nei pabaigos. Yra viena istorija, kuri pati sau prieštarauja sakydama, kad toks geras, paslaugus, rūpestingas vaikinas tūrėtų priklausyti jai, bet ji jo neišleistų iš namų ir girdytų alumi.

Aš manau, kad esu perskaitęs pakankamai knygų. Visos jos buvo vieno stiliaus, gal tik viena kita skirėsi nuo kitų mano perskaitytų. Žilinskaitė rašo visiškai kitokiu stiliumi, man dar nepažystamu. Žiilinskaitė viska rašo nerimtai tarsi jai rašant kažkas stovintis šalia ją juokintų, todėl Žilinskaitė negali susikaupti. Kiek aš žinau tai yra nebūdinga rašytojams.

Leave a Comment