Pabaisko m0šis

Turinys

Naudota literatūra 3
Įvadas 4
1.Lietuva 1430 – 1434 metais 4
2.Kariuomenių sudėtis 6
3.Pasiruošimas mūšiui 6
4.Įsiveržimas ir priartėjimas 7
5.Mūšio eiga 7
6.Pabaisko kautynių pasekmės 8
Išvados 10Naudota literatūra
1. J.Matusas.,,Švitrigaila.Lietuvos didysis kunigaikštis“Vilnius:Mintis, 1991.
2. A.Šapoka.,,Lietuvos istorija“Vilnius:Mokslas, 1989.
3. R.Jokimaitis, A.Kasperavičius, E.Manelis, B.Stukienė.,,Pasaulio ir Lietuvos istorija.VI-XVIII amžiai“Vilnius:Kronta, 2000.
4. M.Jučas, I.Lukšaitė, V.Merkys.,,Lietuvos istorija.Nuo seniausių laikų iki 1917 metų“Vilnius:Mokslas, 1988.
5. B.Dundulis.,,Lietuvių karai su kryžiuočiais“Vilnius:Mintis, 1964.
6. R.Kamuntavičius,V.Kamuntavičienė, R.Civinskas, K.Antanaitis.,,Lietuvos istorija 11-12 klasėms“Vilnius:Vaga, 2000.Įvadas
XV amžius Lietuvos valstybei buvo kupinas kruvinų kautynių ir susirėmimų. Didžiausi tuometiniai Lietuvos priešai tuo metu buvo kryžiuočių ir kalavijuočių ordinai, kurie prisidengdami krikščionybės skiepijimu alino ir niokojo kraštą, bandydami jį pavergti. Po didžiulio laimėjimo 1410 metais prieš kryžiuočių ordiną, šie puuldinėjimai buvo šiek tiek nurimę, tačiau vidiniai nesutarimai tarp Lietuvos valdovo sosto pačioje valstybėje, leido tikėtis minėtiems ordinams galimo šanso vėl užpulti, kamuojamą vidinių konfliktų Lietuvą.
Didžiausia tuometine ordinų viltimi buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio sūnus Švitrigaila. Įtempti jo santykiai su tuometiniu Lietuvos valdovu Vytautu, bendravimas su kryžiuočiais ir pasipiktinimas, kad nebegalės valdyti nepriklausomos Lietuvos, nes Vytautas savo testamentu Lietuvą perleido Jogailos žinion, paskatino šį jau gana didelį autoritetą turintį Lietuvoje kunigaikštį prašyti pagalbos iš Lietuvos priešų.
Pagrindiniu Švitrigailos bandymu susigražinti Lietuvą yra laikomas joo bei Livonijos ordino žygis į Lietuvą 1435 metais siekiant sumušti Žygimanto Augusto vadovaujamos Lietuvos gynybą.1.Lietuva 1430 – 1434 metais
Po Žalgirio mūšio Lietuva gyveno kur kas ramiau, nei ligi tol. Kraštas vystėsi tiek ekonomiškai, tiek ir kultūriniu atžvilgiu, stiprėjo politiškai. Nors Lietuvai jau nebegrėsė ankstesnių la

aikų kryžiuočių pavojus, tačiau Teutonų ordinas ir toliau siekė ją ir jos sąjungininkę Lenkiją susilpninti neatsisakydamas savo grobikiškų ketinimų. Kryžiuočiai vis dar puoselėjo viltį pakeisti Melno taikos nustatytas valstybių sienų ribas. Labiausiai juos domino Palangos – Šventosios pajūris, kuris skyrė Prūsiją nuo Livonijos.
Pirmoji reali proga kryžiuočių orams išsipildyti atsirado mirus Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui, kai paaštrėjo Lietuvos ir Lenkijos santykiai, taip pat kilo vidaus nesutarimų Lietuvos viduje. Labai opi problema buvo Lietuvos ir Lenkijos santykiai. Vytauto valdymo laikotarpiu Lietuvos didžioji kunigaikštystė labai sustiprėjo, todėl norėjo atsisakyti santykių su Lenkija. Labai didelis lenkų ponų noras įsiviešpatauti Lietuvai priklausančiose Ukrainos ir Baltarusijos žemėse, bei valdyti LDK, sukėlė didžiulį nepasitenkinimą tiek Lietuvos didikams, tiek ir pačiam Vytautui. Deja netikėta Vytauto mirtis sukliudė Lietuvai įgyti viisišką valstybinį atskirumą nuo Lenkijos.
1430 metais LDK kunigaikščiu buvo išrinktas Švitrigaila. Jis kaip ir Vytautas siekė padaryti Lietuvą nepriklausomą. Švitrigaila buvo jaunas ir energingas Lietuvos valdovas. Vos tik tapęs valdovu jis išsiuntė laiškus Vokietijos imperatoriui ir Vengrijos karaliui Zigmantui su prašymu suteikti Lietuvai karūną, kuri padarysianti ją nepriklausoma karalyste. Nors ir gavęs pritarimą iš Zigmanto, jaunasis Lietuvos valdovas neįbaugino Jogailos, kuris bandė jėga užimti kai kurias LDK priklausančias žemes. 1432 metais Švitrigaila sudarė taip trokštamą taikos sutartį su Lenkija, tačiau ji buvo na
audinga Lenkijai, bet ne Lietuvai. Pralaimėję lietuviams Volynėje, taip pat netikėtai užpulti kryžiuočių Lenkijos bajorai greitai nusilpo, todėl pasirašę taikos sutartį su Lietuva, galėjo būti ramūs bent jau iš rytinės valstybės pusės.
Tapęs valdovu Švitrigaila iškėlė daug naujų feodalinių didikų, kurių tarpe buvo ukrainiečių bei baltarusių sritinių kunigaikščių. Tai sukėlė jau buvusios diduomenės nepasitenkinimą.siekdami išlaikyti esamą padėtį didikai suorganizavo sąmokslą prieš Švitrigailą. Kunigaikščiu jie siekė pastatyti Žygimantą Kęstutaitį. Sąmokslininkus parėmė ir lenkų ponai, kurie nenorėjo, kad LDK vadovautų Švitrigaila. 1432 metais sąmokslininkai užpuolė Švitrigailą, kuris vyko į derybas su Jogaila. Švitrigailai teko bėgti, o LDK didžiuoju kunigaikščiu buvo paskelbtas Žygimantas. Tačiau jis valdė ne visą LDK: jam pakluso Lietuva ir vakarinės baltarusių žemės. Dauguma LDK rusų, baltarusių, bei ukrainiečių žemių palaikė Švitrigailą. Jį palaikė taip pat ir Livonijos ordinas, kuris siekė nugalėti Lenkiją. Iš pradžių ordinas veikė dviveidiškai ir nestojo ,nei į vieno iš kunigaikščių pusę, tačiau kai Žygimantas atnaujino santykius su Lenkija, ordinas pasirinko Švitrigailą, kuris jau buvo nutraukęs santykius su šia šalimi. Artimiausi jo planai buvo pasodinti Švitrigailą i LDK didžiojo kunigaikščio postą. 1432 metų pabaigoje, Švitrigaila pirmą kartą bandė susigrąžinti prarastas žemes ir postą. Užėmęs Krėvą, Minską ir Ašmeną jis sutiko Žygimanto kariuomenę, kuri įveikė Švitrigailos pajėgas. Po nesėkmingo pirmojo bandymo Švitrigaila da
ar 1433 metais porą kartų padedamas Livonijos ordino bandė užgrobti Lietuvą. Tačiau jo žygiai kaip ir pirmąjį kartą nepasiekė jokios didesnės naudos. Nors jis užpuolė ir sudegino daugelį šalies miestų, tačiau nei Vilniaus, nei Kauno, nei Trakų pilių užimti nepavyko.
Ketvirtasis žygis į Lietuvą turėjo įvykti 1434metų vasarą, tačiau dėl neaiškių aplinkybių jo buvo atsisakyta. Yra keletas nuomonių, kodėl Švitrigaila nestojo į kovą: vieni šaltiniai teigia, kad žygį sutrukdė smarkūs lietūs Lietuvoje, kiti teigia, kad jis neįvyko dėl neramumų, prasidėjusių Švitrigailos valdomose žemėse, dar kiti teigia, kad Švitrigaila pabūgo Žygimanto kariuomen.ės jėgos.2.Kariuomenių sudėtis
Tai kautynės, kuriose susirėmė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto ir Švitrigailos kariuomenės. Nors ir turėdamas pakankamai daug pajėgų Švitrigaila neįstengė nugalėti Žygimanto kariuomenės. Šaltiniai teigia, kad kariuomenių jėgos buvusios apylygės, tačiau Švitrigailos kariuomenė su dauguma vadų buvo sumušta, o po to dar persekiojama keletą savaičių.
Šis mūšis, kaip ir pats kunigaikštis Švitrigaila yra aprašomas daugelyje išlikusių lenkų, rusų, bei vokiečių metraščiuose, bei laiškuose. Švitrigailos pusėje kovojančiąsias pajėgas daugiausiai sudarė Livonijos ordino kariai. Rašytiniuose šaltiniuose minimi Švitrigailos pusėje kovoję taip pat ir lietuviai. Švitrigaila turėjo gerą vardą tarp Lietuvos didikų, todėl kai kurie iš jų perbėgo į jo pusę. Kai kuriuose rašytiniuose šaltiniuose minimi ir vengrų atsiųsti kovos vežimai ( ,,vežimų pilys“ ). Tai gi apibrėžiant visą Švitrigailos ka
ariuomenę galima teigti, kad joje buvo Paties Švitrigailos kariuomenė (lietuviai, vengrai, prūsai, net gi čekai), totoriai ir Livonijos ordino kariuomenė (vokiečiai, latviai, estai). Tikslaus karių skaičiaus atsekti neįmanoma, bet preita prie bendros nuomonės, kad tiek Švitrigailos, tiek ir Žygimanto karionės buvo apylygės – jos turėjo po 30 000 karių kiekviena.
Kitoje barikados pusėjo stovėjęs Žygimantas tik prieš susirėmimą apsisprendė stoti į kovą, nes jo – Lietuvos kariuomenė, kaip galima teigti iš metraščių buvo tik apie 3000 karių. Tačiau nors ir pavėlavusi, bet atvykusi parama iš Lenkijos suteikė daug drąsos lietuvių kunigaikščiui. Lenkų pajėgų, šališku lenkų metraštininko teigimu, Lietuvoje buvo sutelkta apie 27 000 lenkų , nors realus jų skaičius, manoma, buvo daug mažesnis. Iš viso Žygimanto pusėje galėjo būti nuo 8 000 iki 15 000 lenkų. Tai gi Žygimanto pusėje kovojo jo armija (lietuviai, žemaičiai) ir Lenkijos karalystės armija (lenkai).3.Pasiruošimas mūšiui
Pasiruošimas Ukmergės kautynėms buvo gana ilgas. Abi pusės iš anksto ruošė savo pajėgas būsimam mūšiui. Įvairių šaltinių teigimu Švitrigailos kariuomenei vadovauti buvo paskirti pats Švitrigaila ir magistras F.Kerskorfas. Ši kariuomenė tikėdamasi, kad lenkai nepadės lietuviams buvo gana garantuota savo sėkme. Žygimanto kariuomenė nebuvo tokia sukomplektuota ir darni. Tik po dviejų savaičių priešams įsiveržus į Lietuvos teritoriją ji pagaliau suskubo stoti į kovą. Šaltinių teigimu, taip atsitiko todėl, kad Žygimantas nesutarė su lenkų bajorais dėl užmokesčio. Kai kurie iš jų net atsisakė kovoti ir grįžo į Lenkiją. Žygimanto kariuomenei vadais buvo paskirti garsusis lenkų karvedys Jokūbas Kobylinskis ir Žygimanto sūnus Mykolas.4.Įsiveržimas ir priartėjimas
Švitrigailos kariuomenė buvo užtikrinta savo sėkme ir nebijodama pasipriešinimo kirto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sieną 1435 metų liepos 25 dieną. Tačiau ši kariuomenė nežygiavo tiesiai į Vilnių pro Švenčionis. Jie žygiavo aplinkiniu keliu, kuris leido atkirsti Žygimantą nuo Žemaitijos. Taip pat neatmetama tikimybė, kad taip Švitrigailos ir Kerskorfo kariuomenės norėjo suklaidinti Žygimantą. Šis kelias leido Livonijos riteriams laikytis arčiau savo krašto, bei nusiaubti plačias lietuvių teritorijas. Taip siautėdami dvi savaites Švitrigailos ir Kerskorfo kariuomenės pasiekė Ukmergę.
Lietuvos armijos susitelkimo vieta buvo Trakai. Šaltinių teigimu Žygimanto kariuomenėje buvo daug nesutarimų tarp aukštų vadų. Ypač buvo nepatenkinti lenkai, kurie reikalavo didesnių algų. Kaip manoma dėl šios priežasties Žygimanto kariuomenė taip ilgai užgaišo Trakuose, ir tik po dviejų savaičių nuo priešo įsiveržimo, pajudėjo link Ukmergės.5.Mūšio eiga
Kariuomenės susitiko prie Žirnajų ežero ir iš ežero ištekančio to paties vardo Žirnajos upelio, kuris, kaip manoma tais laikais buvo gana pelkėtas. Negalėdami nei vieni, nei kiti dėl pelkėtų krūmų ir pelkių suartėti – bandė apeiti ežerą iš abiejų pusių, tačiau nors ir persikėlę Livonijos ordino šauliai, spaudžiami Žygimanto kariuomenės turėjo atsitraukti nepasiekę jokių rezultatų. Tokiose pozicijose abi kariuomenės išbuvo apie dvi paras. Lyjant stipriam lietui abi kariuomenės galėjo tik iš tolo šaudyti viena į kitą.
Švitrigailos ir Kerskorfo sumanymu jiems reikėjo atsitraukti į palankesnę mūšiui vietovę, kadangi šioje jie negalėtų išnaudoti visos savo kariuomenės jėgos. Buvo nutarta atitraukti kariuomenę atgal prie Ukmergės, kur buvusi ankstesnė, kur kas labiau kautynėms tinkanti vieta.
Rugsėjo 1 dieną prieš auštant buvo išsiųstas Švitrigailos kariuomenės avangardas, taip pat atsargas ir ginklus gabenę padaliniai. Taip pat buvo siunčiami Narvos fochto Johano Koningo ir Polocko seniūno Mykolo, Švitrigailos maršalo daliniai, kurie turėjo įrengti stovyklą atsitraukiančiai kariuomenei.
Žygimanto žvalgai pastebėję šį priešo kariuomenės judėjimą, palaikė jį bėgimu iš mūšio lauko ir nutarė pulti. Tad perėję į priešingą Žirnajos upelio pusę užpuolė besitraukiančią Švitrigailos kariuomenę. Šis smūgis suskaldė besitraukiančios kariuomenės pajėgas į dvi dalis. Nors Švitrigailos kariuomenė nepabūgo ir narsiai kovėsi atsigręžusi su netikėtai užpuolusiu priešu, tačiau jėgų santykis buvo nelygus. Pirmiausiai buvo užpulta Livonijos ordino kariuomenė,kurioje narsiai kaudamiesi žuvo jos vadai: maršalas Nesselrodė ir magistras Kerskorfas. Tai buvo pirmoji iš trijų įvykusio mūšio dalių. Antrąja dalimi galima pavadinti apsigręžusių pajėgų bandymą padėti saviškiams. Pirmiausiai ši kariuomenės dalis mėgino užkirsti tiltą ir tiltelį, vedusius per Žirnają. Nors tiltą ir pavyko užblokuoti, tačiau lenkai jau buvo perėję upelį, o taip pat persikėlę ir kitoje vietoje per Žirnaja. Esant šioms aplinkybėms, Švitrigailos kariuomenė nebegalėjo atsilaikyti prieš iniciatyvą perėmusią Žygimanto kariuomenę, todėl buvo nuspręsta trauktis. Ir trečiasis etapas – likusių kariuomenės pajėgų naikinimas. Bėgančią armiją lenkai ir lietuviai vijosi, tol kol didžioji jos dauguma buvo išvyta iš Lietuvos arba sunaikinta.
Kautynėse kuriose dalyvavo apie 60 000 karių buvo naudojami įvairūs ginklai: nuo vėzdų, iečių, lankų iki bombardų ar net gi šautuvų. Visi šaltiniai teigia, jog tai buvo žiaurios kautynės, kurių metu žuvo ar buvo paimta į nelaisvę daug kunigaikščių, bajorų.6.Pabaisko kautynių pasekmės
Mūšis prie Pabaisko buvo labai didelis to meto sąlygomis. Kai kurių amžininkų teigimu mūšyje žuvo apie 40 000 karių. Nors tai vargu ar yra realus žuvusiųjų skaičius, bet tokio masto kautynių Lietuvoje jau daugelį metų nebuvo įvykę.
Iškart po mūšio didžiulė grėsmė kybojo virš kryžiuočių ordinų. Nei Livonijoje, nei Prūsijoje nebuvę pakankamai kariuomenės, kad būtų galima apsiginti nuo Lietuvos arba Lenkijos užpuolimo. Livonijos ordino maršalas išsiuntinėjo laiškus po visą šalį, taip pat ir ordino magistrui ir net gi imperatoriui Zigmantui. Laiškuose buvo prašoma kiek galima didesnės paramos, kuri galėtų apginti ordiną ir krikščionybę. Tik gavęs laišką iš Žygimanto, kuriame šis žada nepulti Livonijos ordino ir siekia palaikyti su juo draugiškus santykius magistras nusiramino ir pranešė savo vyresnybei, kad ši galinti nebesiųsti skubios paramos į Livoniją. Tačiau toks Žygimanto sprendimas nepatiko žemaičiams,kurie ilgą laiką buvo alinami kryžiuočių išpuolių ir pagaliau manė atsiteisią. 1435 metų spalio mėnesį jie patys įsiveržė į Kuršą, sudegino Durbės pilies aptvarą ir grįžo namo. Šiuo išpuoliu kryžiuočiai buvo tik dar labiau įbauginti.
Žygimantas po mūšio buvo suinteresuotas savo priešo Švitrigailos sunaikinimu, todėl jam ir nerūpėjo Livonijos ordinas. Jis pasiuntė savo sūnaus vadovaujamą kariuomenę į Smolenską, Vitebską ir Polocką, tačiau paimti su nualinta kariuomene pajėgė tik Smolenską, nes jis pats pasidavė jo globai.Išvados
Pabaisko kautynės svarbios Lietuvai tik galėjo būti. Jei mūšį būtų laimėjęs Švitrigaila, Lietuvos padėtis būtų pasikeitusi iš esmės. Gal būt šie pasikeitimai matytųsi ir dabartiniais laikais. Žygimanto pasirinkta valdymo strategiją galima pavadinti savanaudiška, nes jis Lietuvos norėjo tik sau ir tik savo valdymo laikotarpiu. Atėjęs į valdžią perversmo keliu jis neturėjo tikrų sąjungininkų ir draugų, kuriais būtų galėjęs pasitikėti. Lenkija jį rėmė tik todėl, kad Švitrigaila, kaip valdovas būtų siekęs padaryti Lietuvą nepriklausoma ir savarankiška karalyste. Todėl parama, kurią jis gaudavo iš Lenkijos buvo tik ligi tol, kol tai buvo naudinga pačiai Lenkijai. Visiškai kitokio požiūrio buvo Švitrigaila, kuris nors iš pradžių kovojęs prieš Vytautą, paskutinius dešimt jo valdymo metų, intensyviai jį rėmė ir palaikė.
Pabaisko mūšis, galima pavadinti, buvo ta vieta, kuri galėjo pakreipti Lietuvą vienu ar kitu keliu. Į kurią pusę ji pakrypo mes galime matyti ir šiandien, tačiau ar tai geresnioji pusė negalima teigti kategoriškai.
Iš kitos pusės žiūrint tai buvo ir dar viena vinis į žlungančio kryžiuočių ordino ‚,karstą“. Nors jis (kaip Lenkijos vasalas) išsilaikė iki 1808 metų, kol Napoleono buvo panaikintas, tačiau jau po Žalgirio mūšio ir tuo labiau Pabaisko kautynių jo galybė visiškai išseko.
Nors iš karinės ar strateginės pusės šios kautynės niekuo nepasižymėjo, tačiau jos galėjo nulemti labai daug. Pabaisko kautynės, kurios iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti tik kaip dviejų kunigaikščių ginčas dėl sosto, galėjo nulemti tolimesnį ne tik Lietuvos, bet ir tokios didelės jėgos, kaip ,,Kryžiuočių ordinas“ likimą.

Leave a Comment