Ordinai – hierarchinės teokratinės vokiečių valstybės
Pirmąjį karinį vokiečių vienuolių ordiną baltų kraštuose – Kalavijuočių ordiną 1202 metais įkūrė Rygos vyskupas Albertas. Šiam nuolatinės karinės jėgos reikėjo, kad galėtų įsitvirtinti ankstesnių žygių metu užimtose lyvių žemėse. Oficialus Kalavijuočių ordino pavadinimas buvo Kristaus kariuomenės broliai, o jo simboliu tapo baltame apsiauste ant raudono kryžiaus išsiūtas raudonas kalavijas. Šie simboliai reiškė, kad riteriai katalikybę gins kalaviju. Taip Ordinui ir jo nariams prigijo kalavijuočių pavadinimas. Kalavijuočiai vadovavosi Tamplierių ordino, įkurto XII a. pradžioje Kryžiaus karų metu Jeruzalėje, statutu. Tačiau priešingai nei tamplieriai, kurie buvo pavaldūs Romos popiežiui, kalavijuočių siuzerenu buvo Rygos vyskupas. Kalavijuočių ordino centru tapo Ryga. Iš riterių tarpo buvo renkamas Ordino magistras, kuriam svarbiausius reikalus spręsti padėdavo kapitula (magistro taryba). Ją sudarydavo žymiausi Kalavijuočių ordino pareigūnai.
Ordino nariai save vadino broliais. Įstodami į šį ordiną, vyrai duodavo įžadus neturėti asmeninio turto, nevesti bei nekurti šeimos, klausyti viršininkų ir kovoti su pagonimis. Ordino nariai, pagal kitų karinių vienuolių ordinų pavyzdį, buvo skirstomi į 3 grupes: 1) brolius riterius, kurių pareiga buvo kautis su pagonimis, 2) brolius kunigus, sudariusius Ordino dvasininkiją ir 3) brolius tarnus, kurie ėjo ginklanešių, pasiuntinių ir amatininkų pareigas. Tarnais paprastai būdavo miestiečiai bei laisvieji krašto žmonės.
Kalavijuočių ordino narių iš pradžių buvo nedaug – vyskupui Albertui teko net 14 kartų plaukti į Vokietiją, kol užverbavo pakankamai karių. Į ordino riterius daugiausia stojo smulkieji Saksonijos feodalai. Tarp jų buvo nemažai visokiausio plauko perėjūnų, net ir už nusikaltimus iš gimtinės išvarytų. Ordino vadovybei buvo sunku suvaldyti tokius brolius – pirmąjį savo magistrą kalavijuočiai nužudė, o antrąjį, nesutikusį vykdyti jų reikalavimų, keletą mėnesių laikė kalėjime. Jau kur kas vėliau, kai po pralaimėto Saulės mūšio buvo vedamos derybos dėl Kalavijuočių ir Kryžiuočių ordinų susijungimo, kryžiuočiai nurodė nenorį jungtis su kalavijuočiais dėl šių tarpe esančių Saksonijos nusikaltėlių.
Kalavijuočių ordinas stengėsi išsivaduoti nuo priklausomybės Rygos vyskupui: šis turėjo dalintis su kalavijuočiais nukariautomis žemėmis. Kalavijuočių siekius turėti savo atskirą valstybę nuo Rygos vyskupo valdų palaikė popiežius. Palaipsniui susidarė tolia praktika, kad 2/3 užkariautų žemių tekdavo Kalavijuočių ordinui, likusios – Rygos, vėliau ir Saaremos, Lenemos, Tartu ir Kuršo vyskupams. Užgrobtose teritorijose kalavijuočiai statė pilis. Jas bei aplinkines žemes valdė paskirti komtūrai, o karių būriams vadovavo fogtai. Pilis buvo administracinio vieneto – kastelatūros (pilies apygardos) – centras.
Per pirmuosius 35 savo gyvavimo metus Kalavijuočių ordinas nukariavo lyvių, latvių ir estų žemes į šiaurę nuo Dauguvos bei dalį Kuršo ir Žiemgalos. Tačiau kalavijuočiai neišlaikė pirmo stambaus mūšio su lietuviais – daugybė riterių žuvo Saulės mūšyje. Sukilo kuršiai, žiemgaliai ir sėliai. Ordinas nebepajėgė atkurti savo organizacijos. Todėl 1237 m. gegužės 13 d. kalavijuočiai buvo prijungti prie Kryžiuočių ordino ir nuo to laiko tapo atskira jo atšaka, pavadinta Livonijos ordinu. Livonijos riterių teisinė padėtis buvo kiek kitokia, nei Prūsijos kryžiuočių. Livonijos ordinui vadovavo Kryžiuočių ordino magistro ir konvento skiriamas Livonijos krašto magistras. Kaip Kryžiuočių ordino atšaka Livonijos ordinas gyvavo iki 1561 metų.
Tik epizodinį vaidmenį prūsų žemių nukariavime suvaidino vadinamasis Dobrynės (Dobrynės brolių, Prūsijos Kristaus brolių) katalikų riterių ordinas. Jį kovai su prūsais 1228 m. įkūrė vyskupas Kristijonas bei Mazovijos kunigaikštis Konradas. Į naująjį ordiną įstojo 15 riterių (dalis jų buvo atvykę iš Kalavijuočių ordino). Jų magistru tapo vienuolis Brunonas. Dobrynės ordino narių uniforma buvo baltas apsiaustas su raudonu kalaviju ir žvaigžde viršum jo. Ordinas priėmė tamplierių statutą, o dauguma jo narių buvo vokiečiai. Ordinas gavo prie Vyslos stovėjusią Dobrynės pilį su apylinkėmis. Vyslos dešiniajame krante buvusi Dobrynės žemė kaip tik ribojosi su prūsų žemėmis, kurias ir derėjo nukariauti. Buvo sutarta, kad užkariautas prūsų žemes ordinas dalysis per pusę su kunigaikščiu Konradu.
Šis ordinas taip ir netapo galinga karine jėga. Nesiliaujantys prūsų puolimai užspeitė Dobrynės ordino riterius jų pačių pilyje. 1234–1235 metais dalis Dobrynės ordino narių prisijungė prie Kryžiuočių ordino. Likusieji ordino riteriai buvo 1237 m. kunigaikščio Konrado Mazoviečio įkurdinti jotvingių žemėje buvusioje Drohičino pilyje. Tačiau jau 1238 metais, kai Volynės kunigaikštis Danilas užėmė Drohičiną ir paėmė į nelaisvę ordino magistrą Brunoną, Dobrynės ordinas baigė savo dienas.
Grėsmingiausiu baltų, o vėliau ir Lietuvos priešu tapo Kryžiuočių ordinas. Oficialiai jis vadinosi Vokiečių namų Jeruzalėje ligoninės šventosios Marijos brolių ordinu. Jo užuomazga siekia 1190 metus. Trečiojo Kryžiaus žygio į Palestiną metu Žemutinės Saksonijos – Liubeko ir Brėmeno – vokiečiai įkūrė ligoninės broliją. 1196 m. popiežius Inocentas III suteikė šiai brolijai karinės vienuolijos teises. 1198 m. Vokietijos kunigaikščiai broliją perorganizavo į savarankišką riterių karių ordiną, pavaldų popiežiui ir Šv. Romos imperijos imperatoriui. Tai buvo trečioji (greta prancūzų Tamplierių ir italų Joanitų ordinų) Palestinoje įsikūrusi vienuolių riterių organizacija. Jos simboliu tapo juodas kryžius galvos apdangale ar apsiauste. Ordino nariai – broliai riteriai – nešiojo baltus apsiaustus su juodu kryžiumi ant kairiojo peties. Taip Ordinas gavo Kryžiuočių ordino pavadinimą. Kadangi jo nariais tegalėjo būti vien vokiečiai, kurie tuomet vadinti teutonais, Ordinui prigijo ir Teutonų arba Vokiečių ordino pavadinimai.
Kryžiuočių ordinas globojo atvykstančius iš Vokietijos kryžininkus, slaugė ligonius ir kovojo su katalikų bažnyčios priešais. Ordino nariai privalėjo laikytis celibato, jiems buvo draudžiama brangiais metalais puošti balnus. Ordino statutas nurodydavo ne tik kokiuose turnyruose ar medžioklėse leidžiama ar draudžiama dalyvauti, bet ir kaip rengtis bei kaip kirpti plaukus, kad kryžiuočių riterį būtų galima pažinti net iš nugaros.
Kryžiuočių ordino nariai buvo skirstomi į brolius riterius, brolius kunigus ir patarnaujančius brolius (šie dėl paprastos aprangos dar vadinti pilkaisiais apsiaustais). Riteriais dažniausiai tapdavo jaunesnieji feodalų sūnūs, iš tėvų nepaveldėję žemės ar kilmingi miestiečiai.
Aukščiausiu kryžiuočių valdymo organu buvo generalinė kapitula – kasmetinis Kryžiuočių ordino aukščiausių pareigūnų susirinkimas. Vykdomosios valdžios viršūnėje buvo didysis magistras (iki XIII amžiaus 4 dešimtmečio vadinosi tik magistru). Jį generalinė kapitula rinkdavo iki gyvos galvos. Didysis komtūras buvo magistro pavaduotojas, tvarkęs domeno ūkį, o didysis maršalas – karo vadas, transporto viršininkas ir iždininkas. Špitolininko žinioje buvo ordino ligoninės ir prieglaudos. Didžiojo magistro pagalbininku buvo ir drabužininkas. Šių dignitorių kolegijos turėjo kontroliuoti didįjį magistrą ir galėjo, esant reikalui, slaptu teismu jį pašalinti.
XIII amžiuje Kryžiuočių ordinas kovojo Palestinoje su musulmonais. Popiežiaus, Šv. Romos imperijos imperatorių ir kunigaikščių remiamas XIII a. pradžioje Ordinas įgijo žemių M. Azijoje, pietinėje Europoje ir Vokietijoje. 1211 metais vengrų karalius Andrius II pakvietė Kryžiuočių ordiną į Vengriją, kad šie gintų jo šalį nuo klajoklių polovcų (kipčiakų, kumanų) antpuolių. Ordinui buvo atiduota Burzos sritis Transilvanijoje. Tačiau greitai kryžiuočiai nepanoro paklusti krašto bažnytinei valdžiai ir klausė tik popiežiaus. Ordinas savo valdoje net mėgino kaldinti savus pinigus bei plėsti valdas. Už mėginimą sukurti Vengrijoje savo valstybę 1225 m. Ordinas iš krašto buvo išvarytas – vietoj teutonų vengrai pasikvietė joanitus.
Kaip tik tuo metu vyskupas Kristijonas ir Mazovijos kunigaikštis Konradas paprašė Kryžiuočių ordino pagalbos kovoje su pagoniais prūsais. Tarp 1226 ir 1230 metų magistras Hermanas fon Zalca ir kunigaikštis Konradas sudarė 4 susitarimus. Kryžiuočių ordinas gavo didžiąją dalį Kulmo žemės su teise plėsti savo valdas iš prūsų žemių, kurias Ordinas sugebės užkariauti. Kryžiuočių teisę valdyti užkariautas prūsų, lietuvių žemes 1234 m. patvirtino popiežius Grigalius IX, o 1226, 1245 ir 1337 metais – imperatoriai Frydrichas II ir Liudvikas IV. Pagal susitarimą Ordinui turėjo atitekti 2/3, o vyskupui 1/3 nukariautų prūsų žemių.
Pirmąją pilį, pavadintą Fogelzangu – Paukščių giesmė, vokiečiai, vadovaujami Konrado fon Landsbergo, pasistatė kairiajame Vyslos krante dar 1228 metais. Kryžiuočių ordinas visa jėga pulti prūsus pradėjo nuo 1230 metų, kai į Kulmą su 100 riterių atsikėlė visa Ordino vadovybė su magistru Hermanu fon Balku priešakyje. Jie įsikūrė Nešavos pilyje.