Vytauto Didžiojo UniversitetasHumanitarinių mokslų fakultetasIstorijos katedra
Rusijos istorijos referatas
Naugardo Respublika
Darbą rašė: xxxxxxxxxxxxxxxxxxPriėmė: dr. P. Lasinskas
Kaunas, 2007
Turinys
Įvadas………………………………………………………………………………………………………..3Naugardo Iškilimas……………………………………………………………………………………..4Večė………………………………………………………………………………………………………….5Naugardo respublikos „aukso amžius“. Kultūrinis klestėjimas………………………….6Santykiai su Lietuva ir Maskva……………………………………………………………………10Respublikos žlugimas………………………………………………………………………………..12Išvados…………………………………………………………………………………………………….13Naudota literatūra………………………………………………………………………………………15
Įvadas
Naugardas- centrinis Rusijos miestas, ant abiejų Volchovo upės krantų. Ant kairiojo upės kranto yra Sofijos miesto dalis su kremliaus likučiais dar iš XI amžiaus. Miestui augant, senasis kremlius buvo praplėstas 1044 ir 1116 metais, mūrinės kremliaus sienos buvo pradėtos statyti XIV a. Pradžioje, vėliau dar labiau praplėstos. 989 metais čia buvo pastatyta Šv. Sofijos bažnyčia- pirmoji bažnyčia, pastatyta Rusijoje po krikščionybės įvedimo. Jai sudegus, Konstantinopolio architektai 1045-52 mretais pastatė mūrinę Šv. Sofijos katedrą, išlikusią ligi šių dienų. Prie jos buvo ir naugardo metropoliteto rūmai. Sofijos miesto dalis buvo gyvenama Naugardo žymiųjų bajorių ir turtingųjų pirklių, kurių istoriniai rūmai ligi šiol puošia miestą, atmindami apie didingą ir turtingą jo praeitį. Dešiniojoje Volchovo upės pusėje išsiplėtė prekybinė miesto dalis, senovėje daugiausiai gyvenama smulkiųjų pirklių ir miesto varguomenės. Senovėje visas miestas buvo apsuptas mūrine siena, kai kurios dalys išliko ir iki XX a.Šiame darbe būtent ir norėčiau pažvelgti į šio miesto istoriją, atkreipdama dėmesį į XII- XIV amžius, t.y. Naugardo miesto ir valstybės klestėjimo laikotarpį. Šio miesto-respublikos iškilimas aiškintinas bendrame rusų miestų suklestėjimo kontekste, vadinamojoje miestų revoliucijos eigoje.Negalima būtų nepažymėti labai svarbaus momento- večės (kai kur vadinamos „vieče“)- unikalaus savivaldos organo Rusios žemėse, savo forma mažiausiai pakitusio ir ilgiausiai- net iki XVa. pab. Išsilaikiusio Naugarde. Taip pat darbe paminėsiu kitus svarbius Naugardo kultūrinius palikimus iš jo klestėjimo amžiaus- čia parašyti senieji Rusijos metraščiai, teikiantys daug informacijos apie šios didžios valstybės kūrimąsi. Naugardo žymusis „princas“ Aleksandras Neviškis- legendinis rusų karvedys, didvyris, ne veltui paskelbtas netgi šventuoju, gynęs krašto išlikimą nuo švedų, vokiečių ordino, mongolų puldinėjimo.
Naugardo iškilimas
Naugardas yra vienas seniausių Rusijos miestų, išaugęs iš vienos seniausių Ilmenio ež. srityje gyvenusių slavų sodybų, kurios archeologų duomenimis čia buvo jau V-VI a. Pagrindinė šios srities slavų gyvenamoji vieta buvo Gorodič, o kiek už kelių km įsikūrė nauja tvirtovė- Naujamiestis, iš to ir gavo Naugardas savo vardą (rus. Novgorod- naujas miestas). Anot V. Janino, miesto pavadinimas atsirado susijungus kelioms gyvenvietėms ir atsiradus bendrai gynybinei sienai. Rusų istoriografijoje egzistuoja kelios pirmųjų miestų atsiradimo versijos, kurios tik papildo viena kitą. Pagal vieną, miestams pradžią davė senieji genčių centai, o Naugardas- senasis slovėnų genties centras. Kiti istorikai akcentuoja pilių kaip militarinių branduolių atsiradimą siekiant apsisaugoti nuo priešų puldinėjimų bei valstiečių sukilimų. Dauguma autorių mano, kad Naugardas visgi susidarė kaip daugiaetninis polis susijungus slavų, suomių ir skandinavų gyvenvietėms. Naugardiečiai pasikvietė variagų kunigaikštį Riuriką ir jo brolius Sineusą ir Truvorą atvykti, įvesti tvarką bei valdyti jų kraštą. Variagų kunigaikščiai, čia atvykę, suorganizavo seniausią rusų valstybę su sostine Naugardu. Mirus broliams, Riurikas nuo 864 iki 879 vienas pats valdė Naugardą. Po Riuriko mirties, skandinavų variagas Olegas perėmė valdžią vietoj Riuriko mažamečio sūnaus Ivano. Jis plėtė savo valstybę į rytus, nukariavo Smolenską, Liubečių, 882 m. užėmė Kijevą. Taip įkūrė galingą valstybę, Kijevo Rusią, su sostine Kijevu, o Naugardas buvo valdomas Kijevo didžiųjų kunigaikščių žymesniųjų šeimos narių iki XII a. pirmosios pusės.Naugardas jau X a.pab. pasidarė stambus prekybos centras, antras po Kijevo. Iš Jaroslavo 997 m, gavę savivaldybės teises, naugardiečiai pamažu sustiprino savo pačių renkamosios valdžios galią. Po Jaroslavo mirties 1054 metais, jo palikuonių tarpusavio nesutarimai atveda į miestų konfederacijos formavimąsi- didesni miestai tapo nepriklausimo nuo Kijevo, o mažesni miesteliai taipogi siekė atsiskirti nuo žemių centrų. Vladimirui Monomachui laikinai pavyko sustabdyti prasidėjusį „feodalinės imperijos“ skilimą, tačiau 1132 metais Kijevo Rusia galutinai suskilo į 13, vėliau į kelis šimtus smulkių teritorinių junginių. Naugardiečiai ligi 1136 metų patys rinkdavosi sau kunigaiskčiu kurį nors Riuriko dinastijos narį.
Večė
Aukščiausią politinę galią turėjo visų laisvųjų susirinkimas, vadinamas veče, skirtas miesto ir jo apylinkių reikalams spręsti. Večė Naugarde išliko bene ilgiausiai negu kitose Rusios žemėse- galutinai likviduota buvo 1478 metais. Rusijos kronikos pirmą kartą Naugardo večę mini 1016 metais, kai Kijevo valstybei suskilus į atskiras kunigaikštijas, večės reikšmė ir įtaka ypač išaugo. Naugardui pasiekus pilną nepriklausomybę 1136, večė tapo aukščiausiu Didžiojo Naugardo pirklių respublikos valdžios organu. Susirinkime galėjo dalyvauti visi suaugę laisvieji miesto ir jo apylinkių gyventojai vyrai. Susirinkdavo visi miesto aikštėje, o sušaukiama večė būdavo skambinant specialų varpą. Ją galėjo sušaukti Naugardo kunigaikštis, vyskupas, miesto galva- posadnikas, bajorai, pirkliai ar net bet kuris kitas pilietis. Pirminkaudavo sušaukęs susirinkimą. Večė sprendė įvairius reikalus- rinko arba atstatydino kunigaikščius, galėjo apriboti jo galią, skelbti karą, sudaryti taikos ar kitas sutartis, rinkti ir atleisti miesto pareigūnus, tokius kaip posadnikas (miesto galva), tūkstantininkas, šimtininkas ir kiti. Tradiciškai Naugardo kunigaikštis nors ir buvo renkamas, bet neturėjo aukščiausios valdžios. Večė netgi rinkdavo vyskupą. Jokio balsavimo nebūdavo. Susirinkimo pirmininkas išdėstydavo reikalą, o susirinkę šaukimu pritardavo arba atmesdavo. Susirinkimai todėl būdavo triukšmingi, dažnai kildavo muštynės. Večė leido įstatymus, o administracinėms pareigoms eiti buvo večės renkami tūkstantininkai ir miesto galva (posadnik). Pervarą čia turėjo Naugardo stambieji pirkliai ir bajorai. V. Janinas, skirtingai nei kiti istorikai, manė, kad kunigaikščio vaidmuo visgi buvo kurkas didesnis, o večę iš tiesų sudarė tik bajorai, ypač vėlyvuoju Respublikos gyvavimo laikotarpiu.Vėliau Naugardo kunigaikščiu tapdavo vyriausiais kariuomenės vadas, turėdavęs tiek teisminių pareigų, tačiau neturėjo administracinės nei įstatymų leidžiamosios galios. Buvo laikotarpių, kai nebūdavo išrenkamas joks kunigaikštis. Miestą faktiškai dažnai valdė bajorų taryba su jai vadovaujančiu metropolitu, palaikoma turtingų pirklių. Bajoriškoji demokratija pamažu virto oligarchija. Nežiūrint kaimyninių kunigaikštysčių, ypač Vladimiro-Suzdalio, pastangų išplėsti savo valdžią į Naugardą, respublika išliko iki XV. a pabaigos, o Naugardas tapo vienu žymiausių Šiaurės Europos prekybinių ir kultūrinių centrų.
Naugardo respublikos „aukso amžius“. Kultūrinis klestėjimas
XII- XIV amžiai- Naugardo respublikos klestėjimo laikotarpis. Atkreipti dėmesį reikėtų į O. Martyšino siūlomą Naugardo istorijos periodizavimą: 1 etapas: iki X a. pab, kai Naugardas neišsiskyrė iš kitų Rusios miestų; daugeliui jų būdinga večė;2 etapas: XI a. pr – XIII a., kai vyksta aktyvi kova dėl laisvių: atsiskirti nuo Kijevo ir laisvai rinkti kunigaikščius. 1125 m. atsiranda vietininkystė ir formuojasi bajoriškoji respublika;3 etapas: XIV a.- XVa. Naugardo klestėjimo laikotarpis. Kijevui nusilpus, XII a. pab. Naugardas pasidarė nepriklausomos pirklių ir miestiečių respublikos sostine. Tada politinė ir ekonominė Naugardo reikšmė ypač iškilo, o ryšiai su Kijevu nuolatos vis silpnėjo. Atskiri miestai vis stiprėjo, išlaikė savo vidinę vienybę, rėmėsi ne santykiais tarp, kunigaikščių, o vyriausiųjų miestų santykiais su žemėmis. Dėl klajoklių (polovcų, pečenegų genčių) puldinėjimų pakitus prekybinių kelių kryptims, pietinės Kijevo žemės neteko pagrindinio pelno.Prekybinė Naugardo reikšmė išaugo dėl pačių naugardiečių išvystytos plačios prekybos ir jai vystyti buvusios patogios geografinės padėties. Naugardas pasidarė žymiausiu prekybos tarpininku tarp slavų bei ugro-finų tautų, gyvenančių rytinėje bei Š. Europos dalyje. Volchovo ir Nevos upėmis prekyba buvo palaikoma su Baltijos jūros sritimis, svarbus taškas buvo Gotlando salos miestas Visby. Juodąją jūrą pirkliai pasiekdavo keliaudami Ilmenio ežeru, Lovatės upe, toliau pervilkdavę laivus į Dnieprą. Čia jie iš Bizantijos gabendavo prekes, tolias kaip šilkas, vynas, auksas ir kt. Pasiekdavo ir kitas slavų tauteles bei mongolų tautelių gyvenamas žemes. Beplėsdami savo veiklą, naugardiečiai užvaldė didžiules šiaurinės Europos sritis, išplėsdami Naugardo respubliką ligi Baltosios jūros, šiaurės ledynuotojo vandenyno ir Uralo kalnų, per kuriuos Naugardo pirkliai ėmė skverbtis i Sibirą. Respublikos valdžion pateko daug neslavų gyvenamų žemių – vodės, ižoros, karelos, čudės, mėrės, viesės ir kitos tautelės. Pirkliai kailių medžioklės tikslais pasiekdavo net Naująją žemę. Užimtąsias žemes Naugardas pradėjo kolonizuoti slavais ir įsteigė naujų miestų: Ladoga, Staraja Rusa, Toržokas, Korela, Orešakas, Viatka ir Vologda buvo ypač didelės Naugarduko kolonijos. XIV a. Naugardo respublika turėjo 400 tūkst gyventojų, vasaliniai miestai (prigorody) turėjo savo savivaldybes, bet buvo griežtoje Naugardo priežiūroje. Pats Naugardas ėmė vadintis „viešpačiu“ (Gospodar Velikij Novgorod) santykiuose su vasaliniais respublikos miestais. Svarbu atklreipti dėmesį į Naugardo visuomenę: bajorai palaikė ryšius su pirkliais, kontroliavo eksportą, kreditus; vietinė dvasininkija taip pat nebuvo uždaras luomas: renkamas arkivyskupas aktyviai dalyvavo Naugardo užsienio politikoje, pasauliečiai gana lengvai tapdavo dvasininkais, o dvasininkai- pasauliečiais.
Ilgą laiką Naugardas kaip miestas neturėjo išorės konkurentų, visa politinė kova vyko viduje. Bajorų koncentravimasis užtikrino sėkmę santykiuose su kunigaikščiais, ir didelia dalimi nulėmė Naugardo respublikos raidos ypatumus. Naugardas įgijo ir didelės tarptautinės reikšmės, mieste nuolat lankydavosi ir kurdavosi kitų tautų pirkliai. Jau XIII a Vokiečių miestų Hanzos sąjunga čia įsteigė vieną pagrindinių savo užsienio kontorų, kuriai buvo pavestas St. Petershof (šv. Petro kiemas). Hanzos pirkliai išvešdavo didelius kiekius kailių, odos, vaško, medaus, linų, deguto, atveždavo metalų ir audeklų. Taippat daug pelno gaudavo iš tranzito prekybos. Prekyba ypač išaugo XIV a. greta Hanzos vokiečių, čia lankėsi ir kitų šalių pirklių, kuriems būdavo išduodamos specialios privilegijos. Mieste susispietė ir daug amatininkų, gyvenusių tiesiog atskiromis gatvėmis ir garsėjančių savo amato dirbiniais. Naugardas pasidarė ir žymus senovės rusų kultūros centras. Vienuolynuose buvo rašomi Naugardo metraščiai ir sudaromos rusų metraščių kompiliacijos. Iki šių dienų dauguma išlikusių rusų metraščių buvo parašyti Naugarde. Buvo ir daug bažnytinio meno turtų, išsaugota daug rusų kultūros paminklų. XIV-XVa. Naugardo kultūrinis ir ekonominis klestėjimas davė daug temų vėlesniems rusų meno ir tautosakos rinkiniams. 1385m. Naugarde buvo sudarytas įstatymų rinkinys, turėjęs įtakos vėlesniems rusų teisynams.Naugardo pirmasis metraštis. Rusų metraščių kūrimo tradicija gimė XI a. senuosiuose Rusios miestuose – Kijeve ir Naugarde. Šiame leidinyje skelbiamos naudingos žinios apie lietuvius ar Lietuvą XIII a. Dauguma Naugardo Pirmojo Metraščio pateikiamų žinių apie lietuvius susijusios su pastarųjų karo žygiais į Naugardo arba Pskovo žemes. Lietuvių karo žygiai rodo, kad jau nuo XII a. pabaigos jie buvo rimta problema Šiaurės Rusioje. Šių žygių kryptys ir nuotoliai atskleidžia stebėtiną lietuvių kariaunų orientavimąsi tolimuose kraštuose, kur sąlygos žygiams buvo ganėtinai sunkios. Tai buvo tipiški grobikiški žygiai. Sprendžiant pagal išlikusias žinias, lietuvių kariaunos dažniausiai pralaimėdavo mūšius su rusų pajėgomis, tačiau rusų karinė organizacija nebepajėgė apsaugoti savo krašto nuo jų skverbimosi į krašto gilumą. Naugardo metraštininkai buvo blogiau informuoti apie Lietuvos vidaus situaciją, nei Haličo-Voluinės metraštininkai. . Kitaip, negu Hipatijaus metraštis, Naugardo Pirmasis Metraštis priskiriamas tipiškiems rusų metraščiams. Jo turinį sudaro pametiniai, chronologiškai nuoseklūs įrašai, panašūs į Vakarų Europos analų. Naugardietiškų įrašų apie Lietuvą idėjinis turinys kur kas seklesnis negu Hipatijaus metraščio. Lietuviai naugardiečių akyse iškyla kaip nuožmus ir nekenčiamas priešas, kuris nepasigaili nei seno, nei jauno ir paima viską, ką gali nusigabenti į Lietuvą. . Naugardo Pirmasis Metraštis turi dvi redakcijas: senąją ir naująją. Senąją redakciją reprezentuoja NPM Sinodo nuorašas, šiuo metu saugomas Valstybiniame istorijos muziejuje Maskvoje (Sinodo rinkinys, Nr. 786). Tarp išlikusių stambiųjų rusų metraščių nuorašų (ne fragmentų) – tai pats seniausias originalus rankraštis. NPM Sinodo nuorašas buvo surašytas pergamente XIII a. pabaigoje – XIV a. pradžioje. Metraščio dalis iki įrašo apie 1234 m. įvykius surašyta XIII a. pabaigoje, kitoje dalyje kalbama apie įvykius iki 1330 m. ir ji datuojama XIV a. antruoju ketvirčiu; kai kurie įrašai siekia XIV a. vidurį. Aleksandro Neviškio gyvenimas. Tai istorinis hagiografinis senosios rusų literatūros kūrinys, kuriame šlovinamas Vladimiro ir Naugardo kunigaikščio Aleksandro Neviškio gyvenimas. Šis kunigaikštis rusų istorinėje savimonėje iškyla kaip Rusų žemės gynėjas nuo užsienio priešų. Rusų knygiai jį išgarsino dėl pergalių prieš švedus (Nevos mūšis 1240 m.) ir vokiečius (Ledo mūšis 1242 m.). Jis taip pat vaizduojamas ir stačiatikybės gynėju nuo Romos Katalikų Bažnyčios. Aleksandro Neviškio politiką mongolų atžvilgiu Vakarų istorikai paprastai laiko servilizmo pavyzdžiu, tuo tarpu dauguma rusų istorikų tokią politiką vertina kaip politinės išminties raišką. Aleksandras Neviškis rusams – „riteris be priekaišto“, todėl nestebina, kad rusų Stačiatikių Bažnyčia jį paskelbė šventuoju. . A. Neviškio įvaizdžio formavimosi pagrindą sudarė jo gyvenimo aprašymas – labai sudėtingos teksto istorijos kūrinys, mūsų laikus pasiekęs daugybės XIII–XVIII a. redakcijų pavidalu. Šiame kūrinyje jis lyginamas su Samsonu, Saliamonu, Achilu, Aleksandru Makedoniečiu, Diogenu Akritu (su pastaruoju lyginamas ir kunigaikštis Daumantas Timotiejus Pskoviškis) ir kitais bibliniais bei klasikiniais herojais. Literatūrinio žanro kanonas diktavo ir atitinkamą Aleksandro priešų vaizdavimą, jo vardo bijomasi ir pan. Manoma, kad pradinė „Gyvenimo“ redakcija buvo sukurta XIII a. devintajame dešimtmetyje Šiaurės Rytų Rusioje. Tik spėliojama, kas buvo šio kūrinio autorius. Bene patikimiausia hipotezė siūlo manyti, kad tai buvo išeivis iš Pietų Rusios, atvykęs į Šiaurės Rytų Rusią drauge su metropolitu Kirilu II (1242/1247–1281), kuris 1250 m. pasitraukė nuo Danieliaus Haličiečio ir persikėlė pas Aleksandrą Neviškį. Beveik tikru dalyku laikoma, kad metropolitas Kirilas II prisidėjo prie „Gyvenimo“ sukūrimo. Kitu šio kūrinio iniciatoriumi laikomas vienas iš Aleksandro sūnų Dmitrijus, mūsiškio Daumanto Pskoviškio uošvis. . Lietuviai yra ne vienintelis neigiamas „Gyvenimo“ personažas. Žinant lietuvių žygių į Rusios žemes pobūdį, sunku būtų tikėtis ko nors kito, tačiau kūrinyje tapomu vaizdu (karių rišimas prie žirgų uodegų!) siekiama paniekinti nekenčiamą priešą, kurio jėgos vis dėlto negali ignoruoti, nes „Tuo laiku sustiprėjo lietuvių tauta <…>“. Aleksandro kovų su lietuviais istorinį pagrindą greičiausiai sudaro 1245 m. kovos, aprašytos Naugardo Pirmajame Metraštyje. . Įrašas beržo tošies laiške Nr. 590. Tarp archeologų ir istorikų Naugardas garsėja unikalių radinių gausa. Gamtinės sąlygos (dažni lietūs; maždaug tik 90 dienų per metus būna giedros) Naugardo kultūriniuose sluoksniuose puikiai užkonservavo organinės kilmės – medžio, kaulo, odos – dirbinius. 1951 m. Naugarde buvo rastas pirmasis laiškas, rašytas beržo tošyje. Iki mūsų dienų tokių laiškų rastas ne vienas šimtas, daugiausia Naugarde, – kituose rusų miestuose gerokai mažiau. Tošies laiškai sudaro ypač vertingą istorijos šaltinių grupę, leidžiančią pažinti politinius, socialinius, prekybinius, teisinius ir paprasčiausius buitinius santykius. Viename iš tokių tošies laiškų minimi lietuviai. Šis laiškas, kaip ir visi kiti, turi savo numerį – 590. Tai 41 cm ilgio ir 10,4 cm pločio tošies gabalas, pagal archeologinių sluoksnių stratigrafiją datuojamas XII a. paskutiniuoju ketvirčiu – XIII a. pradžia. Laiško komentatoriaus V. Janino nuomone, šis laiškas gali turėti politinį atspalvį ir jį būtų galima sieti su 1188–1191 m. įvykiais, kai buvo įsiplieskęs konfliktas tarp švedų ir Naugardo rusų. Laiške pranešama, jog lietuviai užpuolė Naugardo sąjungininkus karelus, tai leidžia manyti, kad pastarieji faktiškai buvo švedų pusėje. Jeigu tokia sąsaja tikėtina, galima geriau suprasti, kodėl 1191 m. naugardiečiai ir polockiečiai svarstė, kur žygiuoti: ar prieš lietuvius, ar prieš estus. To paties V. Janino nuomone, šį laišką galėjo parašyti Naugardo šnipas, kuris informavo saviškius apie lietuvių veiksmus. Kairėje trumpo įrašo dalyje esantis ženklas (tamga), primenantis smuiko raktą, galbūt reiškia (mums nežinomą) šnipo tapatybę. Naugardo Respublikai iškilo pavojus XIII a. pr. Latvių ir lyvių žemėse įsikūrus vokiečių kolonistams ir įsteigus Livonijos ordino valstybę. Taip pat tuo metu grėsė ir švedai. Naugardiečių kariuomenė, tuomet vadovaujama Aleksandro Neviečio (Alexander Nevsky), 1240 metais sumušė švedus prie Nevos upės, o 1242 m. ir Livonijos ordiną prie Peipaus ežero. Šis kunigaikštis rusų istorinėje savimonėje iškyla kaip Rusų žemės gynėjas nuo užsienio priešų. Rusų rašytojai jį išgarsino dėl pergalių prieš švedus (Nevos mūšis 1240 m.) ir vokiečius (Ledo mūšis 1242 m.). Jis taip pat vaizduojamas ir stačiatikybės gynėju nuo Romos Katalikų Bažnyčios. Aleksandro Neviškio politiką mongolų atžvilgiu Vakarų istorikai paprastai laiko servilizmo pavyzdžiu, tuo tarpu dauguma rusų istorikų tokią politiką vertina kaip politinės išminties raišką. Aleksandras Neviškis rusams – „riteris be priekaišto“, todėl nestebina, kad rusų Stačiatikių Bažnyčia jį paskelbė šventuoju.Karuose su Livonija kartais buvo bendradarbiaujama ir su naujai susikūrusia Lietuvos valstybe. XIII a. trečiajame dešimtmetyje naugardiečiai ir lietuviai suruošė du bendrus karo žygius prieš Livoniją. Naugardui pavyko išvengti tiesioginio totorių nusiaubimų, ką patyrė kitos rusų žemės. Atsispyrė ir stiprėjantiems Vladimiro- Suzdalio kunigaikščiams, kurių šeimos narius kartais rinkdavo ir savo kunigaikščiais. Su jais karai buvo prasidėję jau XII a. , tačiau Naugardas sugebėjo išlaikyti nepriklausomybę.Santykiai su Lietuva ir Maskva
Jau Lietuvos valstybės kūrimosi metu Naugardui tekdavo nukentėti nuo lietuvių grobiamųjų karo žygių. Žinoma, kad 1240-42 metais Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Mindaugo pasiųsti kiti Lietuvos kunigaikščiai siaubė Naugardo žemes, bet 1262 m. Mindaugas sudarė vėlei sąjungą su Naugardu kare prieš Livoniją, bet Naugardo kariuomenė į Mindaugo žygį neatvyko. Mindaugo sūnus Vaišvilkas su Naugardo pagalba žygiavo 1264 metais į Lietuvą siekdamas išstumti Treniotą iš sosto. Naugardas su Lietuva varžėsi dėl kaimyninio pirklių miesto Pskovo užvaldymo. 1265-85 Pskovo kunigaikščiu buvo Lietuvos kunigaikštis Daumantas. Vėliau Pskovas perėjo Naugardo valdžion. Kovose prieš Gediminą naugardiečiai buvo sudarę sąjungą netgi su Livonijos ordinu, tačiau visgi teko pasiduoti Lietuvos įtakon. Gediminas siekė netgi paimti Naugardą savo priklausomybej, bet pilnai jam to nepavyko padaryti, Naugardas liko tik politinėje Lietuvos įtakoje.XIV a. pradėjus kili Maskvos ir sustiprėjus Tverės kunigaikščiams, Naugardo respublikai atsirado naujas pavojus šiom dviem valstybėm ėmus varžytis dėl įtakos išplėtimo į Naugardą. Tarp šių varžovų laviruodamas, Naugardas ilgai sugebėjo išlaikyti savo savarankiškumą politiškai artėdamas su Lietuva. 1333 m. Naugardiečiai prašė Gediminą atsiųsti jiems kunigaikščiu savo sūnų Norimantą, o jam aprūpinti pažadėjo duoti Ladogos, Orchovo ir Korelos miestus. Lietuvių padedamas tuomet Naugardas atsilaikė prieš Tverės kunigaikščių puolimus, taip pat padėjo atsilaikyti prieš Maskvos kunigaikščio Jono Kalitos spaudimą. Naugardo mieste tuo metu vyko politinė ir socialinė kova tarp miestiečių: atsidūrus tarp Lietuvos ir Maskvos pavojaus, dalis jų buvo linkę artėti su Lietuva, dalis su Maskva. Daugumai palaikant maskviečius, 1336 m. Norimantas grįžo į Lietuvą palikęs savo sūnų Aleksandrą Naugarde savo vietininku. 1338 metais į Naugardo žemes įsiveržia švedai. Naugardiečiai vėlgi prisimena Norimantą ir vėlei ieško lietuvių pagalbos, tačiau buvo sulaukta priešingų veiksmų: Norimantas iš Naugardo atšaukė savo sūnų Aleksandrą. Taip naugardiečiai vėlgi krypo į Maskvos pusę, tačiau kovos ilgai dar tęsėsi be aiškios persvaros. 1348 metais pasirašyta taikos sutartis tarp Algirdo ir Naugardo vėlei grąžino respubliką Lietuvos pilitinėn įtakon. Pskovas tuo metu taipogi buvo valdomas lietuvių kunigaikščių. LDK kunigaikščio Vytauto laikais Naugardo Respublikoje lietuvių įtaka dar labiau sustiprėjo. 1421 m. Pas Vytautą atvyko Naugardo pirkliai su brangiomis dovanomis, o 1428 metais Vytautas pats suruošė žygį į Naugardą, iš kurio paėmė 10 tūkstančių rublių kontribucijos. LDK kunigaikščio Kazimiero laikais Naugarde ryškiai sustiprėjo Maskvos įtaka. Maskva tuo metu jau buvo itin sustiprėjusi, kad po neilgo karo su Lietuva 1449 metais sudarė sutartį, pagal kurią Naugardas buvo paliktas Maskvos valstybės įtakoje. 1456 metais Maskvos kunigaikštis Vosylius Tamsusis uždėjo sunkią duoklę Naugardui.
Respublikos žlugimas
Maskvos didysis kunigaikštis Jonas III, pasinaudodamas naugardiečių vidine socialine bei politine nesantaika, pasiryžo likviduoti Naugardo Respubliką. Jonas III užmezgė ryšius su miesto varguomene ir smulkiaisiais pirkliais, neva norėdamas ginti jų reikalus, bet kurstydamas juos prieš aukštuosius visuomenės sluoksnius. Pajutusi Maskvos spaudimą, turtinga ir politiškai įtakinga Naugardo Boreckių šeima suartėjo su Lietuva. Mirus šeimos galvai, likusi našlė Morta su sūnumis sudarė gynimosi nuo Maskvos sąjungą su Lietuva. Realios naudos iš to nebuvo, nes Kazimieras tuo metu plėtė ryšius kita kryptimi, siekdamas gauti savo sūnums Čekijos ir Vengrijos sostus. Maskva atplėšė Kamos ir Divinos kolonijas, užėmė šiaurines Divinos ir Permės upynų sritis ir pradėjo karą su pačiu Naugardu. 1470 m. Naugardas vėl kreipėsi į LDK. Kazimieras pasiunčia į Naugardą nedidelę pagalbą, už tai Naugardiečiai turėjo pripažinti Kazimierą vyriausiuoju valdovu, kitaip sakant, pasidavė Lietuvai. Naugardiečiams buvo garantuotos visos jų laisvės bei stačiatikių tikyba. Jonas III tokią sutartį palaikė bajorų ir turtingų Naugardo pirklių išdavyste prieš stačiatikybę ir rusiškumą, ir 1471 metais suruošė karo žygį prieš patį Naugardą. Nesitikėdami atsilaikyti, Kazimiero siųsti atstovai paliko Naugardą. Vėliau nei Kazimieras, nei faktiškai tuo metu Lietuvą valdę bajorai neatsiuntė jokios pagalbos. Jonas III be vargo sumušė naugardiečių kariuomenę ir lengvai užėmė miestą, kuris buvo priverstas pripažinti Maskvos kunigaikštystės viršenybę bei duoti karo kontribuciją ir pažadėti mokėti mokesčius Maskvai. Miestui valdyti buvo paskirtas vietininkas.Didieji Maskvos kunigaikščiai siekė stiprinti ir čia autokratinę savo valdžią, ką darė kitose į kunigaikštystę įtrauktose žemėse, o Naugardo ir Pskovo Respublikos ilgiausiai prieš juos atsilaikė ir dar ilgai turėjo savo večę. Pamažu atsigavusi ir sustiprėjusi Naugardo aristokratija vėl pradėjo ieškoti ryšių su Lietuva. Už tai Jonas III pasiuntė savo baudžiamąją kariuomenę į Naugardą „nubausti“ nepaklusniųjų bajorų. Boreckiai ir kiti aukštieji bajorai buvo ištremti iš Naugardo, o Naugardo savivaldybė, taip pat ir večė, buvo panaikinti, miesto simbolis- večės varpas, buvo dramatiškai išvežtas į Maskvą. Naugardiečiai prarado teisę rinktis sau miesto galvą. 1476 metais lietuviai su totoriais sudarę sąjungą prieš Maskvą, įsiveržė į Maskvos valstybę. Naugardiečiai vėlei kreipėsi pagalbos į Kazimierą, tačiau ir vėl jos nesulaukė. Jonas III kaskart vis skaudžiai bausdavo naugardiečius už bet kokį pasipriešinimą jo valdžiai. Už kreipimąsi į lietuvius buvo ištremta šimtai žymesniųjų naugardiečių su šeimomis į vidurinės Volgos sritį. Kiek vėliau, naugardiečiams pasipriešinus tituluoti Maskvos carą savo viešpačiu (gosudar), Naugardas 1478 metais buvo galutinai įjungtas į Maskvos valstybę, panaikinus visus savivaldos likučius ir galutinai ištrėmus 50 vadovaujančių šeimų. 1479 metais likusiems Naugardo bajorams pradėjus tartis su Kazimieru, Jono III baudžiamoji kariuomenė ištrėmė į Maskvos apylinkes 7 tūkst. naugardiečių, į jų vietą atkeliant didelius būrius maskviečių.
Pakirsti Naugardo ekonominiai galiai, daug žemių buvo konfiskuota. Taip žlugo Naugardo respublika, ilgus šimtmečius turėjusi laisvės ir gyvos prekybos tradicijas. Respublikos žemės buvo tiesiog įjungtos į Maskvos administraciją. LDK valdovas ir didikai nieko nepadarė, kad apsaugotų Naugardą nuo Maskvos agresijos. 1494 metais Didysis Lietuvos kunigaikštis Aleksandras pasirašė taiką su Maskva, visiškai atsisakydamas teisių į Naugardą bei pripažindamas jį Maskvai.Išvados
Jaroslavo palikuonių tarpusavio nesutarimai XI a. pirmoje pusėje atvedė senąją Kijevo Rusios valstybę į miestų konfederacijos formąvimąsi, kiekviena Riurikaičių šeimos atšaka galėjo valdyti savo atskirą sritį. Taigi senąjai sostinei praradus reikšmę, valstybei suskilus į daugelį teritorinių junginių, išryškėjo atskirų kunigaikštysčių vienijimasis, taip iškilo ir mano aptariama Naugardo kunigaikštystė, vadinamoji Naugardo Respublika. Ilgą laiką Naugardas kaip miestas nekonkuravo su kitais miestais, o visa politinė kova vyko miesto viduje. Šis bajorų konsolidavimasis didele dalimi nulėmė Naugardo Respublikos raidos ypatumus.Atkreiptinas dėmesys į Aleksandro Neviečio asmenybę. Rusų istoriografijoje šis „Naugardo princas“ vaizduojamas kaip didis tautos gynėjas jo vaidmuo buvo išryškintas ypač prieš Antrąjį pasaulinį karą, siekiant iškelti tautinę ideologiją ir kovą prieš vokiečių ordiną. 1938 metais buvo netgi pastatytas filmas apie šią legendinę asmenybę. Negi vakarų istoriografai daugiau žino apie šios asmenybės kovas su vokiečių ordinu, pergalę Ledo mūšyje 1242m , visai nepaminėdami lietuvių- lenkų pergalės netgi garsiąjame Žalgirio mūšyje. Tuo piktinasi Lietuvos istorikai. Įdomu tai, kad nors ir nugalėjęs mūšyje mongolus, vėliau jis vyksta į Konstantinopolį nusilenkti valdovui, bei gauna iš jo jaryklą.Naugardo respublikos išskirtinis bruožas- jo savivalda, vadinamoji večė. XII a. pr. aukščiausias valdžios organas, unikalus ir ilgiausiai Rusios žemėse išlikęs tokio pobūdžio savivaldos organas, nors vargu ar galėtume sakyti jog geriausias- juk dauguma večių laimėdavo garsiau rėkiantys ir turintys daugiau palaikymo, dažnai susirinkimuose kildavo didžiulės riaušės.
Santykiai su tuometine Lietuvos Didžiaja kunigaikštyste tuomet buvo dvilypiai: dalis naugardiečių palaikė idėją bendradarbiauti su LDK, būti jos priklausomybės zonoje, dalis kaiptik krypo į Maskvos pusę. Nors dėl didesnės tolerancijos kitatikiams LDK Naugardas buvo linkęs atsiduoti LDK įtakai, bet Naugardas visaip stengėsi išlaviruoti tarp šių dviejų grėsmingų kaimynų, tačiau galop, Lietuvos Didžiajai kunigaikštystei silpstant dėl vidinių priežasčių ir nebepajėgiant kovot dėl įtakos Naugarde, jis atitenka vis stiprėjančiai Maskvos kunigaikštystei. Būtent Maskvos vykdyta žiauri politika šiame krašte, gyventojų trėmimai bei žudymai galutinai pakirto viduramžiais savo aukso amžių išgyvenusią valstybę.Naudota literatūra
1. P. Lasinskas „Rusijos istorija“2. Lietuvių enciklopedija3. N. Kitkauskas: Archeologų radinys apie Lietuvą XII a., Kultūros barai, 1986, Nr. 8, p. 65–66.)4. Life of St. Alexander Nevsky http://members.tripod.com/~shtyetz_john/life-of-st-alexander.html 5. „Mindaugo knyga: istorijos šaltiniai apie Lietuvos karalių”, Vilnius: LII leidykla, 20056. T.Baranauskas: “Ar priminsime Europai apie Šiaulių mūšį?” http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/article.php?id=10760927 7. Lyubov Tsarevskaya “The Novgorod republic”, 11/25/2004, http://www.vor.ru/English/homeland/