Napoleono charakteristika
Garsusis prancūzų karvedys ir imperatorius Napoleonas I gimė 1769m. Ajače Korsikoje. Jo tikrasis vardas – Napoleonas Bonapartas. Iki jam gimstant Prancūzija užkariavo Korsiką ir jaunystėje Napoleonas buvo korsikiečių nacionalistas, laikęs prancūzus engėjais. Vis dėlto jis buvo išsiųstas i Prancūzijos karo akademijos ir 1785 m., jas baigęs, būdamas šešiolikos tapo antruoju Prancūzijos kariuomenės leitenantu.Po ketverių metų įvyko Prancūzijos revoliucija ir per kelerius metus naujoji Prancūzijos vyriausybė įsitraukė į karus su keliomis užsienio šalimis. Pirmąją galimybę pasireikšti Napoleonas gavo 1793 m. Per Tulono apgultį (tada prancūzai atėmė šį miestą iš britų), kur jis buvo atsakingas už artileriją. Už pasižymėjimą Tulone jis buvo paaukštintas vyresniuoju karininku ir 1796 m. vadovavo prancūzų kariuomenei Italijoje. Ten 1796-1797 m. Napoleonas laimėjo svarbių pergalių. Į Paryžių jis grįžo kaip didvyris.Napoleonas kilo į valdžią neįtikėtinai greitai. 1793 m. rugpjūtį, prieš Tulono apgulta, jis buvo niekam nežinomas ne visai prancūziškos kilmės dvidešimt ketverių metų jaunesnysis karininkas. Vos po šešerių metų Napoleonas, dar tik trisdešimties, buvo neginčijamas Prancūzijos valdovas ir tą postą jis išlaikė daugiau kaip keturiolika metų.Savo viešpatavimo metais Napoleonas atliko svarbią Prancūzijos valdymo bei įstatymų sistemos pertvarką. Pavyzdžiui, jis reformavo finansų struktūrą bei teismą; įkūrė Prancūzijos banką ir Prancūzijos universitetą; centralizavo Prancūzijos valdymą. Antra vertus, nors visi pertvarkymai buvo reikšmingi ir kai kuriais ilgalaikiai Prancūzijoje, jų įtaka visam pasauliui maža.Tačiau vienas iš Napoleono reformų buvo lemta paveikti ne tik Prancūziją. Daugeliu atžvilgių jis įkūnijo Prancūzijos revoliucijos idealus. Pavyzdžiui, pagal šį kodeksą neliko kilmės privilegijų, ir visi žmonės tapo lygūs prieš įstatymą. Kodesas pernelyg nesiskyrė nuo ankstesnių Prancūzijos įstatymų bei papročių, todėl buvo lengvai priimtas Prancūzijos visuomenės ir teisininkų. Apskritai Kodeksas buvo gerai sudarytas, lakoniškas ir aiškus. Todėl jis ilgai išsilaikė ne tik Prancūzijoje, bet su kai kuriais pakeitimais buvo priimtas daugelyje kitų šalių.
Napoleonas visada tvirtino, kad yra revoliucijos šalininkas Tačiau 1804 m. jis pats pasiskelbė Prancūzijos imperatoriumi. Be to tris savo brolius pasodino į kitus Europos valstybių sostus. Tai, žinoma, sukėlė kai kurių prancūzų respublikonų pasipiktinimą- toks elgesys, anot jų, buvo visiškas Prancūzijos revoliucijos idealų išdavimas,- tačiau daugiausia problemų Napoleonas sukėlė užsienio karai. Napoleono karinė karjera- stebinantis paradoksas. Savo genialiais taktiniais manevrais Napoleonas buvo nepranokstamas ir jeigu jis būtų vertinamas tik pagal tai, tikriausiai jį būtų galima laikyti didžiausiu visų laikų karvedžiu. Tačiau strategijos sausumoje atžvilgiu jis padarė neįtikėtinai didelių klaidų. Tos klaidos buvo tokios lemtingos, kad Napoleonas neturėtų būti pirmose karo vadų gretose. Antai didžiųjų karvedžių Aleksandro Didžiojo, Čingischano ir Tamerlano kariuomenės niekada nebuvo sutriuškintos. Kadangi Napoleonas galiausiai buvo sutriuškintas, visi jo užkariavimai buvo trumpalaikiai. Po jo paskutinio pralaimėjimo 1815 m. Prancūzija turėjo mažiau teritorijos negu po 1789 m. revoliucijos. Napoleonas pasižymėjo savęs pervertinimu, jis dažnai lyginamas su Hitleriu. Tačiau Napoleonas buvo tik ambicingas oportunistas, neskatinęs klaikių skerdynių. Valdant Napoleonui nebuvo nieko panašaus i nacistų koncentracijos stovyklas. Napoleonas labai garsus ir dėl to lengva pervertinti jo įtakingumą. Jo trumpalaikė įtaka buvo iš tiesų milžiniška, turbūt didesnė už Aleksandro Didžiojo, nors daug mažesnė už Hitlerio. Ilgalaikės įtakos atžvilgiu Napoleonas yra svarbesnis už Hitlerį, nors ne toks svarbus, kaip Aleksandras. Napoleonas padarė svarbių administracinių pertvarkymų, bet prancūzai sudaro mažiau kaip vieną septynioliktąja pasaulio gyventojų, todėl į tai reikia atsižvelgti vertinant tuos pertvarkymus. Prancūzų gyvenimui jie turėjo mažiau įtakos negu pastarųjų dviejų šimtmečių laimėjimai technikos ir technologijų srityje.Prieštaringai vertinamo Prancūzijos imperatoriaus politinė bei karinė veikla Europos šalims, tarp jų ir Lietuvai, buvo reikšminga dėl kelių priežasčių. Svarbiausia, kad savo žygiais jis išplatino Didžiosios prancūzų revoliucijos idėjas. Laisvės, lygybės, brolybės ir tautų apsisprendimo principai tapo pamatinėmis Tautų pavasario sąvokomis. Legendinis Napoleono asmenybės pavyzdys įkvėpė 1831 ir 1863 m. sukilėlius. Dėl laisvės kovojusios tautos atstovus lydėjo kadaise Mykolui Kleopui Oginskiui jo pasakyti žodžiai: „Kaimynų sutriuškinta valstybė prisikelti gali tik su ginklu rankoje“.