Mindaugas – valstybės statytojas

Mindaugas – valstybės statytojas

XIII amžiaus pirmoje pusėje Lietuvos Šiaurėje, Padauguvyje, įsigalėjusi Livonija bei jos globėjai – popiežius ir imperatorius – vis labiau ėmė domėtis Lietuva. Ją net įtraukė į nukariautinų žemių sąrašą. Popiežius Grigalius IX 1236 m. paskelbė kryžiaus žygį prieš lietuvius. Livonijoje ypač aktyviai veikė jo legatas Vilhelmas Modenietis. 1236 m. rudenį didelės livoniečių ir kryžininkų jėgos įsiveržė į lietuvių žemes. Saulės mūšyje jos buvo sutriuškintos.

Saulės mūšis pakeitė politinę situaciją rytiniame Baltijos krante. Livonija atsidūrė ties žlugimo riba. Nesėkmę patyrė popiežių pastangos dalyvauti regiono įvykiuose ir iššplėsti čia savo tiesioginę valdžią. Livoniją išgelbėjo Vokiečių ordinas. 1237 m. Kalavijuočių ordinas buvo prijungtas prie jo. Livonija tapo Vokiečių ordino valstybės dalimi. 1231 m. pradėtas prūsų žemių nukariavimas bei abiejų agresyvių valstybių – Vokiečių ir Livonijos ordinų – susijungimas negalėjo nesusilaukti atgarsio lietuvių žemėse. Turėjo būti vis labiau suvokiama joms kylanti grėsmė ir viena išeitis – suvienyti lietuvių žemes.

Mindaugas iškilo iš lietuvių kunigaikščių terpės. Kiti iškilūs Lietuvos žemės kunigaikščiai buvo Dausprungo sūnūs Tautvilas ir Edivydas. Sustiprėjo Saulės mūšio nugalėtojas Žemaitijos kunigaikštis Vykintas. Jis, beje, buuvo Dausprungo svainis. Tačiau iniciatyvą nežinomomis aplinkybėmis lietuvių kunigaikščių tarpe perėmė Mindaugas.

Rusų metraščiai užsimena apie Mindaugo veiklą. Jis, anot metraščių, žudė arba išvarydavo iš valdų stipresnius varžovus, silpnesnius kunigaikščius vertė vasalais. Puikiai išnaudojo svarbų tuo laiku politikos įrankį – giminystės ryšius. Mi

indaugo vasalais buvo Parbus iš Neries žemės, Gerdenis iš Nalšios, 1219 m. sutarties kunigaikščiai Bikšys ir Ligeikis iš Deltuvos. Žinoma, kad karo žygyje, kaip Mindaugo vasalas, dalyvavo Sirvydas Ruškaitis. Mindaugo seserys buvo ištekintos už Lietuvos žemių ar kitų žemių kunigaikščių. Vaikai iš šių santuokų, Mindaugo seserėnai – Treniota ir veikiausiai nalšiškis Lengvenis – labiausiai padėjo Mindaugui galutinai įsitvirtinti Lietuvos soste.

Lietuviškų žemių vienijimas užtruko ne metus ir ne dvejus. 1236 metais Saulės mūšyje nugalėję Vykinto žemaičiai, atrodo, negavo Mindaugo paramos, taigi ir nepriklausė nuo jo. Bet kai 1244–1245 metais Mindaugas kariavo Kurše, jo veiksmų atrama tegalėjo būti tik Žemaitija, jos šiaurės vakarinė – kunigaikščio Vykinto – dalis. Manoma, kad Mindaugas taip pat buvo įsitvirtinęs ir tarp Žemaitijos ir savosios tėvonijos Lietuvos žemėje – Deltuvoje, Neries žemėje, gal net Upytėje. Naalšia tuo metu jau klausė Mindaugo – jau penktojo dešimtmečio viduryje jis sprendė Nalšios kunigaikščių ginčus. XIII a. penktojo dešimtmečio pradžioje Mindaugas, pasinaudodamas Rusios pakrikimu įsiveržus totoriams-mongolams, įsitvirtino Juodojoje Rusioje. Didžiąją jos dalį vasalo teisėmis atidavė valdyti sūnui Vaišvilkui.

Apie 1245 metus Mindaugas vadinamas „aukščiausiuoju karaliumi“. Beveik visos lietuvių ir kai kurios kaimynų žemės – pietinė Sėla, Juodoji Rusia, gal ir Minskas bei Breslauja – yra vieno valdovo rankose. Vėliau jo valdžią pripažino Nadruva ir Skalva bei jotvingių gyvenama šiaurinė Sūduva.

Taip veikdamas Mindaugas baigė vienyti li

ietuvių žemes vieno valdovo rankose ir jau XIII a. ketvirtojo ir penktojo dešimtmečių sandūroje gimė Lietuvos valstybė. Dar tebesikuriančiai valstybei tuoj pat iškilo didžiulis pavojus, ir ji turėjo apginti savo teisę egzistuoti.

Susikūrusi Lietuvos valstybė aktyviai dalyvavo regiono politiniame gyvenime. 1244–1246 m. kariauta Livonijoje, 1246 m. įsivelta į lenkų tarpusavio kovas, 1248–1249 m. į Rusią buvo pasiųsti Mindaugo brolėnai. Mindaugas, patyręs apie išžygiavusiųjų nesėkmę, užėmė Tautvilo ir Edivydo žemę bei pasiuntė prieš juos savo būrius. Tai tapo didelių įvykių pradžia. Tuomet Tautvilas, Edivydas ir Vykintas atbėgo pas svainį – Haličo kunigaikštį – Danilą. Šis parėmė bėglius. Jo dėka Vykintas patraukė į sąmokslininkų pusę jotvingius ir dalį žemaičių bei susitarė su Livonija. Prieš Mindaugą susidarė grėsminga tarptautinė sąjunga.

Haličėnai su Tautvilu porą kartų puolė Juodąją Rusią ir nusiaubė ją. Tautvilas 1250 m. pradžioje atvyko į Rygą, kur buvo sutiktas kaip pretendentas į Lietuvos valdovus ir krikštijosi pas Rygos vyskupą Mikalojų. Livonijos ordinas surengė du didelius žygius į Lietuvą. Nusiaubė Nalšią ir Mindaugo tėvoniją bei Mindaugą tebepalaikančią Žemaitijos dalį.

Iš pietų bei šiaurės puolama ir iš vidaus būdama nevieninga Lietuva pateko į sunkią padėtį. Mindaugas, išnaudodamas livoniečių nesutarimus ir norėdamas aplenkti Rygos vyskupo remiamą Tautvilą, pradėjo derybas su Livonijos ordino magistru Andriumi fon Stirlandu. Magistras pasiūlė Mindaugui karaliaus karūną ir iškėlė būtiną sąlygą – Lietuvos krikštą. Mindaugas pasiūlymus priėmė ir

r 1251 m. pradžioje krikštijosi. Ordinas tapo Mindaugo sąjungininku. Rygos arkivyskupas Albertas pralaimėjo, tačiau bandė kovoti. 1251 metais surengė žygį prieš Mindaugą, puolė jo pilį Vorutą, bet paimti neįstengė.

Po Mindaugo krikšto pas popiežių išvyko Livonijos ir Lietuvos pasiuntinybės. Jos išrūpino Mindaugui karaliaus karūną, ir 1253 metų liepos 6 d. Mindaugas buvo karūnuotas. Lietuva tapo krikščioniška karalyste. Už karinę, diplomatinę pagalbą Mindaugas turėjo Ordinui atsilyginti –1253–1255 ir vėlesniais metais jam užrašė vakarines savo valstybės žemes.

Mindaugas 1251 metais krikštijosi aplinkybių verčiamas. Tai greičiau buvo politinis žingsnis. Lietuva krikštui dar negalėjo būti pribrendusi. Amžininkai teigia, kad rytų lietuviai (aukštaičiai), t.y. valdantysis sluoksnis, buvo apsipratę su katalikybe. Tuo tarpu Žemaičiuose XIII a. viduryje dar niekas nebuvo skelbęs krikščionybės be ginklo. Po Mindaugo ir jo artimųjų krikšto pas popiežių Inocentą IV išvyko Livonijos ir Lietuvos pasiuntinybės. Popiežius pritarė Lietuvos ir Livonijos ordino susitarimams, paskelbė savo siuzerenitetą Lietuvai, steigė tiesiogiai sau pavaldžią Lietuvos vyskupystę.

Lietuvos vyskupo įšventinimas užtruko dėl Rygos arkivyskupo intrigų. Livoniečius aplenkė Lenkijos Gnezno arkivyskupas. 1253 metais Lietuvos vyskupu jis įšventino dominikoną Vitą, kurio nepripažino karalius Mindaugas. Manoma, kad Vito vyskupystė buvo Pietų Lietuvoje. Su šia vyskupyste bandoma sieti Vilniaus katedrą.

Tuo metu Mindaugas pasiekė, kad Lietuvos vyskupu būtų skirtas jo pageidaujamas kunigas iš Ordino Kristijonas. 1254 metais jis buvo įšventintas į vyskupus ir tapo ti

iesiogiai pavaldus popiežiui. Lietuvos visuomenė nebuvo pribrendusi tikybos permainoms, nebuvo rengta misionierių ar turėta ilgesnių kontaktų su katalikiškomis visuomenėmis. Pagrindiniai katalikybės platintojai Lietuvoje buvo vokiečiai, žinomi kaip grėsmingas priešas.

Leave a Comment