Michalonas Lietuvis

Michalonas Lietuvis ir jo veikalas
,,Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius”

Mykolo Lietuvio memuarai, parašyti XVI amžiaus viduryje, labai retas ir ver-tingas kultūros istorijos paminklas. Juos 1615 metais Bazely išspausdino Šveicarijos profesorius J.Graseris.
Lietuvių raštija nuo XIV amžiaus iki pat Liublino unijos daugiausia yra anoni-minė. Tad ir traktato ,,Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius” autorius nuslėpė tikrąjį savo vardą ir mums yra žinomas kaip Mykolas Lietuvis.
Ilgą laiką istorikai manė, kad tikrasis autoriaus vardas buvo Mykolas Tiškevi-čius. Pirmas šią hipotezę 1929 metais iškėlė žymus Lietuvos Didžiosios Kuunigaikštys-tės vidaus politikos tyrinėtojas Matvejus Liubavskis. Straipsnyje ,,Kas buvo Mykolas Lietuvis” Liubavskis pateikia tokius savo hipotezės įrodymus. Mykolas Lietuvis savo veikale užsimina apie tai, kad chano Sahib-Girėjaus laikais (tai yra 1533-51 metais) buvęs Kryme. Tad Liubavskis remiantis šia informacija sutapatina Mykolą Lietuvį su ponu Mykolu Tiškevičiumi, kuris buvo Lietuvos pasiuntinys Kryme 1538-1539 me-tais.
Liubavskis manė, kad lotyniškas žodis Michalo reiškė vardą, tačiau filologinė šio žodžio analizė verčia mąstyti kitaip, nes XVI amžiuje tokia žodžio forma nebuvo vartojama vardo rašyme. Tai buvo esminė Liubavskio kllaida: vietoj to, kad remiantis pačiu veikalu, nustatyti akivaizdžius autoriaus bruožus, jis pasirinko tik vieną nuorodą – Mykolo vardą – ir tvirtino, kad tai yra tikrasis anoniminio autoriaus vardas. Dėl šių priežasčių jo išvadas reikia pripažinti nepakankamomis, o Mykolo Tiškevičiaus auto-rystę – neįrodytą.
Kitu ke

eliu nuėjo lenkų istorikas Ježis Ochmanskis. Jis pirmiausia stengėsi nusta-tyti autoriaus bruožus ir tik paskui pagal detales sukurti pilną portretą.
Visu pirma Mykolas Lietuvis 5-tame veikalo fragmente prisipažįsta esąs lietu-vis. Dar jis užsimena, kad yra katalikas, o Mykolas Tiškevičius nebuvo nei lietuvis, nei tuo labiau katalikas.

Žodžiu, Ochmanskis pateikia tikrai labai daug įdomių tyrinėjimų ir įrodymų, apie kuriuos aš nekalbėsiu smulkiai, o tik pateiksiu jums tų mąstymų rezultatus. [Pa-rodyti lentelę (geriau atspausdinti ant atskirų lapų)]

Mykolas Lietuvis = Vaclovas Mikalojaitis

Mykolas Lietuvis Tiškevičius Mikalojaitis
Lietuvis – +
Katalikas – +
Lietuvių kalbos mokėjimas ? +
Lotynų kalbos mokėjimas ? +
Rusų kalba + +
Vidutinio turtingumo bajoras + +
Pasiuntinys Kryme + +
Totorių žygio liudininkas + +
Pasiuntinys Maskvoje – +
Ryšys su didžiojo kunigaikščio dvaru + +
Darbas Lietuvos kanceliarijoje – +
Universitetinis išsimokslinimas ? +
Lenkijos pažinimas ? +
Teisės išmanymas ? +
Vokietijos pažinimas ? ?
Lietuvos ir Rusijos istorijos išmanymas ? +

Kaip jūs patys pamatysite, Ochmanskis veikalo autoriumi laiko Vaclovą Mika-lojaitį, kurio autorystę jis ir įrodo.

Šis traktatas buvo parašytas kaip tiik Renesanso pradžios Lietuvoje laikais. Ir pačiame kūrinyje labai jaučiasi renesansinės autoriaus nuotaikos.
Veikale ,,Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius” Mykolas Lietuvis labai smarkiai sukritikavo savo tėvynainių elgesį. Anot Vaclovo Mikalojaičio, svarbiausios lietuvių ydos — tai prabangos troškimas, girtavimas, vagystės, plėšikavimas ir žmog-žudystės. Jis tvirtino, kad teisme vyrauja korupcija ir paralyžius, didelis juridinių pa-slaugų brangumas neleidžia neturtingam nuskriaustajam surasti teisybės, girtuokliai teisėjai daro, ką nori, o liudininkai, iš kurių nereikalaujama duoti priesaikos, paprastai meluoja. Lietuvoje nėra laisvi net tos pačios tautybės ir to

o paties tikėjimo žmonės.
Netinkamai paskirstyti mokesčiai—jie renkami nuo žmogaus, o reikėtų išmatuo-ti dvarus ir laukus ir mokėti priklausomai nuo turimos žemės. Pernelyg laisvi moterų papročiai, jos vilki beveik kaip vyrai.[Čia, sakyčiau, visgi yra ne renesansinis, o la-biau senamadiškas požiūris] Nepaslanki ir godi valstybinė administracija. Vienas žmogus gali užimti ir dešimtį pareigų ir tuo kenkti kitiems — visa tai vyksta tuomet, kai griūva pilys ir šaliai yra iškilusi karo grėsmė. Piktina ir dvasininkų papročiai: gei-dulių pilni kunigai linksminasi, išlaiko suguloves, apleidžia savo tarnavimo Dievui pareigas, dar nesubrendę stoja į dvasininkų luomą, geidžia turtingų dvarų ir kelių pa-rapijų iš karto, negyvena prie bažnyčios, o pačias šventoves išnuomoja. Dėl šių prie-žasčių Dievo avelių tikėjimas nėra tvirtas, silpsta ir nyksta meilė Dievui.
Smarkios Mykolo Lietuvio kritikos susilaukė nepaslankūs ir brangūs teismai. Jis atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvoje ir toliau funkcionuoja tik du vaivadijų teismai (Trakų ir Vilniaus), į kuriuos kartais reikia keliauti net po 50 mylių (IV, 22). Be to, šie teismai yra užversti bylomis. Būtent ši problema buvo sprendžiama 1544 ir 1547 m. Lietuvos seimuose. Tuomet bergždžiai buvo reikalaujama, kad karalius, atsižvelgda-mas į 1529 m. Statutą, įsteigtų pavietų teismus.
Lietuvos bajorijai, jau paveiktai Reformacijos, raginusios apriboti Bažnyčios turtą, rūpėjo ir kitas Mykolo Lietuvio iškeltas klausimas: jis kritikavo kunigus už tai, kad šie vienu metu va
aldė keletą bažnyčių.
Apskritai, Mykolas Lietuvis manė, kad stiprios Lietuvos valstybės pagrindas — tai darbštumas, taupumas, santūrumas, drąsumas ir narsa.
Ir išvada būtų tokia, kad šio veikalo reikalavimai, be abejo, sutampa su Lietu-vos bajorijos siekiais. Tačiau sunku visgi spręsti, ar bajorai, veikiami Michalono Lie-tuvio, kėlė savo reikalavimus, ar visgi pats veikalas atspindi tuometinės visuomenės reikalavimus.

Naudota literatūra:

1. Mykolas Lietuvis ,,Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius”, Vilnius 1966
2. Jerzy Ochmanskis ,,Senoji Lietuva”, Vilnius 1996
3. Marcelinas Ročka ,,Mykolas Lietuvis” Vilnius, 1988

Leave a Comment