Medžioklė Lietuvoje

TURINYS

1. Įžanga 3
2. Iš medžioklės istorijos 3
3. Medžioklės įstatymai ir draudimai 5
4. Medžioklės priemonės ir būdai 6
5. Medžioklės lobiai ir jų panaudojimas 8
6. Medžiotojų papročiai ir tradicijos 9
7. Pabaiga 11
8. Naudota literatūra............................12

1. ĮŽANGA

Medžioklė yra vienas iš seniausių žmonijos verslų. Akmens amžiau žmonėms medžioklė buvo pagrindinis maisto šaltinis. Iš medžiojamų gyvūnų jie gaudavo ne tik mėsos, bet ir kailių, taukų, ragų ir kitų dalių, kurias žmonės panaudodavo savo reikmėms. Bėgant metams medžioklė prarado savo reikšmę. Atsirado žemdirbystė bei gyvulininkystė, kuri buvo geresnis ir didesnis maisto šaltinis nei medžioklė. Lietuvos kunigaikščiai rengdavo dideles medžiokles, kurių metu sugautų žvėrių mėėsą veždavo į kitas šalis. Medžiojant buvo išnaikinta ne viena anksčiau gyvenusių gyvūnų rūšis. XIX ir vėlesniuose amžiuose medžioklė daugiausiai buvo pramoga. Medžioklė taip pat padėjo saugoti gamtą – reguliuojamas gyvūnų kiekis, naikinami sergantys gyvūnai.

2. IŠ MEDŽIOKLĖS ISTORIJOS

Medžioklė yra vienas seniausių žmonijos verslų. Jis siekia paleolito pradžią. Nuo XIV iki IX tūkstantmečio prieš mūsų erą Lietuvos klimatas buvo arktinis – vasaros būdavo gana vėsios, o žiemos laibai šaltos. Tuo metu Lietuvoje gyveno daug vilnomis apžėlusių Sibiro raganosių, mamutų, poliarinių lapių. Rytų Pabaltijyje gyveno yppač daug šiaurės elnių. Juos intensyviai medžiojo rudenį, kai jie būriais traukdavo į pietus ir pavasarį, kai grįždavo. Šiaurės elniai pirmykščiams žmonėms teikė ne tik maisto, bet ir kailių, žaliavos darbo įrankiams. Iš ragų ir kaulų žmonės gamino durklus, kaplius, adatas, iš

š gyslų ¬– siūlus. Šiaurės elnio ragai su pjaustymo žymėmis datuojami 48 000 m. prieš mūsų erą. Panašūs ragai, datuojami 14 000 m. prieš mūsų erą rasti Papelkiuose. VII tūkstantmetyje prieš mūsų erą orai atšilo ir Lietuvoje ėmė augti lapuočiai ir mišrūs miškai. Nemenčinės, Migonių (Pasvalio rajonas) ir kitose pirmųjų mūsų eros amžių gyvenvietėse randama barsukų, kiškių, lokių, stirnų, stumbrų, šernų, taurų, voverių ir kitų medžiojamų žvėrių kaulų bei jų dirbinių.
Neolito laikais medžioklė, kaip pagrindinis verslas išsilaikė dideliuose miškų masyvuose, nederlingose vietose, tačiau ją iš vis labiau keitė atsiradusi ir plintanti žemdirbystė ir gyvulininkystė. Iki V-VIII amžiaus medžioklė vis dar buvo svarbiausias žmonių pragyvenimo šaltinis. Vėliau ji tapo papildomu verslu, tačiau iki XVI amžiaus ji vis dar turėjo didelę ūkinę reikšmę. Iki XVI amžiaus medžioklė buuvo svarbiausia miško ūkio šaka.
Vystantis amatams ir prekybai, išryškėjo socialinė žmonių nelygybė, kuri palietė ir medžioklę. Susikūrus Lietuvos valstybei, medžioklės laisvė buvo suvaržyta, nes girias ėmė valdyti Lietuvos didieji kunigaikščiai. Jie siekė bendrus miško plotus apriboti ir uždrausti jais naudotis. Nepaisant to, valstiečiai buvo įsitikinę, kad miškas priklauso visiems, nes niekas jo neaugina, ir toliau slapta medžiojo kunigaikščių ir dvarininkų miškuose.
Lietuvos kunigaikščiai ir didikai buvo aistringi medžiotojai. Jie mėgo ištaigingas ir ilgai trunkančias medžiokles ir savo valdose steigė medžioklės dvarus. Li
ietuvos didysis kunigaikštis XIV amžiuje turėjo 18 medžioklinių dvarų. Garsus buvo Rūdninkų medžioklės dvaras. Čia 1470 metais buvo pastatyti medžioklės namai, o XVI amžiuje – trys ištaigingi rūmai iš storų pušinių rąstų ant aukštų mūrinių pamatų. Rūmai turėjo vandentiekį, į kurį tekėjo Merkio vanduo, sodą, arklides, tvenkinį su žuvimis. Taip pat buvo įruoštas ir medžioklės paviljonas, pro kurio langus didikai (taip pat ir moterys) šaudydavo žvėris. Visų garsiausias ir apylinkėse turintis daugiausiai žvėrių bei paukščių buvo Vytauto įsteigtas Belovežo medžioklės dvaras. XVIII amžiuje jame buvo pastatyti puošnūs medžioklės rūmai ir dvi oficinos. Šiomis dienomis Belovežo giria paversta rezervatu, kuriame laikomi ir tiriami stumbrai, briedžiai, taurai, elniai, lokiai ir kiti žvėrys.
Valstybiniuose miškuose medžioklės ūkį tuo metu tvarkė didžiojo kunigaikščio vietininkai (dvarų valdytojai), kurie tam reikalui skirdavo specialius pareigūnus: girininkus, žvėrių sekėjus („osočnikus“) ir gaudytojus. Buvo tam tikros valstiečių tarnybos (kiaunininkai, bebrininkai), kurie neėjo lažo, o duoklę didžiajam kunigaikščiui mokėjo žvėrių kailiais.
Valstiečiai, kurie duoklę mokėdavo kiaunių kailiais buvo vadinami kiaunininkais. XII amžiuje našlės ir bajorų dukterys negalėjo ištekėti, kunigaikščiui nedavusios vienos ar kelių kiaunių kailių duoklės. XIV amžiuje buvo itin daug kiaunininkų Žemaitijoje. Vėliau, kiaunėms nykstant, duoklė buvo pakeista šermuonėlių ir žebenkščių kailiais ar pinigais.
XVI – XV amžiuje valstybiniuose dvaruose buvo sudarytos valstiečių medžiotojų grupės. Didžiojo kunigaikščio me
edžiotojai privalėjo dalyvauti visose kunigaikščio rengiamose medžioklėse. Jie buvo atleisti nuo baudžiavos, tačiau vis tiek turėjo mokėti činšą ir duoklę, eiti į karą, dalyvauti talkose, grėbti šieną ir dirbti kitus darbus.
XVI amžiuje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo ypač plečiamas bebrų ūkis. Tam reikalui buvo sukurta speciali valstiečių tarnyba – bebrininkai. Jie turėjo medžioti bebrus ir maitinti bebrų gaudymui skirtus šunis. Kunigaikščio bebrininkai važinėdavo ne tik po kunigaikščio valstybinius, bet ir po privačius dvarus, kurie jo naudai buvo palikti. Bebrininkai taip pat rūpinosi bebrų maitinimu, patinų ir patelių spalva, kuri turėjo būti juoda arba pilka. Už darbą bebrininkams tekdavo bebrų papilvės arba kas penktas kailis.
Didžiojo kunigaikščio girias saugojo žvėrių sekėjai. Jie turėjo neleisti niekam medžioti kunigaikščio giriose bei dalyvauti visose rengiamose medžioklėse. Kaimams, esantiems prie girių, buvo uždedama prievolė siųsti į medžioklę stiprius vyrus varovais, tiesti kelius bei taisyti tiltus, parūpinti žvėrims pašaro, megzti medžioklei tinklus ir juos išdėlioti. Jie taip pat turėjo dirbti statines, jose sūdyti žvėrieną ir ją išvežioti po dvarus. Pasibaigus medžioklės sezonui, tie valstiečiai privalėjo dirbti kunigaikščio dvaruose, mokėti duokles ir mokesčius.
Kunigaikščio vietininkai nuolat rengdavo dideles medžiokles, kuriose dažnai dalyvaudavo didysis kunigaikštis ir kiti didikai. Sumedžiotų žvėrių mėsa buvo gabenama į didžiojo kunigaikščio dvarus bei tiekiama kariuomenei. Laukiniai arkliai buvo gaudomi Lietuvos ka
avalerijai. Sumedžioti žvėrys duodavo ne tik mėsos, bet ir kailių, kurie turėjo didelę paklausą V. Europoje ir buvo svarbus valstybė iždo pajamų šaltinis. Už kailius buvo galima įsigyti druskos, geležies, ginklų ir kitų būtiniausių prekių.
1795 metais Lietuvą prijungus prie Rusijos, medžioklė ėmė smarkiai smukti, nes Pavelas I-asis pats nemėgo medžioti ir draudė medžioklę su šunimis. Nors Aleksandras I-asis kitiems medžioti netrukdė, bet pats nemedžiojo ir šiais reikalais beveik nesirūpino. Medžioklė šiek tiek pagyvėjo valdant Aleksandrui II-ajam, tačiau tuo metu plėšrieji paukščiai buvo laikomi žalingais medžioklės ūkiui ir naikinami. Plėšriųjų paukščių ypač erelių ir sakalų, labai sumažėjo. Naikinti juos skatino ir pašto karvelių stotys. Su plėšriaisiais paukščiais medžioti buvo nustota XX amžiaus pradžioje. Carizmo laikotarpiu Lietuvoje išnuomotus medžioklės plotus saugodavo prižiūrėtojai (jėgeriai).Ši pareigybė Lietuvoje yra ir dabar.
1897 metais įvykusio pirmojo Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvoje medžioklę ir žvejybą pagrindiniu užsiėmimu laikė 1155 žmonės. Daugiausiai jų buvo Kauno gubernijoje – 380.

3. MEDŽIOKLĖS ĮSTATYMAI

IR DRAUDIMAI

Medžioklės plotai nuo senų laikų priklausė atskiroms bendruomenėms. Miške kiekvienas galėjo medžioti kur tik norėjo. Medžiojimo laisvė imta varžyti, atsiradus kunigaikštystėms. 1278 metais Prūsijoje kryžiuočių Ordinas išleido įstatymą, kuriuo leido medžioti tik kai kuriais įrankiais: tinklais, kilpomis. Medžioklės plotai turėjo įvairių privilegijų, dėl jų buvo daromi susitarimai, kurių ankstyviausi žinomi iš XIV amžiaus. 1379 metais sudarytoje Ordino sutartyje Lietuvos kunigaikščiams leista laisvai medžioti Sūduvos miškuose. Kryžiuočių ordinas dažnai duodavo Vytautui ir Jogailai leidimus medžioti Sūduvos miškuose, taip pat Šešupės ir Bebros upių pakrantėse.
Mažėjant žvėrių, medžioklės rečiau būdavo sėkmingos, todėl vis gausėjo medžioklės pareigūnų. Medžiokles rengdavo vis daugiau žmonių. XIV amžiuje jau buvo girininkai, vyresnieji ir jaunesnieji medinčiai, šauliai. Girininkas privalėjo žinoti girių ribas, žiūrėti, kad jų niekas neliestų, neužgrobtų kunigaikščio miško, nedarytų žalos medžiams ir žvėrims. Kiekvieną metų ketvirtį girininkas kartu su vyresniaisiais medinčiais pranešdavo kunigaikščiui apie esamus ir sumedžiotus žvėris. Girininkas taip pat turėjo prižiūrėti, kad miške, ypač medžioklės baruose, nebūtų kasama rūda, tiesiama kelių sakinama medžių. Medinčiai skirdavo jaunus ir stiprius vyrus, nes jiems tekdavo apeiti didelius girių plotus ir surasti vietas, kuriose gyvena žvėrys, nustatyti būsimosios medžioklės miško barus. Jeigu žvėris aptikdavo neprivažiuojamose vietose, medinčiai privalėjo rūpintis, kad būtų nutiestas kelias, pastatyti tiltai. Medinčiai dalyvaudavo visose medžioklėse. Visi medžioklės pareigūnai privalėjo saugoti kunigaikščio valdas, jose gyvenančius žvėris ir paukščius bei rūpintis, kad nebūtų pažeidžiami medžioklės įstatymai.
Bychovco kronikoje rašoma, kad Mindaugas, priėmęs krikštą, ir toliau garbino pagonių dievus. Kartą, pamatęs į mišką įbėgantį pilkąjį kiškį, kuris tais laikais Lietuvoje buvo retenybė, uždraudė tame miške medžioti ir vaikščioti. To tikriausiai reikalavo pagonių religija, kuri laikė miškus, medžius ir akmenis šventais. Šventais laikytieji miškai – tai pirmieji draustiniai.
Pirmajame rašytiniame Lietuvos įstatymų rinkinyje, didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio teisyne, išleistame 1468 metais, jau buvo reguliuojamas bebrų gaudymas. Čia nurodoma, kaip gaudyti bebrus ir dalytis laimikiu, kai bebrai gyvena ant kunigaikščio ar bajoro žemės ribos, pavyzdžiui, upėje. Pirmajame Lietuvos statute, išleistame 1529 metais, medžioklei skirta kur kas daugiau vietos. Čia aptarta medžioklės tvarka, nustatytos žvėrių, paukščių bei šunų kainos. Statutas ypač didelėmis baudomis baudė medžiojančius svetimose, visų pirma kunigaikščių bei bajorų žemėse: „<.> tačiau jeigu kas nors medžiotų svetimose valdose ir būtų pagautas prie žvėries, užmušto miške, tai jis turėtų būti nuvestas pas valdžią ir nuteistas mirti, kaip ir kiti vagys. Antrajame (1566 metai) ir Trečiajame (1588 metai) Lietuvos Statutuose taip pat buvo uždrausta medžioti svetimose žemėse tuos žvėris, kurie buvo pakelti savoje žemėje. Ypatingai buvo rūpinamasi bebrų apsauga, nes jų kailiai buvo labai vertingi. Buvo draudžiama arti žemę, kirsti krūmus, šienauti aplink betrynus tokio platumo juostoje, kiek galima numesti lazdą. Šio įstatymo nepaisant tekdavo mokėti baudą.
Įstatymuose buvo numatyta ir paukščių medžiojimo tinklų apsauga: buvo skiriamos baudos už paukščių gaudymo įrenginių sunaikinimą, jų ištepimą degutu, ištrynimą česnakais ar kuo kitu, atbaidančiu paukščius.
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto valakų reformos įstatyme, išleistame 1557 metais, rašoma, kad savo valakuose valstiečiai gali gaudyti tik mažus žvėris bei paukščius ir parduoti, nepranešdami apie tai urėdui. Medžioti stirnas bei kitus stambius žvėris valstiečiai negalėjo. Jie taip pat negalėjo turėti šautuvų. Už šio įstatymo nepaisymą valstiečiai būdavo baudžiami mirties bausme.
Lietuvos didysis kunigaikštis Stanislovas Augustas Poniatovskis 1775 metais įvedė taisykles, pagal kurias kiekvienas, medžiojantis svetimame miške be leidimo, turėjo netekti šautuvo, šuns, medžioklės grobio bei sumokėti piniginę baudą. Deja niekas šių taisyklių nepaisė. Bajorai savavaliaudavo, brakonieriaudavo. Jiems padėdavo įvairūs tarpininkai, pirkliai, norėję įsigyti kailių ir mėsos. Brakonieriavimas kai kur buvo taip įsigalėjęs, kad bajorai patys leisdavę medžioti savo miškuose ir iš to turėję naudos. XIX amžiaus pradžioje buvo draudžiama medžioti nuo balandžio 1 iki rugpjūčio 24 dienos.
Po trečiojo Lietuvos – Lenkijos padalijimo (1795 metais) didžioji Lietuvos dalis atiteko Rusijai, o Užnemunė – Prūsijai. Užnemunėje galiojo Prūsijos, o ją užėmus Napoleonui, – jo išleisti medžioklės įstatymai. Tik nuo 1815 metų, kai ir Užnemunė buvo įjungta į carinės Rusijos sudėtį, iki Pirmojo pasaulinio karo visoje Lietuvos teritorijoje medžioklės ūkį tvarkė atitinkamos carinės Rusijos įstaigos.
XVIII amžiaus pabaigoje Lietuvos miškingumas siekė 46-50%, o XIX amžiaus gale – tik 25%. XIX amžiaus pabaigoje Lietuvos giriose nebegyveno lokiai, elniai, stumbrai, išnyko taurieji elniai, danielius laikė tik dvarininkai. Vilkų Lietuvoje buvo labai daug ir jie gaujomis siautėjo kaimuose. 1846 metais buvo išleistas įstatymas apie vilkų naikinimą. Vilkų medžiokles turėjo organizuoti jėgeriai(šauliai). 1853 metais vilkų medžioklių organizavimo prievolė buvo panaikinta. Nuo 1892 metų galiojo carinės Rusijos medžioklės įstatymas. Jo tikslas buvo apsaugoti privačių žemės savininkų teises į laukinius žvėris. Kam priklausė žemė tam, pagal įstatymą, priklausė ir medžiojamoji fauna. Įstatyme buvo nustatyti labai ilgi medžioklės terminai: kiškius buvo galima medžioti nuo rugsėjo 1 iki vasario 1 dienos, šernus ir antis – nuo birželio pirmos iki kovo pirmos. Kiaunes, šermuonėlius, ūdras, audines, lapes, barsukus, šeškus, meškas, voveraites, erelius, sakalus, apuokus, pelėdas, riešutines, kėkštus, žvirblius ir kitus gyvūnus buvo leidžiama medžioti ištisus metus.

4. MEDŽIOKLĖS PRIEMONĖS IR BŪDAI

Kadangi medžioklė yra viena iš seniausių žmonijos ūkio šakų, medžioklės būdų yra be galo daug. Pradžioje medžioklės metu buvo naudoti kuoka ir akmuo. Vėliau atsirado lankai, ietys, kirviai, tinklai ir kiti. Nepaisant medžioklės įrankių kitimo, dauguma medžioklės būdų ir priemonių išsilaikė ištisus šimtmečius. Čia bus aprašyti svarbiausi budai, kuriais buvo medžiojama XIX amžiuje.
Duobės – labai senas žvėrių gaudymo būdas. Jos buvo kasamos prie žvėrių takų į girdyklas, jų ganymosi vietose, maskuojamos šakomis ir medeliais. Stumbrus, taurus į duobes varydavo žmonės ir šunys. Kiekvienam žvėriui būdavo ruošiama vis kitokia duobė.

Itin išmoningai XVII – XIX a. medžiotojai ruošdavo duobes vilkams. Kad įkritęs į 4 m gylio ir 5 m pločio duobę vilkas nepaspruktų, jos vidų išklodavo kartimis. Angą dengdavo lentiniu arba iš šiaudų pintu dangteliu, o viršų – šiaudais, eglišakėmis. Duobės dangtelis būdavo su kartimi, ant kurios kaip masalas būdavo kabinamas paršelis, išvoliotas arklių mėšle (kad vilkas iš tolo užuostų). Duobės viršų aptverdavo kartimis, palikdami tik siaurą įėjimą. Vilkas, griebęs masalą, apsigręžti negalėdavo ir, dangteliui įgriuvus, įsmukdavo į duobę. Vyrai nuleisdavo į ją gardelį, šakėmis įvarydavo žvėrį ir vežimo ratu išsukdavo iš duobės. Kartais, ant kaklo užnėrę stiprias odines vadžias, vedžiodavo vilką po kaimą ir mokydavo jaunus šunis jį tramdyti.

Duobės buvo kasamos ne tik vilkam gaudyti. Meškoms gaudyti vietoj paršiuko dėdavo medų ir kasdavo didesnes duobes. Šernų duobės būdavo tokios pačios kaip ir meškų, tik vietoj medaus papildavo bulvių, žirnių ar grūdų.

Ietys – vieni seniausių medžioklės įrankių atsiradusios dar paleolite. Ietys Lietuvoje buvo naudojamos iki XIX a. Pabaigos.

Pirmosios ietys buvo be antgaliu; vėlesnės, dažniausiai mėtomosios ietys – su titnaginiais, kauliniais, žalvariniais, geležiniais antgaliais. Dar vėliau atsirado ietys su geležiniais antbarzdžiais, kurie neleisdavo įsmigusiai į žvėries kūną iečiai iškristi.

Ietimis būdavo kaunamasi su stumbrais. Šunys atvarydavo stumbrą į retmiškį; medžiotojas pasislėpdavo už medžio, o žvėris jį puldavo. Jei stumbras nenorėdavo pulti, medžiotojas kyštelėdavo raudoną audeklą. Įtūžęs žvėris badydavo audeklą, o medžiotojas ietimi durdavo jam i krūtinę ir vėl slėpdavosi už medžio. Pavargęs ietininkas numesdavo audeklą; kol žvėris jį trypdavo, į kovą stodavo kitas medžiotojas. Kartais įtūžęs žvėris sugriebdavo ietininką už drabužių, užsimesdavo ant ragų nusviesdavo tolyn, net pakabindavo ant medžio šakos; pasak M. Husoviano, galėdavo išmesti aukštyn net žirgą su raiteliu (tokias grumtynes jis pats matė Lietuvos giriose).

Lokiams nudobti naudotos trumpakotės ietys. Lapkričio – gruodžio mėnesiais, kai įmitę lokiai irštvose įmigdavo, medžiotojai jų ieškodavo, o užtikę – pjudydavo skalikais. Pakeltas ir šunų užpultas lokys neturėdavo kur dingti; tuomet medžiotojai su ietimis ir prisiartindavo prie jo. Lokiui atsistojus ant dviejų kojų, durdavo ietimi į tarpumentį. Jei lokys puldavo ietininką, jis įbesdavo ietį į žemę, ir žvėris visu svoriu užgriūdavo ant jos. Lūžus iečiai, medžiotojai puldavo lokį dviašmeniais peiliais.

Tinklai – vienas iš seniausių būdų gaudyti įvairius gyvūnus.

Tinklais apsupę miško plotą, vyra i su šunimis varydavo žvėris į medžiotojų pusę. Šie į tinkluose įsipainiojusius žvėris leisdavo strėles arba dobdavo juos ietimis. Didesni tinklai buvo vežami arkliais, statomi ant persvarų. Kartais tinklai būdavo paliekami nakčiai, o kartais žvėrys į juos būdavo varomi iš karto. Tinklai turėjo kišenes, sparnus, langus. Juose įsipainiodavo lokiai, elniai briedžiai, stirnos, barsukai, bebrai, kiaunės, lapės, ūdros, šeškai ir net voverės.

Spąstai – pirmieji spąstai buvo daromi iš įskelto sunkaus medžio gabalo, kuris būdavo išlenkiamas ir įremiamas spyruokliuojančia lazdyno kartele. Žvėris eidamas užkliudydavo kartelę kojomis ir pakliūdavo į spąstus. Vėliau buvo imti naudoti dideli geležiniai spąstai, kurių viduje buvo dedamas masalas.
Kilpos – seniai atsiradęs žvėrių gaudymo būdas. Virvelinės ar metalinės kilpos buvo statomos žvėrių takuose, slepiamos po šakelėmis, lapais. Kad įkliuvęs į kilpą gyvūnas neištruktų, jos buvo kabinamos ant medžių šakų, stulpelių.

Medžioklės bokšteliai – M. Husovianas „Giesmėje apie stumbrą“ pateikia įspūdingų scenų, vaizduojančių stumbrų medžiojimą strėlėmis iš bokštelių. Iš jų buvo leidžiamos ietys, strėlės į kanopinius žvėris, naktį atėjusius į pasėlius; medžiotojai, įsirengę bokštelius avižų lauke, laukdavo lokių. Žvėrys, nejusdami pavojaus, priartėdavo prie pat bokštelių. Kiti medžiotojai šaudydavo iš palaukės medžių.

Medžioklė šautuvais – buvo populiari tik tarp dvarininkų, bajorų ir kitų turtingų žmonių. Iki XIX a. vidurio paprasti kaimiečiai nelabai turėjo galimybių įsigyti šaunamąjį ginklą, nes jie buvo labai brangūs. O ir šaudyti jie buvo tinkami nedideliu atstumu, užtaisymas jų trukdavo ilgai ir pats šovimo procesas buvo nelengvas. Tik vėliau kai šautuvai tapo tobulesni, buvo pradėti naudoti dažniau.

Užsimaskavimas – dažnai siejamas su priartėjimu prie žvėries. Užsimaskavęs medžiotojas dažnai šliauždavo prie nedidelio žvėries ir jį sučiupdavo. Prie šios rūšies medžiojimo būdų reikia priskirti jauniklių gaudymą. Žmonės, ypač bitininkai, žinodami žvėrių urvus ar guolius, pasaugodavo, kada patelė išeina medžioti, ir, jai išėjus pagrobdavo jauniklius: elniukus, kiškiukus, vilkiukus, lapiukus ir kt. Parsinešę juos augindavo iki rudens. Panašiai upių pakrantėse grobdavo ančiukus, varniukus, špokiukus, koviukus ir kt. Jiems pakirpdavo sparnus ir laikydavo iki rudens.

Persekiojami arba užvejami žvėrys buvo einant arba jojant. Vasarą kiškius įvarydavo į žirnius, kur įsipainiojusius lengvai sugaudavo. Žiemą juos gaudydavo suvarydami į gilų sniegą. Stirnas, briedžius, vilkus ir kitus žvėris sugaudavo, įbaidę į klampynę arba užvarę ant ką tik užšalusios balos: ledas bėgančių žvėrių neišlaikydavo, ir jie įlūždavo.

Medžioklė su varovais. Medžioklei vadovaudavo medžioklės vadovas. Jis išrikiuodavo medžioklės varovus grandine priešais numatytą varymui plotą. Tuomet varovai neskubėdami eidavo link medžiotojų, stuksendami lazdomis į medžių kamienus, arba barškindami barškučiais.

Nuodijant žvėris. Apie Pasarčius lapes žiemą nuodydavo fosforu sumirkytais ruginiais miltais ir mėsa, kurią išmėtydavo prie lapių takų. Rūdnininkų girioje dar XIX a. pabaigoje su medum maišyta degtine ar joje išmirkytomis avižomis gaudydavo lokius, lapes, vilkus, šeškus, įvairius paukščius – apsvaigusius juos surinkdavo.

Medžiojimas su vėliavėlėmis. Vilkų medžiojimo būdas atsiradęs XIX amžiuje. Medžiotojai, radę vilkų pėdsakus sniege, apeidavo miško plotą ir įsitikindavo ar žvėrys neišėjo. Jei ne, – visą plotą apsupdavo žibale įmirkyta virve, prie kurios priraišiodavo raudonų vėliavėlių. To ploto viduryje sustodavo medžiotojai, o varovai varydavo link jų vilkus. Vilkai, užuodę virves ir vėliavėles, per jas nešokdavo, o ratu bėgdavo link pasislėpusių medžiotojų.

5. MEDŽIOKLĖS LOBIAI IR JŲ PANAUDOJIMAS

Žvėriena – visais laikais žvėriena buvo naudojama ne tik kaip maistas ar jo papildas, bet ir eksportuojama į kitas valstybes. Nuo XVIII a. dvarininkai pradėjo reikalauti iš kaimiečių duoklės žvėriena, kas labai sustiprino medžioklę.

Paukštiena – visais laikais tikdavo vaišių stalui kurtiniai, jerubės, tetervinai, antys, žąsys ir kiti paukščiai. Feodalinėje Lietuvoje itin branginti kurtiniai. Paukštiena buvo pardavinėjama turguose.

Žemaičiai ir prūsai nuo seno sūdydavo ir valgydavo varnų mėsą. Buvo valgomi ir jų kiaušiniai. 1869 m. „Keleivyje“ randame žinutę, kad varnos intensyviai medžiojamos, o varniena pardavinėjama turguose. Iki XX a. varniena buvo labai populiari.

XVII – XIX a. paukščių plunksnomis buvo rašoma. XVII – XVIII a. paplitus madai puošti skrybėles garnių plunksnomis, juos imta medžioti ir Lietuvoje.

Kailiai ir odos. Jau nuo seno buvo naudojami rūbams, batams, kepurėms, burėms ir įvairioms kitoms reikmėms. Kailiniai buvo labai vertinami dėl savo patvarumo, šilumos ir prabangos, kartais buvo vertingesni net už auksą. Dvarų didikai dažnai imdavo duokles kailiais, nes kaimiečiai nelabai išgalėdavo susimokėti pinigais, o kailius buvo nesunku brangiai parduoti, ar savo reikmėm panaudoti. Iš odų buvo gaminami batai, kepurės, įvairūs namų ūkio reikmenys.
Kauliniai ir raginiai dirbiniai. Iki plataus metalų panaudojimo raginiai ir kauliniai dirbinai buvo naudojami įvairiems darbo įrankiams gaminti pvz., gremžtukai, peiliai, rėžtukai, adatos, iečių ir strėlių antgaliai.
Jau XV a. kauliniai ir raginiai dirbiniai dažniausiai būdavo puošybos elementai. Jais puošdavo dvarus, bažnyčias, medžiotoju namus ir t.t.

6. MEDŽIOTOJŲ PAPROČIAI

IR TRADICIJOS

Su medžiokle susijusių papročių bei tradicijų žmonės turėjo dar akmens amžiuje. Save jie laikė medžiojamų žvėrių giminėmis. Jei savo gimine jie laikydavo lokį, tai lokio galvą, kailį, kaulus laikydavo pagarbioje vietoje, dažnai rišdavo ant karčių ir keldavo aukštyn. Lokio kaulus jie dažnai užkasdavo į žemę, tikėdami, kad iš jų atsiras lokys. Ruošdamiesi medžioti akmens amžiaus gyventojai neminėjo žvėrių ir paukščių, nes antraip jie galėjo išgirsti ir pasislėpti. Neolite medžiotojai ėmė savo apeigoms darė įvairius amuletus iš briedžio, šerno ar stumbro dantų ir juos nešiojo ant kaklo, tikėdami kad jie turi magiškų galių. Vėliau žmonės ėmė tikėti dvasiomis ir dievybėmis ir manyti kad nuo jų priklauso medžioklės laimikis. Iki krikšto medžioklės globėja buvo Medeinė, o po jo – šventasis Hubertas.
Žmonės jau seniai naudojo ragą kaip muzikos instrumentą ar kaip priemonę medžiotojų sutartiniams signalams skleisti. Dūdos buvo daromos iš taurų, stumbrų bei kitų galvijų ragų. Taip pat ir iš įvairių lapuočių medžių šakų. Kiekviena dūda skleisdavo vis kitokį garsą, iš kurio medžiotojai atskirdavo dūdos savininką. Dūdos kaina priklausė nuo jos melodingumo ir išvaizdos, taip pat – nuo amžiaus. XIX amžiaus antroje pusėje buvo pradėtos gaminti metalinės dūdos. Jos buvo lengvesnės, tačiau jomis nebuvo galima išgauti tiek garsų kaip medinėmis ar raginėmis. Su dūda ar ragu medžiotojai mokėjo išgauti apie trisdešimt skirtingų melodijų ir signalų. Dūdomis taip pat buvo grojamos ir iškilmingos fanfaros po medžioklės.
Peilis, kuris medžiotojui buvo reikalingas kaip ginklas, ilgainiui tapo ir aprangos elementu. Pėsti ir raiti medžiotojai laikydavo peilį makštyje, prisitvirtinę prie diržo ar balno. Jaunam medžiotojui peilis buvo įteikiamas po pasisekusios bandomosios medžioklės, patikrinus jo žinias iškilmingoje vietoje, o ragas – išmokus visus signalus. Peiliai turėjo medines ar kaulines rankenas, buvo puošiami giminės herbais bei įvairiais ornamentais.
Medžiotojai turėjo ir specialią aprangą: drabužius, pasiūtus iš žalio ar žalsvo audinio, ilgus aulinius batus arba dėvėjo kelnes, sukištas į ilgas kojines. Sagas jie droždavo iš elnio, stirnino ar briedžio ragų. Kairiąją skrybėlės pusę medžiotojai puošdavo kėkšto, gaigalo ar tetervino plunksnomis, o kartais ir barsuko, šerno ar elnio plaukų kuokštais. Medžiotojai taip pat turėjo krepšius, pasiūtus iš barsuko, šerno ar stirnos odų. Krepšius medžiotojai puošdavo brangiųjų metalų juostelėmis.
Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, medžiotojai buvo susikūrę savo žodyną. Žvėrims, medžiojimo priemonėms ir būdams jie priskirdavo naujus vardus, kuriuos suprato tik patyrę medžiotojai: elnias buvo vadinamas raguočiu, nors ant galvos jis turi ne ragus, o vainiką, briedžio ausys buvo vadinamos šaukštais, o jo uodega – gėle. Stirninas buvo vadinamas ožiu, jo ragai – ūgliais, o stirną medžiotojai vadino ožka.
Norėdami sužinoti, ar medžiotojas yra naujokas medžiotojai uždavinėdavo mįsles. Pvz., „Po kokiu medžiu tupi katinas, kai lietus lyja“, „Ką turi katinas, ko neturi kiti žvėrys“, „ Kada katinas pasninkauja?“. (Kai buvo menamo šitos mįslės Lietuvoje gyveno miškinės katės – vilpišiai).
Jaunam medžiotojui pirmą kartą sugavus stambų žvėrį, jis būdavo krikštijamas: Pirmiausia vyresnysis medžiotojas kreipdavosi į jį kalba. Tuomet jaunuolis atsiklaupdavo ant kairiojo kelio, kairėje rankoje laikydamas šautuvą, o dešinę uždėdamas ant žvėries. Tuomet vyresnysis medžiotojas sutepdavo dešiniąją ranką sumedžioto žvėries krauju ir ja paliesdavo krikštijamojo kaklą. Šis ženklas turėdavo išbūti iki vakaro. Po šios ceremonijos imdavo groti dūdos ar ragai.
Taip pat buvo ir su medžiokles susijusių burtų: Veliuonoje buvo sakoma, kad šeškai lenda į tokius spąstus, kurie padaryti niekam nematant. Zarasuose medžiotojai į šautuvo vamzdį įkišdavo gyvatę ir iššaudavo miško link. Seirijuose medines šautuvo dalis darydavo iš pakelės medžio, kurį siekia pravažiuojančių ratų ašis. Labanoro girios vilkų gaudytojai vidurnaktį prisilaužydavo melsvų karklo, blindės šakelių. Jas numesdavo ant vilkų ant vilkų tako, parūkę žolelėmis. Jeigu vilkai naktį perbėgdavę per tas vyteles – būdavo geras ženklas ir pavasarį toje vietoje reikėdavo kasti vilkduobę.

7. PABAIGA

Medžioklė jau senokai prarado didelę reikšmę. Žemdirbystę ir gyvulininkystė mums teikia pakankamai maisto, o sumedžiotų žvėrių mėsa, plunksnos, kaulai mums beveik nereikalingi. Bet medžioklė labai reikalinga gamtai. Medžiotojai siekia ir stengiasi išnaikinti senus, sergančius gyvūnus, kurie galėtų apkrėsti kitus. Jei miške prisiveistų per daug plėšrūnų, jie galėtų išnaikinti daugelį kitų gyvūnų, todėl medžiotojai dažnai naikina plėšriųjų gyvūnų perteklių. Žiemą medžiotojai dažnai padeda gyvūnams, atnešdami jiems į mišką maisto. Taip pat yra kuriami įvairūs rezervatai, draustiniai, kurių paskirtis yra išsaugoti ir puoselėti nykstančias gyvūnų rūšis ar žmogaus nepaliestą gamtą.

8. NAUDOTA LITERATŪRA

1. L. Abraitytė „Medžiotojo vadovas“, Vilnius, 1980.
2. P. Dundulienė „Lietuvos etnologija“.
3. Gediminas Isokas „Gaudžia ragas“, Vilnius, 1981.
4. „Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija“ II tomas, Vilnius, 1968.

Leave a Comment