Medicinos istorija

Įvadas ..............................3
Pasaulio medicinos istorija ...........................4
Medicinos istorija Lietuvoje ..........................10
Hipokrato priesaika ..............................14
Liaudies medicina..............................16
Išvados .............................. ..18
Naudota literatūra ir kiti šaltiniai ........................19

Medicina ir chirurgija yra neatskiriama tautos kultūros dalis. Medicinos pažanga visada atitinka bendrą ekonomikos ir visuomenės raidos lygį. O be to, kur geresni gydytojai, mieliau gyvena bei saugesni jaučiasi žmonės. Turbūt ne vienas esame išgijęs nuo kokios nors ligos, pasveikęs nuo traumos. Tada mums padėjo medikai. Tačiau kaip viskas prasidėjo, kaip vystėsi medicina? Tai klausimas, į kurį atsakymą galima rasti šiame darbe. Tad pažvelkime ir mees atidžiau į spalvingą ir įdomų medicinos vystimosi kelią.

3.

Savimi žmogus pradėjo domėtis jau žiloje senovėje. Dorodamas sumedžiotus gyvūnus, slaugydamas sužeistus gentainius, jis kaskart daugiau sužinodavo apie savo organizmo išorinę ir vidinę sandarą.
Pirmykštėje bendruomenėje žmonių sveikata rūpinosi žyniai. Jie kaupė medicinos žinias ir jas perduodavo iš kartos į kartą tik savo šeimos nariams , o nuo pašaliečių kruopščiai slėpė.
Senovės Rytai
Medicinos istorija prasidėjo pirmosiose – Šumerų, Mesopotamijos, Sirijos, Babilonijos, Tigro ir Eufrato civilizacijose. Apie 3000 m prieš Kr. buvo rastas dantiraštis su anatomijos, geometrijos, astronomijos pagrindais. Seniausias faarmacijos tekstas yra Nipūro dantiraštis – lentelė su 15 receptų. Čia gydyti naudojamos augalinės kilmės medžiagos (pušis, vaisiai, garstyčios). Apie 1800 m. prieš Kristų karaliaus Hamurabio išleistame įstatymų rinkinyje bazalte aprašomi gydytojų ir ligonių santykiai. Štai kataraktos operacija , pasak rašto, kainuoja 40 sidabro sekelių. Je

eigu už gydymą nesusimokama, nukertama ranka. O jei sirgo vergas, jis atiduodamas valstybei. Žymus graikų istorikas Herodotas, rašydamas apie šias vietoves, mini žynius, dvasių sukeliamas ligas, nuo kurių apsaugo amuletai, talismanai. Šiose vietovėse apžiūrint ekskrementus jau diagnozuojama vabzdžių sukeltos ligos, minimi širdies skausmai, gelta, paralyžius, raupai.
Egiptas
Egiptiečiai turėjo savo medicinos dievą – Totą – Izidės ir Ozirio sūnų. Tai žmogus su paukščio galva, kuriam karštai meldžiantis, ligonis galėjo išgyti. Bet tik jeigu buvo doras žmogus. Egipto žyniai gydydavo klizmomis, sakydami, kad tokia Toto valia. Kitas šios civilizacijos dievas – Anubis (su šunio galva) – buvo balzamavimo mokytojas ir valdovas. Pasak jo, susirgus faraonui, šiam reikėjo parodyti žaliąją kobrą ,,Chuadžit“, kuri turėjo suteikti stiprybės ir ištvermės. Pati pagrindinė egiptiečių medikų, kuriais būdavo žyniai, teorija buvo tai, kaad organizmas sudarytas iš 4 elementų – skysčio, mėsos, proto ir dvasios. Pagrindiniai gydymai būdavo klizmos, dirbtinis vėmimas ar viduriavimas. Mumijos, rastos Egipto piramidėse, leidžia daryti išvadą, kad tų laikų balzamuotojai gerai žinojo kūno ertmes ir jose glūdinčius organus. Yra surastas ir labai senas medicinos šaltinis – medicinos papirusas – parašytas Imhotepo laikotarpiu 2400 metų prieš Kristų. Jame minimos tais laikais žinomos ligos, jų simptomai, daug racionalių dalykų. Taip pat archeologams pavyko aptikti taip vadinamą ,,Kaduino papirusą“ sukurtą 1800m. per. Kr. Ten aprašomos ginekologinės, veterinarinės li
igos, musė cė-cė. Vėliau buvo rasta dar kitokių su medicina susijusių papirusų, bet jie nėra tokie reikšmingi.
Indija
4-3 tūkst. m. pr. Kr. šiame regione susiformavo vergovinė santvarka, kastos. Vedų periode 1000-800 m .pr. Kr. Būdavo rašomos medicininės knygos – ajurvedos. Manų-Brahmanų laikotarpyje atsirado žyniai, o Arabų, islamo periode imta efektyviau gydyti ligonius pasitelkus žoleles, puikiai mokėta suteikti pirmą pagalbą nuo nudegimų. Skirtingai nei egiptiečiai, indai manė, kad žmogų sudaro 3 elementai: tulžis, gleivės, oras. Rašytiniuose šaltiniuose aprašomas labai žymus gydytojas – Sušruta. Jis mokėdavo atlikti odos, nosies, veido operacijas, sutraukti žaizdas, atlikti ginekologines operacijas mirus vaisiui. Indai bandė tyrinėti ir žmogaus kūną – skrodė lavonus, bet tik pilvo ir krūtinės srityse, palaikę 7 dienas tekančioje upėje.

4.
Kinija
Čia Vergovinė santvarka susikūrė apie 3000 m. pr. Kr. Buvo plėtojama geometrija, astronomija, išrastas parakas, popierius. Be šių išradimų kinai buvo toli pažengę ir medicinoje. Seniausi rašytinių žinių apie žmogaus kūno sandarą šaltiniai yra kinų imperatoriaus Gvang Ti gydymo knygos. Žymus daktaras Nei Czin manė, kad organizmas sudarytas iš 5 elementų – ugnies, žemės, vandens, metalo, medžio – ir kad jie veikia vienas kitą. Buvo sukurtas ir žymusis kinų pusiausvyros ženklas „In ir Jan“.
Jan reiškė aktyvumą, vyriškumą, orą, ūmines ligas; In – pasyvumą, moteriškumą, kraują, lėtines ligas. Manyta, kad namuose turint tokį simbolį, tavęs ne

eužpuls jokios ligos. Nors daug ligų būdavo gydoma demonologijos pagalba, deginant žvakes, kalbant burtažodžius, kinai visgi mokėjo suteikti pagalbą ligoniams reikiamais būdais – duodavo ženšenio šaknų, aitrinvyčio arbatos, mineralinių medžiagų, kurios prilygo šių dienų vitaminams. Taip pat čia būdavo laikomasi higienos sąlygų – reikėjo 5 kartus per dieną plauti rankas, kas 3 d. plauti galvą, o kas penkias – maudytis visam. Kinijoje buvo daug epidemijų, tarp kurių maro, kuris siautė uostuose, raupų bei kitų pavojingų užkratų.
Graikija
Civilizacija susikūrė apie 2000 m. pr. Kr. Iki 5a. prieš Kristų graikai koncentravosi atskiruose miestuose – poliuose. Jų kultūra bei medicina suklestėjo po Aleksandro žygių. Medicina įėjo į filosofijos mokslų dalį. Jos simbolis – gyvatė. Graikijoje egzistavo keliaujantys gydytojai – periodeutai bei vietiniai – jatrėjos, jatroliptai. Taip pat ligas gydė ir šventikai. Šie atsivesdavo ligonius į miego patalpą ir juos hipnotizavo, degino smilkalus. Pabudusius iš hipnozės, juos apklausdavo, aiškindavo sapnus, darydavo vandens procedūras, masažus. Galiausiai aukodavo aukas dievams prašydami jų išgydyti susirgusiuosius. Žymus graikų mąstytojas Demokritas manė, jog organizmas sudarytas iš atomų, tarp kurių yra tarpai ir jiems pakitus kyla ligos. Medicinos ir higienos mokslų tėvu laikomas graikų gydytojas Hipokratas (graikiškai – arklių tramdytojas; gyveno 460—375 m. pr. Kr.). Jis gydė žmones ir kartu, siekdamas padėti jiems išsaugoti sveikatą, tyrinėjo žmogaus kūno sandarą, atskirų organų veiklą. Buvo ge
eras aplinkinių kraštų žinovas. Dar ir šiandien kiekvienas jaunas gydytojas prisiekia „Hipo¬krato priesaika”, kur nurodoma gydytojo etika, santykiai su pacientu. Medicinos mokslui labai daug nusipelno ir kitas graikų mokslininkas Aristotelis (384—322 m. pr. Kr.) Jis parašė apie 400 veikalų. Dalis šių darbų skirti medicinos temoms. Jo teiginys, jog žmogui būdingas poreikis maitintis, dauginimasis, aplinkinio pasaulio suvokimas ir mąstymas, rodo, kad Aristotelis rėmėsi organų veiklos ir jų sandaros stebėjimų duomenimis
Roma
Ji buvo įkurta 1 a. prieš mūsų erą. Medicina šioje civilizacijoje užsiėmė šeimos nariai, dažniausiai šeimos galva. Gydytojais dažniausiai būdavo atvykėliai graikai. Gydymas buvo gana drastiškas – nesveikus naujagimius išmesdavo į Tiberio upę, paliegusius vergus ištremdavo į Šv. Bartolomėjaus salą. Buvo nupaišyti pirmieji žmogaus kūno profiliai.
Gydytojai būdavo trijų rūšių: 1) Belaisviai, aptarnaujantys savo ponus, kurie

5.
juos paėmė į nelaisvę. Romoje turėti asmeninį vergą gydytoją būdavo didelis prestižo dalykas. 2) Išlaisvintieji, gydantys žmones už atlygį.
3) Atvykstantieji laisvi gydytojai, kurie būdavo labiausiai patyrę, gerbiami, kviečiami gydyti kilmingus žmones.
Gydyklos Romoje kūrėsi prie cirkų, termų, bibliotekų. Higiena romėnų valstybėje pagerėjo 5 a., kai buvo išleisti 12 lentelių įstatymai: žmones imti laidoti už miesto ribų, gėrimui uždraustas Tiberio vanduo, gerti reikėjo iš šaltinių, fontanų, sukurtas vandentiekis. Taip pat atidaryta daug viešųjų pirčių, kur žmonės praleisdavo daug laisvo laiko. Kuriamos pirmosios karo medicinos institucijos – karo ligoninės (valetudinarijos). Atidaromos medicinos mokyklos. Perimamos graikų medicinos pažiūros – idealizmas ir materializmas.
Romėnų mąstytojas Lukrecijus pirmąkart rašo apie gamtoje esančias nematomas sėklas – ligos priežastis, kurios susidaro dirvoje, ore. Kitas mokslininkas Asklepijatas rašė, kad organai sudaryti iš atomų, kuriuose pilna oro ir maisto. Pasak jo, maistas patenka į kraują, keliauja po organizmą, audiniuose juda kanalėliais – poromis, o kai šie susitraukia ar prasiplečia, žmogus suserga. Jis propagavo tinkamą mitybą, judėjimą, kvėpavimą grynu oru.

Žymiausias Romos gydytojas Klaudijus Galenas (131—211 m.) daug nuveikė tyrinėdamas kaulus. Kadangi tuo metu skrosti žmonių lavonus buvo draudžiama, jis tyrė šunis ir beždžiones. Taip sukaupė daug vertingų žinių apie vidaus organų sandarą, išvaizdą, funkcijas, kraujo apytaką. Parašė apie 200 veikalų. Jo teorija buvo remiamasi net 14 amžių. Galenas buvo didis keliautojas, gydė gladiatorius. Apie jo išmintį sklandė tiek daug kalbų, kad nėra nuostabu, jog jis tapo asmeniniu imperatoriaus gydytoju.
1656 m. Romos mieste siautus marui, buvo paplitę taip vadinami ,,Gydytojai Snapai‘‘. Jie dėvėdavo ilgą, žemę siekiantį drabužį, nešiojo kristalinius akinius, o veidą būdavo apsidengę vaškuota gelumbe. Ant nosies buvo užkabintas snapas, pilnas maloniai kvepiančių prieskonių. Rankose jie laikydavo rykštę ir rodydavo sergantiesiems, ką reikia daryti. Tokia apranga gydytojai stengdavosi neužsikrėsti. Tai buvo vienas pirmųjų pasaulyje gydytojų apsaugos kostiumų.
Bizantija, Arabų kalifatas
Šiose valstybėse buvo paplitusi vienuolynų medicina, kai vienuoliai gydydavo ligonius. Taip pat egzistavo ir keliauninkų namai (Kesarijos). Į juos užsukdavo pasiligoję keliautojai ar pirkliai, norintys atsipalaiduoti po kelionių, išsigydyti negalavimus.
10 amžiuje Bagdade kūrėsi medicinos mokyklos. Tam įtakos turėjo tadžikų mokslininkas, gydytojas ir filosofas Avicena (Abu-Ali-Ibn-Sina, 980—1037 m.). Jis parašė „Medicinos kanoną”. Tai veikalas, kuriame buvo susistemintos beveik visos to meto anatomijos ir medicinos žinios. Apie 500 metų iš jo mokėsi busimieji gydytojai, šis veikalas turėjo įtakos medicinos plėtotei ne tik Azijoje, bet ir Europoje.

6.

Viduram¬žiai, Renesansas
Nuo 11 a., organizuojami bažnyčių, kuriasi Universitetai. Juose Dėstomi Hipokrato, Galeno veikalai.
13a. medicinoje įvyksta perversmas – sustiprėja bažnyčia, įkuriami dominikonų, pranciškonų ordinai, atsiranda inkvizicija. Dėl to nekrikščioniški veikalai sukrikščioninami, juose rašomi biblijiniai komentarai. Imta drausti skrodimus, mokslas tampa teoretinis.
XV a. pabaigoje ir XVI a. pradžioje žmogaus anatomiją naujomis žiniomis papildė tapytojas, skulptorius, matematikas, fizikas ir išradėjas Leonardas da Vinčis (1452–1519 m.) Iki mūsų dienų išliko 775 jo anatominiai piešiniai su užrašais. Šie darbai — tai daugelio metų tyrimų, atliktų skrodžiant mirusiuosius, rezultatas.

16 amžiuje, silpnėjant feodalizmui, padėtis ėmė keistis. Pasaulyje gausėjo visokių atradimų, kelionių po pasaulį. Imta domėtis anatomija. Šio mokslo pradininku laikomas Andrėjas Vezalijus (1514—1564 m.). 1543 m. jis išleido traktatą „Apie žmogaus sandarą”. Atlikęs daug skrodimų ir eksperimentų, jis nuosekliai apibūdino žmogaus organus, nupaišė skeletus, raumenis. Jis buvo taip pasišventęs tyrinėti, kad net vogdavo lavonus ir praktikuodavosi, kad užsimerkęs galėtų atpažinti kiekvieną žmogaus kaulelį. Tuometinei auditorijai tai darė didžiulį įspūdį, todėl nenuostabu, kodėl jis buvo toks žymus ir gerbiamas studentų bei profesorių.

Kraujo apytaka susidomi kitas žymus anglų gydytojas Viljamas Harvėjus (1578—1657 m.). 1628 m. jis eksperimentuoja su gyvūnais, atranda didįjį kraujo apytakos ratą, tampa embriologijos pradininku. Jis išaiškino ir aprašė širdies darbą bei kraujo tekėjimą kraujagyslėmis, sukūrė žmogaus fiziologijos pagrindus.
Naujieji laikai
XVI a. visos Europos problema buvo higiena. Visuomeninės pirtys buvo uždaromos. Paprasti žmonės ėmė praustis geldose, o kai kurie, tarp jų ir aukštuomenė, išvis liovėsi praustis. Vandenį pakeitė kvepalai ir kitos kosmetinės priemonės, kuriomis trindavo kūną. Priviso blusų, utelių, jos knibždėte knibždėjo net įmantriuose didikų perukuose, drabužių klostėse. Todėl jie nuolat kasydavosi specialiomis lazdelėmis. Rūmų damos ant kaklo ar suknelių nešiojo blusgaudžius – nedideles, medaliono formos dėžutes su angele šone. Kadangi blusos mėgsta sulysti į plyšius, jos patekdavo ir į blusgaudžius. Jų ten prisirinkdavo šimtai.
XVIII a. Europoje imta tyrinėti maisto poveikį sveikatai. Nustatyta, kad alkoholis yra žalingas, nors ankščiau jis laikytas gyvenimo eliksyru. Ištirta, kad riebi mėsa neigiamai veikia kraujo apykaitą, apsunkina širdies darbą, o paukštiena, atvirkščiai, yra lengvesnis maistas.
Pagaliau XVIII ir XIX amžių sandūroje didelė pažanga pasiekta higienos srityje. Pasikeitus įpročiams imta dažniau praustis muilu, keisti patalynę, apatinius rūbus.

7.
Po pramonės perversmo daug žmonių iš kaimų ėmė keltis į miestus, kuriuose imta skubiai statyti daugiaaukščius butus. Gyvenimo sąlygos juose buvo antisanitarinės – šeimai buvo skiriamas tik vienas labai mažas kambarys, į kurį nebuvo atvestas net vandentiekis. Į šiuos būstus vos prasiskverbdavo saulės spinduliai ar gaivesnis oras. Čia lengvai plito ligos, epidemijos, kildavo gaisrai. Ir tik XIX amžiuje imta gerinti darbininkų gyvenimo sąlygas.
Sparčią pažangą medicinos moksle atspindi keli XVIII a. pab. atradimai. Vie¬nas reikšmingiausių buvo anglų gydytojo Eduardo Dženerio 1796 m. išrasti skiepai. Taigi buvo pradėta efektyviau kovoti su įvairiomis ligomis. XIX a. pr. – tai audringų diskusijų tarp medikų laikas. Buvo neigiami seni, kuriami nauji, šiuolaikiški medicinos, higienos nurodymai. Tokių mokslinių diskusijų centru tapo Paryžius, kur, valdant Liudvikui XVIII, įkurta Medicinos akademija. Tačiau tik labai turtingi žmonės galėjo pasinaudoti gydytojų paslaugomis, nes vien gydytojo iškvietimas pas ligonį brangiai kainavo. Todėl didžioji dalis ligonių taip ir mirdavo, nesulau¬kę jokios pagalbos. Iki pat XIX a. vid. gydytojų buvo labai mažai.
Klinikiniai ligonių stebėjimai buvo nuosekliai užrašomi, taigi ir tikslesni, juos buvo galima apibendrinti ir nustatyti įvairių ligų požymius. Taip įvairūs karščiavimai, anksčiau atrodę vienodi, dabar, atsižvelgiant į patologinius bei organinius negalavimus, buvo suskirstyti pagal įvairius požymius. Nepaprastai reikšmingas buvo narkozės išradimas. 1841 m. pirmą kartą įvykdytas bandymas su etilo narkoze. Tai paskatino sparčią pažangą, chirurgijos srityje. Medicinos pažanga, pakitę buities papročiai, griežtesnės higienos normos, sveikesnis maitinimasis – visa tai leido ilgėti europiečių gyvenimo trukmei. Mažėjo vaikų mirtingumas. Tiesa, buvo išlikę ir senų medicinos metodų, naudotų dar viduramžiais. Jie tik pakenkda¬vo. Pavyzdžiui, iki pat XIX a. vid. buvo naudojamas kraujo nuleidimas, kol sužinota, jog ligoniui tokia procedūra galėjo būti net mirtina.
Sparti kapitalizmo raida skatino gamtos mokslų plėtotą. Pagrindiniu XIX a. biologijos uždaviniu tapo gyvų organizmų sandaros bendrumo nustatymas. 1839 m. vokiečių zoologas Teodoras Švanas sukūrė vieną svarbiausių biologijos teorijų – įrodė, kad visi gyvi organizmai sudaryti iš ląstelių. 1859 m. pasirodė svarbiausias Č. Darvino veikalas “Rūšių atsiradimas”, kuriame autorius pagrindė evoliucijos teoriją. Mokslininkas paneigė pažiūras apie gamtos nekintamumą ir įrodė, kad organizmų rūšys kinta. Č. Darvinas teigė, kad kovodami dėl būvio išlieka tie organizmai, kurie geriausiai prisitaiko prie aplinkos. 1866 m. G. Mendelis paskelbė paveldimumo teoriją, tačiau to meto visuomenė šia teorija nesusidomėjo. Tik XX a. pr. kitiems mokslininkams patvirtinus G. Mendelio išvadas, buvo įsitikinta, kad jo dėsniai apie paveldimumą davė pradžią genetikos mokslui.

8.
Daugelis mokslininkų padarė svarbių medicinos atradimų. XVII a. Antonijo Levenhukas per mikroskopą pamatė smulkiuosius organizmus – mikrobus, o XIX a. buvo žengtas dar vienas didelis žingsnis medicinos srityje: prancūzų chemikas ir mikrobiologas Luji Pasteras pagrindė medicininę mikrobiologiją. Jis galutinai įrodė, kad daugelį užkrečiamų ligų sukelia bakterijos, esančios ore. L. Pasteras atrado skiepus nuo juodligės, pasiutligės, taip pat pasterizavimą (kaitindamas pieną ir alų pastebėjo, jog taip sunaikinami žalingi mikrobai). Medicininės mikrobiologijos srityje daug nusipelnė ir vokiečių gydytojas R. Kochas. Jis atrado tuberkuliozę sukeliančią bakteriją, kuri buvo pavadinta Kocho lazdele. R. Kocho pastangomis buvo atrastas choleros sukėlėjas. Anglų chirurgas Džozefas Listeris, remdamasis Pastero ir Kocho darbais, suprato, kad žaizdų, pūliavimą ir kraujo užkrėtimą sukelia gyvi mikroorganizmai. Jis pirmasis medicinos praktikoje, norėdamas išvengti infekcijos, pradėjo kaitinti chirurginius instrumentus, patalpas dezinfekuoti karbolio rūgštimi.
1863 metais penkiems Ženevos piliečiams – H. Dunant, Gustave Moynier, generolui Guillaume-Henri Dufourt, daktarams Louis Appia ir Thodore Maunoir, gimė idėja sukurti Tarptautinį pagalbos sužeistiesiems komitetą, kuris vėliau tapo Tarptautiniu Raudonojo Kryžiaus komitetu. 1863 m. Diplomatinėje konferencijoje, kurioje dalyvavo 16 valstybių atstovai, buvo patvirtintas ženklas – raudonas kryžius baltame fone, kad juo būtų galima atskirti ir apsaugoti tuos, kurie teikia pagalbą sužeistiesiems kariams. 1864 metais buvo priimta pirmoji Ženevos konvencija, kuri gina: sužeistuosius ir ligonius mūšio lauke, sužeistuosius ir ligonius patyrusius laivo sudužimą jūroje, karo belaisvius, civilius gyventojus ginkluoto konflikto metu. Vėliau ši veikla išsiplėtojo: pradėta tiekti medicinos pagalbą ir paramą civiliams gyventojams, lankyti karo belaisvius ir politinius kalinius, padedama karo išblaškytoms šeimoms susijungti ir susisiekti laiškais, aiškinamos Ženevos konvencijų taisyklės ir Raudonojo Kryžiaus bei Raudonojo Pusmėnulio principai.
1900 m. austras Karlas Landšteineris ir čekas Janas Janskis ištyrę žmogaus kraujo savybes nustatė kaip galima teisingai perpilti žmonėms kraują ir atrado 4 kraujo grupes. Tai buvo labai svarbus atradimas, nes atsirado galimybė išgelbėti daug kraujo netekusius žmones.
Iki pat šių dienų medicina vis labiau vystosi, atsiranda naujovių ir žmonių gyvenimo trukmė tik ilgėja.

9.

Lietuvos profilaktinės medicinos istorija, ypač senasis jos laikotarpis, yra mažai ištirtas. Medicinos užuomazgos atsirado jau pirmykštėje bendruomenėje: žmonės manė, kad fetišizmas, totemizmas, raganavimas, magija, talismanai, amuletai ar žolelės padės išgydyti ligas.
Pirmieji daktarai į Lietuvą atvyksta 14 a., kunigaikščių kvietimu. Geri teoretikai, diagnozuodavo infekcines ligas , mokėdavo nustatyti pulsą, atlikdavo šlapimo tyrimus. Jų gydymas – kraujo nuleidimai, klizmos, taurės, dirbtinis vėmimas, vandens procedūros – būdavo dar gan primityvus ir kai kuriais aspektais neveiksmingas, bet žmonių išgijimų daugėjo. Bučelis ir Simonas Simonijus, Stepono Batoro gydytojai, kovojo prieš scholastiką, atliko karaliaus skrodimą, parašė apie tai knygą, taip padėdami pagrindus mokytis medicinos Lietuvoje. Pirmieji miesto gydytojai pradėjo dirbti Kaune. Miesto magistrato knygose įrašyta, kad 1570 – 1587 m. šias pareigas atliko medicinos daktaras Rupertas Finkas, 1654 – 1656 m. – Bazelio universiteto medicinos daktaras Mikalojus Rurokas.
16a. prie bažnyčių atsirado psichiatrinės ligoninės, kurioms vadovaudavo kunigai. Pirmoji (Šv. Jokūbo ir Marijos Magdalenos) buvo įkurta 1518 m. Vilniuje. Nors joje stovėjo tik 10 lovų, ligoniai būdavo kruopščiai prižiūrimi.
1506 m. Lietuvoje, dėka Aleksandro Bielinsko, atsirado pirmoji vaistinė. Vėliau jų pradėjo daugėti visoje šalyje. Vaistinės atrodė viduramžiškai – čia buvo pardavinėjamos įvairios žolės, šaknys, akmenys, gyvulių dalys, taukai, organai, kvepalai, saldainiai. Tapti vaistininku nebūdavo labai lengva – reikėjo keletą metų dirbti mokiniu, vėliau kaip padėjėju pas krašto vaistininką. Paskui kandidatas turėjo važiuoti pas kitą šios srities atstovą į kitą vietovę ir ten taip pat darbuotis. Ir tik po tokio stažo jis galėjo įkurti savo vaistinę. Tačiau tam padaryti, reikėjo gauti leidimą iš valstybės. 1785 m. Vilniaus Universitete atsirado farmacijos kursas , o1810 m. – įkurta farmacijos katedra. Šiose įstaigose per 3 metus buvo paruošiami provizoriai arba gizelės.

10.
Didžioji Lietuvos Kunigaikštystė Europoje buvo žinoma kaip karine ir ekonomine prasme stipri valstybė, joje greitai plėtojosi amatai ir menas. Ypatingą trauką Vakarų Europoje turėjo Lietuvos sostinė Vilnius, labai gražus ir aukštos kultūros miestas. Tačiau, pradėjus veikti Vilniaus universitetui, čia dar nebuvo aukštosios medicinos mokyklos. Reformacijos ir Romos Katalikų Bažnyčios interesų susikryžiavimas, siaubingi rusų antpuoliai sustabdė Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto (Collegium Medicum) atidarymą iki 1781 metų. Jam vadovavo labai žymus ir išsimokslinęs gydytojas Jonas Rustemas (1762-1835). 1707 m. Seimo nutarimu, gydytojai turėjo lankytis špitolėse, beturčių ir senelių prieglaudose. 1775 metais sukurta Ligoninių komisija, kurios paskirtis – registruoti, tvarkyti ir planuoti gydymą Po 1795m. trečiojo Lietuvos – Lenkijos valstybės padalijimo špitolės imtos jungti į dideles ligonines. Štai Vilniuje atsirado Šv. Pilypo, Šv.Jokūbo, Savičiaus ligoninės, o 1843m. Šv. Kryžiaus psichiatrinė ligoninė. Jose mokėsi Universiteto medicinos studentai. Didesnėje Lietuvos dalyje sveikatos reikalai buvo sprendžiami pagal Rusijos imperijoje esančią tvarką. Dažnai siautusios epidemijos, ypač 1831 metų choleros epidemija, nusinešusi daug žmonių gyvybių, privertė valdančiuosius daugiau rūpintis gyventojų sveikata.
Profesorius J. Šimkevičius 1805 m. išleido knygą „Teorinės ir praktinės chirurgijos mokslas”, kurioje pateikė savo patirtį, sukauptą Vilniaus ligoninėse. J. Šimkevičius aprašė tromboflebitą, venų ligų gydymo būdus, pateikė kompromisinės terapijos metodus, labai artimus dabartiniams. Kraujagyslių chirurgija ir angiologija dar labiau susidomėta, kai 1805 m. buvo atidaryta Universiteto klinika. Ją įkūrė Johanas Peteris Frankas ir jo sūnus Jozefas Frankas, atvykę į Vilniaus universitetą iš Vienos. Toje klinikoje 1812 m. lankėsi Napoleoną lydėjęs jo asmeninis gydytojas D.J. Larė (Larrey), vienas iš garsiausių Vakarų Europos chirurgų. Jis pasakė, kad tokios gražios ir taip gerai tvarkomos klinikos dar nėra matęs. Antrajame ir trečiajame XIX a. dešimtmetyje į Universitetą atvyko nemaža žmonių iš visos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės. Jie čia rengė disertacijas ir jas gynė. Buvo pradėtas leisti ir žurnalas ,,Acta Instituti Clinici Caesareae Universitatis Vilnensis”. Visa archyvinė medžiaga liudija, kad chirurgija Lietuvoje ir Vakarų Europoje plėtojosi lygiagrečiai ir mūsų šalis šioje srityje nė kiek nuo neatsiliko.
Smūgis medicinos mokslui ir praktikai buvo suduotas 1832 metais, kai dėl nacionalinio pasipriešinimo carinei valdžiai buvo uždarytas Vilniaus universitetas. Medicinos-chirurgijos akademija, dar gyvavusi po Universiteto uždarymo, buvo likviduota 1842 metais. Chirurgijos raida sustojo. Tuo metu, kai pasaulyje buvo atliktos pirmosios kraujagyslių anastomozės ( L.von Eck, 1879 m., A.Carrel, 1902 m.), Lietuvoje šioje srityje nepadaryta nė vieno žingsnio. Tarpukario Lietuvoje, tiek Vilniuje, kur dirbo austrų chirurgijos mokyklos atstovai, tiek Kaune, kur chirurgams darė įtaką vokiečių mokykla. Abiejuose miestuose viskas buvo pradedama iš naujo. Kaimyninėje, su Lietuva besiribojančioje Prūsijos karalystėje 1822 m. iš viso buvo tik 4 tūkst. gydytojų. Tokiu būdu vienas gydytojas aptarnaudavo daugiau nei po keliolika tūkstančių gyventojų. Bet jau amžiaus pabaigoje medicininis aptarnavimas gerokai išsiplėtė, atsirado daugiau gydytoju, kurie jau buvo praktiškai prieinami kiekvienam gyventojui.
1836 metais Kaune buvo įsteigta gydytojo pareigybė, į kurią buvo paskirtas Ignas Golembiovskis. Po 8 metų šioje pareigybėje pradeda dirbti Ekaterinodaro karantino gydytojas Napoleonas Garnovskis. Jam mokamas226 rb. 68 kap. metinis atlyginimas. Deja ir nuolatinis gydytojas sanitarijos priežiūra negalėjo tinkamai užsiimti, nes be šio darbo jis privalėjo atlikti teismo mediko funkcijas, kovoti su prostitucija, prižiūrėti miesto ir kalėjimo ligonines. Esant tokiai situacijai Lietuvoje ilgą laiką nebuvo pastovios sanitarijos priežiūros. Tik gresiant epidemijoms arba jų metu sanitarijos klausimams buvo skiriama daugiau dėmesio – sudaromi įvairūs komitetai, steigiamos sanitarinės vykdomosios komisijos.
Sanitarijos tarnybos Lietuvoje pradžia siekia XIX a. antrąją pusę, kai Vilniuje ir Kaune buvo įkurtos Vykdomosios sanitarijos komisijos. Iki to rūpestis sanitarijos reikalais buvo daugiau atsitiktinio pobūdžio arba apsiribodavo organizacinėmis priemonėmis įvairių epidemijų, kitų nelaimių metu. Pasitelkus miesto gydytoją, buvo sudaromi įvairaus lygio komitetai, steigiamos komisijos. Pirmieji pareigūnai, kuriems be kitų pareigų pavesdavo ir sanitarijos priežiūrą, buvo vadinamieji štadfizikai arba fizikai. Tai buvo miesto gydytojai,

11.

išlaikomi iš magistrato lėšų.
Be gydomojo darbo, jie turėjo atlikti teismo medicinos eksperto darbą, tikrinti vaistines ir epidemijų metu organizuoti gyventojams medicininę pagalbą.
Tik 1894 m. Kaune įsteigta pirmoji sanitarijos tarnyba. Ją sudarė pirmininkas gydytojas K.Javorovskis, 2 sanitarijos felčeriai ir sanitarė. Tais pačiais metais miesto Dūma, pritarus gubernatoriui, Kauną padalijo į 12 sanitarijos rajonų, kurių būklę kontroliavo 36 sanitarijos globėjai, išrinkti iš gyventojų tarpo. Globėjai sudarė sanitarijos – vykdomąją komisiją, kuri buvo pavaldi miesto valdybai. Komisijai vadovavo sanitarijos gydytojas. Sanitarijos komisija stebėjo sanitarijos potvarkių ir Dūmos nutarimų vykdymą, tikrino miesto sanitarijos būklę, tyrė žmogaus sveikatai kenksmingus aplinkos veiksnius. Tais pačiais metais prie miesto skerdyklos buvo įsteigtos dar 2 specializuotos tarnybos. Tokios buvo veterinarijos – sanitarijos ir trichinoskopijos stotys, užkertančios kelią užkrečiamoms ligoms plisti per mėsą. Prie skerdyklos specialių patalpų nebuvo, todėl stotys įkūrė sargo bute. Ir tik pokario metais prasideda šiuolaikinės Lietuvos sanitarijos tarnybos kūrimo etapas.
Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija įkurta 1919 m. sausio 12 d. Roko Šliūpo ir kitų medikų pastangomis. Jos veikloje aktyviai reiškėsi daugelis žymių Lietuvos gydytojų, sveikatos apsaugos darbuotojų. Draugija įkūrė ligoninių Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Klaipėdoje, pirmąją Lietuvoje tuberkuliozės sanatoriją Aukštojoje Panemunėje, greitosios medicinos pagalbos kraujo perpylimo įstaigų, medicinos seserų mokyklų ir kursų, nemažai prisidėjo prie Birštono ir kitų Lietuvos kurortų plėtojimo. Lietuvos RK ir Raudonojo pusmėnulio draugija priklauso tarptautinei organizacijai – Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo pusmėnulio federacijai, kurios būstinė yra Ženevoje. RK draugija siekia užkirsti kelią žmonių kančioms ar jas palengvinti. Lietuvos RK jaunimas (LRKJ) – sudedamoji RK draugijos dalis jungianti jaunus žmones trokštančius padėti kitiems LRKJ nariai rūpinasi našlaičiais, neįgaliais vaikais, vienišais seneliais. Jie propaguoja sveiką gyvenimą, mokosi jo, nagrinėja AIDS, narkomanijos, vaikų teisių klausimus. LRKJ mokosi teikti pirmąją pagalbą, o gerai pasirengę instruktoriai rengia kitus jaunuolius.
Planinės operacijos pradėtos daryti 1961–1962 metais, kai buvo pagaminti lietuviški kraujagyslių protezai ir suburta trijų gydytojų grupė Šv. Jokūbo ligoninėje. 1970 m. Algimantas Marcinkevičius pirmą kartą Lietuvoje transplantavo inkstus.
Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje prasidėjus sveikatos reformai visuomenės sveikatos centro specialistai pradėjo perimti visuomenės sveikatos priežiūros funkcijas, diegti moderniosios visuomenės sveikatos priežiūros principus, kuriais vadovaujasi Europos Bendrijos šalys. Pastaraisiais metais visuomenės sveikatos priežiūra tapo sudėtinga multidisciplinarine sritimi. Siekiant pagerinti gyventojų profesinės sveikatos priežiūrą ir išaiškinti užsienio investicijų įtaką profesinei sveikatai ir saugai, visuomenės sveikatos saugos skyrius bendradarbiauja ir nuo 2000 metų kartu su Europos darbo ir aplinkos medicinos centru ESCOHSE vykdo bendrą projektą, kuriame šiuo metu dalyvauja keturios šalies įmonės. Visuomenės sveikatos ugdymo skyrius nuo 2000 – ųjų diegia „Narkomanijos prevencijos, ŽIV infekcijos ir kitų lytiškai plintančių ligų epidemiologijos, diagnostikos ir profilaktikos programą“ Kaune, kurią finansuoja miesto Savivaldybės Sveikatos fondas. Visuomenės sveikatos programų ir analizės skyrius dalyvauja Pasaulio sveikatos organizacijos projekte „Regionai – Sveikatai” dėl alkoholio ir narkotikų prevencijos.
Sukurta ir diegiama visos įstaigos veiklos darbo kokybės kontrolės sistema. 2004 metais buvo akredituota Mikrobiologijos, 2005 m. – Cheminių ir fizikinių bandymų laboratorijos. Tuo pripažinta, kad laboratorijos atitinka tyrimų laboratorijų tarptautinės kompetencijos reikalavimus, o jų atliekami tyrimai atitinka LST EN ISO/IEC 17025:2003 standartą. Nuo šiol laboratorijų tyrimai pripažįstami visose Europos šalyse.

12.
Lietuvoje siautusios epidemijos:
14a. mūsų šalyje, kaip ir visoje Europoje, siautė ,,Juodoji mirtis“ – Maras. Tai buvo ypač pavojinga karantininė epidemija, pasireiškianti stipriu ir dažnu apsinuodijimu. Liga žmonės užsikrėsdavo per graužikų blusas. Epidemijos metu mirė ¼ Europos gyventojų.
1817-1926 m. Europoje, atkeliavusios iš Azijos, siautė 6 pavojingos choleros epidemijos. Užkratas plisdavo per vandenį ir pieną bei pažeisdavo žmonių plonąsias žarnas. Buvo ir vėl pareikalauta daug Žmonių aukų.
1941 m. Vilniuje kilo Vidurių šiltinės epidemija, kai po potvynio vandentiekis užsiteršė nešvariu upės vandeniu, kuriame buvo gausu šiltinės bakterijų. Ši ūminė infekcinė liga, pasireiškianti ilgu karščiavimu pražudė daug gyventojų.
1937 m. Tarybų Lietuvoje praūžė dizenterijos (Storosios žarnos uždegimo) epidemija. Kaip ir cholera, ji plito per vandenį, pieną.

13.
Nuo pat senovės Graikijos laikų, kai dar gyveno žymusis gydytojas Hipokratas, jauni medikai laikosi tradicijos ir prisiekia Hipokrato priesaika, taip įteisindami savo, kaip gydytojo etiketą su pacientu:

A.D. 1997 atnaujinta Hipokrato (460 – 377 pr. Kr.) Priesaika

Savo šeimos, mokytojų ir medicinos profesijos brolių akivaizdoje iškilmingai prisiekiu,

kad, sutelkdamas visus savo sugebėjimus laikysiuosi šios priesaikos:
• Visas mano gyvenimas tebūnie skirtas tarnauti žmonijai. Saugosiu žmogaus gyvybę ir jos neliečiamumą nuo pat pradėjimo iki natūralios mirties, gerbsiu jos orumą.
• Gerbsiu savo mokytojus ir ta pačia dvasia perduosiu medicinos meną kitiems, stengsiuosi neatsilikti nuo medicinos mokslo pažangos, ligonių labui nevengsiu konsultuotis su labiau patyrusiais gydytojais.
• Sąžiningai, garbingai ir nesavanaudiškai gydysiu be išimties visus, vengsiu tyrimo ir gydymo metodų, žalingų žmogaus gyvybei ir sveikatai bei pažeidžiančių žmogaus teises.
• Informuosiu ligonį ir jo šeimą apie ligą, tyrimo ir gydymo būdus bei galimas pasekmes, atsižvelgdamas į jo interesus ir pageidavimus.
• Niekada neskirsiu ir neduosiu mirtinos vaistų dozės, nei savo noru, nei kitų prašomas.
• Sieksiu paciento gerovės, vengsiu bet kokio nehumaniško žingsnio, paciento klaidinimo ir korupcijos.
• Šventai saugosiu man patikėtas paslaptis.
• Visada būsiu korektiškas savo kolegoms.
• Mediko pareigas atliksiu nepaisydamas paciento amžiaus, tautybės, religijos, rasės ar socialinės priklausomybės.
• Net ir verčiamas, nieku gyvu nesutiksiu, kad mano medicinos žinios būtų nukreiptos prieš žmoniškumą.

Jei nepažeisiu šios iškilmingai, laisvai ir garbingai duotos priesaikos, tebūnie man leista džiaugtis gyvenimu bei medicinos mokslo praktika.

Tepadeda man Dievas !

Priesaiką, patvirtintą žemiau pasirašiusių Lietuvos profesorių habilituotų daktarų parašais, atnaujino ir 1997 m. pateikė Pasaulinės gydytojų federacijos “Už žmogaus gyvybę” Lietuvos Asociacija. Ž. Liauksmino 5, 2001 Vilnius, Lietuva.
Prof. habil. dr. Kazys Ambrozaitis
Prof. habil. dr.Egidijus Barkauskas
Prof. habil. dr.Aldona Bartusevičienė
Prof. habil. dr.Vytautas Basys
Prof. habil. dr.Juozas Blužas
Prof. habil. dr.Povilas Čibiras
Prof. habil. dr.Gintautas Česnys
Prof. habil. dr.Jurgis Danys
Prof. habil. dr.Balys Dainys
Prof. habil. dr.Dalia Gaidamonienė
Prof. habil. dr.Juozas Galdikas
Prof. habil. dr.Vilius Grabauskas
Prof. habil. dr.Laima Griciūtė
Prof. habil. dr.Birutė Ignatavičiūtė
Prof. habil. dr.Juozas Ivaškevičius
Prof. habil. dr.Algirdas Juozulynas
Prof. habil. dr.Petras Kaltenis
Prof. habil. dr.Melonija Kiauleikienė
Prof. habil. dr.Leonas Klumbys
Prof. habil. dr.Marijonas Krikštopaitis
Prof. habil. dr.Vincas Lapinskas
____________________ ________________ _______________

Prisiekusio vardas, pavardė Parašas Data

14. Prof. habil. dr.Jonas Lelis
Prof. habil. dr.Leonas Mačiūnas
Prof. habil. dr.Algimantas Marcinkevičius
Prof. habil. dr.Zofija Markienė
Prof. habil. dr. Algis Mickis
Prof. habil. dr.Domicelė Mikalauskienė
Prof. habil. dr.Petras Norkūnas
Prof. habil. dr.Vytautas Obelenis
Prof. habil. dr.Povilas Plevokas
Prof. habil. dr.Elena Puodžiūnienė
Prof. habil. dr.Algimantas Raugalė
Prof. habil. dr.Benjaminas Siaurusaitis
Prof. habil. dr.Vytautas Sirvydis
Prof. habil. dr.Elena Stalioraitytė
Prof. habil. dr.Antanas Sučila
Prof. habil. dr.Pranas Šimulis
Prof. habil. dr.Dalia Tamulevičiūtė
Prof. habil. dr.Vytautas Triponis
Prof. habil. dr.Vytautas Usonis
Prof. habil. dr.Giedrius Uždavinys
Prof. habil. dr. Konstantinas Valuckas

15.

Atskirą liaudies kultūros sritį sudaro medicina. Liaudies gydymas (terapija, slaugymas, gydymas) buvo žinomas žmonėms prieš daugelį tūkstančių metų. Susirgusį paprastai gydydavo namiškiai ar giminės, tik kai savi nepadėdavo, buvo kreipiamasi į garsius apylinkės žynius ar žolininkus. Nuo senovės ligonius gydė moterys. Jos žinojo daugybę gydomųjų žolių, šaknų, taip pat burtų, magiškų priemonių. Tuo tarpu chirurginius veiksmus, pavyzdžiui, kraujo nuleidimą atlikdavo vyrai. Nuo įvairiausių ligų užkalbėdavo dažniausiai moterys, rečiau – vyrai. Į garsius užkalbėtojus kreipdavosi ne tik apylinkės, bet ir tolimesni gyventojai. Vieni jų gydė, norėdami padėti, kiti iš to uždarbiavo. Vieni gydė tik kokią nors vieną ligą, kiti – įvairias. Dažniausiai kiekviena liga turėjo savo gydytoją. Ypatingą galią gydyti nervų ir proto ligas liaudis manydavo turint psichiškai nenormalius žmones, linkusius į ekstazę.

Seniausia gydymo vieta buvo pirtis. Joje buvo gydomi sunkūs ligoniai, nuleidžiamas kraujas, masažuojama, vanojama, gimdoma.

Liaudies požiūris į etiologiją yra labai įvairus. Ligų šaltiniu buvo laikomi kai kurie kosminiai ir atmosferiniai reiškiniai, žemė, ugnis, vanduo, užsikrėtimas. Buvo tikima, kad žmogus susergąs, apšviestas mėnulio, kad jam labai kenkiąs saulės ir menulio užtemimas, nes iš dangaus krintanti kenksminga migla. Plačiai buvo paplitęs ir iki nesenų laikų išlikęs išsilaikęs tikėjimas, kad ligą gali atnešti vėjas. Ypač piktas, sunkias ir įvairias ligas galįs atnešti vėjo sūkurys. Nuo jo sunkiai susergą žmonės bei gyvuliai. Nuo tokio vėjo žmogus apsergąs kvaituliu, paralyžiumi, votimis, sutinsiąs, apankąs ir panašiai. Ligos būdavusios nuo vandens, nuo ugnies, nuo žemės, nuo kirminų, “esančių” žmogaus organizme, dantyse, nuo medžių arba juose “gyvenančių” dvasių, nuo “patekusių” į žmogaus organizmą gyvačių ar varlių. Iš “vaikščiojančių” po žmogaus organizmą ligų minėtinas yra gumbas ir gimda.

Ligų šaltiniu buvo laikomos įvairios raganystės, padedant, duodant žmogui suvalgyti užkerėtą daiktą, užrišant javuose užkeiktus mazgus ir kt. Mūsų akimis žiūrint visa tai yra gryniausia nesąmonė, tačiau jiems (žmonėms gyvenusiems prieš kokius du šimtus metų) visi šie nekalti veiksmai neretai sukeldavo taikomam asmeniui didelį, kartais net ir mirtiną priepuolį. Buvo laikoma esant kenksminga peržengti gulintį žmogų, ypač per vaiką, nes jis tuomet neaugsiąs ir negaluosiąs. Plačiai buvo žinomas ligų kildinimas iš demonų, tariamai apsigyvenusių žmogaus organizme ir sukeliančių įvairias ligas: plaučių uždegimą, džiovą, širdies ligas ir kt. Kai kurios užkrečiamos ligos, tokios kaip maras, cholera ir kt. būdavo įasmeninamos. Žmonės jas dažniausiai jas ėmė įsivaizduoti antgamtinės moters pavidalo, apie jas sukūrė daug mitų ir padavimų. Pasak jų, prieš marą vaikščiodavusios pamėklės. Jos sunešdavusios ant kalno įvairiausių daiktų, kaukolių, plaukų, ragų ir uždegdavusios. Į kurią pusią eidavę dūmai, ten ir kildavęs maras. Maro metu tos pamėklės daužydavusios į namų sienas. Kiek kartų suduodavusios, tiek žmonių tuose namuose numirdavę. Kartais šaukdavusios žmones vardais, ir iššauktieji tuojau pat numirdavę. Kituose pasakojimuose maro liga nusakoma kaip mergina su raudonu drobės gabalu rankoje, kurį įkišdavusi pro langą, plevėsuodavusi ir tokiu būdu skleisdavusi ligą ir mirtį. Ligos buvo vaizduojamos važinėjančios karietomis, jojančios ir panašiai. Retkarčiais manyta, kad tai baisūs vyrai, šunys ir kitokie baisūs padarai. Demonai galėdavę apsargdinti žmogų, naktį jį pabučiuodami. Iš pasakojimų žinome, kad demonai (uparai, plevėsos) galį iščiulpti iš žmogaus kraują, nuo ko žmogus sumenkėjąs, išblykštąs (argi tai neprimena vampyrų?). Įvairūs diegliai, žmonių manymu, atsirasdavo tada, kai į žmogų iššaunanti ragana, todėl jie dažnai buvo vadinami “raganos šūviais”. Vaikams nemigą ir ligas galinčios atnešti laumės. Kad nuo jų apsaugotų, prie naujagimio nuolat degindavo šviesą, laikydavo graudulinę žvakę, aštrius daiktus.

Įgimtos ligos (įvairūs apsigimimai) liaudžiai buvo “tamsus miškas”. Visiškai nesuprantamas dalykas. Jeigu jau taip atsitikdavo, kad vaikelis gimdavo apsigimęs, ar šiaip labai ligotas, tai kaltę suversdavo nužiūrėjimui arba prakeiksmui. Plačiai buvo žinoma liga nuo išgąsčio, susigraužimo, “blogų akių”, nuomaris (epilepsija).

Kadangi liaudis ligą laikė suasmeninta esybe, tai tikėjo, kad ją galima nukreipti nuo žmogaus ant sausų medžių, negyvenamų vietų, klampių pelkių. Tai buvo daroma įvairiais budais. Daug kur buvo mėginama apgauti, išgąsdinti ir nukreipti besiartinančią ligą. Gresiant maro ar kitų ligų epidemijai, suėjusios moterys per vieną dieną suverpdavo, apmesdavo, apriesdavo ir išausdavo rankšluosčius, juos pakabindavo ant abiejuose
kaimo galuose pastatytų stulpų, tikėdamos, kad tada liga nepateksianti į kaimą. Taip darydavo Tverečiaus, 16.
Valkininkų kaimuose. Dieveniškių kaime buvo daroma kiek kitaip: moterys išausdavo ilgą audinį, vadinamą bradiniu ir ištempdavo jį aplink visą kaimą. Tai būdavo tarsi magiškas ratas, turėjęs uždaryti kelią ligai. Be to, žmonės kurdavo gatvėse laužus, tikėdami, kad ugnis ir dūmai nukreipsią ligą, taip pat apsirūkydavo neva apotropeinę mistinę galią turinčiomis žolėmis, ruginiais miltais, vištų mėšlu, apsipurkšdavo alumi, valgydavo česnaką bei nešiodavosi jį pažastyje, uostydavo pažasties prakaitą, gerdavo žolių arbatą ir panašiai. Tais laikais tai buvo lyg kokia profilaktika. Čia tik mums dabar atrodo, kad tai buvo visiška nesąmonė, bet jeigu kas nors tais laikais būtų to nedaręs, bet dargi pasijuokęs iš šitų apeigų, tai jį būtų apšaukę raganiumi ir sudeginę ant laužo.

Liaudies medicinoje plačiausiai paplitęs įvairių ligų gydymas vaistiniais augalais. Tai buvo racionalus būdas paremtas ilgų šimtmečių patyrimu. Nuo peršalimo, slogos, gripo, plaučių uždegimo gerdavo aviečių lapų ir šakelių, liepžiedžių (juos vartojo ir kosmetikai: užpiltus vandeniu visą parą laikydavo šaltoje vietoje, po to uždengus virdavo pusantros valandos, po to į nuovirą dėdavo medaus ir vėl virdavo pusę apie valandos. Tuo skysčiu trindavo veidą, kad būtų skaistus), jonažolių (kartais su medumi), juodųjų serbentų, ramunėlių arbatą. Ramunėlės buvo vartojamos ir nuo geltos, inkstų, šlapimo pūslės, žarnyno ligų ir kt. Jos, kaip ir jonažolės, laikomos vaistu nuo šimto ligų. Vidurių ligos buvo gydomos kmynų, puplaiškių arbata, nemiga – aguonų galvučių nuoviru arba aguonų pienu, krapų arbata. Skaudamą gerklę skalaudavo šalpusnių arbata. Gydymui plačiai buvo vartojama vyšnių, obelų, raudonųjų bijūnų žiedų, beržo lapų, eglių ir kitų medžių šakų, pataisų, sporų, džiovintų mėlynių, bruknienojų, arkliauodegių, valerijonų, kadagių, ožkabarzdžių, ąžuolo žievės, pipirmėtės ir kt. arbata.

Būdavo gydoma ir kitokiais būdais. Peršalusiam dėdavo prie kojų karštą plytą, mirkydavo kojas karštame vandenyje, įbėrę į jį pelenų ir druskos. Jeigu žmogus turėdavo daug karščio, prie galvos dėdavo ledo. Jei nuo peršalimo krūtinėje įsimesdavo dieglys, dėdavo sūryme sumirkytą skepetą arba apteptus sviestu kopūstų lapus. Be to, ant diegiamos vietos statydavo dėles arba taures. Persišaldymo nelaikyta rimta liga. Apie Veliuoną, susirgusį plaučių uždegimu, devynias dienas girdydavo nasturtų nuoviru ir liepžiedžių arbata. Jei ligonis nė kiek nesitaisydavo, pradėdavo ruoštis laidotuvėms.

Dantų skausmą gydydavo labai įvairiai: dėdavo ant jų krieno, druskos, bet dažniausiai užkalbėdavo. Be to, skaudamus dantis ištraukdavo, užnerdami ant jų siūlą ir smarkiai timpteldami. Paprastai šitokiu būdu tėvai traukdavo vaikų pieninius dantis. Juos ištraukę, mesdavo už krosnies sakydami: “Te tau, pelę, kaulinis, duok man geležinį”. Tada esą užaugdavę negendantys, stiprūs kaip geležis dantys. Jeigu skaudėdavo dantį, tai sakydavo, kad jame esąs kirminas, kurį reikia numarinti. Tam tikslui paimdavo kauko pirštą (piršto pavidalo belemnitą), trindavo juo dantį ir triskart sakydavo: “Kauke, Kauke, tavo pirštu dantį trinu, tavo vardu kirmėlę marinu, kad ji arba padvėstų, arba iš dantų išsliuogtų ir eitų į sausus medžius, kietus akmenis. Kaip tu šitą pirštą metei, tegul pameta dantį kirmėlė, kuri jį kamuoja. Dievo leidimu, mano liepimu kirmėlę pasiimk, paimk, pasiimk”. Be to, ant skaudamo danties dėdavo česnako.

Įsigalėjus Lietuvoje krikščionybei, liaudies gydytojai (užkalbėtojai, žolininkai, žiniuonys ir kt.) buvo persekiojami, laikomi raganiais ir neretai deginami ant laužo. Senosios lietuvių terapijos vieton buvo įvedami krikščioniškieji gydymo būdai (egzortai, maldos, švęstas vanduo, žegnojimai, smilkymas švęstomis žolėmis, verbomis). Tie gydymo būdai, ypač užkalbėjimai, kurių bažnyčia nepajėgė išnaikinti, buvo sukrikščioninti, pridedant maldų ir krikščioniškųjų šventųjų vardų. Krikščionybė įpiršo liaudžiai savo gydomąją magiją. Antai nuo išvaržos siūlyta gydytis virvute, kuria prie kryžiaus buvo pririšti žolynai (verbos). Nepaisant to, liaudies medicina mūsų kaimuose buvo dar gana gyva XIXa. ir išsilaikė net iki XXa. pirmųjų dešimtmečių, o tarp neturtingų valstiečių bei miestiečių, kuriems buvo sunkiai prieinami kvalifikuoti gydytojai, – neretai ir iki tarybinės santvarkos laikų. Šiuolaikinė medicina nustelbė liaudies mediciną, pasilikdami jos racionalųjį gydymą vaistažolėmis ir masažais.

17.

Rašydami šį projektinį darbą, mes daug sužinojome apie medicinos istoriją. Ištyrinėjome medicinos vystimąsi pasaulyje bei Lietuvoje nuo pat pirmykščių laikų iki didžiųjų atradimų XIX – XX amžiuje. Supratome, kaip toks svarbus dalykas – žmogaus gyvybė, laikui bėgant, buvo vis labiau ir labiau saugojamas. Gavome galimybę susipažinti ir su liaudies medicina. Mes pažinome platų medicinos raidos pasaulį ir džiaugiamės tai padarę.

18.

Šiame referate buvo panaudota medžiaga iš:

1. Knygos – Jonas Šliūpas ,,Medicinos raida Lietuvoje“
2. Knygos – ,,Pasaulio ligoninė“
3. Istorijos vadovėlio 9 klasei
4. Interneto puslapių:
1) www.mtp.lt
2) www.lmb.lt
3) www.kvsc.lt
4) www.redcross.lt

19.

Leave a Comment