Masonai Lietuvoje XIXa pr.

Masonai (prc.maçon „mūrininkas“) viena gausiausių, seniausių, ir, tur būt, kontraversiškiausių slaptų, arba pusiau slaptų (Amerikoje) organizacijų, išaugusių iš viduramžinės mūrinikų organizacijos. Pastaraisiais laikais juos teršia tik kai kurie ritualo, simbolikos ir laipsnių dalykai. Broliškumas savitarpinė pagalba, lygybė, pasitikėjimas, tiesa, meilė ir ypač tolerancija yra pagrindiniai masonųideologijos bruožai. Nors Aukščiausios būtybės ir religijos pradą jie pripažįsta, pastaruoju metu vis daugiau jį akcentuodami, tačiau masonai griežtai pasisako prieš religinį ir politinį totalitarizmą, šovinizmą, visokį fanatizmą ir prietarus, nors savo tarpe stengiasi išlaikyti grriežtos disciplinos, slaptumo, griežto ceremonialo dvasią.
Masonai nėra centralizuota organizacija, suskilusi į vadinamųjų nacionalinių arba didžiųjų ložių, kurios formaliai yra nepriklausomos viena nuo kitos. Tačiau ritualas, simbolika ir savitarpinės pagalbos dvasia juos riša glaudžiais solidarumo ryšiais.
Pergyvenę sunkią krizę nacionalizmo, fašizmo ir komunizmo įsigalėjimo laikotarpyje, po II pas. karo masonai vėl atgijo visuose kraštuose, išskyrus Sovietų Sąjungą ir jos įtakos sferoje esančiuose kraštuose, kur jie formaliai yra persekiojami. Visuose kituose Amerikos, Azijos, Europos ir Afrikos kraštuose masonai turi mažesnius ar didesnius savo branduolius. Laabiausiai išsiplatinę masonai yra JAV, kur jų priskaitoma iki 4mln. Sekančioje vietoje Britų imperijos valstybės. 1958m. JAV didžiųjų magistrų konferencija sudarė specialią komisiją masonų padėčiai įvairiuose kraštuose tirti, kuri tais pačiais metais paskelbė informacinį leidinį tuo reikalu(Information for Recognition 1958).

Bendroji ma

asonų istorija

Kaip ir kiekvienos slaptos organizacijos, masonų istorija pilna spragų ir prieštaraujančių teigimų. Nemaža joje ir ir grynos fantazijos, pvz. stengiantis ją išvesti iš biblinių laikų (Saliamono šventyklos ir net Babelio bokšto statybos laikų). Rimtesni masonijos istorikai atmeta aną legendinį laikotarpį ir jos pradžią sieja su viduramžių didžiųjų bažnyčių statymo laikotarpiu (gotika). Iš tų laikų yra pasilikę ir pagrindiniai trys (kai kurių nuomone, du) masonų laipsniai: mokinio (apprentice), amatininko (craft) ir magistro, arba meistro (master). Tas laikotarpis vadinamas operatyvinės masonijos laikotarpiu, nes tik mūrininkai tada tegalėjo tai organizacijai priklausyti. (Vokietijoje – Steinmatzen, Anglijoje – stonemasons). Ne visiškai aišku kaip atsirado laisvųjų masonų vardas (freemasonry – Anglijoje, franc-maçonnerie – Prancūzijoje, Freimauertum – Vokietijoje).
Vėliau, , ypač nuo XVIa., smunkant mūrininkų amatui į masonus ėmė skverbtis su tuo amatu nieko beendro neturintys asmenys, daugiausia aristokratija ir dvasininkija.
Manoma, kad pirmoji masonų didžioji ložė buvo įkurta 1717 metais Didžiojoje Britanijoje. Vėliau iš Britų salų masonai paplito Prancūzijoje bei Amerikoje. Manoma, jog per Paryžiaus salonus masonų idėjos įtakojo Amerikos, o vėliau ir Prancūzijos, revoliucijas. Benjaminas Franklinas, gausiai parėmęs Amerikos revoliuciją buvo masonas, taip pat kaip ir Amerikos prezidentai George Washingtonas, James Madison bei James Monroe.

masonų simbolis
Masonai Lietuvoje

Pirmoji laisvųjų mūrininkų ložė dabartinėje Lietuvos teritorijoje, tuometinėje Prūsijoje, įsikūrė Klaipėdoje. Čia, 1776 metų vasario 23 d., gavus konstituciją iš Be

erlyno Didžiosios ložės buvo įkurta “Memfio” ložė. Jos pirmuoju Sosto meistru buvo pirklys Johan Sipson’as. Ši ložė, skirtingai nuo kitų Lietuvoje veikusių ložių, nepatyrusi represijų ir persekiojimų, egzistavo ilgiausiai – net iki 1935 m. liepos mėn., kai nacių Vokietijoje buvo uždraustos visos laisvųjų mūrininkų ložės. Nors Klaipėdos kraštas nuo 1923 m. iki 1939 m. priklausė Lietuvai, tačiau nacių poveikis vietinei vokiečių bendruomenei buvo toks stiprus, kad ložė buvo uždaryta.
1803 m. rugsėjo 14 d. Klaipėdoje buvo įsteigta antroji ložė “Aurora išminties šventykloje”. Trumpą laiką Kliapėdoje veikė ložė “Irene”, perkelta iš Liepojos. Ten rusų valdžia laisvųjų mūrininkų veiklą buvo uždraudusi, todėl masonai iš Liepojos važiuodavo pas savo kolegas į Klaipėdą ir čia įkūrė savo ložę.
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pirmoji laisvųjų mūrininkų organizacija buvo 1776 m. lapkričio 18 d. Vilniuje įkurta “Šv. Karolio riterių” komandorija, kurios komandoru išrinktas Motiejus Žynievas. 1780 m. Vilniuje jau veikė trys – “Gerojo ganytojo”, “Išminties šventovės” ir “Uoliojo lietuvio” – ložės. 1781 m. gruodžio 27 d. Lietuvos masonų organizacijoms suvienyti ir joms vadovauti Vilniuje buvo įsteigta Didžioji provincijos ložė “Lietuvos tobuloji vienybė”. Jos sąjungoje, be jau minėtų ložių, veikė ir moterų ložė Vilniuje “Tobuloji ištikimybė” bei Gardine ir Nesvyžiuje įkurtos “Laimingo išlaisvinimo” ložės.
Varšuvoje susikūrus centrinei masonų organizacijai “Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Didiesiems Rytams”, 1784 m. buvo priimta laisvųjų mūrininkų Konstitucija. Lietuvoje ja
a vadovautasi iki pat ložių uždarymo XIX a. pradžioje. Audringi ir permainingi to meto politiniai įvykiai įtakojo ir masonų ložių veiklą, kuri nuo 1789 m. apmirė arba kai kur visai nutrūko.

Masonai Lietuvoje XIXa.pr.

Lietuvos masonų veikla atsikūrė po 1812 m., kuomet buvo atgaivintos senosios Vilniaus ložės “Uolusis lietuvis”, “Gerasis ganytojas”, Lietuvos provincijos ložė “Tobuloji vienybė”; Nesvyžiaus “Laimingas išlaisvinimas”. Taip pat įsteigtos naujos ložės, įėjusios į Lietuvos provincijos ložių sąjungą – Vilniuje “Sokrato mokykla” (1818), “Slavų erelis” (1819); Raseiniuose “Palemonas” (1817); Ukmergėje “Dorovės triumfas” (1821); Minske “Šiaurės deglas” (1816); Naugarduke “Vienybės mazgas” (1817); Gardine “Žmonijos bičiuliai” (1817); Slucke “Vladislovas Jogaila” (1819).
XIX a I ketvirtyje atsikūrusios Lietuvos laisvųjų mūrininkų ložės vienijo apie 700 jos narių, o Lietuvos provincijos ložė vienijo 12 ložių. Apskritai, 1816-1819 metai vadinami “masonų aukso amžiumi”. Visą šį laikotarpį be įprastos, masonų ložėms būdingos veiklos lydėjo ir siekis Lietuvoje įkurti savarankišką, nepriklausomą Didžiąją ložę. Šias pastangas nutraukė carinė Rusijos valdžia, uždraudusi masonų ložių veiklą. 1821 m. spalio 21 d. “Uoliojo lietuvio” ložėje įvyko paskutinis susirinkimas.
Lietuvos laisvųjų mūrininkų principai buvo tokie patys kaip ir viso judėjimo Vakarų Europoje. Propaguodami humanistines nuostatas – žmonių laisvę ir lygybę, asmenybės tobulėjimą, tautų brolystę, religinę toleranciją, artimo meilę bei labdarybę, Lietuvos masonai ypač aktyviai pasisakė už baudžiavos panaikinimą. To meto masonai atliko ir svarbų visuomeninį bei kultūrinį vaidmenį: rūpinosi ir rėmė švietimą, skyrė lė

ėšas mokslui bei menui, užsiėmė labdara, rėmė neturtingus, gabius studentus, našlaičius bei patys kūrė socialines programas. Tai buvo elitinė organizacija, subūrusi įvairių sluoksnių žmones. Ložių nariais buvo žymūs to meto visuomenės ir kultūros atstovai, menininkai, mokslininkai, Vilniaus universiteto profesūra: Laurynas Stuoka-Gucevičius, Jonas Rustemas, Jonas Damelis, Gotfrydas Ernestas Grodekas, Simonas Žukovskis, Mykolas Mianovskis, Jokūbas Šimkevičius, Jeronimas Stroinovskis, Kazimieras Kontrimas, Jonas Fridrichas Volfgangas, Mykolas Riomeris, Mykolas Oginskis, Liudvikas Pliateris ir eilė kitų. Būtent Vilniaus universiteto profesūros priklausymas masonų ložėms įtakojo Šubravcų, Filomatų, Filaretų, Spindulingųjų draugijų atsiradimą universitetinėje aplinkoje.
1822 m. carui Aleksandrui I uždraudus bet kokių slaptų organizacijų veiklą, masonų ložės buvo uždarytos. Prasidėjo represijos prieš masonų ložių narius. Masonų ložių turtas buvo konfiskuojamas ir naikinamas. Tačiau kai kurie masonų ložių inventoriaus dalykai buvo išsaugoti, kurių dalis yra saugoma Lietuvos muziejuose, bibliotekose bei archyvuose.
Masonų veikla Lietuvoje buvo atgaivinta tik XX a. pradžioje, kai 1910 m. Vilniuje įsisteigė ložė “Vienybė”, vienijusi daugiatautę miesto inteligentiją. Augant šios ložės narių skaičiui, 1911 m. įsteigiama ložė “Lietuva”, o 1914 m. – “Gudija”. Šiose ložėse buvo atstovaujama įvairioms profesijoms, socialiniams sluoksniams bei tautoms. Šių ložių nariais buvo žinomi to meto vilniečiai, tokie, kaip Mykolas Riomeris, Mykolas ir Vaclovas Biržiškos, Feliksas Bugailiškis, Liudvikas Čarkovskis, Aleksandras Zoštautas, Ivanas ir Antonas Luckevičiai ir kiti. Nors šios ložės egzistavo tik iki 1915 m. vokiečių okupacijos, tačiau laisvieji mūrininkai daug nusipelnė skleisdami nepriklausomybės idėjas, diegdami visokeriopą pažangą, toleranciją ir tautų santarvę, o laisvieji mūrininkai lietuviai suvaidino didelį vaidmenį kuriant Lietuvos valstybingumą. Mykolas Biržiška, Donatas Malinauskas, Jurgis Šaulys, Jonas Vileišis buvo Lietuvos Tarybos nariais, o Mykolas Sleževičius tris kartus vadovavo Ministrų kabinetui.
Tarpukaryje, Kaune daugiausia Mykolo Riomerio ir kitų, iš Vilniaus pasitraukusių laisvųjų mūrininkų pastangų dėka, buvo atkurta ložė “Lietuva” (1921). Jos narių gretas didele dalimi sudarė Kauno universiteto profesūra – Jonas Blažys, Vincas Čepinskis, Augustinas Janulaitis, Vincas Krėvė, Vladas Jurgutis ir kiti. Vilniuje tuo metu veikė 1921 m. įsteigta ložė “Tomas Zanas”.
Tačiau tarpukario Lietuvoje laisvieji mūrininkai nesugebėjo tinkamai juridiškai organizuotis bei įsteigti Lietuvos Didžiąją ložę. Jie nebuvo pripažinti kitų šalių Didžiųjų ložių. 1940 m. sovietinė okupacija ir prasidėjęs II pasaulinis karas dar kartą nutraukė laisvosios mūrininkijos sklaidą Lietuvoje.

Svarbūs įvykiai

1717 – keturios Londono ložės susijungė į pirmąją Didžiąją Ložę.
1727 – Didžiosios Ložės įkūrimas Airijoje
1742 – Lenkijoje įsteigiama pirmoji ložė
1750 – Rygoje įsteigiama pirmoji ložė, pavadinta “ Šiaurės žvaigždė “
1766 – Herderis, Johann Gotfried, žymus vokiečių mąstytojas ir filosofas priimtas Rygoje į ložę “ Zum Schwert”.
1776 vasario 23 d Klaipėdoje įsteigta pirmoji ložė Lietuvos teritorijoje – “Johanisloge Memphis in Orient Memel“
1776 – lapkričio 18 d. įsteigta pirmoji ložė Vilniuje – “Šv riterio Karolio komandorija”.
1781 – Vilniuje sukuriama Didžioji provincijos ložė “Lietuvos tobuloji vienybė”.
1822 – rugpjūčio 6 d. Rusijos caras Aleksandras II oficialiai uždraudė ložių veiklą Lietuvoje ir Lenkijoje .
1910 – Vilniuje įsteigiam ložė “Vienybė”
1911 – Vilniuje įsteigiama ložė “Lietuva
1914 – Vilniuje įsteigiama ložė “Gudija“.
1921 – Kaune atkuriama ložė “Lietuva“. Jos Sosto meistru išrinktas Mykolas Riomeris.
1921 – Vilniuje įsteigiama ložė “Tomas Zanas“
1993 m. rugpjūčio 27 d. Vilniuje įkurta ložė “Renaissance“
1995 liepos 15 d. Vilniuje įsteigta ložė “Vilnius Orient“.
1999 m. gegužės 22 d. Vilniuje atkurta ložė “Uolusis lietuvis“.
2002 m. balandžio 13 d Vilniuje įsteigta Lietuvos Didžioji Ložė.
2004 – Lietuvos Didžioji ložė pripažinta Jungtinės Anglijos Didžiosios ložės teisėta bei reguliaria lože.

Literatūros sąrašas:

• „Lietuvos istorijos metraštis“ Lietuvos istorijos institutas;
• „Naujųjų metų istorija“ Juozas Brazauskas, Saulius Jurkevičius, Kęstutis Petrauskas;
• „Lietuvių enciklopedija XVII tomas“
• http://www.muziejai.lt
• http://www.istorija.lt
• http://www.jmsorg.lv
• http://www.mb.vu.lt
• whatson.delfi.lt
• http://www.freemasonrytoday.co.uk/issue1-eye.shtml
• http://disney.go.com/disneypictures/nationaltreasure/splash.html

Leave a Comment