Martynas Mažvydas

Martyno Mažvydo gyvenimasMartynas Mažvydas – lietuvių literatūros pradininkas, produktyviausias XVI a. lietuvių rašytojas. Spėjama, kad Martynas Mažvydas gimė 1520 m. Dėl jo kilmės taip pat nėra vieningos nuomonės. Vieni įrodinėjo, kad Mažvydas kilęs iš Prūsijos lietuvių, kiti, kad iš žemaitijos. Manoma, kad jo tėvai buvo nepasiturintieji miestelėnai. Jaunystėje M.Mažvydas mokėsi ir dirbo Vilniuje, bendradarbiaudamas su kitais pirmųjų lietuviškų raštų kūrėjais iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – A.Kulviečiu, J.Zablockiu ir galbūt S.Rapolioniu (vėliau kai kuriuos jų raštus sudėjo į pirmuosius lietuviškus leidinius). Tikslių žinių apie Mažvydą turima nuo 1546 m. Lietuvoje jis buvo persekiojamas už reformacijos skleidimą, todėl, priėmęs Prūsijos hercogo Albrechto kvietimą, atvyko į Karaliaučių. „Maloniai reikalaujame…”, – tokia laiško pradžia rodytų, kad Mažvydas jau buvo pažįstamas su hercogu Albrechtu ir anksčiau. Nors kvietimo tikslas laiške nenurodytas, bet atrodo, kad buvo kviečiamas studijuoti. Tais pačiais metais jis nuvyko į Karaliaučių ir buvo imatrikuliuotas (įrašytas į universiteto studentų sąrašą) už l grašį. Vadinasi, buvo neturtingas, nes kiti mokėdavo 10 grašių. Universitete gavo stipendiją. 1548 m., po 3 semestrų, drauge su kitais 8 absolventais jau gavo bakalauro laipsnį. Tai buvo pirmasis Karaliaučiaus universiteto mokslinių laipsnių teikimas. Universitetui baigti Mažvydui užteko 3 semestrų. Šis faktas rodo, jog prieš tai jis buvo mokęsis kitur, – kaip spėjama, Krokuvoje arba Kulviečio įsteigtoje mokykloje Vilniuje. Taip pat manoma, kad jis toje mokykloje mokytojavo.Studijuodamas Karaliaučiuje, M.Mažvydas 1547m. parengė ir išleido pirmąją lietuvišką knygą “Katekizmo prasti žodžiai”, tokiu būdu padarydamas pradžią raštijai ir spaudai lietuvių kalba.1549 m. M.Mažvydas atvyko į Ragainę ir ten pragyveno visą savo amžių. Pagal paprotį jis turėjo vesti mirusio klebono našlę, kuri buvo likusi su 9 vaikais. Tačiau netrukus našlė ir 3 jos vaikai mirė maru, ir Mažvydas vedė jos vyresniąją dukterį, kartu šelpė likusius žmonos brolius ir seseris. Algos jam neužtekdavo, turėjo verstis žemės darbu. Po kelerių metų jis buvo paaukštintas – paskirtas Ragainės apskrities archiadiakonu. Be to, buvo vertėjas prie apskrities viršininko. Jam tekdavo versti įvairius dokumentus, todėl manoma, kad jis turėjo mokėti rusų ir lenkų rašto kalbas. Taip pat ten pramoko ir vokiškai. Mažvydas buvo silpnos sveikatos, neturėjo vaikų, ūkininkauti nesisekė. Jį traukė aukštesni, kultūriniai interesai, lietuviškos knygos reikalai. Juos tvarkydamas, jis parodė daug veiklumo, atkaklumo, sugebėjimo organizuoti. Mažvydas rūpinosi savo parapijiečių švietimu, dirbo lietuvių raštijos darbą.

1549m. Mažvydas išleido “Giesmę šv.Ambraziejaus bei šv.Augustino” su lietuviška dedikacija. 1554m. Iš vokiečių kalbos išvertė “Formą krikštymo” ir 1559m. išleido Karaliaučiuje. 1558-1562m. iš Prūsų agendos išvertė maldą “Parafrazis”, kuri buvo išleista Karaliaučiuje jau po vertėjo mirties 1589m. Didžiausias M.Mažvydo darbas yra “Giesmės krikščioniškos” (I dalis – 1566m., II dalis – 1570m.), kurias Karaliaučiuje išleido jo pusbrolis B.Vilentas. M.Mažvydo giesmynas buvo pagrindas vėlesniems lietuviškiems protestantų giesmynams, leistiems Mažojoje Lietuvoje.M.Mažvydo veikalai davė pagrindą visų kanonizuotų senosios lietuvių literatūros žanrų: elementoriaus, katekizmo, giesmyno su gaidomis, maldų knygelės, Biblijos tekstų vertimo, taip pat originalių prakalbų ir dedikacijų žanrų tolesniam vystymuisi LietuvojeMartynas Mažvydas mirė 1563m. gegužės 21d.

“Katekizmas” – svarbiausias M.Mažvydo veikalas

Iki pirmosios lietuviškos knygos atsiradimo buvo ikirašytinis lietuvių kalbos raidos laikotarpis, davęs pačios kalbos vardą ir Lietuvos pavadinimą (pirmą kartą paminėtas 1009 m. Kvedlinburgo metraščiuose). Centralizuotos valstybės kūrimo ir įtvirtinimo šimtmečiais sukurta raštija lotynų, vokiečių ir gudų kalbomis. Svarbiausi jos paminklai – Lietuvos metrika, Lietuvos statutas ir Lietuvos metraščiai. Kartu formavosi ir lietuviško rašto tradicija. Jau tada lietuviškas žodis skverbėsi į valstybės, teisės dokumentus, literatūrinius istoriografinius kūrinius, religinių apeigų knygas ir visu balsu prakalbo Lietuvos krikšto reikmėms vartotoje raštijoje. Manoma, kad pirmieji lietuviškai rašyti pradėjo pranciškonų vienuoliai. Matyt, neatsitiktinai jų bibliotekoms priklausiusių senųjų knygų tuščiuose lapuose ir paraštėse aptikta daug ankstyvojo lietuviško rankraštinio teksto, įvairių frazių bei pavienių žodžių.Pirmosios lietuviškos knygos pasirodymą paspartino Reformacija ir jos šalininkai lietuviai. Juos viliojo naujojo religinio sąjūdžio demokratinės idėjos: aukštinti žmogų, jo sugebėjimus, bendrauti su liaudimi jos gimtąja kalba. Reformaciją politiniais ir tikybiniais sumetimais lietuvių žemėse taip pat skatino Prūsijos valdovas, telkęs intelektualus ir organizavęs knygų, visų vietinių tautų kalbomis, leidimą. Šiuo tikslu iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės į Karaliaučių buvo pakviestas ir Martynas Mažvydas.

Tyrinėtojų spėjimu, M.Mažvydo svarbiausias atvykimo į Karaliaučių tikslas buvo ne studijos, bet kuo skubiau parengti jaunai protestantų bažnyčiai ir jos lietuviškajai bendruomenei stiprinti reikalingos literatūros. Šią užduotį jis atliko nepaprastai greitai – per pusmetį nuo studijų pradžios, nes knygos antraštiniame lape įrašyta tiksli išleidimo data: 1547 m. sausio 8 d. M.Mažvydas tada parengė ir išleido “Katekizmą” (“Catechismusa Prasty Szadei…”), kuri padarė pradžią raštijai ir spaudai lietuvių kalba. Pirmoji lietuviška knyga nė kiek nepavėlavo, nes XVI a. pirmoje pusėje pasirodė ir estų, gudų, latvių, prūsų, rusų, suomių, valų, žydų (jidiš) bei kitų Europos tautų pirmosios knygos. Pirmoji lietuviška knyga buvo ne katekizmas, kaip įprasta jį vadinti, o gana sudėtinga rašto ir tikybos pagrindų mokymo knyga. Seniau “Katekizmo” autorystei nustatyti daugiausia buvo remiamasi Mažvydo pusbroliu B.Vilentu, kuris evangelijų leidimo pratarmėje nurodė, jog pirmąją lietuvišką knygą išleidęs Mažvydas. Jis savo pavardę įrašė akrostichu eiliuotoje pratarmėje (nuo 3 iki 19 eilutės). Tą akrostichą atsitiktinai surado lenkų kalbininkas J.Safarevičius 1938m.Nors knyga dėl minėtų anksčiau priežasčių išėjo Prūsijoje, bet jos iniciatoriai neabejotinai buvo lietuviai, kilę iš LDK. Reformacijos veikiami, jie norėjo tą religiją skleisti gimtąja kalba, bet LDK to negalėjo padaryti. Tiktai jų norai ir Albrechto lėšos įgalino pasiekti tikslą.Pirmoji lietuviška knyga turėjo būti universali – atstoti bent keletą knygų. Todėl ji buvo rengiama labai rūpestingai. Knygą sudaro:1. Lotyniška dedikacija;2. Lotyniška prakalba (skirta dvasininkams, parašyta universiteto rektoriaus).3. Lietuviška eiliuota originali prakalba.4. Lietuviškas elementorius.5. Katekizmas.6. 11 giesmių giesmynėlis.Knyga buvo skiriama ne tik pastoriams, bet ir valstiečiams. Ja buvo norima šviesti liaudį. Prakalboje priekaištaujama katalikų dvasininkams, kad jie neduoda liaudžiai į rankas biblijos. Lietuviškoje pratarmėje pabrėžiamas noras, kad knyga pasiektų kiekvieną žmogų. Mintis, kad visi religiniai raštai turi būti prieinami liaudžiai, ano meto sąlygomis buvo pažangi, nes liaudies švietimas tuomet ir tegalėjo būti religinis.
Šiuo požiūriu ji pranoko daugelio kitų tautų pirmąsias knygas. Manoma, kad M.Mažvydo veikalo tiražas buvo 200 – 300 egzempliorių, mūsų laikus pasiekė tik du. Vienas iš jų yra Vilniaus universiteto bibliotekoje.Martyno Mažvydo pirmoji lietuviška knyga – lietuviškos spaudos, tikybinės ir pasaulietinės literatūros, lietuvių rašomosios ir literatūrinės kalbos norminimo pradžia, vienas iš svarbiausių tautinės kultūros paminklų. Autorių įvertino amžininkai, kūrybinis palikimas moksliškai pradėtas tyrinėti XVIII a., kai Švietimo paveikti prūsų ir lietuvių praeitimi susidomėjo Prūsijos istoriografai, pradėtos pardavinėti Karaliaučiaus Pilies bibliotekoje išsaugotos “Katekizmo…” tiražo atsargos. Mokslo reikalams A. Šleicheris pirmasis perspausdino dalį (1857 m.), o A. Becenbergeris – visą (1874 m.) pirmosios lietuviškos knygos tekstą. Vėliau ją tyrinėjo daugelio pasaulio tautų lituanistai ir Lietuvos mokslininkai. Lietuvoje išleisti keli fotografuoti “Katekizmo…” leidimai.

Mažvydo darbų bei “Katekizmo” svarbaMažvydas yra pirmasis lietuvių literatūrinės kalbos kūrėjas. Iki tol lietuvių kalba buvo vartojama daugiausia tik kasdieniams reikalams. Mažvydui teko kurti sąvokinę kalbą, imant žodžius iš konkrečios buities ir suteikiant jiems galbūt naują reikšmę. Vertimo kalboje dažnai jaučiama lotynų ir lenkų kalbų įtaka. Pažyminį kaip ir lenkų kalboje nukelia po pažymimojo žodžio (vardas tavo). Vartoja prielinksnius, kur jų nereikia (ant atleidimo griekų). Tokia sintaksė, Mažvydo pavyzdžiu, įsigalėjo ir ilgai laikėsi ir kitose knygose. Mažvydui galbūt trūko gilesnio kalbos pažinimo. Tačiau jo kaltinti negalima. Jis buvo pirmas, beveik niekuo negalėjo pasiremti, neturėjo iš ko pasimokyti. Jis taip pat pirmasis pavartojo daug naujų, ypač abstrakčių žodžių, kurie prigijo lietuvių bendrinėje kalboje (įsakymas, buitis, dvasia).Knygos lietuviška pratarme ir giesmynėliu padėjo pagrindus lietuvių eilėdarai. Mažvydo eiliuotoji prakalba „Knygelės pačios bylo” labai reikšminga ir kitais atžvilgiais. Ji yra pirmas originalus eilėraštis lietuvių kalba. Be to, jo turinys yra ne tiek religinio, kiek pasaulietinio, apskritai, kultūrinio pobūdžio. Prakalboje atsispindi sunki liaudies būklė, minimos senojo tikėjimo liekanos, kunigai raginami mokyti žmones katekizmo. Iš jos atsiskleidžia Mažvydas pamokslininkas, oratorius.

Referatui naudoti informacijos šaltiniai

1. http://anthology.lms.lt/texts/3/autor_l.html2. http://anthology.lms.lt/texts/3/main_l.html3. http://daugenis.mch.mii.lt/mazvydas/broliai.htm4. http://daugenis.mch.mii.lt/mazvydas/mazvyd.htm 5. http://daugenis.mch.mii.lt/mazvydas/pknyga.htm