Manilos mūšis

Manilos mūšis, vykęs nuo 1945 vasario 3 iki 1945 kovo 3, buvo vienintelės JAV kovos stengiantis užimti ginamą didesnį miestą Ramiojo vandenyno mūšyje. Manilos mūšis buvo vienas iš didesnių mūšių, kuriuos vedė JAV miestuose per antrąjį pasaulinį karą. Tai be abejonės vienas iš paskutinių didesnių miesto mūšių, vestų JV pajėgų. Manilos atvejis siūlo daug didesnių ir mažesnių pamokėlių, kurios galėtų būti pamokusiomis planuojant ateity miesto operacijas. Iš esmės, Manilos mūšis buvo modernių kombinuotų ginklų mūšių, vykusių ribotoj miesto teritorijoj su daugybe civilių gyventojų, pavyzdys. Maanila duoda mums keletą pamokėlių susijusių tiek kombinuota ginklų kova, tiek su civiliais gyventojais.
Kelias į Manilą buvo vienas iš ilgųjų. Po japonų atakos prieš JAV jūrų laivyną Perl Harbore gruodžio mėnesį 1941 metais, JV mobilizavosi išsiplėtusioms kovoms. JV pajėgos Filipinuose atkakliai, bet nesėkmingai atrėmė japonų invaziją nuo 1941 metų gruodžio iki 1942 metų gegužės. Vėliau 1942 metais, vis dėl to, JV pajėgos generolo Duglaso Mac Artūro pietvakarių ramiojo vandenyno srities vadovavimo dėka išsikovojo kelią per Saliamonus ir Naująją Gvinėją. 1943 lapkričio pradžioje pajėgos admirolo Česterio Niimitcos ramiojo vandenyno srities vadovavimo dėka užėmė Taravą, Maršalus ir Marianas. Iki spalio Mac Artūras buvo dar kartą pasirengęs kovoti Filipinuose ir išlaipino didesnes pajėgas Leyt Gulfe. Leytas buvo užimtas po sunkių kovų ir tuomet iki 1945 metų sausio Mac Artūras bu

uvo pasiruošęs išlaipinti savo pajėgas Luzono kranuose (pagrindinė sala šiauriniuose Filipinuose) ir judėti link Filipinų sostinės – Manilos.
1945 Maniloje buvo miesto kontrastas. Kai kuriose tradicinėse miesto dalyse žmonės gyveno dar trobelėse. Kitose dalyse žmonės gyveno moderniuose turinčius oro kondicionierius butuose. Miestas užėmė apie 14,5 kvadratinių mylių, kur plėtėsi 5,5 mylias į šiaurės pietus ir 4 mylias į rytų vakarus nuo rytinio Manilos paplūdimio kranto. Sostinės populiacija buvo 1,100,000.
Manila buvo padalinta pusiau Pasigo upės. 1945 metais šeši tiltai, kuriuos mūšyje dėl sostinės japonai visus atkirto, jungė Pasigo krantus. Pasigo pietuose palei krantą tęsėsi modernesnė infrastruktūra ir viduje esanti teritorija, kuri buvo vadinama Intramuros, senas ispanų siena apsuptas miestas. Intramuros buvo 16 amžiaus tvirtovė su 40 sprindžių sienų storiu bazėje. Šiaurinė siena žiūrėjo į Pasigą, visos kitos likusios sienos buvo atgręžtos į parko tipo teeritoriją, pripildytą tvirtovės griovių. Intramūros rytuose ir pietuose buvo daugiausia vyriausybinių pastatų, ligoninių, mokyklų. Šie pastatai buvo sukonstruoti iš sustiprinto betono ir daugelis buvo pastatytų apsaugai nuo žemės drebėjimų. Taip pat buvo galima rasti toje zonoje ir didelių apartamentų pastatytų iš sustiprinto betono. Į rytus nuo civilių pastatų ir parkų, supančių Intramurą, buvo klestintys modernūs gyvenamieji rajonai, pastatyti anksčiau nei klestintys rytiniai priemiesčiai Pasigo šiaurinėje dalyje. 1945 metų vasario mėnesį amerikiečių pajėgos praskynė kelią per šias vietas ir vykdė paskutines savo apsiausties op
peracijas prieš seną, siena apsuptą Intramūos miestą.
Iki to laiko, kol amerikiečiai pasiekė Manilą 1945 metais vasario 3, miesto didžioji dalis buvo sutvirtinta japonų karių, ypač Pasigo pietūs. Japonų karinių pajėgų absoliutus vadas Filipinuose buvo generolas Tomoyuki Yamashita. Yamashitos vadovavimas buvo padalintas į vadinamąsias kelias “grupes”. Už vieną Shimbu grupę buvo atsakingas generolas leitenantas Shizuo, Yokoyama buvo atsakingas už Manilą. Yamashita norėjo visas savo pajėgas patraukti į kalnuotą tvirtovę šiaurinėje Luzone, taigi jis įsakė Yokoyamai vykdyti tvarkingą evakuaciją iš Manilos ir jos neginti. Šis įsakymas taip pat lietė ir japonų jūrų pajėgas, esančias Manilos zonoje ir kurios buvo Yokoyamos žinioje. Tačiau vice admirolas Denshichi Okochi, pietvakarinės zonos flotilės, įkurtos Filipinuose, vadas įsakė jungtiniai flotilei ginti jūrų laivyno infrastruktūrą Maniloje nepaisant Yokoyamos atsitraukimo strategijos. Taigi, kai 1945’tų sausį pasirodė amerikiečiai, sausumos pajėgos atsitraukinėjo, o jūrų pajėgos atvykinėjo. Okochi sudarė Manilos jūrų pajėgų gynybos pajėgas. Buvo numatyta ginti Manilos miestą kiek galima ilgiau ir tada patiems sunaikinti jūrų laivyno infrastruktūrą ir atsargas buvusias Manilos zonoje.
Tačiau įvyko nesutarimų tarp japonų vadų. Vieni norėjo, kad tam tikru momentu jūrų pajėgos atsitrauktų, kiti priešingai – kovoti visa kaina, kad tik įvykdytų misiją. Ir Yokoyama neturėjo jokios kitos išeities kaip siųsti savo pajėgas į Manilą. Šiems kariniams daliniams vadovavo pulkininkas Katsuzo No
oguchi, kuriam vėliau bus duota atsakomybė ginti Pasigo šiaurę. Nepaisant ir to, kad JV pajėgos apsiautė Manilą, generolas leitenantas Yokoyama vis dar norėjo, kad Iwabuchis paliktų miestą. Vasario 13 Yokoyama įsakė Iwabuchiui judėti link Mac Kinlio (į Manilos pietryčius) ir tada prasilaužti pro amerikiečių žiedą tuo pačiu metu kai Shimbu grupės pajėgos vasario 17 – 18 dienomis pardės atakuoti. Tačiau Iwabuchis nepajudėjo link Mac Kinlio ir per radiją pranešė Shimbu, kad palikti miestą tuo metu buvo neįmanoma. Tačiau vis tiek keli tūkstančiai karių sugebėjo evakuotis ir prisidėti prie Shimbu grupės kalnuose per šios grupės neefektyvias atakas vasario 17 – 18 dienomis. Shimbu pranešus per radiją apie padėtį buvo nuspręstą visomis likusiomis pajėgomis gintis iki paskutinio kario dėl imperijos.
Dėl supratimo, trūkumas tarp japonų sausumos pajėgų ir jūrų laivyno Maniloje gali padaryti įspūdį daugeliui. Šio trūkumo pagrindas glūdi ne dėl susiklosčiusių aplinkybių Maniloje, bet ir dėl atitinkamų paslaugų. Prieškarinės japonų sausumos ir jūrų pajėgos buvo gerai žinomos dėl jų uždarumo. Tiek vieni, tiek kiti stengėsi veikti nepriklausomai vienas nuo kito, kiek tai tik buvo įmanoma. Abi pusės buvo įsitraukusios į aštrią biudžetinę kovą tiek dėl vienos, tiek dėl kitos išlaidų ir stengėsi nesidalinti informacija. Sausumo pajėgos turėjo savą jūrų sistemą, turėjo povandeninius krovininius laivus karo pabaigoje, kuris nepriklausė nuo karinių jū
ūrų pajėgų.
Karinės jūrų pajėgos kovojo Maniloje vienos, be sausumos pajėgų paramos ir ignoruojant vado tiesioginį įsakymą evakuotis. Vieniems kova turėjo milžiniškų padarinių. Pajėgos turėjo mažą apsaugą, mažai artilerijos, buvo limituotas aprūpinimas artimos kovos ginklais. Nebuvo jokio aukštesnio organizavimo ar pasiruošimo miesto kovai. Pajėgose tarnavo įvairių tautybių žmonių, iš kurių tik keli turėjo pasiruošimą tokiai kovai. Viena iš Manilos pamokų parodo, kad galima apginti miestą tam tikram laikui be jokių aukštesnių doktrinų, organizacijų, pasiruošimų ar aprūpinimo miesto tipo mūšiui.
Mūšyje japonai naudojo 990 20 milimetrų patrankas, 600 7,7 ir kitokio kalibro kulkosvaidžius, 60 120 milimetrų dvigubos paskirties laivyno pabūklus, taip pat turėjo keletą 100 ir 105 mm lauko pabūklų ir haubicų. Pasirodo jūrų pajėgų gynyba neturėjo liepsnosvaidžių arba automatų. Akivaizdu, kad ne visi turėjo šautuvus, o tie, kurie turėjo šautuvus, tai jie buvo atimti iš amerikiečių 1942 metais. Kai kurie iš gynėjų turėjo ietis. Taip pat buvo naudojamos gynybai granatos, arba Molotovo kokteiliai atsiradus granatų trūkumui. Išlydyti artilerijos sviediniai tapo minomis. Kai kuriais atvejais jie mėtė aviacines bombas nuo aukštesnių pastato aukštų.
Visa ši gynėjų įranga buvo padaryta greitomis. Jie beveik neturėjo jokio tiekimo sausumos kovai skirtos arba, kaip įprasta, įtrauktos į organizaciniu reikalavimus įrangos. Jiems labai padėjo jūrų laivyno ir oro bazės artumas, bei, antra, patys miestai, kurie atstojo didelį sandėlį daugumai jų poreikių: amerikiečių ginklai, laikyti nuo 1942 metų, spygliuota viela, benzinas ir panašiai. Miestai iš prigimties ne tik atstojo apribotą teritoriją, bet ir gausiais materialiniais dalykais, skirtais gynybai.
Iwabuchio komanda susidarė iš 17,000 kareivių, iš kurių 4,500 buvo dislokuoti Pasigo šiaurėje Noguchio padalinyje. Iwabuchis tiesiogiai vadovavo 5,000 karių Pasigo pietuose, nes jis tikėjosi, kad pagrindinės amerikiečių atakos bus iš pietų, daugiausia apie 5,000 karių buvo pastatyti miesto pietuose Mac Kinlio ir Nicholso laukų gynybai. Keli tūkstančiai jūrų pajėgų karių buvo dislokuoti iš dalies paskendusiuose laivuose rytiniame miesto paplūdimy vedančiam link Shimbu grupės.

Kovos pozicijų išdėstymas ir kūrimas vyko skubotai, nes tik 1944 gruodį Japonų karinis jūrų laivynas nusprendė ginti Manilą, tuo pačiu metu, kai sausumos pajėgos srautais atsitraukinėjo. Tai reiškė ne tik, kad japonų gynėjai nebuvo pasiruošę, neturėjo doktrinos ir įrangos apsiausties kovai, bet ir tai, kad jie turėjo mažai laiko įtvirtinti savo pozicijas. Dėl to jie galėjo įtvirtinti tik jau esančias pozicijas ir neturėjo laiko daugiau gilinti jų, kas būtų apsaugoję daugiau jų pajėgų nuo amerikiečių smogiamosios ugnies. Nepaisant to, kai JV karinės pajėgos susirėmė su gynybine japonų linija Pasigo šiaurėje, jiems atrodė, kad jie susidūrė su gerai pasiruošusiu ir grėsmingu priešininku.
1945 sausį JV vadai debatų metu susiginčijo ar ir kada užimti Manilą. Mac Artūras, pietvakarinės Ramiojo vandenyno srities vadas, manė, kad yra būtina užimti miestą kuo galima greičiau. Manila teikė uosto ir oro infrastruktūrą, kuri buvo reikalinga tolimesnei Japonijos invazijai ir kaip Filipinų sostinė šis miestas turėjo politinės reikšmės. Vis dėl to generolas leitenantas Walter Krueger, JV 6 armijos vadas, aiškiai tikėjo, kad Manila nėra tikras svarbumo centras ir planavo apeiti jį. Krueger, kurio pajėgos nusileido 1945 metų sausio 27 dieną ant Lingayen Gulf krantų, uždelsiamai palaikė bet kokią ataką prieš Manilą tol, kol jis sustiprino savo pozicijas Lingayen‘o pakrantėje. Jis buvo susirūpinęs, kad jei jis žengs 100 mylių Manilos link tai jo susisiekimas taps atviras Yamashitos Kembu ir Shobu grupių kontratakoms. Mac Artūrui, bet kuriuo atveju rūpėjo kuo galima greičiau užimti Manilą. Jis tikėjosi, kad japonai paliks miestą ir paskelbs jį atviru, kaip kad jis yra padaręs 1942 metais. Iš tiesų, Yamashitos 14’tos zonos armijos politika ir buvo tai padaryti. Sausio pabaigoj Mac Artūro žvalgai tiksliai pranešė, kad japonų armija evakuojasi iš Manilos.
Pagrindiniai JV daliniai įtraukė į Manilos mūšį 37’tos pėstininkų divizijos ir 1’mos kavalerijos divizijos štabus Lingayeno perversmo vietoje. Divizija išsiruošė į Manilą viena minutė po vidurnakčio vasario pirmą dieną, be 24 valandų rekognoskuotės ir šoninės saugos. Ji naudojo vadinamas “Skraidančias kolonas” bataliono dydžio pajėgas, beveik visos ant ratų žengimo į priekį paspartinimui, nes kelias iki Manilos buvo 100 mylių, apie 66 valandos kelio, ir turėjo pasiekti Manilą vasario 3 dieną. Mac Artūras vasario 1 dieną aplankė kitą dalinį, kuris taip pat ruošėsi pulti Manilą, tai buvo 37 pėstininkų divizija, ir pajudėjo link Manilos. Manilos ribos buvo pasiektos vasario 4 dieną.
Mac Artūras įsakė pirmajai kavalerijai užgrobti tris objektus: Santo Tomas universitetą, kur buvo japonų laikomi JV ir sąjungininkų internuotieji, Malakano rūmus, prezidento rezistenciją, ir įstatymo leidžiamosios valdžios pastatą. Divizijos „skraidančios kolonos“ lengvai užgrobė pirmuosius du objektus, bet nuožmus japonų pasipriešinimas neleido pasiekti įstatymo leidžiamosios valdžios pastato, kuris buvo Pasigo upės pietuose.
Vasario 3 8’tos kavalerijos pulkas įžengė į išlaisvintą Santo Tomas universitetą. Sargybiniai, beveik visi Formosonai, parodė tik truputį pasipriešinimo. 3,500 džiūgaujančių internuotojų buvo išlaisvinti, tačiau 275 amerikiečiai vis dar buvo 63 japonų karių laikomi įkaitais mokymo pastate. Vasario 5 šie 63 buvo palydėti per amerikiečių linijas į mainus, kad bus išlaisvinti visi įkaitai. Netrukus pirmoji kavalerija tapo atsakinga už 3,500 išlaisvintojų maitinimą bei apgyvendinimą. Ši užduotis buvo komplikuota fakto, kad japonų pajėgos atkirto divizijos susisiekimo linijas susprogdinant Novaliches tiltą. Iki vasario penktos kavalerijai jau trūko maisto tiek sau, tiek internuotiesiems. Divizija buvo apsupta ir pėstininkų 37 divizija turėjo išgelbėti kavalerijos diviziją iki vasario 5 dienos. Maisto ir amunicijos konvojus pasiekė divizija vasario 5 vakarą. Divizijos susisiekimo linijos vis dar tebuvo pavojingos. Per šias kelias savaites japonų pajėgos nužudė 12 kavalerijos vairuotojų.
Miesto valdymas reikalauja ne vien tik individualių gyventojų poreikių, bet ir saugojimo tokių miesto funkcijų kaip vandens ir elektros. Generolas leitenantas Krueger taip pat buvo linkęs išsaugoti Maniloj šias minėtas funkcijas kai JV pajėgos įžengė į miestą. Manilos elektros šaltinis buvo pastatytas ant Provisor salos, pietinėj Pasigo pusėj ir 37 pėstininkų divizija šį šaltinį pasiekė tik vasario 9 dieną. Manilos vandentiekio sistema buvo miesto šiaurės rytuose ir 1 kavalerijos divizijai buvo paskirta misija saugoti ją.
Po pirmosios kavalerijos divizijos 37 pėstininkų divizija įžengė į miestą labai greitai. Vasario 4 37‘ta pėstininkų divizija judėjo per Tondo darbininkų klasės gyvenamuosius rajonus šalia įlankos ir kairiu sparnu pasiekė Old Bilibibo kalėjimą, kuriame buvo laikoma 1,330 JV ir sąjungininkų karo belaisvių. Divizija ten juos paliko tam tikram laikui, nes tuo metu dar aplinkui buvo nesaugu. Sekančią dieną prasidėjo šaudymai, todėl divizija pradėjo evakuoti kalinius. Šiam reikalui buvo paskirta karinio transporto, nes daugelis kalinių nebegalėjo paeiti. Jie visi buvo evakuoti į Ang-Tibay batų fabriką, kur jiems buvo parūpinti divizijos gultai ir maistas. Sekančią dieną šaudymai sumažėjo, todėl vėl visi kaliniai buvo gražinti į Bilibibo kalėjimą, kur jais buvo galima pasirūpinti daug kruopščiau.
Kalėjimo apylinkėse ir į pietus nuo Pasigo 37’ta divizija ir 1’ma kavalerijos divizija pradėjo netikėtai susidūrinėti su didesniu japonų pasipriešinimu. Divizijos netikėtai susidurdavo su visokiomis barikadomis: metaliniais strypais, sunkvežimių užtvaromis, minų laukais.
148’ta pėstininkų divizija turėjo pasiekti Estero de la Reino tiltą, kad praeitų Pasigą, tačiau tai jiems sutrukdė minos ir 500 svarų penkios bombos ant tilto. Taip pat liepsnojančios ugnys pastatuose, sprogstamieji užtaisai, benzino statinės bei kulkosvaidžių apšaudymai.
Iki vasario 7 JV pajėgos jau kontroliavo Manilos dalį, buvusią šiauriniame Pasigo krante. Išlikę gyvi Naguchi padalinio kariai atsitraukė į pietus per upę ir susprogdino visus tiltus. Vasario 5 generolas leitenantas Oscar W. Griswold, 14’to korpuso vadas, praplėtė 37’tos pėstininkų divizijos atsakomybės rajoną į rytus, į kurį papuolė ir 1’mos kavalerijos divizijos atsakomybės zona, todėl taip pat į rytus buvo praplėstos ir šios divizijos atsakomybės rajonas. Šie pokyčiai buvo daromi sekančiai operacijos fazei. 1’ma kavalerijos divizija turėjo valyti viską aplink miestą, kad japonai negalėtų gauti paramos ir nė trupučio neatsikvėptų.
Daugelis miestų turėjo uostus arba buvo šalia upių, todėl miesto mūšiai dažniausiai reikalauja desantinės kovos. Vasario 7 37’ta pėstininkų divizija pradėjo sudėtingą darbą bandant praeiti Pasigo upę. 148’tas pėstininkų pulkas pirmasis praėjo. Pėstininkai turėjo naudos iš desantininkų bataliono ir 30 desanto išlaipinančiųjų valčių. Jie buvo dengiami artilerijos ugnimi ir dūmais ir buvo išleidžiami iš 4 slaptų paleidimo punktų. Pirmoji banga persikėlė be jokių incidentų, tačiau jau antroji buvo pasitikta kulkosvaidžių ir patrankų ugnimi iš japonų pozicijų, buvusių pietiniame Pasigo krante. Šie apšaudymai sudaužė valčių faneras ir irklus. Kariai stengėsi irkluoti kaip tik galėjo su savo šautuvų buožėmis. Išsilaipinimo vieta buvo Malacanan Gardens. Kariai rado kelis japonus toj zonoj ir be didelių sunkumų pagamino prietiltį. Vasario 8 37’ta pėstininkų divizija pastatė pontoninį tiltą per Pasigo upę, kad paremtų prietiltį. Tiltas buvo dviejų dalių, pėstininkams ir transportui. Tuo metu pradėjo šimtai filipiniečių plūsti iš pietų į šiaurę, kad išvengtų kovos.
37’ta pėstininkų divizija baigė persikėlinėti per upę vasario 8 dieną ir pradėjo išsidėstymą į pietus ir vakarus nuo jų prietilčio. Čia ir buvo sunkiausia šios divizijos kova, kuri truko nuo vasario 7 iki vasario 23 dienos. Japonų gynėjai šioje zonoje buvo įrengę stiprius punktus didesniuose pastatuose ir nuožmiai kovėsi. Vasario 8 129’tas pėstininkų pulkas pajudėjo vakarų link palei Pasigo upę ir vasario devintą perėjo Estero de Tonque, kad atakuotų Provisor salą, kur buvo pastatytos Manilos elektros generatoriai. 129’tos divizijos kariai persikėlė į salą desantinėmis valtimis. Priešininkai buvo pristatę pastatuose kulkosvaidžio ugniaviečių. Prasidėjo pelės ir katės gaudynės tarp JV ir Japonijos karių dėl pastatų kontroliavimo. Ir tik vasario 10 dieną 129’ta divizija galėjo užtikrinti saugumą šioje saloje, tačiau Kruegerio viltys dėl elektros generatorių žlugo nes buvo sugadinti tiek pačių japonų tiek pačių amerikiečių šaudymų.
Kai 129’tas pulkas valė vakarus nuo Malacano prietilčio, tuo pačiu metu 148’ta divizija valė pietryčius ir tuomet vakarų link. Abudu pulkai judėjo linija per Pandacano rajoną su šiokiu tokiu pasipriešinimu pietryčiuose ir lemiamomis kautynėmis Paco rajone dėl Pace geležinkelio stoties, mokyklos ir Konkordios koledžo kontroliavimo. Vasario 9 abu pulkai pažengė į priekį tik 300 jardų.
Japonų pozicijos Paco rajone buvo gerai ginamos. Beveik kiekviename name buvo karių, visur buvo išstatyti priešlėktuviniai pabūklai, buvo užminuotos kelių atkarpos, daug kur buvo išstatyta kulkosvaidžių. Japonai siekė, kad JV pajėgos judėtų gatvėmis ir tarp namų. Kai amerikiečiai įžengė, pradėjo ieškoti ir valyti kiekvieną pastatą ar namą ir neutralizuoti bet kokį priešą, kokį tik rado.
Pirmasis stiprus taškas, kuriame amerikiečiai susirėmė, buvo Paco geležinkelio stotis. Visur aplink stotį buvo išdėstyti kulkosvaidžiai, prie kurių dar buvo po keletą šaulių. Viduje kiekvieno kampo buvo išdėstyti 20 mm pabūklai. Apie 300 japonų karių buvo užėmę stotį. Japonai pastatė žvalgų Paco bažnyčios varpinėj. Stotis negalėjo būti pasiekta prieš tai neišvalius mokyklos ir kaimyninių pozicijų. Amerikiečiai paėmė stoty vasario 10 dieną po dešimties atakų.
Amerikiečių kariai turėjo ir daugiau tokių panašių susirėmimų. Tuo pačiu metu 129’tas ir 148’tas pulkai iškovojo Provisor salą ir Paco geležinkelio stotį judant link vakarų ir valant Intramuros ir įlanką. 129 pulkas susidūrė su japonų stipriu punktu policijos stotyje, o 148 pulkas su Filipinų bendros ligoninės sunkiu tašku. 129’tas pulkas pradėjo pulti policijos stotį vasario 12. Sunkus punktas susidėjo iš pačios policijos stoties, batų fabriko, Manilos klubo, Santa Terasita koledžo ir Santa Pablo bažnyčios. Iki sutemų pulkas sustiprino savo pozicijas Marque de Camillas gatvėj, kuri vedė link kito stiprio punkto.
Aštri kova policijos stoty vyko 8 dienas iki vasario 20. Vasario 17 palyginti naujas 145 pulkas pakeitė mūšio išvargintą 129’tą pulką. Pirmieji tankai, kad padėtų amerikiečiams, atvažiavo vasario 14 dieną. Anksčiau šioje srityje tankų nebuvo, nes jie negalėjo kirsti Pasigo upės. Vėlesnėse operacijose jų tiesioginė ugnis buvo naudojama policijos stoties bombardavimui.
Amerikiečių metodai buvo bombarduoti struktūras su tankais ir 105 mm pabūklais ir haubicom ir tuomet vykdyti šturmą. Kartais japonų gynėjai kontratakuodavo išvažiuojančius tankus, ir vėl reikėdavo JV pajėgoms viską kartoti per naują. Jų planas buvo išvalyti policijos stotį kambarį po kambario, aukštą po aukšto einant iš viršaus į apačią, tačiau jie šio plano negalėjo vykdyti, nes nebuvo šalia jokių kitų kaimyninių pastatų, kurie būtų suteikęs priėjimą prie policijos stoties stogo, todėl jie pradėjo valymą iš apačios į viršų. Tuo japonai ir pasinaudojo, jie pridarė laiptuose skylių, kad galėtų į apačią mėtyti granatas. Kai kurie laiptai buvo visiškai sugriauti, kad nebūtų priėjimo prie kitų aukštų. Tačiau nepaisant to 145 pulkas sugebėjo užimti stotį iki vasario 20.
Nuo vasario 20 iki 22 tokiais pačiais metodais užėmė rotušę ir visuomeninę pašto ministeriją. Kai buvo kelis kartus panaudotas tankų bombardavimas, buvo išmokta daug efektyviau panaudoti tokius ginklus kaip kulkosvaidžiai, liepsnosvaidžiai, granatos ir t.t. Pavyzdžiui, jei pirmame pastato aukšte buvę priešo kariai atsisakydavo pasiduoti, tai lubose būdavo išmušamos skylės ir priešas būdavo sunaikinamas liepsnosvaidžių pagalba. Kartais amerikiečiai turėdavo brautis iki tamsiausių šių pastatų rūsių. Iki vasario 22 vakaro 145‘tas pulkas prasiskynė kelią per baisiausią stiprų punktą link Intramuros sienų.
Tuo tarpu 148’tas pulkas skynėsi sau kelia per Filipinų ligoninę ir Filipinų universitetą paraleliškai veikiant kaip ir 129’tas, o vėliau 145’tas pulkai. Buvo naudotasi tos pačios taktikos, tačiau čia situaciją komplikavo tai, jog bažnyčioje buvo civilių ligonių. Todėl artilerinį apšaudymą amerikiečiai turėjo sumažinti ir nukreipti ugnį tik į atrastas priešininkų pozicijas. Per vasario 17 dieną 148’tas pulkas išgabeno 2,000 pacientų, ir 5,000 per naktį.
Iki vasario 23 dienos amerikiečių pajėgos jau buvo prasiskynusios kelią iki Intramūroj esančios japonų tvirtovės rytinių sienų ir buvo pasiruošusios šturmuoti ją. Prasidėjo nenutrūkstamas bombardavimas visu 37’tos divizijos turtu: 105 ir 155 mm haubitsos, 75 mm tankų pabūklai, 4,2 sprindžių minosvaidžiai, keletas 8 sprindžių haubitsų ir t.t. 8 sprindžių haubitsos pasirodė daug efektyvesnės prieš storas tvirtovės sienas. 30 kulkosvaidžių buvo panaudota artilerijai, iš kurių 26 buvo nukreipti į japonų kulkosvaidžių pozicijas ir 4 buvo palikti rezervui jei atsirastų taikinių prieš ar po šturmo. Iš viso 7,487 didelio sprogimo galingumo sviedinių buvo užmesta ant Intramuros.
8:30 raudonų dūmų signalas buvo išautas, kuris reiškė kaip artilerijos pasiruošimo pabaigą ir šturmo pradžią. Šturmas vyko gana sklandžiai ir greitai. Japonai negalėjo palaikyti intensyvios ugnies, nes visa jų gynybos sistema buvo sunaikinta ar dezorganizuota bombardavimų. Greitą amerikiečių šturmą sustabdė 2,000 pabėgėlių iš Del Monico bažnyčios, kurie buvo laikomi japonų General Luna gatvėj. Dauguma buvo evakuoti JV pajėgų. Vyrai pabėgėliai buvo japonų atskirti ir nuolat žudomi Ft. Santiego citadelėje. Iki vasario 23 dienos sutemos beveik visas Intramuros buvo užimtas. Likusios dalys buvo užimtos sekančią dieną.
Sunkiausia kova Intramuros’e buvo 129’to pulko pastangos užgrobti Ft. Snatiego citadelę. Jie kovojo kambarys po kambario, pereinant mūšiui į požeminius rūsius ir tunelius naudojant liepsnosvaidžius, fosforines granatas ir bazūkas. Kai kuriais atvejais buvo pro plyšius pripurškiama dujų ir uždegama taip sudeginant priešininkus. Paskutinis tvirtovės tunelių buvo užimtas apie 12 valanda vasario 25 dieną.
Per kautynes Intramūros’e japonai imdavosi gudrybių: bandydavo infiltruotis i amerikiečių pajėgas persirengus jų uniforma ir pasiėmus M1 šautuvus, taip pat iškeldavo baltą vėliavą, o vėliau atidengdavo ugnį. Tačiau jiems tai nepadėjo. Per šias kautynes tik 25 japonų kariai pasidavė. Vasario 26 dieną auštant matydami, kad Intramūros tvirtovė krito Iwabuchi su savo personalu nusižudė agrokultūros pastate.
Nepaisant Intramuros žlugimą, japonai vis dar laikė tris stiprias pozicijas: įstatymų leidžiamąjį, finansų ir agrokultūros pastatus, kurie buvo pietryčiuose nuo senosios tvirtovės. Kadangi Iwabuchi ir tikėjosi JV pajėgų atakos iš pietų jis įtvirtino šiuos pastatus daug kruopščiau nei šiaurinius stiprius taškus. Gal todėl ir jis pats su savo personalu buvo apsistojęs agrokultūros pastate. Šie trys pastatai buvo sustiprinti betonu. Prie langų buvo pastatyti kulkosvaidžiai, visos durys užblokuotos. Interjeras buvo sustiprintas taip pat kaip ir kituose stipriuose taškuose.
Vasario 26 dieną 148’tas pulkas pradėjo įstatymo leidžiamojo pastato šturmą, o 5’mas kavalerijos pulkas agrokultūros pastato puolimą. Vasario 28 dieną abu pastatai buvo iš dalies užimti. Agrokultūros pastate vis dar buvo įsitvirtinusių gynėjų. Kovo pirmą buvo į juos kreiptasi dėl pasidavimo, tačiau kai nesulaukė jokio dėmesio į šį kreipimąsi, buvo panaudotos degančios dujos ir benzinas prieš juos. Ir po kelių artilerijos atakų jie išvalė visą pastatą kovo 3 dieną.
Kovo 3’čios vakarą generolas leitenantas Oscar W. Griswold pranešė generolui Krueger, kad visas pasipriešinimas buvo nuslopintas. Pastangos užgrobti Manilą baigėsi. Tačiau pastangos valdyti mūšio suniokotą miestą dar tik prasidėjo. Valdymas buvo labai komplikuotas dėl milžiniškos žalos, kurią sukėlė karas. JAV aukų skaičius siekė 1,010 žuvusius kovoje ir 5,565 sužeistų kovoje, iš viso – 6,575. Japonų karių žuvo apie 16,665. Be to, yra apskaičiuojama apie 10,000 civilių žmonių aukų, žuvusių ar gavusių skirtingų laipsnių sužeidimus.
Miesto vandentiekio ir elektros sistemos buvo sugriautos, taip pat ir daugybė pastatų, reikėjo daug dirbti norint išvalyti visą miestą, sunaikinti minas, bombas ir t.t.
Japonų taktika buvo paprasta, tačiau efektyvi. Jie kovojo mažais daliniais, kurie gynė jiems priskirtus objektus ar pozicijas. Tačiau japonų gynyba žlugo, nepaisant to, japonų operacijos parodė kovos be pasiruošimo, aprūpinimo ar doktrinos trūkumus. Kartu parodė ir kaip galima ginti miestą turint tik pačio miesto išteklius.
Amerikiečiai Maniloje mokėsi greitai. Jie naudojo visą savo artileriją ir tankus, kad gautų pastatus su minimaliais praradimais.
Manila siūlo ir keletą taktinių pamokėlių. Mūšis mieste – tai apsiausties mūšis. Jei tankai važinėja aplink miestą, tai nereiškia, kad jau laimėta. Laimėta tik iš dalies, nes priešas tuomet tampa izoliuotas. Tankai negali įlįsti į kokį nors pastatą ar rūsį, tačiau jie gali labai paremti pėstininkus veržiantis į kokį pastatą, išmušant jo sienoj skyles, dengiant savo artilerine ugnim ir t.t.
Japonų užminuotų kelio atkarpų nepastebėdavo elektromagnetiniai detonatoriai, nes tam trukdydavo visokios metalinės nuolaužos gatvėse.
Pėstininkų darbas buvo sunkiausias. Artilerija panaikindavo sienas ir skydus ir pagrindinis iššūkis laukdavo pastato viduje.
Šis mūšis taip pat parodo kaip atsargiai JAV elgdavosi pastebėję civilius. Jie tuomet aklai nebombarduodavo pastatų jei pastebėdavo civilių. Visus juos stengdavosi kuo greičiau išgabenti į saugią vietą ir taip juos apsaugoti. Ir tik tai padarius toliau tęsti kovą.
Taigi, kaip matome, mūšis Maniloje parodo mums daug pavyzdžių: tiek taktinių, tiek susijusių su civiliais, iš kurių mes galime šio to pasimokyti.

Literatūra:

• The 129th Infantry in World War II. Regimental Staff ed. Washington, DC: Infantry Journal Press, 1947.

• History of the 129th Infantry Regiment in the Pacific in World War II, prepared by the regimental staff. Describes operational events as seen at the regimental level. Useful appendices.

• Connaughton, Richard, John Pimlott and Duncan Anderson. The Battle for Manila. Novato, CA: Presidio Press, 1995.

• Excellent single volume treatment of the Manila battle. Synthesizes earlier literature and provides interesting insights of its own.

• Frankel, Stanley A. The 37th Infantry Division in World War II. Washington, DC: Infantry Journal Press, 1948.

• A history of the 37th Infantry Division’s service in the Pacific written apparently on behalf of the 37th Division’s Veterans Association. Describes operational events and is especially good for details relating to divisional morale and unusual challenges faced by the division. Useful appendices.

• Krueger, GEN Walter. From Down Under to Nippon, The Story of Sixth Army in World War II. Washington, DC: Combat Forces Press, 1953.

• Memoir of the commander of 6th Army in the Pacific. Describes succinctly the Pacific operations of 6th Army.

• Reports of General MacArthur, 2v. Gordon W. Prange ed. Washington, DC: Center of Military History, United States Army, 1994 [1966].

• Authoritative account of the Pacific War compiled by MacArthur’s staff in Japan shortly after World War II. Volume I addresses U.S. operations in the Pacific, and Volume II addresses Japanese operations in the Pacific.

• Smith, Robert R. Triumph in the Philippines, The War in the Pacific, United States Army in World War II. Washington, DC: Center of Military History, United States Army, 1993 [1963].

• Official U.S. Army history of the Philippine campaign of 1944-1945. Contains detailed coverage of combat events, maps, casualty figures, and the like, for U.S. ground forces.

• U.S. Army. 37th Infantry Division. Report after Action on Operations of the 37th Infantry Division, M-1 Operations. Headquarters, 37th Infantry Division, 1945.

• The day by day after action report of the 37th Infantry Division. Describes daily deployments and results for the division. Thoughtful commentary is provided at many points by division staff officers.

• U.S. War Department. FM 31—50. Attack on a Fortified Position and Combat in Towns. Washington, DC, 31 January 1944.

• Field manual describing doctrine of the U.S. Army for urban warfare during World War II.

• Wright, Bertram C. The 1st Cavalry Division in World War II. Tokyo: Toppan Printing Company, 1947.

• History of the Pacific campaigns of the 1st Cavalry Division compiled by the division historian. Colloquial in tone. Contains numerous photos and useful appendices.

Leave a Comment