Maironis

Maironis
Interpretacija

“As noreciau prikelti “

Jonas Maciulis-Maironis – tai garsus lietuviu poetas romantikas. Jis sukure viena gyvybingiausiu lietuviu lyrikos tradiciju – silabine-tonine eiledara. Maironio kuryba tiesiogiai susijusi su XIX amziaus pabaigos XX amziaus pradzios pokyciais lietuviu literaturoje. Tai tautinio atgimimo laikas, kai carines Rusijos sudetyje esancioje Lietuvoje nelegaliai platinama lietuviska spauda.
Maironio darbus galima suskirstyti i dvi dalis: individualiu isgyvenimu ir tautines, patriotines tematikos kurinius. Pastarosiuose labai svarbi garbingos Lietuvos praeitis. Vienas is sios tematikos eilerasciu – “As noreciau prikelti”. Siame kurinyje aprasomas noras atgaivinti Lietuvos prraeiti, suzadinti lietuviu samoninguma ir patriotiskuma.
Eilerastis tarsi skyla i tris dalis. Pirmoji dalis gan trumpa ir baigiasi su pirmu posmu. Cia lyrinis subjektas nusako kurynio tema – troskima “prikelti nors viena seneli”. Jis nori atgaivinti praeiti.
Antroji eilerascio dalis tesiasi per kelis posmus. Cia yra isdestomos priezastys, del ko reiketu atgaivinti lietuvybe. Kurinyje pasirodo ir toliau vis pasikartoja zodelis “gal”, kuris suteikia abejones lyrinio subjekto ateities vizijoms.
Lyrinis subjektas tikisi pasisemti ikvepimo ir ikvepti kitus Lietuvos meilei ir lietuviskai kurybai. Jis smerkia eiliu kuurybos buda, “kuris ir ruba, ir dvasia paskolinta gavo”.
Toliau autorius mini senojo lietuviu tikejimo, pagonybes, atstovus – “vaidelucius”. Epitetas “auksines kankles” parodo poeto pagarba jiems.
Treciajame posme isnyksta zodelis “gal”. Tai sustiprina ir pabrezia lyrinio “as” ateities vizija. Autorius supriesina praeities ir at

teities lietuvius. Proseneliai, “dydziavyriai”, yra tik “uzmigdyti tarp giriu”, tuo tarpu tuometiniai lietuviai – “uzmire”.
Toliau vel sugrizta abejones seselis. Personifikacija parodomas menkas lietuviu kalbos vartojimas aukstesniuose socialiniuose sluoksniuose. Del retoriniu susukimu siame posme ypatingai jauciamas pasipiktinimas.
Antros eilerascio dalies pabaigoje Maironis vaizduoja savo taip megiama Lietuvos gamta. Gamtos elementai personifikuojami: “Nemunas sneka”, “girios graudingai vaitoja”.
Palikdami graziuosius lietuviskosios gamtos vaizdus, galiausiai prieiname paskutiniaja kurinio dali. Lyrinis subjektas nusako viso veikalo isvadas. Retoriniai susukimai sustiprina liudesio gaidele: eilerastis baigiamas pesimistiskai: “Veltui mano troskimai prikelti seneli”.
Siame kurinyje, kaip ir daugelyje patriotines tematikos Maironio kuriniuose, Lietuvos istorija tampa ikvepimo saltiniu, skatina mastyti apie vargana tuometine Lietuvos padeti. Maironis iskelia Lietuvos praeities vaizdus, suteikdamas jiems visuomenes idealo paveiksla. Taciau niurios praeities erdve tarsi privercia poeta liudnai pabaigti kuurini.

Leave a Comment