Lietuva didžiojo karo pradžioje. Didžiųjų Europos valstybių rungtynių padarinys – didysis karas iš pat pradžios lietuvių gyvenamąjį kraštą pavertė kovų lauku. 1914 m. rugpjūčio mėnesį Vokietija pirmiausia visomis pajėgomis puolė vakaruose Belgiją ir Prancūziją. Rytų fronte Vokiečių jėgų menkumas leido Rusijos kariuomenei įsiveržti i Mažąją Lietuvą ligi Karaliaučiaus, Įsrutės, Gumbinės, Stulpėnų. Tačiau veikiai vokiečiai išstūmė rusų kariuomenę ir įsiveržė į dabartinės Lietuvos teritoriją, ypač į Suvalkų kraštą. Mūšiai ir kitos baisenybės sutrikdė visą ūkio ir visuomenės gyvenimą, daug kur neleido nuvalyti laukų o didelės kariuomenės sunaikino derlių ir mantą. Daugelis ūkininkų ir inteligentų su šeimomis buvo ištremti arba pasitraukė į rytus. Niekas tada nesitikėjo, kad karas užtruktų ilgiau, kaip kelis mėnesius. Lietuvių organizacijos Vilniuje. Prasidėjus karui, Lietuvoje atsirado sužeistų civilių žmonių, pabėgėlių, kuriems reikėjo pagalbos. Dar 1914 m. rugpjūčio 11 d. buvo įsteigtas lietuvių laikinasis komitetas nukentėjusiems nuo karo šelpti. Kadangi nukentėjusių žmonių gausėjo kilo būtinas reikalas steigti tam tikslui draugiją.Lietuvių inteligentijos politinės veiklos suaktyvėjimas. Karo pradžioje reikėjo atkreipti pasaulio valstybių dėmesį i sunkią Lietuvos padėtį. Kovoje dėl nepriklausomybės lietuvių inteligentijai reikėjo užsienio šalių paramos. Pirmoji proga viešai prabilti pasitaikė 1916 m. gegužės mėnesį, kai Rusijos pavergtos tautos kreipėsi į JAV prezidentą T. V. Vilsoną. Dokumente buvo reikalaujama suvienodinti Lietuvos valdymo aparatą, leisti laisvai tvarkyti savo švietimo reikalus suteikti teisę veikti lietuviškoms draugijoms, organizacijoms, nevaržyti lietuviškos spaudos, nedrausti susirašinėjimo lietuvių kalba, netrukdyti gyventojų susisiekimo. Tačiau Vokietijos vyriausybė į šį memorandumą nereagavo.Suaktyvėjusi inteligentijos politinė veikla nepadarė Vokietijos vyriausybei lietuvių geidžiamo įspūdžio. Ir negalėjo padaryti, nes Lietuvoje tuo metu nebuvo specialaus organo, kuris oficialiai galėtų reikšti lietuvių tautos valią.
Tuo metu Vokietijos valdantieji sluoksniai ėmė svarstyti kaip pertvarkyti okupuotų kraštų valdymą. 1916 m. lapkričio ir Vokietijos ir Austrijos – Vengrijos monarchai aktu paskelbė, kad Lenkijos valstybė atskiriama nuo Rusijos. Ta proga susikūrusi Lenkijos valstybės taryba pareiškė pretenzijas į lietuvių žemes. Lenkijos politiniai lyderiai siekė atkurti jungtinę Lenkijos – Lietuvos valstybę, egzistavusią XVI – XVIII a. Šią idėją rėmė ir karingai nusiteikę Lietuvos lenkai.Lietuviu inteligentija negalėjo ramiai stebėti šiuos lenkų veiksmus. 1917 m. vasario 17 d. įvairių politinių srovių lietuvių veikėjai savo laiške Vokietijos kancleriui tautos vardu protestavo prieš lenkų viešai pareikštus troškimus ir tendencijas plėsti savo valdžią Lietuvoje.Pasirengimas Vilniaus konferencijai. 1917 m. Vasario revoliucija Rusijoje tapo nauju išoriniu postūmiu Lietuvos valstybingumui atkurti. Vokietija bijodama, kad Rusija Lietuvai autonomijos, turėjo slėpti savo ankstesnius tikslus ir ieškojo būdų, kaip užmegzti ryšiu su lietuvių inteligentija. Tokius politinius Vokietijos žingsnius lėmė jos nesėkmes frontuose. Be to, vokiečiai negalėjo nematyti, kad ėmė tvirčiau konsoliduotis jėgos, siekiančios atkurti Lietuvos valstybę. Vokiečiai ieškojo galimybių sudaryti Lietuvoje Patikėtinių tarybą, kuri reikštų Vokietijos interesus. Jie mėgino įkalbėti J. Basanavičių, A. Smetoną ir P. Karevičių, kad šie pasiūlytų kandidatus į tą „tarybą“. Šie reikalavo leisti sušaukti Lietuvos tautos atstovų konferenciją sudaryti galimybes vietose išsirinkti į ją atstovus, spausdinti lietuvišką laikraštį. Tik lietuvių tautos atstovų konferencija, anot jų, turinti teisę išrinkti tokią tarybą. Po ilgų ir sunkių derybų su vokiečių valdžia leido sudaryti organizacinį komitetą konferencijai sušaukti.Vilniaus konferencija. 1917 m. rugsėjo 18 – 22 d. Vilniuje įvyko Lietuvių konferencija, kurioje dalyvavo 222 žmonės iš įvairiausių socialinių sluoksnių – pradedant darbininkais ir baigiant kunigais bei ūkininkais. Konferencijos posėdžiai buvo uždari. Konferenciją atidarė organizacinio komiteto narys A. Smetona. Konferencijos dalyviai nagrinėjo ne tiek vokiečių pasiūlytos Patikėtinių tarybos sudarymą, kiek Lietuvos ateities klausimus. Atstovai daugiausia ginčijosi, kaip siekti politinės Lietuvos nepriklausomybės ir kuria didžiąja valstybe remtis. Norėdami iškovoti nepriklausomybę, lietuviai turėjo laikytis kompromisinės politikos, laviruoti tarp Rusijos ir Vokietijos.Lietuvių veikla užsienyjeLietuvių organizacija Rusijoje. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą Rusijoje gyveno daug lietuvių. Prasidėjus karui, buvo įkurtas komitetas, kuris šelpė tremtinius, rūpinosi moksleiviais.1917 m. gegužės 17 d. Petrograde darbą pradėjo Rusijos lietuviu seimas. Jis padarė tokius nutarimus :Visa etnografinė Lietuva privalo būti nepriklausoma, neutrali valstybė.Jos neutralumą turi garantuoti Taikos kongresas.Taikos kongrese turi būti Lietuvos atstovų.Lietuvos valdymo būdą ir vidaus tvarką turi nustatyti visuotiniu, lygiu ir slaptu balsavimu išrinktas Lietuvos Steigiamasis susirinkimas. Po 1917 m. Spalio perversmo buvo nutraukta viso šio komiteto veikla.JAV lietuvių veikla. Didelė organizuota lietuvių bendruomenė gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose.1914 m. rugsėjo 21 – 22 d. Čikagoje katalikų ir tautininkų iniciatyva įvyko Amerikos lietuvių seimas. Seimas reikalavo Lietuvos autonomijos. Amerikos lietuviai stengėsi supažindinti pasaulio visuomenę su Lietuvos problemomis. Šitaip jie norėjo įgyti moralinę užsienio valstybių paramą svarstant Lietuvos valstybingumo klausimą.Labai svari Lietuvos nepriklausomybei buvo JAV prezidento pozicija. Su juo Amerikos lietuviai stengėsi užmegzti kuo geresnius kontaktus. 1918 m. sausio 8 d. T. V. Vilsonas paskelbė taikos programą. 14 punktų dokumentas pripažino tautų apsisprendimo teisę. Šis taikos programos teiginys atvėrė naujas perspektyvas nepriklausomybės siekiančiai Lietuvai. Tokia galingos valstybės pozicija tapo didele politine bei moraline parama mažai lietuvių tautai.Šveicarijos lietuvių pagalba Lietuvai. Šveicarijoje buvo nedidelė , bet veikli lietuvių kolonija. Šveicarijos lietuviai stengėsi suartėti su Rusijos pavergtų tautų emigrantais. Šios tautos lietuvių bendruomenės veikla buvo labai efektyvi. Tam pasitarnavo ir palanki Šveicarijos geopolitinė padėtis. Ši valstybė buvo neutrali karo metu. Todėl lietuviai galėjo laisviau užsiimti politine veikla. Jų organizacijos sugebėjo atkreipti pasaulio visuomenės dėmesį į Lietuvos padėtį.Lietuvių organizacijos veikė ir kitose pasaulio valstybėse. Jos siekė atkreipti savo šalių vyriausybių, visuomenės dėmesį į Lietuvos problemą. Taip užsienio lietuviai padėjo atkurti savo Tėvynės valstybingumą.
Lietuvos nepriklausomybės paskelbimasKrašto Tarybos politinės veiklos pradžia. Po Vilniaus konferencijos politinė situacija Lietuvoje nepasikeitė. Apie Lietuvos valstybės atkūrimą Vokietija net nekalbėjo. Krašto taryba turėjo griebtis diplomatijos. Ji, pasikliaudama savo jėgomis, laviravo santykiuose su vokiečiais, bet nepriklausomybės idėjos neatsisakė.1917 m. Spalio perversmo Rusijoje įtaka Lietuvos valstybingumo atkūrimui. 1917 m. Spalio perversmą Rusijoje pakeitė jėgų santykį Pirmajame pasauliniame kare. Jis tapo šoriniu veiksniu, sudariusiu kokybiška naują situaciją Lietuvos valstybės atkūrimui. Tais pačiais metais įvykęs Rusijos darbininkų ir kareivių deputatų suvažiavimas įkūrė RSFSR, priėmė Taikos ir Žemės dekretus. Taikos dekreto nuostatos vertė bolševikų vyriausybę tartis su vokiečiais dėl karo veiksmų nutraukimo. Pasirašant taikos sutartį iškilo vokiečių okupuotų žemių ir Lietuvos likimo klausimas.Krašto Taryba suprato Bresto derybų svarbą Lietuvai. Paaiškėjo, kad RSFRS sutikus su Vokietijos pasiūlytomis taikos sąlygomis, Rytų frontas gali būti uždarytas. Tada Lietuvoje ilgam išliktų vokiečių okupacinis rėžimas. Beliko išspręsti Lietuvos ateities problemą. Vokiečiams reikėjo gauti dokumentą, kuris bylotų apie Lietuvos apsisprendimą likti sąjungoje su Vokietija. Tokį dokumentą jiems galėjo duoti tik Krašto Taryba.Spalio perversmas vertė Krašto Tarybą keisti veiklos taktiką. 1917 m. lapkričio 2 – 10 d. berne įvyko lietuvių politinių veikėjų konferencija. Grįždami iš Šveicarijos , A. Smetona, S. Kairys bei J. Šaulys sustojo Berlyne. Jie ieškojo galimybių užmegzti glaudesnius ryšius su vokiečių politinėmis partijomis, kurios padėtų Lietuvai atgauti nepriklausomybę. Berlyne juos priėmė Vokietijos kancleris G. Hertlingas. Susitikimo metu buvo sudarytas preliminarinis susitarimas dėl Lietuvos savarankiškumo sąjungoje su Vokietija. Ši sąjunga turėjo būti sutvirtinta karo, susisiekimo, muitų, pinigų konvencijoms.1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktas. Paskelbus 1917 m. gruodžio 11 d. aktą, padėtis Lietuvoje nepasikeitė. Kraštas ir toliau uvo niokojamas, apie nepriklausomybę niekas nekalbėjo. Buvo įsitikinta, kad šis aktas buvo reikalingas vokiečiams tik derybose su Rusija. 1918 m. vasario 16 d. Taryba nusprendė žengti labai drąsų politinį žingsnį. Buvo pasirašytas Vasario 16 d. nepriklausomybės aktas, kuriame buvo skelbiama, kad Lietuvos valstybė su sostine Vilniumi atsiskiria nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.
Šis nepriklausomybės paskelbimas buvo svarbus Lietuvos politinis įvykis. Vasario 16 d. aktas apgynė kraštą nuo Lenkijos aleksinių kėslų, neleido kitoms valstybėms kištis į vidaus reikalus. Nepriklausomybės aktas privertė Vokietijos vyriausybę nors nominaliai pripažinti Lietuvos statusą.