Lietuvos valstiečių gyvenimo vaizdai 1795-1861m.

“Lietuvos valstiečių gyvenimo vaizdai 1795-1861m.”

Įvadas

Apie valstiečius, kaip ir apie kitas Lietuvos socialines grupes, daugiausia duoda pagrindo kalbėti 1790 metų LDK gyventojų surašymas ir šešios rusų valdžios revizijos. Per 1795-ųjų reviziją buvo priskaičiuota 335 515 vyriškos lyties valstiečių – tai kartu su moterimis apytiksliai sudarė 76% Lietuvos (be Užnemunės) gyventojų. 1795-1858 metais valstiečių padaugėjo 23,7%, o iš viso gyventojų – 40,4%. Per paskutinę reviziją Augustavo gubernijos lietuviškose apskrityse užrašyta 332 tūkst. valstiečių – kartu su moterimis tai sudarė beveik penktadalį visų Lietuvos gyventojų. Tuomet visoje Lietuvoje (be Klaipėdos krašto) gyveno apie 1234 tūkst. žmmonių.

Valstiečiai

Valstietija iki 1861metų tik iš dalies gali būti vadinama luomu, nes juridiškai tik baudžiavos panaikinimą ir 1861metų reformą galima laikyti valstiečių luomo krikštatėviais. Iki XIX amžiaus vidurio teisiškai valstietija buvo susiskaldžiusi. Rusijai okupuojant Lietuvą privatiems dvarininkams priklausė 56% visų valstiečių, beveik ketvirtadalis (27%) buvo valstybiniai, 6% – karališkieji, 10% – bažnytiniai.
Valstiečių luomo suformavimas ir atskirų įstatiminių normų taikymas, žeminančios bausmės už padarytus nusikaltimus – visa tai buvo anachroniška Europos kontekste. Sunki visų mokestinių luomų našta, rekrutų prievolė (tačiau ir visuotinė karinė prievolė turėjo juridinės luominės nelygybės recidyvų), neelygybę įteisinantys Rusijos įstatymai, archajiškų teisinių institucijų varžoma luominė sąmonė – visa tai XIX amžiuje trukdė lietuvių visuomenės integracijai.
Praėjusio šimtmečio žemaičiai vis dar jautė vienovę su mišku ar pieva. Gyvenimas buvo perdėm sėslus, nes asmeninė valstiečių priklausomybė nuo savo pono dvarininko ar

r valstybės neleido kilnotis iš vienos vietos į kitą. Tad dažniausiai valstiečio gyvenimas nuo gimimo iki mirties dienos prabėgdavo vienoje vietoje, lėtai keičiantis jį supančiai aplinkai.
Nenuostabu, kad ano meto autoriai, mėginę aprašyti kraštą ir žmones, pradėdavo nuo gamtos. Kad ir A.Baranauskas, “Anykščių šilelio” vaizdais jis išreiškia susirūpinimą lietuvių liaudies, nešančios baudžiavos ir carizmo jungą, padėtimi ir jos ateitimi: “Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę/ Kas jūsų grožei senobinei tiki?/ Kur toji puikybė jūsų pasidėjo?/ Kur ramus ūžimas nuo vėjo,/<.>/ Visa prapuolė: tik ant lauko pliko/ Kelios pušelės apykreivės liko!..<.>/ Ė už visus viršesnis lakštingalėlės balsas:/ Pilnas, skardus, graudingas ir, taip sakyt, skalsus:/ Skamba, ūžia per krūmus, ir vis kitaip mainos,/ Ir vis dūšion įsmenga – lyg Lietuvos dainos.<.>
Nuo paprastųjų valstiečių mažai kuo skyrėsi laisvieji žmmonės, kurie buvo arba ne visai paversti baudžiauninkais, arba kai kurių dvarininkų paleisti į laisvę žemdirbiai. Laisvieji žmonės lyg nuomininkai už gaunamą iš dvaro žemę atlikinėjo pinigines arba atodirbines prievoles. 33% Lietuvos valstiečių buvo užrašyti laisvaisiais, daugiausia tokių buvo Žemaitijoje, Telšių ir Raseinių apskrityse.
Rusų invazija nepakeitė pagrindinių Žemaitijos ūkio bruožų iš esmės. Negalėjo gi atnešti naujovių valstybė, kurios liaudis gyveno vergovę primenančios baudžiavos sąlygomis. Kita vertus, kraštui pakliuvus į rytietiškos imperijos valdas, sulėtėjo naujovių skverbimasis iš Vakarų, tačiau į Vakarus vis dažniau nusidriekdavo emigrantų iš
š Žemaitijos keliai.
XIX amžiaus viduryje ūkis keitėsi lėtai, žemaičių gyvenimą lėmė tradicinė veikla, tos veiklos įrankiai. Po senovei svarbiausias krašte gyventojų užsiėmimas buvo žemdirbystė. Ir amatai, ir auganti dvarų pramonė buvo susijusi su žemės ūkiu. I.Bušinskis rašė: “Be žemdirbystės, kuri yra išskirtinis dvaro pajamų gavimo būdas – arba parduodant grūdus natūra, arba pervarant į degtinę bei alų, jokios kitos pramonės žemvaldžiai neturi.” Tad viską lėmė žemė, ją dirbanti valstietija. Būtent agrarinis visuomenės pobūdis lėmė žemaičių krašo konservatyvumą, prisirišimą prie tėvų tradicijų, nepasitikėjimą naujovėmis, net jeigu jos žadėjo didesnį ūkio produktyvumą ir naudą. Naujovės sunkiai skynėsi kelią į valstiečių kiemus, taigi amžiaus viduryje Žemaitijos ūkyje vis dar vyravo senoviška trilaukio sistema ir tradiciniai darbo įrankiai (žemaitiška žagrė, volas, ilgas dalgis šienui, ir trumpas su grėbliuku vasarojui pjauti, medinis grėblys rugienojams grėbstyti). Derlingumas, anuometiniais terminais kalbant, svyravo tarp šešto ir aštunto grūdo (archajiška trilaukė žemdirbystė neleido didinti produktyvumo).
Ano meto grožinės literatūros kūriniuose dažniausiai piešiamas niūrus kaimo buities vaizdas. D.Poška kūrinyje “Mužikas Žemaičių ir Lietuvos” vaizdžiai aprašė tuometines realijas: <.> Mužike! Kurs pasaulio esi geradėjau,/ Dėl ko gi tave niekin kaip dulkes tarp vėjų?/<.>/ Jei kas norint supranta vargus tokius baisius,/ Tas žino, kaip sunkiai pelnos žemės vaisius<.>.” Taip pat tuometinę valstiečių padėtį puikiai atspindi ir A.
.Klemento eilėraščiai: “Daugiausia nuo dvarponio tenka valstiečiui:/ Beveik kas dieną jį baudžiava kviečia./ Vargšelis neturi net poilsiui laiko,/ Ir tai dar visi jį per tinginį laiko./ Jis bijo viršaičio, taipogi tijūno,/ Valdytojo, ūkvedžio, pikto seniūno./ O jau dėl kareivio, tai ką ir kalbėti,/<.>/ Tai dar ne viskas: reik bijot šimtininko,/ Kelių prižiūrėtojo ir raštininko,/ Kurie net vežimą ištemps nusitvėrę./ Taip drasko visi jį, lyg užguitą žvėrį <.>.” Tačiau, J.Pabrėžos eilėraščiuose “Apie pypkininkus” iškyla ir šviesesnių paprasto valstiečio gyvenimo atspindžių: “Esu sau žmogelis, šarpus kožnam darbe./ Vis man pagal norą klojas, Dieve, būk Tau garbė/<.>/ Visad linksmas esu, ar ariu, ar sėju/ Prašau, Dieve, būk ir toliau mano geradėju <.>.” Viena aišku: jau pirmojoje XIX amžiaus pusėje žemaičių valstiečių turtinė diferenciacija buvo gana didelė.
Žemaitijos vaizdas buvo piešiamas kaip turtingiausio Lietuvos krašto vaizdas. Čia valstiečių padėtis buvusi geresnė negu kur kitur Lietuvoje. Dauguma valstiečių savo feodalines prievoles mokėdavo pinigais, t.y. buvo činšininkai. (Šnekamojoje kalboje činšininkams prigijo bajorų vardas, o lažininkams – baudžiauninkų, nes lažas iš seno buvo tapatinamas su baudžiava. Liaudyje drauge nusistovėjo ir feodalų klasės žmonių pavadinimai. Dvaro savininkas, turįs baudžiauninkų, visuotinai vadinamas ponu, o jų neturįs, skurstąs akalicijoje arba tarnaująs dvare to paties luomo žmogus – šlėkta. Jis taip pat ponas, tik ne
e dvarponis.)
Pagal rusų įstatymus visi imperijos gyventojai buvo dalijami į dvi dalis: mokančius valstybei mokesčius ir nemoknčius. Taigi visus mokesčius mokėjo valstiečiai (laisvieji ir nelaisvieji), kai tuo tarpu bajorai nuo jų buvo visiškai atleisti. Iš visų mokesčių kategorijų svarbiausi buvo pagalvės mokesčiai, be jų dar mokėjo rekrutinius mokesčius. Mokesčius mokėjo tik pilnamečiai vyrai. Laisvieji valstiečiai 1848 metais turėjo mokėti už pusmetį: pagrindinių mokesčių (“podateij”) – 1 rb 4,5 kp, žemės mokestį (“zemskich”) – 33 kp, bajoriškus mokesčius – 4 kp, akcizo mokestį – 29 kp, korpuso mokestį – 3 kp, maisto mokestį (prodovolstv.) – 1 kp, institutui išlaikyti mokestį – 1,5 kp, įstaigų statybai mokestį – 2,5 kp, iš viso per pusmetį – 1 rb 79 kp, iš viso per metus – 3 rb 58 kp. Rekrutinių mokesčių dydis nuo vieno asmens per metus siekė nuo 4 iki 7 rb, žiūrint po kiek rekrutų kuriais metais nuo 1000 asmenų manifestais reikalaujama pristatyti. Beje valstiečius ypač vargino ėmimas rekrutų: rusai panakino senąją karo tarnybos tvarką ir prievarta ėmė jaunus vyrus – po vieną nuo 500 – 200 vyrų – ilgai trunkančiai karo tarnybai. T.Adomonio romano “Bedalių ašara” žodžiais kalbant: “Rekrutai – 25 metų karo tarnyba – mirtis. Iš šimto vienas, atiduoti į rekrutus grįždavo į savo kraštą. Ir tas, netekęs sveikatos, nebetinkamas gyvenimui. Kiti nuo žvėriškų bausmių, laukinės tvarkos ir ilgos tarnybos neišlaikydavo.”

Nuo revizinio žmogaus privačiuose dvaruose kasmet buvo reikalaujama po rublį, o valstybiniuose – po du (tai buvo priskaitymai paštui ir vietinei administracijai išlaikyti). Rinkdami mokesčius dvarininkai naudojosi egzekucijomis: kareivių apgyvendinimu tų valstiečių kiemuose, kurie laiku nesumokėjo mokesčių. Valstiečiai turėjo kareivius apnakvydinti, valgydinti, ir be to, mokėti dienpinigius. Jei kareivis raitas, tai dar ir jo arklį šerti. Žinodami, kad mokesčiams surinkti gaus egzekutorius, dvarininkai išlupdavo iš valstiečių daugiau, negu reikėjo valstybei sumokėti.

Iš visų valstiečių, tik žemaičio padėtis buvo geresnė. Žemaičio valstiečio rūpestis buvo parduoti savo užaugintą derlių ir susimokėti činšą bei valstybinius mokesčius. L.Jucevičius veikale “Lietuva, jos senovės paminklai, buitis ir papročiai” sako: “Prūsų, Kuršo ir Žemaičių valstiečiai dėl to gerai gyvena, kad ten lažas yra arba visai nežinomas, arba lengvas. Mokėdamas gana įmanomą činšą ir nieko dvarui nedirbdamas, visą savo laiką, visą darbą sunaudoja sau.<.> Užtat kiekvienas dirba su noru, nes žino, kad sau dirba.” Žemaitijoje gyvenimo lygiu labiausiai išsiskyrė Telšių apskritis, kurioje per 90% valstiečių buvo činšininkai.
Luomas, kalba, tikyba, turtingumas, papročiai ir užsiėmimai, socialinė pozicija – visa tai bėgant metams daugiau ar mažiau veikė žemaičių visuomeninę sąmonę. Tik priveligijuotas bajorų luomas buvo pripažįstamas tauta. Ne kalba ar papročiai, net ne religija, o luomas lėmė teisę priklausyti tautai (žinoma valstiečiai nebuvo svetimšaliai).
Tai ir pačioje lietuvių tautosakoje dėl sustiprėjusių klasinių prieštaravimų bei pasikeitusių politinių sąlygų atsirado naujų motyvų. Ryškiau gretinamas dvarininko turtingumas ir jo dvasinis, moralinis skurdas, išaukštinamas valstietis, doros, darbštumo pavyzdys. Dainose ima atsispindėti sunki rekrutų dalia.
Imdami pavyzdį iš Rusijos, kur baudžiava buvo dar sunkesnė, dvarininkai ėmė didinti valstiečių pareigas, ilginti darbo dienas, pardavinėti baudžiauninkus kaip vergus – atskirai tėvus ir vaikus, pralošinėti juos kortomis, keisti į šunis (žemaičiai, beje, to savo kailiu nejuto). Padidėjo bausmės už nusikaltimus, mušimai iki mirties, trėmimai į Sibirą.
Valstiečių kasdieninis gyvenimas, darbai ir šventės, vargai ir linksmybės per visą Rusijos viešpatavimo laikotarpį keitėsi iš lėto. Skirtingi dalykai rūpėjo ir etnografinės bei buitinės medžiagos rinkėjams, kurie paliko užrašus apie praėjusį amžių, tad ir pasakyti sunku, kaip keitėsi, tarkim, maistas, valgymo ritualas ar svečiavimasis pas gimines. Štai L.Jucevičius užfiksavo XIX amžiaus vidurio pasisveikinimo būdą: “Mūsų kaimo žmonės susitikę paprastai sako,- vienas: “Tegul bus pagarbintas Jėzus kristus”, o kitas atsako: “Per amžių amžius, amen”. Tas pat sakoma ir įeinant į svetimus namus<.>. Kaimo žmogus, susitikęs su pažįstamu ar gimine, paduoda jam dešinę ranką ir sako: “Kaip sveikas?”, o tasai atsako: “Sveikas, dėkui Dievui”. Sakyti susitikus “gera diena”, “geras vakaras” ar panašiai yra laikoma pagonišku papročiu <.>. Žemai lankstytis, kilnoti kepurę ir kitiems panašiems papročiams, niekinantiems žmogaus orumą, nėra šičia vietos”.
Žemaitiškų žemių namai buvo mediniai, gontais dengti, iš vidaus tinkuoti, su balkių lubomis ir lentų grindimis 2 priemenėmis ir kamino dalijami į dvi dalis. Po dešinei 3 kambariai ir tiek pat po kairei, viršuj, po aukštu stogu pastatyta “salka” su 1 langu. Frontas su gonkeliu atkreiptas į pietus. Už namo trobesys, jame pirtis, šeimynos troba. Sode prie pirties buvo šulinys su pompa. Kitų žemių valstiečių gyvenimo vaizdus padeda susikurti D.Poškos “Mužikas Žemaičių ir Lituvos”: “/<.>/ Su krosnia gryčelė, kurioje gyvenu,/ Tamsi, o vietoj lango lentikės tarp sienų;/ Toj per dienas ir naktis – ir dūmas, ir garas,/ Kruvin akis, blakstienus krintančios ašaros./ Valgyms – lapai daržiniai, bėralinė duona,/ O kaušas vandens vėsin troškėjimą kūno./ Vietoje lovos – suolas, virkščiomis paklotas;/ Ant kojų apavimas – vyžos šešlankuotos,/ Apjuosimas iš virvės, o krėkliai ir skranda- / Tai apdarai, po kuriuos kūno paukščiai lando./<.>.
Žemaičių, ypač telšiškių, maistas nebuvo pernelyg įvairus. M.Gadonas rašo, kad svarbiausias kasdieninis valgis buvo putra, kurią šeimininkės virdavo iš ruginių ar kvietinių miltų, bulvių, kopūstų, burokų (batvinių). Tokia košė baltinta pienu ar valgyta su kiaulienos spirgais. Kasdienė duona – juoda, šventėms iškepta iš kvietinių miltų – balta. Rūkyta mėsa, o šventadieniais – šviežia paukštiena buvo įprastas dalykas. Anot M.Gadono: “Vietinės šeimininkės, be įprasto sviesto ir sūrių gaminimo, daro tik šiai apskričiai būdingą rūgštų sviestą, kastiniu vadinamą <.>. Taip pat yra garsūs žemaitiški sūriai, labai skanūs, kurie yra visuotinai ir net valstiečių gaminami”.
Nedaug per šimtmetį pasikeitė ir svečiavimosi bei svečio priėmimo papročiai. “Kai svečias atvyksta,- rašo apie XIX amžiaus pirmąją pusę L.Jucevičius,- tuoj sodina jį už stalo, į kampą, stato jam krupniko (degtinės, virintos su medumi ir visokiais prieskoniais), o jeigu neturi, tai paprastos “baltosios”, duoda visokių valgių, tarp kurių kiaušinienė yra pirmoje vietoje. Svečias, žinantis mandagumo dėsnius, nieko neprisiliečia, ligi jo primygtinai neprašo. Nors ritualas nesikeitė, iki M.Valančiaus blaivybės akcijos, kaip rašo L.Jucevičius, XIX amžiaus pirmoje pusėje buvo taip: “<.> kaimo žmogus, kai nori parodyti, kad savo svečią iš širdies myli, tai nešneka jam visokių bičiulystės pareiškimų, neapipila jo nė kokiais saldžiais žodžiais, bet stengiasi jį nugirdyti, kaip sako: “ligi žemės graibymo”. “Pridėsiu tik,- rašo I.Bušinskis,- kad po blaivybės įvedimo Žemaitijoje <.> visos apeigos, kurias prieš tai valstiečiai siejo su degtine, šiandien atliekamos prie alaus ir midaus, o kartais ir vyno, laikantis blaivybės labiau negu prieš tai.”
Anot A.Pakalniškio, valstiečių pasikalbėjimai būdavo rimti, niekas nepasakodavo anekdotų, nekrėsdavo juokų, vengė nepadorių dviprasmybių: “Šnekėdavo tik tiesą, arba tylėdavo.” Panašiai elgėsi ir jaunuomenė, nors: “Jaunųjų pasišnekėjimai sukdavosi apie pasilinksminimus, apie mergas. Temos konkrečios, be romantiškų pagražinimų, natūralistinės, intymiausi žodžiai <.> būdavo naudojami tiesiai ir drąsiai.”
Amžininkai liudija, kad valstiečių jaunimas labai siekė mokslo. Kai kuriose vidurio ir vakarų Lietuvos apskrityse apie pusė suaugusiųjų mokėjo skaityti. Tačiau mokyklose lietuvių kalbai teko kukli vieta. Net parapinėse – pradinėse mokyklose lietuvių kalba tebuvo pagalbinė.
Vidurinių mokyklų ir mokinių skaičius mažėjo. Kartu stiprėjo mokyklos luomiškumas, neliko perimamumo tarp atskirų mokyklų tipų. Valstiečiams vidurinė mokykla tapo kone uždara. O universitetą valstiečių vaikai tepasiekdavo kada ne kada, nebent pasidarę bajoro dokumentus. Baigę keletą klasių, jie stodavo į dvasines seminarijas, pasirūpindavo privačia tarnyba dvaro administracijoje. Prieinamos valstiečiams buvo parapinės – pradinės mokyklos (lietuvos Vilniaus gubernijoje 1804 metais jose mokėsi 3,3 tūkst. mokinių). Po 1830 –1831 metų sukilimo jos buvo keičiamos valdinėmis. Būgštaudama dėl nekontroliuojamos kaimo mokyklos ir siekdama savo tikslams panaudoti katalikų bažnyčią, vidaus reikalų ministerija 1841 metais birželio 4 dieną leido atidaryti mokyklą prie Žemaičių (vėliau Telšių) vyskupijos bažnyčių, ir mokyti vaikus leituviško rašto, rusų kalbos pradmenų ir katekizmo (1854 metais šių mokyklų buvo 197, jose mokėsi 5,9 tūkst. vaikų).
Reziumė

Lietuvoje, kaip ir anksčiau, viešpatavo baudžiaviniai santykiai, ir jie iš esmės nesikeitė iki 1861 metų. Pastebimi gana ryškūs gyventojų padėties, gyvenimo kokybės skirtumai tarp Žemaitijos ir likusios Lietuvos (Rrusijos imperijos ribose) valstiečių. Nors rusinimo politika buvo gana aktyvi, bet iš esmės ar bent jau ženkliai nepavyko pakeisti valstiečių gyvenimo būdo taip, kaip tikėtasi. Sprendžiant iš to, kad baudžiaviniais laikais buvo parašyta nemažai kūrinių atvaizduojančių valstiečių džiaugsmus ir rūpesčius, tkrai galima teigti, kad anuomet tai buvo labai opi problema

Naudota literatūra:
E.Aleksandravičius, A.Kulakauskas “Carų valdžioje XIX amžiaus Lietuva”;

A.Butrimas, V.Žulkus, A.Nikžentaitis, V.Vaivada, E.Aleksandravičius “Žemaitijos istorija”;

V.Daugirdaitė-Sruogienė “Lietuvos istorija”;

V.Daugirdaitė-Sruogienė “Žemaičių bajoro ūkis XIX amžiaus pirmoje pusėje”;

M.Jučas, I.Lukšaitė, V.Merkys “Lietuvos istorija nuo seniausių laikų iki 1917 metų”;

J.Jurginis “Lietuvos valstiečių istorija (nuo seniausių laikų iki baudžiavos panaikinimo)”;

A.Jovaišas “Lietuvių literatūra”;

E.Savickaitė “Skaitiniai VII klasei”;

D.Poška “Mužikas Žemaičių ir Lietuvos”;

S.Stašaitis “Lietuvos istorija grožinėje literatūroje”.

Leave a Comment