Lietuvos taryba

Lietuvos taryba

Jonas Vailokaitis

(1886 – 1944)
Gimė 1886 m. birželio 25 d. Šakių apskrityje, Sintautų valsčiuje, Pikžirnių kaime.
1908 m. baigė Peterburgo prekybos ir pramonės institutą ir grįžo į Lietuvą. Tarnavo Marijampolės „Žagrės” kooperatyve.

1912 m. su broliu Juozu Kaune įkūrė Brolių Vailokaičių ir bendrovės banką nusigyvenusių bajorų dvarams supirkti, juos skirstyti ir išsimokėtinai išparduoti lietuviams.
Pirmojo pasaulinio karo metais dėl lietuviškos veiklos okupacinės valdžios kalintas, vėliau laikytas policijos priežiūroje.
1917 m. rugsėjo 18-22 d. dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje. Išrinktas į Lietuvos Tarybą. 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.
1919 m. su broliu Juozu įkūrė Ūkio banką irr buvo jo vadovas.
Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys.
1920 m. išrinktas į Steigiamąjį Seimą. Jame buvo Valstybės finansų ir biudžeto komisijos pirmininkas.
Brolis Juozas – Steigiamojo, I bei II Seimo narys.
„Maisto”, „Metalo” akcinių bendrovių vienas steigėjų ir dalininkų. Nuo 1937 m. – „Metalo” valdybos pirmininkas. Įsigijo Palemono plytinę. Įkūrė prekybos „Eksporto ir importo” akcinę bendrovę.
1925 m. išrinktas Lietuvos banko tarybos nariu.1937 m. – Urmo bendrovės pirmininkas ir bankininkų atstovas Prekybos ir pramonės rūmuose.
1927 m. vienas Lietuvos aeroklubo steigėjų.
1940 m. pasitraukė į Vokietiją.
Mirė 1944 m. gruodžio 16 d. Blankenburge.

Vladas Mironas

(1880 – 1953)
Gimė 1880 m. birželio 22 d. Rokiškio apskrityje, Paanemunio valsčiuje, Kuodiškių kaime.
Mokėsi Panemunyje, Mintaujos (Latvija) gimnazijoje. 1896 m. iš gimnazijos pašalintas, nes atsisakė melstis rusiškai. 1901 m. baigė Vilniaus kunigų seminariją, 1904 m. – Peterburgo dvasinę akademiją. Tais pačiais metais įšventintas kunigu.
Vilniaus privačių mokyklų kapelionas. Choroščiaus (Lenkija), Valkininkų, Daugų klebonas, Merkinės dekanas.
1911 m. –

leidinio Vilniaus kraštui „Aušra” leidėjas.
1917 m. rugsėjo 18-22 d. dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje. Išrinktas į Lietuvos Tarybą. Buvo jos pirmininko pavaduotojas. 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras.
Lietuvių tautos pažangos partijos narys. Vienas Lietuvių tautininkų sąjungos fondo steigėjų, jo mecenatas, valdybos pirmininko pavaduotojas. Nuo 1939 m. sausio mėn. – Lietuvių tautininkų sąjungos vyriausiosios valdybos pirmininkas.
1926 m. išrinktas III Seimo nariu.
1929-1938 m. – vyriausiasis kariuomenės kapelionas.
Nuo 1938 m. kovo 24 d. iki 1938 m. gruodžio 5 d. vadovavo XVIII Ministrų kabinetui, nuo 1938 m. spalio 1 d. dar ėjo ir žemės ūkio ministro pareigas. Nuo 1938 m. gruodžio 5 d. iki 1939 m. kovo 28 d. vadovavo XIX Ministrų kabinetui.
1934 m. tapo Kauno miesto savivaldybės tarybos nariu.
Lietuvos mokslo draugijos narys.
Akcinės bendrovės „Pažanga” pirmininkas, dalyvavo ir kitose akcinėse bendrovėse.
1940 m. okupacinės sovietų valdžios suimtas, kalintas Alytaus ir Kauno sunkiųjų darbų kalėjime.
Vokiečių okupacijos meetu nuo 1941 m. vidurio gyveno savo ūkyje Bukančiškėse prie Daugų.
1945-1947 m. klebonavo Vilniuje.
1947 m. okupacinės sovietų valdžios ištremtas į Rusiją.
Mirė 1953 m. vasario 17 d. Vladimire.

Pranas Dovydaitis

(1886-1942)
Gimė 1886 m. gruodžio 2 d. Marijampolės apskrities Višakio Rūdos valsčiaus Runkių kaime.
Su pertraukomis lankė Višakio Rūdos pradinę mokyklą, mokėsi Veiverių mokytojų seminarijoje, bet 1905 m. iš jos pašalintas už dalyvavimą streike. 1908 m. pavasarį eksternu išlaikė egzaminus Marijampolės gimnazijoje, o rudenį įstojo į Maskvos universiteto Teisių fakultetą, kurį pasirinko tikėdamasis vėliau darbuotis Lietuvos labui ir kurį baigė 1912 m. Tačiau Pr.Dovydaitį labiau traukė filosofijos, is

storijos ir gamtos mokslai, todėl 1912 m. įstojo į Istorijos-filosofijos fakultetą, tačiau jame mokėsi tik vienerius metus.
Jis buvo aktyvus visuomenininkas jau studijų metais. Studijuodamas dalyvavo lietuvių gyvenime, skaitė referatus lietuvių studentų draugijoje, rašė mokslinių straipsnių „Vilčiai”, „Draugijai”, „Šaltiniui”. 1911 m. pradėjo leisti „Draugijos” priedą – „Ateitį”, kuriame išdėstė ateitininkų ideologiją. Labai greitai Pr.Dovydaitis tapo vienu pagrindinių ateitininkų sąjūdžio veikėju, buvo ateitininkų vyriausiasis vadas.
1913 m. buvo pakviestas į Vilnių redaguoti „Vilties”, nes laikraščio leidėjai pradėjo konfliktuoti su A.Smetona, tuometiniu leidinio redaktoriumi. Pasak J.Girniaus, A.Smetonos pakeitimas Pr.Dovydaičiu nebuvo paprastas vieno asmens pakeitimas kitu. Šis redaktorių pasikeitimas virto dviejų visuomenės srovių išsiskyrimu: katalikų (krikščionių demokratų) ir viltininkų (vėliau gavusių tautininkų vardą). Pirmasis pasaulinis karas sutrukdė baigti naujas studijas Maskvos universitete.
Karo metais, nustojus leisti „Viltį”, persikėlė į Kauną ir 1916 m. tapo „Saulės” (vėliau Kauno I valstybinės) gimnazijos vadovu (1922 m. direktoriaus pareigas perėmė iš Vilniaus ištremtas M.Biržiška). 1918 m. tapo pirmuoju mėnesinio pedagoginio žurnalo „Lietuvos mokykla” redaktoriumi.
Nors direktoriaudamas nemažai vargo, tačiau nesiribojo vien gimnazijos reikalais, jungėsi ir į visuomeninį gyvenimą. 1917 m. Vilniaus konferencijoje Pr.Dovydaitis buvo išrinktas Lietuvos Tarybos nariu. 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.
Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys.
Kai iš antrosios Vyriausybės vadovo pareigų atsistatydino M.Sleževičius, 1919 m. kovo 13 d. ėmė vadovauti III ministrų kabinetui, kuris išsilaikė tiktai mėnesį, iki 1919 m. balandžio 12 d. Valstybėje tu
uo metu buvo susiklosčiusi pavojinga situacija: bolševikai buvo pasiekę Kėdainius, o Lietuvos kariuomenė buvo dar negausi ir menkai ginkluota. Tačiau pavyko pasiekti, kaip pats Pr.Dovydaitis rašė atsiminimuose, kad „viskas pradėjo krypti į normalesnes vėžes”. 1919 m. balandį Lietuvos Tarybai išrinkus A.Smetoną Prezidentu, tą pačią dieną Pr.Dovydaitis atsistatydino ir, pasitraukęs iš politikos, pasišventė pedagoginiam bei moksliniam darbui.
Dar tebedirbdamas „Saulės” gimnazijoje, įsijungė į akademinį darbą Aukštuosiuose Kursuose, skaitė filosofijos istorijos kursą, o nuo 1922 m. iki pat 1940 m. profesoriavo Lietuvos (vėliau – Vytauto Didžiojo) universitete, buvo universiteto Senato sekretorius, Teologijos ir filosofijos fakulteto sekretorius, Religijų istorijos katedros vedėjas. 1935 m. jam suteiktas filosofijos daktaro laipsnis. Pr.Dovydaitis leido ir redagavo kelis mokslinius žurnalus: gamtos mokslų „Kosmos”, filosofijos „Logos” ir „Soter”, skirtą religijų istorijai. Šiuose žurnaluose aktyviai skelbė savo originalius mokslinius straipsnius kultūros, religijos, filosofijos temomis ir vertė kitų mokslininkų darbus. Buvo Lietuviškosios enciklopedijos viceredaktorius.
1932 m. užsitraukęs tautininkų valdžios nepasitenkinimą dėl ateitininkų veiklos plėtojimo bei kritiškų paskaitų, tris mėnesius priverstinai „atostogavo” kalėjimuose, buvo trumpam pašalintas iš Universiteto, vėliau suvaržyta jo mokslinė veikla.
1934 m. – Lietuvos krikščionių darbininkų profesinės sąjungos pirmininkas.
1921 m. įsteigė „Naujosios vaidilutės” mėnesinį žurnalą, kurį redagavo iki 1940 m.
1941 m. okupacinės sovietų valdžios Pr.Dovydaitis buvo ištremtas į Rusiją prie Uralo. Mirė 1942 m. lapkričio 4 d. Severouralsko lageryje.
2000 m. gegužės 7 d. Romos Koliziejuje buvo iškilmingai paskelbti naujieji kankiniai; ta
arp jų – ir Pranas Dovydaitis.

Jonas Basanavičius

(1851 – 1927)
Jonas Basanavičius (gimė 1851 m. lapkričio 23 d. Ožkabalių kaime) Lietuvos istorijoje pramintas „tautos patriarchu”, numatęs jos ateitį ir kelius Nepriklausomybei pasiekti. Jo gyvenimo kredo gali atspindėti citata: „nepriklausomos savarankiškos Lietuvos geisti mes turime teisę”, nes lietuvių tauta turi tvirtus istorinius pagrindus, gali ir turi būti laisva.
Pirmuosius laisvės vilties spindulius J.Basanavičius pradėjo skleisti dar užsienyje (Bulgarijoje, Austrijos imperijoje), kur likimo nublokštas išgyveno dvidešimt penkerius metus. Savo jėgas, sveikatą ir laimę išdalijo svetimose šalyse, tačiau degančią meile sielą iki pat savo mirties išsaugojo lietuvių tautai. Daugelis jo mokslo darbų ir tyrinėjimų skatino tautinę savimonę, žadino tėvynės meilę. J.Basanavičius aukštino Lietuvos praeitį, domėjosi lietuvių kalbos ištakomis, rinko lietuvių tautosaką ir skatino kitus ją rinkti, sukūrė savitą lietuvių kilmės teoriją. Susidomėjęs Lietuvos istorija, ragino tautiečius kurti etnografinę draugiją, bet šią idėją realizavo tik Vilniuje, 1907 m. įsteigęs Lietuvių mokslo draugiją, kuriai paskyrė keliolika savo gyvenimo metų.
J.Basanavičius išplėtė lietuvių tautos sampratą, jos nariais laikydamas ne tik bajoriją, bet ir visus svetimtaučius, gyvenančius Lietuvoje. Keldamas tautos vienybės idėją, skatino žmones sutelkti jėgas prieš engėją. Subūręs apie save bendraminčių, 1883 m. pradėjo leisti „Aušrą” (kurios svarbiausias tikslas ir buvo ugdyti tautiškumą); gyvendamas Prahoje ją redagavo. Šio laikraščio pirmojo numerio pratarmėje rašė: „Juk ir mes esame tokie pat žmonės kaip ir mūsų kaimynai ir norime visomis teisėmis, priklausančiomis visai žmonijai, lygiai su mūsų kaimynais naudotis”. Vėliau bendradarbiavo „Garse”, „Varpe”, „Tėvynėje”, „Tėvynės sarge” ir kituose Mažojoje Lietuvoje leistuose leidiniuose.

J.Basanavičius 1890 metais
Savo pažiūras apie valstybės ir asmens santykius, valstybės paskirtį J. Basanavičius plačiai dėstė grįžęs į Lietuvą. Jis aktyviai dalyvavo visuomeninėje–politinėje veikloje, siekiant Lietuvos tautinio ir socialinio išsivadavimo. Jam labai pravertė Bulgarijoje įgyta politinė patirtis (nuo 1899 m. buvo Bulgarijos demokratų partijos nariu) kartu su kitais visuomenininkais 1905 m. šaukiant Vilniuje Didįjį lietuvių Seimą bei steigiant Tautiškąją lietuvių demokratinę partiją. Šis žingsnis sukėlė karštas politines aistras, tačiau Didžiojo Vilniaus Seimo darbui nesukliudė – J.Basanavičiaus autoritetas vienijo įvairių partijų žmones. 1905 m. pabaigoje Vilniaus lietuvių J.Basanavičius buvo išrinktas komiteto, turėjusio organizuoti platesnį Lietuvos žmonių susirinkimą, pirmininku. 1905 m. gruodžio 4-5 d. įvyko Didysis Vilniaus Seimas, kuriame dalyvavo apie 2000 atstovų iš Lietuvos, lietuvių kolonijų Rusijoje, Ukrainoje, Lenkijoje, Latvijoje ir kuriam J.Basanavičius pirmininkavo. Lietuvos valstybės atkūrimo požiūriu svarbiausia, kad priimtąja rezoliucija Didžiojo Vilniaus Seimo atstovai caro valdžios pareikalavo plačios autonomijos etnografinei Lietuvai, visuotinu balsavimu renkamo Seimo Vilniuje.
1906 m. parengė dokumentą, kuriuo įrodinėjama, kad yra būtina prie Lietuvos prijungti Suvalkų guberniją, gynė lietuvių kalbos teises bažnyčiose. Nuo 1907 m. rūpinosi mokslo organizavimu – įsteigė jau minėtą Lietuvių mokslo draugiją, būrė studentų būrelius į vieningą organizaciją, steigė mokyklas. Kauno universitetas, pagerbdamas daktaro mokslinę veiklą, skyrė jį Garbės nariu ir profesoriumi.
1913 m. J.Basanavičius kartu su Valstybės tarybos nariu M.Yču išvyko į Ameriką rinkti aukų Lietuvių mokslo draugijos ir Dailės draugijos namams statyti.
Pirmąjį pasaulinį karą ir pokarį J.Basanavičius praleido Vilniuje, rinkdamas medžiagą apie vokiečių okupacinį laikotarpį. 1917 m. pirmininkavo Lietuvių konferencijai, buvo išrinktas Lietuvos Tarybos nariu. Jo laikinai pirmininkaujama Lietuvos Taryba 1918 m. vasario 16 d. paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.
Dr. J.Basanavičius sulaukė beveik visų savo tautinių ir politinių svajonių išsipildymo, nors gyvendamas lenkų okupuotame Vilniuje, neregėjo suvienytos Lietuvos. Mirė Vilniuje 1927 m. vasario 16 d., palaidotas Rasų kapinėse.
Jonas Vileišis

(1872-1942)
Advokatas Jonas Vileišis – Lietuvos nepriklausomybės Akto (1918 m.) signataras. Tai asmenybė, istorijos palikta J.Basanavičiaus šešėlyje, nors savo darbais, veiklumu ir palikimu J.Vileišis yra ne mažiau iškilus.
J.Vileišis gimė 1872 m. sausio 3 d. Biržų apskrityje, Pasvalio valsčiuje, Medinių kaime.
1892 m. baigė Šiaulių gimnaziją, 1892-1894 m. studijavo Peterburgo universiteto Fizikos ir matematikos fakultete, vėliau – Teisės fakultete, kurį baigė 1898 m.
Dar studijuodamas Peterburge, pradėjo bendradarbiauti su „Varpu”, „Ūkininku”. 1900 m. grįžęs į Lietuvą, vertėsi advokatūra ir įsijungė į „12 apaštalų” draugijos, kuri gynė lietuvių kalbos teises, veiklą. 1904 m., panaikinus spaudos draudimą, J.Vileišis gavo leidimą savaitraščiui „Lietuvos ūkininkas”, o 1907–09 m. jis leido „Vilniaus žinias” (1909 m., laikraštį panaikinus, įsteigė „Lietuvos žinias”).
1902 m. buvo vienas Lietuvių demokratų partijos kūrėjų.
1905 m. buvo organizacinio komiteto Didžiajam Vilniaus Seimui šaukti narys; 1907 m. – vienas Lietuvių mokslo draugijos steigėjų ir jos valdybos narys.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, kartu su grupe kairiosios pakraipos lietuvių inteligentų J.Vileišis įkūrė Lietuvių draugiją nukentėjusiems nuo karo agronomijos ir teisės pagalbai teikti, tapo jos pirmininku; dalyvavo Lietuvių komiteto veikloje. Rūpindamasis švietimo reikalais Atlantos valsčiuje įsteigė 6 mokyklas, būdamas Mokslo draugijos narys organizavo vadovėlių leidybą. Mokytojams platino antivokiškus atsiliepimus ir už tai buvo suimtas, 6 mėn. kalintas Lukiškėse, vėliau ištremtas į Vokietiją prievartos darbams. Berlyne pabėgo, slapstėsi pas pažįstamus, kol, baigiantis karui, gavo atleidimą iš koncentracijos stovyklos ir teisę grįžti į Vilnių.
Tėvynėje nuo 1917 m. buvo Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos nariu, šiai partijai 1922 m. susijungus su Lietuvos valstiečių sąjunga nemažai laiko ir jėgų skyrė veiklai Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungoje, buvo Centro komiteto nariu (1929 m. atsisakė CK pirmininko pareigų ir iš partijos išstojo).
Įsitraukė į Lietuvių konferencijos Vilniuje 1917 m. rugsėjo 18–22 d. organizavimą, tapo konferencijos prezidiumo nariu. Konferencija J.Vileišį išrinko į Lietuvos Tarybą. J.Vileišis, vienintelis iš Lietuvos Tarybos narių, balsavo prieš 1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos nepriklausomybės deklaravimą, kuriuo buvo pasižadama nustatyti Lietuvos priklausomybę Vokietijai. J.Vileišis buvo vienas iš Lietuvos Tarybos narių, išstojusių iš jos 1918 m. sausio 26 d. ir protestavusių prieš Lietuvos Tarybos įsipareigojimus Vokietijai uzurpuojant Steigiamojo Seimo teisę nustatyti Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis. Visi 20 Lietuvos Tarybos narių 1918 m. vasario 16 d. balsavo už grįžusių narių – J.Vileišio, Mykolo Biržiškos, Stepono Kairio ir Stanislovo Narutavičiaus – siūlomą Lietuvos Nepriklausomybės Aktą be Lietuvos įsipareigojimų Vokietijai.
Kartu su kun. Just.Staugaičiu ir dr. J.Šauliu buvo deleguotas į Vokietiją siekti, kad būtų pripažinta Lietuvos nepriklausomybė.
Nors J.Vileišis buvo pakviestas dirbti pirmojoje Vyriausybėje, tačiau dalyvauti sudarant Ministrų kabinetą atsisakė. 1918 m. gruodžio 18 d. tapo antrosios, Laikinosios Lietuvos Vyriausybės, vadovaujamos M.Sleževičiaus, vidaus reikalų ministru. Eidamas šias pareigas, suorganizavo savivaldybių veiklą, rūpinosi, kad kiekvienoje apskrityje dirbtų po gydytoją, paskelbė Kooperacijos bendrovių ir sąjungų įstatymą, parengė šaukimo į kariuomenę taisykles. Per du su puse mėnesio savo žinybai nustatė pagrindines funkcionavimo gaires. Antroji Vyriausybė išsilaikė iki 1919 m. kovo 12 d.
Trečioji – Pr.Dovydaičio Vyriausybė išsilaikė mėnesį, bet J.Vileišis gavo pasiūlymą ketvirtajame M.Sleževičiaus Ministrų kabinete eiti finansų ministro pareigas. Ši Vyriausybė dirbo nuo 1919 m. balandžio 12 d. iki 1919 m. spalio 7 d. Ieškodamas užsienio paramos besikuriančiai Lietuvos valstybei, parengė valiutos reformą – atsistatydinus Vyriausybei ji taip ir nebuvo įgyvendinta. (Ketvirtajai Vyriausybei taip pat pavyko suformuoti dešimties tūkst. karių kariuomenę, apsiginti nuo Raudonosios Armijos, perimti iš vokiečių krašto administravimą, sudaryti funkcionuojantį valstybės aparatą.)
1919 m. tapo Lietuvos valstybės atstovu JAV. Svarbiausias jo tikslas – gauti Lietuvos pripažinimą de jure, užmegzti nuolatinius finansinius ir prekybinius ryšius bei rinkti aukas Amerikos lietuvių bendruomenėse. Nors visų užduočių įvykdyti ir nepasisekė, tačiau sėkmingai buvo sprendžiamos finansinės ir organizacinės problemos (surinko aukų per 1,8 mln. dolerių, suvienijo susiskaldžiusius į partijas lietuvius).
1921–1933 m. buvo Kauno miesto burmistru. Per trumpą laiką organizavo kanalizacijos, vandentiekio tinklų tiesimą, sutvarkė susisiekimo problemas, pastatė tiltų, įkūrė mokyklų, visuomeninių organizacijų, Kaip rašoma šaltiniuose – ,,sueuropino Kauną”. Net ir po tautininkų perversmo (1926 m.) Kauno miesto savivaldybė dar penkerius metus išlaikė demokratinio valdymo tvarką.
1922 m. J.Vileišis buvo išrinktas į I Seimą, o 1923 birželio 19 d. II Seime, kaip ir A.Stulginskis, pretendavo į Respublikos Prezidento postą.
J.Vileišis paskelbė apie 500 straipsnių, Lietuvos universitete (vėliau – Vytauto Didžiojo universitetas) skaitė paskaitas.
Signataras minimas ir kaip aktyvus daugelio sąjungų, draugijų narys, sporto, kultūros mecenatas, Baltijos valstybių sąjungos puoselėtojas. Dirbdamas Valstybės Taryboje (nuo 1932 m.), paruošė Civilinio kodekso projektą.
Okupavus Lietuvą įsijungė į pogrindinę veiklą.
1942 m. birželio 1 d. J.Vileišis mirė Kaune, palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse, Vileišių šeimos koplyčioje.
Kazimieras Steponas Šaulys

(1872-1964)
Prel. Kazimiero Stepono Šaulio (gimė 1872 m. sausio 28 d.) gyvenimas yra glaudžiai susijęs su „Lietuvos buitimi” – su jos kovomis ir siekimais, jos laimėjimais ar pralaimėjimais, tvirtina kunigo globotinis P.Lapelis. K.S.Šaulys – vienas svarbiausių tautinio, politinio ir socialinio atgimimo veikėjų, padėjęs suformuoti nepriklausomos valstybės pagrindus, nenuilstamai skleidęs krikščioniškąsias vertybes, ugdęs inteligentiją, brandinęs moksleivių ir akademinio jaunimo charakterį.
K.S.Šaulys gimė 1872 m. sausio 28 d. Tauragės apskrityje, Švėkšnos valsčiuje, Stemplių kaime.
Baigė Švėkšnos pradinę mokyklą, Palangos progimnaziją, Žemaičių kunigų seminariją Kaune. Studijavo Peterburgo dvasinėje akademijoje. 1897 m. gavo teologijos kandidato laipsnį. 1899 m. baigė mokslus aukščiausiu pažymėjimo laipsniu. 1899 m. birželio 29 d. Kaune įšventintas kunigu.
Iš pradžių buvo vikaras Panevėžyje, vėliau Panevėžio realinės gimnazijos, mergaičių vidurinės mokyklos kapelionas.
Nuo 1906 m. dėstė Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune bažnytinę teisę, moralinę teologiją, visuomenės mokslą ir sociologiją. Būtent jo rūpesčiu buvo įsteigtos tokios naujos disciplinos, kaip visuomenės mokslas ir sociologija; K.S.Šaulys pats parašė šių mokslų vadovėlius, taip pat veikalą „Socializmas ir mūsų sociališkieji mokslai”. Nemažai rašė spaudai – „Draugijai”, „Tiesos keliui” ir kt.
K.S.Šaulys jaunystėje pradėjo kilti bažnytinės hierarchijos laiptais. 1911–20 m. ėjo Žemaičių vyskupo sekretoriaus pareigas, 1916 m. paskirtas Žemaičių vyskupijos kapitulos kanauninku, vėliau – kancleriu. 1926 m. tapo Kauno arkivyskupo Metropolito J.Skvirecko vikaru, 1927 m. jam suteiktas popiežiaus rūmų prelato titulas, 1932 m. išrinktas Kauno arkivyskupijos prelatu, vėliau pakeltas Kauno bazilikos arkidiakonu ir metropolijos kapitulos prelatų dekanu, vėliau jam suteiktas apaštališkojo protonotaro garbės vardas.
Kun. K.S.Šaulys rūpinosi žmonių gerove. Panevėžyje įkūrė labdaros draugiją beglobiams žmonės remti, „Motinėlės” draugiją neturtingiems gabiems mokslo siekiantiems jaunuoliams pagelbėti, „Saulės” švietimo draugiją. 1918 m. dr. R.Šliūpo, įkūrusio Lietuvos Raudonąjį kryžių, pakviestas, įsitraukė į šios organizacijos veiklą, buvo išrinktas Vyriausiosios valdybos nariu. Kai vokiečių okupacijos metais Lietuvos Raudonojo kryžiaus veikla buvo sustabdyta, K.S.Šaulys kūrė Lietuvos Savitarpio pagalbos organizaciją, tapo jos tarybos vicepirmininku (1941–1944 m.).
Politiniame gyvenime dalyvavo aktyviai: 1905 m. gruodžio 4-5 d. dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime, 1917 m. Lietuvių konferencija K.S.Šaulį išrinko į Lietuvos Tarybą, kartu su kitais 19 narių vėliau jis pasirašė Vasario 16 d. Nepriklausomybės nutarimą.
1920 m. K.S.Šaulys buvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą – dar kitaip vadinamąją Konstitucinę asamblėją. Dirbdamas Konstitucinėje komisijoje, pasak Krikščionių demokratų frakcijos atstovo P.Kriščiūno, “labai daug gero padarė Lietuvai, padėdamas įvesti joje demokratinę ir krikščionišką santvarką.” Būtent tokių žmonių pastangomis buvo parengta ir 1922 m. priimta pirmoji nuolatinė Valstybės Konstitucija.
1922 m. buvo Lietuvos krikščionių demokratų partijos Centro komiteto narys.
Steigiamojo Seimo darbo pabaigoje, K.S.Šaulys iš viešosios politinės veiklos pasitraukė ir nuo 1922 m. iki 1944 m. profesoriavo Lietuvos universitete (vėliau – Vytauto Didžiojo universitetas), seminarijoje. Ėjo Teologijos–filosofijos fakulteto Bažnytinės teisės katedros vedėjo, ekstraordinarinio, ordinarinio profesoriaus pareigas. Jis taip pat dirbo Arkivyskupijos administracijoje.
Baigiantis II Pasauliniam karui 1944 m. prel. K.S.Šaulys išvyko į Vokietiją, 1945 m. persikėlė į Šveicariją. Mirė 1964 m. gegužės 9 d. Lugane, „Tėvynės ilgesio kankinamas, bet nepraradęs vilties, kad Lietuva vėl prisikels laisvam, nepriklausomam gyvenimui”.*
Steponas Kairys

(1879 – 1964)
Gimė 1879 m. sausio 3 d. Ukmergės apskrityje, Kurklių valsčiuje, Užunevėžio kaime.
Baigė Kurklių pradinę mokyklą, 1894 m. – su pagyrimu Palangos progimnaziją, 1898 m. – Šiaulių gimnaziją.
Studijavo Peterburgo technologijos institute, iš kurio du kartus šalintas už dalyvavimą studentų judėjime. Baigė 1908 m.
1905 m. gruodžio mėnesį Didžiajame Vilniaus Seime pirmininkavo pirmos dienos posėdžiui.
1908 m. Samaros gubernijoje, Petro Vileišio vadovaujamas, statė tiltus Volgos–Bugulmos geležinkelyje, vėliau darbavosi Kursko gubernijoje.
1912 m. grįžo į Lietuvą, atvyko į Vilnių. Dirbo miesto savivaldybės kanalizacijos skyriuje.
1917 m. rugsėjo 18-22 d. dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje. Išrinktas vienu iš 20 Lietuvos Tarybos narių.
1917 m. lapkričio 2-10 d. dalyvavo lietuvių konferencijoje Berne (Šveicarija).
1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Taryba paskelbė Lietuvos nepriklausomybės deklaravimą, kuriuo buvo pasižadama nustatyti Lietuvos priklausomybę Vokietijai. S.Kairys buvo vienas iš tų Lietuvos Tarybos narių, kurie buvo nepatenkinti vokiečiams duotais įsipareigojimais. Todėl 1918 m. sausio 8 d. jis pasiūlė Lietuvos Tarybai anuliuoti 1917 m. gruodžio 11 d. rezoliucijoje įrašytus įsipareigojimus. Taip pat jis pateikė nepriklausomybės skelbimo formulę, kuri tik redakciniu atžvilgiu skyrėsi nuo 1918 m. vasario 16 d. Akto. S.Kairio pasiūlymas buvo priimtas, tačiau ginčas tęsėsi toliau. Pagaliau 1918 m. sausio 26 d. Antanas Smetona ir Jurgis Šaulys pasiūlė patvirtinti rezoliuciją su konvencijomis. Prieš šį pasiūlymą balsavo S.Kairys, Mykolas Biržiška, Jonas Vileišis, Stanislovas Narutavičius ir Aleksandras Stulginskis. Pasiūlymas buvo priimtas 12 balsų prieš 5. Po šio balsavimo S.Kairys buvo vienas iš Lietuvos Tarybos narių, išstojusių iš jos ir protestavusių prieš Lietuvos Tarybos įsipareigojimus Vokietijai uzurpuojant Steigiamojo Seimo teisę nustatyti Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis. Visi 20 Lietuvos Tarybos narių 1918 m. vasario 16 d. balsavo už grįžusių narių – S.Kairio, J.Vileišio, M.Biržiškos ir S.Narutavičiaus – siūlomą Lietuvos Nepriklausomybės Aktą be Lietuvos įsipareigojimų Vokietijai.
1918 m. gruodžio mėnesį subūrė Utenos apskrities savivaldybę ir buvo jos valdybos pirmininkas. Vėliau dirbo Prekybos ir pramonės ministerijoje.
IV Mykolo Sleževičiaus (1919 04 12 – 1919 10 07) Ministrų kabinete S.Kairys dirbo tiekimo ir maitinimo ministru.
Steigiamojo, I, II bei III Seimo narys.
1923-1938 m. dirbo Kauno miesto savivaldybės Kanalizacijos ir vandentiekio skyriaus vedėju. Vadovavo vandentiekio ir kanalizacijos projektavimo ir tiesimo darbams Kaune. Parengė Šiaulių miesto vandentiekio projektą, buvo kanalizacijos projektų ekspertas Marijampolėje, Vilkaviškyje, Panevėžyje.
Dėstė Lietuvos universitete, buvo Vytauto Didžiojo universiteto ordinarinis profesorius (1939 m.). 1940 m. S.Kairiui suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro vardas. 1941-1943 m. – VDU Technikos fakulteto dekanas.
1917-1919 m. redagavo „Darbo balsą”, o 1919-1933 m. – „Socialdemokratą” (abu buvo Lietuvos socialdemokratų partijos periodiniai leidiniai). Bendradarbiavo „Echo žycia robotniczego na Litwie”, „Naujoje gadynėje”, „Skarde”, „Vilniaus žiniose”, „Mūsų kelyje”, „Darbo visuomenėje”, „Mintyje”. Yra parašęs politinių feljetonų, technikos, politikos, literatūros darbų.
1943-1945 m. – Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK_o) pirmininkas.
1944 m. pasitraukė į Vakarus. Pradžioje gyveno Vokietijoje, vėliau – JAV.
Nuo 1900 m. buvo Lietuvos socialdemokratų partijos narys. 1907 m. dalyvavo Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos suvažiavime. Dalyvavo Socialistų internacionalo kongresuose Hamburge (Vokietijoje) 1923 m. ir Vienoje (Austrija) 1930 m.
Mirė 1964 m. gruodžio 16 d. Niujorke.

Leave a Comment