Lietuvos Respublikos Seimas

Įžanga

Išsivysčiusių valstybių istorija ir mūsų šalies patyrimas rodo, kad darnios demokratijos siekiama ilgus dešimtmečius. Lietuvos valstybė, savo praeityje patyrusi daug karų ir neramumų, vėl atsigauna ir suteikia dar vieną galimybę jos žmonėms įgyvendinti svajonę: gyventi demokratinėje ir ekonomiškai stiprioje valstybėje.

Visgi, praeitis nedingsta be pėdsakų ir mes šiuo metu, deja, dar negalime pasigirti subrandinta ir laiko užgrūdinta demokratija. Tai galime pastebėti kasdieniniame šalies gyvenime. Pagrindiniu demokratijos požymiu ir jos išsivystymo rodikliu mes laikytume tai, kokias galimybes tiesiogiai kontroliuoti valdžios institucijas turi vaalstybės piliečiai bei ar pakankamai pajėgios tokios institucijos, kad šias galimybes užtikrintų. Bendru atveju, manome, kad viskas priklauso nuo šalies žmonių geranoriškumo, pasiaukojimo ir , svarbiausia, sunkaus darbo.

Seimas – valstybinės valdžios atstovaujamoji institucija Lietuvoje

Seimas yra svarbiausia valdžios institucija. Ji turėtų geriausiai atspindėti šalies piliečių nuomonę, kaip ji turi būti tvarkoma ir kokia politika bus vykdoma per visą einamos kadencijos laikotarpį.

Pirmasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsnis skelbia, jog Lietuva yra nepriklausoma demokratinė respublika. Seimo institucijos egzistavimas rodo, kad Lietuvoje įgyvendinamas netiesioginės demokratijos principas, t..y. šalies piliečiai įgalioja leisti įstatymus per išrinktą žmonių grupę – parlamentą. Šio fenomeno užuomazgos buvo Anglijoje jau XII amžiuje.

LR Konstitucija apibrėžia tris valdžios rūšis: įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teismų valdžią. Tačiau mūsų konstitucija nedeklaruoja valdžių atskyrimo principo taip griežtai, kaip ta

ai padaryta JAV Konstitucijoje.

Vykdomoji valdžia Lietuvoje priklauso Vyriausybei ir Prezidentui, teisminė – teismams ir įstatymų leidžiamoji valdžia – Seimui. Suskirstymas sąlyginis pagal šių valdžios instancijų atliekamas pareigas.

Seimą sudaro 141 narys, kurie renkami keturiems metams visuotiniuose rinkimuose slaptu balsavimu. Seimo narių rinkimo tvarką nustato LR Seimo rinkimų įstatymas.

Seimo formavimas. Pirmalaikiai Seimo rinkimai.

Lietuvoje įstatymų leidžiamoji valdžia centralizuota, tai yra didelis privalumas priimant svarbius įstatymus ir kitokio pobūdžio dokumentus. Nepriklausomybės laikotarpis rodo, kad didesnių socialinių grupių interesus dažniausiai atstovauja valdančioji partija, kuri turi didžiausią vietų skaičių Seime. Taigi, valdančiajai partijai labai lengva vykdyti savo politiką, nors dėl tokios valdymo sistemos neretai nukenčia mažumos, jų politiniai interesai lieka net minimaliai nepatenkinti, nes faktiškai nėra jokių būdų, kuriais būtų galima pažaboti daugumos valdžią. Jungimasis mažų partijų į koalicijas leidžia bent atkreipti valdančiosios partijos dėmesį priimant tam tikrus sprendimus. Žinoma, valdančiosios partijos savimeilė neleidžia ieškoti kompromiso, dėl ko pasėkoje kyla įvairios problemos. Kaip pavyzdį norėčiau paminėti antros laiko juostos įvedima Lietuvos Respublikoje, kuriam pritarė dabartinė konservatorių partija. Norint patenkinti Europos komiteto reikalavimus ir kiek įmanoma greičiau pakliūti į pretendenčių sąrašą, liko nepastebėti ne tik opozicijos pasiūlymai, bet ir nebuvo pasitarta su eiliniais piliečiais dėl tokio sprendimo.

Valdžios centralizavimo principas numato, kas atsako už vykdomą politiką ir priimtus sprendimus. Todėl rinkimai į

Seimą yra vienas iš reikšmingiausių politinių įvykių Lietuvoje, nes rinkėjai gerai žinodami, kokia partija buvo valdžioje, gali arba paremti jos politiką arba pašalinti ją iš valdžios atiduodant balsus kitai partijai. Rinkėjai gerai žino, kam jie gali priekaištauti už politikos klaidas ir kam jie turi būti dėkingi už efektyvią politiką bei kuo jie gali pasitikėti.

Lietuvos Respublikos Seimo rinkėjai norėtų matyti Seimo ir Vyriausybės politiką veiksminga ir rezultatyvią, bet tai įmanoma tik esant stabiliai ir pakankamai vieningai vienos partijos arba partijų koalicijos kontroliuojamai daugumai ir jeigu Ministrų kabinetas, Seimas bei Prezidentas sutaria visais principiniais klausimais. Dažna kabinetų kaita atitolina pribrendusių politinių problemų sprendimą ir kartu mažėja piliečių pasitikėjimas valstybės valdžia ir demokratija apskritai.

LR Seimo rinkimų įstatymas skelbia, kad Seimo nariai renkami vienmandatėse ir daugiamandatėje rinkimų apygardose, remiantis visuotine ir lygia rinkimų teise, asmenišku ir slaptu balsavimu tiesioginiuose mišrios sistemos rinkimuose. Rinkimų teisę turi Lietuvos Respublikos piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų. Rinkimuose negali dalyvauti teismo neveiksniais pripažinti asmenys. Visų rinkėjų balsai rinkimuose yra laikomi lygiaverčiais.

Lietuvos Respublikos Seimo nariu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu su užsienio valstybe ir rinkimų dieną yra ne jaunesnis kaip 25 metų bei nuolat gyvena Lietuvoje.

Nuolatinio gyvenimo faktas, šiuo at

tveju, yra nustatomas skirtingai negu Lietuvos Respublikos įstatyme “Dėl asmenų, laikomų nuolat gyvenančiais Lietuvos Respublikoje”, t.y. netaikomas vienerių metų terminas. Šiuo būdu nustatytas nuolatinio gyvenimo faktas pripažįstamas reikšmingu tik pagal Seimo rinkimų įstatymą. ( Mums, deja, nepavyko rasti, kurioje vietoje Seimo rinkimų įstatymas tai apibrėžia).

Seimo nariais negali būti renkami piliečiai, kurie, likus 65 dienoms iki rinkimų, yra nebaigę atlikti bausmės, teismo pripažinti neveiksniais arba nepakaltinamais, be to, rinkimų dieną atliekantys karo arba alternatyviąją tarnybą, taip pat likus 65 dienoms iki rinkimų neišėję į atsargą krašto apsaugos sistemos, policijos ir vidaus tarnybos darbuotojai ir saugumo tarnybų apmokami pareigūnai.

Visi kiti tiesioginiai arba netiesioginiai piliečių rinkimų teisių apribojimai – dėl kilmės, politinių pažiūrų, socialinės ir turtinės padėties ir nacionalinės priklausomybės, lyties, išsilavinimo, kalbos, santykio su religija, užsiėmimo rūšies ir pobūdžio yra draudžiami.

Kandidatus į Seimo narius gali kelti:

1) vienmandatėse ir daugiamandatėje rinkimų apygardose partija ar politinė organizacija, įregistruota pagal Politinių partijų ir politinių organizacijų įstatymą;

2) vienmandatėje rinkimų apygardoje kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris gali būti renkamas Seimo nariu, gali išsikelti kandidatu į Seimo narius, jeigu jo išsikėlimą parašais paremia ne mažiau kaip vienas tūkstantis tos apygardos rinkėjų.

Abiem būdais Lietuvoje išrenkama po lygiai Seimo narių.

Daugiamandatėje rinkimų apygardoje partija, politinė organizacija kandidatus į Seimo narius kelia pateikdama kandidatų sąrašą, kuriame kandidatai surašyti iš jos nustatytos ei

ilės. Kandidatų sąraše negali būti mažiau kaip 20 ir daugiau kaip 120 kandidatų.

Dalinai daugiamandatė rinkimų sistema kelia nemažai ginčų Lietuvos visuomenėje. Nuolat, ir ypač prieš Seimo rinkimus svarstoma ir diskutuojama, ar galimas teisingas rinkėjų atstovavimas, kai Seimo nariai renkami ne asmeniškai, o pagal partijų sudarytus sąrašus. Dalis rinkėjų įsitikinę, jog sunku kontroliuoti pusę Seimo, kuri tokiu būdu yra išrinkta ( nes yra 71 vienmandatė rinkimų apygarda, o likę vietos yra užpildomos narių, išrinktų pagal partijų sąrašus ), kadangi šie Seimo nariai nėra tiesiogiai įsipareigoję kurios nors apygardos rinkėjams. Be to tai neleidžia tiesiogiai įvertinti būsimo tautos atstovo asmenybės. Daugiamandatė rinkimų sistema turi tiek privalumų, tiek trūkumų. Pastaroji sistema užtikrina didesnę partijų įtaką valstybėje, leisdama joms, gavus mandatus, laisviau veikti savo nuožiūra. Kartu tai galima laikyti Seimo darbo efektyvumo pagerinimu, išrenkant labiau organizuotus Seimo narius. Iš kitos pusės – tai palengvina patekimą į Seimą asmenybėms, kurioms būtų sunku ar netgi neįmanoma tai padaryti vienmandatėse rinkimų apygardose.

Rinkimus į LR Seimą organizuoja ir vykdo Vyriausioji rinkimų komisija bei apygardų ir apylinkių rinkimų komisijos. LR Seimo rinkimų įstatymas detaliai apibrėžia rinkimų organizavimo ir pravedimo tvarką. Esminiai principai būtų tokie :

Draudžiama vienam asmeniui būti kandidatu keliose rinkimų apygardose arba keliuose kandidatų sąrašuose;

Likus ne mažiau kaip 30 dienų iki rinkimų, Vyriausioji rinkimų komisija “Valstybės žiniose” skelbia rinkimuose dalyvaujančių partijų, politinių organizacijų ir koalicijų kandidatų sąrašus, jiems burtais suteiktus numerius, taip pat vienmandatėse rinkimų apygardose iškeltus kandidatus. Kandidatų į Seimo narius pažymėjimai perduodami atstovui rinkimams. Nuo tokio paskelbimo dienos prasideda rinkimų agitacijos kampanija.

Prasidėjus rinkimų agitacijos kampanijai, kandidatai į Seimo narius rinkimų apygardose turi lygią teisę pasisakyti rinkėjų ir kitokiuose susirinkimuose, pasitarimuose, posėdžiuose, valstybinėse visuomenės informavimo priemonėse ir skelbti savo rinkimų programą. Valstybės valdžios ir valdymo institucijų vadovai turi padėti kandidatams į Seimo narius organizuoti susitikimus su rinkėjais, gauti reikiamą informaciją, išskyrus neskelbtiną pagal Lietuvos Respublikos ir Vyriausybės nutarimus.

Kandidatas į Seimo narius rinkimų agitacijos kampanijos metu, taip pat iki pirmojo naujai išrinkto Seimo posėdžio (po pakartotinių arba naujų rinkimų – iki galutinių rinkimų rezultatų paskelbimo) be Vyriausiosios rinkimų komisijos sutikimo negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas, jam negali būti taikomos administracinės nuobaudos teismine tvarka už veiksmus, padarytus rinkimų agitacijos kampanijos metu.

Rinkimų agitacija gali būti vykdoma bet kokiomis formomis ir būdais, išskyrus tuos, kurie pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus.

Rinkimų agitacija draudžiama likus 30 valandų iki rinkimų pradžios ir rinkimų dieną, išskyrus nuolatinę vaizdinę agitaciją tam skirtose vietose, jeigu ji iškabinta likus ne mažiau kaip 48 valandoms iki rinkimų pradžios.

Vienmandatėse rinkimų apygardose rinkimai laikomi įvykusiais, jei rinkimuose dalyvauja daugiau kaip 40 procentų rinkėjų, įrašytų į tos rinkimų apygardos rinkėjų sąrašus. Išrinktu laikomas kandidatas, už kurį rinkimuose balsavo daugiau kaip pusė rinkimuose dalyvavusių rinkėjų.

Pavyzdžiui, 1998.11.15 vykusiuose pakartotiniuose Seimo nario rinkimuose Nevėžio (Nr. 26) vienmandatėje rinkimų apygardoje, rinkimai neįvyko. Balsavimo komisijos pateiktoje ataskaitoje užfiksuota, kad balsavimo teise pasinaudojo tik 11651 rinkėjai (30.37% bendro rinkėjų skaičiaus). Kas kaltas, ar menkas kandidatų pasirinkimas, ar bendras abejingumas tam, koks ir ar iš viso bus juos atstovaujantis Seimo narys ?

Daugiamandatėje rinkimų apygardoje rinkimai laikomi įvykusiais, jeigu juose dalyvavo daugiau kaip vienas ketvirtadalis visų rinkėjų.

Partijos, politinės organizacijos kandidatų sąrašas gali gauti Seimo narių mandatų (dalyvauja skirstant mandatus) tik tuomet, jei už jį balsavo ne mažiau kaip 5 procentai rinkimuose dalyvavusių rinkėjų. Jungtinis kandidatų sąrašas, t.y. kai kelios partijos nutaria apjungti savo sąrašus, gali gauti Seimo narių mandatų (dalyvauja skirstant mandatus) tik tuomet, jeigu už jį balsavo ne mažiau kaip 7 procentai rinkimuose dalyvavusių rinkėjų.

Minimalus balsų procentų skaičius, kurį privalo surinkti partijos sąrašas daugiamandatėje rinkimų apygardoje yra svarbi charakteristika, leidžianti valdyti partijų patekimą į Seimą. Tai dar viena smarkiai diskutuotina tema, nes dalis politikų mano, jog toks barjero dydis yra per didelis daugeliui smulkesnių partijų, siekiančių patekti į Seimą. O tai, jų manymu nėra teigiamas faktas.

Pavyzdžiui, 1996 metų rinkimuose į Lietuvos Respublikos Seimą dalyvavo net 24 politinės partijos bei visuomeninės organizacijos. Tuo tarpu mandatų Seime gavo tik 5 iš jų :

Partija ar politinė organizacija
Balsai
už sąrašą % Mandatų
skaičius
Tėvynės sąjunga (Lietuvos konservatoriai)
409585 29.80% 33
Lietuvos krikščionių demokratų partija
136259 9.91% 11
Lietuvos demokratinė darbo partija
130837 9.52% 10
Lietuvos centro sąjunga
113333 8.24% 9
Lietuvos socialdemokratų partija
90756 6.60% 7

Tokie duomenys duoda peno apmąstymams, ar pilnai teisingai atstovaujama rinkėjų valia, praleidžiant į Seimą tik didelį palaikymą turinčias partijas. Turime iškalbingus skaičius :
Rinkimuose dalyvavusių rinkėjų skaičius – 1374673 (52.92%)
Už mandatų negavusias organizacijas balsavusiųjų skaičius – 426152(31,00025%)

Pateikti duomenys rodo, kad net 1/3 rinkėjų balsų neatstovaujami tų žmonių, už kuriuos jie balsavo.

Pakartotiniai rinkimai vyksta:

1) Jeigu rinkimų apygardose, kuriose rinkimai neįvyko ar pripažinti negaliojančiais;

2) Jeigu rinkimų apygardoje balotiravosi ne daugiau kaip du kandidatai ir nė vienas iš jų nebuvo išrinktas, rengiami pakartotiniai rinkimai.

2. Pakartotiniai rinkimai rengiami ne vėliau kaip po pusės metų, o po neįvykusių pakartotinių rinkimų – ne vėliau kaip po metų.
3. Konkrečią pakartotinių rinkimų rengimo tvarką pagal šio įstatymo nustatytus reikalavimus ir terminus rengti Seimo rinkimus nustato Vyriausioji rinkimų komisija, atsižvelgdama į tai, kad pakartotiniai rinkimai rengiami vienoje iš vienmandačių rinkimų apygardų.
4. Pakartotiniai rinkimai nerengiami, jeigu skelbtina rinkimų data patenka į laikotarpį, kai iki Seimo kadencijos pabaigos yra likę mažiau kaip pusė metų.

Pirmalaikiai Seimo rinkimai gali būti rengiami Seimo nutarimu, priimtu ne mažiau kaip 3/5 viso Seimo nario balso dauguma.

Pirmalaikius Seimo rinkimus gali paskelbti ir Respublikos Prezidentas:

1) Seimui per 30 dienų nuo pateikimo nepriėmus sprendimo dėl naujos Vyriausybės programos arba nuo Vyriausybės programos pirmojo pateikimo per 60 dienų du kartus iš eilės nepritarus Vyriausybės programai;

2) Vyriausybės siūlymu, jeigu Seimas pareiškus tiesioginį nepasitikėjimą Vyriausybe.

Respublikos Prezidentas negali skelbti pirmalaikių Seimo rinkimų, jeigu iki Respublikos Prezidento kadencijos pabaigos liko mažiau kaip 6 mėnesiai, taip pat jeigu po pirmalaikių Seimo rinkimų nepraėjo 6 mėnesiai. Seimo nutarime ar Respublikos Prezidento akte dėl pirmalaikių Seimo rinkimų nurodoma naujo Seimo rinkimų diena. Naujo Seimo rinkimai turi būti surengti ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo sprendimo dėl pirmalaikių rinkimų priėmimo.

Seimo nario teisinis statusas

Po rinkimų rezultatų paskelbimo Vyriausioji rinkimų komisija per 3 dienas išrinktiems kandidatams įteikia Seimo nario pažymėjimus.

Seimo narių įgaliojimų laikas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią naujai išrinktas Seimas susirenka į pirmąjį posėdį. Nuo šio posėdžio pradžios baigiasi anksčiau išrinktų Seimo narių įgaliojimų laikas.

Išrinktas Seimo narys visas Tautos atstovo teises įgyja tik po to, kai Seime jis prisiekia būti ištikimas Lietuvos Respublikai. Seimo narys, įstatymo nustatyta tvarka neprisiekęs arba prisiekęs lygtinai, netenka Seimo nario mandato. Dėl to Seimas priima nutarimą.

Konkrečiai Seimo nario teisinį statusą apibūdina įstatymuose nurodytos jo teisės ir pareigos.

Konstitucijoje numatyta, jog Seimo nario įgaliojimai nutrūksta, kai:

1) pasibaigia įgaliojimų laikas arba susirenka į pirmąjį posėdį pirmalaikiuose rinkimuose išrinktasis Seimas;

2) jis miršta;

3) atsistatydina;

4) teismas pripažįsta jį neveiksniu;

5) Seimas panaikina jo mandatą apkaltos proceso tvarka;

6) rinkimai pripažįstami negaliojančiais arba šiurkščiai
pažeidžiamas rinkimų įstatymas;

7) pereina dirbti arba neatsisako darbo, nesuderinamo su
Seimo nario pareigomis;

8) netenka Lietuvos Respublikos pilietybės

Seimo nario teises ir pareigos

Detaliai Seimo nario teises ir pareigas nusako LR Seimo statutas. Nuo 1999 metų vasario 1 dienos įsigalios nauja Seimo statuto redakcija, priimta Seime šiais metais. Šiuo metu tebegalioja statutas su pataisymais, kuris įsigaliojo 1993.05.28.

Čia ir toliau vadovausimės naująja Seimo statuto redakcija.

Seimo narys turi teisę šio statuto nustatyta tvarka:

1) balsuoti dėl visų svarstomų klausimų Seimo, komiteto ir komisijos, kurių narys jis yra, posėdžiuose;
2) rinkti ir būti išrinktas į bet kurias pareigas Seime;
3) dalyvauti diskusijoje visais svarstomais klausimais, žodžiu ir raštu pateikti pasiūlymus, pastabas, pataisas;
4) perduoti posėdžio pirmininkui nepasakytos savo kalbos tekstą, kad šis būtų įrašytas į posėdžio stenogramą;
5) siūlyti Seimui svarstyti klausimus;
6) rengti ir pateikti svarstyti Seimui įstatymų bei kitų teisės aktų projektus, taip pat teikti pasiūlymus dėl įstatymų, kurie turi būti apsvarstyti Seime;
7) Seimo posėdžiuose klausti pranešėjus ir papildomus pranešėjus;
8) daryti pareiškimus, pasakyti replikas, kalbėti dėl balsavimo motyvų, teikti pasiūlymus dėl posėdžio vedimo tvarkos, procedūros, prejudicialinių klausimų;
9) tiesiogiai ar per padėjėją gauti užregistruotų įstatymų projektų, įstatymų ir kitų Seimo priimtų aktų, Seimo valdybos ir Seniūnų sueigos sprendimų, taip pat kitų valstybės valdžios ir valdymo institucijų priimtų nutarimų kopijas;
10) dalyvauti visų Seimo komitetų ir komisijų posėdžiuose, o prireikus dalyvauti valstybės valdžios ir valdymo institucijų posėdžiuose, kuriuose svarstomi jo pateikti klausimai, taip pat iš anksto pranešęs stebėti kitus posėdžius, kuriuose svarstomi jį dominantys klausimai, išskyrus susijusius su valstybės paslaptimi, kurių svarstymo tvarką nustato įstatymai;
11) kreiptis su paklausimais į Vyriausybės narius, kitų valstybės institucijų vadovus, pateikti jiems, taip pat Seimo pareigūnams klausimus;

Be to, Seimo nariui turi būti suteikta atitinkama pagalba :

Savivaldybės ir jų vykdomieji organai, valstybinių įmonių, įstaigų ir organizacijų vadovai privalo sudaryti sąlygas Seimo nariui susitikti su rinkėjais, pranešti apie tokių susitikimų laiką ir vietą, teikti kitokią būtiną pagalbą bei informaciją.
Atitinkamos savivaldybės privalo vienmandatėse apygardose išrinktiems Seimo nariams skirti ir išlaikyti nuolatines patalpas rinkėjams priimti.
Savivaldybės turi prireikus suteikti daugiamandatėje rinkimų apygardoje išrinktiems Seimo nariams tinkamai įrengtas patalpas rinkėjams priimti ir susirinkimams rengti.
Seimo narys turi teisę reikalauti, kad jį neatidėliojant priimtų valstybinėse įmonėse, įstaigose ir organizacijose jo veiklos klausimais ir pateiktų reikiamą informaciją.
Seimo narys turi teisę nekliudomas lankytis visose įmonėse, įstaigose ir organizacijose. Lankymosi įmonėse, įstaigose ir organizacijose, kurių veikla susijusi su valstybės paslapties saugojimu, tvarką nustato įstatymai.
Seimo nario kreipimąsi, taip pat jo persiųstus rinkėjų pasiūlymus, pareiškimus ir skundus visi pareigūnai bei įmonių, įstaigų ir organizacijų vadovai, kuriems jie adresuoti, privalo išnagrinėti ir atsakyti Seimo nariui ne vėliau kaip per 20 dienų nuo gavimo dienos.

Seimo narys turi teisę turėti atskirus arba kartu su kitais frakcijos, kuriai priklauso, nariais padėjėjus – sekretorius, kuriems apmokama iš valstybės biudžeto, taip pat padėjėjus, dirbančius visuomeniniais pagrindais.
Asmenys ir pareigūnai, trukdantys Seimo nariui vykdyti savo įgaliojimus, besikėsinantys į jo, kaip Tautos atstovo, gyvybę, sveikatą, garbę ir orumą, atsako pagal įstatymus.
Už Seimo nario teisėtų reikalavimų nevykdymą kaltam pareigūnui įstatymų nustatyta tvarka gali būti skiriama drausminė nuobauda, jis gali būti atleidžiamas iš pareigų.

Seimo narys turi teisę pateikti paklausimą Ministrui Pirmininkui, ministrams, kitų valstybės institucijų, kurias sudaro arba išrenka Seimas, vadovams. Šie privalo atsakyti žodžiu ar raštu Seimo sesijoje Seimo nustatyta tvarka.

Seimo nario darbas, taip pat išlaidos, susijusios su jo parlamentine veikla, atlyginamos iš valstybės biudžeto.

Be LR Seimo statute išvardintųjų teisių jo nariai turi nemažą kiekį įvairių nuolaidų ir lengvatų. Pavyzdžiui, teisė naudotis valstybės skirtu automobiliu, nuolaidos, apmokant mokesčius už jų gyvenamąsias patalpas ir t.t, nekalbant apie pakankamai solidų Seimo nario atlyginimą, kurio dydį nustato pats Seimas.

Pilietis, tapdamas Seimo nariu, įsipareigoja :

Seimo narys privalo dalyvauti Seimo posėdžiuose iš anksto numatytų balsavimų metu. Iš anksto numatytu balsavimu laikomas balsavimas dėl įstatymo priėmimo, kuris buvo oficialiai paskelbtas ne vėliau kaip prieš 1 darbo dieną iki balsavimo dienos.
Kiekvienas Seimo narys, išskyrus Seimo valdybos narius ir Vyriausybės narius, turi būti kurio nors komiteto narys ir dalyvauti jo darbe, taip pat būti kito komiteto nario pavaduotojas.
Dalyvaudamas Seimo, komitetų ir komisijų posėdžiuose, Seimo narys privalo laikytis LR Seimo statuto.
Jeigu Seimo narys negali dalyvauti Seimo posėdyje iš anksto numatytų balsavimų metu, apie tai jis turi pranešti posėdžių sekretoriatui ir nurodyti priežastis.
Jeigu Seimo narys negali dalyvauti komiteto ar komisijos posėdyje, apie tai jis turi pranešti komiteto ar komisijos pirmininkui, o jei jo nėra – pavaduotojui.
Grįžęs iš komandiruotės, ne vėliau kaip per 10 dienų Seimo narys turi pateikti Seimo valdybai ar komitetui, kurio narys jis yra, ataskaitą apie užduočių įvykdymą.
Seimo narys turi nuolat susitikinėti su rinkėjais. Jis turi teisę kviesti susitikimuose dalyvauti valstybės įstaigų ir savivaldybių pareigūnus bei savivaldybių tarybų narius.
Seimo narys nagrinėja gautus rinkėjų pasiūlymus, pareiškimus bei skundus ir reikiamais atvejais siunčia juos svarstyti valstybės institucijoms.

Seimo narys negali gauti jokio kito atlyginimo be jo atlyginimo Seime, išskyrus atlyginimą už kūrybinę veiklą. Seimo nario atlyginimu už kūrybinę veiklą laikomas autorinis honoraras už meno kūrinius bei jų atlikimą, už publikacijas bei knygas, už medžiagą radijo ir televizijos laidoms, taip pat atlygis už pedagoginę bei mokslinę veiklą ne Seimo, jo komitetų ir komisijų posėdžių metu.

Seimo nario pareigos, išskyrus jo pareigas Seime, nesuderinamos su jokiomis kitomis pareigomis valstybinėse įstaigose ir organizacijose, taip pat su darbu verslo, komercijos bei kitose privačiose įstaigose ar įmonėse. Savo įgaliojimų laikui Seimo narys atleidžiamas nuo pareigos atlikti krašto apsaugos tarnybą.

Seimo narys gali būti skiriamas tik Ministru Pirmininku ar ministru.

Draudžiama Seimo nario mandatą naudoti ne pagal paskirtį, t.y. ne Tautos, valstybės ir rinkėjų interesams.

Kiekvienas Seimo narys, vykdydamas Seimo nario pareigas, privalo vengti interesų konflikto tarp Seimo nario privačių interesų ir jo pareigos atstovauti visuomenės interesus, o taip pat neturi elgtis taip, kad visuomenėje kiltų abejonių, kad toks konfliktas yra. Iškilus interesų konfliktui, Seimo narys privalo elgtis taip kaip nurodo šis Statutas bei Etikos ir procedūrų komisijos ar Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos rekomendacijos. Seimo narys privalo daryti viską, kad jo sąžiningumas nekeltų visuomenei abejonių ir kad visuomenė turėtų visas galimybes tuo įsitikinti.
Šias nuostatas pažeidžiančią Seimo nario veiklą turi išnagrinėti Etikos ir procedūrų komisija arba tam sudaryta tyrimo komisija ir parengti išvadas Seimui.

Kiekvienas Seimo narys Etikos ir procedūrų komisijai kiekvienais metais pagal Lietuvos Respublikos Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą pateikia savo metinę privačių interesų deklaraciją, o taip pat ir deklaracijas paaiškėjus naujoms aplinkybėms. Šioje komisijoje saugomos ir kandidatų, tapusių Seimo nariais, privačių interesų deklaracijos. Deklaracijos komisijoje saugomos visą Seimo kadencijos laikotarpį, vėliau perduodamos saugoti į Seimo archyvą.
Prieš prasidedant klausimo svarstymui arba svarstymo metu, Seimo narys, kuris tokiame klausime turi privatų interesą, ir Seimo narys galvoja, kad gali kilti interesų konfliktas, jis privalo informuoti posėdžio pirmininką apie interesų konflikto grėsmę ir nusišalinti nuo tolesnio klausimo svarstymo ir balsavimo.

Pastarieji teiginiai mūsų manymu yra ypatingai svarbūs stengiantis išvengti korupcijos Seime. Tai turėtų būti tos pareigos, kurių vykdymas turėtų būti nuolat prižiūrimas ir už kurių nesilaikymą – skiriamos griežtos bausmės.

Seimo nario imunitetas

Seimo nario asmuo neliečiamas.
Seimo narys už balsavimus ar kalbas Seime negali būti persekiojamas, tačiau už asmens įžeidimą ar šmeižtą jis gali būti traukiamas atsakomybėn bendrąja tvarka.
Seimo narys be Seimo sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė, išskyrus atvejus, kai jis užtinkamas bedarantis nusikaltimą. Šiais atvejais Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras apie tai nedelsdamas praneša Seimui.

Mes turėjome precedentą ( Audriaus Butkevičiaus teismo procesas ), kuomet, Seimui pritarus jo narys buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir suimtas.

Seimo nario patraukimo atsakomybėn tvarka

Išklausęs generalinio prokuroro pranešimą dėl Seimo nario padaryto nusikaltimo, Seimas sprendžia, ar sudaryti tyrimo komisiją dėl sutikimo Seimo narį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, ar pradėti apkaltos proceso parengiamuosius veiksmus LR Statute nustatyta tvarka.
Jeigu Seimas nusprendžia sudaryti tyrimo komisiją dėl sutikimo Seimo narį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, tuomet komisija sudaroma taip pat Statute nustatyta tvarka.
Komisija, nagrinėdama klausimą dėl Seimo nario asmens neliečiamybės atėmimo, privalo išklausyti Seimo narį, kurio klausimas sprendžiamas, arba kitą jo įgaliotą Seimo narį ir prokuratūros atstovą.
Kai tyrimo komisija parengia ir paskelbia savo pažymą bei nutarimo projektą, Seimo nario asmens neliečiamybės atėmimo klausimas įrašomas į Seimo artimiausio posėdžio darbotvarkę.
Svarstant šį klausimą, taip pat pateiktame nutarimo projekte apsiribojama tik teikime nurodytų faktų interpretavimu, vertinimu arba patikslinimu. Gavus Seimo sutikimą patraukti Seimo narį baudžiamojon atsakomybėn, jis negali būti suimtas Seimo rūmuose.
Seimo narys, atsisakęs duoti parodymus baudžiamojoje byloje, gali būti atvesdinamas duoti parodymų Seimui nutarus.

Kaip Seimo nario patraukimo atsakomybėn tvarkos įgyvendinimo atvejį galime pateikti Audriaus Butkevičiaus pavyzdį. Apie tai plačiau paminėsime skyriuje “Apkaltos procesas kaip parlamentinė procedūra. Apkaltos pagrindai”

Seimo struktūra

Parlamentas ( Lietuvoje – Seimas ) sudaromas po visuotinų rinkimų. Atskiri nariai sudaro vieną struktūrą, kuri sprendžia pagrindinius valstybės klausimus. Seime susiburia įvairių politinių partijų atstovai, išreiškiantys skirtingus didelių socialinių grupių interesus. Todėl Seime vyksta ta pati politinė kova, kaip ir visuomenėje. Susidaro parlamentinės frakcijos, t.y. politinių atstovų grupės. Iš esmės, parlamentas visada atspindi visuomenės grupių pasiskirstymą. Svarbiausia – jis atspindi visuomenėje vyraujančias nuotaikas, nuomones ir moralę.

Lietuvoje Seimo posėdžiams vadovauja Seimo Pirmininkas arba jo pavaduotojas.
Seimo narys, išrinktas Seimo Pirmininku arba laikinai einantis jo pareigas, turi sustabdyti savo veiklą Seimo narių frakcijoje.
Seimo dokumentų rengimą prižiūri Seimo kancleris.

Seimas įstatymų projektams nagrinėti bei kitiems klausimams, Konstitucijos priskirtiems Seimo kompetencijai, rengti iš savo narių sudaro komitetus. Seimo statutas numato net 13 tokių komitetų.
Be to Seime sudaromos nuolat veikiančios Etikos ir procedūrų komisija, Administracinė komisija, Informacijos reikalų komisija, Peticijų komisija ir kitos komisijos.
Trumpalaikiams ar siauresnės paskirties klausimams spręsti, konkretiems pavedimams vykdyti Seimas iš savo narių gali sudaryti ir kitokias komisijas.

Savo politiniams tikslams įgyvendinti Seimo nariai gali jungtis į frakcijas LR Seimo statuto nustatyta tvarka. Jis nustato ir Seimo narių frakcijų teises.
Seimo narių frakcijai vadovauja ir atstovauja Seime jos seniūnas arba seniūno pavaduotojas, o pasisakyti frakcijos vardu gali kiekvienas frakcijos įgaliotas Seimo narys.
Seimo nariai, neįsiregistravę į frakcijas, pripažįstami vienos mišrios Seimo narių grupės nariais. Šiai mišriai Seimo narių grupei suteikiamos visos šiame statute numatytos frakcijos teisės.

Seimo valdyba sprendžia organizacinius Seimo darbo klausimus ir teikia patarimus Seimo Pirmininkui, kai jis to prašo. Ji sudaroma iš Seimo Pirmininko, jo pavaduotojų ir Seimo kanclerio.
Paprastai Seimo valdyboje yra vienas arba du Seimo mažumos atstovai.

Seime veikia Seniūnų sueiga, į kurią įeina Seimo valdybos nariai ir frakcijų atstovai. Kiekviena frakcija į Seniūnų sueigą skiria po 1 atstovą nuo 10 frakcijos narių.

Seniūnų sueiga svarsto Seimo sesijos darbų programas bei posėdžių darbotvarkes ir joms pritaria, derina Seimo komitetų ir frakcijų darbo organizavimo klausimus, teikia sprendimų šiais klausimais projektus Seimui bei valdybai, taip pat patarimus Seimo Pirmininkui, kai jis to prašo.

Esminiai Seimo Pirmininko įgaliojimai yra šie:

Vadovauti Seimo darbui ir atstovauti Seimui;

Per 10 dienų nuo priėmimo patvirtinti parašu Seimo priimto įstatymo teksto autentiškumą ir perduoti jį Respublikos Prezidentui pasirašyti, per 10 dienų pasirašyti Seimo statutą ir jo pakeitimus, taip pat Seimo nutarimus ir jo priimtus aktus, per 3 dienas pasirašyti įstatymus, kurių Respublikos Prezidentas per 10 dienų po įteikimo nepasirašo ir negrąžina Seimui pakartotinai svarstyti, bei juos oficialiai paskelbti;

Laikinai eiti Respublikos Prezidento pareigas arba laikinai pavaduoti Respublikos Prezidentą Konstitucijoje numatytais atvejais;

Teikia Seimo Pirmininko pavaduotojų, Seimo kanclerio, Konstitucinio Teismo teisėjų, Seimo kontrolierių ir jų vadovo kandidatūras Seimui;

Pirmininkauti Seimo ir Seimo valdybos posėdžiams arba pavesti tai atlikti vienam iš savo pavaduotojų;

Leisti potvarkius.

Seimo pirmininko pavaduotojai:

Atlieka Seimo Pirmininko jiems pavestas funkcijas ir pavaduoja Seimo Pirmininką ir kanclerį Seimo statute numatytais atvejais.

Seimo kancleris:
prižiūri, kaip rengiami Seimo ir jo valdybos dokumentai, stebi, kad nustatytais terminais būtų apsvarstyti pateikti įstatymų projektai;
prižiūri Vyriausybei ir kitų valstybės institucijų vadovams pateiktų klausimų, paklausimų ir interpeliacijų nagrinėjimą ir teikia apie tai informaciją Seimo nariams;
padeda rengti visos sesijos Seniūnų sueigos ir Seimo valdybos posėdžių darbotvarkių projektus;
vizuoja Seimo Pirmininkui pasirašyti teikiamus oficialius dokumentus, pats pasirašo oficialius dokumentus pagal savo kompetenciją
reguliariai pateikia Seimui apibendrintus duomenis apie Seimui adresuotus rinkėjų pasiūlymus, pageidavimus, laiškus;
sprendžia Seimo narių padėjėjų – sekretorių įdarbinimo ir atleidimo klausimus.

Seimo valdybos įgaliojimai:

skirstyti valstybės biudžeto įstatymo nustatytas Seimo komitetų teikimu svarstyi ir siųsti į komandiruotes Seimo narius su raštiškomis Seimo, valdybos, komitetų užduotimis
komitetų ar frakcijų teikimu svarstyti ir pritarti Seimo narių išvykoms ne Seimo lėšomis sesijos metu;
šaukti neeilinius Seimo posėdžius, nustatyti posėdžių laiką;
kontroliuoti Seimo kanceliarijos darbą;

Seniūnų sueigos įgaliojimai:

svarstyti ir derinti iškylančius prieštaravimus dėl sesijos darbų programos;
svarstyti savaitės ir dienos posėdžių darbotvarkių projektus ir pritarti jiems;
svarsto ir derina iškylančius prieštaravimus dėl kitų Seimo darbo organizavimo klausimų;
atlieka taikinamosios komisijos vaidmenį, iškilus principinio pobūdžio nesutarimams dėl svarbiausių Seime svarstomų klausimų.

Pagrindiniai Seimo komitetų įgaliojimai:

svarstyti įstatymų projektus, rengti išvadas ir nagrinėti klausimus, perduotus komitetui apsvarstyti;
savo iniciatyva arba Seimo pavedimu rengti įstatymų, kitų Seimo priimamų teisės aktų projektus, analizuoti naujų įstatymų ar jų pataisų reikalingumą;
rengti ir pateikti Seimui projektus dėl įstatymų suderinimo, papildymo ar prieštaravimų pašalinimo;
svarstyti Vyriausybės programą; savo iniciatyva arba Seimo pavedimu svarstyti Vyriausybės arba kitų valstybės institucijų veiklos programas atskirose srityse ir teikti Seimui savo išvadas.
apsvarstyti pagal savo kompetenciją valstybės institucijų vadovų, kuriuos skiria Seimas arba kurių paskyrimui reikalingas Seimo pritarimas, ir jų pavaduotojų kandidatūras, taip pat tų pareigūnų atleidimo klausimus;
preliminariai svarstyti Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto projekto skyrius bei biudžeto įvykdymo apyskaitas;
svarstyti pasiūlymus steigti ar panaikinti ministerijas ir kitas valstybės institucijas;
atliekant parlamentinę kontrolę, išklausyti ministerijų ir kitų valstybės institucijų informacijas bei pranešimus, kaip vykdomi Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai; savo iniciatyva arba Seimo pavedimu atlikti atskirų problemų parlamentinį tyrimą ir pateikti Seimui savo išvadas; savo iniciatyva arba Seimo pavedimu svarstyti Seimui atskaitingų valstybės institucijų veiklos metines ataskaitas ir pateikti Seimui savo išvadas;
nagrinėti rinkėjų bei visuomeninių organizacijų pasiūlymus;

Seimo komisijų įgaliojimai yra skirtingi įvairioms komisijoms, dėl to gali iš esmės skirtis jų darbo tvarka ir priemonės.

Seimo nariai gali jungtis į frakcijas pagal tokius bendrus principus :

Seimo nariai į frakcijas jungiasi laisva valia, nevaržomi jokių mandatų. Frakcijų kūrimas negali būti grindžiamas profesiniais ar vietiniais interesais.
Frakciją gali sudaryti ne mažiau kaip 3 Seimo nariai. Kiekvienas Seimo narys gali būti tik vienos frakcijos narys.
Frakcijos seniūnas, jo pavaduotojas arba frakcijos įgaliotas narys turi teisę Seime atstovauti tokiai šio statuto nustatytai Seimo narių daliai, kokią jų frakcija sudaro Seime.
Frakcijos pačios nusistato darbo tvarką, neprieštaraujančią Seimo statutui.
Frakcijos gali jungtis į koalicijas, kurios gali veikti kaip viena frakcija.

Seimo dauguma yra laikomos tos Seimo frakcijos, kurių bendras narių skaičius yra daugiau kaip pusė Seimo narių ir kurios yra pasirašę bendros veiklos deklaraciją arba koalicijos sutartį.
Seimo mažuma yra laikoma opozicinės bei kitos Seimo daugumai nepriklausančios frakcijos ir mišri Seimo narių grupė.
Seimo narių frakcijos arba jų koalicijos, nesutinkančios su Vyriausybės programa, gali pasiskelbti opozicinėmis.
Opozicinėmis frakcijomis laikomos tokios frakcijos ar jų koalicijos, kurių Seime paskelbtose politinėse deklaracijose išdėstytos jas nuo Seimo daugumos skiriančios nuostatos.
Opozicinėms frakcijoms ir koalicijoms garantuojamos visos Seimo statute numatytos frakcijų ir koalicijų teisės. Šios teisės jokia dingstimi negali būti apribotos.

Bendriems interesams konkrečiu klausimu įgyvendinti Seimo nariai gali jungtis į laikinąsias grupes.
Tokia grupė laikoma sudaryta, kai Seimo Pirmininkui įteikia pareiškimą, pasirašytą ne mažiau kaip 5 Seimo narių.
Laikinoji Seimo narių grupė naudojasi frakcijos teisėmis, apibrėžtomis LR Seimo statute.

Seimas kasmet renkasi į dvi eilines – pavasario ir rudens – sesijas.
Pavasario sesija prasideda kovo 10 dieną ir baigiasi birželio 30 dieną.
Rudens sesija prasideda rugsėjo 10 dieną ir baigiasi gruodžio 23 dieną.
Esant reikalui, Seimas gali nutarti sesiją pratęsti.
Neeilines sesijas šaukia Seimo Pirmininkas ne mažiau kaip 1/3 visų Seimo narių siūlymu, kuris turi būti jam įteiktas raštu, o Konstitucijoje numatytais atvejais – Respublikos Prezidentas.
Neeilinėje sesijoje svarstomi tik jos iniciatorių pateikti klausimai. Neeilinės sesijos darbų programą tvirtina Seimas.
Neeilinės sesijos trukmė negali viršyti 15 dienų. Tarp neeilinių sesijų turi būti ne mažesnė kaip 10 dienų pertrauka, išskyrus neatidėliotinus atvejus.

Seimo kompetencijos bruožai

Seimo įgaliojimus apibrėžia LR Konstitucija :

Seimas:

1) svarsto ir priima Konstitucijos pataisas;

2) leidžia įstatymus;

3) priima nutarimus dėl referendumų;

4) skiria Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimus;

5) steigia įstatymo numatytas valstybės institucijas bei skiria ir atleidžia jų vadovus;

6) pritaria ar nepritaria Respublikos Prezidento teikiamai Ministro Pirmininko kandidatūrai;

7) svarsto Ministro Pirmininko pateiktą Vyriausybės programą ir sprendžia, ar jai pritarti;

8) Vyriausybės siūlymu steigia ir panaikina Lietuvos Respublikos ministerijas;

9) prižiūri Vyriausybės veiklą, gali reikšti nepasitikėjimą Ministru Pirmininku ar ministru;

10) skiria Konstitucinio Teismo teisėjus, Aukščiausiojo Teismo teisėjus bei šių teismų pirmininkus;

11) skiria ir atleidžia valstybės kontrolierių, Lietuvos banko valdybos pirmininką;

12) skiria savivaldybių tarybų rinkimus;

13) sudaro Vyriausiąją rinkimų komisiją ir keičia jos sudėtį;

14) tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri, kaip jis vykdomas;

15) nustato valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus;

16) ratifikuoja ir denonsuoja Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, svarsto kitus užsienio politikos klausimus;

17) nustato Respublikos administracinį suskirstymą;

18) steigia Lietuvos Respublikos valstybinius apdovanojimus;

19) leidžia amnestijos aktus;

20) įveda tiesioginį valdymą, karo ir nepaprastąją padėtį, skelbia mobilizaciją ir priima sprendimą panaudoti ginkluotąsias pajėgas.

Lietuvos Respublikos įstatymai, Seimo nutarimai ir kiti Seimo sprendimai priimami Seimo posėdžiuose paprasta (t.y. daugiau kaip pusės) posėdyje dalyvaujančių Seimo narių balsų dauguma, išskyrus specialius atvejus:

Lietuvos Respublikos konstituciniai įstatymai keičiami ne mažesne kaip 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma.

Konstitucinių įstatymų sąrašą 3/5 Seimo narių balsų dauguma nustato Seimas.

Įstatymų dėl Konstitucijos keitimo projektai svarstomi ir dėl jų balsuojama Seime du kartus, o tarp šių balsavimų turi būti daroma ne mažesnė kaip 3 mėnesių pertrauka.

Įstatymas dėl Konstitucijos keitimo laikomas Seimo priimtu, jeigu kiekvieno balsavimo metu už tai balsavo ne mažiau kaip 2/3 visų Seimo narių ir jei abu kartus balsuoti buvo teikiamas tas pats pataisos tekstas.

Seimo aktų rūšys

Nepavyko rasti įstatymo ar kito dokumento, kuris aiškiai apibrėžtų, kokius aktus gali išleisti Seimas. Tuo labiau nepavyko rasti aiškiai surašyto visų įmanomų aktų sąrašo. Todėl čia remiamės bendru išsilavinimu ir ta informacija, kurią pavyko gauti.

Seimo aktai yra skirstomi į norminius ir nenorminius. Norminiai aktai apibrėžia tam tikras normas, priimamas valstybėje, kurių privaloma laikytis. Į norminius aktus įeina nutarimai, įstatymai, kodeksai, konstitucijos tekstas ir kiti konstituciniai įstatymai. Tuo tarpu nenorminiai aktai apima siauresnę sritį. Čia įeina tvarka, sutartis, rezoliucija, statutas, sprendimas, įstatai, įsakymas, deklaracija, dekretas, išaiškinimas, komunikatas, kreipimasis, laiškas, nota ir pan. Nenorminiai aktai yra taikomi konkrečiam atvejui ir nėra normos apibrėžimo. Norminių ir nenorminių aktų priėmimas Seime skiriasi, kaip skiriasi ir jų ruošimas. Aktų ruošimo ir priėmimo tvarka detaliai išdėstyta LR Seimo statute.

Įstatymų leidybos procesas ir jo stadijos

Įstatymų, kaip LR norminių aktų leidybai yra nustatyta griežta tvarka. Kad įstatymas galėtų būti svarstomas, visų pirma turi būti paruoštas ir užregistruotas Seime to įstatymo projektas. Įstatymo projektui yra yra keliami reikalavimai, kurie yra surašyti Seimo statute.
Įstatymų projektus ir pasiūlymus dėl jų leidybos Seimui svarstyti gali pateikti institucijos ir asmenys, kurie pagal Konstituciją turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę.
Kartu su įstatymo projektu turi būti pateikiamas aiškinamasis raštas, kuriame paprastai nurodoma:
Parengto projekto tikslai ir uždaviniai, kaip įstatymo klausimai reguliuojami dabar, kokios naujos reguliavimo nuostatos ir kokių geresnių rezultatų iš naujo įstatymo tikimasi: Taigi, turi būti išdėstyti visi būsimo įstatymo pliusai ir minusai, bei ko imtis, kad būtų išvengta neigiamų pasekmių
Kaip naujasis įstatymas suderintas su galiojančia teisinę sistemą, kokie šią sritį reguliuojantys teisės aktai galioja tuo metu ir kokius galiojančius teisės aktus būtina pakeisti ar panaikinti, priėmus teikiamą projektą;
Ar įstatymo projektas atitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas ir Europos Sąjungos dokumentus, taip pat kaip šie santykiai reguliuojami kitose Baltijos valstybėse;
Jeigu įstatymui įgyvendinti reikia poįstatyminių aktų – kas ir kada juos turėtų parengti ir pagrindinės nuostatos, kaip tokie aktai turėtų atrodyti;
Reikalingi įstatymo projekto rengimo metu gauti specialistų vertinimai ir išvados, bei autorių paaiškinimai;
Būtina aiškiai apibrėžti, kokia yra esamo įstatymo pakeitimo esmė, netgi įstatymo straipsnių ar pastraipų lygyje.

Taip paruoštas įstatymo projektas registruojamas Seimo posėdžių sekretoriato gautų įstatymų projektų ir pasiūlymų rejestre. Dėl užregistruoto įstatymo projekto Seimo kanceliarijos Teisės departamentas ne vėliau kaip per 7 darbo dienas nuo gavimo datos parengia išvadas, ar tas projektas neprieštarauja galiojantiems įstatymams ir ar jis atitinka juridinės technikos taisykles. Jeigu projekto apimtis didelė, Seimo kancleris turi teisę šį terminą pratęsti. Užregistruotas įstatymo projektas kartu su šiomis išvadomis perduodamas Seimo kancleriui. Seimo kancleris šį projektą išplatina Seimo nariams ir pateikia svarstymui, jeigu nėra priežasčių, dėl kurių pastarasis projektas galėtų būti atmestas.

Tokiu atveju, įstatymo ar kito norminio akto projektą Seimo posėdyje pateikia projekto iniciatorius ( Seimo narys, Vyriausybės narys ar Prezidento atstovas ), trumpai (iki 10 minučių) apibūdindamas projektą ir atsakydamas į Seimo narių klausimus (iki 10 minučių).

Po to posėdžio pirmininkas supažindina su Seimo kanceliarijos Teisės departamento, taip pat, jeigu gautos, su Seimo komitetų, Vyriausybės ir Europos teisės biuro prie Vyriausybės išvadomis ir teikia pasiūlymus balsuoti.

Dėl pateikto įstatymo ar kito norminio akto projekto Seimas priima vieną iš šių spendimų:

1) pradėti projekto svarstymo procedūrą;

2) atidėti projekto pateikimo procedūrą ir nurodyti iniciatoriams, kokius veiksmus jie privalo atlikti iki pakartotinio projekto pateikimo Seime;

3) atmesti projektą nurodant motyvus.

Visi sprendimai įstatymo projekto pateikimo ir svarstymo Seimo posėdyje metu priimami paprasta balsavusiųjų dauguma, išskyrus sprendimus atmesti projektą ar paskelbti jį visuomenei svarstyti, kurie priimami, jeigu juos priėmusi dauguma ne mažesnė kaip 1/4 visų Seimo narių.

Projektai gali būti taip pat svarstomi skubos arba ypatingos skubos tvarka. Dėl to nutaria Seimas.

Jei Seimas nutarė projektą svarstyti, svarstymo procedūra susideda iš šiø stadijø: svarstymas pagrindiniame komitete, svarstymas Seimo posėdyje ir priėmimas. Seimas nustato svarstymo Seimo posėdyje datą, ir iki to laiko jį turi apsvarstyti pagrindinis komitetas arba, jeigu reikia projektas gali būti paskelbtas svarstyti visuomenei.

Pagrindinis komitetas turi priimti vieną iš šių sprendimų, kuris pateikiamas projekto svarstymui Seimo posėdyje:

1) pritarti iniciatorių pateiktam arba komiteto patobulintam įstatymo projektui arba nepritarti įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turinčių asmenų pateiktoms pataisoms įstatymo projektui (pritartos pataisos įtraukiamos į komiteto patobulintą įstatymo projektą);

2) daryti komiteto svarstyme pertrauką ir grąžinti įstatymo ir išvadų projektus tobulinti išvadų rengėjams;

3) paskelbti projektą visuomenei svarstyti;

4) grąžinti projektą iniciatoriams patobulinti;

5) projektą atmesti.

Komitetas vis tiek turi pateikti Seimui išvadas, jei projektas buvo atmestas arba grąžintas svarstyti.

Jeigu komiteto svarstymui buvo pateikti keli alternatyvūs projektai, komitetas viename iš artimiausių posėdžių apsisprendžia kuriam iš alternatyvių projektų pritarti ir pradėti jo svarstymo komitete procedūrą.

Po svarstymo pagrindiniame komitete komiteto patvirtintas projektas ir komiteto išvados perduodamas Seimo kanceliarijos dokumentų skyriui suredaguoti. Suredaguotas projekto tekstas derinamas su jo iniciatorių bei komitetų atstovais (išvadų rengėjais ).

Seimo posėdyje įstatymo projektas svarstomas tokia tvarka:

Projektą nagrinėjantis komitetas pristato savo išvadas;

Seimas balsuoja, jei komitetas nusprendė atmesti arba grąžinti tobulinti projektą, o Seimas tam nepritaria. Jis gali įgalioti tobulinti projektą kitam komitetui arba sudaryti tam specialią Seimo komisiją;

Jeigu yra pateikta alternatyvių projektų, iniciatorių atstovai daro pranešimus;

Vyksta bendroji diskusija įstatymo projekto esminėms nuostatoms aptarti – pasisako Vyriausybės, kitų komitetų, frakcijų ir atskiri Seimo nariai;

Po bendrosios diskusijos, jeigu alternatyvaus projekto autoriai nesutinka su pagrindinio komiteto sprendimu nepritarti alternatyviajam projektui, balsuojama ar pritariama komiteto sprendimui;

Jeigu to reikalauja Seimo narys, po bendrosios diskusijos balsuojama dėl to ar pritariama pagrindinio komiteto patvirtintam įstatymo projektui;

Jeigu Seimas nepritaria pagrindinio komiteto pateiktam projektui arba jeigu Seimas nutaria pritarti alternatyviam projektui, kuriam nepritarė pagrindinis komitetas, Seimo svarstyme daroma pertrauka ir projektas arba grąžinamas tam pačiam pagrindiniam komitetui tobulinti arba Seimas gali paskirti kitą pagrindinį komitetą ar sudaryti specialią Seimo komisiją įstatymo projektui redaguoti.

Seimo posėdžio darbotvarkėje bendrajai diskusijai skirtas laikas dalijamas proporcingai Seimo daugumos ir mažumos atstovams. Jeigu Seimo daugumos arba mažumos atstovai iki galo neišnaudoja savo diskusijų laiko, diskusija užbaigiama anksčiau numatyto laiko.

Gali būti pateikti pasiūlymai dėl projekto pataisų, jie yra nagrinėjami Statuto nustatyta tvarka.

Po svarstymo Seimas nusprendžia, ar

1) pritarti komiteto patvirtintam projektui su Seimo posėdžio metu priimtomis pataisomis, ir paskirti įstatymo priėmimo datą ne anksčiau kaip po 2 darbo dienų.

2) paskelbti projektą visuomenei svarstyti. Tuomet procedūra kartojama nuo svarstymo pagrindiniame komitete.

3) grąžinti projektą pagrindiniam komitetui patobulinti.

4) padaryti projekto svarstymo pertrauką, jeigu svarstyti nebaigiama tame pačiame posėdyje arba jeigu paaiškėja, kad Seimo nariams reikia papildomos informacijos įstatymui svarstyti.

5) grąžinti iniciatoriams projektą tobulinti iš esmės. Šiuo atveju įstatymo projekto svarstymo procedūra kartojama nuo pateikimo Seimo posėdyje;

6) atmesti projektą arba pavesti parengti naują.

Jei Seimas pritarė įstatymo projektui, pradedama priėmimo procedūra :

Priėmimo metu pranešėjas trumpai aptaria gautus papildomus pasiūlymus ir pataisas, nurodydamas jų pateikėjus.

Po to balsuojama dėl atskirų įstatymo projekto dalių. Jeigu Seimas nenutaria kitaip, straipsniai priimami iš eilės.

Tuos straipsnius, dėl kurių nėra jokių pasiūlymų, galima priimti be balsavimo, jeigu tam neprieštarauja nė vienas Seimo narys. Kitais atvejais balsuojama dėl kiekvieno straipsnio.

Konstitucinių įstatymų svarstymo tvarka šiek tiek skiriasi nuo visų likusiųjų įstatymų svarstymo tvarkos.

Po didelių vargų “priėmėme” įstatymą. Tai buvo ilga ir sudėtinga procedūra. Į akis krinta tai, jog suinteresuotos grupės gali pasinaudoti nuostatomis Seimo statute ir efektyviai vilkinti bet kurių, net pačių svarbiausių įstatymų priėmimą. “Pradedančiąjam” Seimo nariui įstatymo priėmimo procesas gali pasirodyti pakankamai gremėzdiškas, ypač jei Seimo narys neturi teisininko išsilavinimo. Tai vėlgi sudaro manipuliacijos galimybę.

Prezidento veto teisė

Prezidentas ir Seimas turi vienas kitam padėti valdyti valstybę, derinti tarpusavio veiksmus ir svarbiausia vienas kitą kontroliuoti, kad būtų laikomasi įstatymų ir demokratijos principų. Todėl, nors Prezidentas ir nekontroliuoja Seimo, bet turi Konstitucijoje numatytą teisę nepasirašyti ir, pateikus svarius argumentus, gražinti įstatymą naujam svarstymui. Ši Prezidento teisė vadinama suspensyvinio veto teise.

Šią teisę apibrėžia Lietuvos Respublikos Konstitucija :

Lietuvos Respublikos Prezidentas privalo Seimo priimtą įstatymą per 10 dienų po įteikimo arba pasirašyti, arba motyvuotai grąžinti Seimui pakartotinai svarstyti. Jeigu jis neatlieka nei vieno iš šių veiksmų, įstatymas įsigalioja, kai jį pasirašo Seimo pirmininkas.

Prezidentui grąžinus įstatymą, Seimas jį gali vėl svarstyti ir priimti. Toks įstatymas laikomas priimtu, jeigu buvo priimtos Prezidento teikiamos pataisos arba jeigu už įstatymą balsavo daugiau kaip 1/2, o už konstitucinį įstatymą ne mažiau kaip 3/5 visø Seimo nariø. Tokius įstatymus Respublikos Prezidentas pasirašyti per 3 dienas ir nedelsiant oficialiai paskelbti.

Kaip pavyzdį galima pateikti tai, jog 1998 metų liepos 10 dieną savo dekretu nr. 121 Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus grąžino Seimui pakartotinai svarstyti įstatymo “Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šių organizacijų kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos” įgyvendinimo įstatymą”. Buvo argumentuojama tuo, jog šio įstatymo teiginiai kelia abejonių dėl atitikimo LR Konstitucijai ir pavesta pristatyti Seimui tuo dekretu siūlomą pataisą.

Apkaltos procesas kaip parlamentinė procedūra. Apkaltos pagrindai

Pirmoji apkaltos procedūra buvo surengta 1376 metais Anglijos parlamente.
Šiuo metu parlamentaro mandato atėmimo procedūra įvairiose šalyse yra gana skirtinga. Daugelyje šalių parlamentaras už kriminalinius ar kitokius nusikaltimus netenka mandato teismo sprendimu, nes nebeatitinka tų reikalavimų, kurie keliami parlamentarams ar buvo keliami kandidatuojantiems į parlamentą. Taip elgiamasi Vokietijoje, Belgijoje, Prancūzijoje, Olandijoje, Norvegijoje, Lenkijoje, Portugalijoje, Rumunijoje, Švedijoje.

Kai kuriose šalyse mandato atėmimo klausimą sprendžia parlamentas, nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu norima atimti mandatą, ar nepriklausomai nuo teismo nuosprendžio griežtumo.

Apkaltos procesas yra parlamentinė procedūra, kurią Seimas taiko savo nariams dėl jų padarytų veiksmų, diskredituojančių valdžių autoritetą, siekdamas išspręsti tokių asmenų atsakomybės klausimą. Tokia procedūra taikoma, jeigu Seimo narys šiurkščiai pažeidė Konstituciją, sulaužė priesaiką arba įvykdė nusikaltimą. Jeigu šios procedūros metu konkretus asmuo pripažįstamas kaltu, tai jis pašalinamas iš pareigų arba panaikinamas jo Seimo nario mandatas.
Atsakomybėn apkaltos proceso tvarka gali būti traukiami Respublikos Prezidentas, Konstitucinio Teismo pirmininkas ir teisėjai, Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ir teisėjai, Apeliacinio teismo pirmininkas ir teisėjai bei Seimo nariai.
Siūlyti Seimui pradėti apkaltos procesą tokiam asmeniui turi teisę ne mažesnė kaip 1/4 Seimo narių grupė, Respublikos Prezidentas, o dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjų bei Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjų – taip pat ir teisėjų garbės teismas.

Generalinis prokuroras, nustatęs, kad toks asmuo atliko nusikalstamus veiksmus, privalo nedelsdamas tai pranešti Seimui ir pateikti atitinkamą medžiagą. Seimo nariai arba Prezidentas gali siūlyti pradėti apkaltos procesą Seimo sesijos metu.Seimas sudaro specialiąją tyrimo komisiją kaltinimų pagrįstumui ir rimtumui ištirti bei išvadai dėl siūlymo pradėti apkaltos procesą parengti.
Seimo specialiosios tyrimo komisijos posėdžiai, susijæ su apkaltos procesu, paprastai yra uždari. Posėdžiuose išklausomi apkaltos proceso iniciatoriø ir asmens, kuriam taikoma apkalta, (ar jø atstovø) paaiškinimai bei argumentai, apklausiami liudytojai, diskutuojama. Posėdžiuose gali dalyvauti ir asmens, kuriam taikoma apkalta, advokatas. Jei byla keliama dėl Konstitucijos pažeidimo, Seimas kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas išvados, ar asmens veiksmai prieštarauja Konstitucijai.
Jeigu specialioji tyrimo komisija padaro išvadą, kad yra pagrindo pradėti apkaltos procesą Seime, ji turi suformuluoti konkrečius kaltinimus. Tai gali būti padaryta komisijos išvados pabaigoje arba atskirame dokumente. Komisija gali paskirti iki 7 kaltintojų – Seimo narių. Taip apkaltos procesas perkeliamas į Seimą.
Seimas atlieka reikalingus tvarkomuosius veiksmus ir priima sprendimus, būtinus šiai procedūrai:

1) priima nutarimą pradėti Seime apkaltos procesą konkrečiam asmeniui;
2) nustato apkaltos proceso pradžią ne vėliau kaip po 15 dienų nuo nutarimo pradėti apkaltos procesą priėmimo ir numato posėdžių tvarkaraštį;
3) priima nutarimą pakviesti Aukščiausiojo Teismo pirmininką ar kitą šio teismo teisėją pirmininkauti šios procedūros posėdžiams, o kai apkalta taikoma Aukščiausiojo Teismo pirmininkui ar šio teismo teisėjui – pakviesti pirmininkauti Konstitucinio Teismo pirmininką ar kitą šio teismo teisėją;
Paskelbus apkaltos proceso pradžią, šio proceso posėdžių metu Seimas tampa apkaltos institucija, kurioje nagrinėjimas vyksta pagal baudžiamojo proceso principus ir pagrindines taisykles, jeigu kitaip nenustato Seimo statutas. Apkaltos procesas Seime yra viešas. Jis gali būti transliuojamas per radiją ir televiziją.
Apkaltos procesas Seime susideda iš šių pagrindinių dalių: parengiamosios, tardymo, ginčų, asmens, kuriam taikoma apkalta, baigiamojo žodžio ir balsavimo dėl pateiktų kaltinimų. Iš esmės Seimo salėje yra vykdomas teismo procesas su visais jam būdingais atributais. Asmuo, kuriam taikoma apkalta, turi teisę bet kurioje apkaltos proceso dalyje, tačiau tik iki balsavimo pradžios atsistatydinti iš pareigų ar atsisakyti Seimo nario mandato, pateikdamas dėl to pareiškimą raštu. Toks pareiškimas turi būti nedelsiant patenkintas. Tuomet apkaltos procesas nutraukiamas ir tai įforminama Seimo nutarimu.

Kai Seimas konkretų asmenį apkaltos proceso tvarka pripažįsta kaltu, tas asmuo nuo to momento laikomas pašalintu iš pareigų arba netenka Seimo nario mandato. Jam už padarytus nusižengimus taip pat gali būti taikoma teisinė atsakomybė bendrąja tvarka.

Konstitucijos nustatytą neliečiamybės teisę praranda ir savo noru atsistatydinę iš pareigų arba atsisakę Seimo nario mandato asmenys, o už padarytus nusižengimus jiems taip pat gali būti taikoma teisinė atsakomybė bendrąja tvarka.

Kaip minėjome, Seimo narys Audrius Butkevičius buvo sulaikytas paėmęs 15 tūkst. USD kyšį už palankų sprendimą Lietuvos firmos atžvilgiu “Degos” – “Mobil” byloje. Seimo narys buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, prokuratūrai gavus raštišką Seimo sutikimą. Po kurio laiko jis buvo įkalintas, kaip asmuo trukdantis bylos tyrimui. Po 13 mėnesių trukusio kalinimo, jam buvo paskelbtas nuosprendis. Teismo nuosprendis buvo apskųstas apeliacine tvarka ir šiuo metu ( 1998 12 ) yra nagrinėjamas. 44 Seimo nariai dar iki bylos nagrinėjimo teisme pabaigos inicijavo apkaltos procesą, tačiau po ilgų ginčų buvo nutarta nepradėti vykdyti Seimo nario apkaltos procedūros, kol nebus pasibaigęs teismo procesas. Procesas dar nėra pasibaigęs ir apkalta galės prasidėti, kai bus išnagrinėtos visos apeliacijos ir skundai.

Šiuo atveju nebetenka prasmės toks apkaltos procesas, koks jis yra aprašytas LR Seimo statute, nes nuosprendį jau paskelbė teismo institucija. Tokiu atveju apkaltos procesas susivestų tik į oficialų Seimo nario mandato atėmimą. Vadinasi, iki Seimo apkaltos procedūros pradžios Seimo narys turi teisę naudotis visomis jo statuso jam teikiamomis privilegijomis, gauti atlyginimą kaip Seimo narys ir t.t. Manytume, kad tokius atvejus įstatymas turėtu tiksliai apibrėžti.

Baigiamasis žodis

Lietuvos Respublikos Seimas yra pakankamai sudėtingas įstatymų priimamasis aparatas, kurio veikimo principas dar nėra galutinai susiformavęs. Nesibaigiantis pataisų priėmimas verčia nuolat sekti naujausius įstatymų pakeitimus, nes pagal Konstitucijos 7 straipsnį: Įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės!
Literatūra

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija.
2. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymas.
3. Lietuvos Respublikos Seimo statutas.
4. Feliksas Žigaras “Politologija”, I dalis.
5. “Lietuvos Rytas”. Straipsniai iš aktualijų puslapio ( įvairios datos ).
6. www.seimas.lt.

Leave a Comment