Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas

Vilniaus Licėjaus
1d klasės mokinio
Lauryno Barausko

Referatas

TEMA : “Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas”

Mok. Rolandas Čiapas

Vilnius, 2004
Lietuva prieš nepriklausomybės paskelbimą

1795 metais po trečiojo Lietuvos-Lenkijos valstybės padalinimo didžioji dalis dabartinės Lietuvos teritorijos atiteko Rusijai. Per 120 metų, kai Lietuva įėjo į Rusijos, vėliau į Rusijos imperijos, sudėtį buvo bandoma atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Per šį laikotarpį kilo net 2 visuotiniai sukilimai, nuslopinti rusų kariuomenės. Rusų valdžia ėmėsi įvairių rusinimo priemonių.

Pirmojo pasaulinio karo pradžioje rusų kariuomenė buvo telkiama Lietuvos-Vokietijos pasienyje. Lietuvoje buvo vykdoma skubota mobilizacija, pradėti rekvizuoti arkliai ir vežimai, ir netgi maistas, reikalingas ruusų kariuomenei. Lietuvos žmonėms pradėjo trūkti maisto. Vėliau, prasidėjus karo veiksmams, per Lietuvos teritoriją buvo vedama Rusijos kariuomenė, į kurią įėjo ir apie 60 tūkstančių lietuvių.

1915 metais, rusų kariuomenei patyrus pralaimėjimą, ji ėmė trauktis, kartu į Rusijos gilumą pasiimdama ir apie 300 tūkstančių lietuvių, kurie užėmė aukštesnius postus. Lietuviai didelėmis kolonijomis daugiausiai apsigyveno Voronežo, Tambovo, Jaroslavlo, Petrogrado ir Maskvos miestuose. O Lietuvą okupavo vokiečiai. Tačiau ir po šio įvykio gyvenimo sąlygos nepagerėjo, tačiau atvikščiai – pablogėjo. Tad Lietuvoje vis garsiau pradėjo bruzdėti žmonės, norintys atkurti Lietuvos neepriklausomybę.

Užsienio šalių lietuvių parama

Svarbiausias kiekvieno tautinio išsivadavimo tikslas – valstybės nepriklausomybė. Ne išimtis buvo ir Lietuva. Jau 1915 metais Švedijoje gyvenantys lietuviai surengė pirmąją lietuvių konferenciją. Jos dalyviai ryžtingai pareiškė savo pagrindinį tikslą – atkurti Lietuvos nepriklausomybę, nepriklausančią nuo jokios kitos valstybės. Taip pa

at šioje konferencijoje buvo paskelbta jog:
„Lietuvių Lenkų valstybių unija buvo panaikinta per šių valstybių padalinimą, įvykusį XVIII amžiaus pabaigoje, ir po šio fakto nustojo egzistuoti faktiškai ir juridiškai“.
Šios konferencijos nutarimai, paskleisti užsienio spaudoje, atkreipė Europos visuomenės dėmesį į Lietuvos klausimą, tačiau Rusijai ištikima spauda šią konferenciją paskelbė neteisėta, kadangi joje dalyvavo paprasti, niekieno neįgalioti asmenys.
Dar viena konferencija įvyko 1916 metų balandžio 25-30 dienomis. Nors ji ir vyko Šveicarijoje, jos vieta buvo nurodyta Hagos miestas, norint supainioti seklius. Ši konferencija primėmė nutarimą:
„Lietuva nebegali kęsti daugiau rusų jungo ir nesutiks už jokią kainą jam vėl pasiduoti. Bet ji mato reikalą pabrėžti, jog ji nieku būdu nenori pakeisti vieną jungą kitu. Lietuva reikalauja grąžinti jai visišką nepriklausomybę“
Šios konferencijos priimti nutarimai dar labiau suintrigavo politines sferas. Rusų attstovas pradėjo grasinti lietuvių konferencijos dalyviams, kad jie gali būti patraukti atsakomybėn už valstybės išdavimą.
Tačiau pačioje Lietuvos teritorijoje padėtis buvo žymiai liūdnesnė. Vokiečių okupuotos valstybės gyventojai ne tik negalėjo normaliai pragyventi dėl maisto trūkumo, bet ir vokiečiai nieko nenorėjo girdėti apie Lietuvos nepriklausomybę. Jie norėjo ne savarankiško valstybės organo, o vokiečių valdžiai pavaldžių žmonių.

Vilniaus konferencija

Po 1917 metais Rusijoje įvykusios vasario revoliucijos, Rusija buvo paskelbta respublika. Lietuvių inteligentai suprato, kad būtent tada reikia pradėti siekti Lietuvai nepriklausomybės. Po rimtos, nuoseklios ir kupinos ry

yžto veiklos lietuvių inteligentija privertė vokiečius atsižvegti į jų reikalavimus. Taip vokiečiams leidus, buvo sušaukta Vilniaus konferencija. Ji vyko 1917 metų rugsėjo 18-22 dieną. Daugiau kaip du šimtai įvairių partijų ir politinių srovių atstovų susirinko svarstyti krašto ateities.
Šioje konferencijoje pagrindiniai nesutarimai kilo dėl politinio Lietuvos savarnkiškumo ir nepriklausomybės, kuria didesne gretima valstybe – Rusija ar Vokietija – remtis. Visi pasisakiusieji šioje konferencijoje nepritarė tolimesniems Lietuvos artimiems santykiams su Lenkija. Vienus konferencijoje dalyvavusius žmones traukė Rusijoje po revoliusijos iškeltos demokratinės mintys. Tačiau kiti manė, kad Lietuvai savo santykius reikėtų sieti su Vokietija.
Galiausiai šioje konferencijoje buvo nutarta, kad Lietuva turi tapti nepriklausoma demokratinė Lietuvos valstybė. Be to, buvo pasisakyta už ryšių su Vokietija užmezgimą ir Steigiamojo seimo sušaukimą. Buvo išrinkta Krašto taryba, kurią sudarė 20 narių. Vėliau ši taryba buvo pervadinta į Lietuvos tarybą. Tačiau Vokietija stengėsi šią tarybą paversti tik patariamuoju organu.

Lietuvos tarybos veikla

1917 metais rugsėjo 21 dieną buvo išrinkta Lietuvos taryba. Po dviejų dienų buvo išrinktas ir šios tarybos prezidiumas. Jame Antanas Smetona užėmė pirmininko pareigas, Stasys Kairys buvo pirmasis vicepirmininkas, Vladas Mironas – antrasis vicepirmininkas, Jurgis Šaulys – pirmasis sekretorius, o Petras Klimas – antrasis sekretorius.
Viename iš pirmųjų šios tarybos posėdžių buvo nuspręsta, kad posėdis vyks lietuvių kalba. Visi vokiečių pasakyti žodžiai turės būti išversti į lietuvių kalbą. Tačiau vokiečiai nenorėjo pripažinti ši

ios tarybos. Jie net nemanė kurti nepriklausomos Lietuvos valstybės.
Lietuvos valstybės posėdžiuose buvo svarstoma ne tik Lietuvos nepriklausomybės reikalai. Šioje taryboje buvo kalbama ir apie Lietuvos ūkį, nepakeliamas rekvizicijas ir prievartinius žmonių vežimus darbui į Vokietiją. Ji informavo okupantų valdžią apie esamą ūkinę ir politinę padėtį Lietuvoje. Taip pat Lietuvos taryba 1917 metais spalio 20 dieną nusiuntė Vokietijos kancleriui memorandumą, kuriame reikalavo pašalinti ar bent jau sumažinti okupacinio valdymo negeroves, tokias kaip nepakeliamos rekvizicijos, maisto trūkumas miestuose, prievartinius darbus Vokietijoje. Taip pat prašė amnestuoti vietos gyventojus, vengusius stoti į darbo batalionus, o su rusų belaisvių ir vokiečių dezertyrų gaujomis be gailesčio kovoti. Bet net ir norėdamas įgyvendinti Lietuvos tarybos prašymą Vokiečių kancleris sunkiai galėtų tai padaryti, kadangi karinė valdžia Lietuvoje beveik neklausė Vokietijos civilinės valdžios pageidavimų. Todėl Lietuvos tarybai pradėjus dirbti jokio pagerėjimo Lietuvos gyventojai nepajuto.
Taip pat Lietuvos taryba pradėjo rūpintis padidinti savo įgaliojimus. 1917 metų rudenį jiems pavyko susisiekti su pasitraukusiais į Rusijos gilumą arba gyvenančiais Vakarų Europoje lietuviais ir gavo jų įgaliojimą.

Tarptautinės situacijos pagerėjimas

1917 m. spalio pabaigoje Rusijoje į valdžią atėjus bol¬ševikams, Baltijos tautos gavo galimybę kurti savo vals¬tybes. Naujosios valdžios išleista „Rusijos tautų teisių deklaracija” skelbė Rusijos tautų laisvo apsisprendimo teisę, taip pat ir teisę atsiskirti bei kurti savarankišką valstybę. Sovietų Rusija bandė taikiai spręsti tarptau¬tinius ko

onfliktus. 1917 m. gruodžio 2 d. ji pasirašė pa¬liaubų sutartį su Vokietija. Tarp šių valstybių gruodžio 9 d. prsidėjo Brest Litovsko taikos derybos. Šiose derybose Vokiečiams de¬rantis su Sovietų Rusija reikėjo dokumento, kuris nu¬sakytų Lietuvos ir Vokietijos tarpusavio santykius, tiks¬liau sakant, rodytų lietuvių norą sudaryti sąjungą su Vokietija, tačiau Lietuvių konferencijos nutarimas dėl Lietuvos ateities buvo gana neapibrėžtas. Tad Vokietija pažadėjo, tuomet Taryba irgi turėjo duoti žodį, kad Lietuva su Vokietija susisies tvirta ir amžina sąjunga, pagrįsta keturiomis konvencijomis.” (karine, muitų, valiutos ir susisiekimo).

Gruodžio 11 dienos Lietuvos nepriklausomybės deklaracija

Lietuvos taryba, po oficialaus pažado Vokietijai, privalėjo 1917 metų gruodžio 11 dieną pasirašti Lietuvos nepriklausomybės deklaraciją. Šiame dokumente buvo du punktai. Pirmajame Lietuvos Taryba skelbė „nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą su sostine Vilniuje ir visų jos ryšių, kuriuos yra turėjusi su kitomis tautomis, nutraukimą”. Antrajame punkte nurodoma, kad „kurdama šią valstybę ir siekdama apginti jos interesus Taikos derybose, (Lie¬tuvos Taryba) prašo Vokietijos apsaugos ir pagalbos (.) Lietuvos Taryba stoja už nuolatinį (amžiną) tvirtą są¬jungos ryšį su Vokietijos valstybe, kuris turėtų būti įvyk¬dytas ypač militarinės bei susisiekimo konvencijos ir muitų bei pinigų sistemos bendrumo pamatais”.
Po oficialaus dokumento pasirašymo visuomenėje kilo didelis nepasitenkinimas, kadangi buvo deklaruota amžina sąjunga su Vokietija. Dar didesnis nepasitenkinimas kilo sužinojus, kad šio dokumento neužteko norint, kad Vokietija pripažintų Lietuvos nepriklausomybę.
Gruodžio 11-osios deklaracijos neveiksmingumas privertė ir Tarybos dešiniuosius įsiklausyti į keturių radikalų balsus. 1918 m. sausio 8 ir 26 d. buvo mėginta skelbti nepriklausomybę be konvencijų. Tačiau kairieji galutinai nepalenkė į savo pusę dešiniųjų, kurie vis dar tikėjosi sulaukti pripažinimo. Tada iš Lietuvos tarybos sudėties pasitraukė 4 radikalai, tai: so¬cialdemokratai S. Kairys, Mykolas Biržiška ir demokra¬tai J. Vileišis, Stanislovas Narutavičius. Jie nenorėjo pripažinti šios Lietuvos nepriklausomybės deklaracijos, tiksliau ne visos deklaracijos, o antrojo punkto, dėl sąjungos su Vokietija. Taigi sausio pabaigoje Lietuvos Taryboje išryškėjo dvi srovės: viena (minėti keturi Tarybos nariai radikalai) reikalavo ryžtingai skelbti nepriklausomybę, nepaisant okupantų spaudimo ir jų milžiniškos galios, kita norėjo palaikyti su vokiečiais gerus santykius ir ragino ramiai, neišsišokant laukti palankesnių aplinkybių ir okupan¬tų nuolaidų. Ir ši Tarybos narių grupė, vadovaujama A. Smetonos, ir radikalų grupė laisvės troško abi vie¬nodai.
Po 1917 metų gruodžio 11 dienos Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo reikalai nepasitaisė. O ir gyvenimo sąlygos krašte nė trupučio nepagerėjo, nes okupantai, kaip ir prieš tai, niokojo kraštą.
Po ilgų derybų sąjungos viduje buvo priimtas kompromisas ir bendrai susitarta dar kartą skelbti Lietuvos nepriklausomybę. Norint padidinti būsimą nepriklausomybės paskel¬bimo įspūdį ir Lietuvoje, ir užsienyje, ieškota būdų su¬sigrąžinti pasitraukusius Tarybos narius, kad Nepriklau¬somybės aktą pasirašytų visa Lietuvos Taryba.

Vasario 16 dienos Lietuvos nepriklausomybės aktas

Sugrįžus į tarybą radikalai pareikalavo prieš pasirašant aktą perrinkti Tarybos pir¬mininką A. Smetoną, neva pataikaujantį vokiečiams ir praradusį Tarybos pasitikėjimą. Jis pats sutiko, kad Lie¬tuvos nepriklausomybės aktą skelbiant pridera pirmi¬ninkauti tautos atgimimo pradininkui Jonui Basanavi¬čiui.
Ir štai išaušus 1918 metų vasario 16 dienai visi Tarybos nariai susirinko Vilniuje, Didžiosios gatvės 30 name (dab. Pilies g. 26) ir pasirašė naują nutarimą, kuriuo paskelbė pirmutinį kiek¬vieno sąmoningo lietuvio siekimą — Lietuvos ne¬priklausomybę.
Vasario 16-osios Nepriklausomybės aktas glaustai iš¬reiškė viso lietuvių na- cionalinio išsivadavi -mo judėjimo, aušrin- inkų ir varpininkų, knygnešių lūkesčius, įgyven¬dino ilgametės lietuvių tautos kovos tikslus. Žinoma, pats Nepriklausomybės aktas Lietuvos valstybingumo neatkūrė.
Bet juo remdamasi tauta galėjo tą darbą
pra¬dėti. Vasario 16-ąją buvo pareikšta, jog Lietuva žengs savo pasirinktu keliu.
1918 m. kovo 28 d. „Lietuvos aidas” rašė: „Nuo tei¬sinio iki faktinio Lietuvos nepriklausomybės stovio yra didelis žingsnis, čia mes neprivalome turėti jokių iliuzijų. Visas valstybės tveriamasis darbas dar prieš akis. Tuo tarpu gi tebeturime savo krašte okupacijos valdžią, karo stovį ir karo būtinybę. Kaip ilgai tai prasitęs, dabar sun¬ku numatyti. Todėl kelias į nepriklausomą valstybę dar tolimas ir, reikia tikėtis, nebus lengvas”.
Kai Lietuvos Taryba priėmė aktą, skelbiantį Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimą, kraštas buvo oku¬puotas Vokietijos kariuomenės. Tad prasidėjo sunki kova dėl pripažinimo su Vokietijos civiline valdžia, kariuo¬menės vadovybe ir jos karine administracija Lietuvoje.

Derybos su Vokietija

Lietuvos valstybės nepriklausomybės paskelbimas niekuo nepakeitė okupacijos režimo, nes okupuotos Lietuvos valdžia Vasario 16-osios akto neleido skelbti vietos spaudoje. Ji pareiškė Lietuvos Tarybai, kad Vo¬kietija jau ketinusi pripažinti nepriklausomą Lietuvos valstybę 1917 m. gruodžio 11 d. deklaracijos pagrindu, bet 1918 m. vasario 16 d. aktas esą tą deklaraciją pa¬neigęs ir sutrukdęs tai padaryti.

Lietuvos Taryba nuėjo kompromiso keliu: panaikinti Vasario 16-osios akto ji nesutiko, bet kita vertus, oficialiai vokiečiams pareiškė, kad jis neprieštarauja Gruodžio 11-osios deklaracijai, kuri lieka pamatu būsimiems Lie¬tuvos santykiams su Vokietija nustatyti.

1918 m. kovo 23 d. Lietuvos Tarybos delegacijai, nuvykusiai į Berlyną, buvo pranešta, kad Vokietijos imperatorius Vilhelmas II, rem¬damasis 1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Tarybos de¬klaracija, pripažino Lietuvą nepriklausoma valstybe, su¬sijusia amžinais ryšiais su Vokietija. Be to, Lietuva buvo įpareigota mokėti karo skolas. Tai buvusios tarytum pri¬pažinimo sąlygos.
Lietuvos Tarybos delegacija norėjo susitikti su Vo¬kietijos kancleriu ir aptarti tolesnius Lietuvos valdymo planus. Bet kancleris Hertlingas atsikalbinėjo, kad ne¬turįs laiko.

Lietuvos tarybos atskyrimas nuo krašto

Iš tikrųjų okupacinė valdžia puoselėjo planus Lietuvą sujungti su Prūsija ar Sakso¬nija. Šioje akcijoje didelį aktyvumą rodė okupacinės val¬džios valdininkai. Nerasdami, be kelių vokiečių dvari¬ninkų, kas jiems krašte pritartų, jie ėmė griauti pa¬sitikėjimą Lietuvos Taryba, sunkindami rekvizicijas, kir¬šindami mažumas, sudarydami sąlygas bolševikų agi¬tacijai. Be to, prisidengdami epidemijų grėsme, visiškai izoliavo Tarybą nuo krašto.
Neturėdama ryšių su kraštu, Taryba sudarė vadina¬mąją Skundų komisiją ir bent tuo būdu mėgino atgauti kontaktą su visuomene. Tuo pačiu laiku Taryba ėmėsi organizuoti lietuvių tremtinių grąžinimą iš Rusijos. Bet okupacinė valdžia nenorėjo Tarybai pripažinti ir šios tei¬sės. Lietuvos vyriausybės sudarymas pasidarė pasity¬čiojimų tema, o aneksijos, kolonizacijos ir germanizacijos planai vis labiau aiškėjo.
1918 m. liepos pradžioje Lietuvos Taryba pasivadino Lietuvos Valstybės Taryba. Vokiečiai nesutiko jos pripažinti ir darė viską, kad ji netaptų savarankišku valstybės organu.

Lietuvos karalius – Vilhelmas fon Urachas

1918 m. pavasarį ir vasarą Vokietijos valdančiosios partijos, parlamentarai, svarstydami Lietuvos ateities klausimą, ginčijosi, kuriai Vokietijos valstybėlei atiduoti tiesioginį Lietuvos valdymą. Tuo metu Lietuvos Taryba, norėdama užkirsti kelią unijos su Prūsija ar Saksonija planams, rinkdamasi mažesnę blo¬gybę, nusprendė ieškoti ryšių su maža katalikiška Viur¬tembergo valstybėle, kviesdama būsimosios Lietuvos ka¬raliumi kunigaikštį Vilhelmą fon Urachą, kuris neatrodė pavojingas Lietuvos savarankiškumui. Kaip antrasis Lie¬tuvos karalius, jis turėjo vadintis Mindaugu II. Kuni¬gaikštis Urachas mokėsi kalbėti lietuviškai ir ruošėsi netrukus atvykti į Lietuvą.
Liepos 11 d. V. fon Urachas buvo išrinktas karaliumi. Dalis Tarybos narių karaliaus išrinkimo nepripažino tei¬sėtu, nes Vasario 16-osios aktu tie reikalai buvo pavesti Steigiamajam seimui. Karaliaus rinkimai sukėlė Taryboje naują krizę. Kaip ir metų pradžioje, tie patys keturi jos nariai (M. Biržiška, S. Kairys, S. Narutavičius ir J. Vileišis) pasitraukė, ir Taryba buvo papildyta naujais nariais.
Tačiau realiai V. fon Urachas neturėjo jokios įtakos Lietuvos valdymui. Karaliaus rinkimai buvo politinis Valstybės Tarybos manevras siekiant pagrindinio tikslo — nepriklausomos Lietuvos valstybės. Valstybės Taryba stengėsi, kad ją Vokietija pripažintų teisėta tautos atstovybe, kuriai pri¬klauso Lietuvos valstybės steigimas. Bet visos pastangos ėjo niekais — ji ir toliau buvo laikoma tik patariamuoju okupacinės valdžios organu — ji nesanti Lietuvos vy¬riausybė.

Milicijos steigimas

Svarbi Valstybės Tarybos veiklos sritis buvo savų ginkluotųjų pajėgų kūrimas. Lietuvos Taryba jau 1918 m. sausio 15 d. be vokiečių žinios svarstė Lietuvos milicijos organizavimą. Taryba pripažino, kad milicija reikalinga gyventojų saugumui, kurio vokiečių policija neužtikrino. Steigti miliciją buvo nepaprastai aktualu, nes Lietuvoje prasidėjo plėšikavimai. Tačiau okupacinė valdžia darė viską, kad ginklai nepakliūtų į lietuvių rankas.
Liepos 29 d. Valstybės Tarybos posėdyje daugelis na¬rių siūlė priimti rezoliuciją dėl milicijos organizavimo. Milicijos steigimo komisijai buvo rekomenduota tartis dėl to su okupacine valdžia. Šį kartą milicijos steigimo su¬manymą okupacinės valdžios organai sutiko palankiau, tačiau jo įgyvendinti dar neleido ir ginklų nedavė. Pati Valstybės Tafyba nei ginklų, nei lėšų neturėjo. Milicijos būriai pradėjo steigtis pačių gyventojų ini¬ciatyva. Žmonės stojo į miliciją savanoriais. Uniforma buvo labai įvairi. Didžiumos — vien raiščiai ant civilių drabužių rankovių, kitų — kurios nors kariuomenės ke¬purės, milinės, švarkai. Ginklavosi įvairių sistemų gink¬lais, dažniausiai rusiškais arba vokiškais šautuvais, dur¬tuvais, pistoletais.

Pirmoji nepriklausomos Lietuvos kariuomenė

Atkūrus nepriklausomybę Lietuvai reikėjo suburti kariuomenę, kuri be pagalbos tvarkyti vidaus reikalus, turėtų saugoti Lietuvos sienas. Tačiau be vokiečių pritarimo Valstybės taryba negalėjo legaliai kurti savo kariuomenės.
1918 m. spalio 8 d. Lietuvos Valstybės Taryboje buvo sudaryta Krašto apsaugos komisija, kuriai pirmininkavo Stasys Šilingas. Kadangi vokiečių karinė valdžia vis dar nesileido į derybas dėl kariuomenės steigimo, tai Krašto apsaugos komisija, tuo metu jau pradėjusi or¬ganizuoti miliciją, ėmėsi teoriškai parengti ir kariuo¬menės dalinių steigimą: sudarinėjo karinius statutus, rūpinosi karininkų mokyklų kūrimu, planavo, palan¬kioms sąlygoms susidarius, kviesti savanorius į Lietuvos kariuomenę.
Nuo gegužės 15 d. pradėta slapta kviesti ir regis¬truoti karininkus, karo valdininkus, kareivius. Pirmieji į registracijos knygą įsirašė karininkas Kazys Škirpa ir kareivis S. Butkus. Nuo gegužės iki spalio įsirašė 39 karininkai ir 2 kareiviai. 1918 m. spalio 16 d. į Vilnių atvyko pirmieji savanoriai — 11 vyrų. Savanoriai dėvėjo civilius drabužius, tad jų gyvenimas Valstybės Tarybos rūmuose nekėlė įtarimo, ginklų negavo, nes jų neturėjo pati valstybė.
Lapkričio l d. Krašto apsaugos komisija paskyrė ka¬rininką V. Grigaliūną-Glovackį 1-ojo pėstininkų pulko vadu. Pasitelkęs kai kuriuos karininkus ir karo valdi¬ninkus, jis kūrė pulko štabą, telkė kareivius, gavo gink¬lų. Krašto apsaugos komisija nustatė, kad Lietuvos sie¬noms saugoti reikia turėti bent 60 tūkst. žmonių kariuo¬menę. Ji ragino Valstybės Tarybą pasiskubint grąžinti iš Rusijos lietuvius kareivius ir skirti lėšų Lietuvos ka¬riuomenei organizuoti. Taigi Lietuvos Valstybės Taryba dar prieš sudarant Lietuvos laikinąją vyriausybę rimtai rengėsi kurti savo kariuomenę, netiesiogiai skatino kai¬mo žmones, kad jie įsigytų ginklų. Tačiau steigti regu¬liariosios kariuomenės dar nebuvo galima. Laukė dideli parengiamieji darbai. O tam reikėjo ir laiko, ir lėšų.

Lietuvos laikinosios vyriausybės sudarymas

Tik tada, kai Vokietijos pralaimėjimas pasidarė akivaizdus, naujasis Vokietijos kancleris Mak¬sas Bodenietis spalio 5 d. pranešė, kad Vokietija yra pasirengusi perduoti Lietuvos valdymą patiems lietu¬viams, kai tik Lietuvos vyriausybė bus pajėgi perimti valdžios funkcijas. Taip pat buvo pareikšta, kad Vokie¬tijos kariuomenė paliks Lietuvą tokiam laikui, kokio pati Lietuva pageidaus.
1918 m. lapkričio 2-osios sesijoje Lietuvos Valstybės Taryba panaikino savo ankstesnį nutarimą kviesti V. fon Urachą į Lietuvos sostą: „Liepos mėnesio 11 dienos Vals¬tybės Tarybos nutarimas — kviesti hercogą Urachą Lie¬tuvos karaliumi nevykdomas. Galutinai tas klausimas paliekamas spręsti Steigiamajam seimui.”
Valstybės Tarybos sesijoje buvo priimta laikinoji Lie¬tuvos valstybės konstitucija. Joje pabrėžiama, kad tik Steigiamasis seimas nustatys Lietuvos valdymo formą ir priims konstituciją. Pagal laikinąją konstituciją aukš¬čiausioji įstatymų leidimo valdžia priklausė Valstybės Tarybai, o vykdomoji — Valstybės Tarybos prezidiumui ir ministrų kabinetui. Laikinoji konstitucija panaikino luomų privilegijas, paskelbė visų šalies piliečių, kad ir kokios jie būtų lyties, tautybės, tikėjimo ir luomo, lygybę prieš įstatymus. Konstitucija garantavo demokratines laisves, asmens, buto, nuosavybės neliečiamybę. Buvo draudžiami ginkluotų asmenų susirinkimai, o draugijos (sąjungos) galėjo veikti tik su sąlyga, kad jų tikslai ir priemonės nebus priešingi valstybės įstatymams.
Lietuvos Valstybės Taryba, reikšdama tautos va¬lią, laikinosios konstitucijos pagrindais įsteigė Lietu¬vos laikinąją vyriausybę. 1918 m. lapkričio 4 d. Valstybės Tarybos prezidiumas pavedė A. Voldemarui ją sudaryti.

Lietuvos laikinosios vyriausybės veikla

Pirmasis atkurtos Lietuvos ministrų kabinetas buvo sudarytas ne¬partiniais pagrindais. 1918 metų lapkričio 11 dieną Valstybės Tarybos prezidiu¬mas patvirtino šios, sudėties vyriausybę: A. Voldemaras — ministras pimininkas ir užsienio reikalų mi¬nistras, Vladas Stašinskas — vidaus reikalų ministras, Petras Leonas — teisingumo ministras, Martynas Yčas — finansų, prekybos ir pramonės ministras, Juo¬zas Tūbelis —žemės ūkio ir valstybės turtų ministras, Jonas Yčas — švietimo ministerijos valdytojas.
1918 m. lapkričio 14 d. įvyko Lietuvos laikinosios vyriausybės viešas posėdis. Pirmiausia Lietuvos Vals¬tybės Tarybos pirmininkas A. Smetona pasakė įžanginę kalbą, kurioje glaustai aptarė Valstybės Tarybos nuveik¬tus darbus, ypač išryškino kovą dėl Lietuvos nepriklau¬somybės paskelbimo. Smetona pažadėjo, kad Valstybės Taryba drauge su vyriausybe rūpinsis sušaukti tobulesnę tautos atstovybę — Steigiamąjį seimą.
Vėliau kalbėjo ministras pirmininkas A. Voldemaras. Jis paskelbė savo sudaryto ministrų kabineto deklaraciją. Kalbos įžangoje pasakė, jog Lietuvos valstybė įsiparei¬goja siekti, kad bet kurio tikėjimo ir tautybės Lietuvos gyventojai būtų patenkinti ir galėtų sakyti: „Tik nepri¬klausomoj Lietuvoj mes tegalim būti laimingi”.
Sudarius vyriausybę, sparčiai buvo komplektuojamos ministerijos, kitos vyriausybės įstaigos. Vyriausybė krei¬pėsi atsišaukimu į krašto gyventojus, ragindama vietose organizuoti valdžios organus. Reikėjo skubiai perimti mokyklas, miškų ir kito valstybės turto valdymą. Padėtį komplikavo tai, kad ryšių sistema, telegrafas, telefonas, pagrindinė susisiekimo priemonė — geležinkeliai — pri¬klausė vokiečiams.
Didelę iniciatyvą rodė ir daug nuveikė pirmasis Lietuvos finansų ministras M. Yčas. Lapkričio 26 d. jam pavyko gauti iš okupacinių organų 10 mln. markių pa¬skolą, kuri buvo panaudota valdžios aparatui centre ir vietose sudaryti, milicijai ir kariuomenei organizuoti. Gruodžio mėnesį pradėta ieškoti naujos paskolos.
Vyriausybė stengėsi, kad Vakarų šalys pripažintų Lietuvos apsisprendimo teisę, lietuvių tautos siekimą atkurti nepriklausomą valstybę. Ji pradėjo formuoti už¬sienio diplomatinę tarnybą.

Pirmųjų savivaldybių steigimas

Lietuvos laikinoji vyriausybė 1918 m. lapkričio 11 d. atsišaukimu „Lietuvos piliečiai” lietuvių ir lenkų kalba kreipėsi į Lietuvos gyventojus ir ragino juos skubiai sudaryti valsčių ar parapijų komitetus, kurie vietoje tvarkytų valsčių reikalus, o vėliau iš valsčių atstovų sudarytų apskrities valdžią. Lietuvos gyventojų dauguma pakluso savosios vyriausybės atsišaukimams ir potvarkiams.
1918 m. pabaigoje, pradėjus vokiečiams trauktis iš Lietuvos, vietos gyventojai valsčiuose tuoj griebėsi or¬ganizuoti vietos miliciją tvarkai palaikyti, sukūrė valsčių valdybas, steigė mokyklas ir tvarkė kitus būtiniausius reikalus, net nelaukdami paraginimų iš viršaus.
Taigi, nepaisant labai neaiškios ir beveik kritiškos karinės situacijos ir Lietuvos valstybės ateities, ne¬priklausomos valstybės valdžios organų kūrimas viso¬je Lietuvoje vyko su dideliu entuziazmu. Visiems Lie¬tuvos gyventojams jau seniai buvo labai įkyrėjusi ne tik buvusi Rusijos valdžia, bet ir vokiečių okupacinė ad¬ministracija. Todėl savos valstybės atkūrimas ir savos lietuviškos valdžios sudarymas kėlė gyventojų pasitikė¬jimą savo jėgomis ir sugebėjimais, geresnio ir laisvesnio gyvenimo viltį.

Lietuvos tarybos pirmininkai

Antanas Smetona

Gimė 1874 m. rugpjūčio 10 d. Ukmergės apskrityje, Taujėnų valsčiuje, Užulėnio kaime.
Baigė Taujėnų pradinę mokyklą, privačiai mokėsi Ukmergėje ir Liepojoje (Latvija). 1893 m. baigė Palangos progimnaziją. Įstojo į Mintaujos (Latvija) gimnaziją, iš kurios buvo pašalintas. 1897 m. baigė Peterburgo gimnaziją. Įstojo į Peterburgo universiteto Teisės fakultetą, du kartus iš jo šalintas, suimtas, trumpai kalintas. Universitetą baigė 1902 m.
Grįžo į Lietuvą ir dirbo Vilniaus Žemės banke.
1902-1907 m. – Lietuvių demokratų partijos narys.
1905 m. gruodžio 4-5 d. dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime.
1907-1913 m. redagavo „Vilties” laikraštį, 1914-1915 m. – „Vairo” žurnalą. Redagavo „Lietuvos ūkininką”, bendradarbiavo „Vilniaus žiniose”.
Pirmojo pasaulinio karo metais buvo Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komiteto pirmininko pavaduotojas, pirmininkas. Redagavo „Lietuvos aido” laikraštį.
1917 m. rugsėjo 18-22 d. dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje. Išrinktas Lietuvos Tarybos, vėliau Valstybės Tarybos pirmininku (1917-1919 m.). 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras.
Nuo 1919 m. balandžio 4 d. iki 1920 m. birželio 19 d. – pirmasis Lietuvos valstybės Prezidentas.
1920-1924 m. – Lietuvių tautos pažangos partijos vadovas.
1921-1924 m. redagavo įvairius leidinius, tarp jų „Vairo” žurnalą. 1923 m. lapkritį valdžios kelias dienas kalintas už Augustino Voldemaro kritinio straipsnio publikavimą „Vaire”.
Iki 1924 m. dalyvavo Lietuvos šaulių sąjungos veikloje.
1924 m. – Lietuvių tautininkų sąjungos kūrėjas. 1925-1926 m. buvo šios sąjungos pirmininkas.
1926 m. išrinktas į III Seimą.
1923-1927 m. Lietuvos universitete dėstė etiką, senovės filosofiją, lietuvių kalbos stilistiką. 1926 m. tapo docentu. 1932 m. A.Smetonai suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto filosofijos garbės daktaro laipsnis.
1926 m. gruodžio 17 d. – vienas karinio valstybinio perversmo vadovų. Perversmo dieną išrinktas Lietuvos Respublikos Prezidentu. Perrinktas 1931 ir 1938 m. Prezidentu išbuvo iki 1940 m. birželio 15 d.
1924-1940 m. – Tarptautinio banko valdybos pirmininko pavaduotojas. Įvairių draugijų ir bendrovių steigėjas bei vienas vadovų.
Paskelbė originalių ir verstinių filosofijos ir kitų mokslų darbų.
1940 m. birželio mėnesį pasitraukė į Vokietiją, vėliau – į Šveicariją ir pagaliau – į JAV.
Žuvo 1944 m. sausio 9 d. gaisre Klivlende.

Jonas Basanavičius

Jonas Basanavičius (gimė 1851 m. lapkričio 23 d. Ožkabalių kaime) Lietuvos istorijoje pramintas „tautos patriarchu”, numatęs jos ateitį ir kelius Nepriklausomybei pasiekti. Jo gyvenimo kredo gali atspindėti citata: „nepriklausomos savarankiškos Lietuvos geisti mes turime teisę”, nes lietuvių tauta turi tvirtus istorinius pagrindus, gali ir turi būti laisva.
Pirmuosius laisvės vilties spindulius J.Basanavičius pradėjo skleisti dar užsienyje (Bulgarijoje, Austrijos imperijoje), kur likimo nublokštas išgyveno dvidešimt penkerius metus. Savo jėgas, sveikatą ir laimę išdalijo svetimose šalyse, tačiau degančią meile sielą iki pat savo mirties išsaugojo lietuvių tautai. Daugelis jo mokslo darbų ir tyrinėjimų skatino tautinę savimonę, žadino tėvynės meilę. J.Basanavičius aukštino Lietuvos praeitį, domėjosi lietuvių kalbos ištakomis, rinko lietuvių tautosaką ir skatino kitus ją rinkti, sukūrė savitą lietuvių kilmės teoriją. Susidomėjęs Lietuvos istorija, ragino tautiečius kurti etnografinę draugiją, bet šią idėją realizavo tik Vilniuje, 1907 m. įsteigęs Lietuvių mokslo draugiją, kuriai paskyrė keliolika savo gyvenimo metų.
J.Basanavičius išplėtė lietuvių tautos sampratą, jos nariais laikydamas ne tik bajoriją, bet ir visus svetimtaučius, gyvenančius Lietuvoje. Keldamas tautos vienybės idėją, skatino žmones sutelkti jėgas prieš engėją. Subūręs apie save bendraminčių, 1883 m. pradėjo leisti „Aušrą” (kurios svarbiausias tikslas ir buvo ugdyti tautiškumą); gyvendamas Prahoje ją redagavo. Šio laikraščio pirmojo numerio pratarmėje rašė: „Juk ir mes esame tokie pat žmonės kaip ir mūsų kaimynai ir norime visomis teisėmis, priklausančiomis visai žmonijai, lygiai su mūsų kaimynais naudotis”. Vėliau bendradarbiavo „Garse”, „Varpe”, „Tėvynėje”, „Tėvynės sarge” ir kituose Mažojoje Lietuvoje leistuose leidiniuose.
Savo pažiūras apie valstybės ir asmens santykius, valstybės paskirtį J. Basanavičius plačiai dėstė grįžęs į Lietuvą. Jis aktyviai dalyvavo visuomeninėje–politinėje veikloje, siekiant Lietuvos tautinio ir socialinio išsivadavimo. Jam labai pravertė Bulgarijoje įgyta politinė patirtis (nuo 1899 m. buvo Bulgarijos demokratų partijos nariu) kartu su kitais visuomenininkais 1905 m. šaukiant Vilniuje Didįjį lietuvių Seimą bei steigiant Tautiškąją lietuvių demokratinę partiją. Šis žingsnis sukėlė karštas politines aistras, tačiau Didžiojo Vilniaus Seimo darbui nesukliudė – J.Basanavičiaus autoritetas vienijo įvairių partijų žmones. 1905 m. pabaigoje Vilniaus lietuvių J.Basanavičius buvo išrinktas komiteto, turėjusio organizuoti platesnį Lietuvos žmonių susirinkimą, pirmininku. 1905 m. gruodžio 4-5 d. įvyko Didysis Vilniaus Seimas, kuriame dalyvavo apie 2000 atstovų iš Lietuvos, lietuvių kolonijų Rusijoje, Ukrainoje, Lenkijoje, Latvijoje ir kuriam J.Basanavičius pirmininkavo. Lietuvos valstybės atkūrimo požiūriu svarbiausia, kad priimtąja rezoliucija Didžiojo Vilniaus Seimo atstovai caro valdžios pareikalavo plačios autonomijos etnografinei Lietuvai, visuotinu balsavimu renkamo Seimo Vilniuje.
1906 m. parengė dokumentą, kuriuo įrodinėjama, kad yra būtina prie Lietuvos prijungti Suvalkų guberniją, gynė lietuvių kalbos teises bažnyčiose. Nuo 1907 m. rūpinosi mokslo organizavimu – įsteigė jau minėtą Lietuvių mokslo draugiją, būrė studentų būrelius į vieningą organizaciją, steigė mokyklas. Kauno universitetas, pagerbdamas daktaro mokslinę veiklą, skyrė jį Garbės nariu ir profesoriumi.
1913 m. J.Basanavičius kartu su Valstybės tarybos nariu M.Yču išvyko į Ameriką rinkti aukų Lietuvių mokslo draugijos ir Dailės draugijos namams statyti.
Pirmąjį pasaulinį karą ir pokarį J.Basanavičius praleido Vilniuje, rinkdamas medžiagą apie vokiečių okupacinį laikotarpį. 1917 m. pirmininkavo Lietuvių konferencijai, buvo išrinktas Lietuvos Tarybos nariu. Jo laikinai pirmininkaujama Lietuvos Taryba 1918 m. vasario 16 d. paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.
Dr. J.Basanavičius sulaukė beveik visų savo tautinių ir politinių svajonių išsipildymo, nors gyvendamas lenkų okupuotame Vilniuje, neregėjo suvienytos Lietuvos. Mirė Vilniuje 1927 m. vasario 16 d., palaidotas Rasų kapinėse.

Vasario 16 diena šiandien

Vasario 16-oji – tai mūsų tautos ir valstybės prisikėlimo šventė. Šią dieną mes grįžtame į praeitį, į tą laikmetį, kai mūsų tautos didžiavyriai: Lietuvos patriarchas daktaras Jonas Basanavičius, pirmasis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Telšių vyskupas Justinas Staugaitis, kunigai Vladas Mironas, Alfonsas Petrulis, Kazimieras Šaulys, teisininkai Petras Klimas, Jonas Vileišis, Kazys Bizauskas ir kitos iškilios asmenybės 1918 metais vasario 16-ąją dieną priėmė nutarimą, skelbiantį Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimą.Tą dieną daugiau kaip po šimtmečio trukusios tikros vergijos nakties prašvito mūsų Tėvynei prisikėlimo šviesa. Tačiau dėl tikrojo Lietuvos valstybės pripažinimo teko dar kovoti.

Naudota literatūra:
1. Kompiuterinis žinynas „Gimtoji istorija“
2. Kristina Ponelienė, „Mokyklinis istorijos žinynas“
3. Rūstis Kamuntavičius, Vaida Kamuntavičienė, Remigijus Civinskas, Kastytis Antanaitis „Lietuvos istorija 11-12 klasėms“
4. Nijolė Letukienė, Jonas Gineika, „Istorija-Politologija“
5. Juozas Brazauskas, „Lietuvos istorija nuo Liublino unijos iki 1918 metų“
6. Juozas Brazauskas, Saulius Jurkevičius, Kęstutis Petrauskis, „Naujųjų amžių istorija: vadovėlis 9 klasei“
7. Internetas
• www.istorija.net
• www.lrs.lt
• www.istorija.xxi.lt
• http://kaunas.lcn.lt

Leave a Comment