XIX a. pabaigoje XX a. pradžioje tautinis idealas buvo tikėjimas, kad visi, turintys bendrą istoriją ir kultūrą, turi būti autonomiški, susivieniję ir skirtingi savo tėvynėse. Neįmanoma įdiegti žmonėms giminystės ir brolybės jausmo, nesusiejant jų su vieta, kurią jie jaučia esant sava, su tėvyne, kuri jiems priklauso istorijos teise Jie taip pat negali realizuoti savo ypatingo tapatumo ir kultūros ateityje, jei neturi pripažintos gimtosios žemės. Bet kad tai būtų įgyvendinta, gimtoji žemė turi būti laisva Jos negali valdyti kiti, priklausantys kitokiai istorinei kultūrai. Todėl politikai siekė sukurti nepriklausomas valstybes, kuriose galėtų laisvai kurti geriausiai atitinkančias jų tautų ir istorinės kultūros poreikius institucijas. Žymus anglų mokslininkas A.D. Smithas (g. 1933 m.) rašo: „Iš visų vizijų bei tikėjimų, kurie varžosi dėl žmonių palankumo moderniajame pasaulyje, labiausiai paplitęs ir patvariausias yra tautinis idealas. (…) Mes tapatiname save pirmiausia ir labiausiai su savo „tauta”. Mūsų gyvenimą daugiausia reguliuoja nacionalinė valstybė, kurioje esame gimę. Karą ir taiką, prekybą ir susisiekimą, švietimą ir gerovę kiekvienam iš mūsų lemia nacionalinė valstybė, kurioje gyvename. Nuo patvaikystės mums diegiama savo šalies meilė, mes mokomi savo ypatingų tautinių dorybių. Ir nors brandžiame gyvenime pasitaiko šio patriotinio idealo atskalūnų ir kai kurie tampa „išdavikais”, didžioji dauguma piliečių išlaiko savo tautai nebylų lojalumą, kuris krizės momentu gali išaugti iki karšto atsidavimo ir aistringo paklusnumo pareigos šauksmui” (1).Nepriklausomybė yra valstybės suvereniteto dalis, jo išorinė pusė. Valstybė neturi paklusti niekam, išskyrus tarptautinę teisę. Nepriklausomybė kaip valstybingumo kriterijus laikoma lemiama sprendžiant klausimą dėl valstybės statuso buvimo, kadangi yra įprasta valstybės egzistavimo sąlyga. Nepriklausomybės atkūrimas yra retas reiškinys, unikalus politinis ir teisinis fenomenas tarptautinėje praktikoje.
Lietuviams valstybingumas reiškia tradiciją, etninį ir kultūrinį savitumą, istorinį paveldą ir įsipareigojimą. Lietuvai valstybingumas tai nepriklausomybė, būtinybė išsilaikyti ne tik kaip atskirai tautai, bet ir kaip valstybei. Koks stiprus šis siekis, nesunku suprasti prisiminus jotvingių, prūsų, žiemgalių bei kitų baltų genčių likimą.Dėl Lietuvos nepriklausomybės buvo kovojama ištisus amžius. Laikotarpio dvasia, tautos gyvenimo sąlygos, jos socialinė sudėtis visatai savotiškai nuteikdavo tautos atstovus, įvairiai samprotavusius apie Lietuvos nepriklausomybės formas. Todėl nenuostabu, kad valstybingumo problemas vienaip sprendė Vytautas Didysis XIV a. pabaigoje XV a. pradžioje, kitaip jos buvo sprendžiamos XVI XVIII a., dar kitaip atsidūrus Rusijos valdžioje 1795 1915 m.Naujausiais laikais lietuvių tauta du kartus atkūrė savo valstybingumą. Abu šie aktai, turėdami skirtingus tarptautinius teisinius pagrindus, yra labai reikšmingi ir įdomūs ne tik istorijos, teisės, bet ir politikos mokslams. Žinomi mokslininkai R. Misiūnas ir R. Taagepara nurodo, kad „Naujųjų laikų Baltijos šalių istoriją esmingai paveikė didžiųjų kaimynų tarpusavio konfliktai. Vienu ir tuo pačiu metu griuvus Rusijos ir Vokietijos imperijoms, atsirado reta galimybė sukurti ta utines valstybes” (2). Lietuvos valstybingumo atkūrimo tarptautine teisine baze tapo JAV prezidento V. Vilsono “14-oje punktų” paskelbta Taikos programa, pripažinusi etninės tautos teises į valstybę. Tautų apsisprendimo principas buvo fiksuotas ir vadinamajame Lenino dekrete dėl taikos, taip pat kai kuriuose Rusijos vienašaliuose teisiniuose aktuose.1918 m. vasario 16-osios d. Lietuvos Nepriklausomybės Aktas išreiškė tautos apsisprendimą po daugiau kaip 120 svetimųjų priespaudos metų vėl turėti valstybę. 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaracija yra Lietuvos bes teisės aktas.Sąjūdžio Seimas 1989 m. vasario 16d. Deklaracijoje pabrėžė, kad Lietuvos valstybės, atkurtos 1918 m. vasario 16 d., tarptautinis pripažinimastebegalioja ir kad lietuvių tauta niekada nesusitaikė su nepriklausomybės praradimu. Seimas konstatavo Lietuvos žmonių siekį kurti laisvo tautos apsisprendimo sąlygas ir taikiu būdu žengti į valstybinio suvereniteto atstatymą neapsiribojant daliniais pasiekimais (3). 1990 m. Lietuvos valstybė atgimė Kovo 11 -osios aktuose, kurie turi fundamentinę reikšmę Lietuvos konstitucinei santvarkai ir konstitucinės teisės mokslui. Šiuose aktuose pasireiškė tautos, kaip piliečių visumos, teisės jausmas. P. Leono nuomone, “tautos teisės jausmas yra brandžiausias turtas, kurį valstybė privalo saugoti ir auklėti” (4). 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Aktas „Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo” yra pirmasis ir svarbiausias tos dienos aktų. Tai konstitutyvinis dokumentas, kuriame pažymėta: „Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktas ir 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės niekada nebuvo nustojęs teisinės galios ir yra Lietuvos Valstybės konstitucinis pamatas” (5). Ši nuostata turi subjektyvias ir objektyvias priežastis. Subjektyviai taip buvo įtvirtintas pasiryžimas formuoti valstybės pamatus perimant teisines tradicijas, kuriomis Nepriklausomybės Akto signatarai entuziastingai domėjosi. Objektyviai žiūrint, buvo privalu pabrėžti teisinį valstybės tęstinumą, nes reikėjo iškart pastatyti jauną valstybę už SSRS suverenumo ribų ir nepatekti į jai paspęstas konstitucines išstojimo iš Sovietų Sąjungos pinkles. Be to, nepriklausoma Lietuvos valstybė buvo pripažįstama dejure, užsienio valstybių ir vyriausybių vadovai bendravo su nepriklausomos Lietuvos diplomatiniais atstovais. Atrodė, jog tereikia gauti dejure pripažinimo patvirtinimą.Neturėdamas galimybės čia plačiau apžvelgti Lietuvos valstybės atkūrimo dar tebevykstant Pirmajam pasauliniam karui aplinkybių, 1918 m. vasario 16d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto genezės, norėčiau atkreipti dėmesį į šio Akto teisinę prigimtį ir konstitucinę reikšmę.Pritariant diplomato L. Natkevičiaus nuostatai, kad „…nei viena pasaulyje valstybė neatsirado iš netyčių” (6), įžvelgtinas Lietuvos valstybingumo atkūrimo ir politinių partijų, nors ir persekiotų bei varžytų Rusijos ir Vokietijos okupacinės valdžios, ryšys. Nepaisant nepalankių teisinių nuostatų, politinės partijos įvairiapuse ir iš esmės nelegalia veikla Lietuvoje ir už jos ribų Didžiajame Vilniaus Seime (1905 m.), Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti komitete (1914 m.), Lietuvių Seime Petrapilyje (1917 m.) Lietuvių konferencijoje Vilniuje (1917 m.) integravo, aktyvino tautą, padėjo suformuoti ir išreikšti jos interesus ir politinę valią atkuriant Lietuvos valstybingumą. Kaip teisingai pastebėjo H. Rolnikas, 1927 m. Leipcige išleidęs knygą apie Baltijos valstybių konstitucinę teisę, iš esmės Lietuvos valstybė politinių partijų kūrinys (7).1917 m. rugsėjo 21 d. Lietuvių konferencijos Vilniujedelegatai nepriklausomai Lietuvai sukurti iš savo būrio išrinko 20 asmenų vykdomąją instituciją Krašto Tarybą, pačių lietuvių veikėjų vadintą Lietuvos Taryba (8). Krikščionims demokratams kun. J. Stankevičiui ir kun. Pr. Urbanavičiui užleidus vietas kairiesiems (.Vileišiui ir S. Narutavičiui, Taryba tapo tokios sudėties: 1) Jonas Basanavičius (gydytojas, 66 metų amžiaus, nepartinis), 2) Saliamonas Banaitis (spaustuvininkas, 31 metų, krikščionis demokratas), 3) Mykolas Biržiška (teisininkas, 35 metų, tada dar socialdemokratas), 4) Kazys Bizauskas (studentas teisininkas, 24 metų, krikščionis demokratas), 5) Pranas Dovydaitis (teisininkas, 31 metų, krikščionis demokratas), 6) Steponas Kairys (inžinierius, 40 metų, socialdemokratas), 7) Petras Klimas (teisininkas, 26 metų, nepartinis), 8) Donatas Malinauskas (agronomas, 48 metų, nepartinis), 9) Vladas Mironas (kunigas, 37 metų, tautininkas), 10) Stanislovas Narutavičius (teisininkas, 56 metų, nepartinis), 11) Alfonsas Petrulis (kunigas, 44 metų, krikščionis demokratas), 12) Antanas Smetona (teisininkas,43 metų, tautininkas), 13) Jonas Smilgevičius (valstietis, 46 metų, nepartinis), 14)Jus-tinas Staugaitis (kunigas, 31 metų, krikščionis demokratas), 15) Aleksandras Stulginskis (agronomas, 32 metų, krikščionis demokratas), 16) Jurgis Šaulys (ekonomistas, 38 metų, nepartinis), 17) Kazimieras Šaulys (kunigas, 45 metų, krikščionis demokratas), 18) Jokūbas Šernas (teisininkas, 29 metų, nepartinis), 19) Jonas Vailokaitis (bankininkas, 31 metų, krikščionis demokratas) ir 20) Jonas Vileišis (teisininkas, 45 metų, liaudininkas). Buvo rezervuotos penkios šešios vietos ir tautinių mažumų (lenkų, baltarusių, žydų) atstovams, tačiau pakviestieji tuo tarpu į Tarybą neįėjo.Aštuoni krikščionys demokratai ir socialdemokratai daugmaž susitelkė partiniu atžvilgiu, o septyni nepartiniai buvo daugiau liberalių pažiūrų ir apskritai nepritardavo krikščionių demokratų siūlymams. Diplomatiškos okupantams linijos laikėsi A. Smetona, J. Šaulys irj. Šernas, radikaliausius reikalavimus kėlė socialdemokratais. Kairys ir M. Biržiška bei demokratai J.Vileišis ir S. Narutavičius, juos dažnai palaikydavo A. Stulginskis ir P. Klimas.Svarbiausias Tarybos uždavinys buvo paskelbti Lietuvos nepriklausomybę. Šiuo klausimu pradėtos derybos su vokiečių valdžia. Tačiau net palankiausia lietuviams liberali vokiečių Centro partija žadėjo paramą tik tada, kai Taryba garantuos Vokietijos interesus Lietuvoje.1918 m. vasario 16 d. visi 20 Lietuvos Tarybos narių susirinko Vilniuje, Didžiojoje gatvėje 30 (dabar Pilies g. 26) ir čia 12 vai. 30 min. vienbalsiai priėmė ir pasirašė išvakarėse M. Biržiškos, S. Kairio, S. Narutavičiaus bei J. Vileišio pasiūlytą rezoliuciją Vasario 16d. nutarimą Lietuvos nepriklausomybės deklaraciją. Ji skelbė: „Lietuvos Taryba savo posėdyje vasario 16 d. 1918 m. vienu balsu nutarė kreiptis: į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybes šiuo pareiškimu: Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamos pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18-23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas Steigiamasis Seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.Lietuvos Taryba, pranešdama apie tai … vyriausybei, prašo pripažinti nepriklausomą Lietuvos valstybę.Vilniuje, vasario 16 d. 1918 m.” (9).Nepriklausomybės Aktas savarankiškas, drąsus ir ryžtingas žingsnis. Prie Lietuvos Tarybos nebuvo „pritvirtinti” Vokietijos patarėjai. Vasario 16-osios Aktas buvo tobula autentiška kūryba, o ne vertimas iš vokiečių ar rusų kalbos. Aktas nebuvo vežamas „derinti” į Berlyną. Tai buvo glaustas ir nepaprastai tikslus, turiningas tarptautinį svorį turintis dokumentas. Šiuo Aktu Lietuvos valstybingumo kūrėjai visų pirma siekė atsiriboti nuo Rusijos, be to, turėtos galvoje ir Lenkijos pretenzijos. Taip buvo sujungta istorinė tradicija ir modernus tautų apsisprendimo principas. M. Romerio nuomone, „… pozityvinė teisė laiko šį aktą ir jo datą Lietuvos valstybės įkūrimo pradžia, tad teisiškai tatai yra neabejotinas faktas, iš kurio tenka daryti visas teisines išvadas…. Politiškai ši valstybė buvo proklamuota ir proklamacijos aktas nustatė Lietuvių tautos, kaip žymiausiojo šalies socialinio veiksnio, savo valios ar tvirto valstybinio nusistatymo pareiškimą, kuris, einant viešpataujančiomis nacional-demokratiškomis tezėmis, tautų apsisprendimo principu, kaip tik tarptautiškai reiškė šį laisvąjį apsisprendimą, laikomą valstybės įkūrimo titulu” (10). Vasario 16 d. Lietuvos Tarybos nutarimas yra svarbiausias Lietuvos nepriklausomos valstybės konstitucinis steigimo dokumentas. Vasario 16-osios Aktu Lietuvos Taryba pareiškė lietuvių tautos valią atkurti savo nepriklausomą valstybę ir kartu nustatė esmines konstitucines gaires visam Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiui, palikdama tautai teisę jas bet kada pakeisti (11). Dėl šios priežasties Aktas yra ypač reikšmingas, (eigų Lietuvos valstybei ir buvo uždėti kada okupaciniu ar kitokios prievartos būdu bet kokie suvaržymai, lietuvių tauta dabar skelbia visus tokius suvaržymus niekiniais ir neturinčiais jokios galios, (i atsiriboja nuo visų valstybinių ryšių, siejusių su kitomis tautomis ir valstybėmis, ir skelbia visišką nepriklausomybę, kurios tiek valstybės viduje, tiek ir iš užsienio nei juridiškai, nei fiziškai jokia galia, valstybė ar kitokia institucija neturi teisės pažeisti. Šito valstybės nepriklausomumo negali pažeisti net Steigiamasis Seimas. Visi Lietuvos seimai yra suvaržyti Vasario 16-osios Akto pareiškimo, kad atkuriama nepriklausoma Lietuvos valstybė. Visi tokie nutarimai, pažeidžiantys Lietuvos valstybės nepriklausomybę, lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės atžvilgiu yra negaliojantys ir niekiniai.Nepriklausomybės Aktas skelbė piliečių valstybę, kurią turėjo valdyti demokratiškai išrinkta valdžia. Reikia pritarti K. Račkauskui, kad „Vasario 16 d. Aktas yravirškonstitucinis dokumentas, kuriam jokia konstitucija ar įstatymas negali prieštarauti, dėl to visos nepriklausomos Lietuvos santvarkos turi būti pagrįstos demokratiniais pamatais, nebent lietuvių tauta tą nuostatą pakeistų” (12). Akte nurodomi ir pagrindai, kuriais remdamasi Lietuvos Taryba skelbia atkurianti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Tai Lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimas (1917 m. rugsėjis) ir „pripažintoji tautų apsisprendimo teisė”.Nepriklausomybės Akto signatarai rado geriausią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lietuvos Respublikos istorinio tęstinumo išraišką. 1918 m. Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas tapo viena plytų, iš kurių buvo pastatyta Europos Versalio politinė sistema. Valstybingumo atgavimo metu Lietuvos padėtis buvo ypač sudėtinga ir nepalanki. Lietuvių inteligentija buvo išsiblaškiusi po tarpusavyje kariaujančias valstybes Vakaruose ir Rytuose. Kraštą buvo nuniokojęs karas ir varginanti vokiečių okupacija. Sunkiausia buvo, kad valstybingumą reikėjo dar iškovoti Nepriklausomybės karuose. Artimiausieji kaimynai buvo arba tiesiog priešiški Lietuvos valstybingumui, arba visaip trukdė. Taigi iš karto reikėjo kurti, statyti ir kariauti. Ne tik valstybę, bet ir daug ką reikėjo pradėti kurti ir statyti iš naujo. Tačiau jau pats valstybingumo atkūrimas ir pavojus jį prarasti, noras jį apginti ir dėl to kovoti pareikalavo įtempti visas jėgas, sparčiau brandino ir grūdino tautinę ir valstybinę sąmonę, spartino valstybės aparato, kariuomenės ir policijos organizavimą. Lietuvių inteligentija, išblaškyta po visą pasaulį, ėmė telktis ir grįžti į Lietuvą. Prireikė ne mažiau kaip trejų metų, kad Aktas per Nepriklausomybės kovas, sudėtingas tarptautinės ir vidaus politikos peripetijas būtų įkūnytas.Lietuvių tauta Vasario 16-osios Aktu paskelbė pasauliui savo valią gyventi nepriklausomai, irtos valios okupantams užgniaužti nepavyko. Nors vokiečių valdžia uždraudė platinti Vasario 16-osios Akto tekstą, o „Lietuvos aido” 22-ąjį numerį konfiskavo, gandas apie Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą pasklido po kraštą.Akto gimimo data skiria dvi Lietuvas. Iki jo Lietuva egzistavo tik idėjų pasaulyje, o po jo pasirašymo pradėjo materializuotis, tapo jau ne vien geografine sąvoka. Tiesa, Vokietija pripažino Lietuvą tik 1918 m. kovo 23 d. ir tik gruodžio 11 d. dokumento pagrindu. Kaizerio aktas reiškė pirmąjį Lietuvos pripažinimą de jure ir Lietuva įgijo tarptautinį teisinį veiksnumą Vokietijos atžvilgiu (13).Vasario 16-osios Aktas yra pats svarbiausias Lietuvos nepriklausomos valstybės konstitucinio steigimo dokumentas, (iš tapo kelių lietuvių kartų kovos dėl nepriklausomybės ir savos valstybės sukūrimo simboliu, raiškiu ženklu tos krypties, kuria Lietuva turės eiti, o vasario 16-oji nacionaline švente. Akto paskelbimo data buvo iškilmingai paminėta 1919 1923, 1989 ir vėlesniais metais, o 1924 m. jo pasirašymo diena paskelbta valstybine Lietuvos nepriklausomybės švente, 1990 m. – Lietuvos valstybės atkūrimo diena. Vasario 16-oji tai ne vien mitingų ir gėlių padėjimo diena.Tai paminklas, rodantis mūsų tautos praeitį ir ateitį, rezultatus, kurie buvo pasiekti su dideliu pasiaukojimu ir atsidavimu. Vasario 16-ajai tenka visų Lietuvos valstybingumo datų viršūnės vaidmuo.1918 m. vasario 16 d. atkurtoji nepriklausoma Lietuvos valstybė su sostine Vilniumi buvo organizuojama visiškai kitais pagrindais negu istorinė Lietuva Ji susidarė beveik nedalyvaujant sulenkėjusiai bajorijai ir buvo grynai tautinė. Atkurtosios valstybės pagrindiniai tikslaiburti visus lietuvius į vieną valstybinį vienetą, vartoti lietuvių kalbą kaip vienintelę oficialią valstybės kalbą, intensyviai kurti vertybes siekiant išugdyti lietuvišką kultūrą ir sudaryti piliečiams sąlygas save geriau realizuoti. Nepriklausomybės Akte, kaip konstitucinės reikšmės dokumente, ryškus pagrindinis tikslas sukurti Lietuvos valstybę, tobulinti jos veikimą ir užtikrinti jai tęstinumą bei ateitį. Akto trečiojoje pastraipoje įrašyta, kad,,… Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas Steigiamasis Seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas” (14). Nustatydamas Lietuvos valstybės pamatus, Steigiamasis Seimas negalėjo prieštarauti Nepriklausomybės Aktui, nes Aktas numato jo paties galią ir teisinius pagrindus. Aktas, atkūręs nepriklausomą Lietuvos valstybę kaip juridinį asmenį, vis dėlto turėjo preliminarų pobūdį, nes nesprendė klausimo galutinai, tai padaryti pavesdamas Steigiamajam Seimui.Pasirengimas Steigiamajam Seimui prasidėjo Valstybės Tarybai (taip 1918 m. liepos 11d. pavadinta Lietuvos Taryba) 1918 m. lapkričio 2 d. priėmus Lietuvos valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatinius dėsnius. Nustatyta, kad Steigiamojo Seimo rinkimams pasibaigus, Seimas rinksis Vilniuje Laikinosios Vyriausybės paskirtą dieną ir pradės savo darbą susirinkus 2/3 atstovų (15). Anot M. Romerio, „… Steigiamasis Seimas turėjo organizuoti įsteigtą Lietuvos valstybę ir jos valdžios, ir net jos pačios laikinąjį pobūdį pakeisti tvirtu nuolatinės valstybės ir valdžios pobūdžiu, taip sakant, ją įteisinti ir stabilizuoti” (16).1920 m. balandžio 14 16 d. įvyko rinkimai į Steigiamąjį Seimą. Gegužės 15 d. Valstybės teatro salėje Kaune susirinkusius 104 atstovus, diplomatus ir svečius pasveikino ir Steigiamojo Seimo iškilmingą posėdį atidarė prezidentas A. Smetona. Ką tik išrinkto Steigiamojo Seimo pirmininko A. Stulginskio pasiūlyta rezoliucija susilaukė ovacijų, ir atstovai atsistoję vienbalsiai ją priėmė. Rezoliucija, kaip konstitucinės reikšmės aktas, prasmingai pakartojo Nepriklausomybės Akto teiginius ir konstatavo: „Lietuvos Steigiamasis Seimas, reikšdamas Lietuvos žmonių valią, proklamuoja esant atstatytą Nepriklausomą Lietuvos Valstybę, kaipo demokratinę respubliką, etnologinėm sienom ir laisvą nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitom valstybėm” (17). Rezoliucija konstatavo ir įtvirtino atkurtosios Lietuvos valstybės nepriklausomybę ir nustatė tos valstybės formą. Tą pačią dieną Valstybės Taryba perdavė įgaliojimus Steigiamajam Seimui.Vasario 16-osios Aktas ir 1920 m. gegužės 15 d. rezoliucija dėl Lietuvos demokratinės valstybės atstatymo sudaro vieningą teisinį kompleksą, kurio abu dokumentai yra organiškai susiję vienas su kitu, niekada nebuvo nustoję teisinės galios ir yra mūsų valstybės konstitucinis pamatas. Šią koncepciją, kaip minėta, įtvirtino ir Kovo 11 -osios Aktas „Dėl Lietuvos nepriklausomos vaklstybės atstatymo”. K. Račkausko nuomone, „kai kurie Vasario 16 Akto nuostatai saisto viso nepriklausomo laikotarpio konstitucinę santvarką” (18). Tai ypač liečia nepriklausomos valstybės ir demokratijos sąvokas Lietuvos konstitucinės teisės tradicijoje.Vasario 16-osios Aktas ir 1920 m. Steigiamojo Seimo rezoliucija yra tęstinės prigimties konstituciniai dokumentai, įtvirtinę iškiliausias politines vertybes nepriklausomybę ir demokratiją. Šiems dokumentams būdingi Vakarų teisės tradicijos bruožai.Steigiamojo Seimo sušaukimu ir anksčiau minėtos rezoliucijos priėmimu de jure baigėsi Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo darbas.Nuorodos
1. Smith A. D. Nacionalizmas XX amžiuje. – V., 1994. –P. 8-9.2. Misiūnas R., Taagepara R. Baltijos valstybės: priklausomybės metai, 1 940-1 990. – V., 1 992. – P. 1 7.3. Atgimimas. – 1989 m. Birželio 29. – P. 3.4. Leonas P. Teisės enciklopedija. – V., 1 995. – P. 250.5. Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo teisiniaiaktai. -V., 1991. – R 5.6. Natkevičius L. Ką privalo žinoti kiekvienas pilietisdemokratinę valstybę bekunant. – K., 1922. – R 1 5.7. Rolnik H. Die baltischen Staaten Litauen, Lettland und Estland und ihr Verfassungsrecht. – Leipzig. –1927. -S. 83.8. Lietuvos Valstybės Tarybos protokolai / Sud. A. Eidintas, R. Lopata. -V., 1991. – R 78, 80.10. Romeris M. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. –V, 1990. – P. 52-53.11. Račkauskas K. Lietuvos konstitucinės teisės klausimais. – New York. – 1 967. – P. 1 5.12. Ten pat. – P. 11.13. Rutenberg C. Die balstischen Staaten und das Volker-recht. Die Entstehungs-probleme Litauens, Lettlands u. Estlands im Lichte dės Volkerrechts. – Riga. -1928.- S. 122.14. Lietuvos Valstybės Tarybos protokolai. – P. 208.15. Lietuvos valstybės konstitucijos. – V, 1989. – P. 7.16. Romeris M. – Op. cit. – P. 86.
17. Steigiamojo seimo darbai. – 1920 m. gegužės 15d.-Pirmasis posėdis.18. Račkauskas K. – Op. cit. – P. 1 0.