TURINYS
I. ĮVADAS………………………………………………………………………………………………..2II. LIETUVOS KARALIUS MINDAUGAS…………………………………………………3II.1. IKIMINDAUGINĖ LIETUVA…………………………………………………………….3II.2. MINDAUGO ATĖJIMAS Į VALDŽIĄ………………………………………………..4II.3. KRIKŠTAS……………………………………………………………………………………….6II.4. KARŪNACIJA. KARŪNAVIMO VIETA……………………………………………6III. IŠVADOS…………………………………………………………………………………………..9IV. NAUDOTA LITERATŪRA………………………………………………………………..10I. ĮVADASXIII a. pradžia Lietuvai didelių permainų metas, būtent tuo laiku iškilo kunigaikštis, o vėliau ir Lietuvos karalius Mindaugas. Apie Mindaugo laikų Lietuvą palyginti žinoma nedaug. Bene daugiausiai duomenų randame senojoje Ipatijaus kronikoje ir Mindaugo donaciniuose aktuose.Šio darbo tikslas – palyginti kelių autorių nuomones, sužinoti jų požiūrį į XIII a. Lietuvos vienijimąsi, ką jie mano apie Mindaugo krikštą ir karūnaciją. Nagrinėsiu šių autorių nuomones: Adolfo Šapokos, Edvardo Gudavičiaus, Zigmanto Kiaupos ir Tomo Baranausko.Aš manau, kad autoriai yra gana skirtingi. Vyriausias iš autorių yra A. Šapoka (1906-1961), priklausantis lietuvių išeivijos istorikams. Dėl šaltinių neprieinamumo Lietuvos istorijos tyrinėjimai lietuvių išeivijoje buvo labai apsunkinti. Didesnį profesionalumą galėjo išlaikyti tik dar nepriklausomoje Lietuvoje savo veiklą pradėję istorikai, kurių tarpe buvo ir A. Šapoka. Jis buvo vienas autoritetingiausių tyrinėtojų. Tarpukario laikais A. Šapoka buvo Mindauginės Lietuvos valstybės susidarymo hipotezės šalininkas, tačiau jau vokiečių okupacijos metais pritarė Henryko Paszkiewicziaus išvadoms, kuris manė, jog jau nuo XII a. paskutiniojo ketvirčio gyvavo Lietuvos valstybė, o teigti, kad ją sukuręs Mindaugas, nėra jokio pagrindo.Šioms mintims pritaria ir kitas autorius Tomas Baranauskas (1973). Jis 1992-1998 m. studijavo Vilniaus universiteto Istorijos fakultete. 1998 m. apgynė magistrinį darbą “Lietuvos valstybės susidarymas”. Toliau tyrinėdamas šią temą, 2000 m. išleido knygą “Lietuvos valstybės ištakos”. Nuo 1998 m. dirba Lietuvos istorijos instituto Archeologijos skyriuje, vasaromis dalyvauja Šeimyniškėlių archeologinės ekspedicijos darbe. Pagrindinės mokslinių interesų kryptys: ankstyvoji Lietuvos istorija, valstybės ištakos. Ši informacija leidžia daryti išvadas, kad nors ir T. Baranauskas yra jaunas istorikas, bet gana svarus žiniomis ankstyvos Lietuvos istorijos klausimu. Ir , manyčiau, žymiai autoritetingesnis nei A. Šapoka, kuriam nebuvo galimybių atidžiau pasidomėti Lietuvos istorija.
Pirmų dviejų istorikų oponentas – Edvardas Gudavičius (1929). Jis priklauso vyresnių istorikų grupei, bet istorija domėtis pradėjo palyginus vėlai. Pirmoji E. Gudavičiaus specialybė nebuvo susijusi su istorija, istoriku šis autorius tapo 1968 m., baigęs Vilniaus universitetą. 1968-1970 m. neakivaizdinė aspirantura Vilniaus universitete. 1989 m. parašė habilitacinį darbą “Lietuva pabaltijo tautų kovoje prieš vokiečių feodalų agresiją XIII amžiuje”. Pedagoginis vardas: profesorius, pedagoginės veiklos stažas : 29 metai. E. Gudavičius analizuodamas problemą ypač mėgsta remtis šaltiniais, pieš tai juos atydžiai išsistudijavęs, galbūt, tai patirties ir įdirbio LDK istorijos srityje įtaka.Kitas Mindauginės Lietuvos šalininkas – Zigmas Kiaupa (1942). 1965 m. baigė istorijos studijas Vilniaus universitete. 1993 m. apgynė daktaro disertaciją “Šiauliai XV-XVIII a. : Lietuvos mažųjų miestų problemos”. Nuo 2003 m. – VDU istorijos katedros profesorius. Paskelbė apie 100 mokslinių staipsnių Lietuvos, Vokietijos, Lenkijos, Rusijos, Ukrainos ir kitų šalių mokslinėje spaudoje. Mano manymu, Z. Kiaupa mažiau nei T. Baranauskas ar E. Gudavičius domėjosi XIII a. Lietuva. Jo arkliukas – miestų ir miestiečių istorija.II. LIETUVOS KARALIUS MINDAUGASII.1. IKIMINDAUGINĖ LIETUVAA. Šapoka pateikė šiuos Lietuvos valstybingumo iki Mindaugo argumentus:1. Iš pradžių ne vokiečiai puolė lietuvius, bet lietuviai puldavę vokiečių užkariaujamą ar užkariautą Livoniją. “Vadinasi jie jau buvo susiorganizavę. Neorganizuota masė tokių žygių būtų negalėjusi suruošti, lygiai kaip būtų negalėjusi gintis nuo kaimynų, kurie taip pat įsiverždavo į jų gyvenamas žemes.”2.” Tačiau argi galima daryti išvadą, kad Lietuvos valstybės anksčiau nebuvo, jei mes apie tuos laikus nieko tikslaus nežinome…”3. “… vos prasidėjus žinioms, valstybę matome jau esant ir niekur neužtinkame jokių liudijimų, kad ji būtų tik ką susikūrusi.”4. “Juk ir dėl Mindaugo aiškiai sakoma, kad jis valdžią paveldėjo iš tėvo.” E. Gudavičius teigia, kad tai labai mėgstamas ikimindauginės valstybės įrodinėtojų faktas, nes čia pateikiama ir mindaugo tėvo charakteristika. Mindaugo tėvo valdžia galėjo būti tvirtai užfiksuota, bet galėjo būti ir laikina. Rezultatas rodo kaip tik pastarąjį atvejį: 1219 m. sutartyje Mindaugo tėvo sūnūs tėra treti. Vadinasi, viršūnė pasistūmėjo kitur.5. “ Juk žinome Mindaugo brolį, žinome brolio du sūnus, kurie su Mindaugu kariauja ir nori net iš jo paveržti valdžią. O ar būtų įmanoma kokia kova su dėdę, jei tas dėdė valstybę būtų sukūręs iš nieko, savo darbu ir autoritetu? Su tokiais nesivaržoma.”6. “… archeologai mums įrodo, kad IX a. Pabaltijy būta daug normaniškų pilių, kurios sugriautos ir sudegintos X a., be abejo, sukilusių vietos gyventojų. Nejaugi galima būtų sutikti, kad normanų atsikratyta be vadovybės ir taip pat be vadovybės likta toliau gyventi?”(A. Šapoka. Lietuvos valstybės įkūrimas ir Mindaugas// Voruta. Nr.25-27 (211-213). 1, 7 pp.)E. Gudavičius šiuos A. Šapokos argumentus vertina labai skeptiškai ir konstatuoja, kad tai bendras XIX a.-XX a. pirmosios pusės istoriografijos trūkumas, kai paprasčiausiai nebūdavo į šaltinius įsiskaitoma, nežiūrėta į informacijos visumą, o iš atskirų žinučių kuriamos “drąsios” prielaidos.(E. Gudavičius. Mindaugas. 155 p.) A. Šapokai į pagalbą ateina jaunas istorikas Tomas Baranauskas, kuris LDK susikūrimą datuoja 1183 m. Svarbiausias jos susikūrimo požymis, anot jo, – tai staigus Lietuvos karinės galios išaugimas ir nekintantis karo žygių intensyvumas laikotarpiu iki Mindaugo bei Mindaugo laikais, kai LDK jau neabejotinai funkcionuoja. ( Tomas Baranauskas. Lietuvos valstybės ištakos. 209 p.)Šaltiniai jau XIII a. pradžioje mini bendrus Lietuvos žemių veiksmus. Z. Kiaupos teigimu, ”1219 m. sutarties dalyvių sąrašas rodo, kad Lietuvos kunigaikščių veiksmai jau buvo vieningi. […] Antra vertus, keli vyresnieji kunigaikščiai, net jei Živindudas būtų iškiliausias, nesenas šių kunigaikščių skaičiaus padidėjimas – dvi poros brolių, paveldėjusių vieno kunigaikščio, savo tėvo padėtį, – rodo, kad Lietuvos žemių vienijimas dar nebuvo pasibaigęs.’’(Z. Kiaupa . Lietuvos istorija iki 1795 metų. 54 p.) Lietuvos žemių būklę XIII a. pradžioje Z. Kiaupa apibūdina, kaip žemių konfederaciją, nes, anot šio istoriko, žemių kunigaikščiai ar jų giminės dar nebuvo pavaldūs vienam valdovui, nors ryšys tarp Mindaugo tėvo ir jo įtakos visuomenėje bei pačio Mindaugo iškilimo lyg ir leistų teigti, jog Lietuva buvo suvienyta į vieną valstybę jau XIII a. pradžioje. Tačiau šie faktai ir iš jų kylančios hipotezės, pasak Z. Kiaupos, rodo ilgą ir labai sudėtingą vienijimo procesą su pakilimais ir atoslūgiais. II.2. MINDAUGO ATĖJIMAS Į VALDŽIĄLietuvos valstybės kūrimosi Mindaugo laikais šalininkai nurodo vieną konkretų šaltinį, kuris, jų manymu, parodo, kaip Mindaugas kūrė valstybę. Tai Volynės metraštyje esantis bendras Miindaugo veiklos apibūdinimas, pateiktas tarsi nekrologas prieš jo nužudymo aprašymą. Tai Lietuvos valstybėje sukurtas šaltinis ir, anot T. Baranausko, tai suteikia jam patikimumo ir skatina pasitikėti jame aprašomų įvykių realumu. Tačiau T. Baranauskas, teigiantis, kad Lietuvos valstybė susikūrė dar prieš Mindaugą, atkreipia dėmesį į Volynės metraštyje paminėtas dvi “būsenas’: “[…] Mindaugas kunigaikščiavo Lietuvos žemėje , o vėliau jis pradėjo kunigaikščiauti vienas visoje Lietuvos žemėje. Pokyčiai įvyko po įvykių, metraštininko apibūdintų žodžiais: ir pradėjo žudyti savo brolius ir savo brolėnus, o kitus išvijo iš žemės. “ ( Tomas Baranauskas. Lietuvos valstybės ištakos. 205 p.) Istorikams, kurie Lietuvos valstybės pradžios ieško Mindaugo laikais, nekyla abejonių, kad tie pokyčiai buvo valstybės sukūrimas. Tačiau T. Baranauskas mano kitaip. Jis nesureikšmina šių trylikos žodžių, nes jie yra vienintelis apie Mindaugo sukurtą valstybę bylojantis šaltinis. Be to, T. Baranauskas teigia, jog nuoroda į brolėnų išvijimą iš žemės aiškiai atspindi 1248-1249 m. įvykius, po kurių Mindaugas, anot metraštininko, pradėjo kunigaikščiauti vienas visoje Lietuvos žemėje. Bet tai, pasak T. Baranausko, kertasi su turimomis žiniomis, jog ir iki brolėnų išvijimo Lietuvos valstybė jau egzistavo, o Mindaugas buvo jos valdovas. Tai įrodo Eiliuotoji Livonijos kronika, kuri dar 1244 m. apibūdino Mindaugą kaip “aukščiausiąjį karalių”.Tačiau šia Eiliuotąja Livonijos kronika remiasi ir profesorius E. Gudavičius. Tik panaudoja ją priešingiems tikslams nei T. Baranauskas, nes profesorius yra Lietuvos valstybės kūrimosi Mindaugo laikais šalininkas. Profesorius teigia, jog šios XIII a. penktojo dešimtmečio vidurio kronikos, pavadinusios Mindaugą “aukščiausiuoju karaliumi” ir “Lietuvos žemės viešpačiu”, dėka, pradinį Lietuvos susivienijimą galima datuoti maždaug apie 1240 m. Be to, E. Gudavičius skirtingai nei T. Baranauskas interpretuoja 1219 m. sutartį, kuri yra aprašyta Hipatijaus metraštyje. Atidžiai išstudijavęs šią sutartį, profesorius atmeta didžiojo kunigaikščio valdžios egzistavimą iki Mindaugo. E. Gudavičius išnagrinėjo archaines būdvardžių laipsniavimo formas, gana stipriai argumentuoja”[…] būdvardis, esąs prieš penkis pirmuosius kunigaikščių vardus, skiriamas jiems visiems ir pavartotas daugiskaitos vardininko linksniu. Beje, 1219 m. sutarties žinutės tekstas yra tvarkingas ir logiškas: lietuvių kunigaikščiai čia suskirstyti į penkias grupes. Priskyrus aptariamą būdvardį vien Živinbudui, likę keturi šios grupės kunigaikščiai pakibtų ore, nes visos šios grupės pabrėžtinai išskirtos tarnybiniais žodeliais ce, a, a ce. “( E. Gudavičius. Mindaugas. 119-120 p.)Anot E. Gudavičiaus, nenorintys matyti penkių vyresniųjų kunigaikščių istorikai pražiūrėjo dar kelis svarbius dalykus. Pirma, juk aiškiai sakoma, kad sutartį sudarė visi šie išvardyti kunigaikščiai. Ar to reikėtų, jei ją sudarytų valstybei atstovaujantis vienas valdovas? Antra, aiškiai pasakyta, kad taikos patvirtinimą atsiuntė šie kunigaikščiai. Apie vieną valdovą čia irgi nėra kalbos. Trečia, metraštininkas šioje sutartyje labai gerai skiria kunigaikščių rangus: paaiškina lietuvių kunigaikščių prerogatyvas, bet nė vienam neskiria didžiojo kunigaikščio titulo.Su paskutiniais profesoriaus E. Gudavičiaus argumentais nenori sutikti jaunasis istorikas T. Baranauskas, teigdamas, jog 1219 m. sutartyje paminėtas ne vienas kunigaikštis, nes viduramžiais valdovai niekada nevaldydavo vieni, jie būtinai tardavosi su savo kariauninkais ir vasalais, kurie sudarė jo tarybą. Tai atsispindi 1260 m. patvirtintame Mindaugo akte, kuriuo jis užrašė Livonijos ordinui visą Lietuvą, jei mirtų nepalikdamas įpėdinių. Sudarant aktą, iš Lietuvos pusės dalyvavo 10 asmenų, tuometinės Mindaugo tarybos narių. Kunigaikščio veiksmai t…urėjo būti suderinti su taryba, kunigaikštis, vengiantis tartis su savo taryba, laikytas blogu.II.3. KRIKŠTASApie 1238 metus kunigaikštis Mindaugas įgijo didžiausią valdžią Lietuvoje. Anot, E. Gudavičiaus, įprastiniais būdais – vedybomis, nužudymais ir užkariavimais – Mindaugas sustiprino panašiai pasiektą ankstyvesnę savo tėvo ir brolio Dausprungo įtaką kitiems kunigaikščiams. 1251 metais, tikėdamasis Vokiečių ordino paramos karo žygiams į Žemaitiją ir norėdamas atsikviesti Vakarų pirklių į savo žemes, Mindaugas sutiko krikštytis ir buvo pakrikštytas kataliku didžiojo magistro Andriaus Štirlando atsiųstų dvasininkų. Z. Kiaupa papildo profesorių, teigdamas, jog tai buvo Mindaugo politinis žingsnis.Tačiau Z. Kiaupa rašo, kad “[…] Po Mindaugo ir jo artimųjų krikšto pas popiežių Inocentą IV išvyko Livonijos ir Lietuvos pasiuntinybės.” (Z. Kiaupa. Lietuvos istorija iki 1795 metų. 61p.) O profesorius E. Gudavičius teikia prielaidą, jog pasiuntinybės išvyko dar prieš Mindaugo krikštą. E. Gudavičius rašo, “Ir Hipatijaus metraštyje, ir Livonijos eiliuotoje kronikoje kalbama apie nutarimą krikštytis ir siųsti pasiuntinybę pas popiežių. Tuoj po to Voluinės metraštininkas ir pasako, kad Mindaugas apsikrikštijo. Labai atsargiai reikia derinti Andriaus Štirlando apsilankymo ir Mindaugo krikšto chronologiją .Valdovo krikštą reikėjo kanoniškai parengti, jo nebuvo galima beatodairiškai forsuoti.” ( E. Gudavičius. Mindaugas. 224 p.) Be to, E. Gudavičius remiasi J. Strakausko mintimis dėl 1251 m. vasario 24 d. Liono sutarties tarp Vokiečių ordino ir Livonijos arkivyskupo: joje numatoma palankiai sutikti norinčius apsikrikštyti pagonis ir šie pagonys laikytini lietuviais. Sutartyje apie šį norą kalbama busimuoju laiku, kas, anot E. Gudavičiaus, rodo, jog Mindaugo krikšto aktas dar nebuvo įvykęs, tik vyko didžiojo kunigaikščio katechizacija.Valdovo krikštas reiškė ir šalies krikštą. Z. Kiaupa mano, kad “ Lietuva krikštui dar negalėjo būti pribrendusi ir šis krikštas valdant Mindaugui buvo kad ir svarbus, bet tik istorijos epizodas.” (Z. Kiaupa. Lietuvos istorija iki 1795 metų. 62 p.) Bet profesorius E. Gudavičius mano, jog Lietuva , geografiniu atžvilgiu būdama Europos žemyne, geopolitiškai buvo už jos ribų. Ir kelias į tai buvo tik vienas: katalikybės priėmimas.II.4. KARŪNACIJA. KARŪNAVIMO VIETAMindaugo sustiprinta Lietuvos valdovo institucija gavo ir naują titulą – 1253 m. jis buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi. Teisiškai Lietuvos karalystės įkūrimo data reikėtų laikyti 1253 m. liepos 17 d., kai buvo duotas popiežiaus leidimas karūnuoti Mindaugą. Pačios karūnacijos iškilmės įvyko 2 metais vėliau. Karūnacijos data žinoma iš ta proga Mindaugo išduotų aktų, t.y., iš 1253 m. datuotos privilegijos Rygos pirkliams, kurioje pasakyta, kad ji suteikta “karūnacijos dieną”, ir 1253 m. liepos mėnesiu datuoto kai kurių Vakarų Lietuvos žemių dovanojimo Ordinui akto, kuriame karūnacija minima kaip įvykęs faktas. Pasirėmęs šiais faktais, E. Gudavičius padarė išvadą, kad Mindaugas buvo karūnuotas 1253 m. liepos mėnesio pirmoje pusėje (mat vienas iš donacinio akto liudininkų liepos 20 d. jau buvo Kurše) Tikslindamas karūnavimo datą, profesorius rėmėsi tuo, kad valdovai buvo karūnuojami sekmadieniais. Jo manymu, Mindaugas buvo karūnuotas liepos 6- ąja. Tačiau šia data suabejojo T. Baranauskas, nes ji paremta nepagrįstu donacinio akto išdavimo ir Mindaugo karūnacijos datų sutapatinimu. Anot jo, aktas galėjo būti sudarytas praėjus kelioms dienoms po karūnacijos, taigi, karūnacija galėjo įvykti nebūtinai liepos mėnesį, bet ir birželio pabaigoje. T. Baranauskui priimtinesnė yra birželio 29 d., nes tai yra svarbi bažnytinė šventė – Šv. Petro ir Povilo diena, kuri 1253 m. buvo sekmadienis. Jis teigia, kad ji labiau tiko ilgai ruoštoms karūnacijos iškilmėms, negu eilinis sekmadienis. ( Tomas Baranauskas. Lietuvos valstybės ištakos. 214 p.)Dėl Mindaugo karūnavimo vietos taip pat nėra vieningos nuomonės. Visas jas bandoma grįsti istorijos šaltiniais ar bent jau tuo, kas įsivaizduojama esant šaltiniais, tinkančiais XIII a. Lietuvos istorijai atkurti. Vis dėlto yra aišku, kad keliose vietose iš karto Mindaugas tikrai nesikarūnavo. Štai kaip šias versijas aiškina istorikai:1.NAUGARDUKAS. Tradicinėje istoriografijoje buvo teigiama, kad Mindaugas buvo karūnuotas Naugarduke. Tuo iki šiol neabejoja baltarusių istorikai. Tačiau ir tokie iškilūs mūsų istorikai, kaip Konstantinas Jablonskis ir Zenonas Ivinskis manė, kad Mindaugas buvo karūnuotas Naugarduke. Z. Ivinskis netgi samprotavo, kad gal taip Mindaugas norėjęs pabrėžti rusiškųjų žemių priklausomybę Lietuvai. Versija apie Mindaugo karūnavimą Naugarduke tvirtai prigijo XIX-XX a. istoriografijoje. Dėl dažno kartojimo daugelis istorikų pradėjo šią versiją traktuoti kaip faktą, nereikalaujantį kritiško įvertinimo. Tačiau vienintelis šios versijos šaltinis – M. Stryjkovskio Kronika. E. Gudavičius tai vadina “šaltinio pritaikymu iš anksto užsibrėžtam tikslui”. Be to, šioje kronikoje Mindaugo karūnacijos lokalizavimas Naugarduke, anot T. Baranausko, tėra paties M. Stryjkovskio samprotavimų rezultatas. Iš tiesų jis nežinojo, kur buvo karūnuotas Mindaugas, ir savo kūryboje blaškėsi tarp Kernavės ir Naugarduko. 2.VILNIUS. Kita versija sieja Mindaugo karūnavimą su Vilniumi. Taip manyti leidžia , anot Z. Kiaupos, po Vilniaus katedros grindimis rastos ir tyrinėtos mūrinio kvadratinio plano pastato liekanos, datuojamos XIII amžiumi. Katedros požeminio statinio bene svarbiausias datavimo elementas yra glazūruotos keraminės plytelės. Jos priskiriamos XII-XIII a. ir daroma išvada, kad tai Mindaugo katedra. Bet profesorius E. Gudavičius nesutinka su šia išvada, teikdamas, kad jam kyla ”[…] keraminių plytelių chronologijos nesuderinamumo su kitais statybos elementais klausimas”(E. Gudavičius. Mindaugas. 161 p.) 1986 m. arkikatedros požemiuose tyrinėtas seniausios katedros liekanas N. Kitakauskas ir jo šalininkai besąlygiškai priskiria XIII a., nors patikimai datuojančios medžiagos ten neaptikta. Toks datavimas, pasak T. Baranausko, iš esmės remiasi prielaida, kad pirmoji katedra buvusi perdirbta į pagonių šventyklą, o paskui – vėl į katedrą. Tai siejama su Mindaugo krikštu, Lietuvos grįžimu į pagonybę ir nauju krikštu. T. Baranauskas Vilniaus versiją vadina deklaratyvia, niekuo už Naugarduko versiją ne…pranašesne.3.LATAVA. Vienas iš šios versijos šalininkų, T. Baranauskas, siūlo atkreipti dėmesį į dokumentus, tiesiogiai susijusius su Mindaugo karūnavimu. Išliko Mindaugo donacinis aktas, išduotas Vokiečių ordinui 1253 m. liepos mėnesį karūnavimo proga. Jis leidžia ne tik patikslinti karūnavimo datą, bet suteikia žinių ir apie karūnacijos vietą, nes akte nurodyta, kur jis išduotas: “duota Letovijoje, mūsų dvare, (Datum in Lettowia in curia nostra[…]) 1253 viešpaties metų liepos mėnesį” Dar vienas aktas, patvirtintas 1260 m., bet parengtas, kaip matyti iš liudininkų sąrašo, tais pačiais 1253 m., turi panašią formulę – Datum Lettovie in curia nostra. Kai kuriems istorikams abejonių kelia tai, kad dvaro pavadinimas visiškai sutampa su tuose pačiuose dokumentuose vartojama Lietuvos vardo forma. Dėl to jiems atrodė, kad šie aktai išduoti kažkokiame neįvardintame dvare. Bet T. Baranauskas, išstudijavęs to meto Europos dokumentus, atsakingai pareiškia, kad, jei jau sakoma, jog aktas išduotas “in curia”, tai šalia visada bus nurodomas tos “kurijos” pavadinimas.Iš esmės problemą, anot T. Baranausko, dar 1910 m. išsprendė Eduardas Volteris. Tyrinėtojas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvoje iš tikrųjų buvo konkreti vieta, vadinama Lettowia. Šiandien ji žinoma Latavos vardu. Taip vadinamas kaimas,esantis į šiaurės vakarus nuo Anykščių. Ir tik 1997 m. Latavos upelio pakrantėje buvo atrastas piliakalnis Lettow. Pasak T. Baranausko, tai tipiška kunigaikščio rezidencija. Pagal atsitiktinius radinius piliakalnis datuotas XIII-XIV a. Po šio atradimo nebeliko abejonių dėl piliakalnio Lettow vietos ir jo pavadinimo tapatumo su Latavos vardu.Tačiau E. Gudavičius teigia, kad “Latava nuo 1255 m. buvo Vokiečių ordinui priklaususioje teritorijoje ir Mindaugas išdavė savo 1260 m. aktą Livonijos ordino pilyje”(E. Gudavičius, G. Lesmaitis. Dėl Šeimyniškėlių “Vorutos” ir Latavos dvaro. Kultūros barai. 2000. Nr.10 (431), 78p.)Šis profesoriaus Gudavičiaus teiginys T. Baranauskui pasirodė visiškai nesuprantamas ir nekorektiškas. Anot T. Baranausko, Vokiečių ordino pusėje Latava atsiduria tik pagal 1261 m. Mindaugo donacinį aktą. Be to, T. Baranauskas paaiškina karūnacijos vietos pasirinkimą pasienyje: “karūnacijoje dalyvavo kaimyninės valstybės vadovas – Livonijos ordino magistras Andrius Štirlandas. Viduramžiais kaimyninių valstybių valdovams buvo įprasta susitikti savo valdų pasienyje.”(Voruta. Nr. 14 (560) Nenuostabu, kad ir 1253 m. dvaras, buvo patogiausia vieta Mindaugo karūnavimui ir užsienio svečių priėmimui. Todėl T. Baranauskas daro išvadą, kad Palatavio piliakalnis yra labiausiai tikėtina Mindaugo karūnavimo vieta.III.IŠVADOS
LDK susikūrimo kriterijai visada yra ir bus tik netiesioginiai, bet ir netiesioginiai kriterijai yra lygiaverčiai. Tik gali atsirasti įvairių interpretacijų pavojus, jei nebus pakamkamai įsigilinta į problemą. Todėl tokia didelė nuomonių įvairovė istorijos klausimuose. Bet, kaip sakoma, ginčuose gimsta teisybė.Kaip pastebėjome, autorių nuomonės dėl Lietuvos valstybės susikūrimo skiriasi:T. Baranauskas mano, kad LDK susikūrė apie 1183 m. ir patikimiausias to įrodymas – didelio masto lietuvių karo žygių pradžia nuo 1183 m. Šią idėją taip pat brandino ir A. Šapoka.O E. Gudavičius ir Z. Kiaupa prieštarauja jaunajam istorikui, remdamiesi 1219 m. sutartimi, kurią pasirašė penki vyresnieji kunigaikščiai. Šią sutartį prof. Gudavičius gana smulkmeniškai išnagrinėjo ir tai yra svrus kontrargumentas T. Baranauskui.Nors T. Baranauskas taip pat nepasiduoda, išstudijavęs Mindaugo asmenį, jis pareiškia, kad Mindaugas buvo ne karo, o derybų ir intrigų meistras. Toks būdamas, jis lengvai galėjo paimti valdžią jau gyvuojančioje valstybėje, bet vargu ar galėjo ją sukurti.Z. Kiaupa į tai argumentuoja tuo, jog 1235 m. minima “Mindaugo Lietuva”, o tai reiškia, kad Lietuva dar nesuvienyta, nes sąvoka “Mindaugo Lietuva” perša mintį ir apie kitą, “ka…žkieno kito Lietuvą”.
Nors ir labai skiriasi autorių nuomonės, dėl vieno jie nesiginčija – Mindaugo krikštas atnešė Lietuvai politinį pripažinimą, priartino ją prie vakarietiškos civilizacijos.Žuvus Mindaugui Lietuvos valstybė nežlugo, neiširo, dėl jo sosto buvo kovojama, jis buvo vertybė. Tai įtikinamai patvirtina Mindaugo atlikto darbo reikšmę ir patvarumą, patvirtina, jog Mindaugas – iškili to meto asmenybė.NAUDOTA LITERATŪRA1. Kiaupa Z., Kiaupienė J., Kuncevičius A. Lietuvos istorija iki 1795 m. Vilnius. 1998 2. Baranauskas T. Lietuvos valstybės ištakos. Vilnius. 20003. Gudavičius E. Mindaugas. Vilnius. 19984. Baranauskas T. 1253- ieji Lietuvos istorijoje // Voruta. Nr.14 (560)5. Baranauskas T. Kur buvo karūnuotas Mindaugas? // Voruta. Nr. 14 (560)6. Šapoka A. Lietuvos valstybės įkūrimas ir Mindaugas // Voruta. Nr. 25-27 (211-213)7. http://www.xxiamzius.lt/archyvas/xxiamzius/20030917/susitikimai_01.html8. http://www.if.vu.lt9. http://www.istorija.lt/html/body_tbaranauskas.html10. http://viduramziu.lietuvos.net/apie.htm