Lietuvos ir ES derybinis procesas

VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS
ISTORIJOS FAKULTETAS
EKONOMIKOS IR VERSLO PAGRINDAI

Lietuvos ir ES derybinis procesas
REFERATAS

Atliko:
Aira Baltonytė
Justas Skaržauskas

Darbo vadovas:
R. Dužinskas

Vilnius
2005
Turinys

Įvadas 3
Pradinis derybų etapas (2000 m.) 5
Derybos dėl ES taisyklių įvedimo (2001 m.) 6
Galutinis derybų etapas (2002 m.) 9
Derybos dėl ES reguliavimo normų įgyvendinimo 13
Derybos dėl ribojimų prekiauti žeme panaikinimo 15
Derybos dėl perskirstymo: finansinės ir biudžeto nuostatos 17
Derybos dėl perskirstymo: derybos žemės ūkio srityje 19
Derybos dėl Ignalinos atominės elektrinės uždarymo 24
Derybos dėl Kaliningrado tranzito 29
Lietuvos derybų skyrių apžvalga, 2000-2002 m. 30
Išvados 38
Literatūros sąrašas 40

Įvadas

Derybų dėl ES procedūros formavosi plečiantis Sąjungai. Penktajame šios organizacijos plėtros etape, kuriame dalyvavo ir Lietuva, buvo naudojamas jau nuusistovėjęs darybų mechanizmas. Stojimo derybos vyko laikantis tradicinio Sąjungai derybų dėl steigiamųjų sutarčių keitimo formato – tarpvyriausybinėje konferencijoje. Stojimo derybų rezultatas yra stojimo sutartis, kuri tampa es steigiamųjų sutarčių sistemos dalimi. Todėl stojimo deryboms yra steigiama stojimo į ES konferencija. Derybų pradžios dieną, 2002 m. vasario 15-ąją, ir buvo įsteigta Lietuvos stojimo į ES konferencija, kuri per derybas buvo formaliu derybų dėl Lietuvos narystės ES sąlygų vedimo formatu. Tik šiame formate priimti sprendimai ar dokumentai buvo laikomi oficialiais abi derybų puses įpareigojančiais derybų dokumentais.

Derybos vyyko vadinamuosiuose derybų skyriuose (žr. 1 lentelę) ir kiekviename tų skyrių atskirai. Derybos su Lietuva ir kitomis šalimis kandidatėmis buvo pradėtos nuo palyginti lengvų derybų skyrių ir palaipsniui buvo pareita prie sudėtingų. Vidutinio sudėtingumo Energetikos skyrius Lietuvai buvo vienas svarbiausių ir su

udėtingiausių, nes buvo susiję su Ignalinos atominės elektrinės problematika.

Svarbiausias oficialus veikėjas stojimo derybose buvo ES Taryba. Kiekviena ES valstybė narė galėjo blokuoti bet kurį derybų su Lietuva klausimą, visais klausimais valstybės narės turėjo derinti interesus, kad pasiektų sutarimą. Sprendimai derybų klausimais ( pvz., ES bendrosios pozicijos rengimas – žr. 1 schemą) ES Taryboje buvo priimami pagal įprastinę darbo ES Taryboje schemą.

Svarbų vaidmenį stojimo derybose atliko Europos Komisija. Jos strateginį vaidmenį lėmė keliatas veiksnių. Komisija yra geriausia viso plėtros proceso bei derybų su šalių kandidačių ekspertė ir pagrindinė valstybių narių patarėja. Komisija buvo įvykių centre ir geriuasiai matė visą proceso panoramą. Valstybės narės per derybas dėmesį sutelkdavo į joms rūpimus arba jų interesais susijusius klausimus, o visais kitais atvėjais pasikliovė Komisijos nuomone. Komisija buvo laimoma neešališka arbitre, kuri, įvertinusi skirtingas pozicijas, gali paiūlyti priimtiną kompromisą. Komisja taip pat buvo tarpininkė tarp valstybių narių ir šalių kandidačių. Komisijai buvo pavesta rengti ES bendrųjų pozicijų projektus, ES plėtros ir derybų strategijas. Todėl Komisija savo iniciatyvomis galėdavo paveikti derybų dinamiką.

1999 m. spalio 13 d. Europos Komisija paskelbė reguliariuosius pranešimus, kuriuose rekomendavo pradėti stojimo derybas su Lietuva ir dar penkiomis valstybėmis. Vyriausybė priimė nutarimą dėl derybų pozicijos derybose dėl narystės ES rengimo tvarkos (žr. 2 schemą). 1999 m. gruodžio 23 d. Vyriausybė priėmė nu
utarimą dėl Pasirengimo deryboms delegacijos reorganizavimo į Derybų dėl narystės ES delegaciją (žr. 3 schemą).

Lietuvos Seimas drybose taip pat atliko labai svarbų vaidmenį, būtent telkdamas politines partijas, visuomenę paremti narystės ES siekį. Seime veikiantis Europos reikalų komitetas parlamentiniu lygmeniu koordinavo su Lietuvos integracija į ES susijusius darbus, visų pirma integracijai į ES ir deryboms svarbių istatymų svarstymą.

Pradinis derybų etapas (2000 m.)

Politinis Lietuvos siekis derybų pradžioje buvo labai aiškus – baigti derybas kartu su pirmąja į Sąjungą įstojančių šalių banga. Politinės prielaidos šalyje buvo palankios – politinių partijų sutarimas dėl integracijos į ES prioriteto buvo svarbiausia Lietuvos politnio proceso gairė. Išorinio politinio konteksto tendencija atrodė esama teigiama – Lietuva pakviesta į derybas, o ES deklaravo galimybę pasivyti derybas jau pradėjusias šalis. Vyriausybei reikėjo sutelkti administracinius išteklius, gerai planuoti pasirengimo narystei darbus.

Lietuva ir ES savo strategines derybų nuostatas deklaravo 2000 m. vasario 15 d. pirmojoje ministrų lygmens Stojimo konferencijoje, kurioje buvo perskaityti vadinamieji pareiškimai dėl derybų pradėjimo. Lietuvos derybų strategija iš esmės buvo „pasivijimo“ strategija. Joje galima išskirti tris pagrindinius elementus. Pirma, Lietuva siuntė aiškią žinią, kad yra siekiama derybas baigti 2002 m. kartu su pirmąja plėtros banga ir Sąjungos naria tapti 2004 m. Antra, pabrėžiama nuostata, kad integracija į ES yraa svarbi Lietuvos vidaus reformoms. Trečia, Lietuva labia pabrėžia Helsinkio Europos Vadovų Tarybos susirinkime su

uformuoluotus „lygių galimybių“ ir „individaluas vertinimo“ principus.

Pirmajame Lietuvos stojimo konferencijos susitikime vyriausiųjų derybininkų lygmenių ES pristatė pagrindinius formalius derybų principus, kurie buvo pakartoti visose ES bendrosiose pozicijose

Atsakydama į 2000 m. gegužės 25 d. Lietuvos pateiktas derybų pozicijas, ES pateikia 8 bendrąsias pozicijas. Tai reiškia, kad derybos tose sktžyriuose yra formaliai pradėtos. Šiame susitikime buvo baigtos derybos dėl penkių derybų skyrių: Statistikos, Mažųjų ir vidutinių įmonių, Mokslo ir mokslinių tyrimų, Švietimo ir mokymo bei Bendros užsienio ir saugumo politikos. Dėrybos dėl Išorinių santykių, Konkurenccijos bei Kultūros ir audiovizualinės politkos skyrių buvo tęsiamos toliau.

Derybos dėl ES taisyklių įvedimo (2001 m.)

Pirmininkaujant Švedijai įvyko viso derybo proceso lūžis. Švedija ES plėtrą paskelbė pagrindiniu savo prioritetu. ES politinis kontekstas šiam prioritetui buvo palankus.

Lietuva būtent Švedijos pirmininkavimo liakotarpiu iš esmės pašalino net terorines abejones dėl galimybės į ES stoti 2004 m. su pirmąją plėtros banga. 2001 m. pirmąjį pusmetį Lietuva dar labiau pagerino derybinių veiksnių planavimą, paspartino prioritetinių tesisės aktų ir kitų sprendimų priėmimą. Pirmąjame Stojimo konferencijos susitikime 2001 m. kovo 30d. pirmininkaujant Švedijai Lietuva baigė derybas dėl šešių derybų skyrių. Tai buvo per visas derybas su visomis šalimis kandidatėmis nepranoktas rezultatas. Lietuva padarė įspūdingą šuolį, kuris susilaukė labai teigiamo atgarsio ES, kartais ir nustebimo. Pagrindinė sėkmės priežastis – pastagų sutelkimas ir geras pl

lanavimas. Seimas priėmė nutarimą, kuriame įsipareigojo per 2001 m. pirmąjį pusmetį „prioritetiškai priimti integracijai į ES reikalingus teisės aktus, patvirtinančius neabejotiną pasirengimo narystei pažangą jau Švedijos pirmininkavimo laikotarpiu“.

Derybos dėl Kultūros ir audiovizualinės politikos skyriaus buvo baigtos Seime priėmus Visuomenės informavimo įstatymo pataisas, visiškai suderintas su „Televizijos be sienų“ direktyva. Šios pataisos buvo parengtos Vyriausybei glaudžiai bendradarbiaujant su Seimu ir bendradarbiaujant su Europos Komisijos ekspertais.

Vartotojų ir sveikatos apsaugos skyriuje pagrindinei derybų klausimai buvo susijė su vartotijų apsauga maisto saugos srityje. Maisto saugai ES skyrė itin daug dėmesio. Taip pat buvo nagrinėjama Lietuvos pažanga kuriant vartotojų apsaugos sistemą.

Telekomunikacijų ir informacijos technologijų skyriaus uždarymo sąlyga buvo tokia, akd turėjo būti įsteigta šios srities rinkos priežiūrios institucija – Ryšių reguliavimo tarnyba, kuriai turėjo būti skirti reikiami ištekliai. Ryšių reguliavimo tarnybos vadovą paskyrė Lietuvos Respublikos prezidentas.

Ekonomiės ir pinigų sąjungos skyriuje esminis klausimas buvo Lietuvos banko įstatymo atitiktis ES reikalavimams ir veikimo ekonominėje ir pinigų sąjungoje principams, visu pirma šio banko nepriklausomumo užtikrinimas per banko valdytojo ir valdybos narių skyrimo ir atleidimo procedūras.

Socialinės politikos ir užimtumo skyriuje pagrindiniai derybų klausimai buvo susiję su ES saugos ir sveikatos apsaugos darbe taisyklių įgyvendinimo. Lietuvoje padėtis šioje srityje buvo pakankamai gera. Techninėse konsultacijose įvertinusi Lietuvos specialistų argumentus, Europos Komisija rekomendavo Tarybai šiame skyriuje baigti derybas su Lietuva.

Pagrindinis klausimas Laisvo kapitalo judėjimo skyriuje buvo žemės ūkio paskirties žemės pardavimas užseniečiams. Lietuva kartu su Latvija ir Estija buvo pirmosios tarp šalių kandidačių, be pereinamųjų laikotarpių baigusios derybas Laisvo kapitalo judėjimo skyriuje.

Pagrindinis klausimas Laisvo prekių judėjimo skyriuje buvo ES reikalavimų vaistų gamybai įgyvendinimas. Geros gamybos praktikos reikalavimai apima gamybos patalpas, techninę įrangą, kokybės sistemas ir kitus dalykus. Lietuva šių reikalavimų įgyvendinimui prašė pereinamojo laikotarpio iki 2007 m. Dėl tokio prašymo sutarė dar penkios šalys kandidatės – tai ne mažai nulėmė šio pereinamojo laikotarpio galimybę. Tokia išlyga leis sutaupyti farmacijos įmonių kaštus integruojantis į bendrąją rinką.

Įmonių teisės skyriuje svarbiausias derybų klausimas buvo farmacijos gaminių intelektinės nuosavybės apsauga. Įmonių teisės skyriuje buvo svarbi ir Lietuvos pažanga itelektinės nuosavybės gynymo srityje. Lietuvos atvėju abi derybų šalis tenkinantis kompromisas buvo rastas nustačius 1994 m. vasario 1 d. datą kaip Papildomo apsaugos sertifikato įsigaliojimo laiką.

Žuvininkystės skyrius nebuvo itin sunkus nes derybas dėl žuvininkystės kvotų buvo nuspręsta nukelti „velesniam etapui“.

Daug sudetingesnis buvo Laisvo paslaugų teikimo skyrius. Buvo suderinti du pereinami laikotarpiai iki 2008 m. – dėl indėlių draudimo sistemos suderinamumo su ES reikalavimais ir dėl ivestuotojų kompensavimo sistemos įgyvendinimo pagal ES reikalavimus. Taip pat padaryta išimtis Lietuvos kredito unijoms – joms netaikomas minimalus pagrindinio kapitalo reikalavimas. Daugiausia laiko ir pastangų reikėjo skirti ES direktyvai dėl transporto preimonių ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo. Lietuvoje vienintelėje iš ES valstybių ir šalių kandidačių nebuvo veikiančios privalomojo draudimo sistemos. Buvo įsipareigota priimti įstaymą, pagal kurį šiuo metu jau veikia privalomojo draudimo sistema.

Aplinkos skyrius techniškai buvo labai sudėtingas, jam buvo reikalingas geras ivesticijų planavimas ir organizacinis pasirengimas nacionaliniu ir savivaldos lygmeniu. Pradinėje derybų pozicijoje Lietuva prašė aštuonių pereinamųjų laikotarpių. Lietuvos pasirengimas ES aplinkos politikos srityje buvo pakankamais geras, tai pripažino ir Europos Komisija. Lietuva Aplinkos skyriuje suderino pereinamuosius laikotarpius trijose svarbiose srityse: direktyvai dėl pakuočių ir pakuočių atliekų įgyvendinti – iki 2007 m.; direktyvai dėl miesto nutekamųjų vandenų – iki 2010 m.; direktyvai dėl lakiųjų organinių junginių – iki 2008 m. Derybų pabaigoje Lietuva iš naujo atidarė šį skyrių ir suderino dar vieną pereinamąjį laikotarpį dėl direktyvos, pagal kurią ribojamos oro atršos emisijos iš didelių deginimo įrenginių – iki 2016m.

Teisingumo ir vidaus reikalų skyriaus turinį sudarė tokios svarbios sritys kaip migracija, preiglobščio politika, sienų apsauga, kova su neliagalia prekyba narkotikais bei žmonėmis ir kt.. Šalių kandidačių pažanga šioje srityje buvo stebima „pro didinamąjį stiklą“. Lietuva šioje srityje turėjo specifinių problemų – viena iš ilgiausių išorinių sienų išsiplėtusioje ES ir kaliningrado srities kaiminystę. Derybų pradžia Teisingumo ir vidaus reikalų skyriuje reiškia tam tikrą Lietuvos pažangos pripažinimą.

Pirmininkaujant Belgijai įvyko trys Stojimo konferencijos susitikimai. Dabar daugiausia dėmesio buvo skiriama keliems politiškai jautriems klausimams, visų pirma laisvam asmenų judėjimui ri transporto politikai.

Derybos dėl laisvo asmenų judėjimo prasidėjo dar pirmininkaujant Švedijai. Gana ilgai Europos Komisija ir valstybės narės šiuo klausimu negalėjo suderinti bendrosios pazicijos. Lietuva buvo už visišką darbo jėgos liberalizavimo, pabrėždama, kad keturios laisvės yra ES veikimo pagrindas. ES buvo paraginta būti kuo lankstesnė darbo jėgos judėjimui iš naujųjų ES narių šalių, idividaliai vertinti šalis kandidates. Buvo pabrėžta, kad Lietuva, turinti ne daug gyventojų nesukels problemų ES darbo rinkai. ES bendroji pozicija: valstybės narės galėjo pasirinkti, ar jos taikys pereinamąjį lakotarpį, ar taikys švelnesnį režimą įskaitant visišką darbo jėgos judėjimo į savo darbo rinką liberalizavimą. Lietuva nepriimė ES paslūlymo ir paragino valstybes nares deklaruoti, kad jos netaikys pereinamojo laikotarpio arba sudarys su Lietuva dvišalius susitarimus dėl greitesnio darbo rinkos atvėrimo. Lietuva ES pasliūlymą Stojimo konferencijoje priėmė 2001 m. lapkričio 28 d., po to, kai dalis valstybių narių (Danija, Švedija, Nyderlandai, Jungtinė Karalystė ir airija) paskelbė, kad nuo pirmosios narystės dienos visiškai atvers savo darbo rinkas Lietuvai.

Transporto politika buvo dar vienas svarbus skyrius pirmininkaujant Belgijai. ES sutiko suteikti visus tris Lietuvos prašomus pereinamuosius laikotarpius, kurie palengvina Lietuvos transporto įmonėms prisitaikyti prie ES reikalavimų. ES taip pat pasiūlė visiškai atverti Lietuvai tarptautinę ES kelių transporto rinką, kas yra labai aktalu Lietuvos vežėjams. Tačiau ES paprašė pereinamojo laikotarpio kaboptažui (vežimams kitos šalies teritorijoje) pagal formulę 2+2+1.

2001 m. antroje pusėje Lietuva taip pat baigė derybas dėl Konkurencijos, Muitų sąjungos ir Finansų kontrolės skyrių. Derybos dėl Konkurencijos skyriaus Lietuva kartu su Latvija ir Estija baigė pirmoji. ES pripažino teisės derinimo ir administracinės praktikos kūrimo pažangą šioje srityje. Muitų sąjungos skyrius buvo uždarytas padarius pakankamą pažangą derinant teisės aktus, diegiant reikiamas informavines sistemas ir kovojant su kontrobanda. Europos Komisija labai nuodugniai nagrinėjo Lietuvos pažangą finansų kontrolės srityje, ypač diegiant finansų vidaus audito sistemą valstybės institucijose.

Baigusi derybas šešiuose skyriuose, Lietuva 2001 m. gruodžio mėnesį buvo uždariusi 23 skyrius ir įsitvirtino derybo proceso lyderių grupėje.

Galutinis derybų etapas (2002 m.)

Ispanija turėjo tikslą derybose su dešimt „Lakeno grupės“ šalių kandidačių padaryti tokią pažangą, kad per Danijos pirmininkavimo laikotarpį būtų galima spręsti tik pačius sunkiausius finansinius klausimus. Reikėjo baigti derybas sudėtingomis, tačiau politiškai kiek lengvesnėmis temomis.

2002 m. vasario mėnesį patvirtintos Lietuvos pozivijos dėl Europos Komisijos komunikato svarbiausios dalys buvo tokios: 1) žemės ūkio klausimas; 2) Ignalinos AE klausimas; 3) 4% nuo BVP taisyklė turi būti peržiūrėta ir netaikoma ES skiriamai paramai Ignalinos AE uždarimui; 4) siekti, kad būtų nustatytas pereinamaisia laikotarpis Lietuvos mokėjimams į ES biudžetą.

2002 m. kovo 21 d. Lietuva baigė derybas dėl Mokesčių skyriaus. Pagrindinis klausimas šioje srityje buvo ES galiojančio minimalaus akcizo tarifo įgyvendinimas, kuriam Lietuva prašė pereinamojo laikotarpio. Lietuva suformulavo naują poziciją dėl cigarėčių akcizo – pereinamasis laikotarpis iki 2012 m. 2002 m. kovo 21 d. pasiekus kompromisą, lietuvai buvo suteiktas pereinamasis laikotarpis iki 2010 m. Lietuvos vidaus plolitikai jautrus derybų klausimas Mokesčių skyriuje taip pat buvo ES dizeliniam kūrui taikomas minimalus akcizo tarifas. Lietuva buvo pateikusi prašymą šiam reikalavimui įgyvendinti suteikti pereinamąjį laikotarpį iki 2008 m. Atsiėmus prašyma suteikti pereinamąjį laikotarpį minimaliai akcizo normai suderinti su ES reikalavimais, lietuva pasilieka teisę konpensuoti akcizo naštą tam tikros srityse, tokiose kaip žemės ūkis, geležinkelių transportas, jei tokios konpensavimo priemonės atitinka valstybės pagalbos teikimo reikalavimus.

Į Stojimo konferencijos darbotvarkę buvo įtrauktas ir Lietuvai vienas svarbiausių derybų skyrių – Energetikos. Šioje srityje Lietuvai suteiktas pereinamasis laikotarpis iki 2010 m. privalomųjų naftos produktų atsargoms sudaryti. Buvo svarstomi regioninės politikos ir struktūrinių preimonių koordinavimo, insitucijų bei finansinių ir biudžeto klausimų skyriai. Regioninės politikos skyriuje buvo suderintos nuostatos teisiniais ir organizaciniais ES struktūrinės paramos valdymo klausimais. Finansiniams šio skyriaus aspektams Lietuva nepritarė. Ji laikėsi principinės pozicijos, kad finansinės Bendrijos parama Ignalinos AE uždarimui neturi būti siejama su išmokomis, numatytomis Lietuvai iš ES struktūrinių fondų ir sanglaudos fondo. Buvo baigtos derybos Teisingumo ir vidaus reikalų skyriuje. Lietuva įsipareigojo suderinti savo vizų politiką su ES vizų taisyklėmis ir nuo 2003 m. įvesti vizų režimą Kaliningrado srities gyventojams. Taip pat buvo iš esmės baigtos derybos Institucijų skyriuje, kuriame buvo aptariami Lietuvos atstovavimo ES institucijose principai, tokie kaip balsų skaičius ES Taryboje, vietų skaičius Europos Parlamente ir kt..

Paskutinis ministrų ligmens Stojimo konferencijos susitikimas Ispanijos pirmininkavimo laikotarpiu politiniu atžvilgiu buvo svarbiausias įvykis nuo derybų pradžios. Po sunkių derybų pavyko pasiekti tarpini kompromisą dėl Ignalinos AE ir uždaryti energetikos skyrių. Pažanga derybose dėl Ignalinos AE leido Lietuvai 2002 m. birželio 11 d. derybų susitikime baigti derybas dėl regioninės politikos. Buvo sutarta dėl preliminarios Lietuvai tenkančios ES struktūrinės paramos dalies.

Pirmininkaujant Ispanijai buvo baigtos derybos dėl Žemės ūkio skyriaus veterinarijos ir fitosanitarijos klausimai. Nemaža dalis Lietuvos mėsos perdirbėjų ir pieno gamintojų iki įstojimo į ES negalėtų sukaupti pakankamai investicijų, kad įgyvendintų ES veterinarijos taisykles, todėl Lietuva siekė pailginti šių reikalavimų įgyvendinimo terminus. ES sutiko patenkinti Leituvos prašymus suteikti pereinamuosius laikotarpiuis iki 2007 m., jeigu bus sudaryti konkrečių įmonių ir gamintojų, kuriems reikia atidėti terminus sąrašai.

Ispanija pirmininkaudama pasiekė gerų rezultatų. Derybos beveik dėl visų skyrių ir dauguma sunkių klausimų buvo baigtos. Lietuva buvo baigusi derybas dėl visų derybų skyrių, išskyrus biudžeto ir finansinių klausimų, kuriame turėjo būti sutarta dėl finansinių dalykų.

Baigti derybas su dešimt šalių kandidačių 2002 m. gruodžio mėnesi buvo svarbiausias Danijos pirmininkavimo ES prioritetas. 2002 m. birželio-spalio mėn. Danija derybose su šalimis kandidatėmis sprendė likusius derybų klausimus, kurie buvo nepriimtini „galutiniasm derybų paketui“. Buvo siekiama, kad neišspręstų klausimų liktų kuo mažiau.

Lietuva siekė kartu su Europos Komisija, Danija ir valstybėmis narėmis parengti sąlygas galutiniams sprendimams trijose pagrindinėse srityse priimti. Su Europos Komisija bendroje darbo grupėjebuvo intensiviai diskutuojama dėl Ignalinos AE. Svarbiausios derybų temos buvo AE uždarymo pasekmės ir kaštai.

Galutiniame derybų etape intensivesnis tapo šalių kandidačių bendradarbiavimas visoms šalis aktualiais klausimais. Po gana skausmingų derybų ES valstybės narės pasiekė kompromisą dėl ES plėtros finansavimo. Esminis šių deribų momentas buvo Vokietijos ir Prancuzijos kompromisas dėl tiesioginių išmokų mokėjimo grafiko naujosioms valstybėms narėms ir ES biudžeto dalies, skiriamos tiesiogiai žemės ūkio paramai 2007 – 2013 m.. ignalinos AE uždarymui 2004 – 2006 m. buvo numatyta skirti 210 mln. eurų. Be to, buvo pasiektas politinis ES ir Rusijos susitarimas dėl supaprastinto tranzito per Lietuvos teritoriją į Kaliningrado sritį ir iš jos.

Likus mažiau nei 2 mėnesiems iki derybų pabaigos Danija pakeitė derybų vedymo būdą. Pradėtos rengti neformalios derybų sesijos – „išpažintys“. Pirmoji „išpažintis“ Lietuvai buvo surengta 2002 m. lapkričio 4 d. vyriausiųjų derybininkų lygmeniu. Lietuva šiame susitikime pristatė vadinamojo galutinio derybų paketo klausimus: tesioginės išmokos ir kvotos, įmokos į ES biudžetą, kurie buvo aktualūs visoms šalims kandidatėms, reikėjo spręsti ir du sudetingus specifinius Lietuvai klausimus (Ignalinos AE ir Kaliningrado tranzitas). Žemės ūkio srityje Lietuva pateikė kvotų, kurias norėjo padidinti, sąrašą. Lietuva, kaip ir kitos šalys kandidatės buvo raginama siaurinti savo derybinių aprašymų apimti. Iki 2002 m. lapkričio 26 d. buvo padidintos prioritetinės Lietuvai kvotos ir sutarta dėl kompromisinių apimčių. Dauguma atvėjų derybose suderintos kvotos yra didesnės nei dabartinė gamyba Lietivoje. Biudžeto, Ignalinos AE ir Kaliningrado tranzito klausimais taip pat buvo padryta pažanga. Buvo iš esmės suderinti visi klausimai, išskyrus du horizontaliuosius – tesioginės išmokos ir biudžeto įtampos. Taip pat buvo suderintas septynerių metų pereinamasis laikotarpis žemės ūkio paskirties žemės pardavimui užseniečiams.

„Išpažinčių“ metu Lietuva laikėsi pozicijos kad pirmaisiais narystės metais gali susidurti su nacionalinio biudžeto įtampos problema. Buvo numatytas specialus finansinis instrumentas biudžeto srautams 2004 – 2006 m. sureguliuoti. Pradinis ES passiūlymas Lietuvai buvo 35 mln. eurų. ES, pradžioje Ignalinos AE finansavimui siūliusi 210 mln. eurų, dabar skiria 285 mln. eurų. Susitarimus dėl Kaliningrado tranzito tap pat nuspręsta fiksuoti specialiame protokole, pridedamame prie Stojimo sutarties.

2002 m. gruodžio 13 d. buvo paskutinė derybų diena. ES ir šalių kandidačių bei jų vyriausybių vadovai išsprendė paskutinius derybų klausimus ir patvirtino bendrąjį susitarimą. Lietuva, kiap ir dauguma šalių kandidačių, jau iki Europos Vadovų Tarybos susitikimo buvo išsprendusi apsoliučią daugumą visų klausimų. ES iš dalies atsižvelgė į visų šalių kandidačių spaudimą dėl tiesioginių išmokų mokėjimo schemos. Išmokų įvedimo grafikas 2013 m. išliko nepakitęs, tačiau šalys kandidatės gali panaudoti dalį ES skiraimų kaimo plėtros ir nacionalinjio biudžeto lėšų tam, kad mokėtų didesnes tiesiogines išmokas žemdirbiams. Taip pat Lietuvai papildomai skirta 12,6 mln. eurų biudžeto srautų sureguliavimo preionei. Siekiant dar labaisu sumažinti poveikį Lietuvos biudžetui, buvo sutarta dėl pereinamojo laikotarpio Lietuvos įmokoms į Europos investicijų banką.

Kopenhagoje Lietuva sėkmingai baigė derybas dėl narystės ES buvo realizuotas Lietuvos starteginis narystės ES siekis ir „pasivijimo“ derybose principas. Derybose buvo suderintos geros sąlygos Lietuvai visateise ES nare tapti 2004 m. gegužės 1 d.. Suderinti pereinamieji laikotarpiai leis įvairiems sektoriams sklandžiau prisitaikyti prei veikimo ES bendrosios rinkos sąlygomis. Lietuva sutarė su ES dėl vieno iš geriausių finansinių paketų infrastruktūrai, žemės ūkiui plėtoti, investicijoms į socialinę sritį. Tinkamai išspręsti Lietuvai svarbūs Ignalinos AE ir Kaliningrado tranzito klausimai. Visi derybu susitarimai yra perkelti į Stojimo į ES sutartį, kuri buvo apsirašyta 2003 m. balandžio 16 d. Atėnuose.

Derybos dėl ES reguliavimo normų įgyvendinimo

Svarbiausią vaidmenį derantis dėl ES reguliavimo normų įgyvendinimo Lietuvoje atliko Lietuvos derybininkų grupė, kuri prireikus, pavyzdžiui, Europos Komisijai teikiamą Lietuvos poziciją geriau pagrįsti empiriniais duomenimis bei techniniais apskaičiavimais, į vidaus diskusijas įtraukdavo ir ekspertus bei interesų grupes. Nors reguliavimo normų , pavyzdžiui, aplinkos apsaugos normų, griežtinimas įmonėms ir visai ekonomikai nemažai kainuoja, tačiau tokie derybų klausimai dėl techninio sudėtingumo paprastai nepatraukia politikų ir visuomenės dėmesio. Daugiau diskusijų Lietuvoje kilo dėl netiesioginių mokesčių derinimo, tačiau daugelis jų prasidėjo jau pasibaigus deryboms ir priartėjus stojimo į ES dienai. Derybų metu ir vėliau svarstant PVM įstatymo pakeitimus, politikai įsitraukdavo į diskusiją Seime, siūlydavo savo pataisas dėl mažesnių tarifų taikymo tais atvejais, kai tokius pageidavimus pateikdavo konkrečios interesų grupės arba tokiais siūlymais buvo bandoma patraukti visuomenės dėmesį (ypač artėjant rinkimams).

Lietuvos derybose minėtais klausimais, ypač netiesioginių mokesčių, su ES daug reikšmės turėjo bendra stojančiųjų šalių pozicija arba jos neturėjimas. Bendras reguliavimo ir mokesčių lygis kitose stojančiosiose šalyse darė poveikį ir Lietuvos prisitaikymo prie ES normų spartai. Tais atvejais, kai visos stojančiosios šalys pakeitė panašius prašymus (pavyzdžiui, prašė išimties dėl registravimo PVM mokėtojų ribos), ES pritarė jiems, net jei tai buvo nelaikino pobūdžio (pereinamasis laikotarpis), o nuolatinė išimtis, kurios galimybę numatė ES acquis. Kita vertus, tokiais atvejais, kai Lietuva būdavo vienintelė pateikusi prašymą suteikti pereinamąjį laikotarpį (pavyzdžiui, dėl akcizo, taikomam dyzeliniam kurui), Europos Komisija nebūdavo linkusi jo priimti. Tokiais atvejais Lietuvos derybininkai galiausiai performuluodavo savo poziciją, atsisakydavo šio prašymo, prisitaikymo kainą mažindavo leidžiamomis kompensacijomis jautriausiai reaguojančioms interesų grupėms, o visuomenei pereinamojo laikotarpio atsissakymą pateisindavo pabrėždami poreikį įvykdyti vėluojančias mokesčių reformas ir susiedami ES normų įgyvendinimą su reformų Lietuvoje pažanga. Beja, Lietuvos pozicijos pagrindimui dažnai didesnę įtaką darydavo biudžeto pajamų surinkimo ir aiškiai apibrėžtų interesų grupių argumentai nei bendras ES normų poveikis mokesčių mokėtojams ar vartotojams.

Kaip rodo derybos dėl Didelių įrenginių direktyvos ir Sieros kiekį skystajame kure ribojančios direktyvos įgyvendinimo Lietuvoje, aplinkos apsaugos normų taikymas gali būti glaudžiai susijęs su kitais įsipareigojimais ES (pavyzdžiui, energetikos srityje) ir vidaus politikos klausimais (privatizavimu ir įsipareigojimais, duotais investuotojams, šalies energetikos strategija), nors konkretus argumentų dėl tokių sąsajų taikymo būdas derybų metu priklauso nuo pačių derybininkų. Kadangi įvykus ES plėtrai aplinkos apsaugos normoms Europos Komisijos tolesnėje darbotvarkėje tenka svarbi vieta, koordinavimo ir argumentavimo patirtis, įgyta per derybas dėl narystės ES, turėtų būti naudinga ir ateityje. Šioje srityje nemažai klausimų gali kilti ne tik dėl funkcinių aplinkos apsaugos normų griežtinimo sąsajų su kitomis ekonomikos sritimis, bet ir dėl galimų apribojimų tolesniam sparčiam Lietuvos ekonomikos augimui.

Šias išvadas preliminariai patvirtina ir derybos dėl kitų reguliavimo klausimų. Panašiai vyko ir Lietuvos derybos su ES tokiais svarbesniais klausimais kaip naftos ir jos produktų tiekimo saugumo, geros gamybos praktikos farmacijoje, tachografų įrengimo bei finansinių reikalavimų vidaus vežimais užsiimančioms įmonėms, privalomojo civilinės atsakomybės draudimo (tiesa, šis kitoms stojančioms šalims buvo mažiau aktualus nei Lietuvai). Jose dominavo tie patys vidaus politikos veikėjai, pirmiausia derybininkų grupė, o stojančios šalys negalėjo tinkamai koordinuoti tarpusavio pozicijų, kartais netgi sąmoningai neatskleisdavo informacijos kitų besiderančių šalių atstovams. Tačiau išsamiam jų pagrindimui reikėtų ne tik atlikti nuodugnesnę įvairių derybų dėl reguliavimo klausimų Lietuv
os atveju analizę, bet ir palyginti įvairias stojančiųjų šalių derybas.
Derybos dėl ribojimų prekiauti žeme panaikinimo

Prekybos žeme ribojimų panaikinimo klausimas buvo bene labiausiai šalyje politizuotas Lietuvos stojimo į ES klausimas, įtampa turbūt pranokęs net ir diskusijas dėl Ignalinos AE uždarymo programos. Šios problemos priešistorė siekia Lietuvos ir ES asociacijos sutarties pasirašymo laikus (1995 m.), kai Lietuvos Seime lygiai taip pat audringai buvo svarstomas Konstitucijos 47 straipsnio pakeitimas, liberalizuojantis prekybą ne žemės ūkio paskirties žeme.

Išorinį išeitinį derybų su ES kontekstą sudarė ES teisės nuostatos dėl kliūčių prekybai žeme panaikinimo, Lietuvos atsilikimas pradiniame derybų etape ir daug problemų rengiantis narystei ES turinčios šalies įvaizdis. Nors derybų pradžioje Vyriausybė ir neišreiškė Lietuvos galutinės pozicijos, susiedama ją su Seimo sprendimu, pagal 2000 m. pabaigoje ES nustatytą derybų kelio (ir pabaigos) žemėlapį Vyriausybė turėjo priimti sprendimus dar iki Konstitucijos 47 straipsnio keitimo procedūros Seime oficialios pradžios. Tokiam sprendimui priimti 2001 m. susidarė palankios sąlygos, nes Naujosios politikos bloko – Liberalų sąjungos ir Naujosios sąjungos(socialliberalų) Vyriausybėsavo programinėse nuostatose buvo už kliūčių prekybai žeme panaikinimą. Reikia pripažinti, kad preliminariai derybų pabaigai pakako Vyriausybės derybose deklaruoto įsipareigojimo siekti, kad iki 2004 m. pradžios būtų priimtos ir įsigaliotų atitinkamos Konstitucijos pataisos. Šis tuometinės Vyriausybės įsipareigojimas ne tik atitiko jos programines nuostatas, bet ir sudarė galimybę siekti palankesnių derybų sąlygų kituose derybų skyriuose, pavyzdžiui, derintis dėl didesnių tiesioginių išmokų ir žemės ūkio produkcijos kvotų.

Nors Seimas prieš preliminariai baigiant derybas ir buvo informuotas apie šią Vyriausybės nuostatą, iš tikrųjų diskusija dėl Konstitucijos 47 straipsnio Seime ir visuomenėje prasidėjo tik joms pasibaigus, 2001 m. pavasarį Seimo Komisijai Konstitucijos pataisoms rengti ėmus svarstyti Konstitucijos pataisų paketą. Šiai komisijai pavyko parengti ir visuomenei svarstyti pateikti žemės rinką reglamentuojančius projektus be pereinamojo laikotarpio nuostatos. Kita vertus, buvo akivaizdu, kad aiškios konstitucinės daugumos šiuo klausimu nėra ir kad šis klausimas pereis į bendrą derybų su ES dėl žemės ūkio kontekstą. Derybose su ES kitoms šalims kandidatėms dėl žemės ūkio paskirties žemės rinkos atvėrimo išsiderėjus pereinamuosius laikotarpius, o Europos Komisijai pasiūlius tik ribotas tiesiogines išmokas naujųjų valstybių narių žemdirbiams, pasikeitė ir dabar jau kitos valdančios daugumos – socialdemokratų ir socialliberalų – partijų nuostatos dėl pereinamojo laikotarpio. Tam įtakos turėjo ir labai didelis daugumos žemdirbių interesų grupių spaudimas, kartais virstantis atviru šantažu, ir nesupratimas, kad pereinamasis laikotarpis iš esmės bus laikina galimybė formaliai apsisaugoti nuo ES subjektų, kurią būtų galima įgyvendinti ir nediskriminacinėmis ribojamosios priemonėmis be pereinamojo laikotarpio.

Šioje derybų istorijoje ypač parodaksalu tai, kad galutinis derybų rezultatas, 2003 m. įtvirtintas Konstitucijos 47 straipsnio pataisa ir jos lydimuosiuose teisės aktuose, Lietuvai buvo bene labiausiai ribojantis iš visų galimų alternatyvų. Be Stojimo į ES sutartyje Lietuvai įtvirtinto pereinamojo laikotarpio, Seimas patvirtino visus kaip alternatyvą pereinamajam laikotarpiui svarstytus „saugiklius“, taip kuriam laikui paralyžuodamas žemės rinką ir norinčiuosius sudaryti sandorius dėl žemės versdamas ieškoti įvairių landų „saugiklių“ įstatymus apeiti. Čia ypač stebima neprincipinga opozicijos laikysena. 2002 m. vasarą Seimui balsuojant įpareigojimo Vyriausybei žemės klausimu grižti prie derybų su ES stalo, opozicija sakėsi nesuteiksianti savo balsų Konstitucijos pataisoms. 2003 m. žiemą ji leido išardyti Konstitucijų pataisų paketą – pirma balsuoti dėl Konstitucijos pataisų, o tik po to – dėl lydimųjų teisės aktų, ir taip neteko pagrindinio derybų argumento. Taigi buvę principiniai politinių partijų prieštaravimai (atrodę neįveikiami) buvo pamiršti, o Seime ir už jo sienų neatsirado veikėjų, kurie būtų rimtai persvarstę kartu su Konstitucijos pataisa priimtų lydimųjų teisės aktų nustatomo žemės rinkos reglamentavimo svorio. Įsigaliojus šiems teisės aktams, daug sunkiau sudaryti sandorius dėl žemės tarp pačių Lietuvos subjektų, todėl Vyriausybės Strateginio planavimo komitetas 2003 m. rugsėjo mėn. nutarė supaprastinti prekybos žeme reglamentavimą.

Derybose dėl žemės rinkos reglamentavimo interesų grupės aktyviai stojo už pereinamąjį laikotarpį, tačiau iš esmės jos buvo savo lyderių politinių ambicijų reiškėjos. Šiuo metu sunku vienareikšmiškai teigti, kam Lietuvoje pereinamasis laikotarpis yra naudingas, kadangi dar neaišku, kaip apskritai (teoriškai) stambiesiems Lietuvos ūkininkams ir bendrovėms palankesnis reguliavimo režimas (taip pat ir su valstybės pagalba išsiperkant valstybei nuosavybės teises priklausančią žemę) veikia ir veiks praktiškai.

Nors pačioje derybų pradžioje prekybos žeme klausimas atrodė pats tinkamiausias galutiniam derybų paketui, ES derybininkai nusprendė kitaip, matyt, jau iš anksto planuodami stojančiosioms šalims nediferencijuoti tiesioginių išmokų dydžio (ir skirti jį gerokai sumažintą) ir kaip kompensaciją suteikti pereinamąjį laikotarpį žemės ūkio paskirties žeme nacionaliniam reglamentavimui. Kaip minėta, taip bendrosios rinkos neliečiamumo principui buvo nusižengta net du kartus, ir tam tikrais atvejais suteikiant pakviestosioms narėms nustatyti daugiau ribojimų, nei jos iki tol turėjo.

Derybos dėl perskirstymo: finansinės ir biudžeto nuostatos

Vienareikšmiškai galima teigti, kad pagrindiniai derybų proceso veikėjai Lietuvoje finansinių narystės ES parametrų klausimu buvo Derybų delegacijos Koordinacinė grupė, o iš institucijų – Europos komitetas prie Lietuvos respublikos Vyriausybės, Finansų ministerija ir Užsienio reikalų ministerija. Taip buvo dėl keleto priežasčių. Pirmiausia, nors finansinis narystės ES sąlygų paketas siejasi su visos Lietuvos piliečių gerove, nebuvo aiškiai apibrėžtos interesų grupės, kuri būtų buvusi suinteresuota platesne viešąja diskusija. Tai nesunku paaiškinti tuo, kad minėti klausimai siejasi su „išsklidusių“ interesų grupe – mokesčių mokėtojais, o tokios grupės paprastai sunkiai nustato savo interesus politiniame procese ir dar sunkiau jiems organizuotai atstovauja. Šiuo požiūriu derybos dėl finansinių ir biudžeto nuostatų visiškai skyrėsi nuo derybų dėl žemės ūkio produkcijos kvotų ir tiesioginių išmokų, kuriose didelę įtaką darė „siauros“ ir gerai organizuotos ūkininkų grupės. Antra, Lietuvoje vis dar nėra Vyriausybės institucijoms nepriklausančių ekspertų, kurie gerai arba geriau už valstybinėse institucijose dirbančiuosius išmanytų ES biudžeto veikimo principus. Taigi nebuvo vyriausybinės alternatyvos viešajai diskusijai stimuliuoti. Derybų delegacijos Koordinacinė grupė negalėjo tikėtis ekspertų pagalbos iš šalies, nors bandymų pasitelkti

Lietuvos ekspertų bendruomenę būta. Trečia, kadangi derybų pradžioje nebuvo aiškios
perspektyvos išspręsti Lietuvai svarbiausios derybų problemos – biudžeto prisitaikymo, Derybų delegacija sąmoningai neskatino viešųjų diskusijų , o stengėsi atkreipti Vyriausybės dėmesį į šią problemą, idant ji būtų tinkamai iškelta derybose su ES. Pačioje Derybų delegacijoje būta institucinės diskusijos, koks derybų rezultatas būtų naudingiausias Lietuvai. Finansų ministerija sėkmės rodikliu, matyt, buvo susistačiusi makroekonominių Lietuvos rodiklių nepabloginantį ES paramos panaudojimą ir buvo mažiau suinteresuota tiesioginių derybų sėkmės rodikliu – kuo didesne ES skiriama parama arba (administraciškai daugiau kainuojančiu) jos suprogramavimu ilgalaikiam stabiliam ekonomikos augimui pasiekti. Užsienio reikalų ministerija politiniu lygmeniu ilgą laiką prieštaravo biudžeto prisitaikymo klausimo kėlimui derybose su ES, kol dėl to nesusiderėjo Lenkija. Derybų delegacijoje pradiniame biudžeto prisitaikymo problemos svarstymo etape netgi buvo girdėti nuomonių, kad siūlomi sprendimo variantai yra ne kas kita, kaip „buhalterinis cinizmas“.

Derybų su ES komentuotojai pažymi, kad ši ES plėtra Sąjungai atsieis pigiausiai. Akivaizdu, kad Berlyno Europos Vadovų Tarybos nustatyta išlaidų plėtrai riba – 42,6 mlrd. eurų asignavimas įsipareigojimams ir 34,6 mlrd. eurų asignavimams mokėjimams – nebuvo pasiekta, nes galutinis Kopenhagos paketas sudaro atitinkamai 41 ir 27,9 mlrd. eurų. Tai akivaizdžiai liudija, kad derybose, kurios turėjo bent nedidelią galimybę priartėti prie įprastinių, galios asimetrija buvo akivaizdi, o pasiektos ES nuolaidos – paliginti nedidelės. Naujųjų valstybių narių lūkesčiai (o derybų pabaigoje – ir reikalavimai), kad dėl narystės ES grynoji biudžeto padėtis ženkliai pagerės, buvo nerealūs. Grynoji biudžeto padėtis bus neigiama visose naujosiose valstybėse narėse, o kai kurios iš jų greičiausiai į ES biudžeta pirmaisiais narystės metais sumokės daugiau negu gaus.

Kita vertus, Mayhew (2003) teigimu nors trumpalaikėje perspektyvoje finansinių klausimų sprendimas atrodo palankesnis ES, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje šis narystę ES suteikiantis susitarimas turėtų būti gana geras naujosioms valstybėms narėms. Taigi grynosios išlaidos dėl Es plėtros sudarys tik 13 mlrd. eurų, arba 4% ES biudžeto išlaidų 2004 – 2006 m; Dėl plėtros ES biudžeto išlaidos padidės nuo 1,02% BNP 2003 m. iki 1,04% BNP 2006 m. Jei nesikeis ES biudžeto sandaros principai, grynosios plėtros išlaidos (įskaitant Rumuniją, Bulgariją ir Kroatiją) ES senosioms valstybėms narėms 2013 m.turėtų sudaryti 0,3% ES – 15 BVP, arba 36 mlrd. eurų. Kitas klausimas, ar dėl plėtros nebus keičima ES biudžeto sudarymo metodologija. Jau dabar yra aiškus pagrindinių ES šalių donorių nenoras daugiau lėšų skirti išsiplėtusioms ES reikmėms ir kitoms ES iniciatyvoms. Esminis klausimas yra tas, ar naujosios valstybės narės sugebės savo tolesnę integraciją į ES itvirtinti pagrindiniu išsiplėtusios Sąjungos prioritetu, taip pat ir finansiniu.

Derybos dėl perskirstymo: derybos žemės ūkio srityje

Pirmojoje „išpažintyje“ 2004 m. lapkričio 4 d. Lietuvos derybininkai išdėste savo derybinius priotitetus. Buvo pakartota pozicija dėl tiesioginių išmokų – pereinamasis laikotarpis iki 2007 m.; argumentuota tuo, kad turi būti sudarytos kuo vienodesnės sąlygos Lietuvos ūkininkams kontroliuoti ES bendroje rinkoje. Lietuvos patikslintą derybų poziciją dėl kvotų Vyriausybinė Europos integracijos komisija patvirtino 2002 m. spalio 22 d. Tai buvo įpareigojimas derybininkas, numatantis, koks yra siektinas derybų rezultatas ir koks – minimalus. Minimalus rezultatas iš esmės sutapo su 2001ar 2002 m. gamyba, siektinas rezultatas – tai optimalus gamubos lygis, ekspertų įvertintas atsižvelgiant į gamybos augimo tendencijas. Susitikime Lietuvo derybininkai nurodė kvotas, kurias Lietuva nori padidinti: bazinis derlingumas, pienas, karvės žindenės, cukrus, linai, krakmolas ir sausieji pašarai. Toks kvotų eiliškumas rodė Lietuvos prioritetus. Kvotu padidinimas buvo argumentuojamas išskirtine Lietuvos žemės ūkio sektoriaus raida. Taip apt buvo nurodyta, kokių nuolaidų Lietuva gali padaryti simboliškai sumažindama savo prašymus. Taip pat buvo parodytas Lietuvos „konstruktyvumas“. Es atstovai dar kartą paragino Leituva realistiškai vertinti galimybes, pakartojo, kad gamybos apimtys turi atspindėti pastarųjų metų gamybą. Tačiau taip pat atsargiai buvo užsiminta, kad dėl specifinių sąlygų rinkoje, kurios atsirado dėl Rusijos krizės ES gali parodyti tam tikrą lankstumą dėl pieno, karvių žindenių, galbūt kaikuriose kitose srityse. Pirmasis susitikimas buvo tik „žvalgybinis“, derybų šalių pozicijos liko labai tolimos.

Antrojo tokio neoficialasu susitkimo išvakarėse Europos Komisijos Plėtros generalinio direktorato vadovas E.Landaburu pateikė „neoficialius“ pasiūlymus dėl kai kurių kvotų padidinimo. Padidintos bazinio derlingumo pieno, karvių žindenių, linų ir krakmolo kvotos. Naujajame pasiūlyme dėl bazinio derlingumo (2,47 t/ha) buvo atsižvelgta į 2000 m. duomenis. Atsižvelgiant i argumentus dėl Rusijos krizės poveikio, nustatant pieno kvotą nenaudojami 1999 m. smūkusios gamybos duomenys. Pieno kvota padidinta iki 1 152 667 tonų. Karvių žindenių kvota ženkliai padidinta (nuo 2 077 iki 29 140). 2002 m. lapkričio 11 d. susitikime derybos vyko remiantis naujais pasiūlymais. Lietuva teigia, kad Europos Komisijos pasiūlymai yrėa žingsnis teisinga linkme, tačiau reikalingas „ didesnis supratimas“ (t.y. kvotų padidinimas) dėl pieno bazinio derlingumo, karvių žindenių ir cukraus. ES delegacija dėl bazinio derlingumo ir cukrasu laikėsi neigiamos pozicijos. Taip pat aiškėjo, kad pieno kvota gali būti padidinta, jei Lietuva pateiks patikslintus duomenis, kiek pieno yra tiesiogiai suvartojama ūkiuose; tuomet šį kiekį būtų galima papildomai pridėti prie pieno kvotos.

Pasiūlymass dėl kvotos cukrasu nebuvo pakeistas iki derybų pabaigos, ir tai vienintelis produkatas, kurio kvota nustatyta mažesnė nei 2002 m. gamyba. Cukraus gamyba ES yra ribojama nuo pat BŽŪP pradžios, idant būtų išvengta cukraus gamybos perviršio. Derybose ES naudojo 1995 – 1999 m. gamybos duomenis, tačiau Lietuvai ir Latvijai buvo imami 1997 – 1999 m., kadangi šiose šalyse iki 1996 m. uvo perdirbamas importuojamas žaliavinis cukrus iš cukrenendrių. Oficialūs statistiniai duomenys rodė, kad 1997 – 1999 m. Lietuva eksportavo 50 tūkst. tonų cukraus, o pagal ES taisykles šalies eksportuotojos kvota turi būti lygi vidiniam cukrasu suvartojimui, kad ES rinkoje nesusidarytų cukraus perteklius. Problema buvo netikslūs Lietuvos cukraus suvartojimo duomenys, rodantys nedidelį suvartojimą. ES pasiūlymas (103 010 tonų) atspinėjo oficialius cukraus suvartojimo statistinius duomenis. Lietuvos derybinikų grupė, žemės ūkio specialistai, siekdama didesnės cukraus kvotos, panaudos visus galimus techninius ir politinius argumentus. Buvo panaudoti namų ūkio tyrimai, rodantys, kad Lietuvoje cukraus suvartojama daugiau nei rodo oficialūs statistiniai rodikliai, todėl lietuva yra cukraus importuotoja, o ne eksportuotoja. Buvo naudojami socialiniai argumentai, pabrėžiami cukrasu sektoriaus svarbą užimtumui, žemdirbių pajamos ir pan. Kai kurios ES valstybės narės prieštarauja cukraus kvotų didinimui, norėdamos pabloginti savo institucijos rinkoje, tačiau cukraus kvota liko nepakeista. 2002 m. statistiniai duomenys rodė, kad netesioginiai Lietuvos argumentai yra nepakankami – 2002 m. Lietuvoje pagaminta 138,4 tūkst. tonų cukraus, suvartota tik 80 tūkst. tonų.

2002 m. lapkričio 26d. “išpažintyse“ pateiktas ES pasiūlymas iš esmės buvo galutinis. Bazinis derlingumas padidintas iki 2,7 t/ha, o tai atitiko 2001 m. rodiklį. Pieno kvota padidinta iki 1 704 839 tonų. Iš šio kiekio |57 900 tonų sudaro vadinamasis rezervas. Nustatyta pieno kvota, net be rezervo, gerokai pranoksta 2001 m. gamybos lygį (1 476 000 tonų). Lietuvai skirta kvota sudaro apie 10% visoms 10 naujųjų valstybių narių skirtos pieno kvotos (Lietuvos gyventojų dalis tarp naujųjų valstybių narių yra 4,6%). Tai svarbus derybų pasiekimas Lietuvai, turinčiai pajėgų, į eksportą oriantuotą pieno sektorių. Derybose dėl pieno Europos Komisija priėmė „baltiškojo išskirtinumo“ argumentą, pirmiausia Rusijos krizės veiksnį. Derybų rezultatas dėl karvių žindenių pranoko lūkesčius, jei atsižvelgsime į pradinį ES passiūlymą – 2077 vnt. (Airijoje – apie 1 mln.vnt). Prieš derybas apie karves žindenes Lietuvoje žinojo galbūt tik kai kurie žemės ūkio specialistai. 2002 m. liepos mėn. duomenimis, Lietuvoje buvo 3286 karvės žindenės. Tačiau Lietuvos derybininkų grupė laikėsi nuostatos, kad tai yra palankios sąlygos. Lietuva siūlė šia kvotą apskaičiuoti imant 10% galvijų bandos. ES priėmė šią nuostatą ir buvo suderinta 47 232vnt.kvota. Galima teigti, kad derybose buvo padėtas pagrindas naujo sektoriaus Lietuvos žemės ūkyje plėtrai.

2002 m. lapkričio-gruodžio mėn. derybose dėl tiesioginių išmokų įvyko tam tikrų pokyčių. Šalys kandidatės reikalavo pateikti geresnį pasiūlymą šiuo reikalu. Tiesioginės išmokos buvo visų šalių kandidačių politinių susitikimų įvairiais lygmenimis darbotvarkėje. Priimtas ne vienas bendras pareiškimas ir raginimas maksimaliai suvenodinti visų išsiplėtusios ES ūkininkų konkurencines sąlygas . 2002 m. gruodžio pradžioje, iš dalies atsižvelgdama į šalių kandidačių pozicijas, ES naujosioms narėms pasiūlė tiesioginėms išmokoms padidinti panaudoti dalį kaimo plėtrai skirtų ir nacionalinių biudžeto lėšų. Pirmasis pasiūlymas buvo toks, kad naujosios valstybės narės 2004 – 2006 m. gali primokėti iki 40% ES tiesioginės paramos lygio iš kaimo plėtros asignavimų, laikydamosi sąlygos, kad priemokoms gali būti naudojama iki 20% kaimo plėtros pinigų skirtų 2004 – 2006 m. Nuo 2007 m. 10% priemokų gali būti finansuojama tik iš nacionalinio biudžeto.

2002 m. gruodžio 14 d. Vyriausybė svarstė lapkričio ir gruodžio mėn. Lietuvos susitarimus, pasiektus rengiantis gruodžio 9d. ministrų lygmens „išpažintims“ ir Europos Vadovų Tarybos susitikimui, įvyksiančiam gruodžio 12-13d. Kopenhagoje. Deryb7 rezultatai vyriausyb4s buvo įvertinti “kaip didelis pasistumėjimas derybose”. Pažymėta, kad baigiamajame derybų etape ir toliau būtina stebėti kitų šalių derybas ir užsitikrinti, kad jų susiderėti rezultatai būtų taikomi horizontaliai visoms šalims kandidatėms, tarp jų ir Lietuvai. Vyriausybės posėdyje buvo aptartos tolesnės derybų su ES dėl bazinio derlingumo ir cukraus gamybos kvotų gairės. 2002 m. gruodžio 6 d. žemės ūkio ministras J. Kraujelis susitiko su žemės ūkio komisaru F. Fischleriu. Susitikime ministras dar kartą pateikė Lietuvos argumentus dėl cukraus ir bazinio derlingumo. Komisaras teigė, cukraus kvota šalims kandidatėms buvo skiriama atsižvelgiant į suvartojimą ir kad šiuo klausimu Komisija apskritai Lietuvai pasiūlė daugiau negu valstybės narės sutiko siūlyti.lyginant tris Baltijos valstybes matyti, kad Lietuva išsiderėjo aukščiausią bazinio pasėlių derlingumo rodiklį – 2,7 t/ha, tuo tarpu Estija – 2,4 t/ha, Latvija – 2,5 t/ha. Pasak komisaro, turime matyti visą šio rodiklio didėjimo lygį – nuo 2,3 t/ha iki 2,7 t/ha ir tai, kad Lietuvai šioje srityje buvo duota daugiau negu kitoms Baltijoms šalims. Be to, komisaras pabrėžė, kad šalyje bus galima taikyti pasėlių derlingumo regionų nustatymo principą ir šį rodiklį diferencijuoti.

Į 2002 m. gruodžio 12-13 d. Kopenhagoje vykusį Europos Vadovų Tarybos susitikimą Lietuvos atstovai vyko jau suderinę priimtas žemės ūkio gamybos apimtis. Susitikime buvo pasiekti papildomi susitikimai dėl tiesioginių išmokų, takomų visoms naujosioms ES valstybėms narėms. Buvo sutarta, kad į ES stojančios šalys galės mokėti dar didesnes tiesiogines išmokas nei buvo sutarta anksčiau gruodžio mėn., primokėdamos iš joms skirtų kaimo plėtros lėšų ir nacionalinio biudžeto. Galutinis susitarimas dėl tiesioginių išmokų yra toks: išlaikomas tiesioginių išmokų įvedimo 2004 -2006 m. tvarkaraštis. Lietuva gali ES skiriamas tiesiogines išmokas 2004 m. papildyti iki 55%, 2005 m. – iki 60% ir 2006 m. – iki 65%. Priemokos iki 40% ES tiesioginės paramos lygio 2004-2006 m. gali būti panaudota 20% Lietuvai skirtų kaimo plėtros lėšų pagal tokia schemą: 25% – 2004 m., 20% – 2005 m., 15% – 2006 m. Nuo 2007 iki 2013 m. kas met 10% didėjančias tiesiogines išmokas bus galima dar 30% padidinti iš nacionalinio biudžeto. Tačiau skiriamos išmokos negali viršyti senųjų ES narių tiesioginių išmokų lygio.

Vertinant derybų dėl narystės ES rezultatus žemės ūkio srityje galima teigti, kad jie buvo palankūs Lietuvai. Visos suderėtos kvotos (išskyrus cukraus) buvo didesnės nei 2002 m. gamybos lygis (žr. 2 lentelę). Todėl Lietuva gali didinti gamybos apimtis, plėtoti žemės ūkį. Lietuvos išderėta finansinė parama žemės ūkiui, skaičiuojant viena mgyventojui, sudaro 722 litus ir yra didžiausia tarp 10 šalių kandidačių (Estijoje – 625 litai, Latvijoje – 584 litai, Lenkijoje – 411 litų).

Įvertinus objektyvias politines sąlygas, kuriomis 2000 – 2002 m. vyko derybos galima manyti, kad tiesioginių išmokų ir kvotų klausimu buvo pasiekti optimalūs rezultatai. Žemės ūkio derybos – tai pirmiausia derybos dėl ES biudžeto pinigų. Pinigai ES plėtrai buvo numatyti dar 1999 m., o 2002 m. ES nebuvo linkusi išlaidauti, visų pirma dėl ekonominio nuosmukio apskritai Europoje, ypač Vokietijoje. Veikiau atvirkščiai – buvo norima taupyti. Todėl papildomų pinigų plėtrai ES skirti nenorėjo. Kai kurios ES šalys ypač nenorėjo perdėm išlaidauti žemės ūkiui. Jų žemės ūkio darbotvarkėje prioritetinis uždavinys buvo ES lėšų, skiriamų „ydingai“ ES žemės ūkio politikai, mažinimas.

Atsižvelgiant į tai, suderėtą pereinamąjį laikotarpį tiesiogių išmokų įvedimui galima laikyti neišvengiamu kompromisu. Sprendimas dėl tiesiogių išmokų galėjo būti taikomkas tik visoms 10 šalių kandidačių bendrai. Atskiras susitarimas šiuo klausimu su Lietuva ar kita valstybe gali būti įsivaizduojamas tik teoriškai. Todėl Lietuva palaikė bendras šalių kandidačių pastangas derybose dėl tiesioginių išmokų, prioritetą teigdama deryboms dėl žemės ūkio kvotų. Europos Komisijos 2002 m. sausio mėn. kompromisinis pasiūlymas dėl tiesioginių išmokų iš esmės atspindėjo ir galutinį derybų rezultatą. Buvo suteikta galimybė primokėti tiesiogines išmokas iš šalims kandidatėms kitosm reikmėms jau paskirtų ES biudžeto pinigų ir iš nacionalinio biudžeto. Taigi papildomai tiesioginėms išmokoms pinigų nebuvo skirta.

Derybos dėl žemės ūkio kvotų buvo labiau „individualizuotos“. Tačiau ir šiuo atvėju ES siekė taip išbalansuoti pasiūlymus, kad tarp 10 šalių kandidačių būtų tam tikras racionalus palyginamumas. Todėl Europos Komisija ir valstybės narės siemė įsprausti derybas dėl kvotų į tam tikrą objektyvią, „teisingą“ metodologiją, kad nebūtų priekaištų dėl diskriminavimo tarp šalių kandidačių. ES per kvotas taip pat siekė rryboti gamybą, nes buvo susirūpinusi dėl padidėsiančios konkurencijos ir BŽŪP reformos perspektyvų išsiplėtusioje ES. Lietuvai, kaip ir kitoms Baltijos šalims Europos Komisijo metodologija buvo mažiausiai palanki tarp visų šalių kandidačių. Todėl reikėjo rasti būdų, kad šios trys valstybės būtų vertinamos kaip „unikalus atvėjis“. „Baltiškojo išskirtinumo“ strategija buvo sėkminga, ypač argumentai dėl neigiamo Rusijos krizės poveikio. ES iš dalies atsižvelgė į Lietuvos argumentus ir į kvotų skaičiavimą įtraukė 2000 bei 2001 m. gamybos duomenis. Pieno kvota yra ryškiausias pavyzdys, kad buvo atsižvelgta ir į gamybos augimo tendencijas – argumentą, kurį Europos Komisija vykstant deryboms griežtai atmesdavo.

Derybos dėl Ignalinos atominės elektrinės uždarymo

Derybos dėl Ignalinos AE buvo klasikinės tarptautinės derybos, kurios aiškiai skyrėsi nuo derybų absoliučioje daugumoje derybų skyrių. Jose ES negalėjo remtis nei aquis, nei Kopenhagos apibrėžtais narystės ES kriterijais. ES neturėjo kompetencijos branduolinio saugumo ir branduolinės energetikos valdymo srityje. ES buvo ir tebėra išimtinė valstybių narių kompetencija . Nors ES derybų pabaigoje pavyko savo reikalams suteikti tam tikrą minėtą 1994 m. susitarimą papildantį teisinį pagriną , derybose ši problema buvo sprendžiama kaip politinė. Derantis dėl Ignalinos AE buvo dalijamasi ribotais politiniais ir ekonominiais ištekliais. Jo spendimą nemažai lėmė derybų partnerių asimetrija.

Šią asimetriją atspindi galutinis derybų rezultatas. Jį galima vertinti kaip paketinį susitarimą, kuris atspindėjo derybų partnerių preferencijas. Derybinės galios asimetrija nebuvo palanki vien Lietuvai. Mobilizavusi savo politinius ir techninius išteklius, Lietuva sugebėjo pasiekti, kad mainais už įsipareigojimą baigti Ignalinos AE eksplotavimą ES nustatytomis datomis ES įsipareigojo padengti dėl elektrinės uždarymo atsirandančius kaštus. To nepavyko padaryti nei Slovakijai, nei Bulgarijai, kurios turėjo sutikti su ES pasiūlytomis savo atominių elektrinių uždarymo datomis be tokio pagalbos paketo, kurį išsiderėjo Lietuva .

ES sugebėjo savo poziciją dėl Ignalinos AE uždarymo įgyvendinti jos uždarymą įtraukus į derybų pradžios ir pabaigos sąlygas. Šiuo atžvilgiu ES teikė sąlygiškumo strategiją, kuri buvo būdinga tiek visam plėtros procesui, tiek deryboms. Tačiau ES galią šiuo konkrečiu atvėju ribojo legitinumo ir techninių išteklių stoka. Branduolinis saugumas nebuvo ES kompetencijos sritis, O Europos Komisija, kuri buvo pagrindinė Lietuvos derybų partnerė, šiose techninių atžvilgiu itin sudėtingose derybose neturėjo pakankamai ekspertų. Didžiulė plėtros ir derybų proceso asimetriją Lietuvos naudai susilpnino ir Lietuvos sugebėjimas suteikti maksimalų prioritetą šiam klausimui ir jį politizuoti, taip pat techniniai ištekliai, skirti šio klausimo sprendimui.

Atsakant į klausimus, pateiktus šios dalies įvade, galima pažymėti keltą dalykų.

Visų pirma ES siekė, kad Ignalinos AE būtų uždaroma dėl politinės ES valstybių narių opozicijos vadinamajai nesaugiai branduoliniai energetikai buvusio sovietų bloko šalyse. Šiam sprendimui neabejotinai didžiausią įtaką turėjo Černobilio katastrofa, dėl kurios Vakarų Europoje atsirado didžiulė opozicija branduoliniai energetikai, ypač jei ji buvo naudojama sovietiniai Černobilio AE tipo reaktoriai. Šiuo atvėju dėl skirtingų priežaščių sutapo ir branduolinės energetikos preišininkų, tokių kaip Austrija, Vokietija ar Švedija, ir branduolinę energetiką palaikančių valstybių, tokių kaip Prancūzija interesai. Šios valstybės branduolinio nesaugumo temos eskalavimo laikė grėsmę savo branduolinei energetikai, o Europos Komisija šioje srityje įžvelgė galimybę padidinti savo galią ir kompetenciją.

Lietuva turėjo sutikti su principine ES pozicija Ignalinos uždarymą de facto susieti su narystės – atitinkamai ir su derybų pradžios, ir su jų pabaigos – sąlygomis. Tačiau sutelkus dėmesį į uždarymo sąlygas ir ES finansinę paramą, Lietuva sugebėjo išsiderėti pakankamą kompetenciją, kurios ES iš pradžių neketino mokėti. ES pripažino, pirma, kad Ignalinos AE uždarymas yra visos ES reikalas, todėl turi būti sprendžiamas solidariai; antra, kad uždarymo kaštai yra susiję ne tik su tiesioginiu elektrinės uždarymu, bet ir su visa Lietuvos Energetikos sketoriaus modernizacija, ir trečia, kad parama Ignalinos AE uždarymui turi būti ilgalaikė ir fiksuota ne politiškai, bet taisinėmis priemonėmis. Kitaip tariant, ES turėjo pripažinti šio klausimo sprendimo sąlygiškumą, ir tai buvo svarbiausias Lietuvos pasiekimas.

Derybų dėl Ignalinos AE rezultatus palyginus su Slovakijos ir Bulgarijos derybų rezultatais Kaip tik šiame kontekste matyti, kad Slovakijos ir Bulgarijos derybos baigėsi ten, kur prasidėjo Lietuvos derybos. Slovakija ir Bulgarija turėjo besąlygiškai įsipareigoti nutraukti savo branduolinių jėgainių eksplotaciją ES nustatytomis datomis. Ilgalaikė, teisiškai įtvirtina, plataus masto kompensacija ir uždarymo sąlygiškumas buvo išimtinis Lietuvos pasiekimas .

Kodėl ES sutiko pakeisti derybų derybų objektą ir diskutuoti dėl Ignalinos AE uždarymo sąlygų? Šioje studijoje pirmiausia nagrinėjamas Lietuvos derybininkų elgesys derybose ir mažiau dėmesio skirta ES elgesio motyvacijai bei priežastingumui. Tačiau iš to, kas žinoma apie derybų eigą ir atskirų veikėjų interesus bei elgesį, galima teigti, kad daug ką nulėmė ankstyvas prioriteto šiam klausimui suteikimas ir politiniai bei techniniai ištekliai, Lietuvoje sutelkti jam spręsti.

ES ir konkrečiai Europos Komisijai buvo aišku, kad, tinkamai neišsprendus šio klausimo, Lietuva arba nebaigs derybų, arba jų baigties nelaikys sėkminga, o dėl to kils rezultatųratifikavimo sunkumų. Dėl tokios vienos šalies „iškritimo“ būtų buvę sabejota Europos Komisijos ir ES gebėjimu sėkmingai įgyvendinti plėtros projektą.

ES šiuo klausimu taikė tradicinę sąlygų ir etapųderybų strate giją. Tai reiškia, kad buvo siekiama įsipareigojimus padaryti vienašalius, juos susiejus su pateikimu į vis kitą plėtros proceso ir derybų etapą. ES taip pat bandė šalių kandidačių tarpusavio konkurenciją naudoti kaip papildomą sapudimo preimonę. Taikydama šią strategiją, Europos Komisija Ignalinos AE uždarymą siejo su išimtine Lietuvos atsakomybe ir siekė išvengti problemos specifiškumo akcentavimo tiek kvestionuodama Ignalinos AE ekonominę reikšmę, tiek jos, kaip branduolinio objekto, specifikos problemą lygindama su didelių sovietinio tipo įmonių restruktūrizavimo problemomis. Ši strategija ir taktika pasiteisino tik iš dalies.

Viena vertus, ES pavyko pasiekti, kad Lietuva įsipareigotų Ignalinos AE pirmojo bloko eksplotaciją baigti prieš derybų pradžią, o antrojo – prieš derybų pabaigą. Kita vertus, galutinis sprendimas nebuvo paremtas vienašaliu Lietuvos įsipareigojimu.

Ar šioje srityje veikia vdinamoji ledlaužio taktika, kurią Europos Komisija taikia kompeksiškų derybų metu? Iš pradžių, atrodo, Komisija, kaip ir Lietuvą, bandė spausti Slovakiją ir Bulgariją. Tačiau šios valstybės principinius prendimus dėl uždarymo priėmė labai greitai, jos nekėlė kompensacijos klausimo.

Lietuvos derybų sstrategija ir taktika šiuo klausimu buvo gerokai kompleksiškesnė. Pirmiausia buvo siekiama pakeisti derybų objektą Lietuva siūlė diskutuoti dėl Ignalino AE uždatymo pagrindo – branduolinio saugumo. ES atsisakius tai daryti, buvo siūloma spręsti elektrinės nuždarymo datų kalusimą. Paaiškėjus, kad jis taip pat nepriimtinas, Lietuva – šį sykį sėkminagai į derybas įtraukėIgnalinos AE uždarymo pasekmių ir jų sprendimo klausimą.

Lietuva derybose, viena vetus, siekė kvestionuoti ES pozicijos legitimumą ir, kita vertus, pabrėžė šio klausimo ekonominio sprendimo svarbą. Lietuvai pavyko Europos Komisiją ir ES įtraukti į Ignalinos EA uždarymo passekmių vertinimą ir įvairių kompensacijos fondų paiešką. Taip pakeitūs derybų objektą Lietuva galėjo išnaudoti savo ekspertų pranašumą Europos Komisijos atžvilgiu.

Lietuvos derybininkai ilgai svarstė galimus paketinio sprendimo dėl Ignalinos AE variantus, tačiau tiesioginės sąsajos su kitais derybų skyriais buvo labiau formalios Ignalinos AE uždarymo pasekmių klausimą Lietuva formaliai užfiksavo ne tik energetikos, bet ir Regioninės politikos ir struktūrinių preimonių, ir Finansinių, ir biudžeto nuostatų skyriuose, o baigė jį Kitų klausimų skyriuje. Ignalinos AE klausimas buvo per nely specifiškas, o Komisija visų plėtros derybų metu per nelyg vengė tokio pobūdžio suitarimų. Vis gi netiesiogiai tam tikras ryšys tarp derybų dėl Ignalinos EA uždarymo ir kitų derybų skyrių egzistavo. Lietuva sąminingai neeskalavo daugėlio opių derybų kalusimų, kurie buvo būdingi visoms besiderančioms valstybėms, pirmiausia dėl tiesioginių išmokų. Europos Komisija ir ES apskritai skatino tokią derybų taktiką, nuolat pabrėždama galutinio Lietuvos derybinio klausimo sudėtingumą. Keliose derybų skyriuose iškėlus Ignalinos AE klausimą, buvo pabrėžta politinė šio klausimo reikšmė Lietuvai.

Derybų objekto passikeitimass ir galutinis rezultatas gerai atspindi įvairių veikėjų vaidmenį. Iš ES derybų pagrindinų vaidmenį neabejotinai vaidino Europos Komisija. Kaip ir viso stojimo proceso ir derybų metu, ji naudojosi bendru politiniu valstybių narių mandatu, tačiau turėjo gana plačią veiskmų autonomiją. Taigi derybos dėl Ignalinos AE šiuo atžvilgiu nėra išimtis. Tai, kad Komisijos vaidmuo šiuo itin politizuotu klausimu, kuriuo ji iš esmės neturėjo kompetencijos, buvo svarbiausias, dar kartą parodo ypatingą Komisijos galią VRE valstybių stojimo procese. Kaip tik dėl Komisijos vaidmens Ignalinos AE uždarymo klausimą derybose pavyko „ekonomizuoti“ ir susieti su ekonominėmis bei finansinėmis jos uždarymos ąlygomis.

Veikėjų iš Lietuvos vaidmuo derybų procese kito. Klausimas buvo ypač politizuotas, tačiau politinės partijos ir kiti politinės sistemos veikėjai, pirmiausia šalies prezidentas, svarbiausią vaidmenį vaidino pradinėje ir tarpinėje proceso stadijoje, kurioje Lietuva siekė pakeisti derybų objektą. Paaiškėjus, kad to padaryti nepavyks, svarbiausias vaidmuo sudarant galutini derybinį paketą atiteko Lietuvos vyriausybei ir pagrindinių derybininkų grupei. Kaip tik ši komanda, glaudžiai bendraudama su ministru pirmininku, galutinai pasakė, kad klausimas būtų sprendžiamas kompleksiškai, suteikiant Lietuvai finansinę ir ekonominę ES kompensaciją. Kaip tik derybininkų suformuluota ES paramos masto, ilgalaikiškumo ir paramos įteisinimo principai tapo galutinio sprendimo pagrindu. Tačiau negalima nuvertinti politinių veikėjų vaidmens. Dėl jų nuolat keliamo „ triukšmo“ Ignalinos AE uždarymo klausimas išliko politinėje derybų darbotvarkėje iki pat derybų pabaigos, jie spaudė komisiją ieškoti naujoviško ir galinčio patenkinti Lietuvą sprendimo.

Interesų grupių vaidmuo šiame procese buvo gana ribotas. Jų aktyvumas sietinas su politinio lygmens dominavimu derybose. Tačiau galutinėje derybų stadijoje derantis dėl uždarymo sąlygų interesų grupės didesnio poveikio nepadarė. Jų spaudimui galima priskirti nebent intensyvų socialinių pasekmių klausimo kėlimą.

Derybos dėl Ignalinos AE nesibaigė ir pasibaigus narystės deryboms. Nors derybose sutarta, kad Ignalinos AE savo darbą baigs anksčiau nei numatyta jos projektiniuose dokumentuose, narystės derybų rezultatai tėra geras pagrindas jau pačioje ES tęsti derybas dėl ilgalaikės ES paramos Ignalinos AE uždarymui masto ir modalumo.

Todėl jau tapus ES nare išsyk teks ne tik gerai panaudoti suderėtas 2004-2006 m. lėšas, bet ir susitarti dėl Ignalinos programos tęsimo po 2006 m.Šios derybos turės baigtis iki bus patvirtinta naujoji ES finansinė perspektyva.

Derybos dėl Kaliningrado tranzito

Rusijos Federacijos piliečių tranzito iš Kaliningrado srities ir į ją klausimo sprendimą galima drąsiai priskirti klasikinėms tarptautinėms deryboms, kurios dalyvių, formato,laiko ir galiausiai turinio atžvilgiu peržengė derybų dėl narystė ES rėmus. Kita vertus, akivaizdu, kad, nepaisant Europos Komisijos noro aiškiai atskirti tarptautines derybas dėl Kaliningrado tranzito ir šalių kandidačių derybas dėl narystės ES (visų pirma siekiant neleisti Rusijai daryti įtakos stojimo į ES procesui pasinaudojant „Kaliningrado korta“), kaliningrado tranzito klausimas visgi tapo Lietuvos baigiamojo derybų dėl narystės ES dalimi. Šį faktą tenka pripažinti kaip prilaimėjimą tarpinio rezultato ir derybų proceso kontrolės požiūriu: ES „lygiagrečių derybų“ taktika, gerokai apribojusi šalių kandidačių (Lietuvos) galimybes daryti įtaką Kaliningrado klausimo sprendimui, tačiau neįstengusi pašalinti šios problemos iš stojimo derybų darbotvarkės, nepateisino vilčių. Tačiau reikia pripažinti ir tai, kad pati Lietuva nemažai prisidėjo prie Kaliningrado tranzito klausimo iškilimo derybų dėl narystės ES darbotvarkėje: savo reikalavimus Rusija grindė būtent Lietuvos suformuluota kaliningrado išskirtinumo idėja.

Tiesa, nors ES, stojimo derybų su šalimis kanidatėmės pradžiojedeklaravusi, kad jokie pereinamieji laikotarpiai ar nuolatinės išlygos srutyse, susijusiose su išorinių sienų kontrole, nebus suteikiamos, sutiko pakeisti acquis, atsižvelgdama į trečiosios šalies reikalavimus, rusija taip pat galiausiai atsisakė savo principo reikalavimo leidimą tranzitui suteikti automatiškai (kitaip tariant, pripažino esminį vizų režimo principą). Ir nors 2002 m. lapkričio 11d. Rusijos ir ES bendro pareiškimo formuluotės buvo pernelyg aptakios, 2003 m. birželio 20 d. Maskvoje pasirašyto dvišalio Rusijos ir Lietuvos susitarimo nuostatos leidžia naująją tranzito sistemą laikyti palengvintu vizų režimu Rusijos Federacijos piliečiams, tranzitu keliaujantiems į Kaliningrado sritį arba iš jos. Tai – neabejotinas laimėjimas. Juo labiau, kad ši tvarka buvo įtvirtinta naujame acquis (tapo Šengeno teisyno dalimi), o Lietuva Stojimo sutartyje gavo teisines ir finansines garantijas, kad dėl jokios tranzito schemos savaime nebus atidėtas Lietuvos prisijungimas prie Šengeno zonos ir nebus sukurta papildomų finansinių įsipareigojimų. Be to, Rusija galiausiai ratifikavo sienos sutartį, pasirašė ir ratifikavo readmisijos sutartį su Lietuva.

Kita vertus, Kaliningrado tranzito klausimas nebuvo išspręstas iki galo – Rusija sutiko su supaprasstintto tranzito schemos įvedimu mainais į derybų dėl bevizio tranzito geležinkeliu tęsimą (Maskva pritarė pasiūlytai schemai, laikydama ją tarpiniu, laikinu problemos sprendimo variantu). Tačiau jose Lietuva dalyvaus jau kai visateisė ES valstybė narė.

Lietuvos derybų skyrių apžvalga, 2000-2002 m.

1. Laisvas prekių judėjimas

Lietuvos derybų pozicija Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta 2000 m. gruodžio 22 d.

ES ir Lietuvos stojimo konferencijoje šis skyrius oficialiai atidarytas 2001 m. gegužės 16 d.

Derybos dėl šio skyriaus preliniminariai baigtos 2001 m. gegužės 17 d.

2. Laisvas asmenų judėjimas

Lietuvos derybų pozicija Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta 2000 m. gruodžio 22 d.

ES ir Lietuvos stojimo konferencijoje šis skyrius oficialiai atidarytas 2001 m. gegužės 31 d.

Derybos dėl šio skyriaus preliniminariai baigtos 2001 m. lapkričio 28 d.

3. Laisvė teikti paslaugas

Lietuvos derybų pozicija Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta 2000 m. rugpjūčio 17 d.

ES ir Lietuvos stojimo konferencijoje šis skyrius oficialiai atidarytas 2000 m. lapkričio 15 d.

Derybos dėl šio skyriaus preliniminariai baigtos 2001 m. birželio 11 d.

4. Laisvas kapitalo judėjimas

Lietuvos derybų pozicija Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta 2000 m. rugpjūčio 17 d.

ES ir Lietuvos stojimo konferencijoje šis skyrius oficialiai atidarytas 2000 m. lapkričio 6 d.

Derybos dėl šio skyriaus preliniminariai baigtos 2001 m. kovo 30 d.

5. Įmonių teisė

Lietuvos derybų pozicija Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta 2000 m. birželio 5 d.

ES ir Lietuvos stojimo konferencijoje šis skyrius oficialiai atidarytas 2000 m. lapkričio 15 d.

Derybos dėl šio skyriaus preliniminariai baigtos 2001 m. gegužės 17 d.

6. Konkurencija

Lietuvos derybų pozicija Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta 2000 m. kovo 31 d.

ES ir Lietuvos stojimo konferencijoje šis skyrius oficialiai atidarytas 2000 m. gegužės 19 d.

Derybos dėl šio skyriaus preliniminariai baigtos 2001 m. lapkričio 28 d.

7. Žemės ūkis

Lietuvos derybų pozicija Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta 2001 m. sausio 15 d.

ES ir Lietuvos stojimo konferencijoje šis skyrius oficialiai atidarytas 2001 m. gegužės 18 d.

Derybos dėl šio skyriaus preliniminariai baigtos 2002 m. gruodžio 12 d.
8. Žuvininkystė

Lietuvos derybų pozicija Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta 2000 m. spalio 30 d.

ES ir Lietuvos stojimo konferencijoje šis skyrius oficialiai atidarytas 2001 m. kovo 7 d.

Derybos dėl šio skyriaus preliniminariai baigtos 2001 m. birželio 11 d.

9. Transporto politika

Lietuvos derybų pozicija Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta 2000 m. rugpjūčio 17 d.

ES ir Lietuvos stojimo konferencijoje šis skyrius oficialiai atidarytas 2000 m. lapkričio 15 d.

Derybos dėl šio skyriaus preliniminariai baigtos 2001 m. gruodžio 21 d.

10. Mokesčiai

Lietuvos derybų pozicija Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta 2001 m. sausio 15 d.

ES ir Lietuvos stojimo konferencijoje šis skyrius oficialiai atidarytas 2001 m. gegužės 16 d.

Derybos dėl šio skyriaus preliniminariai baigtos 2002 m. kovo 21 d.

11. Ekonominė ir pinigų sąjunga

Lietuvos derybų pozicija Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta 2000 m. liepos 19 d.

ES ir Lietuvos stojimo konferencijoje šis skyrius oficialiai atidarytas 2001 m. kovo 28 d.

Derybos dėl šio skyriaus preliniminariai baigtos 2001 m. kovo 30 d.

12. Statistika

Lietuvos derybų pozicija Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta 2000 m. kovo 28 d.

ES ir Lietuvos stojimo konferencijoje šis skyrius oficialiai atidarytas 2000 m. gegužės 10 d.

Derybos dėl šio skyriaus preliniminariai baigtos 2000 m. gegužės 25 d.

13. Socialinė politika ir užimtumas

Lietuvos derybų pozicija Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta 2000 m. rugpjūčio 17 d.

ES ir Lietuvos stojimo konferencijoje šis skyrius oficialiai atidarytas 2000 m. lapkričio 15 d.

Derybos dėl šio skyriaus preliniminariai baigtos 2001 m. kovo 30 d.

14. Energetika

Lietuvos derybų pozicija Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta 2000 m. gruodžio 22 d.

ES ir Lietuvos stojimo konferencijoje šis skyrius oficialiai atidarytas 2001 m. gegužės 23 d.

Derybos dėl šio skyriaus preliniminariai baigtos 2002 m. birželio 11 d.

15. Pramonės politika

Lietuvos derybų pozicija Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta 2000 m. birželio 5 d.

ES ir Lietuvos stojimo konferencijoje šis skyrius oficialiai atidarytas 2000 m. spalio 20 d.

Derybos dėl šio skyriaus preliniminariai baigtos 2000 m. lapkričio 20 d.

16. Mažosios ir vidutinės įmonės

Lietuvos derybų pozicija Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta 2000 m. kovo 31 d.

ES ir Lietuvos stojimo konferencijoje šis skyrius oficialiai atidarytas 2000 m. gegužės 10 d.

Derybos dėl šio skyriaus preliniminariai baigtos 2000 m. birželio 14 d.
17. Mokslas ir mokslo tyrimai

Lietuvos derybų pozicija Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta 2000 m. kovo 28 d.

ES ir Lietuvos stojimo konferencijoje šis skyrius oficialiai atidarytas 2000 m. gegužės 12 d.

Derybos dėl šio skyriaus preliniminariai baigtos 2000 m. gegužės 25 d.

18. Švietimas ir mokymas

Lietuvos derybų pozicija Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta 2000 m. kovo 28 d.

ES ir Lietuvos stojimo konferencijoje šis skyrius oficialiai atidarytas 2000 m. gegužės 10 d.

Derybos dėl šio skyriaus preliniminariai baigtos 2000 m. gegužės 25 d.

19. Telekomunikacijos ir informacijos technologijos

Lietuvos derybų pozicija Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta 2000 m. birželio 5 d.

ES ir Lietuvos stojimo konferencijoje šis skyrius oficialiai atidarytas 2000 m. spalio 30 d.

Derybos dėl šio skyriaus preliniminariai baigtos 2001 m. kovo 30 d.

20. Kultūra ir audiovizualinė politika

Lietuvos derybų pozicija Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta 2000 m. kovo 31 d.

ES ir Lietuvos stojimo konferencijoje šis skyrius oficialiai atidarytas 2000 m. gegužės 17 d.

Derybos dėl šio skyriaus preliniminariai baigtos 2001 m. vasario 17 d.

21. Regioninė politika ir struktūrinės preimonės

Lietuvos derybų pozicija Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta 2001 m. sausio 15 d.

ES ir Lietuvos stojimo konferencijoje šis skyrius oficialiai atidarytas 2001 m. kovo 21 d.

Derybos dėl šio skyriaus preliniminariai baigtos 2002 m. birželio 11 d.

22. Aplinka

Lietuvos derybų pozicija Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta 2000 m. rugpjūčio 17 d.

ES ir Lietuvos stojimo konferencijoje šis skyrius oficialiai atidarytas 2000 m. lapkričio 15 d.

Derybos dėl šio skyriaus preliniminariai baigtos 2001 m. birželio 27 d.

23. Vartotojų ir sveikatos apsauga

Lietuvos derybų pozicija Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta 2000 m. liepos 19 d.

ES ir Lietuvos stojimo konferencijoje šis skyrius oficialiai atidarytas 2001 m. vasario 14 d.

Derybos dėl šio skyriaus preliniminariai baigtos 2001 m. kovo 30 d.

24. Teisingumas ir vidaus reikalai

Lietuvos derybų pozicija Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta 2000 m. gruodžio 22 d.

ES ir Lietuvos stojimo konferencijoje šis skyrius oficialiai atidarytas 2001 m. birželio 22 d.

Derybos dėl šio skyriaus preliniminariai baigtos 2002 m. balandžio 22 d.

25. Muitų sąjunga

Lietuvos derybų pozicija Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta 2000 m. spalio 30 d.

ES ir Lietuvos stojimo konferencijoje šis skyrius oficialiai atidarytas 2001 m. kovo 28 d.

Derybos dėl šio skyriaus preliniminariai baigtos 2001 m. lapkričio 28 d.
26. Išoriniai santykiai

Lietuvos derybų pozicija Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta 2000 m. kovo 31 d.

ES ir Lietuvos stojimo konferencijoje šis skyrius oficialiai atidarytas 2000 m. gegužės 24 d.

Derybos dėl šio skyriaus preliniminariai baigtos 2000 m. lapkričio 20 d.

27. Bendra užsienio ir saugumo politika

Lietuvos derybų pozicija Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta 2000 m. kovo 28 d.

ES ir Lietuvos stojimo konferencijoje šis skyrius oficialiai atidarytas 2000 m. gegužės 17 d.

Derybos dėl šio skyriaus preliniminariai baigtos 2000 m. gegužės 25 d.

28. Finansų kontrolė

Lietuvos derybų pozicija Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta 2000 m. gruodžio 22 d.

ES ir Lietuvos stojimo konferencijoje šis skyrius oficialiai atidarytas 2001 m. gegužės 16 d.

Derybos dėl šio skyriaus preliniminariai baigtos 2001 m. gruodžio 21 d.

29. Finansinės ir biudžeto nuostatos

Lietuvos derybų pozicija Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta 2000 m. gruodžio 22 d.

ES ir Lietuvos stojimo konferencijoje šis skyrius oficialiai atidarytas 2001 m. kovo 28 d.

Derybos dėl šio skyriaus preliniminariai baigtos 2002 m. gruodžio 13 d.

30. Institucijos

Lietuvos derybų pozicija Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta 2002 m. balandžio 22 d.

ES ir Lietuvos stojimo konferencijoje šis skyrius oficialiai atidarytas 2002 m. balandžio 18 d.

Derybos dėl šio skyriaus preliniminariai baigtos 2001 m. 2002 m. balandžio 22 d.

31. Kiti klausimai

Lietuvos derybų pozicija Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta 2002 m. gruodžio 9 d.

ES ir Lietuvos stojimo konferencijoje šis skyrius oficialiai atidarytas 2002 m. lapkričio 8 d.

Derybos dėl šio skyriaus preliniminariai baigtos 2001 m. 2002 mgruodžio 13 d.

Išvados

Primajam derybų etapui itin svarbus buvo 1997 m. Europos Vadovų Tarybos priimtas sprendimas kandidates padalyti į dvi grupes. Lietuva, atsidūrusi antrojoje grupėje, galėjo ir nebespėti patekti į pirmąją ES plėtros bangą, kaip nespėjo Rumunija ir Bulgarija. Tačiau iki 1999 m. pabaigos derybos su pirmąja valstybių grupe vyko vangiai, o antrosios grupės valstybės gelėjo dalyvauti atliekant analitinę teisės peržiūrą. Tai sudarė pradines sąlygas sumažinti atotrūkį. Jomis nebuvo pasinaudota iki 2001 m. Lietuva 2000 m. pabaigoje derybas tebuvo baigusi aštuoniuose skyriuose, o, pavyzdžiui, Estija – šešioliktoje.

Tolesnė derybų dinamiką nemažai nulėmė ES apsisprendimas dėl galutinės plėtros datos bei jos taikymo metodo ir Lietuvos įgyvendintas pasivijimo principas. Kaip tik 2001 m. padariusi didžiulį šuolį ir taip padėjusi įtvirtinti plėtros „didžiojo sprogimo“ strategiją Lietuva suvaidino ypač svarbų vaidmenį visose narystės ES derybose. Galima teigti, kad šį vienintelį kartą Lietuva padarė įtaką bendrai narystei ES derybų dinamikai. Šis šuolis Lietuvoje buvo įmanomas tik dėl to, kad ilgalaikis greitos narystės ES tikslas nusvėrė trumpalaikius interesus. Ankkščiau derybas pradėjusios valstybės buvo pasyvios politiškai patvirtinus derybininkų grupėje nusistatytą greitų derybų principą, kuris lėmė ir tai, kad interesų grupių vaidmuo (net ir tais atvėjais, kai jos sugebėdavo argumentuotai suformuluoti aiškų interesą) šiame etape buvo gana ribotas.

Derybos atskiruose skyriuose dažniausiai vyko ES ir konkrečios Europos komisijos nustatyta sparta. Ją lėmė formalus derybų organizavimas derybas suskirčius į atskirus etapus pagal nagrinėjamų klausimų pbūdį. Įtaką derybų greičiui taip pat darė vidinio Lietuvos prisitaikymo sparta ir prašomų pereinamųjų laikotrapių skaičius, o šiuos lėmė Lieyuvos interesų formulavimo būdas.

Lietuvos derybų strategija – kuo didesnis derybų greitis. Keletai sričiųLietuvos įtaka derybų dinamikai buvo didesnė: derybose dėl Ignalinos AE, Lietuva buvo visavertė derybų dalyvė. Lietuva siūlė svarstyti uždarymo pagrindą – branduolinio saugumo klausimą. Nuolat šį klausimą kėlė įvairiuose derybos skyriuose, ji nesutiko su jai nepalankiu ankstyvių sprendimu ie neleido jo nustumti į derybų pabaigą.

Vidinės priežastys nemažai lėmė derybas dėl žemės pardavimo dinamikos, nors derybos buvo atnaujintos tik paaiškėjus kitų stojančiųų valstybių derybų rezultatus.

Derantis dėl Kaliningrado tranzito, Lietuvos įtaka buvo maža. Čia daugiausia lėmė ES ir Rusijos dialogo grafikas. Derybose dėl rugulaivimo klausimų Lietuva bandė spartinti derybų procesą, tačiau rezultatams didelę įtaką darė kitų stojančiųjų šalių pozicijos IR Lietuvos derybininkų gebėjimas pagrįsti prašymus suteikti pereinamuosius laikotarpius. Ne visada tai pavykdavo, kartasi Lietuvos derybų poziciją tekdavo peržiūrėti susipažinus su ES direktyvų turinių arba radus būdų atsižvelgti į aiškiai apibrėžtų interesų grupių interesus ir sparčiai baigti derybas.

Literatūros sąrašas

1. K.Maniokas, R.Vilpišauskas, D.Žeruolis. Lietuvos kelias į Europos sąjungą. 2004 m.,Vilnius
2. Europos integracijos studijų centras. Lietuvos derybos dėl narystės ES, 2000-2002, 2003 m., Vilnius
3. K.Jaskelevičius. Žemės rinkos kūrimosi scenarijai ir problemos. 2002 m., Vilnius
4. Lietuvos integracijos į ES metraštis, 2000 m., 2001 m., Vilnius
5. V.Purlys. Lietuvos derybos dėl narystės Europos sąjungoje. 2002 m., Vilnius
6. E.Vilkas. Ekonominės Lietuvos integracijos į ES problemos. 1997 m., Kaunas
Internetinės svetainės:

www.lrs.lt

www.euro.lt

Leave a Comment